Spalis

Tiesa, permatyti žmogaus širdies negalime, bet galime bandyti suprasti, kaip jis jaučiasi, kokios pagalbos jam reikėtų (2 Kor 11:29). Ir nors tenka gyventi egoizmo persmelktame pasaulyje, stengiamės įsiklausyti į šį raginimą: „Rūpinkitės ne vien savimi, bet ir kitais“ (Fil 2:4). Ypač atjautūs turi būti bendruomenės vyresnieji. Jie žino esą atskaitingi Jehovai už tai, kaip rūpinasi jo avimis (Hbr 13:17). Kad galėtų broliams ir sesėms padėti, vyresnieji turi stengtis juos suprasti. Iš ko tai matysis? Atjautus vyresnysis skiria bendruomenės nariams laiko. Jis pasidomi, kaip bendratikiams einasi, ir atidžiai, kantriai juos išklauso. Tai ypač svarbu, kai brolis ar sesė nori išlieti širdį, bet neranda žodžių (Pat 20:5). Jei vyresnysis mielai aukoja laiką bendratikiams, stiprėja abipusis pasitikėjimas, tvirtėja draugystės ir meilės ryšys (Apd 20:37). w19.03 17 ¶14–17

Dėkingumas – tarsi skanus patiekalas: smagiau yra, kai ne pats vienas valgai, o pasidaliji su kitais. Taigi nors gera yra pačiam sulaukti padėkos ir įvertinimo, dar džiugiau yra matyti, kaip tavo padėka pakylėja kitą žmogų. Jam tampa akivaizdu, kad jo pagalbą, paslaugą ar palaikymą tu labai vertini. Tada ir jūsų draugystės saitai stiprėja. Kaip ir žodžiai, paminėti dienos citatoje, padėka turi didelę vertę. Įsivaizduok, kaip gražiai atrodytų iš aukso padirbtas obuolys, aptaisytas sidabru! Ir koks jis būtų vertingas! Tikriausiai tokia dovana tave labai nudžiugintų. Lygiai tokia pat vertinga yra tavo padėka. Dar reikia pridurti, kad obuolys iš aukso yra patvarus dirbinys – laikas jam nekenkia. Taip ir su tavo parodytu dėkingumu: žmogus, ko gero, jį prisimins ir brangins visą gyvenimą. w19.02 15 ¶5–6

Adomas ir Ieva, valgydami vaisių nuo gero ir blogo pažinimo medžio, aiškiai parodė, kad nepasitiki Jehova ir nepripažįsta jo teisės nustatyti tam tikras elgesio normas. Jiedu norėjo patys spręsti, kas gera ir kas bloga. Bet kiek daug jie dėl to prarado! Nutrūko jų ypatinga draugystė su Jehova, jie neteko galimybės gyventi amžinai, be to, visiems savo palikuoniams užtraukė nuodėmę ir mirtį (Rom 5:12). Visai kitokį požiūrį turėjo vienas eunuchas iš Etiopijos. Kai Pilypas paskelbė tam vyrui gerąją naujieną, šis pajautė didelį dėkingumą už tai, ką Jehova ir Jėzus dėl jo padarė, ir nieko nelaukdamas pasikrikštijo (Apd 8:34–38). Kai maldoje pasiaukojame Dievui ir, kaip tas eunuchas, pasikrikštijame, mes irgi aiškiai parodome, kad labai vertiname visa, ką Jehova ir Jėzus padarė mūsų labui. Iš tokių mūsų veiksmų taip pat akivaizdu, kad Jehova pasitikime ir pripažįstame jo teisę nustatyti, kas gera ir kas bloga. w19.03 2 ¶1–2

Mūsų ištikimybė Jehovai – tai ir didžiulė meilė, ir visiškas atsidavimas jam kaip asmeniui. Tai tokia nuostata, kad visus mūsų sprendimus turi nulemti Dievo valia. Originalo kalbos žodžio, verčiamo „ištikimas“, pamatinė reikšmė – „pilnutinis“, „sveikas“, „ištisas“. Pavyzdžiui, Jehovai atnašaujami gyvuliai turėjo būti visiškai sveiki (Kun 22:21, 22). Dievo garbintojams nebuvo leista aukoti gyvulio, kuris yra aklas, raišas ar ligotas. Gyvulys turėjo būti sveikut sveikutėlis, be jokios ydos (Mal 1:6–9). Visai suprantama, kodėl Jehova to norėjo. Juk ir patys, jei ką nors perkame, žiūrime kokybės: išsirenkame vaisių sveiką, knygą su visais lapais, prietaisą tvarkingą. Daiktą imame be jokio trūkumo. Būtent tokios meilės, tokios ištikimybės Jehova laukia iš mūsų. Ji turi būti „pilnutinė“, „sveika“, „ištisa“. w19.02 3 ¶3

