Gegužė

Kaip tėvai gali skiepyti vaiko širdyje meilę Dievui? Melskite Jehovą pagalbos, kaip kad darė Samsono tėvai. Taip pat mokykite vaikus savo pavyzdžiu. Vien žodžių neužtenka – jūsų elgesys darys vaikui daug didesnį poveikį. Juozapas su Marija, be abejo, rodė Jėzui ir kitoms savo atžaloms gerą pavyzdį. Juozapas sunkiai dirbo, kad galėtų išlaikyti šeimą. Be to, mokė vaikus vertinti tai, kas šventa (Įst 4:9, 10). Švęsti Paschos į Jeruzalę vyras keliaudavo su visa šeima „kiekvienais metais“ (Lk 2:41, 42). Kai kurie visų namiškių vestis į tokią gan tolimą, varginančią, nemažai išlaidų reikalaujančią kelionę galbūt nesiryždavo. Bet Juozapas brangino dvasinius dalykus ir labai stengėsi išmokyti vaikus to paties. Daug prie vaikų auklėjimo, aišku, prisidėjo ir Marija. Ji gerai išmanė šventuosius raštus ir meilę Dievo Žodžiui vaikų širdyse diegė savo žodžiais ir darbais. w19.12 24–25 ¶9–12

Kad Jehova mus myli, suprantame iš to, kaip jis reagavo į pirmojo žmogaus neklusnumą. Adomas sulaukė bausmės – Dievas jį išvarė iš savo šeimos. Galimybės būti toje šeimoje neteko ir jo palikuoniai (Rom 5:12). Vis dėlto Jehova nenorėjo, kad viskas taip ir liktų. Adomą Jehova nubaudė, tačiau dėl jo palikuonių nusprendė padaryti kai ką gera. Dievas tuojau ištarė pažadą: tie, kurie jo klausys, bus priimti į jo šeimą (Pr 3:15; Rom 8:20, 21). Kad tai taptų įmanoma, Jehova parūpino išpirką – paaukojo savo mylimą Sūnų Jėzų. Akivaizdu, Dievas mus labai myli (Jn 3:16). Jis – pats geriausias Tėvas. Dievas klausosi mūsų maldų, rūpinasi tiek fizinėmis, tiek dvasinėmis reikmėmis. Be to, moko mus ir visaip palaiko. Jehova yra pažadėjęs kai ką nuostabaus ir ateityje. Kaip džiaugiamės, kad turime tokį gerą ir rūpestingą Tėvą! w20.02 6 ¶16–17; 7 ¶20

Tikriausiai tau pažįstamas nerimo jausmas. Galbūt niekaip neišeina iš galvos skaudus kito žmogaus ištartas žodis ar kokia skriauda. O gal neturi ramybės dėl to, kad pats pasakei ar padarei ką nors nederamo. Pavyzdžiui, nerimauji, ar Jehova atleis padarytą sunkią nuodėmę. Negalėdami nerimo atsikratyti, kai kurie mano, kad yra blogi, kad jiems stinga tikėjimo. Prisiminkime, kaip buvo su kai kuriais Biblijoje minimais Dievo tarnais. Pranašo Samuelio motina Ona turėjo stiprų tikėjimą, tačiau nuolat jautė įtampą dėl savo vyro antrosios žmonos patyčių (1 Sam 1:7). Apaštalas Paulius irgi buvo tvirto tikėjimo vyras, bet jo neapleido „nerimas dėl visų bendruomenių“ (2 Kor 11:28). Išskirtinis buvo ir karaliaus Dovydo tikėjimas, todėl Jehova šį savo tarną labai mylėjo (Apd 13:22). Deja, karalius gyvenime ne kartą rimtai suklydo ir jį labai slėgė kaltės jausmas (Ps 38:4). Oną, Paulių ir Dovydą Dievas paguodė ir nuramino. w20.02 20 ¶1–2

Pasiaukoti Jehovai – tai nuoširdžioje maldoje pasakyti, kad tarnausi jam visą gyvenimą. Pasiaukodamas tu, Jėzaus žodžiais sakant, išsižadėsi savęs. Nuo tada priklausysi Dievui, ir tai yra didžiulė garbė (Rom 14:8). Pasiaukojimo maldoje tu duosi įžadą tarnauti jam visomis išgalėmis, ne dėl savęs gyventi. Žinoma, tokio įžado duoti Dievas nė vieno neverčia. Tačiau jeigu jau davėme, jis tikisi, kad žodžio laikysimės (Ps 116:12, 14). Pasiaukojimas yra grynai asmeniškas reikalas, apie jį žinosi tik tu ir Jehova. O krikštysiesi viešai, liudininkų akivaizdoje, tikriausiai per suvažiavimą arba kongresą. Kitiems tavo krikštas bus akivaizdus ženklas, kad Jehovai jau esi pasiaukojęs. Broliai ir sesės žinos, kad Dievą myli visa širdimi, siela, protu, visomis jėgomis ir esi apsisprendęs jam tarnauti amžinai (Mk 12:30). w20.03 9 ¶4–5

