Gruodis

Mąstydami apie Jėzaus asmenybę, bene labiausiai grožimės jo gebėjimu įsijausti į tai, ką patiria netobuli žmonės. Tarnaudamas žemėje jis džiaugdavosi su besidžiaugiančiais ir verkdavo su verkiančiais (Rom 12:15). Tąkart, kai 70 jo mokinių linksmi grįžo iš tarnybos, Jėzus „apimtas šventosios dvasios ėmė džiūgauti“ drauge su jais (Lk 10:17–21). O štai kitą sykį, išvydęs netekties skausmo kamuojamus Lozoriaus artimuosius, Jėzus „giliai atsiduso ir susigraudino“ (Jn 11:33). Kodėl Jėzus – tobulas vyras – mokėjo šitaip atjausti nuodėmingus žmones? Pirmiausia todėl, kad juos mylėjo. Jis žmonėmis grožėte grožėjosi (Pat 8:31). Meilės skatinamas Jėzus norėjo kuo geriau juos pažinti, suprasti, kaip jie mąsto. Apaštalas Jonas rašė, kad Dievo Sūnus „žinojo, kas slypi žmogaus širdyje“ (Jn 2:25). w19.03 20 ¶1–2

Šėtonas atėmė iš Jobo visą turtą, tarnus, sugriovė jo reputaciją. Puolė net jo šeimą ir pražudė visus dešimt vaikų. Nusitaikė ir į patį Jobą, užtraukė jam baisią ligą: jo kūną nuo galvos iki kojų nusėjo skauduliai. Žmona, iš sielvarto nebesusivokdama, ėmė raginti Jobą pasiduoti, prakeikti Dievą ir mirti. Nors pats geidė sau mirties, Jobas vis tiek liko Dievui ištikimas. Tada Šėtonas pamėgino jį palaužti kitaip – per tris bičiulius. Tie vyrai atėję praleido su Jobu ne vieną dieną, bet jo taip ir nepaguodė, tik beširdiškai pamokslavo, priekaištavo. Jie tvirtino, kad visos nelaimės jam yra Dievo siųstos ir kad Dievui jo ištikimybė nieko nereiškia. Kalbėjo, esą Jobas yra nedoras, esą jis pelnytai gavo tokią baisią bausmę (Job 1:13–22; 2:7–11; 15:4, 5; 22:3–6; 25:4–6). w19.02 4 ¶7–8

Baimė – ne visada blogai. Pavyzdžiui, turime jausti sveiką Jehovos baimę, kitaip sakant, baimę jį nuliūdinti. Jeigu Adomas ir Ieva būtų bijoję Dievo, nebūtų sulaužę jo įsakymo. Vis dėlto Jehovai jie nepakluso. Iškart po to jiems atsivėrė akys – jie suprato, kokią didelę nuodėmę padarė. Adomas ir Ieva staiga pajautė gėdą dėl savo nuogumo ir suskubo kūną prisidengti (Pr 3:7, 21). Jiedu atsidūrė išties apgailėtinoje padėtyje – savo palikuoniams dabar galėjo perduoti tik nuodėmingumą ir mirtį. Bet mums, bijantiems Jehovos, liguistai bijoti mirties nereikia. Kodėl? Nes Dievas suteikė mums galimybę gyventi amžinai. Jei ir padarome rimtą nuodėmę, Jehova yra pasirengęs mums atleisti. Tik svarbu nuoširdžiai atgailauti. Dievas dovanoja mums kaltes, nes tikime, kad jo Sūnus mus išpirko. O mūsų tikėjimas akivaizdus iš to, kad duodame Jehovai pasiaukojimo įžadą ir pasikrikštijame (1 Pt 3:21). w19.03 5–6 ¶12–13

Izraelitai už daug ką turėjo būti dėkingi Jehovai. Egiptiečiams, jų engėjams, Dievas siuntė dešimt bausmių ir po to tautą išlaisvino iš vergijos. Paskui, gelbėdamas izraelitus nuo pražūties, Jehova visą Egipto kariuomenę paskandino Raudonojoje jūroje. Kupini dėkingumo žmonės pergalės giesme šlovino Dievą. Ar tokie dėkingi jie ir liko? Vos susidūrę su naujais sunkumais, izraelitai užmiršo, kiek daug Jehova dėl jų buvo padaręs, ir pristigo dėkingumo (Ps 106:7). Parašyta, kad „visa izraelitų bendrija murmėjo prieš Mozę ir Aaroną“, o tai buvo tas pat, kas murmėti prieš patį Jehovą (Iš 16:2, 8). Jis buvo nusivylęs, kad žmonės tokie nedėkingi. Vėliau savo pranašystėje Jehova pasakė, kad visa ana izraelitų karta, išskyrus Jozuę ir Kalebą, mirs dykumoje (Sk 14:22–24). w19.02 17 ¶12–13

