Liepa

Kai kas nors pasako šiurkštų žodį ar padaro mums kokią skriaudą, gali būti sunku apie tai negalvoti. Dar sunkiau būna, kai įskaudina artimas draugas ar šeimos narys. Jei ir tau teko patirti ką nors panašaus, daug ko gali pasimokyti iš Onos, kurią užgauliojo Penina, antroji vyro žmona. Ona išsakė Jehovai visa, kas ją slegė (1 Sam 1:12). Mes irgi išpasakokime Jehovai viską – pasakykime, dėl ko nerimaujame, ko bijome. Ir nebūtinai poetiškais ar tobulai sudėtais sakiniais. Galimas dalykas, meldžiantis akys ims plūsti ašaromis. Kad ir kaip būtų, Jehovai tikrai nepabos mūsų klausytis. Kalbėkime su juo ne vien apie bėdas. Nepamirškime ir apaštalo Pauliaus paraginimo, užrašyto Filipiečiams 4:6, 7. Paulius paminėjo, kad maldoje labai svarbu Jehovai dėkoti. O dėkoti jam tikrai yra už ką, pavyzdžiui, už dovanotą gyvybę, už visa, ką jis yra sukūręs, už tai, kad mus ištikimai myli ir kad suteikė nuostabią viltį dėl ateities. w20.02 21 ¶3; 22 ¶6

Gebėjimas kalbėti yra Jehovos dovana (Iš 4:10, 11; Apr 4:11). Skaitydami jo Žodį suprantame, kaip derėtų tuo gebėjimu naudotis. Jėzus atėjo į žemę pirmiausia dėl to, kad skelbtų žmonėms apie savo Tėvą (Jn 18:37). Mes turime sekti Jėzaus pavyzdžiu ir būti visada pasiruošę kalbėti su žmonėmis apie Jehovą ir jo Karalystę (Mt 24:14; Rom 10:14). Žinoma, ne mažiau svarbu galvoti ir kaip tą darysime. Biblijoje rašoma, kad apie savo tikėjimą kalbėti turime „romiai ir labai pagarbiai“, atsižvelgdami į žmogaus jausmus ir įsitikinimus (1 Pt 3:15). Šitaip ne tik paskatinsime jį įsiklausyti į mūsų žodžius, bet, galimas dalykas, ir priimti juos į širdį. O kada tylėti neturėtų bendruomenės vyresnieji? Kai broliui ar sesei reikia duoti pamokymą ar pasakyti pastabą. Broliai pasirinks tinkamą metą ir stengsis nepastatyti bendratikio į nepatogią padėtį. w20.03 18–19 ¶2–4

Ko galime melsti? Galime prašyti Jehovą, kad suteiktų mums daugiau tikėjimo (Lk 17:5; Jn 14:1). Žinome, kad Šėtonas anksčiau ar vėliau išbandys visus Jėzaus sekėjus (Lk 22:31). Tokiais momentais tikėjimas padės mums neprarasti ramybės. Tvirtai tikėdami, kad Jehova geriau už mus žino, kaip viską išspręsti, ir kad mums padės, padarysime, kas nuo mūsų priklauso, ir savo bėdas paliksime jo rankose. Jeigu Dievu pasitikėsime, mūsų protas ir širdis liks ramūs (1 Pt 5:6, 7). Malda padeda išsaugoti vidinę ramybę, kad ir kokius išbandymus patirtume. Į devintą dešimtį įkopęs Robertas, tarnaujantis bendruomenės vyresniuoju, sako: „Pamokymas, užrašytas Filipiečiams 4:6, 7, padėjo man grumtis su daugybe sunkumų. Turėjau finansinių problemų, be to, kurį laiką negalėjau tarnauti vyresniuoju.“ Kas Robertui padeda gyvenime neprarasti vidinės ramybės? „Kilus nerimui, iškart pradedu melstis, – sako jis. – Kuo dažniau ir karščiau meldžiuosi, tuo ramesnis jaučiuosi.“ w19.04 9–10 ¶5–7

