Spalis

Aiškiai matome, kad Jehova savo tarnus saugo ir šiandien. Pagalvokime štai apie ką. Po visus žemės kampelius mes skelbiame Biblijos tiesą ir šitaip atskleidžiame piktus Velnio darbus (Mt 28:19, 20). Jis, aišku, norėtų mus sustabdyti, bet negali. Taigi mums nėra dėl ko bijoti piktųjų dvasių. Jei tik būsime Jehovai ištikimi, demonai nepadarys mums neatitaisomos žalos. Vis dėlto kiekvienas turime kovoti su demonų įtaka ir kliautis Jehova. O Dievas mūsų pastangas palaimins ir mes gebėsime atpažinti ir atmesti Šėtono melus. Tuomet mūsų nekaustys piktųjų dvasių baimė. Svarbiausia, sustiprinsime ryšį su Jehova. Jėzaus mokinys Jokūbas rašė: „Priešinkitės Velniui, ir jis bėgs nuo jūsų. Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų“ (Jok 4:7, 8). w19.04 24 ¶15; 25 ¶18

Vaikai yra brangus turtas, Jehovos dovana. Jūsų pareiga tą turtą sergėti. Kaip galėtumėte apsaugoti savo atžalas nuo seksualinio išnaudojimo? Pirma, apie vaikų lytinį išnaudojimą paieškokite daugiau informacijos. Pasidomėkite, kokie žmonės dažniausiai išnaudoja vaikus ir kokiais būdais juos prisivilioja. Stenkitės įžvelgti, kokie pavojai vaikui gali grėsti (Pat 22:3; 24:3). Atminkite, kad daugeliu atvejų išnaudotojas būna asmuo, kurį vaikas pažįsta ir kuriuo pasitiki. Antra, atvirai bendraukite su vaiku (Įst 6:6, 7; Jok 1:19). Turėkite omenyje, kad dažnai vaikai nėra linkę pasakoti apie patirtą prievartą. Galbūt išnaudotojas prigrasino jiems niekam nieko nesakyti, arba gal jie baiminasi, kad niekas jais nepatikės. Jeigu nujaučiate ką nors negera, atsargiai ir draugiškai vaiką paklausinėkite ir kantriai jį išklausykite. Trečia, suteikite vaikui reikalingų žinių. Mokykite, ką sakyti ir kaip elgtis, jei kas nors mėgintų jį liesti taip, kaip nedera. w19.05 13 ¶19–22

Kodėl išdiduoliai Dievui nemieli? Viena, tokie žmonės yra panašūs į Šėtoną – labiau už viską myli save ir to nė kiek neslepia. Tik įsivaizduokime, Šėtonas tikėjosi, kad Jėzus – tas, per kurį Dievas viską sukūrė, – parpuolęs jį pagarbins! (Mt 4:8, 9; Kol 1:15, 16) Nors pasipūtėliai mano, kad yra išmintingi, Dievo akyse jų išmintis yra kvailystė (1 Kor 3:19). Mes iš Biblijos mokomės save vertinti tinkamai. Joje rašoma, kad save mylėti reikia. Jėzus sakė: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 19:19). Vadinasi, savo poreikiais rūpintis svarbu. Vis dėlto Dievo Žodis perspėja, kad neimtume savęs laikyti svarbesniais už kitus. Jame skaitome: „Nieko nedarykite iš noro visus pranokti ar iš tuščiagarbiškumo – nuolankiai laikykite kitus aukštesniais už save“ (Fil 2:3; Rom 12:3). w19.05 24 ¶13–14

Kai tiesa iš Biblijos palietė širdį ir panorome tarnauti Jehovai, turėjome pasikeisti, galbūt net atsikratyti kokių nors blogų įpročių (1 Kor 6:9–11). Esame labai dėkingi Jehovai, kad padėjo mums tapti geresniais žmonėmis. Žinoma, nebūtų teisinga manyti, kad toliau keistis mums nebereikia. Nors nebedarome tokių rimtų nuodėmių kaip prieš krikštą, svarbu vengti visko, kas sukeltų norą grįžti prie to, ką palikome. Čia svarbūs du dalykai. Pirma, turime nustoti sekti šiuo pasauliu, nebeleisti jam formuoti mūsų mąstysenos. Antra, turime visiškai pasikeisti. Ar gana tik pakeisti savo išvaizdą, manieras? Ne, pasikeisti reikia iš esmės. Turime atnaujinti protą – išmokti kitaip mąstyti, reaguoti, taip pat pakeisti savo norus ir polinkius. w19.06 9 ¶4–6

