Birželis

Pranašo Samuelio mamos Onos gyvenimas buvo nelengvas. Daug metų ji negalėjo susilaukti vaikų (1 Sam 1:2). Senovės Izraelyje nevaisingą moterį žmonės laikė prakeikta, neturėti vaikų buvo didelė gėda (Pr 30:1, 2). Gyvenimą Onai ypač apkartino antroji vyro žmona Penina. Savo vyrui ji buvo pagimdžiusi ne vieną palikuonį, todėl iš Onos tyčiojosi. Onai buvo sunku susitaikyti su savo dalia. „Ji raudodavo ir nieko nevalgydavo“ – tokią didelę širdgėlą jautė (1 Sam 1:7, 10). Kas galėjo Oną paguosti? Ona išliejo savo jausmus Jehovai. Pasimeldusi jam, apie savo bėdas dar pasipasakojo vyriausiajam kunigui Eliui. Išklausęs Oną, Elis pasakė: „Eik rami, [...] ir tegul Izraelio Dievas išpildo tavo prašymą.“ Ona nusiramino. Kaip rašoma Biblijoje, ji „nuėjo savo keliu, pavalgė ir daugiau jos veidas nebebuvo liūdnas“ (1 Sam 1:17, 18). Išsakiusi Jehovai savo jausmus maldoje, Ona atgavo vidinę ramybę. w20.02 21 ¶4–5

Netrukus Jehova šiam sugedusiam pasauliui padarys galą. Gyvi išliks tik tie, kurių širdis, pasak Biblijos, „pasirengusi priimti tiesą, vedančią į amžiną gyvenimą“ (Apd 13:48). Ar neturėtume labiau stengtis dėl savo artimųjų? Galgi vieną dieną jie nuspręs tarnauti Jehovai? Mūsų rūpestingasis Tėvas Jehova „nenori, kad kuris nors pražūtų, – jis trokšta, kad visi atgailautų“ (2 Pt 3:9). Žinia, kurią žmonėms skelbiame, gali išgelbėti jiems gyvybę, todėl pagalvokime: ar mūsų žodžiai paskatins juos suklusti ar, priešingai, atstums? Su nepažįstamais paprastai stengiamės kalbėti taktiškai, bet liudydami tiesą artimiesiems kartais būname pernelyg tiesmuki. Daugelis iš mūsų su apgailestavimu prisimena pirmus bandymus pasikalbėti su šeimos nariais apie savo įsitikinimus. „Jei tik galėčiau atsukti laiką, viską daryčiau kitaip“, – galbūt pamąstome. Taigi, kalbėdamiesi su savo artimaisiais, turėkime omenyje apaštalo Pauliaus pamokymą, parinktą dienos citata. Priešingu atveju, užuot palenkę juos prie tiesos, tik supykdysime. w19.08 14–15 ¶3–5

Per Biblijos studijas, be abejonės, sužinojai apie Dievo Sūnų naujų dalykų. Jis yra antras asmuo visatoje po savo Tėvo, taip pat mus išpirko – noriai paaukojo už mus gyvybę. Jeigu Jėzaus auką vertiname, galime tikėtis, kad Jehova atleis nuodėmes, pripažins mus savo draugais ir dovanos amžiną gyvenimą (Jn 3:16). Jėzus yra ir mūsų Vyriausiasis Kunigas. Jis nori, kad turėtume artimą ryšį su Dievu ir dėl jo išperkamosios aukos būtume išgelbėti (Hbr 4:15; 7:24, 25). Be to, Jėzus yra Dievo Karalystės Karalius. Per jį Jehova pašlovins savo vardą, padarys galą blogiui, ir ateityje, kai žemėje bus rojus, žmonijai suteiks gerovę (Mt 6:9, 10; Apr 11:15). Ir dar Jėzus yra mums sektinas pavyzdys. Tarnaudamas žemėje jis savo mokiniams parodė, kad svarbiausia gyvenime yra vykdyti Dievo valią (Jn 4:34). Kai šiuos Biblijos mokymus priimsi į širdį, tu pamilsi Dievo Sūnų. Ta meilė įkvėps norą sekti jo pavyzdžiu – vykdyti Dievo valią. w20.03 10 ¶12–13

