Lapkritis

Šiandien daugelis tų, kas laikomi protingais, veikiausiai pašieptų Biblijos mokymą apie tai, koks turėtų būti žmogaus požiūris į save. Jie pasakytų, kad laikyti kitus svarbesniais yra silpnumo požymis ir kad kiti netruks tuo pasinaudoti. Bet pagalvokime: ką duoda toks pasaulyje propaguojamas egoistinis požiūris? Ar savanaudžiai žmonės yra laimingi? Ar laimingos jų šeimos? Ar jie turi tikrų draugų? Ar juos sieja artimas ryšys su Dievu? Kas, iš visko sprendžiant, yra geriau: vadovautis pasaulio išmintimi ar išmintimi, glūdinčia Dievo Žodyje? (1 Kor 3:19) Tie, kurie klauso žmonių, pasaulyje laikomų protingais, yra tarsi pasiklydęs turistas, prašantis kitą pasiklydusį turistą parodyti kelią. Jėzus apie savo laikmečio „išmintinguosius“ pasakė: „Jie – akli vedliai. O jeigu aklas aklą ves, abu įkris į duobę“ (Mt 15:14). Taip, pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė. w19.05 24–25 ¶14–16

Krikščionių, kurie per Minėjimą ragauja duonos ir vyno, skaičius pastaraisiais metais auga. Ar reikėtų dėl to nerimauti? Ne, nes „Jehova pažįsta tuos, kurie jam priklauso“ (2 Tim 2:19). Broliai kasmet skaičiuoja tuos, kurie per Minėjimą ragauja duonos ir vyno. Tačiau, skirtingai nei Jehova, jie nežino, kiek iš jų yra patepti dvasia. Ne visi, kurie mano gavę dangiškąjį pašaukimą, iš tikro jį gavo. Kodėl galime taip teigti? Pavyzdžiui, vieni duonos ir vyno kurį laiką ragavo, bet paskui nustojo. Kitiems mintys apie gyvenimą danguje su Kristumi kyla dėl emocinių sutrikimų. Akivaizdu: žinoti, kiek pateptųjų tebėra žemėje, negalime. Kai Jėzus ateis paimti pateptųjų į dangų, jų bus daugelyje žemės kraštų. Biblijoje sakoma, kad paskutinių dienų laikotarpiu žemėje Dievui tarnaus nedidelė dvasia pateptų krikščionių grupelė (Apr 12:17). Tačiau kiek jų bus likę prieš pat prasidedant didžiajam suspaudimui, joje nerašoma. w20.01 29–30 ¶11–13

Jehova labai myli savo vaikus, ir Jėzus pailiustravo tai papasakodamas palyginimą apie paklydėlį sūnų (Lk 15:11–32). Tėvas neprarado vilties, kad sūnus sugrįš, ir kai šis grįžo, šiltai sutiko ir priėmė atgal į šeimą. Gali būti, kad iš kelio išklydome ir mes. Tačiau neabejokime: jei atgailaujame, dangiškasis Tėvas mielai mus priims. Ateityje Jehova pašalins visus nuodėmės padarinius. Po Adomo maišto Jehova nusprendė įsivaikinti 144 000 žmonių. Drauge su jo Sūnumi jie danguje bus karaliai ir kunigai ir padės Dievo tarnams naujajame pasaulyje pasiekti tobulybę. Žmonėms, kurie atlaikys galutinį ištikimybės išbandymą, Jehova dovanos amžiną gyvenimą. Jis bus labai laimingas matydamas žemę pilną tobulų sūnų ir dukterų. Kokia šlovinga ateitis laukia žmonijos! w20.02 6–7 ¶17–19

Kiekvienam būtina pasvarstyti: „Ar esu krikščionis tik išore ar ir vidumi?“ Kai ką svarbaus suprantame iš Jėzaus žodžių, užrašytų Mato 12:43–45. Jėzus norėjo pamokyti, kad neužtenka protą išvalyti – jį reikia pripildyti Dievui patinkančių minčių. Dievo Žodis mus patikina, kad iš esmės pasikeisti tikrai galime. Jame skatinama „apsivilkti naują žmogų, sukurtą pagal Dievo valią, – iš tikrųjų teisų ir ištikimą“ (Ef 4:24). Aišku, išsiugdyti naują proto nuostatą nėra lengva. Nederamus troškimus ir polinkius negana tik užgniaužti – juos būtina pakeisti. Tam gali prireikti nemažai laiko ir pastangų. w19.06 9–10 ¶6–7