Jėzus nereikalavo ypatingo dėmesio sau ir nenorėjo, kad jo mirčiai paminėti būtų atliekama įmantri ceremonija. Savo mokiniams jis tik prisakė kartą metuose rengti jo atminimui kuklias vaišes (Jn 13:15; 1 Kor 11:23–25). Tos paprastos, bet sykiu ir kilnios vaišės byloja, kad Jėzus nebuvo išdidus. Kaip gera žinoti, kad viena iš daugelio gražių savybių, kuriomis pasižymi mūsų dangiškasis Karalius, yra nuolankumas! (Fil 2:5–8) Kaip galėtume sekti Jėzaus nuolankumo pavyzdžiu? Pirmiau žiūrėdami ne savo, o kitų gerovės (Fil 2:3, 4). Grįžkime mintimis į paskutinį Jėzaus žemiškojo gyvenimo vakarą. Nors jis žinojo netrukus turėsiąs kentėti ir mirti, jam labai rūpėjo ištikimieji apaštalai – greitai jie visi gedės netekę savo Mokytojo. Todėl jis skyrė tą paskutinį vakarą jiems pamokyti, padrąsinti, nuraminti (Jn 14:25–31). Jėzus buvo nuolankus ir labiau rūpinosi kitais, ne savimi. Kokį gražų pavyzdį jis mums paliko! w19.01 21 ¶5–6

Galbūt jau vos pagalvojus, kad reikės pakelti ranką ir atsakyti į kokį klausimą, tave išpila šaltas prakaitas? Jei taip, nesi vienas. Didesnę ar mažesnę baimę viešai kalbėti jaučia dauguma tavo bendratikių. Tiesą sakant, tokie nuogąstavimai parodo vieną gražią tavo savybę – nuolankumą. Kitus tu laikai aukštesniais už save. Jehovai tai labai patinka (Ps 138:6; Fil 2:3). Bet atmink: Jehova taip pat nori, kad sueigose šlovintum jį ir stiprintum savo brolius ir seses (1 Tes 5:11). Jis labai tave myli ir tikrai suteiks tau drąsos. Verta paminėti keletą priminimų iš Biblijos. Joje rašoma, kad visi mes kalbėdami suklystame (Jok 3:2). Nei Jehova, nei mūsų broliai ir sesės nesitiki iš mūsų tobulumo (Ps 103:12–14). Bendratikiai yra mums tarsi šeima ir labai mus myli (Mk 10:29, 30; Jn 13:35). Jie supranta, kad mums gal ne visada pavyks atsakyti tiksliai taip, kaip norėtume. w19.01 8 ¶3; 10–11 ¶10–11

Šiame pasaulyje tai ne visada lengva. Bet tikrai įmanoma. Jehova nori, kad jūsų gyvenimas būtų laimingas. Dievo padedami jūs galite prasmingai nugyventi tiek jaunystės metus, tiek ir visą likusį gyvenimą. Pažiūrėkime, ko šiuo klausimu galime pasimokyti iš to, kaip izraelitai užėmė Pažadėtąją žemę. Prisiminkime, ką Jehova paliepė izraelitams, kai jie artinosi prie Pažadėtosios žemės. Gal lavinti kovos įgūdžius ir mokytis kariauti? Ne (Įst 28:1, 2). Jis ragino tautą paklusti jo įsakymams ir visiškai juo pasitikėti (Joz 1:7–9). Žmogišku požiūriu tai galbūt atrodė nelogiška. Bet žinome, kad prieš Kanaano gyventojus kovojo pats Jehova ir dovanojo savo tautai pergalę po pergalės (Joz 24:11–13). Taigi klusnumas Jehovai tuomet buvo išties svarbiau už gebėjimą naudotis ginklu. Aišku, kad Dievui paklustume, mums reikia tikėjimo, bet jeigu Jehova tikime, viskas visada išeina į gera. Tai – nekintama tiesa. w18.12 25 ¶3–4