Jėgų mums suteikia bendruomenės sueigos. Būdami sueigose galime patirti, kad Jehova yra tikra „pagalba ir paguoda“. Čia Dievas stiprina mus per savo šventąją dvasią, savo Žodį ir savo tarnus. Sueigose galime pasidrąsinti vienas kito tikėjimu (Rom 1:11, 12). Mūsų sesė Sofija sako: „Ištverti man padėjo Jehova ir mūsų brolija. Didžiulė pagalba man buvo bendruomenės sueigos. Pamačiau, kad kuo uoliau užsiimu tarnyba ir visokia veikla bendruomenėje, tuo lengviau susitvarkau su įtampa ir nerimu.“ Kai būname nusiminę, prisiminkime štai ką: Jehova ne tik žada išvaduoti iš nerimo ir įtampos ateityje – jis ir dabar padeda kovoti su rūpesčiais. Dievas teikia mums ir norą, ir gebėjimą grumtis su nusivylimu ir nepasiduoti slogiems jausmams (Fil 2:13). w19.06 19 ¶17–18

Po prisikėlimo Jėzus nori nedelsdamas susitikti su mokiniais. Akivaizdu, jis turi pasakyti jiems kažką labai svarbaus. Susitikęs su savo mokiniais, Jėzus pavedė jiems svarbų darbą – darbą, kurį šiandien dirbame ir mes. Jėzus jiems tarė: „Eikite ir darykite mano mokiniais visų tautų žmones [...], mokykite laikytis visko, ką esu jums įsakęs“ (Mt 28:19, 20). Jėzus tikisi, kad visi jo sekėjai skelbs gerąją naujieną. Šią užduotį jis pavedė ne tik 11 ištikimų savo apaštalų. Kodėl galime daryti tokią išvadą? Pagalvokime, ar tik apaštalai buvo susirinkę ant kalno Galilėjoje, kai Jėzus minėtą priesaką ištarė? Prisiminkime, ką moterims sakė angelas: „Tenai [tai yra Galilėjoje] jį pamatysite“ (Mt 28:7). Vadinasi, anos dievobaimingos moterys irgi turėjo dalyvauti susitikime su Jėzumi. w20.01 2 ¶1–4

Jėzus paaiškino, kodėl jo mokiniai bus persekiojami, – pasaulis jų nekęs, nes jie pasauliui nepriklauso. Taigi persekiojimas tikrai nereiškia, kad Jehova mūsų nelaimina. Priešingai, tai įrodymas, kad einame teisingu keliu. Kad ir kaip priešininkai stengtųsi, Jehovos tarnų nesustabdys. Daugelis mėgino, bet jiems nepavyko. Štai per Antrąjį pasaulinį karą ne vienos šalies valdžia aršiai persekiojo Jehovos liudytojus. Mūsų veikla buvo uždrausta ne tik nacistinėje Vokietijoje, bet ir Australijoje, Kanadoje bei kitose šalyse. Ar Dievo tarnai nuleido rankas? Įdomu, kad 1939 metais, karui prasidėjus, pasaulyje buvo 72 475 gerosios naujienos skelbėjai. O karo pabaigoje 1945 metais, kaip rodo ataskaita, skelbėjų buvo daugiau nei dvigubai – 156 299. Akivaizdu, mūsų darbą Jehova labai laimino. w19.07 9 ¶4–5

Jeigu šiuo metu ir nevedame nė vienų Biblijos studijų, prie Kristaus pavestos užduoties – daryti žmones jo mokiniais – galime prisidėti kitaip, pavyzdžiui, šiltai pasveikinti į sueigą atėjusį naują žmogų, būti jam paslaugūs ir draugiški. Tada jis matys, kad meilė iš tiesų yra mūsų skiriamasis bruožas. Iš mūsų komentarų, kad ir trumpų, nauji bendruomenės nariai gali mokytis, kaip išreikšti savo įsitikinimus nuoširdžiai ir taktiškai. Naujus skelbėjus galėtume pakviesti į tarnybą, pamokyti juos, kaip, naudojantis Biblija, su pašnekovais samprotauti. Šitaip padėsime jiems sekti Kristaus pėdomis (Lk 10:25–28). Daugelis krikščionių yra labai užimti, turi visokių svarbių įsipareigojimų. Vis dėlto jie randa laiko vesti kitiems Biblijos studijas ir patiria daug džiaugsmo. w19.07 17 ¶11, 13

