Lapkritis

Jehova už tarnystę jam suteikia mums viltį, kad ateityje turėsime visa, ką prarado Adomas su Ieva, ir gyvensime amžinai. Adomas ir Ieva nusprendė neklausyti Jehovos, nes pristigo meilės jam. Vis dėlto net ir po jųdviejų nuodėmės Dievas leido jiems nugyventi nemažai metų, susilaukti vaikų ir patiems spręsti, kaip juos auklės. Netrukus paaiškėjo, koks neprotingas buvo pirmųjų žmonių sprendimas palikti Jehovą. Pirmagimis jų sūnus užmušė niekuo nekaltą savo brolį. Ilgainiui savanaudiškumas ir prievarta įsiviešpatavo visoje žemėje (Pr 4:8; 6:11–13). Laimei, Jehova žinojo, kaip išgelbėti Adomo ir Ievos palikuonius, kurie nori jam tarnauti (Jn 6:38–40, 57). Semdamasis žinių apie Dievą, pamatysi, koks jis kantrus, kupinas meilės, ir tavo meilė jam, tikėtina, stiprės. Tada širdyje kils noras pasirinkti kitokį nei Adomo ir Ievos kelią ir paskirti savo gyvenimą Jehovai. w19.03 2 ¶3; 4 ¶9

Kad išsiugdytume atjautą, bandykime suprasti, ką mūsų šeimos nariams ir bendratikiams tenka išgyventi. Parodykime dėmesį bendruomenės jaunuoliams, taip pat sergantiems, pagyvenusiems ir artimo netekusiems broliams ir sesėms. Pasiteiraukime, kaip jie laikosi. Kai jie atveria širdį, atidžiai klausykimės. Tegu mato, kad išties stengiamės juos suprasti. Broliams ir sesėms padėkime kuo tik galėdami. Šitaip savo meilę parodysime darbais (1 Jn 3:18). Turėkime omenyje, kad prie žmonių, kuriems norime padėti, reikės prisitaikyti. Kodėl? Nes žmonės bėdas išgyvena skirtingai – vieni noriai išsipasakoja, o kiti apie savo jausmus kalbėti nėra linkę. Atsižvelgiant į tai, nederėtų žmogaus gluminti pernelyg asmeniškais klausimais, kad ir kaip norėtųsi padėti (1 Tes 4:11). O kaip tada, jei kas nors atveria širdį, bet mums sunku pritarti tam, ką jis sako? Atminkime: tai jo asmeninė nuomonė, jo jausmai. Atidžiai viską išklausykime ir neskubėkime jo žodžių užginčyti (Mt 7:1; Jok 1:19). w19.03 19 ¶18–19

Ar tau baugu apie savo įsitikinimus kalbėti viešai? Štai kad ir Nehemijas. Jis tarnavo galingo karaliaus rūmuose. Sykį išgirdęs, kaip apgailėtinai atrodo Jeruzalė – sienos išgriautos, vartai sudeginti, – jis jautėsi labai nusiminęs (Neh 1:1–4). Karalius tai pastebėjo ir paklausė, kodėl jis toks prislėgtas. Nehemijui širdis turbūt apmirė. Kaip dabar atsakyti? Jis greitai pasimeldė ir viską karaliui papasakojo. Šis, Nehemiją išklausęs, sutiko Dievo tautai padėti (Neh 2:1–8). Taip pat prisiminkime pranašą Joną. Kai Jehova paliepė jam keliauti į Ninevę ir perduoti tenykščiams svarbią žinią, jis taip nusigando, kad leidosi visai priešinga kryptimi, kuo toliau nuo to miesto (Jon 1:1–3). Bet Jehovos padedamas jis galiausiai įvykdė, kas pavesta. Pranašo žodžiai turėjo didžiulį poveikį – į juos įsiklausę nineviečiai liko gyvi (Jon 3:5–10). Taigi iš Nehemijo pasimokome, kad prieš atsakant būtina pasimelsti. O iš Jonos istorijos suprantame, kad, nesvarbu, kokios baimės kliudytų Jehovai tarnauti, jis padės mums jas įveikti. w19.01 11 ¶12

