Vasaris

Elgtis teisingai, kaip suprantame iš Biblijos, reiškia daryti tai, kas teisu Dievo požiūriu, ir būti nešališkam. Jėzus buvo nešališkas ir tai aiškiai matėsi iš jo elgesio su kitais. Žydų religiniai vadovai nekentė kitataučių, niekino paprastą liaudį ir negerbė moterų. Jėzus buvo ne toks. Kitataučių, kurie rodė tikėjimą, jis neatstumdavo (Mt 8:5–10, 13). Gerąją naujieną skelbė visiems – neišskirdamas nei turtuolių, nei vargšų (Mt 11:5; Lk 19:2, 9). Moterims Jėzus nebuvo šiurkštus ir jų neužgauliojo – priešingai, elgėsi su jomis pagarbiai ir maloniai, įskaitant ir tas, kurias aplinkiniai smerkė (Lk 7:37–39, 44–50). Mes sekame Jėzumi ir su kitais elgiamės nešališkai. Gerąją naujieną skelbiame visiems, kurie linkę jos klausytis, – nesvarbu, kokia būtų žmogaus socialinė padėtis ar religiniai įsitikinimai. Vyrai, kurie nori sekti Jėzaus pavyzdžiu, su moterimis stengsis elgtis pagarbiai. w19.05 2 ¶1; 5 ¶15–17

Panašiai vyresnieji elgiasi ir šiandien. Naudodamiesi Biblija ir kalbėdami šiltai, maloniai, jie guodžia prislėgtus bendratikius. Bet ar guosti tuos, kas patyrė seksualinę prievartą, gali tik vyresnieji? Ne. Biblija mus visus įpareigoja: „Guoskite vienas kitą“ (1 Tes 4:18). Pavyzdžiui, emocinio skausmo kamuojamas seses gali labai pastiprinti dvasingos jų bendratikės. Biblijoje paminėtas ne vienas atvejis, kai moterys guodė tuos, kurie prislėgti (Job 42:11). Ir pats Jehova save palygino su motina, guodžiančia sūnų (Iz 66:13). Kaip jam malonu matyti atjaučias krikščiones, negailinčias paguodos žodžių savo tikėjimo sesėms! Kai kuriais atvejais vyresnieji gali asmeniškai paprašyti kokios dvasingos sesės pastiprinti sielvartaujančią bendratikę. Jeigu apie tam tikrus dalykus bendratikis nenorės pasakoti, mes, žinoma, gerbsime jo privatumą ir per daug neklausinėsime (1 Tes 4:11). w19.05 16–17 ¶10–12

Kodėl tam, kad vyresnieji sudarytų teisminį komitetą, reikia bent dviejų liudininkų? Trumpai sakant, tokį reikalavimą randame Biblijoje. Jeigu žmogus savo kaltės nepripažįsta, būtina, kad apie sunkią nuodėmę paliudytų bent du asmenys. Tada vyresnieji gali sudaryti teisminį komitetą (Įst 19:15; 1 Tim 5:19). Jeigu kaltinamasis savo kaltę neigia, vyresnieji išklausys liudininkų parodymus. Jei kaltinantysis ir dar bent vienas žmogus paliudija, vyresnieji sudarys teisminį komitetą. Jeigu antro liudininko ir neatsiranda, tai nereiškia, kad kaltinimas melagingas. Vyresnieji supranta, kad vis tiek galėjo būti padaryta sunki nuodėmė. Nukentėjusiesiems jie teikia nuolatinę pagalbą. Be to, vyresnieji lieka budrūs ir žiūri, kad nuo kaltinamojo bendruomenėje niekas nenukentėtų (Apd 20:28). w19.05 11 ¶15–16