Ko reikėjo, kad apaštalas Paulius lenktynes užbaigtų? Jis sakė: „Nebežiūrėdamas į visa, kas liko už nugaros, veržiuosi link to, kas prieš akis.“ Paulius neleido, kad jo dėmesį nuo tarnybos Jehovai atitrauktų praeities pasiekimai ar klaidos. Iš kur tai žinome? Štai keli pavyzdžiai. Nors buvo žymus judaizmo veikėjas, savo laimėjimus laikė „atliekomis“ (Fil 3:3–8). Be to, nors anksčiau persekiojo krikščionis, jis nepasidavė kaltės jausmui ir liko uolus gerosios naujienos skelbėjas. Paminėtina ir dar kai kas: dėl Jehovos apaštalas daug aukojosi ir tarnyboje patyrė visokiausių sunkumų – kalėjo, buvo nuplaktas, apmėtytas akmenimis, išgyveno laivo sudužimą, stokojo maisto ir drabužių (2 Kor 11:23–27). Vis dėlto jis nemanė, kad nuveikė jau pakankamai ir kad stengtis nebereikia. w19.08 3 ¶5

Daugybė brolių ir sesių gyvena šalyse, kur mūsų veikla suvaržyta (Mt 10:17–20). Kadangi skelbti gerosios naujienos po namus jie negali, randa kitų būdų, kaip paliudyti žmonėms tiesą. Vienoje tokioje šalyje rajono prižiūrėtojas pasakė broliams ir sesėms, kad jų asmeninė tarnybos teritorija dabar yra kiek kitokia – tai visi giminaičiai, kaimynai, bendramoksliai, bendradarbiai ir pažįstami. Prižiūrėtojas paragino savo „teritorijoje“ neaplenkti nė vieno. Per porą metų tame rajone bendruomenių skaičius žymiai išaugo. Nors mūsų šalyje ir nebūtų kliūčių skelbti gerąją naujieną, vis tiek galime imti pavyzdį iš kitur gyvenančių bendratikių: išnaudoti visas progas paliudyti žmonėms tiesą ir neabejoti, kad Jehova suteiks mums jėgų įveikti bet kokias kliūtis (Fil 2:13). Šiandien kaip niekad reikia stengtis įžvelgti, kas gyvenime svarbiau, būti be priekaišto Dievo akyse, netapti niekam suklupimu ir duoti gausių teisumo vaisių. Tada mūsų meilė vis augs ir dėl to bus šlovė Jehovai. w19.08 13 ¶17–18

Vargu ar norėtume turėti reikalų su tokiais, kurie nuolat perša savo nuomonę ir į kitų pasiūlymus nekreipia dėmesio. Bet kaip malonu leisti laiką su bendratikiais, kurie yra atjautūs, kupini broliškos meilės, jautrios širdies ir nuolankios dvasios (1 Pt 3:8). Mums smagu būti su tokiais žmonėmis ir tikriausiai jiems smagu būti su mumis, – žinoma, jei esame nuolankūs. Be to, jei esame nuolankūs, lengviau yra susitaikyti su neteisybe. O jos gyvenime netrūksta. Taip jau būna, kad gabieji ne visada sulaukia pripažinimo, o tie, kas talentais nepasižymi, laikomi pagarboje. Vis dėlto karalius Saliamonas sakė, kad geriau jau su esamomis aplinkybėmis susitaikyti, nei sielotis, kad ne viskas klostosi taip, kaip norėjome (Mok 6:9). Jei esame nuolankūs, lengviau priimti gyvenimą tokį, koks yra. w19.09 4 ¶9–10

Tie, kuriems Jehova yra suteikęs tam tikrų įgaliojimų, pavyzdžiui, šeimų galvos, turi papildomą paskatą jo klausyti. Jų klusnumas duoda daug gera kitiems. Jehova yra paskyręs tėvą būti šeimos galva ir tikisi, kad jis mokys ir drausmins savo atžalas (1 Kor 11:3). Bet šeimos galvai nevalia elgtis, kaip patinka, – jis yra atskaitingas Dievui, „kurio dėka kiekviena šeima danguje ir žemėje turi vardą“ (Ef 3:14, 15). Jei tėvas Jehovai paklūsta, savo įgaliojimais šeimoje naudojasi jo garbei. Tad nepiktnaudžiauk Jehovos suteiktais įgaliojimais, pripažink savo klaidas ir priimk Biblija pagrįstus pamokymus, – tada šeima matys, kad esi nuolankus, ir už tai tave gerbs. Kai namiškių vardu kreipiesi į Jehovą, atvirai išsakyk jam savo jausmus. Iš to jie supras, kad nuoširdžiai ieškai jo pagalbos ir vadovavimo. Svarbiausia, daryk viską, kad tavo gyvenimas suktųsi apie tarnystę Jehovai (Įst 6:6–9). Vertingiausia, ką gali šeimai duoti, – tai geras tavo pavyzdys. w19.09 15 ¶8; 17 ¶14; 18 ¶16

