Rugpjūtis

Dėl ko Jėzus, net ir persekiojamas, neprarado vidinės ramybės? Jis žinojo, kad daro tai, kas patinka Tėvui. Jėzus jį labai mylėjo, todėl pakluso jam visada – ir tuomet, kai paklusti nebuvo lengva. Vykdyti Jehovos valią Jėzui buvo visų svarbiausia. Kaip įgudęs meistras jis darbavosi su savo Tėvu dar prieš ateidamas į žemę (Pat 8:30). O kai tapo žmogumi, uoliai mokė kitus apie savo Tėvą (Mt 6:9; Jn 5:17). Šis darbas buvo labai mielas Jėzaus širdžiai (Jn 4:34–36). Jėzaus pavyzdžiu sekame, jei klausome Jehovos ir esame „visada pertekę Viešpaties darbo“ (1 Kor 15:58). Kai visas jėgas skiriame evangelizacijai, į savo problemas imame žiūrėti kiek kitaip (Apd 18:5). Žmonės, su kuriais kalbamės apie Dievą, kartais turi rimtesnių bėdų nei mes. Bet jeigu leidžiasi Jehovos mokomi ir jį pamilsta, jų gyvenimas pasikeičia į gera ir jie tampa laimingesni. Matydami, kaip Jehova tokiais žmonėmis rūpinasi, suprantame, kad jis pasirūpins ir mumis. w19.04 10–11 ¶8–9

Tie žmonės suprato, kaip svarbu piktosioms dvasioms pasipriešinti. Savo knygoms jie buvo išleidę labai daug, bet nemanė kam nors jas atiduoti ar parduoti – nusprendė sunaikinti. Jiems rūpėjo ne pinigai, o kaip įtikti Jehovai. Argi nebūtų protinga sekti pirmo amžiaus krikščionių pavyzdžiu ir atsikratyti visko, kas susiję su okultizmu? Tai galėtų būti amuletai, talismanai ar kiti daiktai, kurie, žmonių įsitikinimu, saugo nuo piktųjų dvasių (1 Kor 10:21). Be to, svarbu atidžiai rinktis pramogas. Pagalvokime: „Ar neskaitau knygų, žurnalų arba interneto straipsnių apie okultizmą? Ar jis nepropaguojamas mano mėgstamuose serialuose, laidose ar kompiuteriniuose žaidimuose?“ Kai renkamės pramogas, žiūrėkime, kad jose nebūtų nieko, kuo Jehova bjaurisi. Darykime viską, kad Dievo akivaizdoje išlaikytume gryną sąžinę (Apd 24:16). w19.04 22–23 ¶10–12

Vyresnieji, nagrinėdami sunkius nusižengimus, turi omenyje keletą dalykų. Svarbiausia jiems yra daryti viską, kad nebūtų juodinamas Dievo vardas (Kun 22:31, 32; Mt 6:9). Be to, vyresniesiems rūpi dvasinė brolių ir sesių gerovė, ir jie nori suteikti pagalbą visiems, kurie nukentėjo nuo piktadarystės. Bendruomenės ganytojai taip pat stengiasi išsiaiškinti, ar nusidėjęs asmuo atgailauja ir ar įmanoma padėti jam dvasiškai atsigauti (Jok 5:14, 15). Krikščionis, kuris pasidavė kūno geismams ir sunkiai nusidėjo, yra sugadinęs savo santykius su Jehova. Galima sakyti, jo dvasinė sveikata pašlijo. O vyresnieji yra tarsi gydytojai ir nori, kad toks žmogus išgytų. Biblija pagrįsti jų pamokymai gali padėti nusidėjėliui atkurti ryšį su Jehova. Aišku, tas žmogus privalo nuoširdžiai atgailauti (Apd 3:19; 2 Kor 2:5–10). w19.05 10 ¶10–11

Jehova savo tarnų nieko neverčia daryti, bet gali suteikti norą veikti. Tarkim, sužinome, kad bendruomenėje reikia pagalbos, o gal pagalbos reikia kur kitur, ir mes pagalvojame, kaip padėti. Arba, sakykim, mums pasiūlo imtis nelengvos užduoties, ir mes imame svarstyti, kaip ją pavyktų atlikti. Arba perskaitę ištrauką iš Biblijos mąstome, kaip, remdamiesi tomis eilutėmis, galėtume padėti kitam žmogui. Jehova mato, kada apie tokius dalykus mąstome, ir gali įkvėpti norą imtis darbo. Savo tarnams jis gali suteikti ir gebėjimą veikti (Iz 40:29). Šventąja dvasia jis sužadina mūsų įgimtus gabumus ir per savo organizaciją išmoko įvairių darbų (Iš 35:30–35). Jei gavę kokią nors užduotį nežinome, kaip ją atlikti, prašykime pagalbos. Taip pat kreipkimės į Tėvą danguje, kad duotų „neįprastai didelės galios“, ir jis dosniai jos duos (2 Kor 4:7; Lk 11:13). w19.10 21 ¶3–4