Šėtonas siekia, kad žmonių supratimas apie Dievą būtų miglotas. Po apaštalų mirties kai kurie, vadinantys save Jėzaus sekėjais, ėmė skleisti netikrus mokymus (Apd 20:29, 30). Laikui bėgant žmonėms darėsi sunku suvokti, kas yra Dievas. Vadinamieji krikščionys, darydami Biblijos nuorašus, pašalino iš jų Jehovos vardą ir pakeitė titulais, pavyzdžiui, „Viešpats“, dėl to skaitytojams buvo sunku įžvelgti skirtumą tarp Jehovos ir kitų Biblijoje minimų viešpačių (1 Kor 8:5). Kadangi Viešpačiu buvo vadinamas tiek Jehova, tiek Jėzus, žmonės nebesuprato, kad tai atskiri asmenys (Jn 17:3). Tokia painiava davė postūmį rastis Trejybės doktrinai – mokymui, kuris nėra pagrįstas Biblija. Prie ko visa tai privedė? Daugelis šiandien mano, kad Dievas yra paslaptingas ir kad pažinti jo neįmanoma. Bet iš tiesų Jehova ne toks (Apd 17:27). w19.06 4 ¶11

Kad atliktume savo tarnystę iki galo, svarbu mokytis būti geresniais evangelizuotojais (Pat 1:5; 1 Tim 4:13, 15). Kokia mums garbė, kad Dievas leidžia būti jo bendradarbiais! (1 Kor 3:9) Jeigu gebėsime įžvelgti, kas gyvenime svarbiau, ir susitelksime į tarnystę Dievui, ji teiks mums daug džiaugsmo (Ps 100:2; Fil 1:10). Kad ir kokie sunkumai slėgtų, kad ir kokie ribotumai varžytų, neabejokime, kad Jehova suteiks mums jėgų iki galo atlikti savo tarnystę (2 Kor 4:1, 7; 6:4). Ar tarnybai galėtume skirti mažai laiko ar kiek daugiau, turėsime kuo džiaugtis, jei darbuosimės visa širdimi (Gal 6:4). Iki galo atlikdami savo tarnystę, parodysime, kad mylime Jehovą ir artimą. Tada, Biblijos žodžiais tariant, išgelbėsime ir save, ir savo klausytojus (1 Tim 4:16). w19.04 7 ¶15, 17

Norėdami suklaidinti žmones, Šėtonas ir demonai dažnai mėgina juos įtraukti į okultizmą. Tie, kas jį praktikuoja, tvirtina žinantys tai, ko nežino kiti, arba turintys antgamtinių galių. Pavyzdžiui, vieni sakosi galį išburti ateitį arba nuspėti ją iš žvaigždžių. Kiti sudaro įspūdį, kad kalbasi su mirusiaisiais. Treti užsiima kerėjimu, magija, mėgina kitus užkalbėti. Vienõs apklausos, atliktos 18-oje Lotynų Amerikos ir Karibų regiono šalių, duomenimis, maždaug trečdalis tiki, kad magija gali padėti ar pakenkti, ir beveik tiek pat tiki, kad įmanoma užmegzti ryšį su dvasių pasauliu. O remiantis apklausa, atlikta 18-oje Afrikos šalių, magijos galia tiki maždaug pusė respondentų. Žinoma, kad ir kur gyventume, okultizmo turime labai saugotis. w19.04 20–21 ¶3–4

Dievas Jehova nekenčia visokio blogio (Ps 5:4–6). Tad galime tik įsivaizduoti, koks atgrasus jam yra seksualinis vaikų išnaudojimas. Mes, kaip Jehova, irgi bodimės šita baisia nedorybe ir savo bendruomenėse jos netoleruojame (Rom 12:9). Bet koks vaiko išnaudojimas yra Kristaus įstatymo laužymas (Gal 6:2). Visa, ko Jėzus mokė žodžiais ir pavyzdžiu, yra pagrįsta meile ir skatina elgtis teisingai. Paklusdami šiam įstatymui, krikščionys daro viską, kad vaikai jaustųsi mylimi ir saugūs. O tie, kas vaikus išnaudoja, elgiasi savanaudiškai ir pamina teisingumą. Nuo tokių žmonių nukentėję vaikai praranda saugumo jausmą ir ima manyti, kad niekas jų nemyli. Seksualinis vaikų išnaudojimas yra opi problema, kuri, deja, paliečia ir tikruosius krikščionis. Šiandien apstu piktadarių ir apsimetėlių; kai kas iš jų bando įsiskverbti į mūsų bendruomenes (2 Tim 3:13). Be to, ir tarp mūsų pačių atsiranda tokių, kurie, pasidavę iškrypėliškiems geismams, ima išnaudoti vaikus. w19.05 8 ¶1–3