Išnaudotojas nusideda Dievui. Kai žmogus kuo nors nusideda kitam žmogui, sykiu jis nusideda pačiam Jehovai. Štai Įstatyme, kurį Dievas davė Izraelio tautai, buvo sakoma, kad tas, kuris apvogė ar apgavo artimą, nusidėjo Jehovai (Kun 6:2–4). Panašiai ir su asmeniu, kuris išnaudojo vaiką. Galima sakyti, savo auką jis apvagia – atima iš vaiko saugumo jausmą. Šitaip išnaudotojas sunkiai nusideda Jehovai ir užtraukia negarbę jo vardui. Kaip tėvai gali apsaugoti savo vaikus nuo išnaudotojų, kas padėtų patyrusiems seksualinę prievartą gydytis emocines žaizdas ir kokią pagalbą jiems galėtų suteikti kiti, patariama žurnalų Sargybos bokštas ir Atsibuskite! straipsniuose. Vyresnieji irgi yra mokomi, ką daryti ir kokiais Biblijos principais vadovautis, jei bendruomenėje buvo išnaudojamas vaikas. Tiems broliams skirta informacija, susijusi su seksualiniu vaikų išnaudojimu, yra nuolat atnaujinama. w19.05 9–10 ¶8–9

Biblija tarsi aštrus kalavijas gali perskrosti Šėtono melą (Ef 6:17). Pavyzdžiui, Dievo Žodis demaskuoja melagystę, kad mirusieji gali bendrauti su gyvaisiais (Ps 146:4). Iš Biblijos taip pat sužinome, kad tik Jehova gali tiksliai nusakyti ateitį (Iz 45:21; 46:10). Jeigu kasdien skaitysime ir apmąstysime Dievo Žodį, nesunkiai atpažinsime piktųjų dvasių skleidžiamą melą ir jį ryžtingai atmesime. Nedarysime nieko, kas susiję su okultizmu. Esame krikščionys, todėl į jokią okultinę veiklą niekada neįsitrauksime. Pavyzdžiui, nemėginsime bendrauti su mirusiaisiais per mediumus ar kitaip. Neprisidėsime prie laidotuvių papročių, kurie kilę iš įsitikinimo, kad žmogus turi nemirtingą sielą. Taip pat nesikreipsime į astrologus ar būrėjus, kad sužinotume ateitį. Tokie dalykai yra labai pavojingi. Jeigu jais užsiimtume, rizikuotume užmegzti su Šėtonu ir demonais tiesioginį ryšį. w19.04 21–22 ¶8–9

Žmonės, kurie vadovaujasi šio pasaulio išmintimi, Biblijos normas pašiepia, tvirtindami, esą jos pernelyg griežtos. Jie galbūt sako: „Jeigu Dievas įdiegė žmogui lytinį potraukį, kodėl paskui liepė jį kontroliuoti?“ Toks klausimas gali kilti dėl klaidingo įsitikinimo, kad žmonės turi tenkinti visus savo troškimus. Bet Biblija moko priešingai. Iš jos suprantame, kad nesame savo kūno vergai ir nederamus geismus gebame suvaldyti (Kol 3:5). Šitaip išlaikome savigarbą. Be to, Jehova įkūrė santuoką, kur žmonės gali patenkinti deramus seksualinius poreikius (1 Kor 7:8, 9). Pasak Biblijos, lytiniai santykiai gali teikti malonumo (Pat 5:18, 19). Vis dėlto joje raginama: „Kiekvienas teišmoksta valdyti savo kūną ir elgtis šventai ir garbingai. Nevalia pasiduoti nežabotam aistringumui“ (1 Tes 4:4, 5). Taigi, priešingai nei pasaulio išmintis, Biblija moko turėti sveiką požiūrį į lytinį gyvenimą. w19.05 22–23 ¶7–9

Savo tautos Jehova neleis sunaikinti. Kodėl? Todėl, kad jo tarnai pakluso įsakymui išeiti iš didžiosios Babelės ir drąsiai garsina jo vardą, be to, padeda išeiti iš Babelės kitiems (Apd 15:16, 17; Apr 18:4). Negandų, užklupsiančių Babelę, Jehovos garbintojai nepatirs. Vis dėlto jų tikėjimas dar bus išmėgintas (Ez 38:2, 8). Kai klaidingų religijų nebeliks, Dievo tauta bus visų matoma – lyg medis tarp išvartų, vienintelis atlaikęs pragaištingą audrą. Šėtonas, aišku, netvers pykčiu. Įtūžęs jis ims skleisti „netyrus pranašavimus“ – demonų įkvėptą propagandą, kuri paskatins visas tautas sudaryti aljansą prieš Jehovos tarnus (Apr 16:13, 14). Tas aljansas, pasak Biblijos, yra „Gogas iš Magogo žemės“. Kai galiausiai tautos puls Jehovos garbintojus, jos, vaizdžiai tariant, jau bus susibūrusios vietovėje, vadinamoje Armagedonu (Apr 16:16). w19.09 11 ¶12–13

