Balandis

Aristarchas iš Makedonijos miesto Tesalonikos buvo ištikimas apaštalo Pauliaus draugas. Pirmąkart jis paminėtas Apaštalų darbų knygoje. Kai Paulius per savo trečiąją misionierišką kelionę lankėsi Efeze, Aristarchas pateko į įtūžusios minios rankas (Apd 19:29). Išsilaisvinęs jis nepuolė rūpintis savo saugumu ir apaštalo nepaliko. Iš kur tai žinome? Po kelių mėnesių Graikijoje priešininkai vėl kėsinosi į Pauliaus gyvybę, bet Aristarchas buvo šalia (Apd 20:2–4). Apie 58-us mūsų eros metus, kai apaštalą gabeno į kalėjimą Romoje, Aristarchas irgi keliavo kartu; drauge jie išgyveno laivo sudužimą (Apd 27:1, 2, 41). Aristarchas, regis, kurį laiką kalėjo kartu su Pauliumi (Kol 4:10). Be jokios abejonės, turėti šalia tokį ištikimą bičiulį Pauliui buvo didelė paguoda ir padrąsinimas. Mes irgi, kaip Aristarchas, būkime ištikimi savo broliams ir sesėms – kartu su jais džiaukimės, kai gerai, ir nepalikime užklupus negandai. w20.01 9 ¶4–5

Kai kurie dvasia patepti krikščionys jaučiasi neverti jiems suteiktos garbės. Tačiau jie nė akimirkos nesuabejoja, kad Jehova juos išsirinko. Mąstydami apie tai, koks gyvenimas ateityje laukia, jie labai džiaugiasi ir dėkoja Dievui (1 Pt 1:3, 4). Ar tai reiškia, kad pateptieji krikščionys nori mirti? Atsakymą sužinome iš apaštalo Pauliaus žodžių. Palyginęs žmogaus kūną su palapine jis pasakė: „Mes, tebesantys šitoje palapinėje, prislėgti vaitojame. Bet ne dėl to, kad norėtume nusivilkti šitą – norime apsivilkti aną. Taip gyvybė praris visa, kas mirtinga“ (2 Kor 5:4). Taigi, pateptieji krikščionys nepraranda noro gyventi ir mirties nelaukia – gyvenimu jie džiaugiasi ir trokšta kiekvieną dieną su šeima ir draugais tarnauti Jehovai. Vis dėlto, kad ir ką darytų, jie galvoja apie tą šlovę, kuria viliasi būti apdovanoti ateityje (1 Kor 15:53; 2 Pt 1:4; 1 Jn 3:2, 3). w20.01 23 ¶12–13

Dangiškasis Tėvas mus auklėja ir prireikus sudrausmina. Tą jis daro įvairiais būdais. Pataisyti mąstymą gali kokia nors Biblijoje perskaityta ar per sueigą išgirsta mintis. Kartais paprotins bendruomenės vyresnieji. Šiaip ar taip, Jehova drausmina mus dėl to, kad myli (Jer 30:11). Be to, Jehova mus palaiko sunkiu metu. Kai vaikui nelengva, tėtis nepalieka jo vieno. Kai patiriame išbandymų, dangiškasis Tėvas irgi mus palaiko – duoda šventosios dvasios, kad sustiprintų dvasiškai (Lk 11:13). Jehova stiprina mus ir emociškai. Jis, pavyzdžiui, yra pažadėjęs nuostabią ateitį ir, apie ją galvodami, sunkiu metu surandame jėgų ištverti. Kad ir kas nutiktų, dangiškasis Tėvas išgydys visas mūsų žaizdas. Vargai anksčiau ar vėliau baigsis, o Jehovos globą jausime amžinai (2 Kor 4:16–18). w20.02 5 ¶14–15

Mes galime laimėti kovą su pavydu. Prisiminkime Juozapo brolius. Su Juozapu jie susitiko po daugelio metų Egipte. Juozapas ne iš karto pasisakė, kas esąs, – pirmiau brolius išmėgino, kad sužinotų, ar jie pasikeitė. Jis suruošė jiems vaišes, bet jauniausiajam broliui, Benjaminui, valgio patiekė gausiau (Pr 43:33, 34). Biblijoje nesakoma, kad broliai Benjaminui būtų dėl to pavydėję. Atvirkščiai, jie nuoširdžiai rūpinosi tiek juo, tiek savo tėvu (Pr 44:30–34). Juozapo broliai atsikratė pavydo, todėl visa šeima vėl galėjo džiaugtis santarve (Pr 45:4, 15). Jeigu pavydą iš savo širdies rausime ir mes, mūsų šeimoje ir bendruomenėje irgi bus taika. Jehova nori, kad nepasiduotume pavydui ir siektume santarvės su kitais. Jeigu ugdysimės nuolankumą, mokysimės būti viskuo patenkinti ir stengsimės padėkoti kitiems už gerus jų darbus, pavydui vietos mūsų širdyje nebus. w20.02 19 ¶17–18