Kai pradedame savo gyvenime laikytis Biblijos principų, mūsų santykiai su draugais ir artimaisiais gali pasikeisti. Kodėl? Jėzus apie tai užsiminė melsdamasis už mokinius tokiais žodžiais: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa“ (Jn 17:17). Kadangi priėmėme tiesą ir nebeleidžiame pasauliui mūsų formuoti, Jehova mus pašventino, kitaip tariant, atskyrė nuo kitų žmonių. Dabar mūsų vertybės gyvenime jau visai kitokios nei daugumos aplinkinių ir jiems tai gali nepatikti. Nors ir stengiamės su visais sutarti, kai kurie draugai ir artimieji galbūt ima šalintis mūsų ar net priešintis mūsų naujajam tikėjimui. Tačiau mes tuo nesistebime. Pats Jėzus įspėjo: „Žmogaus priešais taps jo namiškiai“ (Mt 10:36). Bet kartu jis patikino, kad jei už tiesą tektų sumokėti aukštą kainą, atlygis bus kur kas didesnis. w18.11 6 ¶11

Apaštalas Paulius irgi buvo dėkingas žmogus. Tai bylojo gražūs jo atsiliepimai apie tikėjimo brolius ir seses. Jis visada dėkojo už juos Dievui savo maldose. Dėkingumą išreiškė ir rašydamas jiems laiškus. Romiečiams 16:1–15 Paulius vardais pamini 27 bendratikius. Sveikindamas Priską ir Akvilą jis priduria, kad jiedu yra už jį „guldę galvas“, o apie Febę sako, kad ji „yra pagelbėjusi daugeliui“, taip pat ir jam. Tiems uoliems broliams ir sesėms, savo mylimiems draugams, Paulius negailėjo pagyrimo žodžių. Apaštalas puikiai suprato, kad jo bendratikiai tėra netobuli žmonės, tačiau laiško romiečiams pabaigoje jis kalba apie juos vien tai, kas gera. Įsivaizduokime, kokie pakylėti jautėsi tie broliai ir sesės, kai Pauliaus laiškas buvo garsiai perskaitytas jų bendruomenei! Jų draugystės su Pauliumi saitai, be abejo, dar labiau sutvirtėjo. O tu ar nepamiršti padėkoti savo bendruomenės nariams už jų padrąsinančius žodžius ir gerus darbus? w19.02 16 ¶8–9

Ar tai reiškia, kad tik tobulas žmogus gali būti ištikimas Dievui? Patys suprantame, kokie netobuli esame, kiek turime ydų. Bet neverta dėl to nuogąstauti, nes Jehova mūsų trūkumų pernelyg nesureikšmina. Štai Biblijoje skaitome: „Jei tu, Viešpatie, paisysi nuodėmių, tai kas, Viešpatie, išliks gyvas?“ (Ps 130:3). Jis žino, kad mes – tik netobuli, nuodėmingi žmonės, ir noriai mums atleidžia (Ps 86:5). Be to, Jehova mato, kokios yra mūsų galimybių ribos, ir nesitiki iš mūsų daugiau, nei pajėgiame (Ps 103:12–14). Krikščionio ištikimybę lemia jo meilė Jehovai. Savo dangiškąjį Tėvą turime mylėti ir būti jam atsidavę iš visos širdies, besąlygiškai. Jei tokią meilę žmogus išsaugo net sunkiais gyvenimo momentais, jis – Dievui ištikimas (1 Met 28:9; Mt 22:37). Mes žinome, kokie teisingi yra Jehovos nuostatai, ir labai saugomės nepadaryti to, kas dangiškąjį Tėvą liūdintų. Kadangi jį labai mylime, pirmiausia pagalvojame, kaip Jehova žiūrėtų į vieną ar kitą mūsų sprendimą. Šitaip mūsų ištikimybė pasireiškia darbais. w19.02 3 ¶4–5

Kaskart, kai darome, kas teisu, ir matome puikius rezultatus, mūsų tikėjimas tvirtėja (Jok 1:2, 3). Mums gera žinoti, kad Jehova su pasididžiavimu vadina mus savo vaikais, ir mūsų noras jį džiuginti vis stiprėja (Pat 27:11). Kiekvienas išmėginimas yra proga parodyti rūpestingam dangiškajam Tėvui, kad jį mylime, tarnaujame jam nepasidalijusia širdimi ir visa esybe trokštame vykdyti jo valią (1 Kar 8:61; Ps 119:113). Aišku, esame netobuli, todėl neišvengsime klaidų. Prisiminkime karalių Ezekiją: nors ir klydo, jis atgailavo ir toliau stengėsi visa širdimi tarnauti Jehovai (Iz 38:3–6; 2 Met 29:1, 2; 32:25, 26). Pasiryžkime nesileisti paveikiami Šėtono mąstysenos. Melskime Jehovą, kad suteiktų mums klusnią širdį ir likime jam ištikimi (1 Kar 3:9; Ps 139:23, 24). w19.01 18–19 ¶17–18

