Kovas

Jei mylime Dievą ir branginame jo Žodį, turime stiprybės paklusti Dievui net tada, kai artimieji ar draugai iš gerų paskatų įkalbinėja laikytis papročių, nesiderinančių su Biblija. Jie gal mėgina mus sugėdyti sakydami, kad mirusio žmogaus nemylime ir negerbiame. Arba gal sako, kad tokiu savo elgesiu mirusįjį pykdome ir jis gali imti kenkti gyviesiems. Vienoje Karibų regiono tautoje daugelis tiki, kad po žmogaus mirties jo dvasia gali kurį laiką pasilikti tarp gyvųjų ir keršyti už anksčiau jam padarytas skriaudas. Ta dvasia net gali užtraukti bėdų visai bendruomenei. Kai kuriose Afrikos vietovėse gyvuoja paprotys mirusiojo namuose uždengti veidrodžius ir nusukti jo nuotraukas į sieną. Kodėl žmonės taip daro? Sakoma, kad mirusiesiems nevalia savęs matyti. Mes, Jehovos tarnai, tokiais pramanais netikime ir papročių, kurie grįsti Šėtono melu, nesilaikome (1 Kor 10:21, 22). w19.04 16 ¶11–12

Jėzus davė nemažai principų, kurie skatintų jo sekėjus elgtis su kitais teisingai ir sąžiningai. Štai kad ir vadinamoji aukso taisyklė. Visi norime, kad su mumis elgtųsi teisingai, todėl turime ir patys su kitais taip elgtis. Jeigu šia taisykle vadovaujamės, žmonės galbūt irgi norės elgtis su mumis teisingai. O kaip tada, jei patiriame kokią skriaudą? Prisiminkime, ką pasakė Jėzus: „Nejau Dievas neįvykdys teisingumo dėl savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi dieną naktį?“ (Lk 18:6, 7). Šie žodžiai suteikia mums tvirtą pagrindą tikėti, kad Dievas gerai žino, kokių išmėginimų šiomis paskutinėmis dienomis patiriame, ir metui atėjus mūsų labui įvykdys teisingumą (2 Tes 1:6). Taigi, jei laikomės Jėzaus duotų principų, su kitais elgiamės teisingai. O jei šiame Šėtono valdomame pasaulyje patiriame kokią neteisybę, galime guostis mintimi, kad Jehova mūsų labui įvykdys teisingumą. w19.05 5 ¶18–19

Jei dar eini į mokyklą, turbūt pastebi, kad daugelis tavo bendramokslių tiki evoliucija. Aišku, tu norėtum pateikti jiems argumentų, kodėl verta tikėti sukūrimu, bet, galimas dalykas, manai, kad nesugebėsi. Štai tau ir tema studijoms. Gali turėti du tikslus: 1) sustiprinti savo paties įsitikinimą, kad viską sukūrė Dievas; 2) mokytis paveikiai išdėstyti savo įsitikinimus kitiems (Rom 1:20). Pirmiausia pagalvok: „Kodėl mano bendramoksliai įsitikinę, kad gyvybė evoliucionavo?“ Tada kruopščiai panagrinėk, kas apie tai rašoma mūsų leidiniuose. Pamatysi, kad pagrįsti savo įsitikinimus nėra taip sunku, kaip gali atrodyti. Daugelis tiki evoliucija vien dėl to, kad ją palaiko koks nors jų gerbiamas žmogus. Jeigu klausiančiajam tikrai rūpi tiesa, galbūt tau pakaks vos vieno ar dviejų įtikinamų argumentų (Kol 4:6). w19.05 29 ¶13

Sykį pranašas Elijas, gelbėdamas savo gyvybę, atbėgo į dykumą. Jis buvo toks nusiminęs, kad troško mirties. Jehova atsiuntė pas jį savo angelą ir šis jam padėjo – parūpino pranašui šilto maisto ir paragino valgyti (1 Kar 19:5–8). Iš šio pasakojimo suprantame, kad kartais ir nedidelė paslauga gali duoti daug gera. Galbūt galėtume pavaišinti brolį ar sesę pietumis, pradžiuginti maža dovanėle ar parašyti atviruke keletą prasmingų žodžių. Jeigu kalbėti asmeniškomis ar jautriomis temomis mums nejauku, tokios mažos geradarystės patikins prislėgtąjį, kad jį mylime ir apie jį galvojame. Jehova, be kita ko, pranašą Eliją stebuklingai sustiprino, kad šis turėtų jėgų nukeliauti iki pat Horebo kalno. Čia jis buvo toli nuo visų, kas kėsinosi į jo gyvybę. Kokią pamoką įžvelgiame? Jei norime prievartą patyrusį žmogų paguosti, pirmiausia svarbu padėti jam pasijausti saugiam, ar tai būtų jo namuose, ar Karalystės salėje. w19.05 16 ¶11; 17 ¶13–14