Kartais prislėgtas žmogus gali manyti esąs nevertas kreiptis į Jehovą. Kad padėtume tokiam žmogui pasijausti geriau, pasimelskime drauge su juo ir maldoje minėkime jį vardu. Pasakykime Jehovai, koks brangus tas žmogus yra mums ir visai bendruomenei. Prašykime Dievą, kad nuramintų savo tarną ir suteiktų jam paguodos. Tokia malda išties gali žmogų sustiprinti. Taip pat prieš ką nors sakydami, gerai pagalvokime. Neapgalvota kalba gali žmogų sužeisti, o maloni – pagydyti (Pat 12:18). Prašykime Jehovą, kad padėtų rasti malonių, paguodos ir atjautos kupinų žodžių. Sykiu nepamirškime, kad paveikesnių už Biblijoje užrašytus Jehovos žodžius vargu ar rasime (Hbr 4:12). Kitus guosdami jiems primename, kad Jehova juos myli. Nepamirškime, kad Dievas yra teisingas. Jam pro akis nepraslysta jokia piktadarystė – nė vienas atgailos nerodantis išnaudotojas neliks nenubaustas (Sk 14:18). w19.05 18 ¶18; 19 ¶19, 21

Šėtonas nori atitolinti mus nuo Jehovos, todėl bando sugadinti ir pavergti mūsų protą. Piktasis žino, ko mes trokštame ir siekiame, ir tuo gudriai naudojasi, kad mus suklaidintų ir patrauktų paskui save (Kol 2:4). Bet ar mums tikrai gresia pavojus būti Šėtono suklaidintiems? Taip. Turėkime omenyje, kad Pauliaus įspėjimas, užrašytas Kolosiečiams 2:8, buvo skirtas ne kam kitam, o dvasia pateptiems krikščionims (Kol 1:2, 5). Jeigu jiems reikėjo saugotis įkliūti į Šėtono spąstus, juo labiau reikia mums (1 Kor 10:12). Kodėl? Šiandien piktasis yra išmestas į žemę ir kaip įmanydamas mėgina suklaidinti ištikimus Dievo tarnus (Apr 12:9, 12, 17). Be to, gyvename laikotarpiu, kai piktadariai ir apsimetėliai eina blogyn (2 Tim 3:1, 13). w19.06 2 ¶1–2

Sužinojęs, kad karalienė Jezabelė ketina jį nužudyti, Elijas išsigando ir leidosi bėgti link Beer Šebos. Pranašą buvo apėmusi tokia neviltis, kad jis netgi „meldė sau mirties“. Iš kur toks nusivylimas? Biblijoje pasakyta, kad Elijas buvo netobulas, „toks pat žmogus kaip mes“ (Jok 5:17). Jis, matyt, jautė didžiulę įtampą, buvo pervargęs. Galimas dalykas, manė, kad jo pastangos vesti tautą prie Dievo nuėjo veltui, kad krašte niekas nesikeičia ir kad jis vienintelis liko tarnauti Jehovai (1 Kar 18:3, 4, 13; 19:10, 14). Jehova pranašo jausmus gerai suprato ir jam nepriekaištavo dėl tokios savijautos. Nusilpusiam savo tarnui jis padėjo atgauti jėgas (1 Kar 19:5–7). Vėliau Jehova apreiškė Elijui savo neprilygstamą galią ir švelniai jį paprotino. Dar paminėjo, kad Izraelyje yra likę 7000 tų, kurie nesiklaupia prieš Baalą (1 Kar 19:11–18). Šitaip Dievas parodė pranašui, kad jį myli. w19.06 15–16 ¶5–6

Pernelyg nepasitikėkime savimi. Jei klausysime brolių, kuriems mūsų organizacijoje patikėtos atsakingos užduotys, išvengsime daugelio problemų. Vienoje šalyje, kur Jehovos liudytojams uždrausta išpažinti tikėjimą, mūsų veiklą prižiūrintys broliai nutarė, kad skelbėjai tarnyboje neturėtų platinti spaudinių. Vis dėlto vienas pionierius nurodymams nepakluso ir, neoficialiai liudydamas gerąją naujieną, nusprendė leidinius platinti. Kuo viskas baigėsi? Netrukus po tarnybos jis ir keletas kitų skelbėjų buvo apklausti policijos. Kažkokie asmenys skelbėjus, matyt, sekė ir visus jų išplatintus leidinius paėmė. Ko šis atsitikimas mus pamoko? Net jeigu atrodytų, kad geriau žinome, kaip elgtis, nurodymams privalu paklusti. Kai bendradarbiaujame su broliais, prižiūrinčiais mūsų darbą, Jehova mus visada laimina (Hbr 13:7, 17). w19.07 12 ¶17