Svarbu nepamiršti, kad vaikus reikia mokyti, kaip studijuoti. Jie turi išmokti ruoštis bendruomenės sueigoms ar susirasti informacijos kokiu nors jiems aktualiu klausimu (Hbr 5:14). Jeigu vaikai namuose skirs šiek tiek laiko studijavimui, jiems bus lengviau susitelkti į sueigų, suvažiavimų ir kongresų programą. Suprantama, kiek šeimos studijos truks, priklauso nuo vaikų amžiaus ir būdo. Tie, kam vedame Biblijos studijas, irgi turi mokytis nuodugniai tyrinėti informaciją. Mes, aišku, džiaugiamės, kai jie pasibraukia atsakymus studijų vadovėlyje, o vėliau gal net pradeda lankyti sueigas ir joms ruoštis. Bet nepamirškime: turime parodyti jiems, kaip ieškoti papildomos informacijos, ir išmokyti turiningai studijuoti. Tada, iškilus kokiai problemai, jie patys mokės susirasti gerų patarimų mūsų leidiniuose. w19.05 26 ¶2; 28 ¶10–11

Šėtonas žino, kokią gerą įtaką mums daro mintys iš Dievo Žodžio. Todėl jis siekia užteršti mūsų protą visokiais žmogiškais samprotavimais ir sukelti abejonių. Prisiminkime, kaip Edeno sode piktasis pradėjo pokalbį su Ieva. Jis klausė: „Ar Dievas tikrai leido valgyti ne nuo visų medžių, augančių sode?“ (Pr 3:1). Kadangi gyvename Šėtono valdomame pasaulyje, mes irgi neretai išgirstame panašaus pobūdžio klausimų, pavyzdžiui: „Ar Dievas tikrai nepritaria tos pačios lyties asmenų santuokai? Ar Dievui tikrai nepatinka Kalėdos ir gimtadieniai? Ar Dievas tikrai reikalauja, kad atsisakytum kraujo perpylimo? Jeigu Dievas yra meilė, ar jis tikrai nori, kad nebendrautum su atskirtais nuo bendruomenės draugais ar šeimos nariais?“ Mūsų tikėjimas turi būti tvirtai pagrįstas. Jeigu kyla kokių abejonių, nevalia į jas tiesiog nekreipti dėmesio, antraip jos gali įsikeroti mūsų prote, sugadinti mąstyseną ir sugriauti tikėjimą. w19.06 12–13 ¶15–17

Jehova savo tarnus labai myli (Jn 3:16). Mes norime sekti jo pavyzdžiu, todėl visiems, o ypač bendratikiams, stengiamės rodyti brolišką meilę ir atjautą. Kai mūsų „tikėjimo namiškiams“ užeina sunkus metas, esame pasirengę jiems padėti (Gal 6:10). Kaip galėtume padėti tiems, kas neteko sutuoktinio? Visų pirma, skirkime laiko su gedinčiu bendratikiu pasikalbėti – net jeigu jaučiamės nedrąsiai ar nežinome, ką pasakyti. Pola sako: „Suprantu, kad apie mirtį kalbėti sunku. Žmonės nerimauja, kad pasakys ką ne taip. Bet blogiau nei išgirsti ką nors ne taip yra neišgirsti nieko.“ Vargu ar gedintis bendratikis tikisi, kad pasakysime jam ką nors ypatinga. Pola priduria: „Buvau dėkinga draugams, kai jie tiesiog ištardavo: „Labai tave užjaučiu.“ w19.06 20 ¶1; 23 ¶14

Jei mūsų veikla būtų uždrausta, kad pernelyg nekristume aplinkiniams į akis, vyresnieji galbūt pasakys rinktis mažesnėmis grupelėmis ir dažnai keis susitikimo vietą ir laiką. Kaip skelbsime gerąją naujieną, daug priklausys nuo vietovės ir aplinkybių. Kadangi mylime Jehovą ir norime pasakoti apie jį kitiems, tikrai rasime progų užkalbinti kokį žmogų (Lk 8:1). Apie Jehovos liudytojų atliekamą evangelizacijos darbą buvusioje Sovietų Sąjungoje istorikė Emili Beran (Emily Baran) sakė: „Kai valdžia uždraudė tikintiesiems viešai skleisti savo įsitikinimus, liudytojai ėmė kalbinti kaimynus, bendradarbius ir draugus. Už tai atsidūrę darbo stovyklose, liudytojai naujų tikinčiųjų ieškojo tarp kitų kalinių.“ Nepaisydami suvaržymų, mūsų broliai nenustojo skelbti gerosios naujienos. Tegu jų pavyzdys įkvėps tau ryžto ir toliau kalbėti apie Jehovą kitiems. w19.07 11 ¶12–13