Paskutinę savo gyvenimo žemėje dieną Jėzus meldėsi ne sykį. Štai kai mokė apaštalus, kaip minėti jo mirtį, jis sukalbėjo maldą ir prieš lauždamas duoną, ir prieš siųsdamas per rankas taurę vyno (1 Kor 11:23–25). Išeidamas iš namų, kur su mokiniais šventė Paschą, Jėzus darsyk pasimeldė (Jn 17:1–26). Kai tą naktį visi drauge atėjo į Getsemanės sodą, Jėzus ir ten meldėsi ne vieną kartą (Mt 26:36–39, 42, 44). Net patys paskutiniai žodžiai, kuriuos jis ištarė mirdamas ant stulpo, buvo skirti jo Tėvui (Lk 23:46). Akivaizdu, tą dramatiškų įvykių kupiną dieną Jėzų nuolat lydėjo malda. Jis tikėjo, kad Tėvas suteiks jam pagalbą, ir ne sykį jos prašė. O apaštalai tą naktį melstis paliovė, todėl išbandymui atėjus jų drąsa išgaravo (Mt 26:40, 41, 43, 45, 56). Taigi išmėginimus atlaikysime tik tada, jei, kaip ir Jėzus, nuolatos melsimės. w19.04 9 ¶4–5

Jehovai atgrasu žiūrėti, kaip žmonės užsiima okultizmu. Senovėje izraelitams jis pasakė: „Tenebus tarp jūsų nė vieno, kuris atiduotų ugniai savo sūnų ar dukterį kaip auką, užsiimtų žyniavimu, kerėjimu, ženklų aiškinimu. Nebus tarp jūsų būrėjo, užkalbėtojo, dvasių iššaukėjo, ateities spėjėjo nė tokio, kuris mėgintų klausinėti mirusiųjų. Jehova bjaurisi visais, kas taip daro“ (Įst 18:10–12). Nors nebesame pavaldūs Įstatymui, kurį Jehova davė izraelitams, žinome, kad jo požiūris į okultizmą nepasikeitė. Jehova perspėja saugotis okultizmo, nes gerai žino, kad patekę į šiuos Šėtono spąstus galime smarkiai nukentėti. Piktasis per okultizmą skleidžia savo melagystes, pavyzdžiui, klaidingą mokymą, kad žmogus turi nemirtingą sielą (Mok 9:5). Taip pat jis sėja tarp žmonių baimę ir daro viską, kad tik atitrauktų juos nuo Jehovos. Šėtonas siekia, kad jie labiau pasitikėtų piktosiomis dvasiomis, o ne Dievu. w19.04 21 ¶5–6

Lytinis vaikų išnaudojimas laikytinas rimta nuodėme. Išnaudotojas padaro didžiulę žalą vaikui: pasinaudoja vaiko patiklumu ir emociškai jį sutraumuoja, atima iš jo saugumo jausmą. Kaip svarbu sergėti vaikus nuo tokių žmonių! O tuos, kurie tapo lytinio išnaudojimo aukomis, būtina guosti ir visokeriopai jiems padėti (1 Tes 5:14). Be to, išnaudotojas griauna bendruomenės reputaciją (Mt 5:16; 1 Pt 2:12). Asmenų, kurie darydami tokius baisius darbus teršia bendruomenės vardą ir neatgailauja, mes netoleruojame. Pagal įstatymus lytinis vaikų išnaudojimas laikomas kriminaliniu nusikaltimu. (Palygink su Apaštalų darbų 25:8.) Nors bendruomenės vyresnieji nėra įgalioti skirti bausmę, numatytą šalies įstatymuose, nedoro elgesio jie nedangstys ir nepadės nusikaltusiajam išvengti atsakomybės už tai, ką padarė. w19.05 9 ¶4–7

Jehova yra mūsų Didysis Mokytojas. Neabejojame, kad jo mokymas padės mums apsispręsti teisingai, kad ir kokios susiklostytų aplinkybės (Iz 30:20, 21). Dievo Žodis puikiai parengia mus kiekvienam geram darbui (2 Tim 3:17). Laikydamiesi Biblijoje užrašytų mokymų, tampame išmintingesni už tuos, kurie vadovaujasi šio pasaulio išmintimi (Ps 119:97–100). Pasaulio išmintis, deja, skatina tenkinti kūniškus troškimus, todėl mes, būdami netobuli, galime greitai perimti pasaulio mąstyseną ir pradėti elgtis kaip visi. Biblijoje ne veltui pasakyta: „Žiūrėkite, kad kas nors nepasigrobtų jūsų, kad nesuviliotų filosofija ir tuščia apgaule – tuo, kas tėra žmonių tradicijos“ (Kol 2:8). Akivaizdžiai pildosi Biblijos pranašystė apie paskutines dienas – kad žmonės kaip niekad „mylės malonumus“ (2 Tim 3:4). Lytiškai plintančios ligos, tokios kaip AIDS, byloja, kad pasaulio išmintis iš tiesų yra tuščia apgaulė (2 Pt 2:19). w19.05 21 ¶1–2; 22 ¶4–5