Sakykim, tu skaitai Zacharijo knygos 12-ą skyrių, kur pranašaujama apie Mesijo mirtį (Zch 12:10). 12-oje eilutėje pasakyta, kad dėl Mesijo mirties karčiai sielvartaus Natano kiltis. Gal iš pirmo žvilgsnio neatrodytų, kad prie šių žodžių reikia sustoti. Bet tu sustoji ir susimąstai: „Kas bendra tarp Natano kilties ir Mesijo?“ Tada imiesi detektyvo darbo. Pastebi, kad prie žodžių „Natano kiltis“ yra pora gretinamųjų nuorodų. Pirmiausia atsiverti 2 Samuelio 5:13, 14, iš kur sužinai, kad Natanas buvo vienas iš karaliaus Dovydo sūnų. Tada susirandi Luko 3:23, 31. Šios eilutės parodo, kad Jėzaus motina Marija kilo iš Natano palikuonių. Tau pasidaro dar įdomiau. Tu žinojai, kad, remiantis pranašystėmis, Jėzus turėjo kilti iš Dovydo linijos (Mt 22:42). Bet juk Dovydas turėjo daugiau nei 20 sūnų. Tad argi ne nuostabu, kad vardydamas, kas raudos dėl Mesijo mirties, Zacharijas iš tų visų sūnų paminėjo būtent Nataną, Marijos protėvį? w19.05 30 ¶17

Ko tad reikėtų imtis? Reguliariai tyrinėdami Bibliją sustiprinsime tikėjimą jos mokymais ir įsitikinsime, kad Jehovos nustatytos normos yra teisingos. Šitaip, vaizdžiai sakant, dar giliau įleisime savo tikėjimo šaknis (Kol 2:6, 7). Atminkime: sustiprinti savo tikėjimą galime tik mes patys. Tad ir toliau ugdykimės naują proto nuostatą. Nuolatos melskimės – prašykime Jehovą duoti šventosios dvasios. Tyrinėkime save – vis pagalvokime, kokios mūsų mintys ir polinkiai. Ieškokime tikrų draugų – tokių, kurie padėtų mums keistis į gera. Šitaip pasipriešinsime pražūtingai Šėtono pasaulio įtakai ir sugriausime „visokius samprotavimus ir visa, kas iškeliama aukščiau už Dievo pažinimą“ (2 Kor 10:5). w19.06 13 ¶17–18

Kaip kadaise Rūta nepaliko gedinčios Noomės ir nuolat buvo šalia, taip ir mes turėtume nepamiršti tų, kas neteko mylimo žmogaus, ir nuolat juos palaikyti (Rūt 1:16, 17). Pola sako: „Nors vyrui mirus sulaukiau didelio palaikymo, ilgainiui daugelis grįžo prie savo rūpesčių. Bet man ir toliau buvo sunku, nes mano gyvenimas iš esmės pasikeitė. Tie žmonės, kurie supranta, kad paguodos gedinčiam reikia ne vieną mėnesį, gal netgi ne vienus metus, gali būti didžiulė pagalba.“ Aišku, žmonės skirtingi. Kai kurie prie naujų aplinkybių prisitaiko palyginti greitai, o kitiems bet kokia veikla, kuria anksčiau užsiimdavo su mylimu žmogumi, iškart primena netektį. Kiekvienas gedi savaip. Šiaip ar taip, rūpintis bendratikiais, praradusiais sutuoktinį, yra garbinga pareiga, mums skirta paties Jehovos. w19.06 24 ¶16