Vakarą prieš savo mirtį Jėzus pasakė, kad visi, kurie norės būti jo mokiniais, sulauks neapykantos (Jn 17:14). Taip ir yra – ištikimus Jehovos tarnus priešininkai persekioja iki pat šiandien. Žinome, kad artėjant šio pasaulio galui jie nekęs mūsų vis labiau (Mt 24:9). Kaip persekiojimui pasiruošti? Nereikėtų vaizduotėje kurti pačių baisiausių scenarijų, kas mums gali nutikti. Jei taip darytume, visai tikėtina, kad baimė ir nerimas pakirstų ryžtą tarnauti Jehovai ir mes pasiduotume dar nė neprasidėjus tikriems išbandymams (Pat 12:25; 17:22). Baimės jausmas yra labai stiprus, todėl mūsų priešininkas Velnias mėgina juo pasinaudoti ir atimti mums jėgas (1 Pt 5:8, 9). Kad išbandymus ištvertume, turime stiprinti savo ryšį su Jehova ir tai būtina daryti jau dabar. w19.07 2 ¶1–3

Apaštalai pakluso iš mirties prikelto Jėzaus paliepimui – susirinko ant vieno kalno šlaito Galilėjoje (Mt 28:16). Jie turbūt nekantrauja sužinoti, kuo šis susitikimas toks svarbus. Ir štai Mokytojas jiems pasirodo. Galimas dalykas, tai buvo tas pats atvejis, kai jį pamatė išsyk daugiau kaip penki šimtai mokinių (1 Kor 15:6). Ką gi svarbaus Jėzus jiems pasako? Savo sekėjams jis paveda ypatingą užduotį: „Eikite ir darykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28:18–20). Tie, kurie girdėjo šiuos Jėzaus žodžius, vėliau tapo krikščionių bendruomenės nariais. Svarbiausia tai bendruomenei pavesta užduotis buvo gausinti Kristaus mokinių gretas. Šiandien žemėje tikrųjų Kristaus sekėjų bendruomenių yra jau dešimtys tūkstančių, ir jos visos tebevykdo tą pačią užduotį. w19.07 14 ¶1–2

Anot vieno rajono prižiūrėtojo iš Norvegijos, tie, kas nenori kalbėti apie Dievą, dažnai sutinka pakalbėti apie pasaulio įvykius. Pasisveikinęs su pašnekovu, tasai brolis sako: „Kas, jūsų manymu, galėtų užtikrinti mums geresnę ateitį: politikai, mokslininkai ar kas kitas?“ Išklausęs atsakymą brolis paskaito ar iš atminties pacituoja kokią nors Biblijos eilutę, kurioje kalbama apie nuostabią ateitį. Kai kuriuos sudomina Dievo pažadas, kad žemė nebus sunaikinta ir kad geri žmonės joje gyvens amžinai (Ps 37:29). Tarnyboje turime būti pasiruošę kalbėti apie įvairius dalykus. Tai, kas domina vieną, kitam gali būti visiškai neįdomu. Su vienais apie Bibliją ar Dievą galbūt galėsime pakalbėti be užuolankų, su kitais gal bus geriau pradėti nuo kitokių temų. Šiaip ar taip, turėtume stengtis pašnekinti visokiausius žmones (Rom 1:14–16). Tiesos sėklas augina Jehova – jis mato, kurio žmogaus širdies nuostata yra teisinga (1 Kor 3:6, 7). w19.07 22–23 ¶10–11

Didi Jehovos meilė skatina mus mylėti savo brolius (1 Jn 4:20, 21). Galbūt atrodo, kad mylėti bendratikius turėtų būti paprasta. Juk visi tarnaujame tam pačiam Dievui Jehovai ir norime būti į jį panašūs. Be to, stengiamės sekti Jėzaus pavyzdžiu, o jis, kaip žinome, mus mylėjo taip stipriai, kad nepagailėjo atiduoti gyvybės. Vis dėlto kartais paklusti Jėzaus priesakui vieniems kitus mylėti būna nelengva. Prisiminkime Evodiją ir Sintichę. Jos buvo tarp tų, kas drauge su apaštalu Pauliumi Filipuose garsino gerąją naujieną. Deja, laikui bėgant šios dvi krikščionės, matyt, ėmė dėl kažko nesutarti. Savo laiške Paulius paminėjo tas seses vardais ir paragino jas būti vienos minties (Fil 4:2, 3). Apaštalas kreipėsi ir į pačią bendruomenę: „Visa darykite be murmėjimų ir ginčų“ (Fil 2:14). w19.08 9 ¶6–7