Kad pakurstytų izraelitus tenkinti kūniškus geismus, Šėtonas pasinaudodavo klaidinga religija. Šiandien jis daro panašiai. Įvairios religijos toleruoja nedorovingą elgesį, netgi jį pateisina. Todėl daugelis žmonių, tvirtinančių, kad tarnauja Dievui, nesilaiko jo nustatytų aiškių moralės normų. Prie ko visa tai priveda, rašė apaštalas Paulius (Rom 1:28–31). Tarp nederamų dalykų apaštalas paminėjo ir seksualinį palaidumą, įskaitant homoseksualizmą (Rom 1:24–27, 32; Apr 2:20). Kaip tad svarbu gerai suvokti Biblijos mokymus ir jų laikytis! Pasaulio išmintis nesiderina su Jehovos nustatytomis elgesio normomis. Ji nebrandina Dievo dvasios vaisiaus, priešingai – veda prie „kūno darbų“ (Gal 5:19–23). Taip pat ji kursto išdidumą, todėl žmonės darosi savimylos (2 Tim 3:2–4). O štai Jehovos tarnai yra skatinami ugdytis visai kitokias savybes, pavyzdžiui, romumą ir nuolankumą (2 Sam 22:28). w19.06 5–6 ¶12–14

Elijas tarnavo Jehovos pranašu išties nelengvais laikais ir jam teko daug ką ištverti. Atėjus metui Jehova paliepė Elijui patepti pranašu Eliziejų. Nuo tada Elijas turėjo padėjėją, kuris buvo šalia ir palaikė jį emociškai. Jeigu ir tu turi patikimą draugą, galėsi jam išsipasakoti ir jis, tikėtina, suteiks tau taip reikiamą emocinę pagalbą (2 Kar 2:2). O jei manai, kad tokių draugų neturi, prašyk Jehovą, kad padėtų rasti dvasingą bendratikį, kuris tave sustiprintų ir padrąsintų. Įtemptose situacijose Jehova visada palaikė Eliją, todėl jis galėjo ištikimai tarnauti pranašu daugelį metų. Elijo pavyzdys įkvepia mums vilties. Gyvenime būna nelengvų laikotarpių, kai išsenkame fiziškai ir emociškai. Bet jeigu kliausimės Jehova, jis duos jėgų, kad ir toliau uoliai jam tarnautume (Iz 40:28, 29). w19.06 15 ¶4; 16 ¶9–10

Ugdytis drąsą mums labai padeda evangelizacijos darbas. Kodėl taip sakome? Garsindami žinią apie Karalystę, mokomės pasitikėti Jehova ir grumtis su žmonių baime. Kaip sportuodami mankštiname raumenis, taip dirbdami evangelizacijos darbą – liudydami po namus, viešose vietose, neoficialiai ir verslo teritorijoje – ugdomės drąsą. Jeigu be baimės skelbiame gerąją naujieną jau dabar, nepaliausime darbuotis ir kai mūsų veikla bus uždrausta (1 Tes 2:1, 2). Įkvepiantį drąsos pavyzdį mums paliko sesė Nensi Juen. Kai kam galėjo atrodyti, kad ją bus lengva įbauginti, mat sesė buvo smulkaus sudėjimo ir vos pusantro metro ūgio. Bet Nensi bauginimams nepasidavė, nenustojo skelbti gerosios naujienos ir už tai komunistų valdomoje Kinijoje jai teko kalėti 20 metų. Sesę tardę pareigūnai net pavadino ją „didžiausia užsispyrėle visoje Kinijoje“. w19.07 5 ¶13–14

Nors yra žmonių, trokštančių įgyti žinių apie Dievą, daugelis tų, kuriuos sutinkame tarnyboje, iš pirmo žvilgsnio atrodo abejingi dvasiniams dalykams. Kad sužadintume jų susidomėjimą, turime būti gerai apgalvoję, kaip su jais kalbėsime. Pasirinkime keletą temų, kurios, tikėtina, sudomintų pašnekovą. Tada pamąstykime, nuo ko pokalbį pradėsime. Galėtume, pavyzdžiui, sakyti taip: „Pasaulį šiandien vargina daugybė įvairiausių problemų. Kaip manote: ar pavyktų visas tas problemas išspręsti, jei žemėje būtų viena valdžia?“ Tada galėtume aptarti žodžius iš Danieliaus 2:44. Arba galime pašnekovo paklausti: „Kaip, jūsų manymu, reikėtų auklėti vaikus, kad jie užaugtų gerais žmonėmis?“ Tada aptarkime Pakartoto Įstatymo 6:6, 7. Išties, padėti žmonėms tapti Kristaus mokiniais mums yra didžiulis džiaugsmas. w19.07 15 ¶4, 6–7