Jeigu valdžia uždraudė mūsų veiklą, svarbu suvokti, kada yra „laikas tylėti“ (Mok 3:7). Valdžios pareigūnams neatskleisime, kur renkamės, kaip vyksta evangelizacijos darbas, iš kur gauname dvasinį maistą, nesakysime brolių ir sesių vardų. Šia informacija nesidalysime ir su gerais pažįstamais bei giminaičiais, ar jie gyventų mūsų šalyje ar svetur. Jei nebūtume apdairūs, statytume bendratikius į pavojų. Taip pat neleisime, kad menki nesusipratimai sugriautų mūsų vienybę. Biblijoje sakoma: „Jei kokie namai yra susipriešinę, jie neišsilaikys“ (Mk 3:24, 25). Šėtonas tai gerai žino, todėl spendžia mums spąstus – visaip mėgina mus sukiršinti. Jis nori, kad užuot kovoję su juo, imtume kovoti vienas su kitu. Net ir dvasingiems krikščionims reikia saugotis įkliūti į šiuos piktojo spąstus. Jeigu stengsimės spręsti tarpusavio nesutarimus, mūsų vienybės niekas nesugriaus (Kol 3:13, 14). w19.07 11–12 ¶14–16

Dažnai žmonės mūsų klausosi ne dėl to, ką jiems kalbame, o dėl to, kaip kalbame. Jiems patinka, kai elgiamės maloniai, taktiškai ir rodome jiems nuoširdų dėmesį. Todėl nepirškime pašnekovams savo požiūrio, verčiau stenkimės suprasti, kodėl jie nenori diskutuoti religinėmis temomis ir į jų jausmus atsižvelkime. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius su žydais kalbėjosi remdamasis tuo, kas užrašyta šventuosiuose raštuose, o diskutuodamas su graikų filosofais Areopage tų raštų jis tiesiogiai neminėjo (Apd 17:2, 3, 22–31). Kaip galime sekti Pauliumi? Jeigu mūsų pašnekovas Biblijos nepripažįsta, geriau tiesiogiai jos neminėti. O jeigu žmogui parodyti ką nors tiesiai iš Biblijos būtų tinkama, bet nujaučiame, kad jam gali būti nesmagu skaityti kitiems matant, eilutes rodykime iš mobiliojo įrenginio. Tada aplinkiniams mažiau krisime į akis. w19.07 21 ¶5–6

Šėtonas žinojo, kad Pažadėtojoje žemėje izraelitams reikės apsirūpinti maistu, ir tuo pasinaudojo, kad įstumtų juos į stabmeldystę. Štai būdami Egipte izraelitai laukus drėkindavo Nilo vandeniu. Atkeliavę į Kanaano kraštą jie turėjo išmokti kitokių žemdirbystės metodų, nes žemę čia drėkino ne kokia didžiulė upė, o sezoniniai lietūs ir rasa (Įst 11:10–15; Iz 18:4, 5). Kodėl Jehova, kalbėdamas izraelitams apie žemdirbystę, staiga perėjo prie svetimų dievų garbinimo? Dievas žinojo, kad naujų žemdirbystės metodų jo tauta norės mokytis iš kanaaniečių. Kanaano tautos garbino dievą Baalą, laikė jį dangaus viešpačiu ir lietaus davėju, todėl kilo pavojus, kad izraelitai perims tokį įsitikinimą ir pradės tam netikram dievui lenktis (Sk 25:3, 5; Ts 2:13; 1 Kar 18:18). w19.06 3 ¶4–6

Kai apaštalas Paulius, Silas, Lukas ir Timotiejus atvyko į Filipus, daug žmonių noriai klausėsi jų skelbiamos žinios apie Karalystę. Tasai ketvertas uolių evangelizuotojų įkūrė mieste krikščionių bendruomenę, ir nauji Kristaus mokiniai ėmė rinktis drauge, tikriausiai pas svetingąją Lidiją (Apd 16:40). Bet bendruomenės laukė išbandymai. Piktojo sukurstyti, kai kurie miesto gyventojai ėmė aršiai priešintis evangelizacijos darbui. Paulius ir Silas buvo suimti, nuplakti ir įkalinti. Išėję iš kalėjimo jie aplankė bendratikius ir juos pastiprino. Tada Paulius, Silas ir Timotiejus iškeliavo, o Lukas, galimas dalykas, pasiliko. Kaip naujajai bendruomenei klojosi toliau? Jehovos dvasios padedami, broliai ir sesės nenuleido rankų ir tęsė pradėtą darbą (Fil 2:12). Paulius išties galėjo jais didžiuotis. w19.08 8 ¶1–2