Kad visalaikiai tarnai galėtų tęsti savo tarnybą, daugelis bendruomenių ir pavienių brolių bei sesių teikia jiems tiek emocinę, tiek materialinę pagalbą, taip pat padeda rūpintis toli gyvenančiais artimaisiais, ir tai labai pagirtina. Jei koks visalaikis tarnas atvyko į jūsų bendruomenę dėl to, kad turėjo palikti savo paskyrimo vietą, nederėtų manyti, kad jis padarė ką nors ne taip ar nepateisino brolių lūkesčių. Draugiškai jį priimkite, padėkite apsiprasti naujoje vietoje ir pasakykite, kad vertinate visa, ką jis daro, net jei suprastėjusi sveikata ar kokios kitos bėdos nebeleidžia jam daryti tiek, kiek anksčiau. Stenkitės geriau susipažinti, semtis iš jo žinių ir patirties. Į jūsų bendruomenę persikėlusiam broliui ar sesei gali prireikti pagalbos ieškant būsto, darbo, transporto priemonės ar kitų būtinų dalykų. w19.08 23–24 ¶12–13

Gogas kliausis „žmogaus galybe“, tai yra karinėmis pajėgomis (2 Met 32:8). O mes kliausimės savo Dievu Jehova. Tautoms tai atrodys kvaila – juk dievai neišgelbėjo didžiosios Babelės nuo žvėries su dešimt ragų (Apr 17:16). Gogas ir šįkart tikėsis lengvos pergalės. „Lyg debesis, uždengiantis žemę“, jis puls Jehovos tautą, tačiau netrukus pamatys įkliuvęs į spąstus. Kaip kadaise faraonas prie Raudonosios jūros, taip Gogas supras, kad stojo į kovą su pačiu Jehova (Iš 14:1–4; Ez 38:3, 4, 18, 21–23). Kristus su dangaus kareivijomis apgins Dievo tautą ir sutriuškins Gogo pulkus (Apr 19:11, 14, 15). O kas nutiks didžiausiam Jehovos priešui Šėtonui, kuris savo propaganda bus atvedęs tautas į Armagedoną? Jėzus jį ir jo demonus įmes į bedugnę, kad negalėtų niekam kenkti, ir ten jie bus laikomi tūkstantį metų (Apr 20:1–3). w19.09 11–12 ¶14–15

Mes, be abejonės, labai laukiame visų Biblijos pranašysčių išsipildymo. Vis dėlto kai lūkesčiai neišsipildo taip greit, kaip norėtume, galime prarasti uolumą tarnyboje, pasidaryti apatiški (Pat 13:12). Šitaip nutiko XX amžiaus pradžioje. Nemažai dvasia pateptų krikščionių tikėjosi, kad 1914-aisiais bus paimti į dangų. Kai to neįvyko, daug kas nusivylė. Kas mūsų bendratikiams padėjo nusivylimą įveikti? Jie, taip sakant, iš lenktynių nepasitraukė. Svarbiausia jiems buvo ištikimai vykdyti Dievo valią, o ne gauti apdovanojimą, todėl jie ištvermingai bėgo toliau. Mes irgi labai laukiame, kada Jehova pašlovins savo vardą, apgins savo teisę valdyti visatą ir įgyvendins, ką yra mums pažadėjęs. Būkime tikri, kad visa tai įvyks jo nustatytu metu. O iki tol uoliai dirbkime jo pavestą darbą ir žiūrėkime, kad mūsų uolumas neprigestų. w19.08 4–5 ¶9–10

Pagalvok: „Ar kiti mane pažįsta kaip romaus būdo ir nuolankų žmogų? Ar, norėdamas kitiems pasitarnauti, imuosi net ir paprastų darbų? Ar elgiuosi su visais maloniai?“ Jėzui patiko lavinti savo sekėjus. Jis gebėjo sukurti aplink save atmosferą, kurioje jie jaustųsi gerai, nebūtų įsitempę (Lk 10:1, 19–21). Dėl to mokiniai nesivaržė užduoti Jėzui klausimų, o ir pats Jėzus jų klausinėdavo, nes jam rūpėjo jų nuomonė (Mt 16:13–16). Mokiniai, vaizdžiai sakant, vešėjo kaip medžiai gerai drėkinamame sode. Jie gėrė kiekvieną Jėzaus pamokymą ir užaugino vaisių – darė daug gerų darbų. Jeigu, pavyzdžiui, eini vadovo pareigas ar esi šeimos galva, pagalvok: „Kokią atmosferą darbe ar namuose kuriu? Ar žmonės būdami šalia manęs nejaučia įtampos? Ar jie nebijo manęs ko nors paklausti? Ar man rūpi jų nuomonė?“ Tikrai nenorėtume būti panašūs į fariziejus, kurie piktinosi, kai kiti ko nors jų klausdavo, ir persekiojo kitaip manančius (Mk 3:1–6; Jn 9:29–34). w19.09 20 ¶1; 23 ¶9–11