Kad mūsų vidinis žmogus liktų sveikas, turime ne vien saugotis blogų minčių, bet ir maitinti protą geromis. Senovės laikais artinantis priešams įtvirtinto miesto vartai būdavo uždaromi, bet kitu metu vartų sargai juos atidarydavo, kad į miestą būtų galima atgabenti maisto ir kitų reikalingų dalykų. Jeigu vartai nuolat būtų buvę užverti, gyventojams būtų grėsęs badas. Mums irgi reikia kasdien atverti vartus į savo širdį ir pripildyti ją Dievo minčių. Tos mintys užrašytos Biblijoje. Kaskart ją skaitydami, leidžiame Jehovos mąstysenai veikti mūsų požiūrį ir elgesį. O ką galėtume daryti, kad iš Biblijos skaitymo pasisemtume kuo daugiau naudos? Labai svarbi yra malda, padedanti mums aiškiai matyti, kiek daug „nuostabių dalykų“ glūdi Dievo Žodyje (Ps 119:18). Taip pat būtina apmąstyti, ką perskaitome. Kai pasimeldę skaitome ir apmąstome Dievo Žodį, leidžiame jam pasiekti pačias širdies gelmes, ir Jehovos mintys mums tampa savos (Pat 4:20–22). w19.01 18 ¶14–15

Dievas žino, kad mūsų aplinkybės ir gebėjimai skiriasi, ir labai vertina visa, ką galime jam paaukoti. Pagalvokime apie tai, kokias izraelitų aukas jis priimdavo. Vieni aukai atvesdavo ėriuką arba ožiuką. Vargingiesiems gal išeidavo paaukoti tik porą paukščių – „du purplelius ar du balandžius“. O jei neišgalėdavo nė tiek, jiems buvo leidžiama atnašauti „dešimtadalį efos geriausių miltų“ (Kun 5:7, 11). Miltai kainavo mažiau, bet jeigu jie buvo aukščiausios rūšies, Jehova auką vis tiek vertino. Dievas taip pat maloningai žiūri ir į mūsų aukas. Jis nesitiki, kad visi būsime tokie iškalbūs kaip Apolas ar gebantys kitus įtikinti kaip Paulius (Apd 18:24; 26:28). Visa, ko Jehova nori, – kad darytume tai, ką galime. Prisiminkime vargingą našlę, šventykloje paaukojusią vos dvi smulkutes monetas. Jos auką Jehova labai brangino, nes moteris negailėdama atidavė, ką turėjo (Lk 21:1–4). w19.01 8–9 ¶3–5

Kadangi esame Kristaus sekėjai, mes būsime nekenčiami. Neturėtume tuo stebėtis, nes pats Jėzus išpranašavo, kad paskutinėmis dienomis jo mokiniai patirs nuožmų persekiojimą (Mt 24:9; Jn 15:20). Izaijo pranašystė įspėja, kad priešai ne tik jaus mums neapykantą širdyje, bet ir griebsis prieš mus įvairiausių ginklų. Tarp tų ginklų yra įmantri apgaulė, įžūlus melas, žiaurus persekiojimas (Mt 5:11). Jehova neužkirs priešams kelio tuos ginklus panaudoti (Ef 6:12; Apr 12:17). Vis dėlto mums nėra ko baimintis. Jehova pasakė, kad joks prieš mus nukreiptas ginklas mūsų nenugalės (Iz 54:17). Kaip pastogė saugo nuo liūties, taip Jehova saugo mus nuo „žiauriųjų siautulio“ (Iz 25:4, 5). Priešai niekada nepadarys mums neatitaisomos žalos (Iz 65:17). Visi Dievo tarnų priešai „taps nieku ir eis prapultin“ (Iz 41:11, 12). w19.01 6-7 ¶13-16

Jaunuoli, Jehova pats yra laisvas ir sukūrė tave taip, kad ir tu laisve džiaugtumeisi. Vis dėlto jis nori, kad ja naudotumeisi atsakingai ir liktum saugus. Galbūt žinai, kad kiti žiūri pornografiją, elgiasi amoraliai, užsiima ekstremaliu sportu, svaiginasi alkoholiu ar narkotikais. Tiesa, malonumą jie patiria, bet labai trumpalaikį. Ir neretai toks smaginimasis karčiai atsirūgsta: randasi priklausomybė, užsikrečiama visokiomis ligomis, kraštutiniais atvejais net ištinka mirtis (Gal 6:7, 8). Tie jaunuoliai gal mano esą laisvi, bet iš tiesų tik skaudžiai save apgaudinėja (Tit 3:3). Kita vertus, kiek žinai žmonių, kurie pakenkė savo sveikatai laikydamiesi Biblijos principų? Dažnai būna priešingai: paklusdamas Jehovos priesakams, žmogus tampa sveikesnis ir iš tikro laisvas (Ps 19:8–12 [19:7–11, Brb]). Pasakytina ir tai, kad jei savo laisve naudojiesi protingai, tai yra neperžengdamas tobulų Dievo įstatymų ir principų, parodai tiek pačiam Dievui, tiek tėvams, kad esi atsakingas. Tėvai tada bus labiau linkę tavimi pasitikėti ir duoti tau dar daugiau laisvės (Rom 8:21). w18.12 22–23 ¶16–17