Atsakinėti per sueigas naudinga mums patiems (Iz 48:17). Kodėl taip sakome? Pirma, norėdami per sueigą pakomentuoti, jaučiame papildomą paskatą jai pasiruošti. Stropiai ruošdamiesi dar geriau suprantame Dievo Žodžio principus. O kuo geriau juos suprantame, tuo lengviau juos pritaikyti praktiškai. Antra, jeigu sueigoje aktyviai dalyvaujame, ji mums tampa įdomesnė. Ir trečia, kadangi ruošdami komentarą įdedame nemažai pastangų, savo išsakytas mintis įsimename ilgam. Kalbėdami apie savo tikėjimą, mes taip pat džiuginame Jehovą. Esame tikri, kad Jehova mūsų komentarus girdi ir pastangas jį šlovinti labai vertina (Mal 3:16). Už visa tai jis mums dosniai atsilygina (Mal 3:10). Taigi turime svarių priežasčių per sueigas atsakinėti. w19.01 8 ¶3; 9–10 ¶7–9

Jehova yra labai išmintingas. Jis neapkrauna savo tarnų begale visokių priesakų, verčiau kantriai moko juos laikytis meilės įstatymo. Dievas nori, kad vadovautumės jo nustatytomis normomis ir nekęstume to, kas bloga. Geras to pavyzdys – Jėzaus Kalno pamokslas. Jame aiškiai nurodyta, kur glūdi nuodėmiavimo šaknys (Mt 5:27, 28). Jėzus Kristus, jau kaip Dievo Karalystės Karalius, naujajame pasaulyje ir toliau mus lavins, kol mūsų supratimas, kas gera ir kas bloga, bus visiškai toks kaip jo (Hbr 1:9). Jis padės mums pasiekti kūno ir proto tobulybę. Tik pagalvok: daugiau nebejausi, kaip nuodėminga prigimtis skatina tave daryti bloga, tavęs nebevargins netobulumas! Pagaliau galėsi džiaugtis Jehovos pažadėta tikra laisve (Rom 8:21). Žinoma, mūsų laisvė niekada nebus absoliuti. Būsime iš tiesų laisvi tik tada, kai gebėsime rodyti tokią kaip Jehovos meilę (1 Jn 4:7, 8). w18.12 23 ¶19–20

Nors skyrybos į Jehovos sumanymus neįėjo, jis leido vyrui išsiskirti su žmona dėl jos nepadorumo. Įstatyme nebuvo detalizuojama, kokį žmonos elgesį galima laikyti nepadorumu, tačiau suprantama, kad tai turėjo būti rimtas nusižengimas ar išties gėdinga piktadarystė, ne šiaip kokia klaidelė (Įst 23:15 [23:14, Brb]). Deja, Jėzaus dienomis daugelis žydų skubėdavo skirtis „dėl bet kokios priežasties“ (Mt 19:3). Mes jokiu būdu nenorime, kad mūsų požiūris būtų toks kaip jų. Dievo nuomonę apie skyrybas suprantame iš pranašo Malachijo žodžių. Jo dienomis vyrams buvo įprasta skirtis su savo jaunystės žmona, kad galėtų tuoktis su jaunesnėmis moterimis, neretai svetimtautėmis, netarnaujančiomis Jehovai. Malachijo lūpomis Dievas pasakė: „Aš nekenčiu skyrybų“ (Mal 2:14–16). Argi tai nesiderina su Pradžios 2:24, kur rašoma: „Vyras [...] glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu“? Tokį kaip Tėvo požiūrį turėjo ir Jėzus. Jis pasakė: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19:6). w18.12 11 ¶7–8

Gal galėtum persikelti ten, kur trūksta evangelizuotojų? Kai kurių mūsų brolių ir sesių aplinkybės tai leidžia. Šių bendratikių nuostata tokia kaip pranašo Izaijo. Kai Jehova paklausė: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“, pranašas atsakė: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6:8). Jeigu tavo aplinkybės palankios, gal ir tu nori daugiau nuveikti Jehovos tarnyboje? Jėzus apie gerosios naujienos skelbimo ir mokinių ruošimo darbą pasakė štai ką: „Tad melskite pjūties Šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9:38). Ar negalėtum tarnauti pionieriumi ten, kur kaip tik ir trūksta dvasinės pjūties darbininkų? Daugybės mūsų brolių ir sesių nuomone, tai yra geriausias būdas parodyti, jog myli Dievą ir artimą. O gal kuriam nors bendratikiui padėtum išplėsti tarnybą? Ko gero, matai ir kitų galimybių daryti daugiau dėl Jehovos. Jas išnaudodamas patirsi daug džiaugsmo. w18.08 27 ¶14–15