Jeigu Jehovą mylėsi, norėsi su juo kalbėtis. Tavo ryšys su Dievu stiprės, jei melsdamasis išsakysi jam savo rūpesčius ir nepamirši padėkoti už visas geradarystes. Kai pamatysi, kaip Jehova į tavo maldas atsako, ryšys su juo dar sutvirtės. Tada jau neabejosi, kad jis supranta tavo mintis ir jausmus. Kad Jehova būtų tau artimas, svarbu perprasti, kaip jis mąsto, taip pat žinoti, ko iš tavęs tikisi. Tų žinių įgysi tik tyrinėdamas jo Žodį. Tad ugdykis meilę Dievo Žodžiui. Tik tyrinėdamas Bibliją sužinosi, koks Dievas yra Jehova ir kokią ateitį tau yra numatęs. Kad jo Žodį vertini, parodysi kasdien jį skaitydamas, prieš kiekvienas Biblijos studijas gerai pasiruošdamas ir stengdamasis gyventi pagal tai, ką sužinai (Ps 119:97, 99; Jn 17:17). Ar turi susidaręs Biblijos kasdienio skaitymo tvarkaraštį? Jei neturi, susidaryk ir stenkis jo laikytis. w20.03 5 ¶8–9

Jei sunkiai vaikštome, galime atsisėsti kur nors judresnėje vietoje ir kalbinti praeivius. Liudyti tiesą galime ir tvarkydami kasdienius reikalus, rašydami laiškus, skambindami telefonu. Ne vienam sveikatos sutrikimų varginamam skelbėjui tokie evangelizacijos būdai labai patinka. Net jei esame silpnos sveikatos, vis tiek galime atlikti savo tarnystę iki galo. Apaštalas Paulius sakė: „Aš visa pajėgiu dėka to, kuris mane stiprina“ (Fil 4:13). Jehovos pastiprinimą apaštalas pajautė, kai vienoje misionieriškoje kelionėje susirgo. Apie tai jis galatams rašė: „Užkluptas kūno negalavimo turėjau progą pirmąkart skelbti jums gerąją naujieną“ (Gal 4:13). Jei sergame ar turime kokią negalią, mums irgi gali atsirasti progų paskelbti gerąją naujieną – paliudyti gydytojams, slaugytojams ir kitiems sveikatos priežiūros specialistams. Juk daugelį tų dirbančių žmonių skelbėjams gali būti sunku rasti namuose. w19.04 4–5 ¶10–11

2018 tarnybiniais metais daugiau nei 223 000 gerosios naujienos skelbėjų gyveno šalyse, kur mūsų veikla uždrausta ar smarkiai suvaržyta. Tokia situacija mūsų nestebina. Tikrieji krikščionys bus persekiojami. Kad ir kur gyventume, valdžia gali staiga uždrausti mums laisvai išpažinti savo tikėjimą. Jeigu valdžia mus persekioja, kai kam gal kiltų mintis, kad Dievas mūsų nebelaimina. Bet taip manyti nebūtų teisinga. Prisiminkime apaštalą Paulių. Jo tarnyste Dievas tikrai buvo patenkintas. Pauliui teko garbė būti tautų apaštalu ir parašyti keturiolika laiškų, kurie vėliau buvo įtraukti į graikiškąją Biblijos dalį. Vis dėlto jis patyrė nuožmų persekiojimą (2 Kor 11:23–27). Iš Pauliaus pavyzdžio suprantame, kad Jehova kartais nesukliudo priešininkams persekioti ištikimų jo tarnų. w19.07 8 ¶1, 3