Kaip galėtume padėti nereligingiems žmonėms pamilti Dievą ir tapti Kristaus sekėjais? Svarbu suprasti, kad pašnekovo reakcija į mūsų skelbiamą žinią gali priklausyti nuo to, kokioje aplinkoje jis užaugo. Pavyzdžiui, Europoje daugelis žino, kas yra Biblija, ir jiems nesvetima mintis, kad viską sukūrė Dievas. O štai Azijoje didžioji dalis žmonių apie Bibliją menkai tenutuokia, kai kuriose to žemyno šalyse tikinčių Kūrėją yra visai nedaug. Turėkime omenyje, kad žmonės gali pasikeisti. Kasmet Jehovos liudytojais tampa nemažai tų, kas anksčiau buvo nereligingi. Vieni jau iki tol laikėsi aukštų moralės normų, jiems kėlė pasipiktinimą dvasininkų veidmainystė. Kiti gyveno nelabai dorovingai ir turėjo atsikratyti blogų įpročių. Galime neabejoti, Jehovos padedami surasime tuos, kurių širdis pasirengusi priimti tiesą, vedančią į amžiną gyvenimą (Apd 13:48; 1 Tim 2:3, 4). w19.07 20–21 ¶3–4

Ar viltumės amžinai gyventi danguje ar rojumi paverstoje žemėje, turime stengtis, kiek tik galime, kad apdovanojimą gautume. Kad ir ką tektų patirti, nesižvalgykime į tai, kas liko už nugaros, ir neleiskime niekam prigesinti mūsų uolumo Jehovos darbe (Fil 3:16). Galbūt tikėjomės, kad Dievo pažadai išsipildys jau anksčiau, gal jaučiame, kad silpsta sveikata, nyksta jėgos. O gal ne vienus metus tenka kęsti persekiojimą ar kitus išmėginimus. Kad ir kas mus slėgtų, nebūkime, pasak Pauliaus, dėl nieko susirūpinę. Viską išsakykime Jehovai, ir jis suteiks mums tokią ramybę, kokios nė negalime įsivaizduoti (Fil 4:6, 7). Tarsi bėgikas finišo tiesiojoje, iš paskutiniųjų veržkimės pirmyn, kad savo lenktynes užbaigtume. Nuolat mąstykime apie tai, kokia nuostabi ateitis mūsų laukia. w19.08 7 ¶16–17

Rasti tinkamų žodžių, kurie nuramintų sielvarto kamuojamą žmogų, gali būti sunkoka. Bet kartais mūsų ašaros iškalbingesnės už žodžius. Biblijoje skaitome, kad mirus Lozoriui jo seserys Morta ir Marija, taip pat draugai iš širdgėlos verkė. Po keturių dienų atkeliavęs Jėzus, matydamas juos verkiančius, irgi pravirko, nors ir žinojo, kad netrukus Lozorių prikels (Jn 11:17, 33–35). Jėzaus ašaros bylojo, kaip tuo metu jautėsi pats Jehova. Taip pat jos atskleidė, kaip stipriai Jėzus savo draugus myli, ir tai, be abejo, Mariją su Morta labai paguodė. Jeigu bendratikiai jaus mūsų meilę ir palaikymą, jie supras, kad turi tikrų, rūpestingų draugų ir nėra vieni. Kai kada paguosti gedintį bendratikį galime tiesiog jį išklausydami. Leiskime jam išlieti širdį ir neįsižeiskime, jeigu pasakytų ką neapgalvoto (Job 6:2, 3). Gali būti, kad įtampą jis patiria ne tik dėl netekties, bet ir dėl giminaičių spaudimo. Tad kartu su bendratikiu pasimelskime ir paprašykime „maldos klausytoją“, kad suteiktų jam stiprybės ir padėtų neprarasti aiškaus proto (Ps 65:2). w19.04 19 ¶18–19