Panašius pasakymus iš pasaulio vadovų lūpų išgirstame ir dabar, kai jie kalba apie valstybių tarpusavio santykių gerinimą. Bet išpranašautasis pareiškimas apie „taiką ir saugumą“ bus kitoks. Kodėl galime taip tvirtinti? Nes jį išgirdę daugelis žmonių ims manyti, kad politiniams lyderiams galiausiai pavyko susitarti dėl taikos ir nuo šiol pasaulyje visi gyvens saugiai. O kaip bus iš tikrųjų? Prasidės „didelis suspaudimas“ ir „staiga juos ištiks pražūtis“ (Mt 24:21). Nežinome, kokiomis aplinkybėmis ir kaip politiniai lyderiai „taiką ir saugumą“ skelbs. Taip pat nežinome, ar tai bus vienas pareiškimas, ar jų bus keletas. O ką žinome? Pasaulio vadovai taikos nepasieks, tad jeigu jų žodžiais patikėtume, apsigautume. Biblija mus perspėja: tas pareiškimas bus ženklas, kad tuojau prasidės „Jehovos diena“ (1 Tes 5:2). w19.10 8–9 ¶3–4

Armagedono karas šiam sugedusiam pasauliui reikš pabaigą. Bet mums nėra ko bijoti. Kodėl? Todėl, kad tai bus Dievo karas (Pat 1:33; Ez 38:18–20; Zch 14:3). Jehovai davus ženklą, Jėzus Kristus išves savo pulkus į mūšį – su juo bus iš mirties prikelti dvasia pateptieji ir tūkstančių tūkstančiai angelų. Visi jie kovos su Šėtonu, demonais ir gausiomis žemiškosiomis pajėgomis (Apr 6:2; 17:14). Jehova pažadėjo: „Joks ginklas, nukaltas tau pulti, tavęs nenugalės“ (Iz 54:17). „Milžiniška minia“ ištikimų Jehovos tarnų per didįjį suspaudimą išliks gyvi ir toliau jam tarnaus (Apr 7:9, 13–17). Biblija mus patikina: ateityje būsime išgelbėti. Žinome, kad „ištikimą savo tarną saugo Jehova“ (Ps 31:23). Visi, kurie Jehovą myli ir jį šlovina, džiaugsis matydami, kad jis apgynė savo šventą vardą (Ez 38:23). w19.10 18–19 ¶17–18

„Paskutinės dienos“ eina į pabaigą, todėl gyvenimas, tikėtina, pasunkės (2 Tim 3:1). Štai vienoje Vakarų Afrikos šalyje po rinkimų kampanijos nuvilnijo nepasitenkinimo banga ir prasidėjo riaušės. Daugiau kaip pusę metų mūsų broliai ir sesės negalėjo laisvai judėti, nes aplink vyko susirėmimai. Kaip jie tą sunkų metą išgyveno? Kai kurie prisiglaudė pas bendratikius saugesnėje teritorijoje. Vienas brolis sakė: „Atsidūręs tokioje situacijoje, labai džiaugiausi turėdamas šalia draugų. Galėjome vieni kitus pastiprinti.“ Užėjus „didžiajam suspaudimui“, mes irgi džiaugsimės, kad esame tarp mylinčių draugų (Apr 7:14). Taigi dabar itin svarbu stiprinti draugystės saitus (1 Pt 4:7, 8). Priešai skleis visokias melagystes ir taip mėgins mus sukiršinti. Jie darys viską, kad nustotume vieni kitais pasitikėti ir vieni kitiems padėti. Kad ir kaip stengtųsi, mūsų meilės saitų jie nenutrauks ir draugystės neišardys. w19.11 2 ¶1–2; 7 ¶19

