Rugsėjis

Jėzus suprato, kokį sielvartą dėl brolio mirties jautė Morta ir Marija. Išvydęs jų ašaras, jis pravirko ir pats (Jn 11:32–35). Jėzus verkė ne dėl to, kad prarado artimą draugą, – juk žinojo, kad netrukus Lozorių prikels. Tąkart Jėzus verkė matydamas, kaip jam brangūs žmonės kenčia. Akivaizdu, Jėzus yra labai atjautus. Mes mylime jį už tai, kad buvo toks geras žmonėms. Džiaugiamės žinodami, kad dabar Jėzus yra Dievo Karalystės Karalius. Jau greitai jis išvaduos mus iš visų kančių, kurias sukelia šios santvarkos valdovas Šėtonas. Jėzus geriausiai žino, kaip padėti žmonijai atsigauti, nes pats patyrė visokių mums įprastų vargų ir sunkumų. Kokie esame laimingi, kad turime Valdovą, kuris „geba atjausti mus dėl mūsų silpnumo“! (Hbr 2:17, 18; 4:15, 16) w19.03 17 ¶12–13

Mes, žinoma, labai stengiamės padėti žmonėms pažinti Dievą. Bet svarbu prisiminti, kad didžiausią darbą čia atlieka pats Jehova (1 Kor 3:6, 7). Tai Dievas patraukia žmones prie savęs. Be to, ar žmogus įsiklausys į gerąją naujieną, priklauso nuo jo širdies (Mt 13:4–8). Nepamirškime, kad Jėzus buvo pats geriausias visų laikų mokytojas, bet dauguma į jo skelbiamą žinią vis tiek neįsiklausė. Taigi nereikėtų pernelyg nusiminti, jei žmonės mūsų siūlomos pagalbos nepriima. Tarnyboje rodyti atjautą išties verta. Evangelizacijos darbas mums bus malonesnis, patirsime, kaip smagu yra stengtis dėl kitų. O tiems, kurių širdis pasirengusi, padėsime priimti tiesą, vedančią į amžiną gyvenimą (Apd 13:48). Tad „kol turime galimybę, darykime gera visiems“ (Gal 6:10). Šitaip teiksime šlovę savo dangiškajam Tėvui ir būsime laimingi (Mt 5:16). w19.03 25 ¶18–19

Karalius Dovydas rašė: „Didis Viešpats ir vertas didžios šlovės“ (Ps 145:3). Jis labai mylėjo Jehovą, ir ta meilė skatino jį šlovinti savo Dievą tautiečių sambūryje (1 Met 29:10–13; Ps 40:6 [40:5, Brb]). Vienas iš būdų, kaip šiandien galime Jehovą šlovinti, – tai komentuoti per mūsų sueigas. Kiek daug skirtingų atsakymų per sueigas išgirstame! Mus labai pradžiugina paprastas, nuoširdus vaiko pasisakymas. Žmonės, dar neseniai lankantys sueigas, su entuziazmu kalba apie atrastą tiesą, ir jų žodžiai mus įkvepia. O argi nesižavime tais bendratikiais, kurie, nors ir drovūs ar dar tik pradėję mokytis mūsų kalbos, įsidrąsina ir komentuoja? (1 Tes 2:2) Parodykime, kad jų pastangas vertiname, – po sueigos nuoširdžiai jiems padėkokime. Kaip dar galime parodyti kitiems dėkingumą už padrąsinančius jų pasisakymus? Pastiprindami juos savo pačių komentarais (Rom 1:11, 12). w19.01 8 ¶1–2; 9 ¶6

Tų dešimties vyrų padėtis buvo apgailėtina. Jie sirgo raupsais, ir ateitis jiems nieko gero nežadėjo. Bet vieną dieną jie iš tolo pamatė Jėzų – didį Mokytoją. Vyrai buvo girdėję, kad Jėzus gydo visokias ligas, ir neabejojo, kad gali išgydyti ir juos. Tad ėmė šaukti: „Jėzau, Vadove, pagailėk mūsų!“ Ir Jėzus tą dešimtuką pagydė nuo raupsų. Visi jie, aišku, jautė jam didelį dėkingumą. Tačiau iš jų atsirado tik vienas, kuris kai ką svarbaus padarė: atėjo ir Jėzui padėkojo. Pagydytasis samarietis iš širdies garsiu balsu šlovino Dievą (Lk 17:12–19). Kaip tas samarietis, mes norime geradariui padėkoti. Pirmiausia dėkingumo galime pasimokyti iš paties Jehovos. Norėdamas atsidėkoti jis savo tarnams dosniai atlygina (2 Sam 22:21; Ps 13:6; Mt 10:40, 41). Šventasis Raštas mus ragina: „Imkite pavyzdį iš Dievo, kaip mylimi vaikai“ (Ef 5:1). Jehova, mūsų Dievas, yra dėkingas Dievas, ir tai svarbiausia paskata mums būti dėkingiems. w19.02 14 ¶1–2; 15 ¶4