Adomui nusidėjus daug kas pasikeitė. Į pasaulį įsiskverbusi mirtis atsiliepė ir žmonių santuokiniam ryšiui. Apaštalas Paulius, aiškindamas krikščionims, kad šie nebėra pavaldūs Mozės Įstatymui, paminėjo, jog mirtis santuoką nutraukia ir gyvasis sutuoktinis gali iš naujo tuoktis (Rom 7:1–3). Įstatyme, Jehovos duotame Izraelio tautai, buvo nemažai kalbama apie santuoką. Štai prisiminkime nurodymus dėl poligamijos. Šis paprotys atsirado dar prieš Jehovai paskelbiant Įstatymą. Izraelitui turėti kelias žmonas nebuvo draudžiama, bet kad būtų išvengta nesąžiningo elgesio su moterimis ir vaikais, tokie šeiminiai santykiai buvo griežtai reglamentuojami. Tarkim, jei izraelitas vesdavo vergę, o vėliau paimdavo antrą žmoną, jis negalėdavo pirmajai duoti mažiau maisto, drabužių ar atsisakyti intymių santykių su ja. Dievas reikalavo, kad jis ją saugotų ir ja rūpintųsi (Iš 21:9, 10). Mes, aišku, nebesame pavaldūs Mozės Įstatymui. Tačiau jo nuostatai aiškiai byloja, kokia svarbi Jehovos akyse yra santuoka. Apie tai mąstydami patys jaučiame paskatą didžiai gerbti vyro ir žmonos ryšį. w18.12 10 ¶3; 11 ¶5–6

Išsakęs Jehovai visa, kas jam kelia nerimą ir susirūpinimą, Habakukas turbūt svarstė, kaip Dievas dabar reaguos. Tačiau Jehova yra atjautus ir supratingas Tėvas. Jis matė, koks nusiminęs yra pranašas ir kad jo žodžiai kyla iš didelės širdgėlos. Už tai, kad atvirai išreiškė savo jausmus, jis pranašo nepasmerkė. Tolesni žodžiai, kuriuos randame Habakuko knygoje, – tai Jehovos žinia, adresuota tiesiai žydų tautai. Dievas paskelbė pranašui, kas netolimoje ateityje laukia maištingų jo tėvynainių. Habakukas tikriausiai buvo pirmas žmogus, kuriam Jehova aiškiai pasakė, kad tuometės sugedusios santvarkos galas visai čia pat. Jehova patikino pranašą, kad netrukus imsis veikti. Smurtinga ir nedora visuomenė tuojau susilauks galo. Sakydamas „jūsų dienomis“ Jehova leido suprasti, kad tautą nubaus dar pranašui gyvam esant arba jo amžininkų dienomis. Atrodo, kad baisybių ir kančių Jude tik padaugės. Vargu ar Habakukas iš Jehovos tikėjosi tokio atsakymo. w18.11 15 ¶7–8

O kaip mes žiūrime į žmones, dar nežinančius tiesos? Štai Paulius, ieškodamas imlių širdžių, garsino gerąją naujieną sinagogose – ten, kur žmonės jau turėjo žinių apie Jehovą. Bet apaštalas jokiu būdu neapsiribojo vien izraelitais. Per savo pirmą misionierišką kelionę Paulius drauge su Barnabu lankėsi Likaonijos mieste Listroje. Tenykščiai klaidingai pamanė, kad šie vyrai yra žmonėmis pasivertę jų dievai – Dzeusas ir Hermis. Ar Paulius ir Barnabas leido sau tuo pasimėgauti? Juk galėjo atrodyti, kad dabar pasitaikė puiki proga atsigauti po ką tik kituose miestuose patirtų persekiojimų. Arba jiedu galėjo samprotauti, esą būdami visų dėmesio centre plačiau paliudys gerąją naujieną. Tačiau Paulius su Barnabu taip nemanė. Persiplėšę drabužius jie ėmė žmones drausti: „Kodėl šitaip darote?! Mes juk tokie pat silpni žmonės kaip ir jūs“ (Apd 14:8–15). w18.09 4–5 ¶8–9