Gal neseniai tau teko kraustytis kitur? Persikėlimas brangiai atsieina, todėl lengva prasiskolinti. Kad taip neatsitiktų, nepirkime daiktų, kurie mums nebūtini, juolab tokiems pirkiniams neimkime paskolų (Pat 22:3). Kartais papildomų išlaidų atsiranda, kai tenka rūpintis sergančiais artimaisiais. Kiek tada skolintis? Emocinė įtampa trukdo viską įvertinti blaiviai. Tokiu atveju „maldomis ir maldavimais“ išsakykime savo rūpesčius Dievui. Tada jo teikiama ramybė saugos mūsų širdį ir protą, ir galėsime ramiai apmąstyti, kaip pasielgti būtų geriausia (Fil 4:6, 7; 1 Pt 5:7). Be to, ieškokime draugų palaikymo. Apie tai, kaip jaučiamės ir ką išgyvename, verta pasikalbėti su gerais draugais – ypač su tais, kurie patys yra patyrę ką nors panašaus. Tokie pokalbiai padės atgauti emocinę pusiausvyrą (Mok 4:9, 10). Draugystės ryšiai, kuriuos užmezgei ankstesnėje vietoje, nenutrūksta. w19.08 22 ¶9–10

Kodėl galutinis Jehovos karas Biblijoje siejamas su Megidu? Kadaise prie Megido ir šalimais plytinčiame Jezreelio slėnyje vyko daug mūšių. Kai kuriuose iš jų dalyvavo pats Jehova. Pavyzdžiui, „prie Megido vandenų“ jis padėjo Izraelio teisėjui Barakui sutriuškinti kanaaniečių kariuomenę, vadovaujamą karvedžio Siseros. Barakas ir pranašė Debora dėkojo Jehovai už tą stebuklingą pergalę. Jie giedojo: „Stojo į kovą žvaigždės iš dangaus, iš aukštybių su Sisera kovojo. [...] Tepražūva visi tavo priešai, Jehova, o tave mylintys tebus lyg tekančios saulės spindesys“ (Ts 5:19–21, 31). Panašiai bus per Armagedoną – Dievo priešai pražus, o tie, kurie Dievą myli, bus išgelbėti. Bet įsidėmėtinas vienas skirtumas: per Armagedoną Dievo tarnams nereikės kautis. Ir apskritai, jie bus beginkliai. Jiems tik reikės, Biblijos žodžiais tariant, išlikti ramiems ir pasitikėti Jehova ir jo dangiškaisiais pulkais, – tai bus jų stiprybė (Iz 30:15; Apr 19:11–15). w19.09 9 ¶4–5

Pas Jėzų einame, jei stengiamės kuo daugiau sužinoti apie jo gyvenimą ir darbus (Lk 1:1–4). Gilintis į tai, kas apie jį pasakojama Biblijoje, yra mūsų priedermė – niekas kitas to už mus nepadarys. Kad einame pas Jėzų, liudija ir mūsų sprendimas pasikrikštyti ir tapti jo mokiniu. Eiti pas Jėzų taip pat reiškia kreiptis į bendruomenės vyresniuosius pagalbos, kai jos prireikia. Jėzus, kaip rašoma Biblijoje, davė mums tuos žmones dovanų ir pavedė rūpintis jo kaimene (Jn 21:16; Ef 4:7, 8, 11; 1 Pt 5:1–3). Negalime tikėtis, kad vyresnieji gebės perskaityti mūsų mintis ir supras, ko mums reikia. Taigi, pagalbos turime prašyti. Štai ką sako brolis vardu Džulianas: „Ganytojų aplankymas buvo viena geriausių dovanų, kokias esu kada gavęs.“ Dievui ištikimai tarnaujantys vyresnieji, kaip ir tie du aplankiusieji Džulianą, gali padėti mums perprasti ir perimti „Kristaus mąstyseną“ (1 Kor 2:16; 1 Pt 2:21). Tokia pagalba yra išties vertinga dovana. w19.09 21 ¶4–5

Biblijoje rašoma apie daugybę tvirto tikėjimo žmonių, kurie nebuvo iš 144 000 pašauktųjų, bet šventoji dvasia jų gyvenime veikė itin galingai. Vienas tokių – Jonas Krikštytojas (Mt 11:11). Kitas – karalius Dovydas (Apd 2:34). Jiedu ir daugybė kitų bus prikelti gyventi žemėje. Kartu su milžiniška minia visi jie turės galimybę parodyti, kad yra Jehovai ištikimi ir besąlygiškai remia jo visavaldystę. Šiandien Dievas į vieningą bendruomenę telkia milijonus žmonių iš visų tautų – dar niekad istorijoje to nėra buvę. Taigi, ar viltumės amžinai gyventi žemėje ar danguje, kiek galėdami padėkime žmonėms įsilieti į milžinišką minią, susidedančią iš Jėzaus „kitų avių“. Netrukus prasidės didysis suspaudimas ir tada žmoniją engiančios valdžios ir religijos bus sunaikintos. Kokia nuostabi ateitis laukia milžiniškos minios – savo Dievui Jehovai ji galės tarnauti žemėje amžinai! (Apr 7:14) w19.09 31 ¶18–19

