Rugsėjis

Jeigu Jehova ir Jėzus tiek daug darbuojasi, ar tai reiškia, kad ir mes turėtume dirbti be atvangos? Daryti tokią išvadą nebūtų teisinga. Jehova niekada nepavargsta ir atgauti jėgų jam nereikia. O kaip tada suprasti Biblijos žodžius, kad sukūręs dangų ir žemę Jehova ilsėjosi? (Iš 31:17) Jis, galima sakyti, padarė pertrauką ir gėrėjosi savo kūryba. Laiko poilsiui skirdavo ir Jėzus. Nors žemėje darbavosi negailėdamas savęs, jis rasdavo laiko atsikvėpti ir pasisvečiuoti pas draugus (Mt 14:13; Lk 7:34). Biblija ragina Dievo tarnus būti darbščius, netinginiauti (Pat 15:19). Dirbti, pavyzdžiui, turime, kad išlaikytume šeimą. Be to, visiems Kristaus mokiniams patikėtas evangelizacijos darbas. Tačiau reikia ir pailsėti. w19.12 2 ¶2; 3 ¶4–5

Nepasakokime visokių istorijų apie demonus. Norime sekti Jėzaus pavyzdžiu. Kadangi daug laiko gyveno danguje, apie Šėtoną ir demonus jis žinojo nemažai. Bet atėjęs į žemę Jėzus nepasakojo, ką piktosios dvasios yra pridariusios. Jis mokė žmones apie Jehovą, ne apie Šėtoną. Tad sekime Jėzumi ir neplatinkime istorijų apie demonus. Tegu mūsų žodžiai liudija, kad mūsų širdis „gerom naujienom tvinsta“ – kad svarbiausia mums yra Biblijos tiesa (Ps 45:1). Taip pat piktųjų dvasių nebijokime. Šiame pasaulyje blogų dalykų neišvengsime. Gali įvykti koks nelaimingas atsitikimas, ištikti liga ar net mirtis. Bet neturėtume manyti, kad dėl visko kaltos piktosios dvasios. Biblijoje sakoma: „Visus užklumpa nelaimės metas ir atsitiktinumas“ (Mok 9:11). Bijoti demonų mums nereikia, nes Jehova ne sykį parodė, kad yra už juos nepalyginti galingesnis. w19.04 24 ¶13–14

Ar vyresnieji paklūsta įstatymams dėl pranešimo apie galimą vaiko seksualinį išnaudojimą? Taip, jeigu jų šalyje tokie įstatymai egzistuoja. Dievo duotiems įstatymams tai neprieštarauja (Apd 5:28, 29). Tad sužinoję apie galimą vaiko išnaudojimą vyresnieji nedelsdami susisiekia su filialu, kad gautų konkrečių nurodymų, ko pagal įstatymus derėtų imtis. Vyresnieji primena nukentėjusiajam, jo tėvams ir kitiems, žinantiems, kas įvyko, kad šie turi teisę pranešti apie išnaudojimą valdžios institucijoms. O kaip tada, jei išnaudojimu apkaltinamas kas nors bendruomenėje ir tai tampa žinoma už jos ribų? Ar krikščionis, pranešęs apie nusikaltimą, turėtų manyti, kad užtraukė Jehovos vardui negarbę? Ne. Jehovos vardui negarbę užtraukė vaiko išnaudotojas. w19.05 10 ¶13–14

Biblija moko vyrą ir žmoną gerbti vienas kitą, laikytis santuokos įžadų ir nepamiršti, koks svarbus yra jųdviejų įsipareigojimas vienas kitam. Dievo Žodyje sakoma: „Žmogus paliks tėvą ir motiną, prisiriš prie žmonos ir jiedu taps vienu kūnu“ (Pr 2:24). Tie, kas vadovaujasi pasaulio išmintimi, perša kitokį požiūrį – kad sutuoktiniams svarbesni yra asmeniniai, o ne bendri poreikiai. Vienoje knygoje apie skyrybas sakoma: „Per vestuvių ceremoniją tradicinis įžadas būti ištikimiems, „kol mirtis mus išskirs“, kartais pakeičiamas į ne tokį įpareigojantį – „kol vienas kitą mylėsime“.“ Tokio atsainaus požiūrio į santuoką rezultatas – daugybė iširusių šeimų ir didžiulis emocinis skausmas. Be abejonės, pasaulio požiūris į santuoką yra tuščia apgaulė. w19.05 24 ¶12