Morkus buvo paslaugus ir visada pasirengęs kuo nors padėti. Tam tikru metu jis labai pasitarnavo apaštalams Pauliui ir Petrui – veikiausiai rūpinosi jų fizinėmis reikmėmis (Apd 13:2–5; 1 Pt 5:13). Pasak Pauliaus, Morkus darbavosi su juo dėl Dievo Karalystės ir buvo jam didelis pastiprinimas (Kol 4:11, išnaša). Morkus buvo labai artimas Pauliui. Apie 65-us mūsų eros metus apaštalas paskutinįkart kalėdamas Romoje rašė Antrąjį laišką Timotiejui. Tame laiške jis prašė Timotiejų atvykti į Romą ir kartu pasiimti Morkų (2 Tim 4:11). Akivaizdu, Paulius vertino Morkų už ištikimą tarnystę, todėl norėjo, kad sunkiu metu jis būtų šalia. Morkus Pauliui buvo didelė pagalba – tikriausiai parūpindavo jam maisto ir rašymo reikmenų. Draugo parama ir palaikymas, matyt, suteikė apaštalui jėgų ištverti iki pat dienos, kai buvo nubaustas mirtimi. w20.01 11 ¶12–13

Mes nusprendėme gyventi nebe sau ir ėmėmės nelengvo darbo. Jėzus perspėjo, kad būsime persekiojami. Tačiau mes tikime, kad Jehova duos jėgų viską ištverti, ir kuo daugiau ištversime, tuo tvirtesni tapsime (Jok 1:2–4). Tikime ir tuo, kad Jehova mumis pasirūpins, kad Jėzus mus globos ir prižiūrės, kad bendratikiai visada įkvėps drąsos (Mt 6:31–33; Jn 10:14; 1 Tes 5:11). Štai kraujoplūdžiu sergantis moteris, kurią Jėzus išgydė, atgaivą pajautė iškart (Lk 8:43–48). Bet kad galėtų tą atgaivą jausti visą amžinybę, turėjo ištikimai jį sekti. Ar moteris ryžosi užsidėti ant pečių Jėzaus jungą? Jei taip, jos laukė nuostabus atlygis – tarnystė Dievui danguje kartu su jo Sūnumi. Visa, ką ji paaukojo, kad galėtų Jėzumi sekti, nė iš tolo neprilygo šitai garbei. Ar viltumės gyventi danguje ar žemėje, esame labai laimingi, kad atsiliepėme į Jėzaus kvietimą: „Ateikite pas mane.“ w19.09 25 ¶21–22

Kai trūko maisto, Dovydo vyrai kreipėsi į turtingą izraelitą vardu Nabalas prašydami juos sušelpti. Vyrai pagrįstai tikėjosi iš jo pagalbos, nes iki tol dykumoje saugojo jam priklausančias kaimenes. Tačiau Nabalas buvo savanaudis ir atsisakė jiems ką nors duoti. Tai sužinojęs Dovydas įniršo ir jau ketino su juo ir su visais jo šeimynos vyrais susidoroti (1 Sam 25:3–13, 22). Tuomet suskubo veikti Nabalo žmona Abigailė, protinga ir graži moteris. Ji parodė didžiulę drąsą – puolė Dovydui po kojų ir maldavo susilaikyti nuo keršto. Abigailė nenorėjo, kad Dovydas užsitrauktų kraujo kaltę, ir pagarbiai ragino jį palikti kerštą Jehovai. Nuolanki jos kalba ir nuovokus elgesys palietė Dovydui širdį ir jis suprato, kad šią moterį atsiuntė pats Jehova (1 Sam 25:23–28, 32–34). Abigailė buvo naudinga Jehovai, nes ugdėsi gražias savybes. Naudingos Jehovai gali būti ir mūsų sesės, jei tik ugdosi pagarbumą ir įžvalgą. Jehova per tokias krikščiones stiprina šeimas ir bendruomenes (Tit 2:3–5). w19.10 23 ¶10

Visi tikrieji krikščionys privalo laikytis atskirai nuo didžiosios Babelės. Biblijos studijuotojas, galimas dalykas, buvo aktyvus kokios nors bažnyčios narys – lankė pamaldas, dalyvavo religinėje veikloje ir aukojo savo bažnyčiai aukas. Kad galėtų tapti nekrikštytu skelbėju, dabar jam reikia nutraukti visus ryšius su klaidinga religija. Jis turi pateikti raštišką pareiškimą, kad atsisako narystės savo bažnyčioje, arba kaip kitaip tą narystę nutraukti. Tas pats pasakytina ir apie narystę kokioje kitoje organizacijoje, susijusioje su didžiąja Babele. Jehovos liudytojui svarbu, kad su didžiąja Babele nebūtų susijęs ir jo darbas (2 Kor 6:14–17). Kodėl laikomės tokios griežtos pozicijos? Didžioji Babelė Jehovos akyse yra netyra, todėl nenorime prisidėti prie jos darbų ir nuodėmių (Iz 52:11). w19.10 12 ¶16–17