Šio nedoro pasaulio pabaigai artėjant, veikiausiai patirsime dar sunkesnių išbandymų – tada pasimatys, ar tikrai esame ištikimi Dievui ir palaikome jo valdžią. Daugelis žmonių, ko gero, ir toliau iš mūsų šaipysis. Pajuokos galime sulaukti ypač dėl to, kad laikomės atskirai nuo pasaulio. Taigi, kad per didįjį suspaudimą nesusvyruotume, jau dabar turime būti tvirtai nusistatę likti Dievui ištikimi. O kaip per didįjį suspaudimą bus su broliais, kurie vadovauja mūsų veiklai? Kažkuriuo metu visi žemėje tebesantys dvasia pateptieji bus paimti į dangų, kad galėtų kartu su dangiškosiomis pajėgomis dalyvauti Armagedono kare (Mt 24:31; Apr 2:26, 27). Vadinasi, Vadovaujančiosios tarybos žemėje nebebus. Tačiau „milžiniška minia“ neliks be priežiūros – jai vadovaus dvasiškai brandūs broliai iš „kitų avių“. Būti Dievui ištikimiems tada reikš palaikyti tuos brolius ir paklusti jų nurodymams. Nuo to priklausys mūsų gyvybė. w19.10 17 ¶13–14

Noomę, Jehovą mylinčią ir ištikimai jam tarnaujančią moterį, ištiko skaudi nelaimė – mirė jos vyras ir abu sūnūs. Iš sielvarto ji net panoro būti vadinama nebe Noome, o Mara, išvertus „apkartusioji“ (Rūt 1:3, 5, 20, 21). Tuo sunkiu laikotarpiu nuo jos nesitraukė marti Rūta. Ji Noomei visaip padėjo ir ją guodė. Savo meilę anytai Rūta išreiškė paprastais, nuoširdžiais žodžiais. Palaikymo labai reikia ir mūsų bendratikiui, netekusiam antrosios pusės. Sutuoktinius galima palyginti su dviem medžiais, augančiais greta vienas kito. Bėgant metams tų medžių šaknys susipina, todėl vieną išrovus, antrasis nebebūna toks tvirtas. Panašiai yra ir su sutuoktiniais: kai vienas iš jų miršta, kitas gali ilgai jausti nelaimės pasekmes ir sielvartauti. w19.06 23 ¶12–13

Turime žiūrėti ne tik kokius laisvalaikio užsiėmimus renkamės, bet ir kiek laiko jiems aukojame. Jei nenusistatysime ribų, gali nutikti taip, kad laiko tiems užsiėmimams išeis daugiau nei dvasinei veiklai. Įvertinkime, kiek laiko įvairiems užsiėmimams skiriame. Kodėl gi vieną savaitę nepamėginus užsirašyti į kalendorių, kiek valandų praleidome prie televizoriaus, naršydami internete ar žaisdami telefone vaizdo žaidimus? Jei paaiškės, kad prie tų dalykų užsibūname per ilgai, susidarykime dienotvarkę – visų pirma įtraukime svarbiausius darbus, paskui įrašykime, ką veiksime laisvalaikiu, ir, suprantama, nepamirškime paprašyti Jehovą pagalbos laikytis to plano. Pamatysime: laiko ir jėgų užteks ir Biblijos studijoms, ir šeimos dvasinio ugdymo vakarui, ir sueigoms, ir evangelizacijos tarnybai. Tada laisvalaikį galėsime leisti be sąžinės graužaties. w19.10 30 ¶14, 16; 31 ¶17

Nusikelkime į 55-uosius mūsų eros metus. Korinto krikščionys sužino, kad jų broliai Jeruzalėje ir Judėjoje skursta, ir nusprendžia prisidėti prie paramos (1 Kor 16:1; 2 Kor 8:6). Deja, po kelių mėnesių apaštalą Paulių pasiekia žinia, kad rinkliava Korinte nevyksta. Iki tada, kai kitų bendruomenių aukos turės būti gabenamos į Jeruzalę, jiems veikiausiai nepavyks savo dovanos paruošti (2 Kor 9:4, 5). Paulius pagyrė korintiečius už tai, kad jų tikėjimas tvirtas, ir už tai, kad išreiškė norą aukoti. Bet sykiu paragino juos užbaigti, ką buvo pradėję (2 Kor 8:7, 10, 11). Kaip suprantame iš šio atvejo, net ir ištikimiems Dievo tarnams kartais būna nelengva savo sprendimus įgyvendinti. Esame netobuli, todėl, pavyzdžiui, linkstame atidėlioti. Kartais įvykdyti, ką užsibrėžiame, sukliudo ir nenumatytos aplinkybės (Mok 9:11). w19.11 26–27 ¶3–5