Šėtonas siekė įpiršti izraelitams tokią mintį: kad sausmetis neužsitęstų ir derlius būtų geras, jie turi sekti aplinkinių tautų pavyzdžiu ir atlikti tam tikras apeigas, kuriomis išmelstų dievus duoti taip laukiamo lietaus. Tie, kam stigo tikėjimo Jehova, leidosi Šėtono apgaunami ir ėmė lenktis Baalui. Šėtonas taip pat kurstė izraelitus tenkinti kūniškus geismus. Per savo stabmeldiškas apeigas kanaaniečiai begėdiškai ištvirkaudavo, jų šventavietėse tiek moterys, tiek vyrai užsiimdavo sakraline prostitucija. Homoseksualizmas ir kitokio pobūdžio paleistuvystės tose tautose buvo įprastas dalykas (Įst 23:17, 18; 1 Kar 14:24). Kanaaniečiai tikėjo, kad nepadoriais ritualais išprašys dievus pagausinti derlių. Deja, tie ritualai patraukė nemažai izraelitų ir jie ėmė garbinti netikrus dievus. w19.06 2 ¶3; 4 ¶7–8

Tūkstančiai Betelio šeimos narių ir kitų visalaikių tarnų gavo naujus paskyrimus. Tiems broliams ir sesėms nėra lengva su permaina apsiprasti. Jei ir tu esi vienas iš jų, kas tau padėtų prisitaikyti prie naujų aplinkybių? Stiprink ryšį su Jehova kasdien skaitydamas Bibliją ir skirdamas laiko apmąstyti, ką perskaitei. Vertėtų kuo greičiau įsilieti į savo naują bendruomenę, įsitraukti į evangelizacijos tarnybą. Jehova nepamirš savo ištikimų tarnų, net jei sveikata ar kitos gyvenimo aplinkybės nebeleidžia jiems darbuotis tiek, kiek anksčiau. Susitelk į tai, kas gyvenime svarbiausia. Neleisk, kad šio pasaulio rūpesčiai nustelbtų tavo dvasingumą ir užgniaužtų norą tarnauti Jehovai (Mt 13:22). Šėtono valdomas pasaulis, o kartais ir geranoriški draugai bei giminaičiai gali spausti tave, kad užsitikrintum finansinį saugumą (1 Jn 2:15–17). Nepasiduok tam spaudimui, verčiau pasitikėk Jehova – jis juk yra pažadėjęs „reikiamu metu“ pasirūpinti visais mūsų dvasiniais, emociniais ir materialiniais poreikiais (Hbr 4:16; 13:5, 6). w19.08 20 ¶4; 21–22 ¶7–8

Gal ir tau dabar sunkus metas? Ar tavęs neguodžia mintis, kad Jehova supranta mūsų išgyvenimus? Dievas žino, ką pajėgiame ir ko ne, permato visas mūsų mintis ir jausmus (Ps 103:14; 139:3, 4). Jei kliausimės Jehova, įveiksime sunkumus, keliančius mums įtampą. Be kita ko, įtampa gali žadinti neigiamas mintis, slogius jausmus. Jei dėl ko nors nerimauji, nepamiršk, kad Jehova padės tau nerimą nugalėti. Jis skatina išsakyti jam savo rūpesčius. Būk tikras, į tavo pagalbos prašymus Dievas atsilieps (Ps 5:3; 1 Pt 5:7). Todėl kuo dažniau sakyk jam, kas tave slegia. Žinoma, Dievas nekalbės tau tiesiogiai – jis prabils per Bibliją ir savo organizaciją. Biblijoje užrašytos mintys tave paguos ir suteiks vilties, o broliai ir sesės įkvėps ryžto ir drąsos (Rom 15:4; Hbr 10:24, 25). w19.06 16 ¶7–8

Jei esi persekiojamas, išliek Dievui širdį, pasakyk jam, kas tau kelia baimę ir nerimą (Rd 2:19). Kuo dažniau su Jehova nuoširdžiai kalbėsiesi, tuo artimesnis jis tau bus (Rom 8:38, 39). Stiprink savo tikėjimą, kad Dievo Karalystė yra reali ir netrukus valdys visą žemę (Sk 23:19). Jeigu tavo tikėjimas tuo, ką Dievas pažadėjo dėl ateities, bus silpnas, Šėtonas ir jo parankiniai nesunkiai tave įbaugins (Pat 24:10; Hbr 2:15). Panagrinėk tuos pažadus per asmenines studijas ir paieškok įrodymų, kodėl jų išsipildymu gali neabejoti. Ką gera tai duos, padeda suprasti brolio Stenlio Džonso, kuris septynerius metus kalėjo už savo įsitikinimus, pavyzdys. Apie tai, kas padėjo viską ištverti, brolis sakė: „Žinodamas, ką Karalystė suteiks, nė akimirkos ja neabejodamas, likau nepajudinamas.“ Jei ir tu tvirtai tikėsi Jehovos pažadais, tavo ryšys su juo bus glaudus ir nepasiduosi baimei (Pat 3:25, 26). w19.07 2 ¶1; 3 ¶6–7