Ar tarnautume Betelyje, ar būtume užsiėmę kitokia visalaike tarnyba, tikriausiai prisirišame ir prie žmonių, esančių aplink mus, ir prie pačios vietos. Jei dėl kokios nors priežasties tenka savo paskyrimo vietą palikti, skauda širdį. Ilgimės draugų ir nerimaujame, ar jiems viskas gerai, ypač jei išvykome iš šalies dėl persekiojimo (Mt 10:23; 2 Kor 11:28, 29). Be to, persikėlę kitur ar net sugrįžę namo, galime patirti kultūrinį šoką. Pasikeitus aplinkybėms, randasi visokių nenumatytų išlaidų. Dažnas pasijaučia nesaugiai, nebėra tikras dėl rytojaus. Kas padėtų prie naujų aplinkybių prisitaikyti? Stiprus ryšys su Jehova (Jok 4:8). Kaip galime tą ryšį stiprinti? Vis melskimės Jehovai, tikėdami, kad jis yra „maldos klausytojas“ (Ps 65:2). Neabejokime, Jehova gali padaryti „nepalyginti daugiau, negu prašome ar įsivaizduojame“ (Ef 3:20). Kitaip tariant, jis neįspraudžia savęs į rėmus. Kartais į mūsų maldas, net ir labai konkrečias, Dievas atsako taip, kaip nė nepagalvotume. w19.08 21 ¶5–6

Dažnas pasakytų, kad Armagedonas – tai branduolinis karas ar gamtos kataklizmas, sunaikinsiantis žmoniją. O kas apie Armagedoną sakoma Biblijoje? Tai sužinoję, pamatysime, kad turime dėl ko džiaugtis (Apr 1:3). Tiesa, Armagedonas yra karas, bet visai kitoks. Žmonijai jis reikš ne pražūtį, o išgelbėjimą. Kodėl galima taip teigti? Per Armagedoną žmonija bus išgelbėta keleriopa prasme. Pirma, baigsis žmogaus viešpatavimo žemėje era. Antra, per Armagedoną nedori žmonės pražus, o teisieji liks gyvi. Trečia, mūsų planeta bus apsaugota nuo pražūtingos žmogaus veiklos (Apr 11:18). Žodis „Armagedonas“ Biblijoje pavartotas tik kartą ir yra kilęs iš hebrajiško pasakymo, reiškiančio „Megido kalnas“ (Apr 16:16; išnaša). Senovės Izraelyje buvo toks miestas Megidas (Joz 17:11). Tačiau Armagedonas nėra geografinė vieta. Tiksliai sakant, tai tokia padėtis, kai „visos žemės karaliai“ bus susitelkę kovoti prieš Jehovą (Apr 16:14). w19.09 8 ¶1–3

Moteriai žūtbūt reikėjo pagalbos. Ji lankėsi pas daugelį gydytojų vis tikėdamasi, kad pasveiks. Praėjo 12 metų, tačiau nė vienas padėti negalėjo. Moterį slėgė ir tai, kad pagal Mozės įstatymą buvo laikoma nešvaria (Kun 15:25). Išgirdusi, kad Jėzus gali išgydyti sunkius ligonius, ji susiruošė jo ieškoti. Kai pagaliau surado, priėjusi palietė jo drabužio kutus ir bemat pasveiko. Jėzus moterį ne tik išgydė, bet ir padėjo jai vėl pasijausti oriai. Pavyzdžiui, kalbėdamasis su ja, šiltai pavadino ją dukterimi. Tai išgirsti moteriai buvo tikra atgaiva (Lk 8:44–48). Atkreipkime dėmesį, kad moteris nesėdėjo rankų sudėjusi, ji ėjo Jėzaus ieškoti. Mums irgi reikia imtis iniciatyvos – patys turime eiti pas Jėzų. Nors stebuklingai išgydyti nežada, jis ir šiandien visus kviečia: „Ateikite pas mane [...], – aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11:28). w19.09 20 ¶2–3

Kai ką panašaus jau seniai buvo išpranašavęs Zacharijas. Jis rašė: „Tomis dienomis dešimt žmonių iš visų tautų, kalbančių įvairiausiomis kalbomis, įsitvers žydui į skverną, tvirtai įsikibs ir sakys: ‘Mes norime eiti su jumis, nes girdėjome, kad su jumis yra Dievas’“ (Zch 8:23). Jehovos liudytojai suprato: kadangi minia daugiatautė, geroji naujiena turi būti skelbiama įvairiomis kalbomis. Šiuo metu mūsų leidiniai prieinami šimtais kalbų. Taigi matome, kaip Jehova į milžinišką minią telkia visokių tautų žmones, ir tai yra tikras stebuklas. Bibliją ir ją aiškinančius leidinius galima skaityti daugybe kalbų, todėl ši įvairiatautė minia tarnauja Dievui vieningai. Be to, Jehovos tarnai uoliai skelbia gerąją naujieną ir vieni kitus broliškai myli. Kaip visa tai stiprina mūsų tikėjimą! (Mt 24:14; Jn 13:35) w19.09 30 ¶16–17