Kaip didelis skydas saugo karį nuo sužalojimų, taip tikėjimas saugo tave nuo nedoro, smurtingo, bedieviško pasaulio įtakos. Esi Kristaus sekėjas, todėl kovoji dvasinę kovą – grumiesi su piktosiomis dvasiomis (Ef 6:10–12). O ar tavo tikėjimo skydas tvirtas, ar atlaikys išmėginimą? Melsk Dievą padėti tai suprasti ir, kad pamatytum save jo akimis, ieškok išminties jo Žodyje (Hbr 4:12). Biblijoje sakoma: „Visa širdimi pasitikėk Jehova ir nesikliauk savo paties supratimu“ (Pat 3:5, 6). Turėdamas tai omenyje, pagalvok, kokių problemų neseniai turėjai ir kaip mėginai jas spręsti. Gal buvo iškilę rimtų finansinių bėdų? Jei taip, ar prisiminei Jehovos pažadą: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu“? (Hbr 13:5) Jeigu tie žodžiai sustiprino pasitikėjimą, kad Jehova tau padės, vadinasi, savo tikėjimo skydą gerai prižiūri. w19.11 14 ¶1, 4

Labai svarbu, kad vaikas gautų pakankamai dėmesio ir iš tėčio, ir iš mamos. Bet jeigu šeimoje yra ne vienas panašaus amžiaus vaikas, to dėmesio visiems gali nepakakti. Kai kurie tėvai pripažino, kad auginti iš karto keletą mažamečių buvo labai nelengva. Mama neretai jaučiasi fiziškai ir emociškai išsekusi. Dėl didelio krūvio jai gali būti ypač sunku studijuoti Bibliją, melstis, reguliariai išeiti į tarnybą, susikaupti per bendruomenės sueigas. Suprantama, rūpestingas vyras stengsis padėti žmonai prižiūrėti vaikus tiek sueigose, tiek namuose, pagelbės prie namų ruošos. Be to, šeimos labui jis kas savaitę rengs dvasinio ugdymo valandėles ir išeis su namiškiais į tarnybą. w19.12 24 ¶8

Ką gera izraelitams duodavo jubiliejaus metai? Tarkim, jei izraelitas įklimpdavo į skolas ir neturėdavo iš ko jų grąžinti, jam nelikdavo nieko kito, kaip tik parduoti žemes. Bet jubiliejaus metais savo nuosavybę jis atgaudavo, taigi jo vaikai turėjo ką paveldėti. Arba, tarkim, jei žmogus prasiskolindavo tiek, kad turėdavo į vergiją parduoti vaiką arba parsiduoti pats, jubiliejaus metais vergas atgaudavo laisvę ir galėdavo grįžti pas savo šeimą (Kun 25:10). Nė vienam negrėsė vergystė iki gyvos galvos. Jehova juk buvo pasakęs: „Tarp jūsų neturi būti vargšų. Jehova tave laiminte laimins krašte, kurį jis pats, tavo Dievas Jehova, atiduoda tau nuosavybėn“ (Įst 15:4). Deja, šiais laikais padėtis pasaulyje visai kitokia – turtuoliai ir toliau lobsta, o vargšai vis labiau skursta. w19.12 8–9 ¶3–4

Išmėginimų akivaizdoje Jėzus meldėsi – „garsiai šaukdamas liejo ašaras“ (Hbr 5:7). Jo karštos maldos plaukė iš širdies gelmių ir stiprino jo ryžtą paklusti Jehovai. Jėzaus maldos Dievui buvo tarsi kvapnūs smilkalai. Sūnus pripažino Tėvą savo Valdovu, visas jo gyvenimas teikė Tėvui džiaugsmą. Imdami pavyzdį iš Jėzaus, mes klausome Jehovos ir tarnaujame jam ištikimai. Išmėginimų akivaizdoje nenorime Dievo nuliūdinti, tad karštai meldžiame jį pagalbos. Žinome: jeigu mūsų elgesys būtų smerktinas, jis mūsų maldų neklausytų. Tačiau mes stengiamės laikytis Dievo nustatytų normų, todėl neabejojame, kad mūsų nuoširdžios maldos yra jam lyg kvapnūs smilkalai. Matydamas mūsų ištikimybę ir klusnumą dangiškasis Tėvas džiaugiasi. w19.11 21–22 ¶7–8