Jehova buvo Lotui gailestingas ir atsiuntė angelus, kad išgelbėtų jo šeimą nuo pražūties. Bet šis vis delsė. Galiausiai jie turėjo stverti jį už rankos ir kartu su šeima veste išvesti iš Sodomos (Pr 19:15, 16). Angelai paliepė Lotui bėgti į aukštumas, bet jis, užuot paliepimui paklusęs, prašė leisti jam bėgti į vieną netoliese esantį miestelį (Pr 19:17–20). Jehova išklausė Loto nuogąstavimus ir prašymą patenkino. Tačiau kiek pagyvenęs tame miestelyje, Lotas ilgiau pasilikti jame bijojo ir persikėlė į aukštumas – ten, kur Jehova jam iš pat pradžių buvo liepęs slėptis (Pr 19:30). Su Lotu Dievas elgėsi labai kantriai. Gali būti, kad mūsų brolis ar sesė, panašiai kaip Lotas, neprotingai dėl ko nors apsisprendžia ir patenka į bėdą. Kaip tokiu atveju reaguosime? Gal norėsis jam į akis pasakyti, kad pjauna tai, ką pasėjo, ir tai, tikėtina, yra tiesa (Gal 6:7). Bet kur kas geriau būtų elgtis taip, kaip Jehova elgėsi su Lotu, ir bendratikiui padėti. w19.06 20–21 ¶3–5

Uždrausdami mūsų veiklą, priešininkai tikisi, kad pabūgsime ir nustosime tarnauti Jehovai. Jie gali skleisti apie mus visokias melagystes, rengti mūsų namuose kratas, kai kuriuos patraukti į teismą ar net įkalinti. Jie gal mano, kad, vieną kitą pasodinę į kalėjimą, įvarys mums baimės. Jeigu leistumės įbauginami, mūsų ryžtas tarnauti Dievui imtų slopti ir galiausiai visai išblėstų. Nenorėtume tapti panašūs į tuos, apie kuriuos rašoma Kunigų 26:36, 37. Mes nesiduosime baimės sukaustomi ir nepulsime į paniką, priešingai – visiškai pasitikėsime Jehova ir toliau vykdysime jo valią (Iz 28:16). Taip pat nepamiršime prašyti Dievą vadovavimo. Žinome, kad jis padės, ir jokia valdžia, net pati galingiausia, nesukliudys mums ištikimai eiti savo tarnystės. Persekiojimas, net jei ir atrodytų bauginantis, gali įkvėpti mums dar didesnį ryžtą tarnauti Jehovai. w19.07 9–10 ¶6–7

Net jei manai, kad tavo tarnyba neduoda vaisių, neprarask vilties – ir toliau ieškok žmonių, kurie norėtų tapti Kristaus mokiniais. Jėzus palygino šį darbą su žvejyba. Kad sugautų kokią žuvį, žvejui gali prireikti ne vienos valandos. Kartais jis žuvauja vėlai vakare, kartais – anksti rytą. Kai kurie žvejai išsiruošia į atvirus vandenis ir nuplaukia didžiulius atstumus (Lk 5:5). Panašiai yra ir su gerosios naujienos skelbėjais. Kad pakalbintų kuo daugiau žmonių, kai kurie „žvejoja“ labai ištvermingai – tarnyboje praleidžia nemažai valandų ir naujų Kristaus mokinių ieško įvairiose vietose ir įvairiu laiku. Kas negaili pastangų, dažnai suranda tų, kuriems įdomu sužinoti, ką mes skelbiame. Gal ir tu galėtum eiti į tarnybą tokiu paros metu, kada žmonės paprastai būna namuose, arba pasirinkti tokią vietą, kur sutiktum daugiau pašnekovų? O kodėl, vedant Biblijos studijas, svarbu nepritrūkti kantrybės? Atminkime: negana tik supažindinti studijuotoją su Biblijos mokymais ir padėti suprasti jų vertę, – žmogus turi pažinti ir pamilti tų mokymų Šaltinį, Jehovą. w19.07 18–19 ¶14–15