Mūsų brolis, jau nemažai metų skelbiantis gerąją naujieną vienoje Tolimųjų Rytų šalyje, kur daugelis nėra religingi, dalijasi savo patirtimi: „Jei žmogus pasako „aš netikiu Dievo“, paprastai tai reiškia, kad jis nedalyvauja vietinėse dievų garbinimo apeigose. Pašnekovui pritariu, kad daugelis dievų yra žmonių išgalvoti ir netikri. Tada neretai paskaitau Jeremijo 16:20 ir paklausiu: „Kaip atskirti tikrą Dievą nuo netikrų?“ Išklausęs atsakymą, perskaitau Izaijo 41:23: „Sakykite, kas įvyks ateityje, tada žinosime, kad esate dievai.“ Paskui parodau pavyzdį, kaip išsipildė kokia nors Jehovos pranašystė.“ Kitas brolis pasakoja: „Parodau, kokie naudingi Biblijos patarimai, kaip išsipildė jos pranašystės, atkreipiu dėmesį į gamtos dėsnius. Tada pasiteirauju: „Argi visa tai neliudija, kad egzistuoja išmintingas Kūrėjas?“ Pastebėjęs, kad pašnekovas jau pradeda svarstyti apie tokią galimybę, imu kalbėti, kas Biblijoje sakoma apie Jehovą.“ w19.07 23–24 ¶14–15

Vieni svarbiausių dalykų mūsų gyvenime yra Jehovos vardo pašlovinimas, jo pažadų išsipildymas, bendruomenės vienybė ir santarvė (Mt 6:9, 10; Jn 13:35). Jeigu į tai labiausiai susitelkiame, Jehovai bus akivaizdu, kad jį mylime. Apaštalas Paulius dar sakė, kad turime būti „be priekaišto“. Jehovos akyse būsime be priekaišto, jei nuoširdžiai stengsimės puoselėti meilę ir nuolat atminsime, kas gyvenime svarbiausia. Viena, kaip savo meilę galime parodyti, – tai saugotis, kad netaptume kitiems suklupimu. Šis Pauliaus įspėjimas yra labai rimtas. Kiti gali suklupti, pavyzdžiui, dėl to, kokias pramogas renkamės, kokius drabužius vilkime ar kokį darbą dirbame. Galbūt mūsų pasirinkimas šiais klausimais nėra blogas Jehovos akyse. Bet jeigu kurio nors bendratikio sąžinė sako kitaip ir dėl mūsų sprendimo jis pasipiktintų ar net susvyruotų jo tikėjimas, į tai nevalia nekreipti dėmesio (Mt 18:6). w19.08 10 ¶9–11

Jehovos liudytojai jau nuo 1935 metų tiki, kad Jono regėtoji milžiniška minia yra Dievui ištikimi krikščionys, turintys viltį amžinai gyventi žemėje (Apr 7:9, 10). Visi, kas nori likti gyvi per didįjį suspaudimą, žinių apie Jehovą semtis ir jam tarnauti privalo jau dabar, kol Kristaus valdymo tūkstantmetis neprasidėjo. Tik šitaip jie sustiprins savo tikėjimą ir pergyvens visa, kas prieš tą Tūkstantmetį turi įvykti (Lk 21:34–36). Savo viltį milžiniška minia labai brangina. Aišku, tik Jehova sprendžia, ar žmogus jam tarnaus danguje ar žemėje. Ir dvasia pateptieji, ir milžiniška minia pripažįsta, kad apdovanojimą gaus tik dėl Jehovos malonės ir tik dėl to, kad Jėzus atidavė už juos gyvybę (Rom 3:24). w19.09 28 ¶10; 29 ¶12–13

Gal gavai naują paskyrimą? Neabejok, ir naujoje vietoje gali patirti daug gera. Ši gyvenimo permaina anaiptol nėra žingsnis atgal ar nesėkmė. Stenkis įžvelgti, kaip Jehova tau padeda, ir būk uolus evangelizuotojas. Sek ištikimų pirmojo amžiaus krikščionių pavyzdžiu. Biblijoje apie juos rašoma: „Išblaškytieji keliaudami per šalį skelbė gerąją naujieną, skleidė žodį“ (Apd 8:1, 4). Tavo pastangos gali duoti gerų vaisių. Štai pionieriai, kurie buvo priversti palikti vieną šalį, persikėlė į gretimą, kur irgi labai reikėjo skelbėjų, kalbančių jų kalba. Vos po kelių mėnesių tenai ėmė kurtis naujos ta kalba kalbančiųjų grupės, ir jos sparčiai augo. Vis dėlto daugiausia džiaugsmo mums teikia draugystė su Jehova. Taigi visada darbuokimės išvien su savo Dievu ir kliaukimės jo išmintimi, parama, vadovavimu. Atminkime: ankstesnę tarnybą buvome pamėgę dėl to, kad iš širdies stengėmės padėti žmonėms. Tad įdėkime širdį ir į tarnybą naujoje vietoje, – Jehova tikrai padės mums ją pamėgti (Mok 7:10). w19.08 24–25 ¶15–16