Kai kurie krikščionys apaštalo Pauliaus dienomis, matyt, leido, kad jų protą užterštų Šėtono pasaulyje vyraujančios idėjos ir pažiūros (Ef 4:17–19). Taip gali nutikti ir su mumis. Piktasis visaip mėgina atitraukti mus nuo Jehovos. Viena iš jo taktikų yra žadinti mumyse ambicingumą, norą būti svarbiems ir įtakingiems. Auklėjimas, aplinka, kurioje gyvename, išsilavinimas – visu tuo šio pasaulio dievas gali pasinaudoti, kad įpirštų mums savo mintis. Ar įmanoma iš savo proto išrauti net ir tai, kas jame tvirtai įsišakniję? (2 Kor 10:4) Paulius bendratikiams rašė: „Mes juk griauname visokius samprotavimus ir visa, kas iškeliama aukščiau už Dievo pažinimą, ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui“ (2 Kor 10:5). Taigi su Jehovos pagalba klaidingą mąstymą pakeisti įmanoma. w19.06 8 ¶1–3

Ona, Dovydas, taip pat vienas iš psalmininkų sunkiais momentais kliovėsi Jehova ir savo nuogąstavimus išliedavo karštose maldose. Jie atvirai išsakydavo, kas jiems kelia nerimą. Be to, nepaliovė lankyti Jehovos Namų (1 Sam 1:9, 10; Ps 55:22; 73:17; 122:1). Dievas kiekvienam iš tų žmonių parodė atjautą. Onai jis suteikė vidinę ramybę (1 Sam 1:18). Dovydas rašė: „Vargų daugybė teisųjį ištinka, bet iš visų jį išvaduoja Jehova“ (Ps 34:19). O psalmininkas išreiškė savo jausmus Dievui tokiais žodžiais: „Tu laikai mane už dešinės, savo pamokymais vedi“ (Ps 73:23, 24). Ko iš viso to pasimokome? Kartais įvairūs sunkumai gali labai prislėgti ir kelti įtampą. Bet jei mąstysime apie tai, kaip Jehova savo tarnams padeda, jeigu juo pasitikėsime, melsime jo pagalbos ir klusniai vykdysime jo valią, jis padės mums ištverti (Ps 143:1, 4–8). w19.06 17 ¶14–15

Kad ir ką žmonės sakytų ar darytų, nesigėdykime esą Jehovos liudytojai (Mch 4:5). Nepasiduoti žmonių baimei mus įkvepia apaštalų pavyzdys. Netrukus po Jėzaus mirties jie patyrė didžiulę žydų religinių vadovų neapykantą (Apd 5:17, 18, 27, 28). Vis dėlto apaštalai kasdien eidavo į Jeruzalės šventyklą ir skelbdavo apie Jėzų, šitaip visiems duodami suprasti, kad yra jo mokiniai (Apd 5:42). Priešiškumo jie nepabūgo. Mes irgi nugalėsime žmonių baimę, jeigu visiems – bendramoksliams, bendradarbiams, kaimynams – pasisakysime, kad esame Jehovos liudytojai (Apd 4:29; Rom 1:16). Nukentėję nuo priešininkų, apaštalai džiaugėsi. Kodėl? Jie suprato, dėl kokios priežasties žmonės jų nekenčia. Patirti pažeminimą dėl to, kad vykdo Jehovos valią, jiems buvo garbė (Lk 6:23; Apd 5:41; 1 Pt 2:19–21). Suvokdami, kad žmonių neapykantą užsitraukiame savo teisiais darbais, mes irgi baimei nepasiduosime ir toliau tarnausime Jehovai. w19.07 7 ¶19–20

Jėzus ir jo mokiniai per šabą ilsėjosi, nes buvo pavaldūs Mozės Įstatymui. Tačiau Jėzus mokė ir savo darbais parodė, kad šabo laikytis reikia protingai ir kad tą dieną padaryti ką nors gera ar žmogui pagelbėti nėra nusižengimas (Mt 12:9–11). Taigi, Dievo Sūnus nemanė, kad geradarystė ar pagalba artimui yra šabo įstatymo pažeidimas. Jis gerai suprato, dėl ko tas įstatymas izraelitams duotas: per šabą jiems buvo liepta ilsėtis nuo kasdienių darbų, kad galėtų garbinti Dievą. Šeima, kurioje Jėzus augo, šabo dieną būtent tą ir darė – užsiėmė dvasine veikla. Iš kur tai žinome? Biblijoje sakoma: „Jėzus atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Kaip buvo pratęs daryti šabo dieną, jis nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti“ (Lk 4:15–19). Jėzaus mokiniai šabo įstatymą taip pat gerbė. Štai kvepalais ir kvapiaisiais aliejais, paruoštais prieš pat šabą, moterys Jėzaus kūno patepti atėjo tik šabui pasibaigus (Lk 23:55, 56). w19.12 4 ¶10