Vadovauti savo sekėjams Jėzus 1919 metais paskyrė „ištikimą ir nuovokų vergą“ – grupelę dvasia pateptųjų brolių. Nuo tada tas vergas tiekia Jėzaus mokiniams dvasinį maistą „reikiamu metu“ ir rūpinasi evangelizacijos darbu. Šėtonas ir jo valdomas pasaulis visaip mėgino vergui pavestą darbą apsunkinti ir, jei ne Jehova, gal net būtų sustabdęs. Bet nei du pasauliniai karai, nei ekonominės krizės, nei nuožmus Dievo tarnų persekiojimas ir neteisybė nesutrukdė „ištikimam ir nuovokiam vergui“ tiekti dvasinį maistą. Jo turime išties apsčiai – įvairūs mūsų leidiniai prieinami nemokamai daugiau kaip 900 kalbų. Akivaizdu, paskirtąjį vergą Dievas pripažįsta. Kad Jehova jį laimina, matome ir iš to, kaip plačiai skelbiama geroji naujiena. Pasak Biblijos, ji garsinama „visoje žemėje“ (Mt 24:14). w19.11 24 ¶15–16

Kasmet Permaldavimo dieną vyriausiasis kunigas prieš atnašaudamas gyvulių aukas aukodavo smilkalus. Šitaip jis pelnydavo Dievo palankumą ir galėjo tikėtis, kad Dievas jo aukas priims. Panašiai buvo su Jėzumi. Prieš atiduodamas gyvybę Jėzus žemėje turėjo padaryti kai ką svarbaus – kai ką svarbesnio už žmonijos išgelbėjimą. Jis, vaizdžiai sakant, turėjo paruošti kelią, kad Jehova priimtų jo auką. Ką Jėzui tai reiškė? Visą laiką, kol gyveno žemėje, jis turėjo klausyti Jehovos ir būti jam ištikimas. Darydamas viską, kaip Dievui patinka, Jėzus parodė, kad nori jam paklusti ir remia jo valdžią – pripažįsta, kad jis yra geras Valdovas. Jėzus žemėje tobulai laikėsi Jehovos nustatytų teisingų normų. Jis norėjo įrodyti, kad jo Tėvas yra geras Valdovas, ir jokia pagunda ar išmėginimas to noro nenuslopino (Fil 2:8). w19.11 21 ¶6–7

Per visą nelengvą Jėzaus tarnystę žemėje apaštalai pasirodė esą tikri jo draugai (Pat 18:24). Savo draugus Jėzus labai brangino. Iki jo mirties nė vienas jo brolis netikėjo, kad jis yra Mesijas (Jn 7:3–5). Artimieji vienu metu net manė, kad jis neteko proto (Mk 3:21). O štai apaštalams, ištikimiems savo draugams, Jėzus vakarą prieš mirtį pasakė žodžius, parinktus šios dienos citata. Aišku, kartais apaštalai Jėzų nuvildavo, bet jų klaidų jis nesureikšmindavo. Jėzus matė, kad jie yra jį įtikėję (Mt 26:40; Mk 10:13, 14; Jn 6:66–69). Paskutinį gyvenimo žemėje vakarą tiems vyrams jis pasakė: „Pavadinau jus draugais, nes paskelbiau jums visa, ką girdėjau iš savo Tėvo“ (Jn 15:15). Be abejonės, draugystė su jais Jėzų labai stiprino. w19.04 11 ¶11–12

Iš kur krikščionis žino, kad buvo Jehovos pašauktas ir gavo šventąją dvasią? Atsakymą randame šios dienos citata parinktuose apaštalo Pauliaus žodžiuose „pašauktiems šventiesiems“, gyvenusiems Romoje. Be viso to, Paulius dar rašė: „Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad ir vėl bijotumėte. Jūs gavote įsūnystės dvasią, kurios skatinami šaukiame: ‘Aba! Tėve!’“ (Rom 1:7; 8:15). Paprastai sakant, per savo šventąją dvasią Dievas duoda pašauktam asmeniui aiškiai suprasti, kad jis yra kviečiamas tapti dangaus Karalystės paveldėtoju (1 Tes 2:12). Jehova iš savo pašauktųjų proto ir širdies pašalina visas abejones (1 Jn 2:20, 27). Todėl bendruomenės patvirtinimo, kad yra patepti dvasia, jiems nereikia. w20.01 22 ¶7–8