Evangelijų pasakojimai mums atskleidžia Jehovos požiūrį į materialinius dalykus. Kokiai šeimai jis patikėjo auginti savo paties Sūnų? Juozapui ir Marijai, neturtingai žydų porai (Kun 12:8; Lk 2:24). Jėzui gimus, Marija jį „paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2:7). Jeigu būtų panorėjęs, Jehova būtų viską sutvarkęs taip, kad jo Sūnus gimtų kur kas jaukesnėje aplinkoje. Tačiau Dievui labiausiai rūpėjo, kad Jėzų augintų ir auklėtų dvasingi tėvai. Šis nutikimas byloja, ką Jehova mano apie materialinius dalykus. Yra tėvų, kurie pirmiausia stengiasi savo vaiką aprūpinti finansiškai ir kartais dėl to net aukoja jo dvasinę gerovę. Vis dėlto, Jehovos požiūriu, svarbiausi mums turėtų būti dvasiniai dalykai. Ar šiuo klausimu laikaisi tokios pat nuomonės? Ką rodo tavo veiksmai? w18.11 24 ¶7–8

Jehova yra tikrosios laimės šaltinis. Jis nori, kad gyvenimu džiaugtumės, ir gausiai mus apdovanoja (Įst 12:7; Mok 3:12, 13). Vis dėlto šiandien būti laimingam – nelengva. Kodėl? Džiaugsmą gali atimti visokie skaudūs patyrimai, pavyzdžiui, artimojo netektis ar atskyrimas nuo bendruomenės, skyrybos, darbo praradimas. Jausti gyvenimo pilnatvę sunkoka ir tada, jeigu mūsų namai, užuot buvę ramybės oaze, tampa nepaliaujamų barnių vieta. Kitos kliūtys mūsų laimei – tai ir kolegų ar bendramokslių patyčios, persekiojimas ar net įkalinimas dėl religinių įsitikinimų, taip pat prasta sveikata, kokia nors lėtinė liga ar depresija. Tačiau atminkime Jėzų Kristų, Biblijoje pavadintą „laiminguoju ir vieninteliu Galinguoju“, – jam būdavo gera kitus guosti ir įkvėpti jiems gyvenimo džiaugsmo (1 Tim 6:15; Mt 11:28–30). Štai Kalno pamoksle Jėzus išvardijo daug dalykų, padedančių mums būti laimingiems net ir šiame bėdų kupiname Šėtono valdomame pasaulyje. w18.09 17–18 ¶1–3

Kai kurie, sužinoję, kad Šventasis Raštas smerkia tam tikrus papročius ir tradicijas, gana lengvai jų atsisako. Tačiau kitiems sumokėti tokią kainą už tiesą labai sunku (Pat 23:23). Kodėl? Jie galbūt nerimauja, ką pamanys artimieji, draugai ir bendradarbiai, nes žino, kaip jie brangina vieną ar kitą paprotį, ypač jei jis susijęs su mirusių giminaičių pagerbimu. Drąsos imtis būtinų pokyčių gali įkvėpti geras kitų pavyzdys. Prisiminkime, ką padarė tie efeziečiai, kurie prieš tapdami krikščionimis praktikavo magiją? Biblijoje paaiškinama: „Sunešę savo knygas jas visų akivaizdoje sudegino. Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimt tūkstančių sidabrinių“ (Apd 19:19, 20). Šie Jehovai atsidavę krikščionys noriai sumokėjo didelę kainą, bet už tai įgijo neprilygstamą apdovanojimą. w18.11 7 ¶15–16

Neilgai trukus po to, kai izraelitai perėjo per Jordaną, Jozuė sutiko vyrą, stovintį su kalaviju rankoje. Šis pasisakė, kas esąs – „Viešpaties kariuomenės galva“. Jis buvo pasiruošęs ginti Dievo tautą (Joz 5:13–15). Iš angelo Jozuė gavo konkrečius nurodymus, kaip užimti Jericho miestą. Kai kurie iš jų galėjo kelti abejones. Pavyzdžiui, Jehova per angelą paliepė visiems izraelitų vyrams apsipjaustyti. Reikėjo kelių dienų, kad jie pagytų (Pr 34:24, 25; Joz 5:2). Tie kariai greičiausiai nerimavo, ar pajėgs apginti savo šeimas, jeigu stovyklą staiga užpultų priešai. Tačiau tada izraelitus pasiekė žinia, kad baimės apimti Jericho gyventojai užsidarė savo mieste (Joz 6:1). Tai turėjo įkvėpti tautai daugiau pasitikėjimo Jehovos vadovavimu. w18.10 23 ¶5–7