Prie naujų Kristaus mokinių ieškojimo prisideda kiekvienas krikščionis. Šį darbą galima palyginti su dingusio vaiko paieška. Kai vienas trimetis berniukas išėjo iš namų ir pasiklydo, jo ieškoti leidosi apie 500 savanorių. Galiausiai, po kokių 20 valandų, vienas iš savanorių berniuką surado kukurūzų lauke. Tasai žmogus nesutiko prisiimti nuopelnų už savo darbą ir pasakė: „Juk mūsų buvo šimtai, todėl jį ir suradome.“ Daugybė žmonių, kaip tas vaikas, yra pasiklydę. Jie klaidžioja be vilties, ir jiems reikia pagalbos. Būsimų Kristaus mokinių šiandien ieško aštuoni suvirš milijono mūsų brolių ir sesių. Galbūt tau nepavyksta rasti nė vieno, kuris norėtų studijuoti su tavimi Bibliją, bet gal pavyksta kitiems tavo bendruomenės skelbėjams. Kai kokio nors brolio ar sesės sutiktas žmogus tampa Kristaus mokiniu, turi dėl ko džiaugtis visi, kas prie paieškos prisidėjo. w19.07 16 ¶9–10

Filipų krikščionims apaštalas Paulius priminė, kaip svarbu ir toliau ištvermingai bėgti link tikslo. Nuo pat bendruomenės įkūrimo jiems teko kęsti aršų priešiškumą. Prisiminkime, kaip viskas prasidėjo. Dvasios paraginti persikelti į Makedoniją, Paulius ir Silas į Filipus atvyko maždaug 50 mūsų eros metais (Apd 16:9). Ten jie sutiko moterį vardu Lidija. „Jehova atvėrė jos širdį“, ir ji įsiklausė į gerąją naujieną (Apd 16:14). Netrukus Lidija su visa šeimyna buvo pakrikštyti. Piktasis, aišku, viską matė ir nedelsdamas ėmėsi veikti. Miesto gyventojai nutempė Paulių ir Silą pas magistratus ir apkaltino juos neramumų kurstymu. Paulius ir Silas buvo nuplakdinti ir įkalinti. Vėliau magistratai prašė jų palikti miestą (Apd 16:16–40). Ar visa tai juodu įbaugino? Tikrai ne! Savo pavyzdžiu jie, be to, labai sustiprino jaunos Filipų bendruomenės brolius ir seses – šie ir toliau ištvermingai tarnavo Jehovai. w19.08 2 ¶1–2

Duoti „teisumo vaisių“, be abejo, reiškia mylėti Jehovą ir jo tarnus, taip pat kalbėti kitiems apie savo tikėjimą Jėzumi ir apie nuostabią ateities viltį. Taigi teisumo vaisių duodame ir jei uoliai dirbame evangelizacijos darbą (Mt 28:18–20). Kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės, šiame tamsiame pasaulyje galime būti tarsi šviesuliai. Kartais dėl tam tikrų suvaržymų atsiranda puikių progų paskelbti gerąją naujieną. Štai apaštalas Paulius, kai rašė Laišką filipiečiams, buvo įkalintas savo namuose Romoje. Bet pančiai nesutrukdė jam liudyti apie Karalystę jį saugantiems kareiviams ir visiems, kas pas jį užeidavo. Paulius išliko uolus evangelizuotojas ir šitaip įkvėpė savo broliams pasitikėjimo ir drąsos skelbti Dievo žodį (Fil 1:12–14; 4:22). w19.08 12 ¶15–16