Klasėje jauna sesutė mandagiai pasako mokytojui nedalyvausianti tam tikroje šventėje. Ji žino, kad ši šventė Dievui nepatinka. Drovus jaunas brolis tarnyboje pasibeldžia į duris, kur gyvena bendramokslis, ne kartą šaipęsis iš Jehovos liudytojų. Brolio, kuris dirba ir išlaiko šeimą, viršininkas paprašo, kad padarytų kai ką, kas prieštarauja įstatymams. Mūsų brolis, net rizikuodamas prarasti darbą, paaiškina, kad nori viską daryti sąžiningai ir pagal įstatymus, nes Dievas šito tikisi iš savo tarnų (Rom 13:1–4; Hbr 13:18). Kaip apibūdintum tuos tris mūsų bendratikius? Gal sakytum, kad jie pasižymi drąsa ir sąžiningumu? Tai būtų tiesa. Bet vienas dalykas vertas išskirtinio dėmesio – tai jų ištikimybė Dievui. Visi trys yra atsidavę Jehovai ir pasiryžę visada laikytis jo nustatytų normų. Taip elgtis juos skatina ištikimybė. O Jehova tokiais savo ištikimaisiais didžiuojasi. Tikriausiai tu irgi norėtum, kad dangiškasis Tėvas tavimi didžiuotųsi. w19.02 2 ¶1–2

Įstatymas labai saugojo ir tuos, kurie nepajėgė apsiginti patys, – našles, našlaičius ir svetimšalius. Izraelio teisėjams buvo liepta: „Nepažeisi ateivio ar našlaičio teisių; neimsi iš našlės drabužio užstatu“ (Įst 24:17). Labiausiai pažeidžiami tautos žmonės sulaukdavo išskirtinio Jehovos dėmesio. Tų, kurie išdrįsdavo vargšus engti, Dievas reikalaudavo atsiskaityti (Iš 22:21–23 [22:22–24, Brb]). Jehova nori, kad tie, kam suteiktos atsakingos pareigos, su meile rūpintųsi jiems pavestaisiais. Dievas nekenčia seksualinio išnaudojimo. Jo valia yra, kad visiems, ypač silpniesiems, būtų garantuota apsauga ir kad su jais būtų elgiamasi teisingai (Kun 18:6–30). Jei esame tikri, kad Jehova visada elgiasi teisingai, mūsų meilė jam didėja. O meilė Dievui ir pagarba jo teisingoms normoms skatina mus mylėti kitus ir elgtis su jais teisingai. w19.02 24–25 ¶22–26

Aptarkime tokią situaciją. Sakykime, tavo bendramoksliai ar kolegos ima kalbėti apie nepadorius dalykus ar rodyti vieni kitiems amoralius vaizdus telefone. Tu, be abejo, gerai žinai Biblijos žodžius: „Ištvirkavimas ir visoks netyrumas [...] tenebūna net minimi tarp jūsų“ (Ef 5:3). Tad ką dabar sako tavo sąžinė? Tasai sargybinis tikriausiai skelbia rimtą pavojų (Rom 2:15). Ar sąžinės balsą išgirsi ir imsiesi ryžtingų veiksmų? Galbūt kils noras šiek tiek pasiklausyti tų nepadorių pokalbių ar užmesti akį į amoralias nuotraukas. Tačiau kad apsisaugotum nuo žalingos Šėtono mąstysenos, turi kuo greičiau uždaryti vartus į savo širdį – galbūt stengtis pakeisti pokalbio temą arba tiesiog pasišalinti. Kad nepasiduotum aplinkinių spaudimui nedorai mąstyti ir elgtis, tau reikės drąsos. Bet neabejok: Jehova gerai mato tavo pastangas kovoti su Šėtono peršamomis idėjomis ir suteiks tau jėgų bei nuovokos (2 Met 16:9; Iz 40:29; Jok 1:5). w19.01 17–18 ¶12–13