Jehova mumis labai rūpinasi ir padeda grumtis su didžiausiais mūsų priešais – Šėtonu ir demonais. Dievas atskleidžia tų priešų klastas ir suteikia mums visa, kas būtina, kad jiems pasipriešintume (Ef 6:10–13). Jei tik priimsime Jehovos pagalbą ir juo pasitikėsime, Velnias mūsų neįveiks. Apaštalas Paulius kadaise tvirtino: „Jeigu Dievas už mus, tai kas prieš mus?“ (Rom 8:31). Jo žodžiais nė kiek neabejojame. Mums, tikriesiems krikščionims, labiausiai rūpi ne Šėtonas ir demonai. Svarbiausia mums yra pažinti Jehovą ir jam tarnauti (Ps 25:5). Vis dėlto kad Šėtonas mūsų nepergudrautų, mums privalu žinoti, kokiomis klastomis jis dažniausiai klaidina žmones (2 Kor 2:11). w19.04 20 ¶1–2

Ar mokame išklausyti kenčiantį žmogų? Neužtenka tik ramiai sėdėti ir nieko nesakyti. Turime parodyti atjautą ir meilę bendratikiui, kuris mums išsipasakoja. Kartkartėmis galėtume taktiškai įterpti keletą malonių žodžių, pavyzdžiui: „Labai gaila, kad tau taip nutiko.“ Taip pat galėtume užduoti vieną ar kelis klausimus, kad įsitikintume, ar teisingai supratome, ką draugas nori pasakyti. Galėtume paklausti: „Ar turėjai omenyje, kad...?“, arba: „Ar gerai supratau, kad...?“ Tada žmogus matys, kad jo klausaisi ir stengiesi jį suprasti (1 Kor 13:4, 7). Vis dėlto prisiminkime Biblijos raginimą: „Neskubėkite kalbėti.“ Nepertraukime žmogaus norėdami ką nors patarti ar pataisyti jo požiūrį. Ir būkime kantrūs. Nepulkime spręsti žmogaus problemų, verčiau stenkimės jį atjausti ir suprasti (1 Pt 3:8). w19.05 17–18 ¶15–17

Vyras turi mylėti žmoną, „kaip ir Kristus mylėjo bendruomenę“ (Ef 5:28, 29). Vadinasi, jis ugdysis tokią kaip Kristaus pasiaukojamą meilę ir pirmiau žiūrės ne savo paties, o žmonos gerovės. Kai kuriems vyrams tai daryti sunku. Galimas dalykas, jie augo aplinkoje, kur buvo mažai meilės ir nedaug kas elgėsi su kitais teisingai. Suprantama, pasikeisti nėra lengva. Vis dėlto taisyti savo elgesį privalu, nes to reikalauja Kristaus įstatymas. Vyras, kuris nesavanaudiškai myli savo žmoną, pelnys jos pagarbą. O jeigu turi vaikų, nuoširdžiai juos mylės ir neužgaulios nei žodžiais, nei kaip kitaip (Ef 4:31). Taip pat savo atžalas pagirs ir parodys, kad jomis didžiuojasi. Vaikai tokį tėtį mylės, juo pasitikės ir namie jausis saugūs. w19.05 6 ¶21

Ką Marija galėjo pagalvoti tai išgirdusi? Gal ji manė, kad Jėzus karaliaus Izraelyje vietoj Erodo arba kurio nors jo įpėdinių? Jėzui sėdus į sostą, Marija tikriausiai būtų tapusi karaliene motina ir gyvenusi rūmuose. Tačiau Biblijoje nerašoma, kad ji būtų kada prašiusi garbingos padėties Karalystėje. Marija buvo labai nuolanki moteris. Atminkime: kai sėdame studijuoti Biblijos ir ja pagrįstų leidinių, pagrindinis mūsų tikslas yra sustiprinti ryšį su Jehova. Taip pat norime iš šalies pamatyti, kokie esame ir ką turėtume pakeisti, kad Jehova dar labiau mumis džiaugtųsi (Jok 1:22–25; 4:8). Kaskart prieš studijas turėtume prašyti Dievą, kad duotų savo dvasios, padėtų mums pamatyti save jo akimis ir iš studijų pasisemti kuo daugiau naudos. w19.05 31 ¶18–19

Būna, kad vienu metu žmogų prislegia daug bėdų. Štai pora pavyzdžių. Vienas mūsų brolis, sergantis išsėtine skleroze, jautėsi sugniuždytas, kai jį po 19 bendro gyvenimo metų paliko žmona. Lyg to būtų maža, dvi jo dukros nusprendė nebetarnauti Jehovai. O vienai sutuoktinių porai teko kiek kitokių išmėginimų: abu prarado darbą ir turėjo išsikraustyti iš savo namų. Be to, žmonai buvo diagnozuota gyvybei pavojinga širdies liga ir artritas. Nėra abejonių, kad Jehova – mūsų Kūrėjas ir rūpestingas Tėvas – puikiai supranta, kaip įtampa mus veikia. Ir jis nori mums padėti su ja kovoti (Fil 4:6, 7). Biblijoje daug rašoma apie tai, kokių sunkumų Jehovos tarnams teko patirti ir kaip jis padėjo tuos sunkumus pakelti. w19.06 14 ¶2–3