Kodėl mes paklūstame Jehovai? Todėl, kad jis yra Kūrėjas ir vienintelis turi teisę nustatyti savo kūriniams, kaip dera elgtis (Apr 4:11). Be to, Jehova – geriausias Valdovas, ir tai dar viena svari priežastis jo klausyti. Žmoniją per visą istoriją valdė daugybė valdovų, bet meile, gailestingumu, atjauta ir išmintimi jie nė iš tolo Jehovai neprilygo (Iš 34:6; Rom 16:27; 1 Jn 4:8). O iš ko akivaizdu, kad Jehovai paklūstame? Mes stengiamės klausyti jo visose gyvenimo srityse. Be to, kovojame su polinkiu pernelyg kliautis savimi (Pat 3:5). Visa, ką Jehova daro, byloja, kad jis yra neprilygstamas Dievas. Jei tai suprantame, paklūstame jam noriai (Ps 145:9). Kuo geriau Jehovą pažįstame, tuo stipriau jį mylime. Ir jeigu Jehovą mylime, mums nereikia ilgo sąrašo taisyklių, apibrėžiančių, kas leistina daryti ir kas ne. w19.09 14 ¶1, 3

Piktasis daro viską, kad žmones sugniuždytų. Pavyzdžiui, bando įteigti, kad Jehova mūsų nemyli ir neatleis mums nuodėmių (Jn 8:44). Bet mes žinome, kaip yra iš tikrųjų: jeigu einame pas Kristų, Jehova nuodėmes atleidžia (Mt 11:28). Be to, jo akyse esame labai brangūs (Rom 8:32, 38, 39). Našta, kurią Jėzus ragino dėtis ant pečių, skiriasi nuo kitų mūsų naštų. Štai po darbo daugelis jaučiasi ir be jėgų, ir be nuotaikos. O tarnystė Jehovai ir Kristui mus pakylėja. Būna, kad grįžtame išsekę ir tenka versti save eiti į sueigą. Bet iš sueigos pareiname atsigavę ir energingi. Panašiai jaučiamės ir po tarnybos ar asmeninių studijų – visos pastangos atsiperka su kaupu. w19.09 20 ¶1; 23–24 ¶15–16

Nors laiko iki „Jehovos dienos“ liko nedaug, Jehova tikisi, kad tą laiką išnaudosime dirbdami evangelizacijos darbą. Biblijoje net esame skatinami būti Viešpaties darbo pertekę (1 Kor 15:58). Jėzus kalbėdamas, kas pasaulyje vyks paskutinėmis dienomis, paminėjo tokį dalyką: „Visose tautose pirma turi būti paskelbta geroji naujiena“ (Mk 13:4, 8, 10; Mt 24:14). Tik pagalvok: kaskart, kai eini skelbti gerosios naujienos, tu prisidedi prie šios Biblijos pranašystės išsipildymo. Kasmet gerąją naujieną išgirsta vis daugiau žmonių. Karalystės skelbėjų skaičius paskutinių dienų laikotarpiu labai išaugo. Štai 1914-aisiais 43 šalyse darbavosi 5155 skelbėjai. Šiandien Jehovos liudytojų jau yra 8,5 milijono ir jie tarnauja 240 šalių ir valdų. Bet darbo dar daug. Mes ir toliau skelbsime, kad žmonijos problemas išspręs tik Dievo Karalystė (Ps 145:11–13). w19.10 8 ¶3; 9–10 ¶7–8

Prisiminkime Jehovos tarną Barzilają. Jis gyveno praėjus keliems šimtmečiams nuo Mozės laikų. Kai karalius Dovydas ir jo žmonės bėgo nuo Abšalomo ir buvo „alkani, pavargę ir ištroškę“, Jehova įkvėpė Barzilają jais pasirūpinti. Padėdamas jiems, Barzilajas, jau senyvo amžiaus, kartu su kitais rizikavo gyvybe. Šis dievobaimingas vyras nemanė, kad Jehovai dėl savo senatvės yra nebenaudingas, – dosniai davė Dievo tarnams to, ko reikėjo (2 Sam 17:27–29). Ar įžvelgiame sau pamoką? Kad ir kokio amžiaus būtume, Jehova gali įkvėpti mus pasirūpinti tiek vietiniais, tiek kitų šalių bendratikiais, stokojančiais būtiniausių dalykų (Pat 3:27, 28; 19:17). Jei negalime jais pasirūpinti tiesiogiai, turime galimybę aukoti mūsų pasaulinei veiklai, kad prireikus būtų iš ko suteikti pagalbą broliams ir sesėms (2 Kor 8:14, 15). w19.10 21 ¶6