Kaip mes galime sekti Pauliaus nuolankumo pavyzdžiu? Pirma, nesitikėkime liaupsių už visa, ką Jehovos padedami nuveikiame. Taip pat pagalvokime: „Koks mano požiūris į tuos, kam skelbiu gerąją naujieną? Ar nejučiomis manęs nėra paveikęs visuomenėje įsigalėjęs nusistatymas prieš tam tikrus asmenis?“ Pagirtina, kad Jehovos liudytojų bendruomenės savo teritorijoje stengiasi tiesos žinią pranešti visų kalbų žmonėms. Kai kurie liudytojai dėl etninių grupių, į kurias aplinkiniai žiūri iš aukšto, deda išties nemažai pastangų: susipažįsta su jų kultūra, pramoksta jų kalbos. Šie evangelizuotojai nelaiko savęs pranašesniais už kitus, verčiau jie bando įžvelgti, kaip su žinia apie Karalystę galėtų pasiekti kiekvieno žmogaus širdį. w18.09 5 ¶9, 11

Romėnai Judui įvykdė mirties bausmę. Mesijo atėjimo laukė ne vien Judas bei kiti ekstremistai, bet ir apskritai visa tauta. Žydai vylėsi, kad atėjęs Mesijas išvaduos juos iš Romos jungo ir grąžins tautai buvusią šlovę (Lk 2:38; 3:15). Tad daugelis tikėjosi, jog Mesijas atkurs Izraelio karalystę ir tada milijonai svetur gyvenančių žydų galės grįžti tėvynėn. Prisiminkime, kaip Jonas Krikštytojas Jėzaus paklausė: „Ar tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kitokio?“ (Mt 11:2, 3). Matyt, Jonas norėjo sužinoti, kas išpildys visus žydų lūkesčius – Jėzus ar kas kitas. Vėliau, kai prikeltas Jėzus pasirodė dviem savo mokiniams, keliaujantiems į Emausą, šie išreiškė nusivylimą, kad Mesijas neįgyvendino to, ko jie tikėjosi (Lk 24:21). Gana greitai ir apaštalai Mokytojo pasiteiravo: „Viešpatie, ar tu šiuo laiku grąžinsi Izraeliui karalystę?“ (Apd 1:6). w18.06 4 ¶3–4

Ypač atsargūs turime būti tada, kai mus pasiekia kalbos apie Jehovos liudytojus. Atminkime, kad ištikimus Dievo tarnus nuolat kaltina Šėtonas (Apr 12:10). Ne veltui Jėzus mokinius įspėjo, kad priešininkai kalbės apie juos „visokias piktas melagystes“ (Mt 5:11). Jeigu šį Jėzaus perspėjimą turėsime omenyje, nesistebėsime girdėdami neigiamus atsiliepimus apie Jehovos tarnus. Gal tau patinka dalytis įvairia informacija su draugais ir pažįstamais internetu arba trumposiomis žinutėmis? Perskaitęs kokią jaudinančią naujieną ar išgirdęs įdomų atsitikimą tikriausiai pasijauti lyg žinių reporteris, trokštantis apie tai pranešti pirmas. Tačiau dar prieš siųsdamas žinutę ar elektroninį laišką pagalvok: „Ar esu įsitikinęs, kad šis pasakojimas tikras, neišgalvotas?“ Žiūrėk, kad netyčiomis neimtum tarp bendratikių skleisti klaidingos informacijos. Tad jeigu nors kiek abejoji, spustelk „trinti“, o ne „siųsti“. w18.08 4 ¶3, 6–7

Jėzus, kaip ir Jehova, linki mums laimės, tad skatina būti dosnius. Paprastai žmones dosnumas pradžiugina. Aišku, ne visi bus mums dėkingi, bet jeigu tokių atsiras, tikėtina, jie taip pat ims noriai viskuo dalytis. Taigi nieko kitiems negailėkime, nesvarbu, sulaukiame už tai padėkos ar ne. Juk nežinome, kiek gera pasieksime net ir vienu dosniu poelgiu. Dosnios širdies žmogus rūpinasi kitais ne dėl atlygio. Apie tai Jėzus kalbėjo: „Kai keli vaišes, verčiau kviesk vargšus, paliegusius, luošus, aklus, tai būsi laimingas, nes jie neturi kuo tau atsilyginti“ (Lk 14:13, 14). Vienas Dievo įkvėptas Biblijos rašytojas tvirtino: „Dosnus žmogus bus laiminamas.“ Kitas pasakė taip: „Laimingas, kas rūpinasi vargšais“ (Pat 22:9; Ps 41:2 [41:1, Brb]). Taigi jeigu norime, kad mus lydėtų pasitenkinimo jausmas, turime dosniai dalytis su kitais. w18.08 21–22 ¶15–16