Kodėl užduotis daryti žmones Jėzaus mokiniais tokia svarbi? Todėl, kad tik tie, kas tampa Jėzaus mokiniais, gali būti Dievo draugai. Be to, jų gyvenimas jau dabar keičiasi į gera, ir jie gali viltis, kad ateityje gyvens amžinai (Jn 14:6; 17:3). Jėzaus pavestas darbas išties atsakingas ir nelengvas, bet mes nesame palikti vieni. Apaštalas Paulius apie save ir kai kuriuos savo bičiulius pasakė: „Mes juk esame Dievo bendradarbiai“ (1 Kor 3:9). Kokia garbė mums, netobuliems žmonėms, darbuotis drauge su pačiu Jehova ir Jėzumi! Mokydami žmones laikytis Jėzaus priesakų, galime patirti daug džiaugsmo. Svarbu aktyviai ieškoti tų, kurių širdis imli tiesai. Stengdamiesi paliudyti apie Jehovą visiems, kas gyvena mums paskirtoje teritorijoje, paklūstame Kristaus priesakui. Šitaip parodome esą Jehovos liudytojai ir tikri Kristaus sekėjai. w19.07 15 ¶3–5

Daugelį žmonių pirmiausia patraukia gyvenimiški Biblijos patarimai. Viena sesė, Niujorke skelbianti gerąją naujieną kalbantiems kiniškai, sako: „Stengiuosi būti žmonėms dėmesinga ir juos išklausyti. Jeigu paaiškėja, kad pašnekovas čionai persikėlė visai neseniai, paklausiu: „Kaip sekasi įsikurti? Ar jau radote darbą? Ar vietiniai gražiai su jumis elgiasi?“ Kartais tai padeda sesei užvesti kalbą apie kokį nors Biblijos mokymą. Atsiradus progai sesė sako: „Kas, jūsų manymu, padėtų gerai sutarti su kitais? Norėčiau paskaityti jums vieną patarlę iš Biblijos: „Pradėti kivirčą – lyg atidaryti užtvanką, tad kol ginčas nepratrūko, pasitrauk.“ Ar, jūsų nuomone, šis patarimas naudingas?“ (Pat 17:14). Tokie pokalbiai gali padėti įžvelgti, ar žmogus norėtų, kad aplankytume jį dar kartą. w19.07 23 ¶13

Į tavo bendruomenę persikėlęs bendratikis bus dėkingas, jei stengsiesi suprasti jo jausmus. Juk gali būti, kad sušlubavo jo paties ar šeimos nario sveikata. Arba gal jis neteko artimo žmogaus. Taip pat, labai tikėtina, jis ilgisi bičiulių, nors apie tai ir nekalba. Kad mintys susigulėtų ir jausmai nurimtų, prireiks laiko. Savo bendratikiui prisitaikyti padėsi ir jeigu eisi kartu į tarnybą. Tavo uolumas ir džiaugsmas jį labai padrąsins. „Ten, kur tarnavau anksčiau, Biblijos studijas vesdavau kasdien, – pasakoja sesė, daug metų ištarnavusi svetimoje šalyje. – Naujoje vietoje sunku buvo rasti progą net atsiversti Bibliją ar parodyti kokį vaizdo siužetą. Vietiniai skelbėjai kvietėsi mane į savo Biblijos studijas ir lankyti susidomėjusius žmones. Todėl į žmones savo naujoje teritorijoje ėmiau žiūrėti pozityviau, išmokau veiksmingai pradėti pokalbį. Šitaip atgavau tarnybos džiaugsmą.“ w19.08 22 ¶10; 24 ¶13–14

Mums, kaip Evodijai ir Sintichei, bus sunku mylėti bendratikius, jei sureikšminsime jų klaidas ir trūkumus. Visi mes kasdien suklystame. Kai susitelkiame į tai, ką bendratikiai daro ne taip, mūsų meilė jiems ima šalti. Tarkim, koks brolis ar sesė pamiršta padėti mums valyti Karalystės salę. Gali būti, kad šiek tiek susierzinsime. Jeigu pradėsime mąstyti apie visas klaidas, kurias tas bendratikis yra padaręs, nepasitenkinimo jausmas tik didės ir žmogų mylėti darysis vis sunkiau. Tokioje situacijoje svarbu prisiminti, kad Jehova mato ne vien ano brolio ar sesės, bet ir mūsų trūkumus, vis dėlto kiekvieną labai myli. Turime sekti Jehovos meilės pavyzdžiu ir susitelkti į geras bendratikių savybes. Jeigu stengsimės juos mylėti, stiprinsime tarpusavio vienybę (Fil 2:1, 2). w19.08 9 ¶7–8