Kai kam iš mūsų sunku atverti kitiems savo širdį, nes praeityje buvome įskaudinti (Pat 18:19). Arba gal manome, kad draugystei puoselėti neturime nei laiko, nei jėgų. Tačiau viskas mūsų rankose. Kad bendratikiai sunkiems laikams užėjus būtų šalia, jau dabar turime su jais susidraugauti. Tarpusavio draugystę stiprinsime, jei mokysimės patikėti bendratikiams savo mintis ir jausmus (1 Pt 1:22). Jėzus nuoširdžiai ir atvirai bendravo su savo draugais ir iš to buvo matyti, kad jais pasitiki (Jn 15:15). Mums irgi derėtų pasidalyti su bičiuliais savo jausmais: kuo džiaugiamės, dėl ko nerimaujame, kas liūdina. Mokykimės atidžiai kitą išklausyti ir pamatysime, kad turime daug bendra – panašiai mąstome, jaučiame, siekiame tų pačių tikslų. Jei stengsiesi būti nuoširdus ir atviras, kiti tikriausiai atsakys tuo pačiu, ir jūsų draugystė stiprės (Pat 27:9). w19.11 4 ¶8–9

Prasidėjus didžiajam suspaudimui, tikėtina, skelbsime kitokią žinią. Kol kas garsiname gerąją naujieną apie Karalystę ir stengiamės ruošti Kristaus mokinius. Bet per didįjį suspaudimą mūsų žinia tikriausiai bus panaši į smarkiai kapojančią krušą (Apr 16:21). Ko gero, skelbsime, kad Šėtono valdomam pasauliui ateina galas. Kokia tiksliai ta žinia bus ir kaip ją garsinsime, paaiškės metui atėjus. Ar ją skelbsime tokiais pat metodais, ar mokysimės naujų? Irgi laikas parodys. Kad ir kaip būtų, tikriausiai teks sukaupti drąsą ir skelbti Jehovos nuosprendį (Ez 2:3–5). Reikia manyti, mūsų žinia žmones supykdys ir jie mėgins mus nutildyti. Tuo laiku kliautis Jehovos pagalba bus itin svarbu. Neabejokime: jis suteiks mums jėgų, kad įvykdytume jo valią (Mch 3:8). w19.10 16 ¶8–9

Žodis „nuklysti“ rodo, kad pasidavę norui įsigyti kuo daugiau daiktų, kurių mums iš tikrųjų nereikia, galime pamiršti, kas svarbiau. Šitaip į širdį įsileistume „daugybę kvailų ir kenksmingų troškimų“ (1 Tim 6:9). Atminkime: tie troškimai yra ne kas kita, kaip Šėtono ginklai, nukreipti prieš mūsų tikėjimą. Tarkim, mūsų finansinė padėtis nebloga ir galime įsigyti daug visokių daiktų. Ar būtų negerai pirkti tai, ko norisi, bet nelabai reikia? Nebūtinai. Vis dėlto pagalvokime: jei ir išgalime kokį daiktą nusipirkti, ar turėsime laiko juo naudotis ir jėgų prižiūrėti? Ar prie savo daiktų neprisirišime? Jei prisirištume, ar tada nepradėtume elgtis kaip tas jaunas vyras, atsisakęs Jėzaus pasiūlymo daugiau tarnauti Dievui? (Mk 10:17–22) Taip, kur kas geriau yra gyventi paprastai ir savo brangų laiką ir jėgas aukoti Dievui. w19.11 17–18 ¶15–16

Jehova gali suteikti mums „gebėjimą veikti“, kad savo sprendimą įgyvendintume (Fil 2:13). Tad melskime Dievą stiprybės. Prašykime jį šventosios dvasios, ir jis suteiks reikiamų jėgų. Nesiliaukime melsti, net jei atrodytų, kad atsakymo nesulaukiame. Jėzus ragino: „Prašykite [šventosios dvasios], ir bus jums duota“ (Lk 11:9, 13). Taip pat susidarykime planą. Kad pradėtą darbą užbaigtume, svarbu turėti planą ir jo laikytis. Panašiai yra su mūsų sprendimais. Susirašykime, ką konkrečiai darysime, kad įgyvendintume, ką nusprendę. Jei didesnius tikslus padalysime į mažesnius, ko gero, greičiau pamatysime savo pažangą. Štai apaštalas Paulius skatino korintiečius truputį atidėti aukai „kas savaitę, pirmą savaitės dieną“, tai yra nelaukti, kada jis atvyks ir pats pradės rinkliavą (1 Kor 16:2). Be to, didesnius tikslus padalijus į mažesnius, tikslas neatrodys pernelyg tolimas ir nepasiekiamas. w19.11 29 ¶13–14