Jei darome gera bendratikiams, nebeturintiems sutuoktinio, patikiname juos, kad jie mums iš tiesų rūpi. Sunkiu metu tiems broliams ir sesėms kaip niekad reikia draugų. Iš ko jie matys, kad esame tikri draugai? Galėtume pavaišinti juos pietumis, drauge išeiti į tarnybą ar papramogauti. Taip pat galime kartkartėmis pakviesti juos į savo šeimos dvasinio ugdymo vakarą. Šitaip pradžiuginsime Jehovą, nes, kaip sakoma Biblijoje, jis yra našlių gynėjas ir arti kiekvieno, kurio širdis sugniužusi (Ps 34:18; 68:5). Jau greitai Dievo Karalystė valdys žemę ir „buvę vargai nueis užmarštin“. Mes labai laukiame meto, kada „tai, kas buvo, pasimirš, išdils iš širdies“ (Iz 65:16, 17). Kol visi šie dalykai taps tikrove, palaikykime vienas kitą. Žodžiais ir darbais parodykime, kad mylime visus savo brolius ir seses (1 Pt 3:8). w19.06 25 ¶18–19

Prieš keletą dešimtmečių Sargybos bokšte buvo pasakyta: „Jei su Dievu tvirtą ryšį turėsi, išbandymo dieną juo pasitikėsi.“ Išties, persekiojimą ištversi, jeigu mylėsi Jehovą, visiškai juo pasikliausi ir neabejosi, kad esi jam brangus (Mt 22:36–38; Jok 5:11). Todėl, kasdien skaitydamas Bibliją, turėk tikslą dar geriau pažinti Jehovą (Jok 4:8). Kai skaitai, ką Jehova žmonėms kalbėjo ir ką dėl jų darė, mąstyk apie tai, koks jis geras, gailestingas, kokia didelė jo meilė (Iš 34:6). Tiems, kas gyvenime meilės nepatyrė, galbūt sunku patikėti, kad Dievas juos myli. Jei ir tu esi tarp jų, kiekvienos dienos gale pamėgink užrašyti, kaip tądien Jehova parodė tau gerumą ir gailestingumą (Ps 78:38, 39; Rom 8:32). Apmąstęs tai, ką patyrei pats ir kas rašoma Biblijoje, veikiausiai galėsi užrašyti ne vieną jo geradarystę. Tada širdyje pajausi Dievui dėkingumą, ir tavo ryšys su juo sustiprės (Ps 116:1, 2). w19.07 2–3 ¶4–5

Jehova nesuteikė mums teisės nurodinėti kitiems, kaip elgtis. Krikščionis, kuriantis savas taisykles, yra panašus į žmogų, kuris nori būti kitų tikėjimo šeimininkas. Tai tikrai nėra tinkamas būdas apsaugoti bendratikius. Šėtonas nepaliks ištikimų Jehovos tarnų ramybėje ir toliau juos persekios (1 Pt 5:8; Apr 2:10). Kartu su savo parankiniais jis darys viską, kad mūsų veikla būtų uždrausta. Bet nepasiduokime baimei (Įst 7:21). Net jei valdžia neleistų laisvai išpažinti tikėjimo, Jehova yra mūsų pusėje ir visada mus rems (2 Met 32:7, 8). Pirmame amžiuje gyvenę mūsų broliai valdžios pareigūnams pasakė: „Ar teisinga Dievo akivaizdoje klausyti jūsų, o ne Dievo? Spręskite patys. O mes negalime liautis kalbėję apie tai, ką matėme ir girdėjome“ (Apd 4:19, 20). Tokią pat nuostatą turėkime ir mes. w19.07 13 ¶18–20