Didžiojo suspaudimo laikotarpiu matydami, kas dedasi pasaulyje, žmonės bus sukrėsti. Visa, kuo pasitikėjo – politikos, komercijos sistema ir kitos pasaulio struktūros, – jų akyse žlugs. Suprasdami, kad prasidėjo juodžiausias periodas žmonijos istorijoje, jie drebės dėl savo gyvybės (Sof 1:14, 15). Tuo laikotarpiu gyvenimas veikiausiai pasunkės ir Jehovos tarnams. Dėl to, kad laikomės atskirai nuo pasaulio, tikėtina, patirsime įvairių sunkumų, galbūt teks apsieiti be būtiniausių dalykų. „Ištikimas ir nuovokus vergas“ jau kuris laikas mus visaip stiprina ir ruošia, kad per didįjį suspaudimą liktume Dievui ištikimi (Mt 24:45). To pavyzdys yra 2016–2018 metais surengti kongresai. Jų programa mus paskatino ugdytis savybes, kurių taip reikia dabar, artėjant Jehovos dienai. w19.10 14 ¶2; 16 ¶10; 17 ¶12

Kai maistą nuryjame, vyksta procesai, kurie nėra mūsų valioje, – maistines medžiagas pasisavina organizmas. Jei maitinsimės sveikai, tai išeis į naudą, jei nesveikai – pakenksime sau. Žinoma, rezultatas pasimatys ne iškart, o praėjus kuriam laikui. Mūsų valioje yra rinktis, pavyzdžiui, ką žiūrėsime, skaitysime ar klausysime, bet kai visa ta informacija patenka į protą ir širdį, prasideda procesai, kurie nuo mūsų nebepriklauso. Į protą ir širdį priėmę gerus dalykus, atsigausime, o priėmę žalingus – sau pakenksime (Jok 1:14, 15). Tos žalos galbūt ir nepajausime tuoj pat, bet anksčiau ar vėliau ji pasimatys. Biblija mus perspėja: „Ką žmogus sėja, tą ir pjaus: jei sėja, kas patinka kūnui, pjaus sugedimą“ (Gal 6:7, 8). Kaip tad svarbu neįsileisti į protą ir širdį dalykų, kurių Jehova nekenčia! (Ps 97:10) w19.10 29–30 ¶12–14

Dievas mus labai myli ir tą meilę parodė atiduodamas savo Sūnų kaip išpirką už mus (Jn 3:16). Jehovos pavyzdžiu seksime, jeigu vertinsime kiekvieną brolį ir sesę ir jeigu mielai priimsime visus, kurie pas Jehovą grįžta (Ps 119:176; Lk 15:7, 10). Meilę bendratikiams rodysime negailėdami jiems laiko ir jėgų, prireikus ateidami į pagalbą (1 Jn 3:17). Jėzus įsakė savo sekėjams mylėti vienas kitą pasiaukojama meile (Jn 13:34, 35). Šį įsakymą galima pavadinti nauju, nes jis reikalauja iš mūsų rodyti pasiaukojamą meilę – tokią, kokios rodyti nereikalavo Įstatymas, Dievo duotas Izraeliui. Kitaip tariant, turime mylėti brolius ir seses taip, kaip Jėzus mus myli. Imdami iš jo pavyzdį, mylėsime bendratikius labiau nei save pačius ir būsime pasirengę atiduoti už juos gyvybę. w19.05 4 ¶11–13