Jehova myli nuolankius žmones, laiko juos savo artimais draugais. O štai nuo išdidžiųjų jis „laikosi atokiai“. Jei norime, kad Jehova mumis džiaugtųsi ir rūpestingai globotų, turime mokytis būti nuolankūs. Nuolankus žmogus nemano esąs kažin kas, kitų akyse nesipuikuoja. Jis suvokia savo menkumą prieš Jehovą, taip pat pripažįsta, kad bet kuris kitas žmogus vienokiu ar kitokiu atžvilgiu jį pranoksta (Fil 2:3, 4). Būna, kad žmogus iš pažiūros atrodo nuolankus, bet iš tikro toks nėra. Galbūt jis ramaus būdo arba išauklėtas elgtis mandagiai ir pagarbiai, tačiau giliai širdyje turi daug išdidumo ir anksčiau ar vėliau tai pasimato (Lk 6:45). w19.09 2 ¶1, 3–4

„Mūsų Viešpaties Jėzaus gerosios naujienos žodis“ yra visos tiesos, kurių Jėzus mokė. Kad tam žodžiui paklūstame, akivaizdu iš mūsų gyvenimo: mes laikomės teisingų Dievo nustatytų normų ir skelbiame apie Dievo Karalystę, nes ji mums svarbiausia (Mt 6:33; 24:14). Mūsų klusnumas pasireiškia ir tuo, kad padedame dvasia pateptiesiems atlikti atsakingą darbą, kurį jiems pavedė Kristus (Mt 25:31–40). Šie Dievo tarnai netrukus galės atsidėkoti savo bendratikiams iš „kitų avių“ už tai, kad juos visaip palaiko (Jn 10:16). Prieš pat Armagedono karą jie bus paimti į dangų – taps dvasinėmis esybėmis ir gaus nemarybę. Tada visi 144 000 Jėzaus brolių, prisidėję prie dangaus kareivijų, sutriuškins Gogą ir apsaugos „milžinišką minią“ Jehovos tarnų (Apr 2:26, 27; 7:9, 10). Kokia mums garbė bendradarbiauti su dvasia pateptaisiais, kol jie tebėra žemėje! w19.09 12–13 ¶16–18

Kodėl galima sakyti, kad dirbti Jėzaus pavestą darbą mums yra atgaiva? Visų pirma, turime geriausius prižiūrėtojus. Jehova, Aukščiausiasis, nėra koks šiurkštus šeimininkas. Jis vertina visa, ką dėl jo darome (Hbr 6:10). Kad pajėgtume nešti savo tarnystės naštą, Jehova mums duoda jėgų (2 Kor 4:7; Gal 6:5, išnaša). O ką pasakytume apie Jėzų? Jis, mūsų Karalius ir Vedlys, rodo savo sekėjams pavyzdį (Jn 13:15). Mus prižiūri ir bendruomenės vyresnieji. Jie seka Jėzumi, „didžiuoju avių ganytoju“ (Hbr 13:20; 1 Pt 5:2). Šie vyrai yra malonūs, stengiasi pakelti dvasią. Kad nepritrūktume dvasinio maisto ir jaustumės saugiai, jie prireikus veikia drąsiai. Be to, mes turime geriausius draugus. Niekas pasaulyje negali pasidžiaugti tokiu prasmingu gyvenimu ir tokiais artimais tarpusavio ryšiais kaip mes. Tik pagalvokime, su kokiais žmonėmis darbuojamės: jie laikosi aukščiausių moralės normų, bet nemano esą teisesni už kitus. Tie žmonės laiko mus draugais, ne vien bendradarbiais, ir taip mus myli, kad yra pasirengę atiduoti už mus gyvybę. w19.09 20 ¶1; 23 ¶12–14