Ir mūsų laikais kai kas nepriėmė naujo kurios nors Biblijos ištraukos aiškinimo. Dar kiti netgi stojo atskalūnų ar mūsų priešininkų pusėn. Jie patys atsitolino nuo Jehovos ir krikščionių bendruomenės (Hbr 3:12–14). Jiems būtų buvę kur kas geriau sekti Petro tikėjimo pavyzdžiu. Kai kas nuo Jehovos nutolsta palaipsniui, gal netgi nejučiomis. Toks žmogus yra lyg valtis, kurią upės srovė nepastebimai neša nuo kranto, arba, kaip sakoma Biblijoje, plukdo „į šalį“ (Hbr 2:1). Galbūt iš pradžių jis nė nemano palikti tiesos, bet ilgainiui leidžia savo draugystei su Jehova nusilpti ir rizikuoja išvis ją prarasti. w18.11 9 ¶5–6

Galbūt norėtum įgyti dar daugiau žinių tam, kad dievatarnystę atliktum efektyviau? Tada gali pareikšti norą mokytis evangelizuotojų tobulinimosi kursuose. Jie skirti lavinti dvasingus visalaikėje tarnyboje besidarbuojančius skelbėjus ir paruošti juos atsakingesnėms užduotims. Kiekvienas, pateikiantis paraišką į šiuos kursus, turi būti pasirengęs jiems pasibaigus priimti bet kokį paskyrimą. Kodėl tau nepasinaudojus tokia galimybe išplėsti savo tarnybą? (1 Kor 9:23) Jehova skatina mus būti dosnius, malonius kitiems, nestokoti meilės ir gerumo. Kasdien nuoširdžiai kitais rūpindamiesi jaučiame džiaugsmą, ramybę ir laimę (Gal 5:22, 23). Kad ir kaip klostytųsi mūsų gyvenimo aplinkybės, galime būti laimingi sekdami Jehovos dosnumo pavyzdžiu ir išvien su juo darbuodamiesi (Pat 3:9, 10). w18.08 27 ¶16–18

Kas nors gal paklaustų: „Tai ar krikščioniui apskritai galima skirtis ir vėl tuoktis?“ Štai ką kalbėjo Jėzus: „Tas, kuris išsiskiria su žmona ir veda kitą, nusikalsta pirmajai svetimavimu, ir moteris, jei išsiskyrusi su vyru išteka už kito, svetimauja“ (Mk 10:11, 12; Lk 16:18). Taigi Jėzus labai gerbė santuoką ir norėjo, kad tokį požiūrį turėtų ir kiti. Vyras, dėl kokios nors priežasties išsiskiriantis su savo ištikima žmona ir vedantis kitą, svetimautų. Tas pat pasakytina ir apie skirtis norinčią žmoną. Nors teisiškai vedybinis ryšys būtų nutrauktas, Jehovos akyse jiedu ir toliau liktų „vienas kūnas“. Jėzus, be to, pasakė, kad vyras, išsiskiriantis su ištikima žmona, stumtų ją į svetimavimą. Kaip? Anuomet išsiskyrusi moteris, galimas dalykas, būtų jautusi paskatą vėl ištekėti, kad užsitikrintų materialinį išlaikymą. Tokia santuoka prilygtų svetimavimui. w18.12 11 ¶8–9

Pokalbis su Jehova nuramino Habakukui širdį. Jis nutarė kantriai laukti Jehovos. Kad tai nebuvo tik spontaniška reakcija, liudija ir kiek vėliau jo pasakyti žodžiai: „Ramiai laukiu dienos, kuri atneš nelaimę“ (Hab 3:16). Ko pasimokome iš Habakuko? Pirma, kad ir kas nutiktų, turime melstis Jehovai. Antra, svarbu klausyti, ką Dievas mums sako per savo Žodį ir organizaciją. Trečia, reikia kantriai laukti Jehovos ir tvirtai tikėti, kad atėjus metui jis išvaduos mus iš vargų. Jeigu visados atvirai išsakysime Jehovai savo mintis, noriai klausysime, ką jis mums kalba, mūsų širdis, kaip ir Habakuko, bus rami, o ramybė padės ištverti. Turėdami viltį, lauksime kantriai ir neprarasime džiaugsmo net slegiami sunkumų. Neabejojame, kad mūsų dangiškasis Tėvas reikiamu laiku viską išspręs (Rom 12:12). w18.11 15–16 ¶11–12

Koks Jehovos požiūris į asmenį, kuris tampa kitiems suklupimo akmeniu? Jėzus sakė: „Kas pastūmėtų į suklupimą vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų geriau, jeigu jam ant kaklo būtų užkabintas asilo sukamų girnų akmuo ir jis būtų įmestas į jūrą“ (Mk 9:42). Koks griežtas perspėjimas! Kadangi Jėzus tobulai atspindėjo Tėvo asmenybę, suvokiame, kad ir pats Jehova nepakenčia tų, kas savo bejausmiu elgesiu paskatina kitą krikščionį suklupti (Jn 14:9). Ar mūsų požiūris šiuo klausimu toks pat kaip Jehovos ir Jėzaus? Ką atskleidžia mūsų sprendimai? Tarkim, mums patinka tam tikras aprangos ir išvaizdos stilius. Tačiau ką darysime, jeigu šitaip atrodydami papiktinsime kai kuriuos bendratikius arba sukelsime kam nors netyrus geismus? Ar iš meilės broliams ir sesėms nusileisime ir saugosimės visko, kas juos klupdytų? w18.11 25 ¶9–10