Šėtonas, „melo tėvas“, naudodamasis kai kuriais žmonėmis, skleidžia visokias melagystes apie Jehovą ir mūsų bendratikius (Jn 8:44). Pavyzdžiui, atskalūnai iškraipo faktus ir viešai meluoja apie Jehovos liudytojų organizaciją, – ar tai būtų interneto svetainėse, ar per televiziją ir kitas žiniasklaidos priemones. Tos melagystės yra „degančios piktojo strėlės“. Kaip į melagingą informaciją reaguosime? Mes pasitikime Jehova ir savo bendratikiais, todėl atskalūnų nesiklausysime, neleisime jiems griauti mūsų tikėjimo. Su jais neturėsime nieko bendra – nesileisime į kalbas ar ginčus, net jei būtų smalsu sužinoti, ką jie kalba. Ar atsispyrei pagundai klausytis atskalūnų skleidžiamo melo ir veltis su jais į diskusijas? Tikriausiai taip. Vis dėlto atsipalaiduoti negalima, nes Šėtonas turi ir daugiau pavojingų ginklų. w19.11 15 ¶8; 16 ¶11

Prieš priimdami sprendimą, patikrinkime savo motyvus. Jehova nori, kad visada būtume sąžiningi. Vadinasi, ir sprendimus priimti turime iš grynų paskatų – neapgaudinėdami nei savęs, nei kito žmogaus. Jei tikrų motyvų neturėtume, savo sprendimo laikytis būtų sunku. Tarkim, jaunas brolis tvirtai apsisprendęs imasi pionieriaus tarnybos. Praėjus kuriam laikui, jam darosi sunku įvykdyti valandų normą ir tarnyba nebeteikia džiaugsmo. Gal jis ir manė, kad pionieriumi nori tarnauti dėl Jehovos. Bet ar nėra taip, kad tikrasis jo motyvas buvo įtikti tėvams ar kam kitam? Arba štai Biblijos studijuotojas ryžtasi mesti rūkyti. Kovoti nėra lengva – porą savaičių jis atsilaiko, paskui pasiduoda. Bet galiausiai jam pavyksta! Blogo įpročio jis atsikrato todėl, kad myli Jehovą ir nori visais atžvilgiais jam patikti (Kol 1:10; 3:23). w19.11 27 ¶9; 29 ¶10

Apaštalas Paulius neabejojo, kad pasieks savo tikslą – atbėgs iki lenktynių finišo. Kadangi buvo pateptas šventąja dvasia, jis vylėsi laimėti „dangiškojo pašaukimo apdovanojimą“. Vis dėlto jis suvokė, kad bus apdovanotas tik jei nenustos iš visų jėgų stengtis (Fil 3:14). Norėdamas paskatinti filipiečius neišleisti iš akių būsimo atlygio, Paulius pateikė įdomų palyginimą. Paulius filipiečiams sakė, kad jie, pateptieji krikščionys, turi dangaus pilietybę (Fil 3:20). Kodėl jis apie tai prakalbo? Tomis dienomis buvo labai vertinama Romos pilietybė – ją turintys galėjo naudotis išskirtinėmis teisėmis ir privilegijomis. Tačiau ši pilietybė nė iš tolo neprilygo dangaus pilietybei, kuri buvo suteikta krikščionims. Šiandien dvasia patepti krikščionys rodo mums pavyzdį – visomis išgalėmis siekia apdovanojimo, amžino gyvenimo danguje. w19.08 6–7 ¶14–15

Toji laisvė yra kur kas svarbesnė už tą, kurios izraelitai sulaukdavo jubiliejaus metais (Kun 25:8–12). Juk būdavo, kad žmogus, tais metais laisvę atgavęs, paskui vėl tapdavo vergu. Be to, išlaisvintasis anksčiau ar vėliau mirdavo. O štai laisvė, kuri suteikiama per Jėzų, truks amžinai. Jehova 33-iais mūsų eros metais per Penkiasdešimtinių šventę apaštalus ir kitus ištikimus savo tarnus patepė šventąja dvasia. Taip jis įsūnijo juos, kad atėjus metui būtų prikelti gyventi danguje ir karaliautų kartu su Jėzumi (Rom 8:2, 15–17). Tie žmonės pirmieji gavo laisvę, kurią Jėzus skelbė Nazareto sinagogoje (Lk 4:16–19, 21). Jų nebevaržė klaidingi religinių vadovų mokymai ir įvestos tradicijos. Be to, Dievo požiūriu, jie tapo laisvi nuo mirtį užtraukiančios nuodėmės. „Jubiliejaus“ laikotarpis, prasidėjęs 33-iais mūsų eros metais, kai Dievas patepė pirmuosius Jėzaus sekėjus šventąja dvasia, tęsiasi iki šiol ir dar tęsis visą Jėzaus valdymo tūkstantmetį. w19.12 11 ¶11–12