Saliamonas buvo pasakiškai turtingas ir labai įtakingas valdovas. Sykį jis nusprendė išbandyti visokiausių gyvenimo malonumų ir tarė sau: „Pažiūrėsiu, kas gera iš to išeis“ (Mok 2:1–10, NW). Saliamonas ėmėsi statyti namus, kurti sodus ir parkus, linksmintis, kiek tik širdis geidžia. Kaip jis paskui jautėsi? Patenkintas? Laimingas? Šios dienos citatoje užrašyti paties Saliamono žodžiai. Kokia svarbi pamoka! Ar priimsi ją į širdį? Jehova nenori, kad tau tektų mokytis iš savo karčios patirties, todėl duoda gerų patarimų. Aišku, kad Dievui paklustum ir gyvenime pirmiausia vykdytum jo valią, tau reikia tikėti, kad visa, ką jis liepia, yra tavo labui. Toks tikėjimas – didžiulė vertybė. Tikėdamas Jehova niekada nenusivilsi. Pasak Biblijos, Jehova tikrai nepamirš tavo meilės, kurią jam rodai (Hbr 6:10). Tad negailėdamas jėgų savo tikėjimą stiprink. Tada gebėsi protingai apsispręsti ir įsitikinsi, kad Jehova linki tau vien tik geriausio (Ps 32:8). w18.12 22 ¶14–15

Dvasingas žmogus tiki Dievu ir stengiasi turėti tokį kaip jo požiūrį. Jis nori, kad Dievas jam vadovautų, ir yra pasiryžęs tam vadovavimui paklusti (1 Kor 2:12, 13). Geras pavyzdys buvo Dovydas. Savo psalmėje jis rašė: „Viešpatie, tu man skirtoji dalis ir mano taurė“ (Ps 16:5). Toji „dalis“ – tai artimas Dovydo ryšys su Jehova, pas kurį jis ieškojo užuovėjos (Ps 16:1). Kaip jis jautėsi turėdamas tokią „dalį“? „Džiūgauja visa mano gyvastis“, – giedojo jis. Draugystė su Jehova Dovydui teikė užvis daugiausia džiaugsmo (Ps 16:9, 11). Toks džiaugsmas, kokį patyrė Dovydas, nepasiekiamas tiems, kas susitelkia į turtą ir malonumus (1 Tim 6:9, 10). Gyvenimas bus prasmingas ir kupinas pasitenkinimo, jeigu stiprinsi pasitikėjimą Dievu ir jam tarnausi. O ką galėtum daryti, kad tavo pasitikėjimas Jehova augtų? Būtina, taip sakant, praleisti su juo kuo daugiau laiko: skaityti jo Žodį, stebėti kūriniją, mąstyti apie jo asmenybę, pavyzdžiui, apie tai, kaip stipriai jis tave myli (Rom 1:20). w18.12 25 ¶7–8

Šie Pauliaus žodžiai ragina kiekvieną krikščionį į santuoką žiūrėti labai rimtai ir laikyti ją tikru turtu. Kad ir kokia būtų tavo šeiminė padėtis, pamąstyk: „Ar ir mano požiūris į vedybinį ryšį toks pat?“ Tie, kas gerbia santuoką, seka puikiu paties Jėzaus pavyzdžiu. Kai fariziejai paklausė jo apie skyrybas, Jėzus pacitavo žodžius, pasakytus apie pačią pirmąją žmonių santuoką: „Vyras paliks savo tėvą ir motiną, ir juodu bus vienas kūnas.“ Tada pridūrė: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mk 10:2–12; Pr 2:24). Savo žodžiais Jėzus patvirtino, kad santuoką įkūrė Dievas, ir pabrėžė, jog tai – nepertraukiamas ryšys. Jehova juk nepasakė Adomui su Ieva, kad jie galės išsiskirti. Pagal Dievo valią vyrui derėjo turėti vieną žmoną, ir juodu turėjo likti kartu amžinai. w18.12 10–11 ¶2–4

Kai pažinome tiesą, pačioje pradžioje supratome, kaip svarbu laikytis esminių Šventojo Rašto reikalavimų. Tačiau dvasiškai augdami imame vis geriau pažinti Jehovą – kas jam patinka, kuo jis bodisi, kaip žiūri į vieną ar kitą dalyką. Tada leidžiame Jehovos mąstymui diktuoti mūsų elgesį ir sprendimus. Mokytis perprasti Dievo mintis yra tikra atgaiva. Vis dėlto reikia pripažinti, jog kartais tai būna tikras iššūkis. Mums gali trukdyti netobulumas. Pavyzdžiui, gerai žinome, kaip Jehova žiūri į materialinius dalykus, kraujo šventumą, moralinį tyrumą, evangelizacijos darbą. Tačiau gal ne iki galo suvokiame, kodėl jo požiūris šiais klausimais yra būtent toks. Ką tada galėtume daryti? Kas mums padėtų vis labiau derintis prie Dievo mąstymo? Atsakymas aiškus: reikia atnaujinti savo protą – studijuoti Bibliją, stengtis perprasti Dievo mintis ir viską gerai apmąstyti. Šitaip leisime Jehovai mus formuoti. w18.11 23–24 ¶2–4