Skelbdami bandykime suprasti, kodėl žmogus mąsto vienaip ar kitaip. Apaštalas Paulius skelbė gerąją naujieną kitataučiams, kurie apie Jehovą ir šventuosius raštus žinojo labai nedaug arba išvis nieko nežinojo. Su jais Pauliui reikėjo kalbėti visai kitaip nei su tautiečiais. Prisitaikyti prie žmonių savo teritorijoje turime ir mes. Kad sužinotume jų požiūrį, vertėtų pasidomėti, kas jiems rūpi labiausiai (1 Kor 9:20–23). Mums svarbu išsiaiškinti, ar žmogus, kaip sakoma Biblijoje, yra vertas mūsų žinios (Mt 10:11). Todėl paskatinkime jį išsakyti savo nuomonę kokiu nors klausimu ir atidžiai jo klausykimės. Vienas brolis Anglijoje dažnai teiraujasi žmonių, ko, jų manymu, reikia, kad santuoka būtų laiminga, kad vaikai užaugtų geri ar kad ištvertume neteisybę. Išklausęs atsakymą, jis paklausia: „O ką pasakytumėte apie štai tokį patarimą, užrašytą prieš beveik porą tūkstantmečių?“ Tada, neminėdamas žodžio „Biblija“, brolis savo telefone parodo kokią nors su tema susijusią eilutę. w19.07 21–22 ¶7–8

Kaip stipriai turėtume mylėti Dievą? Sykį vienam fariziejui Jėzus pasakė: „Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22:36, 37). Vadinasi, negana Jehovą mylėti tik dalimi širdies. Be to, mūsų meilė jam turi kasdien stiprėti. O kad galėtume Dievą mylėti, reikia jį pažinoti. Biblijoje sakoma: „Kas nemyli, Dievo nepažįsta, nes Dievas yra meilė“ (1 Jn 4:8). Apaštalas Paulius filipiečiams rašė, kad meilė turi augti „kartu su geru tiesos supratimu ir visokeriopu išmanymu“ (Fil 1:9). Mūsų meilė Jehovai užgimė, kai pradėjome studijuoti Bibliją ir įgijome esminių žinių apie jį. Laikui bėgant su juo susipažinome geriau. Kuo aiškiau matėme, kokia nuostabi asmenybė jis yra, tuo stipriau jį pamilome. Todėl labai svarbu ir toliau vis gilintis į Bibliją ir apmąstyti, ką sužinome (Fil 2:16). w19.08 9 ¶4–5

Gavus naują paskyrimą, reikia susirasti naujų draugų. Atmink: kad jų turėtum, pats turi būti draugiškas. Pavyzdžiui, gali papasakoti bendratikiams įdomių atsitikimų iš tarnybos, pasidalyti su jais savo džiaugsmu. O jei tarnybą teko palikti dėl sutuoktinio ligos, neversk jo jaustis kalto. Ir jei sušlubavo paties sveikata, savęs nekaltink ir nemanyk, kad savo antrąją pusę nuvylei. Juk esate „vienas kūnas“, pasižadėję Jehovos akivaizdoje rūpintis vienas kitu, kad ir kas nutiktų (Mt 19:5, 6). Jei savo tarnybą teko palikti dėl neplanuoto nėštumo, mąstykite apie tai, kad vaikas, pasak Biblijos, yra „atlygis nuo Dievo“ (Ps 127:3–5). Tegul jūsų atžala žino, kad jis už tą paskyrimą jums brangesnis. Papasakokite jam, ką gera tarnyboje patyrėte. Tada vaikas tikriausiai norės sekti jūsų pėdomis – pasirinks visalaikę tarnybą. w19.08 22–23 ¶10–11

Didžioji Babelė – klaidingos pasaulio religijos – juodina Dievo vardą, apie Dievą skleidžia visokias melagystes. Ji, taip sakant, parsiduoda politiniams pasaulio vadovams – sudarinėja su jais įvairias sąjungas, taip pat naudodamasi savo galia ir įtaka pelnosi iš žmonių. Didžioji Babelė yra praliejusi daug nekalto kraujo, pražudžiusi nemažai Dievo tarnų (Apr 18:24; 19:2). Jehova, kaip rašoma Apreiškimo knygoje, prieš didžiąją paleistuvę pakurstys skaisčiai raudoną žvėrį su dešimt ragų. Žvėris vaizduoja Jungtinių Tautų Organizaciją, o ragai – esamas politines valdžias, kurios Jungtines Tautas palaiko. Dievo nustatytu metu tos politinės jėgos puls didžiąją Babelę, „apiplėš ją ir nuogai išrengs“ – susigrobs jos turtus ir demaskuos nedorybes (Apr 17:3, 16). Toks staigus, tarsi per vieną dieną įvykęs, susidorojimas priblokš Babelės šalininkus, nes ji gyrėsi: „Gedulo tikrai nematysiu“ (Apr 18:7, 8). w19.09 10 ¶10–11