Nuolankumą ugdytis svarbu pirmiausia dėl to, kad nuolankius žmones Jehova vertina. Tą suprantame iš apaštalo Petro žodžių, parinktų dienos citata. Ši eilutė knygoje „Ateik ir sek paskui mane“ komentuojama taip: „Išdidumas yra pražūtingas, veikia lyg nuodai. Talentingiausią žmogų puikybė daro Dievui nenaudingą, o nuolankumas net paprastuolį paverčia geru jo įrankiu. [...] Jei esi nuolankus, Dievas mielai apdovanos [...] tave“ (3 skyrius, 23 pastraipa). Iš tiesų, ar gali būti kas prasmingiau už galimybę džiuginti Jehovos širdį? (Pat 23:15) Nuolankūs norime būti ne vien dėl to, kad tokius žmones Jehova vertina. Nuolankumas mums patiems duoda daug gera. Jei būsime nuolankūs, kitus trauks prie mūsų. Kodėl galime taip sakyti? Pagalvokime, prie kokių žmonių mus pačius traukia (Mt 7:12). w19.09 4 ¶8–9

Vyresnieji uoliai darbuojasi dėl savo brolių ir sesių. Nors ir turi tam tikrų įgaliojimų, nesijaučia esą už kitus pranašesni ir su savo bendruomene elgiasi švelniai (1 Tes 2:7, 8). Jie yra nuolankūs ir myli bendratikius, todėl kalba su jais maloniai. Patyręs vyresnysis vardu Endriu sako: „Jei vyresnieji yra malonūs ir draugiški, broliai ir sesės nelieka abejingi ir noriai su jais bendradarbiauja.“ Savo patirtimi dalijasi ir ilgametis vyresnysis vardu Tonis: „Stengiuosi pritaikyti pamokymą, užrašytą Filipiečiams 2:3, ir nuolat sau primenu, kad kitus reikia laikyti aukštesniais už save ir nebūti diktatoriumi.“ Vyresnieji turi būti nuolankūs, nes pats Jehova yra nuolankus. Jis, visatos Valdovas, „lenkiasi į dangų ir į žemę pažiūrėti, iš dulkių pakelia varguolį“ (Ps 18:35; 113:6, 7). O išdidžiais žmonėmis Jehova bjaurisi. w19.09 16–17 ¶11–12

Kad nešti Jėzaus jungą būtų atgaiva, turėkime omenyje, kieno darbą dirbame. Esame Jehovos tarnai, todėl jo pavestą darbą turime dirbti taip, kaip jis nurodo. Jehova yra šeimininkas, o mes – jo darbininkai (Lk 17:10). Jei bandytume Dievo darbą dirbti savaip, jungą nešti būtų labai sunku. Bet jeigu Jehovos darbą dirbame, kaip jis nurodo, įveiksime visas kliūtis ir padarysime tai, kas, regis, neįmanoma. Niekas Dievui nesutrukdys įgyvendinti savo valios (Rom 8:31; 1 Jn 4:4). Svarbiausia gyvenime mums yra teikti šlovę Jehovai, visų mūsų Tėvui. Štai pirmajame amžiuje kai kurie žmonės sekė Jėzų iš savanaudiškų paskatų, bet negavę, ko tikėjosi, netrukus jo jungą nešti nustojo (Jn 6:25–27, 51, 60, 66; Fil 3:18, 19). O tie, kurie nuoširdžiai mylėjo Dievą ir artimą, tą jungą noriai nešė iki pat mirties – tarnavo Dievui tol, kol gyveno žemėje. Be to, troško tarnauti su Kristumi ir danguje. Mums, kaip ir jiems, nešti Jėzaus jungą nebus per sunku, jei turėsime teisingus motyvus. w19.09 20 ¶1; 24–25 ¶19–20

Pagalvok, kokia palaima būti išlaisvintam iš klaidatikystės. Kaip mes džiaugiamės Dievo suteikta laisve! O ateityje žmonijos laukia dar didesnė laisvė. Netrukus Jėzus imsis ryžtingų veiksmų – padarys galą klaidingoms religijoms ir žmonių valdymui. Dievas apsaugos „milžinišką minią“ savo tarnų ir jie galės gyventi žemėje rojaus sąlygomis (Apr 7:9, 14). Tuomet daugybė žmonių bus prikelti iš mirties ir turės galimybę išsivaduoti iš pragaištingos Adomo nuodėmės įtakos (Apd 24:15). Tūkstantį metų karaliaudamas, Jėzus kartu su savo bendravaldžiais padarys viską, kad žmonija būtų sveika tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tas tūkstantmetis, kaip ir jubiliejaus metai Izraelyje, bus tikros laisvės laikotarpis. Per jį visi ištikimi Dievo tarnai žemėje atgaus tobulybę, nuodėmės neliks nė pėdsako. w19.12 12–13 ¶14–16