Atsirinkti tikslią informaciją ir teisingai ją įvertinti nelengva dėl to, kad mus pasiekiančiame žinių sraute kai kurie faktai nutylimi ar net iškraipomi, be to, kliudo ir mūsų pačių netobulumas. Kas čia mums padėtų? Biblijos principai. Turime į juos gilintis ir jais vadovautis. Vienas tų principų moko, kad atsakyti žmogui neišklausius visų faktų yra kvaila ir nepagarbu (Pat 18:13). Kitas primena, kad neimtume tikėti tuo, kas mums sakoma, prieš tai visko kruopščiai neapsvarstę (Pat 14:15). Ir trečias principas – net jeigu Dievui tarnaujame jau daugelį metų, neišmintinga kliautis vien savo patirtimi. Nepamirškime, kad Biblijos principai padės prieiti prie teisingų išvadų ir diktuos tinkamus sprendimus tik tada, jeigu naudosimės informacija iš patikimų šaltinių. w18.08 7 ¶19

Kai krikštijamės, tada ir visi kiti mato, kad savo šeimininku pasirinkome Jehovą ir trokštame jam paklusti. Tokią nuostatą krikštydamasis turėjo ir Jėzus. Savo krikštu parodė, kad noriai atsiduoda į jo rankas. Jėzaus ryžtą puikiai apibūdina psalmės žodžiai: „Mano džiaugsmas – vykdyti tavo valią, mano Dieve“ (Ps 40:8, 9 [40:7, 8, Brb]). Ką jautė Jehova Jėzui krikštijantis? Biblijoje rašoma: „Pakrikštytas, Jėzus tuojau išbrido iš vandens, ir štai atsivėrė dangus, ir jis išvydo Dievo dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir besileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus nuskambėjo balsas: ‘Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš patenkintas’“ (Mt 3:16, 17). Jėzus jau priklausė dangiškajam Tėvui. Vis dėlto Jehovai buvo miela matyti, kad Sūnus yra pasiryžęs išimtinai vykdyti jo valią. Kai mes Jehovai pasiaukojame, jis irgi mumis džiaugiasi ir žada mus laiminti (Ps 149:4). w18.07 23 ¶4–5

Žodis „turime“, tikėtina, rodo, kad Mozė kalba apie save ir Aaroną. Tai, ką Mozė pasakė, bylojo apie didelę nepagarbą Jehovai – juk stebuklas įvyko ne žmogaus, o jo didžia galia. Psalmyne užrašyta: „Jie pykdė Viešpatį prie Meribos vandenų, ir dėl jų nukentėjo Mozė, nes jie taip apkartino jam dvasią, kad jis neapgalvotai pašnekėjo“ (Ps 106:32, 33; Sk 27:14). Mozė neparodė Jehovai prideramos pagarbos. Dievas jam ir Aaronui pasakė: „Judu abu maištavote prieš mane“ (Sk 20:24). O maištas – rimta nuodėmė. Prieš dešimtmečius ištisai izraelitų kartai Jehova neleido įeiti į Kanaaną dėl jų maišto (Sk 14:26–30, 34). Taigi ir Mozei, pasielgusiam maištingai, buvo teisinga ir tinkama pritaikyti tokį pat nuosprendį. Jehova jam uždraudė įžengti į Pažadėtąją žemę. w18.07 14 ¶9, 12; 15 ¶13

Ar tuo atveju, kai tavo ir brolio sąžinės skiriasi, esi pasiryžęs atsisakyti dalykų, kurie visai tinkami, bet gali tapti jam suklupimo akmeniu? Be abejo, esi. Kai kurie mūsų bendratikiai, kol dar nebuvo pažinę tiesos, girtavo, tačiau dabar yra nusprendę alkoholio išvis nevartoti. Juk nė vienas nenorėtume, kad kuris nors iš jų grįžtų prie žalingo įpročio (1 Kor 6:9, 10). Tad jeigu pas mus besisvečiuojantis bendratikis išgerti atsisako, būtų nemeilinga įkalbinėti jį elgtis prieš savo valią. Štai Timotiejus, būdamas maždaug dvidešimties, sutiko, kad jam atliktų skausmingą procedūrą – apipjaustymą. Antraip žydams, kuriems ruošėsi skelbti Karalystės žinią, jis būtų galėjęs tapti suklupimo akmeniu. Jaunuolis, kaip ir apaštalas Paulius, norėjo prie kitų prisitaikyti (Apd 16:3; 1 Kor 9:19–23). Ar seki Timotiejaus pavyzdžiu ir mielai aukojiesi dėl kitų gerovės? w18.06 18–19 ¶12–13