Pasaulyje šiandien plačiai įsigalėjęs egoizmas. Vienoje enciklopedijoje sakoma, kad praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje išpopuliarėjo saviugdos knygos. Kai kurios iš jų ragino skaitytojus „save pažinti, priimti ir džiaugtis tuo, kokie jie yra“. Štai kas buvo sakoma vienoje iš tokių knygų: „Įsimylėk patį gražiausią ir nuostabiausią žmogų, vertą visko, kas geriausia, – save.“ Toje knygoje dar sakoma, kad kai žmogui nereikia niekieno, netgi Dievo pritarimo ir kai jis pats sprendžia, kaip elgtis, vadovaudamasis savo sąžine ir tomis visuomenės normomis, kurios jam priimtinos, – tai yra pati aukščiausia religijos forma. Ar tokios idėjos mums nieko neprimena? Argi ne panašias mintis Ievai kadaise piršo Šėtonas? Jis sakė, kad Ieva galės būti kaip Dievas ir žinoti, kas gera ir kas bloga (Pr 3:5). Šiandien daugelis žmonių yra labai geros nuomonės apie save ir mano, kad niekas – netgi pats Dievas – negali už juos spręsti, kas teisinga ir kas ne. Tai, pavyzdžiui, akivaizdu iš žmonių požiūrio į santuoką. w19.05 23 ¶10–11

Karaliaus Dovydo gyvenime buvo nemažai sunkių dienų. Pagalvokime, kiek jam teko patirti. Jį kamavo kaltė dėl padarytų klaidų (Ps 40:12). Jo mylimas sūnus Abšalomas surengė prieš jį sąmokslą, o vėliau žuvo (2 Sam 15:13, 14; 18:33). Be to, Dovydą išdavė vienas artimiausių bičiulių (2 Sam 16:23–17:2; Ps 55:12–14). Savo liūdesį ir nusivylimą jis išliejo psalmėse. Iš jų taip pat suprantame, kaip tvirtai Dovydas pasitikėjo Jehova (Ps 38:5–10; 94:17–19). Nelengvą laikotarpį išgyveno ir vienas iš psalmininkų. Jis tikriausiai buvo levito Asafo palikuonis ir tarnavo šventykloje. Matydamas, kad nedorėliams gyvenime sekasi, jis jiems pavydėjo, buvo nepatenkintas ir nelaimingas. Netgi ėmė abejoti, ar išvis verta Dievui tarnauti (Ps 73:2–5, 7, 12–14, 16, 17, 21). w19.06 17 ¶12–13

Šėtonas pasinaudoja natūraliais žmonių poreikiais. Kad pragyventume patys ir pasirūpintume šeima, turime dirbti (1 Tim 5:8). O darbui reikalingų įgūdžių gali suteikti tam tikras išsilavinimas. Bet svarbu būti atsargiems. Daugelyje šalių mokymo programos parengtos taip, kad jaunuoliai ne vien įgytų praktinių žinių, bet ir būtų supažindinti su įvairiomis žmonių pažiūromis ir skleidžiamomis idėjomis. Neretai jauniems žmonėms keliamos abejonės Dievo buvimu ir Biblijos patikimumu. Mėginama įteigti, kad vienintelis protingas paaiškinimas, kaip atsirado gyvybė, yra evoliucijos teorija (Rom 1:21–23). Tokios pažiūros ir įsitikinimai prieštarauja Dievo išminčiai (1 Kor 1:19–21; 3:18–20). Darykime viską, kad Šėtono valdomas pasaulis mūsų nepasigrobtų – „kad nesuviliotų filosofija ir tuščia apgaule“ (Kol 2:8). Nuolat saugokimės Šėtono klastų (1 Kor 3:18). Turėkime aiškų supratimą, koks Dievas yra Jehova, ir neleiskime Šėtonui to supratimo iškreipti. Laikykimės Jehovos nustatytų aukštų moralės normų. Nesiduokime piktojo įtikinami, kad Dievo pamokymai nenaudingi. w19.06 5 ¶13; 7 ¶17

Kad ir kokią temą pasirinktume, galvokime apie tuos, su kuriais kalbame. Įsivaizduokime, kaip naudinga jiems būtų sužinoti, ko iš tikrųjų moko Biblija. Bendraudami su žmogumi, įdėmiai jo klausykimės – tai padės perprasti jo požiūrį. Jeigu pašnekovas matys, kad jo klausomės ir jo nuomonę gerbiame, tada jis, tikėtina, išklausys ir mus. Kad žmogus prie mūsų priprastų ir sutiktų studijuoti Bibliją, reikės ne sykį jį aplankyti. Kartais gal nerasime jo namie arba jis negalės su mumis kalbėti, bet nenuleiskime rankų. Nors aplankymai ir pareikalautų iš mūsų nemažai laiko ir pastangų, atminkime: kaip augalas auga tik jeigu yra reguliariai laistomas, taip ir žmogaus meilė Dievui ir Kristui stiprės tik jeigu reguliariai padėsime jam semtis žinių iš Biblijos. w19.07 14 ¶1; 15–16 ¶7–8