Kodėl ištikimybė Dievui yra tokia esminė dorybė kiekvieno mūsų gyvenime? Ištikimas jam privalai būti jau vien todėl, kad Šėtonas metė iššūkį Jehovai, o sykiu metė iššūkį ir tau. Tas maištingas angelas davė aiškią užuominą, kad Jehova yra blogas, savanaudis, nesąžiningas Valdovas, ir taip apjuodino jo šventą vardą. Deja, Adomas su Ieva stojo Šėtono pusėn, prisidėjo prie maišto (Pr 3:1–6). Gyvendami Edene jie turėjo begalę progų stiprinti meilę Jehovai. Bet tuo momentu, kai Šėtonas metė iššūkį, jų meilė nebuvo pilnutinė, tvirta. Iškilo klausimas: ar rasis žmonių, kurie taip mylės Jehovą, kad liks jam ištikimi? Ir apskritai, ar gali žmogus būti ištikimas Dievui? Koks rimtas šis klausimas, labai ryškiai pasimatė iš to, kas atsitiko Jobui (Job 1:8–11). Jobas, žmogus netobulas kaip ir mes, darė klaidų. Tačiau už ištikimybę Jehova jį mylėjo. w19.02 3–4 ¶6–7

Jėzus vienu palyginimu pailiustravo, kaip jaučiasi žmogus, sužinojęs tiesą apie Karalystę. Tikrų žinių ištroškusį žmogų jis prilygino pirkliui, visur ieškančiam rinktinių perlų ir galiausiai radusiam vieną itin vertingą. Ką pirklys tada darė? Skubiai pardavė visa ir perlą nusipirko (Mt 13:45, 46). Tiesą apie Karalystę ir visus kitus Biblijos mokymus labai branginame. Kaip ir pirklys iš Jėzaus palyginimo, tiesą suradę, mes nieko nelaukdami ir su mielu noru sutikome aukotis, kad tik ją įsigytume. Ir esame pasiryžę jos niekada neparduoti (Pat 23:23). Gaila, bet kai kurie Jehovos garbintojai ima tiesos nebevertinti ir netgi jos išsižada. Tikrai nenorėtume šitaip pasielgti. Kad nepaliautume tiesos branginti ir jos neparduotume, turime, Biblijos žodžiais tariant, vaikščioti joje (3 Jn 2–4). Vaikščioti tiesoje reiškia skirti jai pirmenybę gyvenime ir kiekviename savo žingsnyje ja vadovautis. w18.11 9 ¶3

Izraelitams buvo liepta Jericho nepulti. Šešias dienas kariai turėjo po vieną kartą apeiti aplink miestą, o septintą dieną tai padaryti septyniskart. Kam nors galėjo kilti mintis: „Koks betikslis laiko ir jėgų švaistymas!“ Tačiau neregimasis tautos Vadas Jehova žinojo, ką daro. Laikydamiesi jo nurodytos strategijos izraelitai Jerichą paėmė be kovos. Tai, be abejonės, sustiprino jų tikėjimą (Joz 6:2–5). Ko iš šios istorijos pasimokome? Kartais galbūt ne iki galo suprantame, kodėl mūsų organizacija imasi vienos ar kitos naujovės. Pavyzdžiui, gal iš pradžių abejojome, ar tikrai gera mintis naudotis elektroniniais įrenginiais tarnyboje, per asmenines studijas ir sueigas. Bet dabar jau įsitikinome, kad tai labai praktiška. Kai matome, kad pokyčiai mūsų organizacijoje išeina į gera, auga mūsų tikėjimas ir tarpusavio vienybė. w18.10 23 ¶8–9