Norėdami priimti tiesą iš Biblijos ir laikytis joje išdėstytų dorovės normų, privalome keisti savo mąstymą ir elgesį. Apie tokius pokyčius apaštalas Petras rašė: „Kaip klusnumo vaikai, nebesileiskite formuojami geismų, kuriems anksčiau pasiduodavote dėl savo neišmanymo, bet [...] tapkite [...] šventi visu savo elgesiu“ (1 Pt 1:14, 15). Pavyzdžiui, senovės Korinto mieste žmonių moralė buvo itin smukusi. Tam, kad įsigytų tiesą, tenykščiai turėjo smarkiai pakeisti savo gyvenseną. Panašiai ir šiandien daugeliui reikėjo palikti nedorus darbus ir pasikeisti. Petras bendratikiams priminė: „Gana, kad praėjusį laiką vykdėte tautų valią, kai buvote pasidavę įžūliai elgtis, tenkinti geidulius, girtauti, ūžauti, varžytis išgertuvėse ir neleistinai stabmeldžiauti“ (1 Pt 4:3). w18.11 6 ¶13

Kaip mums rasti tuos, „kurių nuostata tinkama amžinam gyvenimui“? Vienintelis būdas, kaip ir pirmame amžiuje, – skelbti žmonėms gerąją naujieną. Turime klausyti Jėzaus nurodymo: „Atėję į kokį miestą ar kaimą, susiieškokite vertą žmogų“ (Mt 10:11). Nesitikime, kad išdidūs, nenuoširdūs ir dvasiniais dalykais nesidomintys asmenys įsiklausys į skelbiamą tiesos žinią. Verčiau ieškome tokių, kurie yra nuolankūs, nuoširdūs ir alksta tiesos. Šias paieškas galima palyginti su tuo, ką būdamas dailide darė Jėzus. Kad pagamintų kokį baldą, sukaltų duris ar išdrožtų jungą, jis pirma turėjo surasti tinkamos medienos. Tik tada jis išsitraukdavo savo įrankius ir, pasitelkęs turimas žinias bei įgūdžius, sumeistraudavo, ką reikia. Padėdami žmogui tapti Kristaus sekėju, panašiai darbuojamės ir mes (Mt 28:19, 20). w18.10 12 ¶3–4

Evangelizuotojas Pilypas paliko mums puikų pavyzdį. Nors jo gyvenime būta permainų, vyras nesileido išmušamas iš vėžių ir jėgas pirmiausia skyrė tarnybai. Vienu metu Jeruzalėje Pilypui buvo patikėtos ypatingos pareigos (Apd 6:1–6). Tačiau po Stepono nužudymo kilo krikščionių persekiojimas ir daugeliui jų teko bėgti iš Jeruzalės. Tačiau net ir tada Pilypas liko veiklus. Jis iškeliavo į Samariją – miestą, kurio gyventojai gerosios naujienos, tikėtina, dar nebuvo girdėję (Mt 10:5; Apd 8:1). Kadangi Pilypas buvo pasiruošęs eiti, kur tik ves šventoji dvasia, Jehova jam pavedė užduotį skelbti gerąją naujieną nepaliestose teritorijose. Kitaip nei žydai, niekinę samariečius, Pilypas su jais elgėsi be jokio išankstinio nusistatymo. Kaip jiems turėjo būti malonu! Ne veltui „minios susirinkusiųjų visi iki vieno dėmesingai klausėsi Pilypo žodžių“ (Apd 8:6–8). Kad ir kokių permainų Pilypui teko patirti, jis uoliai ėjo dievatarnystę. Už tai Jehova jo šeimą gausiai palaimino (Apd 21:8, 9). w18.10 30 ¶14–16

Sykį, kai Jėzus lankėsi Dekapolio srityje, „pas jį atvedė kurčią, sunkiai kalbantį žmogų“ (Mk 7:31–35). Jėzus galėjo jį išgydyti visiems matant, tačiau to nepadarė. Kodėl? Minioje vyras dėl savo negalės tikriausiai jautėsi nesmagiai. Galbūt todėl Jėzus „pasivedė tą žmogų į šalį“ ir išgydė jį kitiems nematant. Ko iš Jėzaus pasimokome? Savaime aišku, negalime stebuklingai kitų pagydyti. Tačiau kiekvienas iš mūsų turėtume atsižvelgti į bendratikių poreikius bei jausmus. Su anuo kurčiu vyru Jėzus elgėsi supratingai ir maloniai. Panašiai ir mes turime rodyti supratingumą pagyvenusiems ir neįgaliems bendratikiams. Tikrųjų krikščionių skiriamasis bruožas yra ne jų darbo produktyvumas, o tarpusavio meilė (Jn 13:34, 35). Nesavanaudiška meilė skatins mus padėti pagyvenusiems ir neįgaliems bendratikiams dalyvauti sueigose ir evangelizacijos tarnyboje, net jeigu jų indėlis yra labai mažas (Mt 13:23). w18.09 29–30 ¶7–8