Kad Jehovą pažintume, reikia kur kas daugiau, nei tik žinoti, kuo jis vardu ar ką kažkada seniai yra pasakęs ar padaręs. Būtina skirti laiko išsiaiškinti, kas jis yra ir koks yra, – tada gebėsime įžvelgti, kodėl jis vieną ar kitą dalyką pasakė ar padarė. Daugiau sužinoję apie Jehovą suprasime, ar jam patinka mūsų mintys, sprendimai ir gyvensena. Supratę, ko Jehova iš mūsų tikisi, stengsimės tą ir daryti. Kai kas gal mus pajuoks, kad norime tarnauti Jehovai, gal net bus nepatenkinti, kad einame į sueigas. Bet jei pasitikėsime Dievu ir laikysimės savo pozicijos, jis mūsų nepaliks. Mes klosime pamatą draugystei su Dievu – draugystei, kuri trunka visą gyvenimą. Tačiau ar Jehova gali būti mums toks artimas? Tikrai gali. w19.12 16–17 ¶3–4

Auginti vaikus nėra lengva, ir tėvai kartais gali pasijausti bejėgiai. Bet Jehova visada pasiruošęs pagelbėti, nes vaikai yra jo dovana. Tėvų maldas Dievas girdi ir mielai į jas atsako – per Bibliją, mūsų leidinius ir per bendratikius, užauginusius dorus vaikus. Vaiko auklėjimas, pasak kai kurių, yra dvidešim̃tmečio projektas. Bet tėvai savo vaikui ir po tų dvidešimt metų tebėra tėvai. Geriausia, ką jie gali savo atžalai duoti, – tai meilė, laikas ir krikščioniškas auklėjimas. Kiekvienas vaikas yra savita asmenybė ir skirtingai į auklėjimą atsiliepia. Daugelis tų, kuriuos užaugino dievobaimingi tėvai, pritartų sesei Džoanai Mei, gyvenančiai Azijoje. Ji sako: „Jaučiuosi labai dėkinga, kad tėvai mane drausmino ir padėjo pamilti Jehovą. Jie davė man ne tik gyvybę, bet ir prasmingą gyvenimą“ (Pat 23:24, 25). Tą patį galėtų pasakyti milijonai mūsų brolių ir sesių. w19.12 27 ¶21–22

Brolių ir sesių, kurie laukia paguodos, toli ieškoti nereikia. Tačiau kartais padėti kitiems trukdo visokios baimės. Gal, pavyzdžiui, nežinome, ką nusiminusiam žmogui sakyti arba kuo jam pasitarnauti. Kad ir kaip būtų, nepasiduokime ir imkimės iniciatyvos. Jei žmogus matys, kad juo rūpinamės, būsime jam didelė paguoda. Ateityje mums ir toliau reikės paguodos, nes artėjant pabaigai padėtis pasaulyje blogės ir gyvenimas sunkės (2 Tim 3:13). Be to, klaidų ir problemų neišvengsime dėl įgimto nuodėmingumo ir netobulumo. Apaštalas Paulius iki galo ištvėrė iš dalies dėl to, kad sulaukė paguodos iš savo bendratikių. Sekdami tų krikščionių pavyzdžiu, padėsime savo bendratikiams išlaikyti tikėjimą tvirtą (1 Tes 3:2, 3). w20.01 12–13 ¶17–19

Pateptasis krikščionis nesijaučia esąs vertas išskirtinio bendratikių dėmesio (Fil 2:2, 3). Nesistebi, jei kai kuriems iš pradžių sunku patikėti, kad jis buvo pašauktas gyventi danguje, – Jehova kitiems juk to neapreiškia. Be to, pati Biblija ragina krikščionis būti atsargius ir neskubėti tikėti kiekvienu, kuris tvirtina gavęs nuo Dievo ypatingą užduotį. Vengdamas atkreipti į save dėmesį, pateptasis nesigirs gavęs dangiškąjį pašaukimą ir neprisistatinės kaip pateptasis (1 Kor 4:7, 8). Dangiškąją viltį puoselėjantys krikščionys neužsiima kitų pateptųjų paieškomis, kad galėtų aptarinėti su jais savo pašaukimą ar susiburti į uždaras Biblijos studijų grupes (Gal 1:15–17). Jeigu taip darytų, skaldytų bendruomenę ir trukdytų veikti šventajai dvasiai, per kurią Dievas stiprina savo tarnų tarpusavio taiką ir vienybę (Rom 16:17, 18). w20.01 28 ¶6–7