Habakukas gyveno sunkiais, neramiais laikais. Jam buvo skaudu matyti, kiek daug aplink nedorų, smurtingų žmonių. Kada gi tam blogiui ateis galas? Kodėl Jehova taip ilgai nieko nedaro? Kur tik pažvelgsi, žmonės vienas kitą apgaudinėja, engia – izraelitas izraelitą! Pranašas jautėsi suglumęs. Todėl šiuo tamsiu laikotarpiu jis šaukėsi Jehovos ir maldavo jį ko nors imtis. Habakukui net galėjo atrodyti, kad Jehovai jo tauta neberūpi arba kad jis pernelyg delsia. Ar tau pažįstami tokie jausmai? Gal Habakukui trūko pasitikėjimo Jehova? Gal jis nebetikėjo Dievo pažadais? Tikrai ne! Jau pats faktas, kad visas nerimastingas mintis ir nuogąstavimus pranašas išsakė Jehovai, o ne kokiam žmogui, byloja, jog jis neprarado vilties ir kliovėsi Dievu. Habakukas jautėsi prislėgtas tikriausiai dėl to, kad negalėjo suprasti, kodėl Jehova laukia taip ilgai ir leidžia jam patirti tiek daug skausmo. w18.11 14 ¶4–5

Jėzui pakvietus Petrą ir Andriejų tapti „žmonių žvejais“, jiedu tuojau paliko savo tinklus (Mt 4:18–20). Aišku, tai nereiškia, kad tiesą sužinojęs žmogus turi išeiti iš darbo. Jis įpareigotas ir toliau rūpintis namiškiais (1 Tim 5:8). Vis dėlto žinios iš Biblijos paprastai pakeičia žmogaus požiūrį į materialinius dalykus ir padeda nusistatyti tinkamus prioritetus. Štai vienos jaunos moters vardu Marija pavyzdys. Apie golfą sukosi visas merginos gyvenimas. Marija svajojo tapti profesionalia žaidėja ir uždirbti daug pinigų. Tada ji pradėjo studijuoti Bibliją. Tai, ką sužinojo, Marija ėmė taikyti savo gyvenime ir netruko pastebėti, kaip jis keičiasi į gera. Marija suvokė, kad bus nelengva vienu metu siekti ir turtų, ir draugystės su Jehova (Mt 6:24). Ji atsisakė viso gyvenimo siekio tapti profesionalia sportininke. Dabar Marija tarnauja pioniere ir, pasak jos pačios, džiaugiasi „užvis laimingiausiu ir prasmingiausiu gyvenimu“. w18.11 5 ¶9–10

Sulaukęs trisdešimties, Jėzus paliko dailidės amatą ir atsidėjo kur kas svarbesniam darbui – skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Pasak jo paties, ši tarnystė buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl ko Jehova siuntė jį į žemę (Mt 20:28; Lk 3:23; 4:43). Į evangelizacijos tarnybą Jėzus sutelkė visą savo dėmesį ir ragino kitus daryti tą patį (Mt 9:35–38). Retas kuris iš mūsų verčiasi dailidės amatu, tačiau Dievo Žodžio tiesų mokome visi. Šis darbas toks svarbus, kad jame dalyvauja pats Jehova. Dėl to mes galime vadintis „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3:9; 2 Kor 6:4). Sutinkame su psalmininko žodžiais: „Jehova, [...] žodžio tavojo šerdis – tiesa“ (Ps 119:159, 160, NW). Todėl „tiesos žodį“ tarnyboje norime perteikti teisingai (2 Tim 2:15). Biblija yra mūsų pagrindinis įrankis mokyti kitus tiesos apie Jehovą, Jėzų ir Karalystę, tad stengiamės įgusti šiuo įrankiu naudotis kuo geriau. w18.10 11 ¶1–2