Panašių lūkesčių apie Mesiją buvo apimti ne tik Jėzaus sekėjai, bet ir Galilėjos gyventojai. Jie panoro Jėzų paskelbti savo karaliumi. Jų akimis, Jėzus būtų buvęs tobulas valdovas: pasižymėjo nuostabia iškalba, gebėjo išgydyti ligonius ir netgi stebuklingai parūpinti maisto. Tąsyk, kai pamaitino daugiau kaip penkis tūkstančius, Jėzus pajuto tenykščių nuotaikas. Biblijoje sakoma: „Žinodamas, jog jie ketina atėję pagriebti jį ir paskelbti karaliumi, Jėzus vėl pasitraukė vienui vienas į kalną“ (Jn 6:10–15). Rytojaus dieną Jėzus vėl susitiko su miniomis, šįkart kitoje Galilėjos ežero pusėje. Žmonių emocijos jau buvo kiek atslūgusios, tad Jėzus paaiškino, kokia iš tikrųjų yra jo misija – pasirūpinti tautos dvasine, o ne materialine gerove. Tada Jėzus susirinkusiuosius paragino: „Darbuokitės ne dėl pražūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinam gyvenimui“ (Jn 6:25–27). w18.06 4 ¶4–5

Jėzus įžvelgė, kaip jaučiasi tie, kas, Biblijos žodžiais tariant, yra kaip palūžusi nendrė ar vos rusenantis žibinto dagtis. Todėl buvo dėmesingas, švelnus ir kantrus (Mk 10:14). Mes neturime tokios įžvalgos ir gebėjimo mokyti kaip Jėzus. Tačiau su žmonėmis, kuriuos sutinkame tarnyboje, tikrai galime būti supratingi. Tad gerai pagalvokime, kaip su jais kalbėsime, kada pas juos ateisime ir kiek laiko užtruksime. Atminkime, kokia šiandien yra pasaulio žmonių būklė. Dėl verslo, politikos bei religijos lyderių korupcijos ir beširdiškumo milijonai jaučiasi „nuengti ir apleisti“ (Mt 9:36). Nenuostabu, kad daugelis neturi vilties ir beveik niekuo nepasitiki. Kaip tad svarbu su žmonėmis šnekėtis maloniai, juos atjausti, parinkti tinkamus žodžius ir deramą balso toną. Iš tikrųjų daug ką prie tiesos patraukia ne vien mūsų žinios iš Biblijos ar logiški argumentai, bet ir nuoširdus domėjimasis, taktiškas elgesys. w18.09 31–32 ¶13–14

Iš ko matysis, kad savo dvasinius poreikius suvokiame? Iš to, kad semiamės žinių apie Jehovą, branginame dvasinius dalykus ir pirmenybę skiriame Dievo garbinimui. Tai padės mums jaustis laimingesniems. Sykiu stiprinsime savo tikėjimą Jehovos pažadais ir savo viltį. O „laimingoji viltis“, kurią Dievo Žodis mums suteikia, padės ištverti visokias negandas (Tit 2:13). Kad būtume iš tikro laimingi, mums reikia išsiugdyti stiprų ryšį su Jehova. Šventosios dvasios įkvėptas apaštalas Paulius rašė: „Visada džiaukitės Viešpatyje. Dar kartą pasakysiu: džiaukitės!“ (Fil 4:4). Jehova ir jo draugyste galėsime džiaugtis tik jeigu iš jo Žodžio semsimės išminties (Pat 3:13, 18). Žinoma, pajautę tikrą laimę, norėsime, kad ji neišblėstų. Todėl privalome ne vien skaityti Šventąjį Raštą, bet ir laikytis to, kas jame rašoma. Praktinio žinių pritaikymo svarbą Jėzus pabrėžė tokiais žodžiais: „Šituos dalykus žinodami, laimingi esate, jeigu juos ir darote“ (Jn 13:17; Jok 1:25). Taip patenkinsime savo dvasinius poreikius ir galėsime nuolat jaustis laimingi. w18.09 18 ¶4–6

Epafras gerai pažinojo bendratikius, jie labai jam rūpėjo. Nors buvo Pauliaus „kalėjimo bičiulis“, jis nesusitelkė į savo bėdas ir galvojo apie brolių poreikius (Fm 23). Todėl už juos meldėsi. Argi tai neliudija apie jo nesavanaudišką rūpinimąsi bendratikiais? Malda už brolius ir seses turi didelę galią, ypač kai minime juos vardais (2 Kor 1:11; Jok 5:16). Pagalvok, už ką konkrečiai galėtum melstis Jehovai. Gal už brolius ir seses, kurie dabar patiria sunkumų, arba už šeimas, kurias užgulę visokiausi rūpesčiai. Gal už bendratikius, kurie turi dėl ko nors svarbaus apsispręsti arba grumiasi su pagundomis. Taip pat maldose galime minėti tuos, kas sunkiai verčiasi, neteko savo artimųjų, pergyveno stichinę nelaimę ar karo baisumus. Visame pasaulyje yra daugybė bendratikių, kuriems reikia mūsų maldų. w18.09 5–6 ¶12–13