Jeremijas, tikėtina, parašė ne vien knygą, vadinamą jo paties vardu, bet ir Pirmąją ir Antrąją karalių knygas. Rašydamas jis, be abejo, turėjo progą pamatyti, koks Jehova gailestingas netobuliems žmonėms, jei tik šie atgailauja. Pavyzdžiui, pranašas žinojo, kad Dievas pasigailėjo karaliaus Ahabo ir ištarė pažadą: „Kadangi prieš mane jis nusižemino, jam gyvam esant nelaimės neužtrauksiu“ (1 Kar 21:27–29). Jeremijas žinojo ir tai, kad Jehova atleido karaliui Manasui, nors šis savo darbais jį buvo supykdęs labiau nei Ahabas (2 Kar 21:16, 17; 2 Met 33:10–13). Mąstydamas apie Jehovos gailestingumą ir kantrybę, Jeremijas pats mokėsi būti gailestingas ir kantrus. Prisiminkime, kaip Jeremijas elgėsi su Baruchu, kai šis buvo pradėjęs skųstis savo tarnyste. Jeremijas neskubėjo Barucho pasmerkti – priešingai, padėjo savo draugui susivokti perduodamas jam rūpestingą, bet sykiu tiesų Dievo pamokymą (Jer 45:1–5). w19.11 6 ¶14–15

Kunigų knygoje skaitome, kad izraelitas galėjo aukoti bendrystės auką „norėdamas išreikšti dėkingumą“ (Kun 7:11–13, 16–18). Taigi jis aukojo ne dėl to, kad privalėjo, o dėl to, kad pats norėjo. Kaip ir tos bendrystės aukos, mūsų nori tarnystė liudija, kad Jehovą mylime. Iš visos širdies jam atiduodame, kas geriausia. Dievui malonu matyti milijonus žmonių, kurie noriai iš meilės jam tarnauja. Mums tikra paguoda žinoti, kad Jehova mato ir vertina ne tik mūsų darbus, bet ir motyvus. Pavyzdžiui, jei esi vyresnio amžiaus ir nebegali nuveikti, kiek norėtum, būk tikras, kad Jehova tave supranta. Gal manai, kad nelabai turi ką Dievui aukoti, bet jei su meile darai, ką gali, jis tavo auką mielai priima. Jehovai tu aukoji tai, kas geriausia. w19.11 22 ¶9; 23 ¶11–12

Labai svarbu, kad mūsų požiūris į darbą būtų teisingas. Dievas įkvėpė karalių Saliamoną parašyti: „Viskam yra metas, laikas kiekvienam dalykui.“ Saliamonas paminėjo metą sodinti, statyti, verkti, juoktis, šokti (Mok 3:1–8). Kaip matome, žmogaus gyvenime darbas ir poilsis eina greta vienas kito. Jėzus turėjo teisingą požiūrį į šiuos du dalykus. Kodėl galima taip sakyti? Sykį, kai apaštalai grįžo iš evangelizacijos kelionės, Jėzus matė, kad jiems reikia poilsio. Žmonėms vis ateinant ir išeinant, apaštalai „neturėjo laiko nė pavalgyti“, tad Jėzus paragino savo sekėjus šios dienos citatos žodžiais (Mk 6:30–34). Nors jis su savo mokiniais negalėjo ilsėtis kada panorėjęs, tąsyk suprato, kad visiems būtina atsikvėpti. Mums visiems kartais reikia atitrūkti nuo kasdienių darbų, atgauti jėgas. Ne be reikalo senovėje Dievas savo tautai buvo liepęs kas savaitę švęsti šabą. Nors Mozės Įstatymui nesame pavaldūs, į nuostatus dėl šabo verta pasigilinti. w19.12 3 ¶6–7