Kai vyras įsižiūri į savo galvos – Jėzaus Kristaus – pavyzdį ir juo seka, žmonai kur kas lengviau jį gerbti (Ef 5:22–25, 33). O pagarba skatins ją būti supratingą. Vyras ir žmona, elgdamiesi vienas su kitu pagarbiai ir maloniai, rodo puikų pavyzdį vaikams. Juk būtent tėvai privalo mokyti savo atžalas supratingumo. Pavyzdžiui, vaikams jie paaiškina, jog Karalystės salėje nedera dūkti. Taip pat primena, kad svečiuose ar iškyloje vaikai turėtų palaukti, kol maisto įsidės vyresni. Kai vaikas pasielgia gražiai, tarkim, atidaro ir palaiko mums duris, pagirkime jį. Tada vaikas jausis reikalingas ir suvoks, kad „didesnė laimė duoti negu imti“. w18.09 29 ¶5–6

Iš to, kaip aktyviai mūsų karalius Jėzus Kristus vadovauja Dievo tautai šiandien, galima daryti išvadą, kad jis yra nusiteikęs ir ateityje mūsų labui daug ką nuveikti. Tad stenkimės įžvelgti, ką gera patiriame taikydamiesi prie naujausių organizacijos pokyčių. Jūsų šeimai gal bus įdomu per dvasinio ugdymo vakarą aptarti, kaip jums į naudą išėjo naujausi pakeitimai sueigų programoje ir evangelizacijos tarnyboje. Jeigu atminsime, kaip naudinga laikytis Jehovos organizacijos nurodymų, tikėtina, dar mieliau jiems paklusime. Pavyzdžiui, kadangi naudojamės naujomis technologijomis, nebereikia spausdinti tiek daug literatūros kaip anksčiau. Taip sutaupome nemažai lėšų ir jas galime skirti Karalystės darbo plėtrai. Tad dažniau naudokimės ne spausdintiniais, o elektroniniais ir internete publikuojamais mūsų leidiniais. Šitaip parodysime, jog turime tokį kaip Kristaus požiūrį, o jis nori, kad organizacijos ištekliai būtų panaudojami racionaliai. Jei iš širdies paklūstame Kristaus valdžiai, padedame broliams ir sesėms stiprinti savo tikėjimą ir prisidedame prie tarpusavio vienybės. w18.10 25–26 ¶17–19

Jeigu esame švelnūs ir atjautūs kaip Jehova, kas žino, gal mūsų žodžiai ir darbai bus jo atsakas į nusiminusio žmogaus maldas (2 Kor 1:3–6). Tačiau turėkime realistišką požiūrį į savo brolius ir seses. Jei tikėsimės iš jų tobulumo, tik nusivilsime (Mok 7:21, 22). Atminkime, Jehovos mums keliami reikalavimai nuosaikūs. Sekime savo dangiškuoju Tėvu, tada mums bus kur kas lengviau pakęsti kitų silpnybes bei trūkumus (Ef 4:2, 32). Neleiskime, kad mūsų žodžiai verstų bendratikius manyti, esą jie nepakankamai stengiasi Jehovos tarnyboje. Ir nieku būdu nelyginkime jų su kitais. Verčiau ieškokime, už ką galėtume brolius ir seses nuoširdžiai pagirti. Taip juos sustiprinsime, ir tarnaudami Dievui jie turės kuo džiaugtis (Gal 6:4). w18.09 16 ¶16–17

Vykdyti Jehovos valią Jėzui buvo nelyginant maistas. Ką Jėzus turėjo omenyje? Valgydami gardų patiekalą jaučiame malonumą ir pasisotiname. Panašiai yra ir kai darome tai, kas Dievui patinka, – patiriame džiaugsmą ir stipriname savo tikėjimą. Asmuo, pritaikantis Jehovos pamokymus, yra išmintingas (Jok 3:13). O įgyti išminties tikrai verta. Juk „visi tavo turtai negali jai prilygti. [...] Ji – gyvybės medis ją suvokiantiems; laimingas, kas jos laikosi“ (Pat 3:13–18). Jėzus mokiniams pasakė: „Šituos dalykus žinodami, laimingi esate, jeigu juos ir darote“ (Jn 13:17). Vadinasi, Jėzaus sekėjai nestokos laimės tik jei be perstojo vykdys jo nurodymus ir laikysis jo mokslo. Tai turėjo būti jų gyvenimo kelias. w18.09 4 ¶4–5