Ko gero, tam tikru momentu žmonės ims piktintis, kodėl jų religijos buvo likviduotos, o Jehovos liudytojų – ne. Galime tik įsivaizduoti, kokia nepasitenkinimo banga dėl to kils, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose. Tautos ir jų valdovas Šėtonas netvers apmaudu matydami, kad Jehovos liudytojai liko neužgniaužti. Politiniai pasaulio vadovai supras, kad pašalinti visų religijų jiems nepavyko, taigi atsidursime jų dėmesio centre. Štai tada tautos ims veikti kaip „Gogas iš Magogo žemės“ – susiburs ir pradės nuožmų puolimą prieš Jehovos tarnus (Ez 38:2, 14–16). Pagalvoję, kas dėsis per didįjį suspaudimą, galbūt imame nerimauti, juolab kad visų detalių nežinome. Tačiau bijoti būsimų įvykių mums nereikia – Jehova duos nurodymų, ką turime daryti, kad liktume saugūs (Ps 34:19). w19.10 16 ¶10–11

Skirtingai nei kiti, dėkingumą savo Tėvui mes ne tik jaučiame – jį išreiškiame žodžiais ir darbais. Dauguma žmonių šiandien apskritai nevertina to, ką Dievas dėl jų daro, ir tai yra vienas iš požymių, kad gyvename „paskutinėmis dienomis“ (2 Tim 3:1, 2). Kaip būtų pražūtinga perimti daugumos požiūrį! Jehova, be kita ko, nori, kad jo vaikai sutartų. Maža to, moko mus vieniems kitus mylėti, – tokia yra tikrųjų krikščionių priedermė (Jn 13:35). Psalmininkas rašė: „Kaip gera ir kaip malonu, kai broliai vienybėje gyvena!“ (Ps 133:1). Jei brolius ir seses mylime, mylime patį Jehovą (1 Jn 4:20). Argi ne smagu būti vienoje šeimoje su tais, kurie „vieni kitiems malonūs, jautrios širdies“? (Ef 4:32) w20.02 9 ¶6–7

Onos bėdos neišsisprendė iškart. Ji ir toliau turėjo gyventi po vienu stogu su Penina. Be to, Biblijoje nepasakyta, kad Penina būtų pasikeitusi. Tikėtina, kad Onai ir toliau teko klausytis įžeidžių jos žodžių. Vis dėlto Ona širdyje jau turėjo ramybę. Savo rūpestį atidavusi į Jehovos rankas, ji nusiramino, veide liūdesio nebeliko. Ona priėmė Jehovos paguodą. Dievas netgi išpildė jos prašymą – praėjus kuriam laikui ji susilaukė vaikų (1 Sam 1:2, 6, 7, 17–20). Jausti vidinę ramybę įmanoma, net jei problemos neišsisprendžia. Kad ir kaip karštai melstumės ir nepraleistume sueigų, gali būti, kad mūsų bėda niekur nedings. Tačiau prisiminkime: Jehova nuramino Oną. Vadinasi, nuramins ir mus. Jis mūsų nepamirš ir anksčiau ar vėliau už ištikimą tarnystę atlygins (Hbr 11:6). w20.02 22 ¶9–10

Vyresnieji būtinai atkreips dėmesį į Biblijos principus, kurie padėtų bendratikiui elgtis protingai. Kodėl tam tikromis aplinkybėmis vyresniesiems nedera tylėti? Aptarkime Elio pavyzdį. Izraelio vyriausiasis kunigas Elis turėjo du sūnus ir juos labai mylėjo. Sūnūs tarnavo Padangtėje kunigais, tačiau Dievui nerodė jokios pagarbos. Jie piktnaudžiavo savo padėtimi, paniekino Jehovai skirtas aukas ir ištvirkavo (1 Sam 2:12–17, 22). Pagal Įstatymą tie vyrai buvo verti mirties, tačiau Elis jiems tik papriekaištaudavo ir leido toliau tarnauti Padangtėje (Įst 21:18–21). Kaip į tai žiūrėjo Jehova? Eliui jis pasakė: „Kodėl savo sūnus gerbi labiau nei mane?“ Galiausiai Dievas ištarė tiems nedorėliams nuosprendį ir jie žuvo (1 Sam 2:29, 34). w20.03 19 ¶4–5