Galbūt mus kamuoja kaltės jausmas dėl praeityje padarytų nuodėmių. Jei taip, kodėl asmeniškai nepastudijavus apie tai, kokia vertinga yra Kristaus išperkamoji auka? Prašykime Jehovą padėti mums suvokti, kad mūsų nuodėmes jis atleido. Tada, tikėtina, nustosime save kaltinę ir pasijausime geriau. O jeigu dėl tarnystės Jehovai atsisakėme pelningo darbo? Kaip ir apaštalas Paulius, pasiryžkime nesižvalgyti atgal ir negalvoti, kiek daug būtume galėję uždirbti ir kaip patogiai gyventi (Sk 11:4–6; Mok 7:10). Tam tikra prasme už nugaros reikėtų palikti ir visa, ką jau esame nuveikę dėl Jehovos, taip pat praeityje patirtus tikėjimo išmėginimus. Aišku, mąstyti apie tai, kaip Jehova bėgant metams mus laimino ir palaikė, nėra nieko bloga – tai gali mus dar labiau su juo suartinti. Vis dėlto nederėtų būti savimi patenkintiems ir manyti, kad padarėme jau užtektinai (1 Kor 15:58). w19.08 3 ¶5–6

Melstis Jehovai galime visokiu metu, nesvarbu, kur būtume. Jis nėra pernelyg užimtas, kad mus išklausytų – visada mielai skirs dėmesio. Tai suprasdami, Jehovą pamilstame dar labiau. „Myliu Jehovą, – rašė psalmininkas, – nes jis mano balsą ir mano maldavimus girdi“ (Ps 116:1). Jehova mūsų maldų ne tik klausosi, bet ir į jas atsako. Apaštalas Jonas rašė: „Jei prašome pagal [Dievo] valią, jis mus girdi“ (1 Jn 5:14, 15). Tiesa, ne visada iš savo Tėvo gausime tokį atsakymą, kokio tikimės. Jis žino, kas mums geriausia, todėl kai kurių mūsų prašymų neišpildo arba išpildo ne tuoj pat (2 Kor 12:7–9). Jehova rūpinasi mūsų reikmėmis. Šeimos maitintojams Dievas rodo pavyzdį – pats daro tai, ko iš jų tikisi (1 Tim 5:8). Jis aprūpina savo vaikus tuo, kas būtina, kad jiems nereikėtų nerimauti dėl maisto, drabužių ir pastogės (Mt 6:32, 33; 7:11). Dangiškasis Tėvas netgi pasirūpino mūsų ateitimi – tada nestokosime nieko. w20.02 5 ¶10–12

Ne visi, kurie puoselėja viltį gyventi danguje, priklauso prie „ištikimo ir nuovokaus vergo“ (Mt 24:45–47). Kaip pirmajame amžiuje, taip ir šiandien Jehova ir Jėzus savo tarnams dvasinį maistą tiekia per keletą brolių. Kadaise Biblijos graikiškąją dalį Dievas įkvėpė parašyti tik kelis pateptuosius krikščionis. Šiais laikais tiekti dvasinį maistą reikiamu metu irgi pavesta nedidelei grupelei pateptųjų. Jehova nusprendė daugumai savo tarnų suteikti amžiną gyvenimą žemėje ir tik nedaugeliui – viltį gyventi danguje ir būti Jėzaus bendravaldžiais. Atlygio iš Dievo sulauks visi jo tarnai – ir „žydas“, ir „dešimt žmonių“, – jeigu tik klausys jo įsakymų ir liks ištikimi (Zch 8:23). Visi jie turi būti nuolankūs, tarnauti Jehovai, puoselėti tarpusavio vienybę ir santarvę bendruomenėje. Taigi, artėjant pabaigai ir toliau vykdykime Jehovos valią ir kaip viena kaimenė sekime paskui savo ganytoją Kristų. w20.01 31 ¶15–16

Mes negalime priversti savo artimųjų tikėti Biblijos tiesomis. Vis dėlto nuo mūsų daug priklauso, ar tos tiesos pasieks jų protą ir širdį (2 Tim 3:14, 15). Stenkimės laimėti artimuosius savo elgesiu. Namiškiams paprastai didesnį įspūdį daro mūsų elgesys, o ne žodžiai. Nenustokime stengtis dėl savo artimųjų. Sektiną pavyzdį šiuo atžvilgiu rodo pats Jehova. Jis suteikia žmonėms ne vieną progą išgirsti gerąją naujieną, tikėdamasis, kad jie į ją įsiklausys ir įgis viltį gyventi amžinai (Jer 44:4). Kaip svarbu nenustoti dėl kitų stengtis, apaštalas Paulius rašė laiške Timotiejui. Paraginęs savo bendražygį nuolat rūpintis kitais, jis pridūrė: „Taip išgelbėsi ir save, ir savo klausytojus“ (1 Tim 4:16). Mes labai mylime savo šeimos narius ir norime, kad Biblijos tiesa paliestų jų širdį. w19.08 14 ¶2; 16–17 ¶8–9