Čia apaštalas Paulius kalba apie „Jehovos dieną“ – laikotarpį, kuris prasidės ataka prieš „didžiąją Babelę“, visas klaidingas religijas, ir baigsis Armagedono karu (1 Tes 5:1–6; Apr 16:14, 16; 17:5). Paulius pasako, ką turėtume daryti, kad „Jehovos dienai“ būtume pasirengę. Jis ragina: „Nemiegokime kaip kiti“ ir priduria: „Budėkime“. Budrūs turime būti, kad, pavyzdžiui, neįsiveltume į politinius reikalus ir išsaugotume savo neutralumą. Priešingu atveju taptume pasaulio dalimi (Jn 15:19). Mes žinome, kad tik valdant Dievo Karalystei pasaulyje bus tikra taika. Turime, be kita ko, budinti ir kitus – atkreipti jų dėmesį į tai, kas Biblijoje išpranašauta apie būsimus įvykius. Kai didysis suspaudimas prasidės, žmonėms gręžtis į Jehovą jau bus per vėlu. Štai kodėl evangelizacijos darbas toks skubus. w19.10 8 ¶3; 9 ¶5–6

Kai ritinys buvo užbaigtas, Jeremijas siuntė Baruchą į šventyklą, kad jo turinį paviešintų (Jer 36:5, 6). Tą daryti buvo pavojinga, tačiau Baruchui drąsos nepritrūko – jis įžengė į vieną iš šventyklos kiemų ir padarė, ko Jeremijas jį prašė. Pranašas turbūt labai tuo džiaugėsi (Jer 36:8–10). Išgirdę apie Barucho apsilankymą šventykloje, Judo didžiūnai liepė ritinį garsiai perskaityti ir jiems (Jer 36:14, 15). Kai tasai perskaitė, didžiūnai nusprendė, kad Jeremijo žodžius turi išgirsti ir karalius Jehojakimas. Išgirdęs žinią nuo Jehovos, karalius Jehojakimas taip įniršo, kad ritinį sudegino, o Jeremiją su Baruchu įsakė suimti. Tačiau Jeremijas paėmė kitą ritinį ir iš naujo padiktavo Baruchui visa, ką Jehova jam buvo sakęs. Kaip skaitome Biblijoje, Baruchas surašė „tą patį, kas buvo surašyta ritinyje, kurį Judo karalius Jehojakimas sudegino“ (Jer 36:26–28, 32). w19.11 3–4 ¶4–6

Jehova gali būti, kuo panorėjęs, kad įvykdytų savo valią. Jis, pavyzdžiui, gali tapti Mokytoju, Guodėju, Evangelizuotoju – sąrašas būtų labai ilgas (Iz 48:17; 2 Kor 7:6; Gal 3:8). Bet dažnai savo užmojams įgyvendinti Dievas pasitelkia žmones (Mt 24:14; 28:19, 20; 2 Kor 1:3, 4). Kiekvienam iš mūsų jis gali suteikti išminties ir jėgų, kad pagal jo valią taptume, kuo reikia. Visi šie dalykai neatsiejami nuo Jehovos vardo reikšmės – taip linkęs manyti ne vienas biblistas. Visi norime būti Jehovai naudingi. Tačiau kai kurie mano, kad nauda iš jų menka. Taip jie jaučiasi galbūt dėl to, kad yra senyvo amžiaus, neturi ypatingų sugebėjimų ar panašiai. Bet yra ir tokių, kurie visai patenkinti tuo, ką daro, ir nemato būtinybės stengtis daugiau. w19.10 20 ¶1–2

Šėtonas mėgina mus atitraukti nuo dvasinių dalykų kurstydamas norą turėti daugiau. Jei tas noras mus užvaldytų, savo tikėjimo skydu pamirštume rūpintis. Apaštalas Paulius rašė: „Juk vyras, atliekantis kario tarnybą, neužsiima pragyvenimo reikalais, jei nori įtikti tam, kuris jį tarnybon pašaukė“ (2 Tim 2:4). Romėnų kariams nebuvo leidžiama užsiimti jokiu verslu. Mes norime būti geri kariai ir įtikti savo Vadams, Jehovai ir Kristui. Tai mums svarbiau už visa, ką siūlo šis pasaulis, todėl neleisime, kad kiti dalykai mus blaškytų. Žiūrėsime, kad nepritrūktų laiko ir jėgų tarnauti Jehovai ir vis patikrinti savo dvasinę ginkluotę, įskaitant tikėjimo skydą. Turime būti budrūs, nes, kaip rašė apaštalas Paulius, tie, „kas geidžia būti turtingi“, rizikuoja nuklysti nuo tikėjimo (1 Tim 6:9, 10). w19.11 17 ¶12, 14–15