Apaštalas Paulius turėjo omenyje ne vien materialinę paramą, bet ir tai, kad prireikus būtina žmogų padrąsinti, nurodyti patarimą iš Biblijos ar suteikti praktinę pagalbą (Apd 20:31–35). Paulius pats tiek žodžiais, tiek darbais parodė, kaip svarbu nešykštėti kitiems savo laiko, jėgų, dėmesio ir meilės. Sociologai irgi teigia, jog tie, kas duoda kitam, patiria daug džiaugsmo. Anot jų, „žmonės sakosi, kad pasijaučia daug laimingesni padarę kokį gerą darbą“. Dar viename tyrėjų straipsnyje rašoma, kad kuo daugiau žmogus padeda kitiems, tuo labiau įprasmina savo gyvenimą. Todėl sociologai neretai rekomenduoja imtis savanoriškos veiklos, kad žmogus jaustųsi sveikesnis ir laimingesnis. Mūsų tai nestebina, nes žinome, ką apie geradarystės naudą iš Biblijos puslapių kalba pats žmogaus Kūrėjas – meilingasis Dievas Jehova (2 Tim 3:16, 17). w18.08 22 ¶17–18

Izaijo pranašystėje apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų pasakyta daug viltingų, širdį džiuginančių dalykų. Pranašo žodžiais tariant, Jėzus laikysis teisingumo ir „teis ne pagal išorę, spręs ne pagal nuogirdas“ (Iz 11:3, 4). Gyvename pasaulyje, kur tiek daug šališkumo bei išankstinio nusistatymo. Todėl suprantama, kad trokštame turėti žadėtąjį tobulą Teisėją – tą, kuris niekada nespręs apie mus tik iš išorės. Kone kiekvieną dieną susidarome nuomonę apie tą ar aną žmogų. Bet spręsti apie kitus taip teisingai kaip Jėzus nesugebame dėl savo netobulumo. Esame linkę tikėti tuo, ką mato mūsų akys. Ne veltui Jėzus paliepė teisti ne pagal išorę, o „teisingu teismu“. Vadinasi, Jėzus nori, kad sektume jo pavyzdžiu ir nevertintume kitų vien pagal išorinius požymius. w18.08 8 ¶1–2

Šiandien, tiesa, negirdime Jehovos balso iš dangaus. Jo žodžiai surašyti Biblijoje – knygoje, kurioje randame daug vertingų pamokymų. Be to, Jehovos dvasios padedamas, „ištikimas prievaizdas“ nuolat tiekia mums apsčiai dvasinio maisto (Lk 12:42). Mūsų tikėjimą stiprina įvairūs spaudiniai, straipsniai interneto svetainėje, filmai, garso įrašai ir kita. Tai, ką Dievas kalba mums per Bibliją, tesustiprina mūsų tikėjimą, kad viskas yra jo rankose ir kad galiausiai jis atitaisys Šėtono ir jo valdomo pasaulio padarytą žalą. Visada būkime pasiryžę atidžiai klausyti Jehovos balso. Jei taip darysime, pakelsime visus sunkumus tiek dabar, tiek ateityje. Biblijoje rašoma: „Jums reikia ištvermės, kad įvykdę Dievo valią gautumėte, kas pažadėta“ (Hbr 10:36). w19.03 13 ¶17–18

Mozė izraelitus vedė ilgus metus, tad Jozuė tikriausiai svarstė, ar tauta priims jį kaip naująjį vadą (Įst 34:8, 10–12). Viename Biblijos žinyne žodžiai iš Jozuės 1:1, 2 komentuojami taip: „Tiek senovėje, tiek šiais laikais bene didžiausia grėsmė valstybės saugumui kyla tada, kai joje viena valdžia keičia kitą.“ Jozuė iš tikrųjų turėjo pagrindo nerimauti. Vis dėlto jis kliovėsi Jehova ir gana greitai ėmėsi ryžtingų veiksmų (Joz 1:9–11). Užtat Jehova vyrą laimino. Biblijoje skaitome, kad Jozuei ir visai Izraelio tautai Dievas vadovavo pasitelkęs vieną iš savo angelų. Tikėtina, jog šis angelas buvo ne kas kitas, o Jehovos pirmagimis Sūnus, dar vadinamas Žodžiu (Iš 23:20–23; Jn 1:1). Jehova padėjo savo tautai prisitaikyti prie šios permainos ir izraelitai mielai pakluso Jozuės vadovavimui. w18.10 22–23 ¶1–4