Jėzus kviečia pas save visus – neatstumia nė vieno, kuris nori iš širdies tarnauti Dievui (Jn 6:37, 38). Krikščionys turi garbę dirbti tą patį darbą, kurį Jehova patikėjo savo Sūnui. Tad neabejokime: Jėzus visada bus su mumis ir padės tą darbą atlikti (Mt 28:18–20). Nuolankius žmones traukė prie Jėzaus (Mt 19:13, 14; Lk 7:37, 38). Kodėl? Pagalvokime, kaip Jėzus skyrėsi nuo to meto religinių vadovų. Fariziejai buvo šalti ir išdidūs (Mt 12:9–14). O Jėzus buvo draugiškas ir nuolankus. Fariziejai troško garbės ir didžiavosi iškilia padėtimi visuomenėje. O Jėzus siekti garbės neskatino, jis mokė savo sekėjus nuolankiai tarnauti kitiems (Mt 23:2, 6–11). Fariziejai žmones buvo įbauginę ir laikė savo valdžioje (Jn 9:13, 22). O Jėzus maloniais žodžiais ir kilniais darbais žmones atgaivindavo. Ar stengiesi būti toks kaip Jėzus? w19.09 20 ¶1; 21 ¶7–8; 23 ¶9

Sueigos labai padeda artintis prie Jehovos. Iš to, koks mūsų požiūris į sueigų lankymą, galima spręsti, kaip mums seksis pakelti išmėginimus (Hbr 10:24, 25). Kodėl taip tvirtiname? Pagalvokime: jeigu esame linkę praleisti sueigas be rimtos priežasties, ką darysime ateityje, kai rinktis su broliais ir sesėmis bus pavojinga? Kita vertus, jeigu jau dabar būsime įpratę lankyti visas sueigas, to įpročio laikysimės net kai priešininkai mėgins mums sutrukdyti. Tad sueigas labai vertinkime. Jeigu norėsime jas lankyti, jokie apribojimai ar valdžios draudimai mūsų nesulaikys – klausysime Dievo, o ne žmonių (Apd 5:29). Be to, verta mokytis atmintinai mėgstamas Biblijos eilutes (Mt 13:52). Galbūt nuogąstauji, kad greitai pamirši, ką išmokęs, bet būk tikras – Jehova suteiks tau savo šventosios dvasios ir prireikus padės tas eilutes prisiminti (Jn 14:26). Tos Biblijos eilutės padės tau išlaikyti tvirtą ryšį su Jehova ir ištverti. w19.07 3 ¶5; 4 ¶8–9

Ar kada pagalvojai, kad visi žmonės, gimę nuo 1914 metų, gyvena laikotarpiu, kuris Biblijoje vadinamas „paskutinėmis dienomis“? Apie tai, kas tuo laikotarpiu dėsis pasaulyje, buvo išpranašavęs Jėzus. Jis kalbėjo, kad bus karų, maisto nepriteklių, žemės drebėjimų, marų, kad įsigalės nedorybė ir Jehovos tarnai bus persekiojami. Šiandien girdime daug pranešimų apie tas negandas (Mt 24:3, 7–9, 12; Lk 21:10–12). Pildosi ir apaštalo Pauliaus žodžiai apie tai, kokie paskutinėmis dienomis bus žmonės. Mes, Jehovos liudytojai, esame įsitikinę, kad gyvename „dienų pabaigoje“ (Mch 4:1, išnaša). Nuo 1914-ųjų praėjo nemažai metų, todėl suprantame, kad „paskutinių dienų“ laikotarpis turi tuoj baigtis. Kadangi galas visai čia pat, išsiaiškinkime porą svarbių klausimų: kas vyks „paskutinių dienų“ pabaigoje? ką turime daryti laukdami būsimų įvykių? w19.10 8 ¶1–2

Ištverti pajėgsime tik pasitikėdami Jehova, o ne laukdami, kada pasikeis aplinkybės (Rom 12:12). Iš Jėzaus žodžių, parinktų dienos citata, suprantame, kad ištikimi Dievui privalome būti net ir sunkiausiomis aplinkybėmis. Kaskart, kai atlaikome išbandymą, įgyjame daugiau ištvermės, o jos labai reikės per didįjį suspaudimą. Tikros drąsos, kaip ir ištvermės, įgyjame tik pasitikėdami Jehova. O kaip tą pasitikėjimą stipriname? Kasdien skaitydami Bibliją ir apmąstydami, kaip Jehova praeityje gelbėdavo savo tarnus (Ps 68:20; 2 Pt 2:9). Kai per didįjį suspaudimą tautos mus puls, drąsos ir pasitikėjimo Jehova mums reikės kaip niekad (Ps 112:7, 8; Hbr 13:6). Jeigu savo Dievu pasitikime jau dabar, per Gogo antpuolį laikysimės drąsiai. Mes nė kiek neabejojame, kad meilės kupino Dievo Jehovos globoje esame visiškai saugūs (1 Kor 13:8). w19.10 18 ¶15–16