Prieš pat „Jehovos dieną“ bus skelbiama apie „taiką ir saugumą“ (1 Tes 5:1–6). „Jehovos diena“, minima 1 Tesalonikiečiams 5:2, yra tas pats kas „didysis suspaudimas“ (Apr 7:14). Iš kur žinosime, kad suspaudimas tuoj prasidės? Biblijoje atskleidžiama, kad pasaulio tautos, veikiausiai politiniai vadovai, ims skelbti apie „taiką ir saugumą“. Tai mums bus aiškus ženklas – didysis suspaudimas prasidės netrukus. Ar politiniams vadovams pritars ir religiniai vadovai? Galbūt. Tas pareiškimas bus demonų įkvėptas melas, labai pavojingas melas, nes žmonės ims manyti esą saugūs. Tačiau saugūs jie nebus – žmoniją netikėtai užklups didžiausias istorijoje suspaudimas. Biblijoje sakoma: „Staiga juos ištiks pražūtis, kaip kad gimdymo skausmai suima nėščią moterį.“ O ar to suspaudimo pradžia bus netikėta Dievo ištikimiems tarnams? Galbūt jie ir nustebs, kaip staigiai Jehovos diena prasidėjo, bet bus tam pasiruošę. w19.09 9–10 ¶7–8

Prieš priimdami sprendimą, užsibrėžkime konkrečius tikslus. Kuo konkretesni bus mūsų tikslai, tuo didesnė tikimybė, kad juos pasieksime. Tarkim, nusprendėme Bibliją skaityti kasdien. Bet jei neturėsime konkretaus plano, vargu ar mums pavyks. Arba, pavyzdžiui, bendruomenės vyresnieji sutaria daugiau laiko skirti ganomajam darbui, bet sutarimas lieka neįgyvendintas. Tikriausiai taip nebūtų nutikę, jeigu broliai būtų tarpusavyje pakalbėję, kokiam bendratikiui jų dėmesio reikia labiausiai, ir nustatę konkretų laiką, kada jį aplankys. Taip pat būkime realistai. Nė vienas neturime tiek laiko, išteklių ir jėgų, kad padarytume viską, ko norime. Taigi būkime protingi ir savo galimybes vertinkime realistiškai. Jei kokio nors savo sprendimo įgyvendinti nepajėgiame, galbūt derėtų jį persvarstyti. w19.11 29 ¶11–12

Viena pranašystė apie tai, koks gyvenimas bus žemėje, užrašyta Izaijo 65:21–23. Gal kas ir mano, kad rojuje nieko nedirbsime – tik ilsėsimės. Tačiau Biblija mus patikina, kad tuomet darbo turėsime apsčiai, kad jis bus naudingas ir prasmingas. Neabejojame, Jėzaus valdymo tūkstantmečiui pasibaigus, kūrinija jau „bus išlaisvinta iš gendamybės vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Rom 8:21). Senovėje Jehova liepė izraelitams laikytis šabo, kad šie pailsėtų nuo kasdienių darbų ir užsiimtų dvasine veikla. Kristaus valdymo tūkstantmetį dvasinės veiklos, be abejo, irgi bus daug. Žmogus šiandien yra laimingas tik jeigu puoselėja ryšį su Dievu. Taip bus ir naujajame pasaulyje. Per visą Kristaus valdymo tūkstantmetį žmonės užsiims prasmingais darbais ir šlovins Dievą. w19.12 12 ¶15; 13 ¶17–18

Hebrajiškas žodis, išverstas „įskiepyk“, gali reikšti „kartok“. Kad vaikas Dievo Žodžio mokymus priimtų į širdį, tėvai privalo juos skiepyti nuolat. Tiesa, kartais jie gali nusiminti, kad tą patį tenka kartoti daug sykių. Bet jeigu bus kantrūs, ne tik padės vaikui Dievo Žodį suprasti, bet ir išmokys pagal jį gyventi. Be to, svarbu būti įžvalgiems. 127 psalmėje vaikai prilyginti strėlėms (Ps 127:4). Strėlės būna daromos iš skirtingų medžiagų ir gali būti įvairaus dydžio. Panašiai ir su vaikais – dviejų vienodų nebūna, kiekvienas yra savitas. Taigi tėvai turi įžvelgti, kokie mokymo metodai būtų paveikūs vienam vaikui, o kokie – kitam. Izraelyje gyvenanti pora, kurios abu vaikai šiandien tarnauja Jehovai, dalijasi savo patirtimi: „Bibliją studijavome su kiekvienu atskirai.“ Kaip su vaikais bus studijuojama, aišku, sprendžia šeimos galva. w19.12 26 ¶18–20