Jehova rodo malonę tiems, kas noriai jam tarnauja, ir įrašo jų vardus „atminimo knygoje“. Kad mūsų vardas liktų Jehovos „atminimo knygoje“, turime laikytis tam tikrų įsipareigojimų. Malachijo žodžiais tariant, privalu pagarbiai bijoti Dievo ir galvoti apie jo vardą. Jei imtume garbinti ką nors kitą, Jehova mūsų vardą iš simbolinės gyvenimo knygos išbrauktų (Iš 32:33; Ps 69:29 [69:28, Brb]). Vadinasi, nepakanka vien tiktai duoti pažadą vykdyti Jehovos valią ir pasikrikštyti. Tai darome tik sykį. O garbinti Dievą ir klusniai jam tarnauti privalome visą likusį gyvenimą. Mūsų darbai kasdien turi liudyti, kad palaikome Jehovos pusę (1 Pt 4:1, 2). w18.07 23–24 ¶7–9

Krikščioniška branda neatsiranda savaime. Turime į ją veržtis, tai yra iš visų jėgų jos siekti. O ką konkrečiai reikia daryti? Dvasiškai augame įgydami vis daugiau žinių ir supratimo. Todėl nuolat esame raginami Bibliją skaityti kasdien (Ps 1:1–3). Ar tu esi užsibrėžęs tokį tikslą? Kasdien skaitydamas Dievo Žodį gilinsi savo žinias ir dar geriau suprasi Jehovos duotus įstatymus ir principus. Pats svarbiausias priesakas, kurio krikščionys privalo laikytis, – mylėti savo artimą. Jėzus savo sekėjams pasakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, – jei vieni kitus mylėsite“ (Jn 13:35). Jėzaus brolis Jokūbas šį priesaką pavadino „karališkuoju įstatymu“ (Jok 2:8). Apaštalas Paulius rašė: „Meilė – įstatymo įvykdymas“ (Rom 13:10). Tai, kad meilės svarba taip pabrėžiama, mūsų nestebina, juk Biblijoje sakoma: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4:8). w18.06 19 ¶14–15

Nors izraelitai pykdė Jehovą, dvasia apkarto Mozei. Jis nebesusitvardė ir ėmė kalbėti negalvodamas, kokios bus pasekmės. Kitų elgesio paveiktas, Mozė nukreipė savo akis nuo Jehovos. Kai tokia situacija buvo susiklosčiusi anksčiau, Mozė reikalą sutvarkė tinkamai (Iš 7:6). Tačiau ilgus dešimtmečius matydamas izraelitų maištingumą, šis žmogus, galimas dalykas, labai jais nusivylė ir tiesiog pavargo. Matyt, Mozė susitelkė į savo paties jausmus, o ne į tai, kaip pašlovinti Jehovą. Jeigu toks Dievui atsidavęs pranašas kaip Mozė leidosi nukreipiamas į šalį ir nusidėjo, šitaip atsitikti gali ir mums. Nelyginant Mozė prie Pažadėtosios žemės ribos, mes taip pat esame prie Jehovos pažadėto naujojo pasaulio slenksčio (2 Pt 3:13). Nė vienas iš mūsų nenorėtume netekti tokio nuostabaus paveldo. Bet kad pasiektume šį tikslą, privalome būti sutelkę žvilgsnį į Jehovą ir visada stengtis vykdyti jo valią (1 Jn 2:17). w18.07 15 ¶14–16

Šėtonas negali priversti žmogaus pasielgti prieš savo valią (Jok 1:14). Vis dėlto daugelis to net nenumanydami palaiko piktojo pusę. Bet kai sužino tiesą, žmogus turi pasirinkti, kam tarnaus (Apd 3:17; 17:30). Jeigu tvirtai nusprendėme paklusti Dievui ir vykdyti jo valią, Šėtonas niekaip negali palaužti mūsų ištikimybės (Job 2:3; 27:5). Yra ir kitų dalykų, kurie Šėtonui ir jo demonams negalimi. Štai Biblijoje nerasime nė užuominos, kad jie gebėtų perprasti žmogaus mintis ar matyti, kas širdyje. Šventajame Rašte sakoma, kad tokią galią turi tik Jehova ir Jėzus (1 Sam 16:7; Mk 2:8). Jeigu stengsimės visada kalbėti ir elgtis taip, kaip patinka Jehovai, galime neabejoti štai kuo: jis neleis, kad Šėtonas padarytų mums neatitaisomą žalą (Ps 34:8 [34:7, Brb]). Savo priešą reikia gerai pažinti, bet tikrai nėra reikalo jo bijoti. Jehovos remiamas netgi netobulas žmogus pajėgia nugalėti piktąjį. Jeigu jam priešinsimės, jis bėgs nuo mūsų (Jok 4:7; 1 Pt 5:9). w18.05 26 ¶15–17