Ką Jėzus turėjo omenyje? Jis nenorėjo pasakyti, kad krikščionims patiks būti kitų nekenčiamiems. Minėtais žodžiais jis tiesiog perspėjo savo sekėjus, kas jų laukia. Mes nepriklausome pasauliui, ir kadangi laikomės Jėzaus mokymų ir skelbiame tą pačią žinią kaip jis, pasaulis mūsų nekenčia (Jn 15:18–21). Taigi laimingi esame, nes iš meilės savo Tėvui vykdome jo valią. Ir jeigu žmonės dėl to mūsų nekenčia, pernelyg nesijaudiname. Jei pagarbos nesulaukiame, neturėtume manyti ir kad esame niekam verti. Nežinome, kada kils persekiojimo banga ar kada valdžia uždraus mūsų veiklą. Tad jau dabar tam ruoškimės: stiprinkime ryšį su Jehova, ugdykimės drąsą ir mokykimės tinkamai reaguoti į priešininkų neapykantą. Jei taip darysime, ateityje pajėgsime ištverti sunkumus ir liksime Jehovai ištikimi. w19.07 6 ¶17–18; 7 ¶21

Vesdami Biblijos studijas žmonėms, kurie užaugo nereligingoje aplinkoje, turime nuolat ugdyti jų tikėjimą Dievo buvimu ir jo Žodžio patikimumu. Tikėtina, apie kai kuriuos dalykus su jais teks kalbėti ne kartą. Gal net per kiekvieną susitikimą reikės trumpai aptarti, pavyzdžiui, kokių yra įrodymų, kad Bibliją įkvėpė Dievas, – pakalbėti apie išsipildžiusias pranašystes, apie jos principų naudą ir apie tai, kaip joje užrašyta informacija derinasi su mokslo ir istorijos faktais. Ar mūsų sutikti žmonės laikytų save religingais ar ne, mes galime padėti jiems tapti Kristaus mokiniais. Tik turime nepristigti meilės (1 Kor 13:1). Tiems žmonėms reikia suprasti svarbų dalyką: Dievas mus myli ir nori, kad mes jį mylėtume. Kasmet tūkstančiai tų, kas anksčiau menkai domėjosi ar išvis nesidomėjo dvasiniais dalykais, nusprendžia pasikrikštyti, nes pamilo Dievą. Todėl išlaikykime teigiamą požiūrį į žmones ir rodykime jiems nuoširdų dėmesį. Būkime geri klausytojai, stenkimės suprasti, kaip mūsų pašnekovai mąsto. Savo pavyzdžiu mokykime juos sekti Kristumi. w19.07 24 ¶16–17

Pakalbėkime apie Šalumo dukteris. Jos darbavosi prie Jeruzalės sienos atstatymo, taigi Jehovai buvo labai naudingos (Neh 2:20; 3:12). Nors Šalumas užėmė aukštas pareigas, jo dukterys, gresiant pavojui, kartu su tautiečiais noriai ėmėsi sunkaus darbo (Neh 4:15–18). Šiandien nemažai mūsų sesių džiaugiasi galėdamos tarnauti teokratinėse statybose, prisidėti prie remonto ir panašių darbų. Tų patyrusių, energingų ir Dievui atsidavusių sesių indėlis yra išties didžiulis. Gerą pavyzdį mums paliko ir pirmajame amžiuje gyvenusi Kristaus sekėja vardu Tabita. Jehova įkvėpė ją daryti daug gerų darbų ir šelpti vargšus, ypač našles (Apd 9:36). Šiai dosniai ir geraširdei krikščionei mirus, daugelis gedėjo. Bet kaip jie džiaugėsi, kai apaštalas Petras ją iš mirties prikėlė! (Apd 9:39–41) Ko iš Tabitos pasimokome? Ar būtume jauni, ar vyresnio amžiaus, visi prireikus galime suteikti broliams ir sesėms praktinę pagalbą. w19.10 23 ¶11–12