Kai išgyvename sunkius laikus, mums labai praverčia praktinė kitų pagalba. Štai Rajano tėtis žuvo avarijoje. „Kai sielvartauji, – sako Rajanas, – nebeįstengi atlikti net įprastų kasdienių darbų. Tuomet džiaugiesi sulaukęs bet kokios pagalbos, kad ir mažos paslaugos.“ Taigi nepamirškime: net ir nedidelė paslauga gali žmogui gerokai sumažinti įtampą. Apaštalo Pauliaus bendražygis Morkus buvo išties labai užsiėmęs. Vis dėlto jis rasdavo laiko padėti Pauliui, todėl Paulius žinojo, kad visada gali juo kliautis. Štai mūsų sesė Andžela patyrė baisų smūgį – buvo nužudytas vienas iš jos šeimos narių. Ji labai dėkinga visiems, kurie ją guodė ir kitaip padėjo. „Jei draugas visada pasirengęs padėti, lengva į jį kreiptis, – sako ji. – Jis pagelbės noriai, nedvejodamas.“ Tad pagalvok: ar tave pažįsta kaip žmogų, kuris visada pasiruošęs suteikti bendratikiams reikiamą pagalbą? w20.01 11–12 ¶14–16

Ar gali būti taip, kad pateptasis per Minėjimą vyno ir duonos ragauja nevertai? Gali, jeigu jis nesilaiko Jehovos įstatymų (Hbr 6:4–6; 10:26–29). Pateptieji krikščionys žino: kad gautų „dangiškojo pašaukimo apdovanojimą, kurį Dievas suteikia per Kristų Jėzų“, jie turi būti savo Dievui ištikimi (Fil 3:13–16). Jehova per šventąją dvasią padeda savo tarnams ugdytis nuolankumą, saugotis puikybės (Ef 4:1–3; Kol 3:10, 12). Pateptieji krikščionys nelaiko savęs geresniais už kitus ir pripažįsta svarbų dalyką: dangiškasis pašaukimas nebūtinai reiškia, kad Jehova duoda jiems daugiau šventosios dvasios negu kitiems savo tarnams. Taip pat pateptieji nemano aiškiau suprantantys Biblijos mokymus. Jie nuolankiai pripažįsta, kad tik Jehova žino, kuriuos savo tarnus yra pašaukęs gyventi danguje, todėl kitam bendratikiui neperša minties, esą jis irgi yra pateptas dvasia ir per Minėjimą turėtų ragauti duonos ir vyno. w20.01 27–28 ¶4–5

Jehova mums siūlo savo draugystę ir nori, kad su juo bendrautume. Jis ragina mus kuo dažniau jam melstis ir visada yra pasirengęs išklausyti (Rom 12:12). Jehova nėra pernelyg užimtas, kad skirtų mums dėmesio, ir niekada nepavargsta. Bet ir mes norime klausytis, ką jis mums sako. Jehovos balsą, taip sakant, girdime skaitydami Bibliją ir leidinius, padedančius ją suprasti. Jo žodžių klausomės ir per bendruomenės sueigas. Kodėl bendravimas toks svarbus? Kuo dažniau su Jehova bendrausime, tuo stipresnį ryšį su juo turėsime. Jehova nori, kad kalbėtume jam apie viską – išsakytume slapčiausias mintis ir jausmus (Ps 62:8). Tad pagalvok, ką tavo maldos primena: šabloniškas sausas žinutes ar ranka rašytus nuoširdžius laiškus? Žinoma, tu myli Jehovą visa širdimi ir nori, kad judviejų ryšys būtų stiprus. Todėl kalbėkis su Dievu kuo dažniau. Atverk jam savo širdį – pasakyk, dėl ko džiaugiesi, dėl ko tau liūdna. Ir nesidrovėk kreiptis į jį pagalbos. w20.02 9 ¶4–5

Jehova pavedė vyresniesiems atsakingą užduotį – ganyti jo kaimenę. Kaip būti gerais ganytojais, jie gali mokytis iš Nehemijo. Tapęs Judo krašto valdytoju, jis gavo nemenką valdžią, tačiau jo laukė ne vienas iššūkis (Neh 1:11; 2:7, 8; 5:14). Tuo metu tautoje buvo daug negerovių, kurias reikėjo šalinti. Žmonės suteršė Jehovos šventyklą ir neskyrė išlaikymo levitams, kaip kad reikalavo Įstatymas, be to, nebegerbė šabo nuostatų. Kai kurie žydai net buvo vedę svetimtautes. Ką Nehemijas tomis aplinkybėmis darė? (Neh 13:4–30) Nehemijas valdžia nepiktnaudžiavo ir nesiėmė įvedinėti naujų taisyklių. Ne, jis karštai meldė Jehovą vadovavimo ir mokė tautą jo Įstatymo (Neh 1:4–10; 13:1–3). Be to, kartu su tautiečiais nuolankiai darbavosi prie Jeruzalės sienų atstatymo (Neh 4:15). w19.09 15–16 ¶9–10