Įsivaizduok tokią situaciją. Ketini dalyvauti svarbiame renginyje. Jis vyks kitame mieste ir tavęs laukia ilga kelionė autobusu. Bet vos tik įžengi į stotį, matai, kiek daug pristatyta autobusų. Supranti, kad sėsti į bet kurį autobusą tau netinka, antraip nuvyksi ne ten, kur reikia. Laimei, tu gerai žinai, kuria kryptimi važiuoti. Tam tikra prasme jaunuolių padėtis šiandien yra labai panaši į ką tik minėtąją. Jų laukia ilga gyvenimo kelionė. Kartais dalykų, dėl kurių reikia apsispręsti, ir įvairiausių galimybių gausa gali tiesiog gluminti. Jaunuoliai, jums bus žymiai lengviau, jei aiškiai turėsite omenyje, ką gyvenime norite veikti. Argi netrokštate gyventi taip, kad jumis džiaugtųsi Jehova? Tai reiškia kliautis jo pamokymais kad ir dėl ko reikėtų apsispręsti – dėl išsilavinimo, darbo, šeimos kūrimo, – taip pat užsibrėžti dvasinius tikslus ir jų siekti. Jaunuoliai, kuriems tarnyba Jehovai yra užvis svarbiausia, gali būti tikri, kad jis laimins juos ir padės rasti kelią į sėkmę. w18.04 25 ¶1–3

Savo įžadą Iftachas įvykdė ir išleido netekėjusią dukrą į Šiloją, kur ji turėjo tarnauti prie Jehovos padangtės visą savo gyvenimą (Ts 11:30–35). Nors Iftachui laikytis savo pažado buvo sunku, dar sunkiau turbūt buvo jo dukrai. Vis dėlto ji noriai pakluso tėvo valiai (Ts 11:36, 37). Tai reiškė, kad mergina negalės ištekėti, susilaukti vaikų, išsaugoti šeimos vardo ir paveldo. Be abejo, jai tuomet labai reikėjo paguodos ir padrąsinimo. Biblijoje rašoma: „Izraelyje atsirado paprotys: kasmet jaunos izraelitės eina keturias dienas girti gileadiečio Iftacho dukters“ (Ts 11:39, 40). Argi nesusituokę krikščionys, kurie daugiau laiko skiria „Viešpaties reikalams“, nenusipelno mūsų nuoširdaus pagyrimo ir padrąsinimo? (1 Kor 7:32–35) w18.04 17 ¶10–11

Šėtono pusėn stojo nemažai angelų. Bent dalį jų piktasis prieš tvaną įkalbėjo santykiauti su moterimis. Šis angelų nuopuolis vaizdžiai aprašytas Apreiškimo knygoje. Ten sakoma, kad slibinas nužėrė žemėn trečdalį žvaigždžių (Pr 6:1–4; Apr 12:3, 4). Palikdami dangiškojo Tėvo šeimą, nedori angelai perėjo piktojo valdžion. Neturėtume manyti, kad tie maištininkai yra tik kokia gauja niekšelių. Šėtonas, mėgdžiodamas Dievą, galima sakyti, įkūrė savo karalystę, kuriai pats ir vadovauja. Demonus jis sutelkė į žmogaus akiai nematomą organizaciją, paskirstė jiems valdžią ir padarė juos pasaulio valdovais (Ef 6:12). Šėtonas per savo organizaciją vadovauja visoms žmonių valdžioms. w18.05 23 ¶5–6

Savo meilę Jehova parodo ir tėviškai sudrausmindamas. Dovydas Dievo auklybą mielai priėmė. Jis stengėsi mąstyti Dievo mintimis ir leido joms keisti jį į gera. Jeigu ir tu taip darysi, tavo meilė Dievui ir troškimas jam paklusti augs. Be to, tapsi brandžiu krikščioniu. Sesė vardu Kristin sako: „Kai tyrinėju Bibliją ir apmąstau tai, ką perskaitau, atrodo, kad Jehova visa tai užrašė būtent man!“ Verta dėmesio ir tai, kad dvasingam žmogui prieinamos ypatingos žinios ir įžvalga. Pavyzdžiui, jam ne paslaptis, kaip Jehova žiūri į dabartinę pasaulio santvarką ir kokią ateitį jai yra numatęs. Kodėl Dievas atskleidžia tokius dalykus? Nes nori, kad gerai suprastume, kas gyvenime svarbiausia, protingai apsispręstume ir nesibaimintume ateities (Iz 26:3). w18.12 26 ¶9–10