Kiekviena Jehovos kaimenės avis yra brangi ir jam, ir Jėzui, paaukojusiam už žmones savo gyvybę (Gal 2:20). Mes irgi iš visos širdies mylime savo tikėjimo draugus. Todėl stengiamės nuoširdžiai jais rūpintis ir siekti „to, kas kuria santarvę ir kas padeda vienam kitą ugdyti“ (Rom 14:19). Su nekantrumu laukiame gyvenimo naujajame pasaulyje, kai nebebus dėl ko nusiminti. Niekas nebesirgs, nebemirs, liausis karai, persekiojimai, šeimyniniai barniai, niekas nebekels nusivylimo. Pasibaigus Kristaus valdymo tūkstantmečiui žmonija bus pasiekusi tobulybę. Tie, kas atlaikys paskutinį išbandymą ir įrodys savo ištikimybę Jehovai, bus jo įsūnyti ir „įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Rom 8:21). Kokia garbė – būti žemiškaisiais Jehovos vaikais! Tad stenkimės su meile vienas kitą ugdyti ir drauge siekime to nuostabaus apdovanojimo. w18.09 14 ¶10; 16 ¶18

Studijuoti Dievo Žodį – tai kur kas daugiau nei tik skaityti straipsnį ir pasibraukti atsakymus į klausimus. Tyrinėdami Bibliją pamąstome, ką sužinome apie Jehovą, jo kelius ir požiūrį. Stengiamės suvokti, kodėl Dievas davė vieną ar kitą priesaką ir kodėl tam tikrą elgesį smerkia. Taip pat pagalvojame, kur mūsų elgesys ir mąstymas taisytini. Aišku, galbūt nepavyks kiekvieną sykį apsvarstyti visų šių dalykų, tačiau mums bus naudinga, jei dalį studijų laiko – gal net pusę – skirsime apmąstymams (1 Tim 4:15). Kai reguliariai apmąstome Dievo Žodžio mintis, įsitikiname, kad Jehovos išmintis tobula. Perprasdami jo požiūrį vienu ar kitu klausimu, imame jam pritarti. Taip atnaujiname savo protą – pradedame mąstyti visiškai kitaip nei anksčiau (Rom 12:2). Palaipsniui Jehovos mąstymas tampa mums savas. w18.11 24 ¶5–6

Apaštalas Paulius save ir kai kuriuos kitus pirmo amžiaus krikščionis pavadino „Dievo bendradarbiais“. Kodėl? Nes bendromis pastangomis jie sodino ir laistė tiesos sėklas (1 Kor 3:6). Mes irgi galime būti „Dievo bendradarbiai“, jeigu evangelizacijos tarnyboje negailime savo laiko, jėgų ir išteklių. Dirbti Dievo paskirtą darbą mums didžiulė garbė. Evangelizacijos tarnyboje mielai aukodami savo laiką ir jėgas, patiriame neapsakomą džiaugsmą. Būtent taip jaučiasi daugelis bendratikių, vedusių ar tebevedančių Biblijos studijas. Be galo smagu matyti, kaip mūsų studijuotojai nušvinta supratę Šventojo Rašto mokymus, kaip auga jų tikėjimas, kaip jie keičiasi į gera ir pradeda dalytis tiesa su kitais. Panašiai jautėsi ir Jėzus, kai septyniasdešimt jo mokinių, siųstų skelbti žinios apie Karalystę, „sugrįžo džiaugdamiesi“ puikiais tarnybos rezultatais (Lk 10:17–21). w18.08 20 ¶11–12

Jei imtume pernelyg pasitikėti savimi, galbūt manytume, kad ta ar kita situacija mums aiškių aiškiausia, net jei ir nežinome visų faktų. Nesutarimai su bendratikiu taip pat gali būti priežastis, kliudanti mums prieiti prie teisingų išvadų. Jei dėmesį sutelksime į asmenybių skirtumus, galimas dalykas, pradėsime abejoti brolio motyvais. Tad išgirdę apie jį kokį nors neigiamą atsiliepimą, galbūt iškart tuo patikėsime. Ką tokiu atveju derėtų atminti? Jeigu bendratikiui puoselėsime neigiamus jausmus, kyla pavojus praleisti pro akis faktus ir susidaryti klaidingą nuomonę apie tą brolį ar sesę (1 Tim 6:4, 5). To išsisaugosime iš širdies raudami net ir menkiausius pavydo bei nepasitikėjimo daigus. Atminkime: Jehova tikisi, kad savo broliams rodysime meilę ir mielai jiems atleisime (Kol 3:12–14). w18.08 6 ¶15; 7 ¶18