Geraširdis ir dosnus pirmojo amžiaus krikščionis vardu Juozapas, dar vadinamas Barnabu, tai yra „paguodos sūnumi“, mums yra sektinas pavyzdys (Apd 4:36, 37). Barnabas atėjo į pagalbą neseniai krikščioniu tapusiam Sauliui, nors daugelis brolių šio buvusio bendruomenių persekiotojo šalinosi (Apd 9:21, 26–28). O ką Jeruzalės vyresnieji pasiuntė į tolimąją Sirijos Antiochiją, sužinoję, kad ten gyvenantiems broliams reikia padrąsinimo? Ne ką kitą, o Barnabą. Ir gerai, kad pasirinko būtent jį. Kaip rašoma Biblijoje, Barnabas „ragino juos visus būti ryžtingus ir ištikimus Viešpačiui“ (Apd 11:22–24). Jehova ir šiandien gali padėti mums tapti paguodos sūnumis kitiems. Per mus jis gali paguosti artimojo netekusį brolį ar sesę. Taip pat gali mus paskatinti aplankyti sergantį ar prislėgtą bendratikį, jam paskambinti ir pasakyti keletą malonių žodžių. Ar, kaip ir Barnabas, stengiamės būti Jehovai naudingi? (1 Tes 5:14) w19.10 22 ¶8

Glaudžiai bendradarbiaudami su broliais ir sesėmis, matome ne tik geruosius jų bruožus. Kartais pastebime ir silpnybių. Ką daryti, kad draugystė neapkarstų? Tikėtis tobulybės iš savo brolių ir sesių nebūtų protinga. Su kuo nors susidraugavę turėsime įdėti daug darbo ir pastangų, kad tie draugystės saitai nenutrūktų. Jei bičiulis padaro klaidą, jam susiprasti galbūt padės mūsų rūpestingas, bet sykiu tiesus pamokymas iš Dievo Žodžio (Ps 141:5). Jei mus įskaudina, būkime atlaidūs. O atleidę nebeprikaišiokime ir nekalbėkime apie tai kitiems. Kaip svarbu šiais sunkiais laikais matyti brolių ir sesių gerąsias savybes, o ne trūkumus! Tai stiprins mūsų tarpusavio ryšį, ir užėjus didžiajam suspaudimui artimi draugai bus šalia. w19.11 6 ¶13, 16

Kaip Jėzus ir prisakė, vesdami Biblijos studijas įdedame visą širdį – stengiamės padėti studijuotojams suprasti, kaip svarbu stoti į tiesos kelią ir tarnauti Jehovai, paklusti jo valdžiai. Skatiname juos pritaikyti įgytas žinias, paaukoti savo gyvenimą Jehovai ir pasikrikštyti. Tik taip jie galės pergyventi Jehovos dieną (1 Pt 3:21). Iki šio pasaulio pabaigos laiko liko visai mažai. Nebeturime kada studijuoti su žmonėmis, iš kurių gyvensenos nesimato, kad jie ketintų tapti Kristaus mokiniais (1 Kor 9:26). Mūsų darbas labai skubus. Kol nevėlu, žinią apie Karalystę turime pranešti dar daugybei žmonių. w19.10 11–12 ¶14–15

Izraelitai kasmet rinkdavosi švęsti Permaldavimo dienos. Tądien būdavo aukojamos aukos, ir jos primindavo visiems, kad žmonės yra nuodėmingi ir jiems reikia atleidimo. Tačiau pirmiausia vyriausiasis kunigas turėjo užberti ant žarijų šventųjų smilkalų ir iš smilkyklės pasklisdavo malonus kvapas. Kuo mums tai reikšminga? Biblijoje smilkalams prilyginamos ištikimų Jehovos tarnų maldos (Ps 141:2; Apr 5:8). Smilkalus Jehovos akivaizdon kunigas nešdavo su didžia pagarba. Melsdamiesi mes irgi artinamės prie Jehovos su didžia pagarba. Esame labai dėkingi savo Kūrėjui, kad jis leidžia mums artintis prie jo kaip prie Tėvo (Jok 4:8). Jis netgi laiko mus savo draugais (Ps 25:14). Tą ryšį labai branginame, todėl stengiamės jokiais būdais savo Dievo nenuvilti. w19.11 20–21 ¶3–5