Kristaus įstatymas pastatytas ant paties tvirčiausio pagrindo – meilės (Gal 6:2). Jėzus viską darė iš meilės. Meilė gali pasireikšti gailesčiu arba atjauta. Gailėdamas žmonių Jėzus mokė minias, gydė ligonius, maitino išalkusius ir prikėlė mirusius (Mt 14:14; 15:32–38; Mk 6:34; Lk 7:11–15). Jis pirmiau rūpinosi ne savo, o kitų reikmėmis. Didžiausią meilę žmonėms Jėzus parodė atiduodamas už juos gyvybę. Sekdami Jėzaus pavyzdžiu, kitų poreikius laikysime svarbesniais už savo. Taip pat rodysime atjautą tiems, ką sutinkame tarnyboje. Jeigu skelbti gerąją naujieną ir mokyti kitus Biblijos tiesų mus skatina atjauta, vadinasi, paklūstame Kristaus įstatymui. w19.05 4 ¶8–10

Jėzus atvėrė galimybę išsivaduoti iš klaidingų mokymų ir įvairių prigalvotų tradicijų. Tais mokymais religiniai vadovai buvo suvaržę daugelį žydų (Mt 5:31–37; 15:1–11). Vyrai, save laikantys tautos dvasiniais vedliais, buvo, taip sakant, akli. Kadangi nepripažino Mesijo ir tiesos, kurią jis skleidė, jie taip ir nepraregėjo ir jų nuodėmės nebuvo atleistos (Jn 9:1, 14–16, 35–41). Mokydamas tiesos ir rodydamas gerą pavyzdį, Jėzus leido nuolankiesiems patirti, ką reiškia gyventi klaidingų mokymų nesuvaržytiems (Mk 1:22; 2:23–3:5). Be to, Jėzus atvėrė žmonėms galimybę išsilaisvinti iš paveldėtos nuodėmės. Jis paaukojo savo gyvybę, todėl Dievas gali atleisti nuodėmes tiems, kurie savo gyvenimu parodo, kad tą auką vertina (Hbr 10:12–18). w19.12 10 ¶8; 11 ¶10–11

Jehova duoda savo tarnui aiškiai suprasti, kad jį patepė. Patepdamas žmogų savo šventąja dvasia, Jehova jam laiduoja, arba pažada, amžiną gyvenimą ne žemėje, o danguje (2 Kor 1:21, 22). Jei krikščionis patepamas dvasia, ar tai reiškia, kad apdovanojimą gaus be jokių pastangų? Ne, nereiškia. Nors žmogus ir yra įsitikinęs, kad Dievas jį išsirinko, jam nedera pamiršti šio perspėjimo: „Broliai, kaip įmanydami stenkitės išlikti verti savo pašaukimo ir išrinkimo. Jei tai darysite, tikrai nenupulsite“ (2 Pt 1:10). Taigi, nors krikščionis ir gauna dangiškąjį pašaukimą, apdovanojimas jam atiteks tik tada, jei liks iki galo ištikimas Jehovai (Fil 3:12–14; Hbr 3:1; Apr 2:10). w20.01 21–22 ¶5–6

Trims Jobo bičiuliams pristigo atjautos. Tie vyrai nesistengė įsijausti į tai, ką Jobas išgyvena, todėl padarė klaidingas išvadas ir Jobą nepelnytai smerkė. Kaip mums išvengti panašių klaidų? Kad neimtume daryti neteisingų išvadų, turime įsisąmoninti, kad viską apie žmogų žino tik Jehova. Kai kenčiantis bendratikis lieja mums širdį, atidžiai klausykimės. Stenkimės ne vien išgirsti jo žodžius, bet ir įsijausti į jo skausmą. Tik tada galėsime parodyti jam tikrą atjautą. Jei būsime atjautūs, be reikalo neaptarinėsime sunkų metą išgyvenančio žmogaus problemų su kitais. Neapgalvotais žodžiais galime sukelti jam dar daugiau skausmo ar net pakenkti visos bendruomenės vienybei (Pat 20:19; Rom 14:19; Ef 4:31, 32). Verčiau stenkimės kalbėti apie geras to žmogaus savybes ir ieškokime galimybių jam padėti. w19.06 21–22 ¶8–9