Jehova davė žodį rūpintis savo ištikimais tarnais ir jaučia pareigą to žodžio laikytis (Ps 31:1–3). Be to, Dievas žino, kad jeigu mumis nesirūpintų, mes, jo šeimos nariai, būtume labai nelaimingi. Taigi, Jehova yra pažadėjęs patenkinti mūsų fizines ir dvasines reikmes ir niekas jam nesutrukdys to pažado ištesėti (Mt 6:30–33; 24:45). Žinodami, kodėl Jehova laikosi savo pažadų, galime būti ramūs – jis padės užsidirbti duoną. Nusikelkime į pirmąjį amžių. Kilus nuožmiam Jeruzalės krikščionių persekiojimui, „visi, išskyrus apaštalus, buvo išblaškyti“ (Apd 8:1). Tik pagalvokime, kokius ekonominius sunkumus jiems teko pakelti! Ko gero, tie krikščionys prarado namus, darbą ar verslą, bet Jehova jų nepaliko. Ir patys broliai ir sesės pernelyg nenusiminė (Apd 8:4; Hbr 13:5, 6; Jok 1:2, 3). Jehova tuos ištikimus savo tarnus palaikė – palaikys ir mus (Ps 37:18, 19). w20.01 17–18 ¶14–15

Kad apgintų tėvo avis, Dovydui teko grumtis ir su liūtu, ir su meška. Jis suprato, kad plėšrūnų be Jehovos pagalbos nebūtų įveikęs. Panašiai buvo tada, kai nukovė Galijotą, – Dovydas neabejojo, kad nugalėti tą milžiną jam padėjo Jehova (1 Sam 17:37). Ir ištrūkęs iš karaliaus Sauliaus, savo pavydaus persekiotojo, rankų Dovydas pripažino, kad tik Jehovos dėka išsigelbėjo (Ps 18, antrašas). Išdidus žmogus panašiais atvejais prisiimtų visus nuopelnus sau. Bet Dovydas buvo nuolankus, todėl gebėjo įžvelgti Jehovos pagalbą. Ko galime pasimokyti? Vien prašyti Jehovą pagalbos negana – turime mokytis įžvelgti, kada ir kaip jis mums padeda. Jei nuolankiai pripažinsime savo ribotumus, matysime, kad tai, kas patiems neįmanoma, su Jehova tampa įmanoma. Turėsime daug progų patirti, kad Jehova mus palaiko, ir mūsų ryšys su juo vis stiprės. w19.12 20 ¶18–19

Kad Jehovai esame brangūs, galime neabejoti dėl keleto priežasčių. Jis patraukė mus prie savęs, atkreipė dėmesį į tai, kaip reagavome išgirdę gerąją naujieną (Jn 6:44). Kai tik pradėjome prie Jehovos artintis, jis ėmė artintis prie mūsų (Jok 4:8). Jehova visokiais būdais mus moko, – iš to irgi suprantame, kad mes jam svarbūs. Jis žino, kokie esame ir kokie galime būti. Prireikus pabara, nes mus myli. Argi ne akivaizdu, kad Jehovai esame brangūs? Prisiminkime karalių Dovydą. Jis sulaukė iš kai kurių žmonių paniekos, tačiau žinojo, kad Jehova jį myli ir palaiko. Tas žinojimas padėjo Dovydui teisingai įvertinti susiklosčiusias aplinkybes (2 Sam 16:5–7). Kai turime bėdų ar ramybės neduoda niūrios mintys, Jehova gali padėti į situaciją pažvelgti kitaip ir rasti išeitį (Ps 18:27–29). Neabejodami, kad Jehova mus palaiko, ir toliau tarnaujame jam su džiaugsmu (Rom 8:31). w20.01 15 ¶7–8

Kai tik Biblijos studijos tampa reguliarios, būtų gerai siūlyti studijuotojui kiekvieną susitikimą pradėti ir užbaigti malda. Pernelyg neatidėliok. Žmogus turi įsisąmoninti, kad Dievo Žodį gebėsime suprasti tik su šventosios dvasios pagalba. Turėdami tai omenyje, kai kurie broliai ir seserys nusprendžia studijuotojui perskaityti Jokūbo 1:5, kur rašoma: „Jeigu kuris iš jūsų stokoja išminties, tegu prašo Dievą.“ Tada studijuotojo paklausia: „Kaip galime gauti išminties?“ Į tokį klausimą žmogus veikiausiai atsakys, kad būtina jos melsti. Pamokyk studijuotoją, kaip melstis. Patikink jį, kad Dievui bus malonu girdėti jo nuoširdžias maldas. Paragink išsakyti savo slapčiausias mintis ir jausmus, – netgi tai, ko nesiryžtų pasakyti jokiam žmogui. Juk Jehova šiaip ar taip apie mus žino viską (Ps 139:2–4). w20.01 2 ¶3; 5 ¶11–12