Pasaulį valdo Šėtonas. Jis daro viską, kad pasiduotume pasaulio įtakai – susitelktume į natūralius žmogiškus troškimus ir tenkintume kūno geismus (Ef 2:1–3). Taip piktasis nori atitolinti mus nuo Jehovos. Paminėjęs, kad šiam sugedusiam pasauliui ateina galas ir kad krikščionys laukia naujo pasaulio, apaštalas Petras pasakė: „Mylimieji, šito laukdami darykite viską, kad galiausiai Dievo akivaizdoje būtumėte be dėmės, be ydos ir taikoje su juo“ (2 Pt 3:14). Jei klausysime šio pamokymo ir kaip įmanydami stengsimės saugoti savo moralinį ir dvasinį tyrumą, Jehova matys, kad esame atsidavę jam visa širdimi. Šėtonas ir jo valdomas pasaulis ir toliau darys mums įtaką, kad pamirštume, kas krikščionio gyvenime svarbiausia (Lk 4:13). Kad ir kaip nelengva būtų, niekam neleisime užimti Dievo vietos mūsų širdyje. Jehova vienintelis yra vertas mūsų visiškos ištikimybės. w19.10 26 ¶4; 31 ¶18–19

Yra dalykų, kurie mums turi rūpėti, – pavyzdžiui, kokia mūsų reputacija Jehovos ir Jėzaus akyse (1 Kor 7:32). Jei sunkiai nusidedame, mums rūpi atgauti Dievo palankumą. Svarbu rūpintis ir savo sutuoktinio gerove, taip pat neapleisti šeimos narių ir bendratikių (1 Kor 7:33; 2 Kor 11:28). Vis dėlto kas galėtų nutikti, jei nuolat nerimautume dėl būtiniausių dalykų? (Mt 6:31, 32) Norėdami to nerimo atsikratyti, veikiausiai stengtumės uždirbti kuo daugiau. Jei laiku nesusivoktume, mūsų tikėjimas Jehova nusilptų ir mūsų dvasingumui iškiltų rimtas pavojus (Mk 4:19; 1 Tim 6:10). Yra ir kitokie spąstai – nerimas dėl to, ką apie mus mano kiti. Jei pernelyg jaudinsimės dėl kitų nuomonės, galbūt imsime labiau bijoti pašaipų ir persekiojimų, o ne Dievo. Kad neįkliūtume į šiuos spąstus ir nepasiduotume žmonių baimei, svarbu melsti Dievą tikėjimo ir drąsos (Pat 29:25; Lk 17:5). w19.11 15 ¶6–7

Yra sprendimų, dėl kurių niekada nepersigalvosime. Pavyzdžiui, nekeisime sprendimo tarnauti Jehovai ir būsime visada ištikimi sutuoktiniui (Mt 16:24; 19:6). Vis dėlto kai kuriuos sprendimus tenka persvarstyti. Kodėl? Todėl, kad aplinkybės keičiasi. O ką konkrečiai daryti, kad apsispręstume teisingai? Melskime Dievą išminties. Tam tikra prasme išminties stokojame visi. Todėl prašykime Jehovą pagalbos – ar reikėtų dėl ko nors apsispręsti, ar sprendimą pergalvoti. Jehova tikrai padės padaryti protingas išvadas. Svarstomą klausimą nuodugniai ištirkime. Pažiūrėkime, kas tuo klausimu sakoma Biblijoje ir Jehovos liudytojų leidiniuose, pasitarkime su žmonėmis, kuriais pasitikime (Pat 20:18). Tai būtina prieš nusprendžiant, kur dirbti, kur gyventi, taip pat kokią profesiją rinktis, kad ateityje galėtume save išlaikyti ir netrukdomai tarnauti Jehovai. w19.11 27 ¶6–8