Kūrėjo žinioje yra ir žmonija (Ps 100:3; Apr 4:11). Vis dėlto Šventasis Raštas atskleidžia, kad kai kuriems žmonėms Dievas suteikė didžiulę garbę – tapti ypatinga jo nuosavybe. Štai 135-oje psalmėje Jehovai ištikimi izraelitai pavadinti „brangiu turtu“ (Ps 135:4). Be to, Ozėjo knygoje išpranašauta, kad Dievo tautos nariais taps ir neizraelitai (Oz 2:25 [2:23, Brb]). Šis pažadas išsipildė tada, kai žmones, valdysiančius drauge su Kristumi danguje, Jehova pradėjo rinkti ir iš kitataučių (Apd 10:45; Rom 9:23–26). Visi dvasia pateptieji yra Jehovos „ypatinga nuosavybė“, jo „šventa tauta“ (1 Pt 2:9, 10). O ką galima pasakyti apie daugybę atsidavusių krikščionių, puoselėjančių viltį gyventi amžinai čia, žemėje? Jehova juos taip pat vadina savo tauta, savo išrinktaisiais (Iz 65:22). w18.07 22 ¶1–2

Krikščionys seka Kristumi. Savo tobulu pavyzdžiu jis mums parodė, ką reiškia būti dosniam (Mt 20:28). Kiekvienas iš mūsų pagalvokime: „Ar galėčiau dar tiksliau sekti Jėzaus pavyzdžiu?“ (1 Pt 2:21). Sekdami tobulu Jehovos ir Jėzaus pavyzdžiu – nuoširdžiai rūpindamiesi kitų gerove ir ieškodami progų jiems padėti – pelnysime Dievo malonę. Štai palyginimu apie gailestingąjį samarietį Jėzus pabrėžė, kaip svarbu stengtis pagelbėti visiems, netgi kitokios kilmės žmonėms (Lk 10:29–37). Ar prisimeni, kodėl Jėzus papasakojo šį palyginimą? Todėl, kad vienas žydas jo paklausė: „Kas yra mano artimas?“ Jėzaus atsakymas parodo, kad, norėdami įgyti Dievo palankumą, turime kaip ir anas samarietis mielai dėl kitų aukotis. w18.08 19 ¶5–6

Ar Jehova ir toliau rodė palankumą Marijai? Aišku, kad rodė. Juk moteris su atsidavimu ir meile rūpinosi jo Sūnumi ir jį augino. Jehovos valia Marijos žodžiai ir darbai buvo užrašyti Biblijoje. Per trejus su puse Jėzaus tarnystės metų Marija, regis, negalėjo keliauti drauge su sūnumi. Galbūt dėl to, kad našlavo, ji turėjo pasilikti Nazarete. Ir nors savo akimis nematė visų didžių Jėzaus darbų, jo mirties valandą Marija buvo šalia (Jn 19:26). Šventajame Rašte pasakyta, kad prieš pat Sekmines, kai buvo išlieta šventoji dvasia, Jeruzalėje Marija laikėsi drauge su kitais Kristaus sekėjais (Apd 1:13, 14). Reikia manyti, kad per tą šventę ji irgi gavo Dievo dvasios dovaną. Jeigu taip, vadinasi, Marijai atsivėrė nuostabi galimybė amžinai gyventi danguje su Jėzumi. Koks didingas atpildas už ištikimybę! w18.07 9 ¶11; 10 ¶14

Jėzus tarnaudamas žemėje mokė savo sekėjus vadovautis principais, kad jie įžvelgtų, kokios būna tam tikro mąstymo ar veiksmų pasekmės. Pavyzdžiui, Jėzus kalbėjo, kad pyktis gali privesti prie smurto, o geismas – prie svetimavimo (Mt 5:21, 22, 27, 28). Jeigu vadovausimės Biblijos principais, išlavinsime savo sąžinę ir tada mūsų gyvensena teiks Dievui šlovę. Vis dėlto kartais būna taip, kad kai kuriais klausimais dviem krikščionims Biblijos išlavinta sąžinė diktuoja apsispręsti skirtingai. Pavyzdžiui, dėl svaigiųjų gėrimų vartojimo. Biblija nedraudžia saikingai ragauti alkoholio, tačiau įspėja, kad nevalia jo padauginti ar pasigerti (Pat 20:1; 1 Tim 3:8). Bet ar krikščioniui pakanka laikytis tokių patarimų ir jau viskas? Anaiptol. Reikia turėti omenyje dar kai ką. Net jeigu jo paties sąžinė rami, jam būtina atsižvelgti, ką sako kito žmogaus sąžinė. w18.06 18 ¶10–11