Kaip galime tapti žmogui suklupimu? Įsivaizduokime tokią situaciją. Biblijos studijuotojas galiausiai įveikia priklausomybę nuo alkoholio ir supranta, kad dabar negali gerti nė lašo. Jis pakeičia savo gyvenseną ir pasikrikštija. Viename sambūryje bendratikis pasiūlo jam svaigalų ir sako: „Nebijok truputį išgerti, nieko bloga nenutiks.“ Tik pagalvokime, kokios galėtų būti pasekmės, jeigu naujasis brolis paklausytų tokio neprotingo patarimo! Laikytis paraginimo, parinkto šios dienos citata, mums labai padeda bendruomenės sueigos. Per sueigas mums primenama, kas, Jehovos požiūriu, gyvenime svarbiausia, taip pat mokomės taikyti Biblijos principus, kad Dievo akyse būtume be priekaišto. Be to, sueigose esame skatinami mylėti Jehovą ir vieni kitus. O kai mūsų širdis yra kupina tokios meilės, norime saugotis visko, dėl ko mūsų bendratikiai galėtų suklupti. w19.08 10 ¶9; 11 ¶13–14

Žmonės, kurie, regis, savimi pasitiki ir atvirai sako, ką galvoja, nebūtinai yra išdidūs (Jn 1:46, 47). Vis dėlto, kad ir kokie būtume, ar lengvai bendraujantys ir atviro būdo ar drovesni, visi turime mokytis nuolankumo. Vertas dėmesio apaštalo Pauliaus pavyzdys. Jehovos padedamas jis daugelyje miestų įkūrė bendruomenes. Nors Paulius tikriausiai nuveikė daugiau nei bet kuris kitas Jėzaus apaštalas, jis nemanė esąs už bendratikius pranašesnis. Jis net pridūrė, kad apaštalystės dovaną gavo ne dėl savo nuopelnų ar sugebėjimų, o dėl Dievo malonės (1 Kor 15:10). Skaitydami Korinto krikščionims adresuotą laišką matome, kad Paulius, priešingai nei jį kritikavę bendruomenės vyrai, nesiaukštino (2 Kor 10:10). Jis yra tikras nuolankaus žmogaus pavyzdys. w19.09 3 ¶5–6

Jehovai paklusti būna nelengva pirmiausia todėl, kad iš prigimties esame nuodėmingi ir netobuli. Ne visada mums norisi kam nors paklusti. Kai Adomas ir Ieva valgė uždrausto medžio vaisių, tapo akivaizdu, kad jiedu yra nusprendę neklausyti Dievo ir gyventi, kaip patinka (Pr 3:22). Diduma žmonių Dievo neklauso iki pat šiol – jie vadovaujasi savo supratimu, kas gera ir kas bloga. Net ir tiems, kurie pažįsta Jehovą ir jį myli, ne visada lengva jo klausyti. Tą pripažino ir apaštalas Paulius (Rom 7:21–23). Mes, kaip ir Paulius, norime daryti, kas Jehovos akyse teisu. Kad tai pavyktų, turime nuolat kovoti su polinkiu į bloga. Kita priežastis, kodėl būna nelengva paklusti Jehovai, – mus veikia visuomenės, kurioje užaugome, kultūra ir papročiai. Įvairios mūsų aplinkoje vyraujančios pažiūros nesiderina su Jehovos valia ir jų atsisakyti gali būti sunku. w19.09 15 ¶4–6

Pripažinkime: kad ir kokie būtume energingi, visų mūsų jėgos ribotos. Todėl turime gerai pagalvoti, kuo gyvenime užsiimame. Kai kurie, pavyzdžiui, daug energijos išeikvoja kaupdami materialines gėrybes. Prisiminkime Jėzaus pokalbį su vienu jaunu turtuoliu. Tas vyras paklausė: „Ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?“ Jis veikiausiai buvo doras žmogus, mat Jėzus, pasak evangelisto Morkaus, „pajautė jam prielankumą“. Jėzus tam jaunam vyrui atsakė žodžiais, parinktais šios dienos citata. Vyrui tas paraginimas palietė širdį, bet jis turėjo „daug nuosavybės“ ir nesiryžo jos atsisakyti (Mk 10:17–22). Taigi, jis nepanoro nešti Jėzaus jungo ir liko vergauti turtams (Mt 6:24). O kaip tu būtum apsisprendęs toje situacijoje? Kartkartėmis derėtų iš naujo įvertinti savo prioritetus. Kodėl? Kad įsitikintume, ar jėgas naudojame tam, kam reikia. w19.09 24 ¶17–18