Pirmajai porai Dievas pavedė didelį darbą – paversti žemę gražiu rojumi ir pripildyti ją savo palikuonių (Pr 1:28). Šie nurodymai turėjo skatinti Adomą su Ieva galvoti ne vien apie save, bet ir apie būsimas kartas. Kaip kad Kūrėjas labai rūpinosi kūrinių gerove, taip ir pirmajai porai derėjo galvoti apie savo dar negimusių vaikų laimingą ateitį. Jehova tikėjosi, kad visa žmonijos šeima sutartinai darbuodamasi mūsų planetą pavers nuostabia vieta. Kokia milžiniška užduotis! Kad įvykdytų šią užduotį ir taip prisidėtų prie Jehovos sumanymų įgyvendinimo, tobuliems žmonėms būtų reikėję glaudžiai su juo bendradarbiauti. Tada, Biblijos žodžiais tariant, jie būtų įėję į Dievo poilsį (Hbr 4:11). Tik įsivaizduokime, kokį pasitenkinimą ir džiaugsmą tas darbas būtų suteikęs! Už nesavanaudišką rūpinimąsi vieni kitais Jehova būtų juos gausiai laiminęs. w18.08 18 ¶2; 19–20 ¶8–9

Kaip tada, jeigu kas nors piktybiškai skleidžia apie mus melą? Tai patyrė Jėzus, taip pat Jonas Krikštytojas (Mt 11:18, 19). Ką tokiu atveju darė Jėzus? Jis negaišo brangaus laiko ir jėgų tam, kad piktas šnekas paneigtų. Jis tiesiog skatino žmones paisyti ne kalbų, o faktų – žiūrėti, ką jis daro ir ko moko. Pasak Jėzaus, „išmintį pateisina jos darbai“. Iš Jėzaus galime pasimokyti kai ko vertingo. Kartais kiti gali kalbėti apie mus kritiškai arba piktai. Tada tikriausiai trokštame teisybės ir žūtbūt norime išsaugoti gerą reputaciją. Tad ką daryti, jei mus šmeižia? Tegul mūsų gyvensena parodo, kokie esame iš tikrųjų. Kaip byloja Jėzaus pavyzdys, savo doru krikščionišku elgesiu galime paneigti visas apkalbas: tiek šališką, netikslią informaciją, tiek melagingus kaltinimus. w18.08 6 ¶11–13

Įsidėmėtina, kad Šventojo Rašto pasakojimai apie Kaino, Saliamono ir izraelitų prie Sinajaus kalno neištikimybę turi kai ką bendro. Visi anie žmonės galėjo atgailauti ir pasikeisti (Apd 3:19). Akivaizdu, kad tų, kas suklysta, Jehova neskuba pasmerkti. Štai Aaronui jis atleido. Šiandien Jehova įvairiopai įspėja savo tarnus saugotis nederamo elgesio, pavyzdžiui, per Biblijos puslapius, per ja grįstus leidinius arba mūsų bendratikius. Neabejokime, kad jeigu į Dievo perspėjimus įsiklausome, jis bus mums gailestingas. Biblija ragina mus neimti „Dievo malonės tuščiai“ (2 Kor 6:1). Ta malonė suteikia mums progą atsisakyti „bedievystės ir pasaulio geismų“ (Tit 2:11–14). Dabartiniame pasaulyje tikrai susiklostys situacijų, kai mūsų ištikimybė Jehovai bus išbandyta. Tad visada būkime pasiryžę tvirtai stoti Jehovos pusėn. w18.07 21 ¶20–21

Kaip galėtume stiprinti savo ryžtą siekti ne pasaulio, o Jehovos pripažinimo? Mums pavyks, jei nuolat turėsime omenyje dvi esmines tiesas. Pirma, tie, kas ištikimai tarnauja Jehovai, visada pelno jo pripažinimą (Hbr 6:10; 11:6). Jehova brangina kiekvieną savo atsidavusį garbintoją ir, jo paties požiūriu, nekreipti dėmesio į juos būtų neteisinga. Be to, jis „žino teisiojo kelią“ ir jam tikrai nesunku savuosius išvaduoti iš bėdų (Ps 1:6, Brb; 2 Pt 2:9). Antra, Jehovos pripažinimo galime sulaukti taip, kaip nė nesitikime. Biblijoje sakoma, kad tie, kas daro gera vien dėl akių, negaus iš Jehovos jokio atlygio. Kodėl? Tiesą sakant, „jie jau atsiėmė savo atlygį“ (Mt 6:1–5). Kita vertus, Jėzus pasakė, kad mūsų dangiškasis Tėvas mato, kieno geri darbai lieka kitų žmonių nepastebėti, ir tokiems dosniai atlygina. w18.07 9 ¶8, 10