Savo sekėjams Jėzus aiškiai prisakė saugotis fariziejų, sadukiejų ir Erodo šalininkų skleidžiamų mokymų (Mt 16:6, 12). Verta dėmesio detalė, kad šis pokalbis vyko praėjus nedaug laiko po to, kai žmonės užsimojo paskelbti Jėzų karaliumi. Dėl religijos kišimosi į politiką gali lengvai įsižiebti smurtas. Bet Jėzus savo sekėjams liepė visuomet likti neutraliems. Tiesą sakant, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl aukštieji kunigai ir fariziejai susimokė jį nužudyti. Jėzų jie laikė politiniu ir religiniu varžovu, besikėsinančiu į jų užimamą padėtį. Jie kalbėjo: „Jeigu jį taip paliksime, visi jį įtikės. Tada ateis romėnai ir atims mūsų vietą ir mūsų tautą“ (Jn 11:48). Todėl vyriausiasis kunigas Kajafas ėmėsi organizuoti, kaip Jėzų atiduoti mirčiai (Jn 11:49–53; 18:14). w18.06 6–7 ¶12–13

Veiksmingas Šėtono masalas – okultizmas. Šiandien piktasis žadina žmonių susidomėjimą demonų pasauliu naudodamasis ne tik klaidinga religija, bet ir pramogų pasauliu. Filmai, elektroniniai žaidimai ir kitos pramogos okultizmą pateikia labai patraukliai. Kaip mums nepakliūti į šiuos spąstus? Nereikia tikėtis, kad Dievo organizacija sudarys tinkamų ir netinkamų pramogų sąrašą. Kiekvienas turime ugdyti savo sąžinę, kad ji skatintų mus vadovautis Dievo normomis (Hbr 5:14). Tada mūsų sprendimai bus protingi. Pavyzdžiui, rinkdamiesi pramogas galėtume pagalvoti: „Ar nesu veidmainis – ar pats laikausi to, ko mokau kitus? Ką manytų mano studijuotojas arba kitas žmogus, kuriam liudiju, jei pamatytų, kokią pramogą pasirinkau?“ Kuo mažiau mūsų žodžiai skiriasi nuo veiksmų, tuo mažesnė tikimybė pakliūti į Šėtono pinkles (1 Jn 3:18). w18.05 25 ¶13

Kaip tarnyboje galime sekti Pauliumi? Pirma, puoselėkime nuoširdų troškimą ieškoti tokių, „kurių nuostata tinkama amžinam gyvenimui“. Antra, melskime Jehovą atverti doro žmogaus širdį, kad įsiklausytų į skelbiamą žinią (Apd 13:48; 16:14). Silvana, jau beveik 30 metų tarnaujanti pioniere, sako: „Prieš pasibelsdama į kuriuos nors namus, pasimeldžiu. Prašau Jehovos padėti man išsaugoti optimizmą.“ Taip pat galime melsti Dievo, kad jo angelai vestų mus pas imlios širdies žmones (Mt 10:11–13; Apr 14:6). Robertas, daugiau kaip tris dešimtmečius tarnaujantis pionieriumi, sako: „Darbuotis sykiu su angelais, žinančiais, kas vyksta to ar kito mūsų pašnekovo gyvenime, yra tiesiog nuostabu.“ Trečia, stenkimės pastebėti patrauklius žmogaus bruožus. Karlas tarnauja bendruomenės vyresniuoju. Brolis sako: „Stengiuosi įžvelgti bent menkiausią požymį, bylojantį apie žmogaus nuoširdumą: gal jis nusišypso, maloniai į mus pažvelgia arba atvirai ko nors paklausia.“ Kaip apaštalas Paulius, mes irgi galime ištvermingai duoti vaisių. w18.05 15 ¶13; 16 ¶15

Kaip džiaugiamės išgirdę, kad žmogus, kuriam anksčiau esame padėję, toliau ištikimai tarnauja Jehovai! Apaštalas Jonas rašė: „Už ką gi labiau galėčiau dėkoti, kaip už tai, kad girdžiu savo vaikus vaikštant tiesoje!“ (3 Jn 4). Nemažai pionierių jaučiasi pakylėti sužinoję, kad tie, kam jie prieš daugelį metų padėjo stoti į tiesos kelią, ištikimai jame laikosi ir gal net imasi visalaikės tarnybos. Tad jeigu kuris nors pionierius atrodo prislėgtas, priminkime jam, kiek gera jis yra nuveikęs ir kiek džiaugsmo yra patyręs. Ne vienas rajono prižiūrėtojas pasakojo, kaip jam su žmona būdavo smagu po apsilankymo bendruomenėje gauti kad ir mažytį padėkos laiškelį. Tą patį galėtų pasakyti ir vyresnieji, misionieriai, pionieriai, Betelio šeimos nariai. Nuoširdžiai jiems padėkodami už uolią ir ištikimą tarnystę, galime juos labai sustiprinti. w18.04 23 ¶14–15