Jehova nusprendžia, kada žmones patepti šventąja dvasia (Rom 8:28–30). Pirmuosius žmones Jehova išsirinko ir šventąja dvasia patepė po Jėzaus prikėlimo. Ko gero, visi tikrieji pirmojo amžiaus krikščionys buvo dvasia patepti. Paskesniais šimtmečiais dauguma tų, kurie save vadino Kristaus sekėjais, iš tiesų Kristumi nesekė. Vis dėlto tais amžiais tikrųjų krikščionių buvo ir Jehova juos patepė savo dvasia. Jėzus prilygino juos kviečiams, augantiems tarp piktžolių (Mt 13:24–30). Paskutinių dienų laikotarpiu Jehova ir toliau renkasi tuos, kurie sudarys 144 000 dvasia pateptųjų grupę. Taigi, jei Dievas nuspręstų kai kuriems savo tarnams suteikti dangiškąjį pašaukimą prieš pat pabaigą, negi jo sprendimu abejosime? (Rom 9:11) Žiūrėkime, kad nebūtume panašūs į darbininkus iš vieno Jėzaus palyginimo, kurie piktinosi dėl to, kaip šeimininkas atlygino samdiniams, dirbusiems pas jį tik vieną paskutinę valandą (Mt 20:8–15). w20.01 30 ¶14

Jehova daro viską, kad jo šeima būtų laiminga. Nors kartais patiriame sunkumų, turime kuo džiaugtis. Kuo gi? Mes žinome, kad dangiškasis Tėvas mus myli. Be to, gerai išmanome jo Žodį, Bibliją (Jer 15:16). Jaučiamės laimingi ir dėl to, kad esame vienoje šeimoje su žmonėmis, kurie myli Jehovą, myli vienas kitą ir laikosi aukštų moralės normų (Ps 106:4, 5). Mus džiugina Dievo pažadas, kad ateityje sulauksime geresnių laikų. Tikime, netrukus Jehova padarys galą blogiui ir tada, valdant jo Karalystei, žemė vėl taps rojumi. Taip pat laukiame meto, kai daugybė mirusiųjų grįš į gyvenimą ir susitiks su artimaisiais (Jn 5:28, 29). Prieš akis – nuostabi ateitis. Jau greitai dangiškąjį Tėvą šlovins, girs ir garbins visi, kas danguje ir kas žemėje. w20.02 13 ¶15–16

Jei tu sunkiai nusidėjai, nuodėmės neslėpk. Verčiau maldoje atvirai pasakyk Jehovai, ką padarei, – tada kaltės našta kiek palengvės. Vis dėlto, kad susigrąžintum draugystę su Jehova, vien maldos nepakaks. Tau būtina priimti drausminimą. Antai Jehova siuntė pranašą Nataną, kad padėtų karaliui Dovydui susivokti, ką padarė. Šis nesigynė ir savo nuodėmės su Batšeba nebandė sumenkinti. Jis iškart pripažino nusikaltęs, – ir ne tik Batšebos vyrui. „Nusidėjau Jehovai“, – pasakė jis. Dovydas priėmė Jehovos drausminimą ir Jehova jam atleido (2 Sam 12:10–14). Jeigu padarytum sunkią nuodėmę, pasikalbėk su tais, kuriuos Jehova paskyrė rūpintis bendruomene (Jok 5:14, 15). Ir jokiu būdu nesiteisink. Jeigu nuolankiai priimsi drausminimą ir, ką reikia, pataisysi, atgausi vidinę ramybę. w20.02 24 ¶17–18

„Dešimt žmonių“ vaizduoja visus, kurie puoselėja viltį amžinai gyventi žemėje. Jie nori tarnauti Jehovai drauge su pateptaisiais, nes mato, kaip šie yra laiminami. Nors Dievas neapreiškia, konkrečiai kuriuos iš savo tarnų patepa šventąja dvasia, krikščionys, puoselėjantys viltį gyventi žemėje, gali eiti drauge su jais. Kaip tai suprasti? Atsakymą randame šios dienos citatoje. Nors žodis „žydas“ pavartotas vienaskaita, įvardis „jumis“ leidžia suprasti, kad kalbama ne apie vieną asmenį; tai nėra mandagumo daugiskaita. Vadinasi, „žydas“ pranašystėje vaizduoja visus pateptuosius kartu paėmus. Taigi, krikščionys, kurių Jehova nėra patepęs šventąja dvasia, eina drauge su pateptaisiais ta prasme, kad kartu su jais tarnauja Dievui. „Dešimt žmonių“ nelaiko pateptųjų savo vadais, nes suvokia, kad turi vieną Vadą – Jėzų (Mt 23:10). w20.01 26 ¶1–2