Petras suglumęs svarstė, ką tas balsas norėjo jam pasakyti. Kaip tik tuomet pasirodė Kornelijaus siųsti vyrai. Šventosios dvasios paragintas, apaštalas drauge su pasiuntiniais patraukė šimtininko namų link. Jeigu Petras apie viską būtų sprendęs išoriškai, tikrai nebūtų peržengęs Kornelijaus namų slenksčio. Žydai pas kitataučius tiesiog nesilankydavo. Tad kas paskatino Petrą įveikti priešišką nusistatymą ir elgtis kitaip, nei buvo pratęs? Gautas regėjimas ir šventosios dvasios vadovavimas. Išklausęs Kornelijaus pasakojimą, Petras Dievo dvasios įkvėpimu tarė: „Dabar aš tikrai suprantu, kad Dievas nėra šališkas, – jam priimtinas bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir daro, kas teisu“ (Apd 10:34, 35). Kokia jaudinanti akimirka! w18.08 9 ¶3–4

Stengiamės saugotis visko, ką Jehova savo Žodyje smerkia. Tačiau Biblijoje ne visada rasime konkrečių nurodymų, kaip apsispręsti vienu ar kitu klausimu. Kaip tokiais atvejais sužinoti, kas Dievui patiktų, o kas – ne? Čia mums į pagalbą ateina Biblijos išlavinta sąžinė. Iš meilės Jehova davė principus, kurie padeda mums ugdyti sąžinę. Jis paaiškino: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, mokau tave, kas tau naudinga, ir vedu tave keliu, kuriuo tau dera eiti“ (Iz 48:17, 18). Apmąstydami jo Žodyje išdėstytus principus ir leisdami jiems paliesti širdį, formuojame savo sąžinę ir, kur reikia, ją pataisome. Tai savo ruožtu padeda mums priimti protingus sprendimus. Kas yra principas? Žodynuose šiuo žodžiu įvardijama esminė tiesa, kuria žmogus grindžia savo samprotavimus ir poelgius. Gilindamiesi į Jehovos duotus principus suprasime, kaip jis mąsto ir kodėl davė vieną ar kitą įstatymą. w18.06 17 ¶5; 18 ¶8–10

Jeigu Jėzus būtų nepritaręs tokiai duoklei, Erodo šalininkai būtų galėję jį apkaltinti maišto kurstymu. Antra vertus, jeigu Jėzus būtų pasakęs, kad mokėti asmens mokestį privalu, būtų praradęs sekėjų palaikymą. Jėzus stengėsi šiuo klausimu likti neutralus. Suprantama, mokesčių rinkėjų korupcija Jėzui nebuvo naujiena. Tačiau jis į tai nesusitelkė, nepalyginti svarbesni jam buvo Karalystės reikalai – juk tik ši valdžia išspręs visas žmonijos problemas. Visiems savo sekėjams Jėzus paliko puikų pavyzdį. Krikščionys neturi palaikyti nė vienos politinės grupuotės, net jeigu atrodo, kad viena pusė elgiasi teisingai, o kita – ne. Mes pirmiausia žiūrime Dievo Karalystės interesų ir derinamės prie jo teisumo normų. Taigi kai valdžia ar koks politikas pamina teisingumą, nenorime nei mintyse, nei balsu tuo piktintis (Mt 6:33). Nemažai žmonių, kurie politiniais klausimais buvo labai kategoriški, tapę Jehovos liudytojais savo požiūrį visiškai pakeitė. w18.06 6 ¶9–11

Galimas dalykas, Šėtonas aniems angelams ne vien siūlė naudotis galimybe tenkinti seksualines aistras, bet ir žadėjo, esą jie galės užvaldyti žmoniją. Tikriausiai piktasis siekė sužlugdyti žadėtojo moters palikuonio atėjimą (Pr 3:15). Bet Jehova suardė tų nedorų maištininkų planus siųsdamas žemei tvaną. Tad niekada nenuvertinkime to, kokia stipri gali būti vilionė pasielgti amoraliai ir kaip pavojinga yra keltis į puikybę. Atminkime, kad angelai, prisidėję prie Šėtono, prieš tai ištisus amžius leido drauge su pačiu Jehova. Tačiau ėmė puoselėti nedorus troškimus ir galiausiai leidosi jų užvaldomi. Gal ir mes jau ne vieną dešimtmetį tarnaujame žemiškajame Dievo organizacijos padalinyje. Vis dėlto ir šioje dvasiškai tyroje aplinkoje į širdį gali skverbtis geiduliai (1 Kor 10:12). Tad labai svarbu širdį nuolat tyrinėti, vyti šalin nedoras mintis ir su šaknimis rauti išdidumą (Gal 5:26; Kol 3:5). w18.05 25 ¶11–12