Gerąją naujieną skelbsime tol, kol Jehova pasakys, kad šis darbas baigtas. O kiek laiko žmonėms liko, kad pažintų Jehovą ir Jėzų Kristų? (Jn 17:3) Šito mes nežinome. Tačiau žinome, kad iki didžiojo suspaudimo pradžios tie, kurių širdis „pasirengusi priimti tiesą, vedančią į amžiną gyvenimą“, dar turi laiko įsiklausyti į mūsų skelbiamą žinią ir imtis būtinų pokyčių (Apd 13:48). Kaip galime tiems žmonėms padėti? Per savo organizaciją Jehova mums duoda visa, ko reikia, kad žmones supažindintume su Biblijos tiesa. Pavyzdžiui, nemažai pasisemiame per šiokiadienio sueigą. Čia mokomės, kaip pradėti pokalbį, ką sakyti lankantis pakartotinai. Po malonaus pokalbio galime duoti žmogui lankstinuką ar žurnalą, kad iki kito susitikimo pasidomėtų daugiau. Kiekvieno iš mūsų pareiga yra skelbti gerąją naujieną, tad nepraleiskime nė mėnesio neprisidėję prie šio darbo. w19.10 9 ¶7; 10 ¶9–10

Pakalbėkime apie vieną garbaus amžiaus vyrą – Jeruzalėje gyvenusį Jehovos tarną Simeoną. Jehova jam buvo pažadėjęs, kad jis nemirs, kol neišvys Mesijo. Šis pažadas turėjo Simeoną labai nudžiuginti, nes Mesijo jis laukė jau daug metų. Už ištvermę ir stiprų tikėjimą Jehova jam atlygino: vieną dieną Simeonas „dvasios vedamas“ atėjo į šventyklą ir tenai pamatė vaikelį Jėzų – būsimą Jehovos Pateptąjį. Tada Jehova įkvėpė Simeoną paskelbti apie tą vaikelį pranašystę (Lk 2:25–35). Nors tikriausiai nebematė, kaip Jėzus tarnavo žemėje, Simeonas buvo laimingas, kad Jehova tą pranašystę ištarė per jį. Ateityje naujajame pasaulyje šio dievobaimingo vyro laukia dar geresni dalykai – kartu su kitais jis patirs, kokia palaima yra gyventi žemėje valdant Jėzui Kristui (Pr 22:18). Mes irgi džiaugiamės bet kokia, net ir menkiausia, galimybe būti Jehovai naudingi. w19.10 22 ¶7; 23 ¶12

Ar turime daug, ar mažai, svarbu saugoti savo širdį – žiūrėti, kad joje neatsirastų vietos pinigų meilei ir darbas netaptų svarbesnis už krikščionio tarnystę. Iš kur žinosime, kad toks pavojus jau gresia? Jei tarnyboje ar per sueigas vis galvojame apie darbą, jei nerimaujame dėl to, ar ateityje turėsime iš ko pragyventi, jei dėl pinigų ir turto kyla konfliktų šeimoje arba jei nesinori imtis neprestižinio darbo, nors dėl to atsirastų daugiau laiko tarnybai, verta susimąstyti (1 Tim 6:9–12). Svarstydami apie tai nepamirškime, kad Jehova mus myli ir savo ištikimiems tarnams yra pažadėjęs: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu.“ Tad visai suprantama, kodėl apaštalas Paulius perspėjo: „Tenebūna jūsų gyvenime meilės pinigams“ (Hbr 13:5, 6, išnaša). w19.10 29 ¶10

Kartu su bendratikiais tarnaudami Dievui pamatome, kokie nuostabūs žmonės jie yra. Tada stengiamės iš jų mokytis ir tarp mūsų užsimezga artimas ryšys. Pavyzdžiui, argi nesižavime savo bendratikiu girdėdami, kaip jis drąsiai gina savo tikėjimą ir su nuoširdžiu įsitikinimu kalba apie Jehovą ir jo pažadus? Argi dėl to nepamilstame jo dar labiau? Dvidešimt trejų metų sesė vardu Adelina pakvietė savo draugę Kandisę darbuotis teritorijoje, kur geroji naujiena skelbiama retai. „Norėjome suaktyvinti tarnybą ir patirti daugiau džiaugsmo, – sako ji. – Mums abiem reikėjo įkvėpimo.“ Ką gera davė jų pastangos? „Dienos pabaigoje pasidalindavome įspūdžiais, aptardavome, kokie pokalbiai labiausiai pakėlė dvasią ir kaip Jehova mums vadovavo, – pasakoja Adelina. – Buvo labai smagu apie tai šnekėtis. Galėjome viena kitą geriau pažinti.“ w19.11 5 ¶10–11

Senovėje, jeigu karys iš mūšio grįždavo be skydo, jis užsitraukdavo gėdą. Romėnų istorikas Tacitas rašė: „Pamesti skydą buvo didžiulė negarbė.“ Taigi suprantama, kodėl kariai visad laikydavo skydą prie savęs. O ką krikščioniui reiškia tikėjimo skydą visada laikyti prie savęs? Tai reiškia lankyti visas sueigas, garsinti Jehovos vardą ir skelbti žmonėms apie jo Karalystę, taip pat kasdien su malda skaityti Bibliją ir stengtis gyventi pagal jos mokymus (2 Tim 3:16, 17; Hbr 10:23–25). Jei taip darome, joks ginklas, kurį prieš mus yra nukreipęs Šėtonas, nebus veiksmingas (Iz 54:17). „Didysis tikėjimo skydas“ mus apsaugos. Drauge su broliais ir sesėmis kovosime savo kasdienes kovas ir, kai Jėzus laimės karą prieš Šėtoną ir jo bendrininkus, būsime nugalėtojų pusėje (Apr 17:14; 20:10). w19.11 19 ¶18–19