Ar daug galėtum pasakyti apie žmogų, kurį matai pirmąkart gyvenime? Gal žinotum tik jo vardą ir kaip jis atrodo. Bet visai kas kita, jei pirmą sykį susitiktum su kokiu nors bendratikiu. Nesvarbu, iš kokios jis būtų šalies ar kultūros, tu jau žinai apie jį nemažai dalykų, pavyzdžiui, kad jis myli Jehovą ir kad Jehova, matydamas geras jo savybes ir tyrą širdį, švelniai patraukė jį į savo garbintojų šeimą. O ir jis galėtų tą patį pasakyti apie tave (Jn 6:44). Tavo sutikto nepažįstamo bendratikio gimtoji kalba galbūt bus kitokia nei tavo, bet tu iškart pajausi, kaip jus vienija, Biblijos žodžiais tariant, tyra tiesos kalba. Tai reiškia, kad judviejų įsitikinimai vienodi: abu tikite tą patį Dievą, laikotės tų pačių dorovės principų, puoselėjate tą pačią ateities viltį. Juk šie dalykai itin svarbūs, jei nori su asmeniu susidraugauti. Jie padeda ugdyti abipusį pasitikėjimą ir pakloja tvirtą pamatą draugystei, kuri gali tęstis amžinai. w18.12 21 ¶9–10

Vedama Kristaus, vadovaujančioji taryba nutarė, kad nežydų kilmės krikščionims apsipjaustyti nebūtina (Apd 15:19, 20). O kaip buvo su žydų tikinčiaisiais? Po ano sprendimo prabėgus nemažai metų, daugelis jų vis dar pakluso Mozės įstatymo reikalavimui apipjaustyti savo sūnus. Galbūt pagalvojame: kodėl Jėzus, savo mirtimi panaikinęs Mozės įstatymą, leido, kad apipjaustymo klausimas būtų sprendžiamas tiek ilgai? (Kol 2:13, 14) Iškart priimti pakoreguotą tiesos aiškinimą ne visada lengva. Antai krikščionims žydams prireikė laiko, kol jie pakeitė savo požiūrį (Jn 16:12). Vieniems buvo sunku įsisąmoninti, kad apipjaustymas nebėra ypatingos draugystės su Jehova požymis (Pr 17:9–12). Kiti nenorėjo išsiskirti iš aplinkinių žydų bijodami galimo persekiojimo (Gal 6:12). Tačiau ilgainiui šiuo klausimu Kristus bendruomenei nurodė daugiau gairių per dvasios įkvėptus Pauliaus laiškus (Rom 2:28, 29; Gal 3:23–25). w18.10 24–25 ¶10–12

Kajafas pasiuntė kareivius Jėzaus suimti, tik darė tai naktį. Jėzus žinojo apie šį gėdingą vyriausiojo kunigo planą, taigi baigiantis paskutinei vakarienei paprašė apaštalus pasiimti kalavijų. Dviejų pakako pamokyti juos kai ko labai svarbaus (Lk 22:36–38). Vėliau tą pačią naktį kalaviją išsitraukė Petras ir puolė vieną vyrą iš būrio, atėjusio suimti Mokytojo. Be abejonės, matydamas tokią neteisybę apaštalas netvėrė pykčiu (Jn 18:10). Tačiau Jėzus jam pasakė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mt 26:52, 53). Šis įsimintinas pamokymas derėjo su anksčiau tą naktį Jėzaus ištartu maldoje prašymu – kad jo sekėjai nepriklausytų pasauliui (Jn 17:16). Teisė pažaboti neteisybę priklauso tik Dievui. Todėl mes laikomės taikiai ir saugome tarpusavio vienybę. Matydamas tokią mūsų nuostatą šiame susiskaldžiusiame pasaulyje, Jehova labai džiaugiasi (Sof 3:17). w18.06 7 ¶13–14, 16