Paulius sielojosi dėl to, kad dauguma tautiečių nepriima Karalystės žinios. Vis dėlto apaštalas nepasidavė ir toliau jiems liudijo. Štai ką paskiau apie juos Paulius rašė savo laiške romiečiams: „Iš širdies linkiu gera ir maldauju Dievą dėl jų, – kad būtų išgelbėti. Mat jiems liudiju, kad jie turi uolumą dėl Dievo, tik jo gerai nepažįsta“ (Rom 10:1, 2). Paulius paaiškino, kodėl žydams tebeliudija, – nes iš širdies linki jiems gera. Jis trokšte troško, kad ir jie išsigelbėtų (Rom 11:13, 14). Paulius karštai prašė Jehovos, kad padėtų paskiriems tautiečiams priimti Karalystės žinią. Paulius sakė: „Jie turi uolumą dėl Dievo.“ Apaštalas įžvelgė kitų gražias savybes. Paulius žinojo, kad šie uolūs judaizmo išpažinėjai gali tapti uoliais Kristaus sekėjais, kaip atsitiko su juo pačiu. w18.05 13 ¶4; 15–16 ¶13–14

Kiekvienas stenkimės pastebėti, ar kuriam nors bendratikiui nereikia pagalbos. Paulius krikščionis hebrajus ragino: „Pakelkite nusvirusias rankas, sustiprinkite pasilpusius kelius ir tiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, o verčiau sugytų“ (Hbr 12:12, 13). Savo žodžiais paguosti ir padrąsinti bendratikį gali visi, net ir mūsų mažieji. Filipų bendruomenės narius apaštalas Paulius ragino: „Jei tad esama pas jus kokio padrąsinimo Kristuje, jei esama meilės paguodos, jei esama dvasios bendrystės, jei esama širdingų jausmų ir atjautos, tai padarykite mano džiaugsmą tobulą būdami tokios pat minties, turėdami tokią pat meilę, sielos vienybę, būdami vienos minties. Nieko nedarykite iš vaidingumo ar iš tuščiagarbiškumo, bet nuolankiai laikykite kitus aukštesniais už save. Kiekvienas žiūrėkite ne vien savo naudos, bet ir kitų“ (Fil 2:1–4). w18.04 22 ¶10; 23 ¶12

Tikroji priežastis, kodėl Jehova per Jėzų išvadavo mus iš nuodėmės ir mirties vergijos, yra tokia: kad gyvenimą galėtume skirti dievatarnystei. Taigi savo laisve geriausiai pasinaudosime, jei susitelksime į dvasinius dalykus. Sykiu tai padės nebūti pasaulio ambicijų ir kūniškų geismų vergais (Gal 5:16). Gerą pavyzdį paliko Nojus su šeima. Anomis dienomis pasaulis buvo pilnas smurto ir nedoros. Tačiau jie nesusiviliojo aplinkinių puoselėjamais troškimais ir siekiais. Kaip šeimai tai pavyko? Visi apsisprendė vykdyti Jehovos skirtas užduotis: statyti arką, kaupti maistą sau ir gyvūnams, taip pat perspėti kitus, kas laukia. Biblijoje rašoma: „Kaip Dievas buvo [Nojui] įsakęs, taip jis ir padarė“ (Pr 6:22). Dėl to patriarchas su visa šeima pergyveno senojo pasaulio žūtį (Hbr 11:7). w18.04 10 ¶8; 11 ¶11–12

Siekdami suklaidinti „visą gyvenamą žemę“, Šėtonas ir demonai naudojasi ne vien valdžiomis, bet ir klaidinga religija, taip pat pasaulio komercine sistema (Apr 12:9). Per klaidamokslę religiją piktasis skleidžia melagystes apie Jehovą. Negana to, Šėtonas daro viską, kad žmonės pamirštų Dievo vardą (Jer 23:26, 27). Šitaip jis yra suklaidinęs nemažai nuoširdžių žmonių: jie mano, jog garbina Dievą, tačiau iš tikrųjų garbina demonus (1 Kor 10:20; 2 Kor 11:13–15). Melą Šėtonas sėja ir per komercinę sistemą. Pavyzdžiui, žmonėms perša mintį, esą jie bus iš tikro laimingi, jei turės daug pinigų ir daiktų (Pat 18:11). Kas patiki tokia apgaule, visą gyvenimą vergauja ne Dievui, bet turtams (Mt 6:24). Toks asmuo gal ir myli Jehovą, bet jis taip prisiriša prie materialinių dalykų, kad galiausiai jo meilė Dievui išblėsta (Mt 13:22; 1 Jn 2:15, 16). w18.05 23 ¶6–7