Kad gautume šventosios dvasios, turime jos melsti atkakliai (Lk 11:8, 13). Iš Jėzaus palyginimo, užrašyto Luko 11:5–9, suprantame, kodėl Jehova mums duoda savo dvasios. Žmogus savo draugą norėjo priimti svetingai. Jis tiesiog jautė pareigą vėlyvą svečią pavaišinti, bet neturėjo kuo. Jėzus pasakė, kad kaimynas davė žmogui duonos dėl to, kad šis prašė labai atkakliai, galima sakyti, įkyriai. Ką Jėzus tuo pabrėžė? Jei netobulas žmogus neatsisako padėti įkyriam kaimynui, juo labiau mūsų Tėvas danguje suteiks savo dvasios tam, kuris atkakliai jos prašo. Taigi karštai melskime šventosios dvasios ir neabejokime, kad Jehova į mūsų maldavimą atsilieps (Ps 10:17; 66:19). Nors Šėtonas be gailesčio mus puola, kliaudamiesi dvasios pagalba sugebėsime atsilaikyti. w19.11 11 ¶17; 13 ¶18–19

Jėzus su savo mokiniais skirdavo laiko truputį pailsėti. O ką galima pasakyti apie daugelį jo amžininkų ir apie daugelį žmonių, gyvenančių šiais laikais? Jie panašūs į turtuolį iš vieno Jėzaus palyginimo. Tasai sakė: „Galiu ilsėtis, valgyti, gerti ir linksmintis“ (Lk 12:19; 2 Tim 3:4). Turtuolio širdis geidė vien ilsėtis ir pramogauti. O Jėzui su apaštalais malonumai gyvenime nebuvo svarbiausi. Jėzaus pavyzdžiu mes sekame, jei laisvalaikiu ne vien ilsimės, bet ir skelbiame gerąją naujieną, lankome bendruomenės sueigas. Ruošti Kristaus mokinius ir lankyti sueigas, kaip suprantame, yra labai svarbu, todėl darome viską, kad tie šventi dalykai neliktų nuošaly (Hbr 10:24, 25). Net ir atostogaudami savo dvasinės veiklos įpročių neapleidžiame – kad ir kur būtume, lankome sueigas ir ieškome progų pasikalbėti su kuo nors apie Bibliją (2 Tim 4:2). w19.12 7 ¶16–17

Jehova mums duoda laisvę patiems pasirinkti gyvenimo kelią. Jis moko mus apsispręsti teisingai ir sprendimus, kurie jam patinka, padeda įgyvendinti (Ps 119:173). Jei vadovausimės išmintingais Biblijos pamokymais, dėl savo sprendimų, tikėtina, neteks gailėtis (Hbr 5:14). Vis dėlto net jei pasirinkome teisingai, kartais būna sunku užbaigti, ką pradėjome. Štai keletas situacijų. Nusprendęs perskaityti Bibliją, jaunas brolis kelias savaites ją skaito, bet paskui nustoja. Sesuo nusprendžia tarnauti pioniere, bet vis nesiryžta pradėti. Vyresniųjų taryba vienbalsiai nutaria daugiau dėmesio bendruomenėje skirti ganomajam darbui, bet mėnesiai eina, o reikalai nejuda iš vietos. Nors situacijos skirtingos, tarp jų yra vienas panašumas: geri sprendimai liko neįgyvendinti. w19.11 26 ¶1–2

Mes gyvename „sunkiais laikais“, kuriuos Jėzus prilygino „Nojaus dienoms“ (Mt 24:37; 2 Tim 3:1). Į tai atsižvelgdami, kai kurie sutuoktiniai nutarė šeimos pagausėjimą atidėti ir kol kas susitelkti į tarnystę Dievui. Spręsdami, ar turėti vaikų arba kiek jų turėti, sutuoktiniai gerai darys, jei, taip sakant, apskaičiuos išlaidas (Lk 14:28, 29). Kas turi patirties, žino, kad vaikams užauginti ir išauklėti reikia nemažai lėšų, taip pat laiko ir jėgų. Taigi porai vertėtų apsvarstyti, ar abiem reikės dirbti, kad užtektų būtiniausiems dalykams, ir sutarti, kokie dalykai yra būtiniausi. Taip pat derėtų pagalvoti, kas prižiūrės mažylius, jeigu abudu dirbs, ir kokie žmonės formuos jų mąstyseną ir elgseną. Sutuoktiniams būtų gerai apmąstyti žodžius, parinktus šiandienos citata, ir ramiai visus tuos klausimus aptarti. w19.12 23 ¶6–7