Laimei, Dievas pasirūpino, kad iš nuodėmės gniaužtų būtume išvaduoti. Tam tikslui jis siuntė į žemę savo Sūnų. Aštuntajame amžiuje prieš mūsų erą Izaijas pranašavo apie ypatingą laisvę – daug reikšmingesnę už laisvę, kurios izraelitai sulaukdavo jubiliejaus metais. Pranašas rašė: „Visavaldžio Jehovos dvasia ant manęs – Jehova patepė mane skelbti gerą naujieną romiesiems, siuntė gydyti prislėgtaširdžių, skelbti belaisviams laisvės“ (Iz 61:1). Apie kokį asmenį čia kalbama? Ta reikšminga pranašystė apie laisvę ėmė pildytis, kai Jėzus pradėjo savo tarnystę žemėje. Sykį atėjęs į savo gimtojo miesto Nazareto sinagogą, Jėzus perskaitė šiuos žodžius iš Izaijo knygos susirinkusiems žydams ir davė suprasti, kad pranašystėje kalbama apie jį (Lk 4:16–19). w19.12 9–10 ¶6–8

Kad ištvertume persekiojimą, mums reikės drąsos. O ką galėtume daryti, jeigu jaučiame, kad jos stokojame? Atminkime, drąsus nebūtinai yra tas, kuris didelis, stiprus ar turi daug patirties. Geras pavyzdys – jaunasis Dovydas. Jis stojo į kovą su įžūliu milžinu Galijotu, nors buvo už jį gerokai mažesnis ir silpnesnis. Be to, negalėjo pasigirti kario įgūdžiais, buvo visai menkai ginkluotas, neturėjo nė kalavijo. Vis dėlto Dovydui drąsos nepritrūko. Iš kur tokia jaunuolio drąsa? Jis tvirtai tikėjo, kad su juo yra Jehova (1 Sam 17:37, 45–47). Dovydas galvojo ne apie tai, koks jis mažas lyginant su Galijotu, o koks Galijotas mažas lyginant su Jehova. Ko šis Biblijos pasakojimas mus pamoko? Drąsūs būsime, jei neabejosime, kad su mumis yra visagalis Dievas, ir turėsime omenyje, kokie menki lyginant su juo yra mūsų priešininkai (2 Met 20:15; Ps 16:8). w19.07 5 ¶11–13

Tichikas buvo ištikimas apaštalo Pauliaus bendražygis (Apd 20:4). Apie 55-us mūsų eros metus Paulius organizavo rinkliavą Judėjoje gyvenantiems krikščionims paremti ir, atrodo, Tichikas jam padėjo (2 Kor 8:18–20). Vėliau, kai Paulius pirmąkart kalėjo Romoje, Tichikas buvo jo pasiuntinys. Jis pristatė Azijos provincijos bendruomenėms apaštalo laiškus ir perdavė nuo jo padrąsinančių žinių (Kol 4:7–9). Paulius Tichiku visada pasitikėjo (Tit 3:12). Deja, ne visi krikščionys buvo patikimi. Štai apie 65-us mūsų eros metus antrąkart kalėdamas Romoje apaštalas rašė, kad daug Azijos provincijos krikščionių jo šalinasi, – matyt, bijodami persekiotojų (2 Tim 1:15). Tačiau Tichiku Paulius galėjo pasikliauti, todėl pavedė jam atlikti daugiau užduočių (2 Tim 4:12). Tokį draugą apaštalas išties brangino. w20.01 10 ¶7–8

Gal mąstai, ar ir tu nesi gavęs dangiškojo pašaukimo? Kai kuriems gali kilti tokių minčių, nes jie dega noru vykdyti Jehovos valią, yra uolūs evangelizuotojai, stropiai gilinasi į Dievo Žodį, mėgsta tyrinėti „Dievo gelmes“. Jie galbūt mano, kad Jehova padeda jiems pasiekti ypatingų rezultatų evangelizacijos darbe, taip pat galbūt jaučia didžiulę atsakomybę padėti kitiems jį pažinti ir mato savo gyvenime akivaizdų Dievo vadovavimą. Jei taip yra ir su tavimi, ar tai reiškia, kad esi gavęs dangiškąjį pašaukimą? Ne, nereiškia. Veiklūs ir Dievui atsidavę yra daugelis jo tarnų. Trumpai sakant, jeigu nesi tikras, ar gavai dangiškąjį pašaukimą, tai jau savaime reiškia, kad negavai. Tie, kuriuos jis išsirinko, dėl savo pašaukimo neabejoja. Jie visiškai tuo tikri. w20.01 23 ¶14