Koks požiūris į darbą vyrauja ten, kur gyveni? Kai kuriose šalyse žmonės šiandien dirba kaip niekad daug. Jie tiek užsiėmę, kad neberanda laiko nei pailsėti, nei pabūti su šeima, nei pamąstyti apie gyvenimo prasmę (Mok 2:23). Bet yra ir tokių, kurie dirbti nemėgsta ir ieško dingsčių nuo darbo išsisukti (Pat 26:13, 14). Taigi vieni žmonės dirba per daug, kiti apskritai darbo kratosi. O ką šiuo atžvilgiu būtų galima pasakyti apie Jehovą ir Jėzų? Jehovai, be abejo, patinka darbuotis. Jėzus sakė: „Mano Tėvas darbuojasi iki šiolei, darbuojuosi ir aš“ (Jn 5:17). Tik pagalvokime, kiek daug Jehova padarė – sukūrė visas dvasines esybes ir neaprėpiamą visatą. Mūsų gražioji planeta – irgi jo rankų darbas. w19.12 2 ¶1–2

Kaip Dovydas tapo Dievui toks artimas? Jis daug sužinojo apie Jehovą stebėdamas kūriniją. Vaikystėje jis nemažai laiko praleido ganydamas tėvo avis ir tikriausiai jau tada ėmė stebėti Jehovos kūrinius ir apie juos mąstyti. Pavyzdžiui, naktimis žvelgdamas į dangų Dovydas ne tik matė žvaigždes, bet ir įžvelgė, koks yra jų Kūrėjas (Ps 19:1, 2). Mąstydamas, kaip nuostabiai yra sukurtas žmogus, Dovydas suprato, kad Jehova labai išmintingas (Ps 139:14). Stebėdamas Jehovos kūrinius ir apie juos galvodamas, jis suvokė savo menkumą. Ko galime pasimokyti? Vis apsidairykime aplinkui, pasigrožėkime kūrinija – augalais, gyvūnais, žmonėmis – ir pamąstykime, ką ji leidžia suprasti apie Kūrėją. Šitaip savo Dievą kasdien vis geriau pažinsime ir vis labiau pamilsime (Rom 1:20). w19.12 19–20 ¶15–17

Mozė nusprendė tarnauti Dievui. Būdamas maždaug keturiasdešimties, Mozė „atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi“, atsižadėjo aukštos padėties, ir pasirinko būti su hebrajais, Egipte vergaujančia Dievo tauta. Stodamas už hebrajus, jis rizikavo užrūstinti patį Egipto valdovą, žmonių laikomą dievu. Koks stiprus buvo Mozės tikėjimas! Jis pasitikėjo Jehova – statė savo draugystę su Dievu ant tvirto pamato ir ta draugystė truko visą jo gyvenimą (Pat 3:5). Ko galime pasimokyti? Visiems mums kaip Mozei reikia apsispręsti, ar tarnausime Dievui ir ar būsime su jo tauta. Tiems, kurie tampa Dievo tarnais, galbūt tenka ką nors aukoti ar atlaikyti aplinkinių priešiškumą. Bet jei savo dangiškuoju Tėvu pasitikėsime, jis tikrai mums padės. w19.12 17 ¶5–6

Nors Jehova padarė mus iš dulkių, mūsų vertė jo akyse labai didelė. Iš kur žinome, kad nesame jam tik saujelė žemių? Dievas sukūrė mus panašius į save, tai yra pranašesnius už kitus savo kūrinius žemėje (Pr 1:27). Be to, patikėjo rūpintis gyvūnais ir prižiūrėti visą planetą (Ps 8:4–8). Nors dėl Adomo nuodėmės žmonės tapo netobuli, Jehovos akyse jų vertė nesumažėjo. Priešingai – Dievui esame labai brangūs. Jis net siuntė į žemę savo mylimą Sūnų, kad mūsų nuodėmes išpirktų (1 Jn 4:9, 10). Dėl to, kad išpirka buvo sumokėta, Jehova ateityje galės prikelti iš mirties Adomo palikuonius – „tiek teisiuosius, tiek neteisiuosius“ (Apd 24:15). Skaitydami Bibliją suprantame, kad nors ir sirgtume, stokotume ar būtume senyvo amžiaus, mūsų vertė Dievo akyse dėl to nesumenksta (Apd 10:34, 35). w20.01 15 ¶5–6