Pasak Jėzaus, jo mokiniai turi vieni kitus mylėti taip, kaip jis juos mylėjo, – tada žmonės matys, kad jie yra tikrieji krikščionys. Šio priesako Jėzaus mokiniai laikėsi pirmajame amžiuje, jo laikosi ir šiandien. Jie supranta: nors ir ne visada lengva, mylėti vieniems kitus labai svarbu. Pamąstykime, ko galime pasimokyti iš brolių ir sesių, kurie, susiklosčius įtemptoms aplinkybėms, vis tiek stengiasi vieni kitus mylėti. Dėl netobulos žmogiškos prigimties mums sunku vieniems kitus mylėti iš visos širdies. Vis dėlto stengtis reikia, nes pats Kristus parodė mums pavyzdį. Jėzus atkreipė dėmesį į tai, kaip svarbu susitaikyti su broliu, kurį galbūt įskaudino koks nors mūsų poelgis ar žodžiai (Mt 5:23, 24). Jis pabrėžė, kad sugyventi tarpusavyje būtina – tik tada galime tikėtis Dievo palankumo. Jehovai malonu matyti, kad labai stengiamės su bendratikiais sutarti. Jei ant brolio ar sesės giežiame apmaudą ir nė nemėginame susitaikyti, mūsų tarnystė jam nebus miela (1 Jn 4:20). w20.03 24–25 ¶1–4

Šėtonas, Biblijoje vadinamas „melo tėvu“, meluoja nuo pat žmonijos istorijos pradžios (Jn 8:44). Jis, pavyzdžiui, skleidžia visokius klaidingus mokymus apie mirusiuosius. Tais mokymais patikėję, žmonės prigalvojo gausybę papročių ir prietarų. Kodėl Šėtono melagystės apie mirusiuosius jiems tokios patrauklios? Todėl, kad žmonės buvo sukurti gyventi amžinai ir mirti nenori (Mok 3:11). Biblijoje mirtis pavadinta mūsų priešu (1 Kor 15:26). Piktasis gerai žino, kad mirti nenorime, ir gudriai tuo pasinaudoja. Šėtonas daro viską, kad paslėptų Biblijos tiesą apie mirusiuosius ir apie tai, kas jų laukia ateityje. Bet kad ir kaip jis stengtųsi, šiandien tą tiesą žino ir skelbia kaip niekad daug žmonių (Mok 9:5, 10; Apd 24:15). Biblijos mokymas apie mirusiuosius mus guodžia, apsaugo nuo liguistos baimės ir nežinomybės. w19.04 14 ¶1; 15 ¶5–6

Jehova visais laikais mylėjo savo tarnus, ir ta meilė niekada neišblės. Dievas taip pat brangina tai, kas teisinga (Ps 33:5). Todėl galime būti tikri štai kuo: 1) Jehovai skaudu, kai jo tarnai patiria neteisybę; 2) metui atėjus jis įgyvendins teisingumą. Įstatymas, per Mozę duotas Izraelio tautai, buvo pagrįstas meile ir skatino žmones elgtis teisingai, be to, saugojo tuos, kurie nepajėgė apsiginti (Įst 10:18). Įstatymas bylojo, kad Jehova savo tarnais labai rūpinasi. Mozės Įstatymas nustojo galioti 33 m. e. metais, kai buvo įkurta krikščionių bendruomenė. Ar tai reiškė, kad krikščionys dabar bus be įstatymo, kuris juos saugotų ir mokytų? Tikrai ne. Jie turėjo naują – Kristaus įstatymą. Jėzus nepaliko jokio rašytinio įstatymų rinkinio. Kas tad vadinama Kristaus įstatymu? Trumpai sakant, visa, ko jis mokė savo sekėjus. Tai įvairūs jo duoti nurodymai, priesakai ir principai, kuriais krikščionims dera vadovautis. w19.05 2–3 ¶1–3

Visi iš prigimties norime, kad mus suprastų ir atjaustų. O kai tokios paguodos reikia kitiems, gebame ją suteikti. Pagalvokime, ką daro mažas vaikas, kai įsižaidęs pargriūva ir nusibrozdina kelį. Ašarodamas jis iškart bėga pas mamą ar tėtį. Tėvai, aišku, žaizdos neužgydys, bet vaiką paguos ir nuramins. Galbūt paklaus, kas atsitiko, nušluostys ašaras, apkabins, žaizdą aptvarstys. Neilgai trukus vaikas nurims ir gal net eis žaisti toliau. O žaizda per laiką užgis. Liūdna, bet kai kurie vaikai nukenčia kur kas labiau – jie būna seksualiai išnaudojami. Ar vaikas tai patirtų vieną kartą, ar būtų išnaudojamas metų metus, tokia prievarta palieka gilius emocinius randus. Kai kuriais atvejais skriaudikas būna nubaudžiamas, bet kartais bausmės išvengia. Kad ir kaip būtų, seksualinės prievartos pasekmes žmogus gali jausti net suaugęs. w19.05 14 ¶1–2