Saliamonas tam įsakui nepakluso: vedė 700 žmonų ir turėjo 300 sugulovių (1 Kar 11:3). Daugelis jo žmonų buvo svetimtautės. Jos lenkėsi netikriems dievams. Taigi Saliamonas sulaužė dar vieną įsakymą – neimti į žmonas svetimšalės moters (Įst 7:3, 4). Vis peržengdamas Jehovos reikalavimus, Saliamonas ėmė daryti sunkias nuodėmes. Jis pastatė aukurą deivei Astartei, mažų mažiausiai vieną aukurą dievui Kemošui ir ten drauge su žmonomis garbino stabus. Tuos aukurus Saliamonas įrengė ant kalno priešais Jeruzalę – miestą, kur buvo pastatęs Jehovos šventyklą (1 Kar 11:5–8; 2 Kar 23:13). Galbūt karalius apgaudinėjo save manydamas, kad kol jis atnašauja aukas šventykloje, Jehova jo neklusnumo nepaisys. Tačiau Jehova blogų darbų niekada netoleruoja. w18.07 18–19 ¶7–9

Kas yra „degančios piktojo strėlės“, nuo kurių turėtume gintis? Tai galėtų būti Šėtono skleidžiamos melagystės, kaip antai „Jehova tavęs nemyli“ arba „niekam tu nerūpi“. Štai ką sako devyniolikmetė Ida, kovojanti su menkavertiškumo jausmu: „Neretai manydavau, kad Jehova yra toli nuo manęs ir nenori būti mano Draugas.“ Kas jai padeda apsiginti nuo tokių piktojo atakų? „Mano tikėjimą be galo stiprina sueigos, – pasakoja Ida. – Anksčiau tiesiog sėdėdavau salėje ir niekada nekomentuodavau. Manydavau, kad niekam nebus įdomu, ką aš pasakysiu. Tačiau dabar sueigoms aš ruošiuosi ir stengiuosi atsakyti bent į du tris klausimus. “ Iš Idos pavyzdžio suprantame svarbią tiesą: tikėjimo skydas gali tiek didėti, tiek mažėti. Koks bus mūsų tikėjimas, priklauso nuo mūsų pačių (Mt 14:31; 2 Tes 1:3). Tad savo tikėjimą būtina stiprinti. w18.05 29–30 ¶12–14

Kalėjimo prižiūrėtojas tiktai po žemės drebėjimo ėmė kitaip žiūrėti į misionierius ir paprašė juos padėti (Apd 16:25–34). Panašiai gali nutikti ir šiandien su žmonėmis, nenorinčiais klausytis Biblijos žinios. Po to, kai jų gyvenimą sudrebina kokia nors nelaimė, jie gali imti keisti savo požiūrį ir ieškoti pagalbos. Pavyzdžiui, galbūt kuris žmogus netikėtai prarado darbą ir dabar jaučiasi priblokštas. Kitus sukrečia užklupusi rimta liga. O koks didelis sielvartas kamuoja tą, kurio artimąjį pasiglemžė mirtis! Tokie skaudūs potyriai gali versti žmogų kelti klausimus, kurie anksčiau jam nerūpėjo, pavyzdžiui, apie gyvenimo prasmę. Gal jis netgi ima galvoti: „Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ Ir kai pas jį ateisime su viltinga žinia, ko gero, jis pirmą kartą gyvenime panorės mus išklausyti. Tai suprasdami, nenorime praleisti progos paguosti žmogų tada, kai jis bus linkęs mus išklausyti. Todėl savo evangelizacijos tarnystę ištikimai tęsiame (Iz 61:1). w18.05 19–20 ¶11–12

Šiandien didžiąją daugumą žmonių yra apakinęs šio pasaulio dievas, jie vargsta ekonominės bei politinės sistemos ir klaidingos religijos vergijoje (2 Kor 4:4). Kaip anuomet Jėzui, mums suteikta garbė padėti kitiems pažinti tikrosios laisvės Dievą, Jehovą, ir jį šlovinti (Mt 28:19, 20). Ši užduotis nelengva. Kai kuriuose kraštuose žmonės darosi vis abejingesni, netgi priešiški mūsų skelbiamai žiniai. Vis dėlto kiekvienas pagalvokime: „Ar naudodamasis savo laisve negalėčiau dėl Jehovos nuveikti dar daugiau?“ Labai džiugu matyti, kad daugelis krikščionių, suvokdami, koks ypatingas šis laikmetis, supaprastina savo buitį ir atsideda visalaikei tarnybai (1 Kor 9:19, 23). Kai kurie tarnauja pionieriais savo bendruomenės teritorijoje, kiti persikelia ten, kur stinga skelbėjų. Nuostabu, kad tiek daug brolių ir sesių savo laisve naudojasi išmintingai (Ps 110:3). w18.04 11–12 ¶13–14