Dangiškasis pašaukimas nėra paveldimas – pateptieji jį gauna iš Dievo (1 Tes 2:12). Todėl neturėtume uždavinėti trikdančių klausimų. Pavyzdžiui, būtų nepagarbu teirautis dvasia patepto brolio žmonos, kaip ji jaučiasi pagalvojusi, kad rojuje gyvens be savo vyro. Juk žinome, kad naujajame pasaulyje išsipildys šie psalmininko žodžiai: „Tu delną savąjį atgniauži ir kiekviena būtybė gauna iš tavęs, ko trokšta“ (Ps 145:16). Jeigu pateptuosius imtume aukštinti, rizikuotume įkliūti į spąstus. Kokius? Sprendžiant iš to, kas rašoma Biblijoje, net ir dvasia pateptas krikščionis gali tapti neištikimas Dievui ar palikti bendruomenę (Mt 25:10–12; 2 Pt 2:20, 21). Jei taip nutiktų su pateptuoju, kuriuo labai žavimės, kiltų pavojus, kad prarasime tikėjimą Dievu ar net nustosime jam tarnauti. Taigi labai svarbu nesureikšminti asmenybių – nei pateptųjų, nei kitų gerai žinomų ar ilgamečių Dievo tarnų. w20.01 29 ¶9–10

Esame Jehovos „mylimi vaikai“, todėl labai stengiamės sekti jo pavyzdžiu – mokomės kitus mylėti, daryti jiems gera ir prireikus atleisti. Matydami mūsų dorą elgesį, žmonės, kurie Dievo nepažįsta, galbūt panorės apie jį sužinoti daugiau (1 Pt 2:12). Tėvams itin svarbu sekti Jehovos pavyzdžiu – su vaikais elgtis taip kaip jis. Tada ir vaikai, tikėtina, norės tapti Dievo draugais. Savo dangiškuoju Tėvu mes didžiuojamės ir norime, kad apie jį sužinotų kuo daugiau žmonių. Jaučiame tą patį, ką ir karalius Dovydas. „Aš Jehova didžiuosiuosi“, – rašė jis (Ps 34:2). O jei kalbėti apie Dievą nedrįstame? Kas padės įsidrąsinti? Vis pagalvokime, kaip Jehova džiaugiasi, kai pasakojame apie jį kitiems. Taip pat dėmesį sutelkime į tai, kiek daug gera žmonės patirs jį pažinę. Dievas davė drąsos pirmojo amžiaus krikščionims – duos ir mums (1 Tes 2:2). w20.02 11 ¶12; 13 ¶13

Savo gyvenimą keisti ir pasikrikštyti ryžtasi nemažai Bibliją studijuojančių žmonių. Vis dėlto kai kurie nėra linkę stoti į Jėzaus mokinių gretas. Gilintis į Biblijos mokymus jiems patinka, bet dvasinės pažangos nedaro. Jei ir tu vedi kokiam žmogui Biblijos studijas, be abejo, nori padėti jam tapti Kristaus mokiniu ir stengiesi išmokyti jį įgytomis žiniomis vadovautis gyvenime. Biblijos studijuotojui būtina pamilti Jehovą, – tik tada jis galės iš meilės jam tarnauti. Todėl pirmiausia padėk žmogui suprasti, kad Jehova jį myli ir rūpinasi asmeniškai. Tokiems žmonėms ypač svarbu pabrėžti, kad Jehova geras. Jis yra „našlaičių tėvas ir našlių gynėjas“ (Ps 68:5). Kai suvoks, koks Jehovai yra brangus, žmogus, tikėtina, jį pamils. Taigi padėk studijuotojui įsisąmoninti: Dievas nori, kad jis pasirinktų amžino gyvenimo kelią, todėl yra pasirengęs tame kelyje jį palaikyti. w20.01 3 ¶7–8