Apaštalui Pauliui ne sykį grėsė rimtas pavojus (2 Kor 11:23–28). Be to, jį vargino „dyglys kūne“ – galimas dalykas, kažkoks sveikatos sutrikimas (2 Kor 12:7). Nelengva buvo susitaikyti ir su žinia, kad artimas bendražygis Demas pamilo pasaulį (2 Tim 4:10). Paulius buvo dvasia pateptas drąsus krikščionis ir nesavanaudiškai padėdavo kitiems, vis dėlto kartais ir jį aplankydavo liūdesys (Rom 9:1, 2). Tokiu metu Paulius sulaukė paguodos ir paramos. O iš kur jos gavo? Dievas, be abejo, stiprino jį šventąja dvasia (2 Kor 4:7; Fil 4:13). Taip pat guodė per bendratikius. Apaštalas rašė, kad kai kurie iš jų buvo jam didelė paguoda (Kol 4:11). Konkrečiai jis paminėjo Aristarchą, Tichiką ir Morkų. Šie broliai stiprino Paulių ir padėjo ištverti sunkius laikus. w20.01 8 ¶2–3

Jėzus sakė, kad tam, kuris nėra pateptas dvasia, neįmanoma tiksliai paaiškinti, ką reiškia gimti „iš naujo“, arba gimti „iš dvasios“ (Jn 3:3–8). Ką galima pasakyti apie dvasia patepto krikščionio mąstymo pasikeitimą? Anksčiau jis tikėjosi, kad amžinai gyvens žemėje, – labai laukė meto, kada Jehova padarys galą blogiui ir atkurs žemėje rojų. Galimas dalykas, jis įsivaizdavo, kaip tada sutiks iš mirties prikeltą savo šeimos narį ar draugą. Bet kai buvo pateptas, jis ėmė trokšti gyventi danguje. Kodėl? Ne dėl to, kad tą krikščionį nustojo žavėti amžinojo gyvenimo žemėje perspektyva, ir ne dėl to, kad jis patyrė skaudžių emocinių išgyvenimų ar sukrėtimų, taip pat ne dėl to, kad amžinybė žemėje jam ėmė atrodyti nuobodi. Krikščionio mąstysena pasikeitė dėl to, kad Jehova per savo šventąją dvasią suteikė jam kitokią viltį. w20.01 22–23 ¶9–11

Senovėje Izraelio tautos teisėjai ir seniūnai, būdami pavaldūs Įstatymui, Dievo duotam per Mozę, nagrinėjo ne tik su dievogarba susijusius klausimus, bet ir civilines bei baudžiamąsias bylas. Kristaus įstatymui pavaldžių bendruomenės vyresniųjų įgaliojimai kiek kitokie (Gal 6:2). Jie žino, kad spręsti civilines ir baudžiamąsias bylas ir skirti laisvės atėmimo bausmes, pinigines baudas ar kitokias nuobaudas Dievas suteikė teisę valdžios pareigūnams (Rom 13:2–4). Kaip vyresnieji nagrinėja kokio bendratikio nusižengimą? Kad įvertintų padėties rimtumą ir priimtų teisingą sprendimą, broliai naudojasi Biblija. Jie nepamiršta, kad Kristaus įstatymas yra pagrįstas meile. Būtent meilė skatina vyresniuosius pagalvoti, kokios pagalbos nukentėjusiems asmenims reikėtų. Meilė taip pat skatins vyresniuosius išsiaiškinti, ar nusižengėlis atgailauja ir ar įmanoma jam padėti atkurti gerus santykius su Jehova. w19.05 7 ¶23–24

Jėzus pripažino, kad jo gyvybė priklauso nuo Tėvo – gyvybės Davėjo. Jėzus juo kliovėsi, ir būtiniausių dalykų jam netrūko. Svarbiausia, Jehova savo Sūnų visaip stiprino, kad šis liktų jam ištikimas (Mt 4:4). Jehova ir mums suteikia visa, ko reikia, kad mūsų ryšys su juo būtų tvirtas. Visų pirma jis davė savo Žodį. Skaitydami jį suprantame, koks Dievas Jehova yra, kodėl mus sukūrė, ką dėl mūsų ir visos kūrinijos yra numatęs ir kokios ateities galime tikėtis. Dievas parodė mums asmenišką dėmesį – pasirūpino, kad tėvai ar koks kitas krikščionis padėtų mums jį pažinti. Jehova ir toliau mus palaiko per bendruomenės vyresniuosius ir kitus dvasingus bendratikius. Be to, moko ir lavina per sueigas, kur drauge su savo dvasine šeima jį garbiname. Visa tai aiškiai rodo, kad Jehova kaip tikras Tėvas mumis rūpinasi (Ps 32:8). w20.02 3 ¶8; 5 ¶13