Jei mūsų surašytas planas bus konkretus, lengviau įgyvendinsime, ką užsibrėžėme (1 Kor 14:40). Štai vyresniųjų taryboms nurodyta parinkti vieną vyresnįjį, kuris užrašytų visus tarybos sprendimus ir pažymėtų, iki kada tam tikras sprendimas turi būti įgyvendintas ir kas už tai atsakingas. Jei sprendimai išdėstomi raštu, vyresniesiems yra lengviau jų laikytis. Panašiai galėtume daryti ir mes – pavyzdžiui, susirašyti kasdienius darbus tokia tvarka, kokia ketiname juos atlikti. Šitaip ne tik užbaigsime, ką pradėję, bet ir nuveiksime per tą patį laiką daugiau. Be to, kad pavyktų laikytis savo plano ir, ką pradėjome, užbaigti, reikės pasistengti (Rom 12:11). Norėdamas, kad Timotiejus taptų dar geresniu mokytoju, apaštalas Paulius jam rašė: „Būk užsiėmęs viešu skaitymu, raginimu, mokymu.“ Paskui pridūrė: „Nuolat tuo rūpinkis.“ Su tokiu pat atsidavimu derėtų siekti visų dvasinių tikslų (1 Tim 4:13, 16). w19.11 29–30 ¶15–16

Dievo palieptas išvesti Izraelį iš Egipto nelaisvės, Mozė nepasitikėdamas savimi vis kartojo, kad nesugebės. Jehova, būdamas atjautus, suprato, kaip Mozė jaučiasi, ir davė pagalbininką (Iš 4:10–16). Sulaukęs pagalbos, šis Dievo tarnas gebėjo paskelbti faraonui grėsmingas žinias. Mozė pamatė, koks Jehova galingas – kaip išgelbėjo izraelitus ir nuskandino faraoną su visais pulkais Raudonojoje jūroje (Iš 14:26–31; Ps 136:15). Išėję iš Egipto vergijos, izraelitai vis skundėsi, reiškė nepasitenkinimą. Mozė turėjo progą įsitikinti, kad Jehova savo išvaduotai tautai yra labai kantrus (Ps 78:40–43). Jis pamatė ir koks Jehova nuolankus. Sykį, kai Mozė labai prašė, Dievas pakeitė savo sprendimą (Iš 32:9–14). Po išėjimo iš Egipto Mozės ryšiai su Jehova tapo itin glaudūs. Jis, galima sakyti, regėjo dangiškąjį Tėvą savo akimis (Hbr 11:27). w19.12 17 ¶7–9

Dauguma Jėzaus mokinių buvo galilėjiečiai. Taigi protinga manyti, kad daugybė žmonių susirinktų ne kieno nors namuose Jeruzalėje, o Galilėjoje ant kalno. Be to, Jėzus su savo 11 apaštalų po prisikėlimo jau buvo susitikęs vienuose namuose Jeruzalėje. Jeigu nurodymą skelbti gerąją naujieną ir ruošti mokinius Jėzus būtų norėjęs duoti tik apaštalams, būtų Jeruzalėje tai ir padaręs, – nei apaštalų, nei anų moterų, nei kitų jis nebūtų kvietęs į Galilėją (Lk 24:33, 36). Paliepimas ruošti Kristaus mokinius skirtas ne tik pirmojo amžiaus krikščionims. Iš kur tai žinome? Paraginęs savo sekėjus imtis darbo, Jėzus pasakė: „Aš būsiu su jumis per visas dienas iki šio pasaulio pabaigos“ (Mt 28:19, 20). Šiandien jo mokinių ruošimo darbas pačiame įkarštyje. Kasmet beveik 300 000 žmonių nusprendžia tarnauti Jehovai ir pasikrikštija – tampa Jėzaus mokiniais. Argi ne džiugu?! w20.01 2 ¶1; 3 ¶5–6