Kad pamintume savo ištikimybę Jehovai, Šėtonas mus ne tik vilioja kokiu nors masalu, bet ir puola tiesiogiai. Pavyzdžiui, jis gali daryti valdžioms įtaką, kad vienur ar kitur mūsų veikla būtų uždrausta. Taip pat jis gali paskatinti bendramokslius arba kolegas tyčiotis iš mūsų už tai, kad laikomės Biblijoje išdėstytų moralės normų (1 Pt 4:4). Jam net įmanu paveikti mūsų artimuosius, kad šie, nors ir geriausių norų vedami, įkalbinėtų mus nelankyti sueigų (Mt 10:36). Kaip galėtume Šėtono spaudimui atsispirti? Visų pirma neturėtume stebėtis tokiais išpuoliais – juk jis su mumis kariauja (Apr 2:10). Taip pat turėkime omenyje, ką Šėtonas mus puldamas nori įrodyti: esą Jehovai tarnaujame tik tada, kai mums paranku, o užklupus išbandymams nuo Dievo nusisuksime (Job 1:9–11; 2:4, 5). Galiausiai su visišku pasitikėjimu melskime Jehovą, kad šioje kovoje mus palaikytų. Atminkime: jis niekada mūsų neapleis (Hbr 13:5). w18.05 26 ¶14

Net jeigu atrodo, kad žmonės Karalystės žinia nesidomi, nepamirškime, kad mūsų darbas jiems gali daryti didelį poveikį. Tiesa, daugelis mūsų nesiklauso, vis dėlto jie mus stebi. Įsidėmi, jog esame tvarkingai apsirengę, mandagūs, draugiškai šypsomės. Matydami pavyzdingą mūsų elgesį, savo nuomonę jie ilgainiui gali pakeisti. Pionieriai Seržas ir Olinda pasakoja: „Dėl ligos mudu kurį laiką į aikštę nėjome. Kai vėl tenai pasirodėme, praeiviai ėmė teirautis: „Kas atsitiko? Pasigedome jūsų.“ Išties, jei savo rankoms neleidžiame ilsėtis ir vis beriame Karalystės sėklą, daug prisidedame prie to, kad būtų įvykdyta užduotis „paliudyti visoms tautoms“ (Mt 24:14). Svarbiausia, jaučiamės labai laimingi, nes mumis džiaugiasi Jehova – jis juk myli tuos, kurie „ištvermingai duoda vaisių“ (Lk 8:15). w18.05 16 ¶16–18

Jehovos žodžiai visais laikais pakeldavo jo tarnams dvasią ir suteikdavo jėgų. Iškart po to, kai Edeno sode kilo maištas ir žmonija pateko į nuodėmės ir netobulumo gniaužtus, Jehova ištarė pranašystę, kuri būsimiems Adomo palikuonims turėjo įkvėpti vilties. Toji pranašystė, užrašyta Pradžios 3:15, patikino, kad „senajai gyvatei“ – Šėtonui – ir piktiems jo darbams ateis galas (Apr 12:9; 1 Jn 3:8). Bedieviškame senovės pasaulyje Nojus su šeima buvo vieninteliai, garbinantys Jehovą. Matydamas, kaip įsivyrauja smurtas ir iškrypėliški, amoralūs santykiai, Nojus galėjo nusivilti (Pr 6:4, 5, 9, 11; Jud 6). Bet Jehova jam pranešė, jog ketina sunaikinti tą sugedusį pasaulį, ir paaiškino, ką Nojus turi daryti, kad su šeima išsigelbėtų (Pr 6:13–18). Dievo tarnui tai buvo išties didelis pastiprinimas. w18.04 15 ¶1–2

Klystume manydami, jog dėl savo menkų bendravimo įgūdžių nesugebėsime kito padrąsinti. Tačiau atminkime, kad tai nėra sudėtinga, tikriausiai pakaks šiltai nusišypsoti. Ir jeigu pastebime, kad žmogus po to nėmaž nepralinksmėja, reikia manyti, jį kažkas slegia. Paguosti tokį žmogų galėtume tiesiog jį išklausydami (Jok 1:19). Nusiminusį bendratikį paguosti gali kiekvienas iš mūsų. Karalius Saliamonas rašė: „Kaip smagu girdėti tinkamą žodį! [...] Linksmas žvilgsnis pradžiugina širdį, o gera žinia suteikia stiprumo kaulams“ (Pat 15:23, 30). Pasak apaštalo Pauliaus, geriau pasijausime giedodami teokratines giesmes (Apd 16:25; Kol 3:16). Besiartinanti Jehovos diena mums primena, kad greitu laiku turėsime ieškoti dar daugiau progų drąsinti ir stiprinti vienas kitą (Hbr 10:25). w18.04 23 ¶16; 24 ¶18–19