Jei vieni kitiems pavydėsime, santarvės tarp mūsų nebus. Svarbu ne tik rauti pavydą iš savo širdies, bet ir saugotis, kad nejučia nepasėtume pavydo sėklos kito širdyje. Į ką konkrečiai derėtų atsižvelgti, kad nepakurstytume kitų pavydo? Ir kaip galėtume kurti aplink save taikingą atmosferą? Stiprią įtaką kitiems gali daryti mūsų vidinė nuostata ir elgesys. Pasaulis mus ragina puikuotis tuo, ką turime (1 Jn 2:16). Bet taip darydami kurstytume kitų pavydą. Kad niekam neduotume dingsties pavydėti, saugokimės kalbėti apie tai, ką įsigijome ar planuojame įsigyti. Taip pat nesigirkime, kokių pareigų ar užduočių bendruomenėje gavome. Jei nuolat kalbėtume apie tai, kiek daug bendruomenės labui darome, galimas dalykas, kitiems sukeltume pavydą. Todėl verčiau savo bendratikiais nuoširdžiai rūpinkimės ir nepamirškime padėkoti jiems už gerus darbus. Jei taip darysime, broliai ir sesės jausis patenkinti, bendruomenėje vyraus vienybė ir taika. w20.02 18 ¶15–16

Stebėk kūriniją – tada geriau pažinsi Jehovą (Apr 4:11). Įsižiūrėk į augalus, gyvūnus – kiek išminties įdėta juos kuriant! Pagilink žinias apie tai, kaip nuostabiai sudėtas žmogaus kūnas (Ps 139:14). Pagalvok, kokia galinga mūsų saulė. O ji juk tėra viena iš milijardų žvaigždžių (Iz 40:26). Jeigu stengsiesi rasti laiko apie tai pamąstyti, meilė ir pagarba Jehovai stiprės. Taip, mūsų Dievas yra labai išmintingas ir galingas, ir tai žinoti išties svarbu. O ko dar reikia, kad tavo meilė jam būtų stipri? Turi būti tikras, kad Jehovai tu rūpi. Atmink: jeigu jo ieškosi, jis leisis surandamas (1 Met 28:9). Pats Jehova tau sako: „Tave pamilau, [...] patraukiau prie savęs“ (Jer 31:3). Kuo geriau suprasi, kiek daug gera Jehova dėl tavęs padarė, tuo stipriau jį mylėsi. w20.03 4 ¶6–7

Geras pavyzdys žmogaus, kuriam tarnystė Dievui buvo svarbiausia gyvenime, yra apaštalas Paulius. Prisiminkime jo antrąją misionierišką kelionę. Korinte apaštalui kurį laiką teko siūti palapines, nes trūko pinigų. Jis dirbo tam, kad galėtų išsilaikyti ir dovanai skelbti korintiečiams gerąją naujieną (2 Kor 11:7). Nors reikėjo pelnytis duoną, svarbiausia Pauliui tebebuvo tarnystė, ir jis kiekvieną šabą mokydavo žmones apie Jėzų. Vėliau, situacijai pasikeitus, apaštalas galėjo daugiau laiko skirti evangelizacijai. Biblijoje sakoma: „Paulius atsidėjo skelbti žodį. Jis liudijo ir įrodinėjo žydams, kad Jėzus yra Kristus“ (Apd 18:3–5; 2 Kor 11:9). Paskui, kai buvo įkalintas savo namuose Romoje, apaštalas liudijo gerąją naujieną lankytojams ir rašė laiškus (Apd 28:16, 30, 31). Paulius neleido, kad kas nors atitrauktų jį nuo tarnybos. w19.04 4 ¶9