Jaunas brolis sužino, kad serga jėgas sekinančia sunkia liga. Vyresnis brolis niekaip negali rasti darbo. Pagyvenusi sesė norėtų tarnauti Jehovai, tačiau dėl savo amžiaus nebepajėgia. Jei tavo padėtis panaši į kurią nors iš minėtų, gali pasijausti niekam tikęs. Tokiomis aplinkybėmis lengva prarasti džiaugsmą, savigarbą, sugadinti santykius su kitais. Maža to, daugelio požiūris į gyvybę šiandien toks kaip Šėtono. Piktasis visais laikais su žmonėmis elgėsi taip, lyg jie būtų nieko verti. Jis tikras beširdis – sužavėjęs Ievą mintimi apie asmeninę laisvę, įtikino ją nepaklusti Dievui, nors puikiai žinojo, kad už tai jos laukia mirties bausmė. Šis pasaulis yra Šėtono rankose, todėl nenuostabu, kad ir daugeliui pasaulio lyderių žmogaus gyvybė ir orumas nieko nereiškia. Tačiau Jehova – visai kitoks. Jis nori, kad jaustume savo vertę, todėl visaip palaiko, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių imame save menkinti (Rom 12:3). w20.01 14 ¶1–4

Bent 40 metų Jeremijas gyveno tarp Dievui neištikimų žmonių. Tokie buvo ir jo gimtojo miesto Anatoto gyventojai, įskaitant kai kuriuos giminaičius (Jer 12:6). Tačiau Jeremijas netapo atsiskyrėliu. Štai jis artimai bičiuliavosi su savo ištikimu raštininku Baruchu, išsakydavo jam savo jausmus. Apie tai, kaip pranašas jautėsi, iš Biblijos sužinome ir mes (Jer 8:21; 9:1; 20:14–18; 45:1). Be jokios abejonės, Baruchui rašant apie įvykių kupiną Jeremijo gyvenimą, jųdviejų ryšys ir tarpusavio pagarba stiprėjo (Jer 20:1, 2; 26:7–11). Jeremijas daug metų izraelitams skelbė perspėjimus apie tai, kas nutiks Jeruzalei (Jer 25:3). Galiausiai Jehova, norėdamas dar kartą paskatinti žmones atgailauti, davė pranašui ypatingą užduotį. Visus tuos perspėjimus jis liepė surašyti į ritinį (Jer 36:1–4). Prie pavestos užduoties Jeremijas darbavosi kartu su Baruchu ir, kol ritinys buvo surašytas, veikiausiai praėjo keletas mėnesių. Galime įsivaizduoti, kad per tą laiką jiedu turėjo daug progų kalbėtis apie tikėjimą stiprinančius dalykus. w19.11 2–3 ¶3–4

Koks turėtų būti mūsų požiūris į bendratikius, kurie per Minėjimą ragauja duonos ir vyno? Nederėtų pernelyg sureikšminti žmogaus, net jeigu jis būtų pateptasis Kristaus brolis (Mt 23:8–11). Tiesa, Biblijoje sakoma, kad turėtume sekti bendruomenės vyresniaisiais. Tačiau tai reiškia laikyti juos tikėjimo pavyzdžiais, o ne savo vadais (Hbr 13:7). Biblijoje netgi pripažįstama, kad kai kurie krikščionys yra verti „dvigubos pagarbos“. Tačiau tokios pagarbos jie nusipelno ne dėl to, kad yra patepti dvasia, o dėl to, kad gerai vadovauja ir „darbuojasi skelbdami žodį ir mokydami“ (1 Tim 5:17). Jei pateptajam rodytume pernelyg daug dėmesio ar imtume liaupsinti, jis jaustųsi nesmagiai arba, dar blogiau, pradėtų didžiuotis (Rom 12:3). Nė vienas nenorėtume įstumti pateptojo Kristaus brolio į tokią nuodėmę (Lk 17:2). w20.01 29 ¶8

Apaštalui Pauliui susirūpinimą kėlė daug dalykų. Jis, pavyzdžiui, nerimavo dėl brolių ir sesių gerovės (2 Kor 2:4). Be to, apaštalas ne kartą buvo priešininkų sumuštas ir įmestas į kalėjimą. Jam teko kęsti ir kitokius įtampą keliančius sunkumus, pavyzdžiui, skurdą (Fil 4:12). Paulius bent tris sykius išgyveno laivo sudužimą, tad galime tik įsivaizduoti, kokią įtampą jautė keliaudamas jūra (2 Kor 11:23–27). Kai apimdavo nerimas, kas Pauliui padėdavo? Kai bendruomenėje kildavo kokių problemų, Pauliui, aišku, labai rūpėjo, kaip broliams ir sesėms padėti, tačiau apaštalas buvo kuklus ir nemanė, kad tas problemas išspręsti gali pats vienas. Jis paprašydavo kitų pagalbos. Rūpintis bendratikiais įgaliojo patikimus bendražygius, tokius kaip Timotiejus ir Titas. Be abejonės, tie broliai daug prisidėjo, kad Pauliui nerimo našta palengvėtų (Fil 2:19, 20; Tit 1:1, 4, 5). w20.02 22–23 ¶11–12