Apaštalas Paulius buvo nuolankus, todėl pripažino, kad sunkiu metu jam reikia draugų padrąsinimo. Apaštalas nesijaudino, kad kiti dėl to palaikys jį silpnu žmogumi (Kol 4:7–11). Tad ir mes būkime nuolankūs ir, kai sunku, priimkime iš brolių ir sesių paguodą ir padrąsinimą. Paulius žinojo, kad jį paguos ir Dievo mintys, užrašytos šventuosiuose raštuose (Rom 15:4). Taip pat suteiks išminties, kaip ištverti visokius sunkumus (2 Tim 3:15, 16). Kai antrąkart buvo įkalintas Romoje, Paulius jautė, kad gyventi jam liko neilgai. Apaštalas prašė Timotiejų kuo greičiau atvykti pas jį ir atnešti ritinius (2 Tim 4:6, 7, 9, 13). Kam Pauliui tų ritinių reikėjo? Veikiausiai jie buvo dalis hebrajiškųjų raštų ir apaštalas, būdamas nelaisvėje, galėjo juos tyrinėti. Jei mes, kaip ir Paulius, esame įpratę tyrinėti Bibliją, Jehova net sunkiausiomis aplinkybėmis padės rasti joje paguodą. w20.02 23 ¶14–15

Elifazas, Bildadas ir Cofaras galvojo ne apie tai, kaip Jobui padėti. Sprendžiant iš to, ką jie vėliau kalbėjo, jiems rūpėjo įrodyti, kad jis padarė kažką negero. Tie vyrai apie Jobą ir Jehovą pasakė ir teisingų dalykų, tačiau dauguma jų teiginių buvo užgaulūs ir neatitiko tiesos. Jobą jie negailestingai kaltino (Job 32:1–3). Kaip į tai pažiūrėjo Jehova? Ant tos trijulės jis užsidegė pykčiu – pavadino kvailiais ir liepė prašyti Jobą už juos melstis (Job 42:7–9). Skaitydami apie tai, kaip Elifazas, Bildadas ir Cofaras elgėsi ir ką kalbėjo, įžvelgiame svarbių pamokų. Pirma, nevalia brolių ir sesių teisti (Mt 7:2–5). Prieš ką nors sakydami, bendratikį išklausykime, – tada geriau suprasime, ką jam tenka patirti (1 Pt 3:8). Antra, jeigu jau nusprendėme ką pasakyti, parinkime malonius žodžius ir kalbėkime tiesą (Ef 4:25). Trečia, Jehovai nėra vis tiek, ką vienas kitam sakome. w20.03 22–23 ¶15–16

Dažnai būna, kad padėdami Jehovą pažinti kitiems patys geriau jį pažįstame. Pavyzdžiui, Jehova veda mus pas žmones, kurių širdis pasirengusi priimti tiesą, ir iš to suprantame, kad jis atjautus (Jn 6:44; Apd 13:48). Taip pat matome, kaip mūsų studijuotojai atsikrato blogų įpročių ir ima keistis į gera, – įsitikiname, kad Dievo Žodis iš tiesų galingas (Kol 3:9, 10). Dievas nori, kad mūsų bendruomenės teritorijoje gyvenantys žmonės būtų išgelbėti, todėl suteikia jiems daugybę progų su juo susipažinti – akivaizdu, Jehova yra labai kantrus (Rom 10:13–15). Kad ir kiek laiko Jehovai tarnaujame, savo draugystę su juo turime branginti. Ar išties vertiname ryšį su Dievu, bus akivaizdu iš mūsų maldų. Draugystės nebus, jei nebendrausime. Tad jei nori su Dievu susidraugauti, dažnai jam melskis, nebijok išsakyti slapčiausių minčių ir jausmų. w19.12 19 ¶11, 13–14

Tikra paguoda tai žinoti. Be to, turime tvirtą viltį, kad, būdamas Dievo Karalystės Karalius, Jėzus atitaisys visas skriaudas, kurias mums padarė Šėtonas ir jo valdomas pasaulis (Iz 65:17; 1 Jn 3:8; Apr 21:3, 4). Nors Jėzus pavedė mums nelengvą darbą, jaučiamės drąsūs, nes jis yra pažadėjęs būti su mumis „per visas dienas iki šio pasaulio pabaigos“ (Mt 28:19, 20). Argi tokia paguoda, viltis ir drąsa nėra svarus pagrindas jaustis ramiems? O kaip neprarasti ramybės, kai krečia dideli išbandymai? Imkime pavyzdį iš Jėzaus. Pirma, nuolatos melskimės. Antra, pakluskime Jehovai ir uoliai skelbkime gerąją naujieną, net kai tai daryti sunku. Trečia, per išbandymus kliaukimės draugų pagalba. Tada Dievo ramybė saugos mūsų protą ir širdį, ir kaip Jėzus pajėgsime ištverti bet kokius išmėginimus (Fil 4:6, 7; Jn 16:33). w19.04 13 ¶16–17