Tėvai, mokykite vaiką pasirinkti tinkamą draugiją. Draugai daro didelį poveikį vaiko mąstymui ir elgesiui. Todėl ir mamai, ir tėčiui būtina žinoti, ką vaikas veikia ir su kuo bendrauja, pavyzdžiui, su kuo palaiko ryšį socialiniuose tinkluose ir susirašinėja mobiliuoju telefonu. Daugelis tėvų labai stengiasi sudaryti savo vaikams galimybes pabendrauti su krikščionimis, rodančiais gerą pavyzdį tarnyboje. Štai Ndeinis ir Bominė, gyvenantys Dramblio Kaulo Krante, neretai priimdavo pas save pagyventi rajono prižiūrėtoją. „Tai mūsų sūnui labai daug davė, – pasakoja Ndeinis. – Jis ėmėsi pionieriaus tarnybos ir dabar tarnauja rajono prižiūrėtojo pavaduotoju.“ Kuo anksčiau tėvai pradeda vaiką mokyti, tuo geresnių rezultatų sulaukia (Pat 22:6). Prisiminkime Timotiejų. Kaip rašoma Biblijoje, mama Eunikė ir senelė Loidė mokė jį „nuo kūdikystės“ (2 Tim 1:5; 3:15). w19.12 25 ¶14; 25–26 ¶16–17

Būkime kitiems patikimi draugai. Jeigu pažadėjome broliui ar sesei suteikti kokią konkrečią pagalbą, tai ir suteikime (Mt 5:37; Lk 16:10). Žinodami, kad gali mumis pasikliauti, bendratikiai jausis ramūs. Viena sesė sako: „Jaudintis nėra dėl ko, nes jei žmogus pažadėjo padėti, tai nedels pažadą įvykdyti.“ Tie, kuriuos vargina kokie sunkumai ar slegia liūdesys, aprimsta savo jausmus išlieję patikimam draugui. Patikimas draugas moka kitą kantriai išklausyti. Štai mūsų sesę vardu Žana paliko vyras. Emocinį skausmą jai apmalšindavo pokalbiai su artimais draugais. „Jie kantriai manęs klausydavosi, nors, ko gero, kalbėjau tą patį per tą patį“, – sako sesė. Taigi, jei būsi geras klausytojas, būsi ir geras draugas. w20.01 10–11 ¶9–11

Biblijoje skaitome apie daug tvirto tikėjimo žmonių, kurie neturėjo vilties gyventi danguje, bet savo gyvenime aiškiai matė Dievo dvasios veikmę. Pavyzdžiui, šventoji dvasia akivaizdžiai vedė Izraelio karalių Dovydą (1 Sam 16:13). Dvasia padėjo jam gerai pažinti Jehovą, jos įkvėptas jis parašė dalį Biblijos (Mk 12:36). Tačiau, pasak apaštalo Petro, Dovydas „nepakilo į dangų“ (Apd 2:34). Dar vienas pavyzdys – Jonas Krikštytojas. Šis vyras buvo „kupinas šventosios dvasios“ (Lk 1:13–16). Jėzus sakė, kad nėra buvę didesnio žmogaus už jį, bet iškart pridūrė, kad į dangaus Karalystę jis nėra pašauktas (Mt 11:10, 11). Visiems tiems savo tarnams Jehova per šventąją dvasią davė galią nuveikti didžių darbų, tačiau vilties gyventi danguje nesuteikė. Ar tai reiškia, kad jie nebuvo tokie ištikimi Dievui? Ne, nereiškia. Dievas tiesiog nusprendė, kad jie amžinai gyvens žemėje, ir atėjus laikui juos prikels (Jn 5:28, 29; Apd 24:15). w20.01 25 ¶15

Jehova priėmė mus į savo tarnų šeimą. Mūsų šeima darni ir laiminga. Visi esame pasiaukoję savo Dievui ir didžiai vertiname jo Sūnaus išperkamąją auką. Gyvename prasmingą gyvenimą ir viliamės, kad ateityje juo džiaugsimės amžinai: vieni žemėje, kiti – danguje. Jehova mus myli, todėl panoro į savo tarnų šeimą priimti. Kad tai taptų įmanoma, jis turėjo nemažai paaukoti (Jn 3:16). Biblijoje rašoma: „Buvote nupirkti, už jus buvo sumokėta kaina“ (1 Kor 6:20). Jehova parūpino išpirką, todėl žmonėms atsivėrė galimybė užmegzti artimą ryšį su juo. Tik įsivaizduokime, patį Aukščiausiąjį galime vadinti Tėvu! Jehova – pats geriausias Tėvas. Gal kartais, panašiai kaip vienas iš Biblijos rašytojų, pagalvojame: „Kuo atsilyginsiu Jehovai už visa gera, ką dėl manęs yra padaręs?“ (Ps 116:12). Žinoma, dangiškajam Tėvui niekuo atsilyginti negalime, vis dėlto į jo gerumą ir meilę norime atsiliepti. w20.02 8 ¶1–3