Mes turime klausyti savo dangiškojo Tėvo. Paklusti jam dera – jis mus sukūrė, duoda, kas būtina gyvybei, taip pat turi daugiau išminties už bet kurį tėvą žemėje. Tačiau savo Dievo klausome pirmiausia dėl to, kad jį mylime (1 Jn 5:3). Priežasčių, kodėl turėtume Jehovos klausyti, yra daugybė, tačiau to daryti jis mūsų neverčia. Jis suteikė žmogui valios laisvę ir labai džiaugiasi, jei paklūstame jam noriai ir iš meilės. Kad vaikai būtų saugūs, tėvai nustato jiems tam tikras taisykles. Jų laikydamiesi vaikai parodo, kad savo tėvais pasitiki ir juos gerbia. Panašiai ir dangiškasis Tėvas yra nustatęs tam tikras taisykles, arba moralės normas. Jeigu jas žinome ir pagal jas gyvename, Jehovai parodome, kad jį mylime ir gerbiame. Be to, išvengiame visokių bėdų (Iz 48:17, 18). O tie, kurie Jehovos neklauso ir jo normų nepaiso, kenkia patys sau (Gal 6:7, 8). w20.02 9–10 ¶8–9

Jei matome, kad žmogus suka pavojinga kryptimi, turime, kaip ir Abigailė, drąsiai ir atvirai jam apie tai pasakyti (Ps 141:5). Reikėtų tą daryti pagarbiai, bet sykiu ryžtingai. Būtent taip elgiasi tikri draugai (Pat 27:17). Kartais brolis ar sesė pasielgia, kaip nedera krikščioniui. Tada vyresnieji turi drąsiai imtis iniciatyvos su tuo bendratikiu pasikalbėti (Gal 6:1). Aišku, broliai suvokia, kad irgi yra netobuli ir kad patys gali sulaukti pamokymo ar pastabos. Bet tai neturėtų būti priežastis brolio ar sesės nedrausminti (2 Tim 4:2; Tit 1:9). Vyresnieji kantriai protins bendratikį ir kalbės taip, kad jis suvoktų, ką daro. Brolį ar sesę jie myli ir nori padėti (Pat 13:24). Tačiau labiausiai vyresniesiems rūpi laikytis Biblijos principų ir apsaugoti bendruomenę, kad Jehovos vardui nebūtų užtraukta negarbė (Apd 20:28). w20.03 20–21 ¶8–9

Jehovos valia Mozė tapo izraelitų vaduotoju. O kada jis tapo tinkamas šiai užduočiai? Ar tada, kai buvo „išmokytas visos egiptiečių išminties“ ir manė pats galįs tautiečius išvaduoti? (Apd 7:22–25) Ne, pirmiau Jehova išmokė Mozę nuolankumo, romumo ir tik tada siuntė jį pas savo tautą (Apd 7:30, 34–36). Dievas įkvėpė Mozei drąsos stoti prieš galingiausią žmogų Egipte, prieš patį valdovą (Iš 9:13–19). Iš šio pavyzdžio suprantame, kad savo užmojus Jehova įgyvendina per tuos, kurie ugdosi tokias kaip jo savybes ir kliaujasi jo pagalba, o ne savo jėgomis. Kaip byloja istorija, Jehova savo tarnus pasitelkdavo įvairiausioms užduotims. Ar tu būsi, kuo Jehovai reikės? Tai labai priklauso nuo tavo norios dvasios ir pastangų (Kol 1:29). Jei tik norėsi, Jehova gali padaryti tave uoliu evangelizuotoju, geru mokytoju, atjaučiu guodėju, įgudusiu darbininku, ištikimu draugu ar kuo kitu, kad jo valia įvyktų. w19.10 21 ¶5; 25 ¶14

Geri draugai padės mums būti ištikimiems Jehovai. O kad tokių draugų turėtume, patys turime būti geri draugai (Mt 7:12). Pavyzdžiui, Biblija ragina mus aukotis dėl kitų, ypač dėl tų, kurie stokoja (Ef 4:28). Jeigu mūsų galvoje nuolat suksis mintis, kaip galėtume kitiems padėti, būsime laimingesni (Apd 20:35). Užklupus išmėginimams draugai mus palaiko ir padeda neprarasti vidinės ramybės. Kaip Elihuvas išklausė Jobą, taip mūsų draugai kantriai klausosi, kai liejame širdį (Job 32:4). Aišku, nesitikėsime, kad jie pasakys mums, ką daryti, bet į Biblija pagrįstus jų patarimus įsiklausysime (Pat 15:22). O jei ko stokojame ir draugai siūlosi padėti, nebūsime išdidūs ir jų paramą priimsime – taip, kaip karalius Dovydas kadaise nuolankiai priėmė paramą iš savo bičiulių (2 Sam 17:27–29). Išties, geri draugai yra Jehovos dovana (Jok 1:17). w19.04 11 ¶12; 12 ¶14–15