Jei bendratikis ryžosi atkreipti mūsų dėmesį į tai, ką darome negerai, tikriausiai reikalas yra rimtesnis, negu mums atrodo. Gali būti, kad iš pradžių priimti pastabos nenorime. Gal net pykstame ant žmogaus dėl to, ką pasakė ar kaip pasakė. Tačiau jei esame nuolankūs, situaciją stengsimės įvertinti blaiviai. Nuolankus žmogus bus dėkingas bendratikiui už pamokymą ar pastabą. Pailiustruokime tai pavyzdžiu. Įsivaizduok, kad šnekučiuojiesi su keliais bičiuliais Karalystės salėje. Vienas iš jų pasivedėja tave į šalį ir mandagiai pasako, kad tau tarp dantų matosi maisto likučių. Nors ir pasijauti nesmagiai, tikriausiai esi jam dėkingas, kad apie tai pasakė. Net pagalvoji: kaip būtų buvę gerai, jei kas nors anksčiau būtų tave perspėjęs. Dėkingi būsime ir bendratikiui, kuris ryžtasi atkreipti mūsų dėmesį į tai, ką darome negerai. Į tą žmogų žiūrėsime kaip į draugą – ne kaip į priešą (Pat 27:6; Gal 4:16). w19.09 5 ¶11–12

Jehova yra skyręs mamoms garbingą vaidmenį šeimoje ir davęs įgaliojimų auklėti vaikus. Tas auklėjimas gali padaryti didžiulę įtaką vaiko gyvenimui (Pat 22:6). Pakalbėkime, ko mamos gali pasimokyti iš Jėzaus motinos Marijos. Marija gerai išmanė šventuosius raštus. Ji buvo labai dievobaiminga ir su Dievu ją siejo stiprus ryšys. Gavusi iš Jehovos ypatingą užduotį, Marija mielai pakluso, nors suprato, kad tai iš esmės pakeis jos gyvenimą (Lk 1:35–38, 46–55). Kaip jūs, mamos, galėtumėte sekti Marijos pavyzdžiu? Pirmiausia stiprinkite ryšį su Jehova asmeniškai tyrinėdamos Bibliją ir melsdamosi. Antra, dėl Jehovos būkite pasiryžusios keisti savo gyvenimą. w19.09 18 ¶17–19

Apaštalas Jonas gauna jaudinantį pranašišką regėjimą. Jis mato, kaip vienas angelas kitiems keturiems liepia sulaikyti pražūtingus didžiojo suspaudimo vėjus, kol bus galutinai užantspauduotas tam tikras skaičius Dievo vergų (Apr 7:1–3). Tų vergų yra 144 000 ir jie valdys danguje su Jėzumi (Lk 12:32; Apr 7:4). Paskui Jonas išvysta kitą įspūdingą reginį. Jis pasakoja: „Regėjau milžinišką minią žmonių iš visų tautų, giminių, genčių ir kalbų, ir jų nebuvo įmanoma suskaičiuoti. Jie stovėjo priešais sostą ir Avinėlį“ (Apr 7:9–14). Tik įsivaizduokime, kaip Jonas apsidžiaugia sužinojęs, kad ateityje tikrajam Dievui tarnaus tokia daugybė žmonių! Tas regėjimas, be abejo, sustiprino Jono tikėjimą – juo labiau turėtų sustiprinti mūsų, juk gyvename laikais, kai regėjimas pildosi. Esame liudininkai to, kaip į Jehovos tarnų gretas stoja milijonai žmonių, kurie galės išsigelbėti per didįjį suspaudimą ir amžinai gyventi žemėje. w19.09 26 ¶2–3

Įsivaizduokime dieną, kai pasigirs išpranašautasis pareiškimas „taika ir saugumas!“. Politiniai vadovai kalbės, kad pasaulyje gyventi dar niekad nebuvo taip saugu ir kad žmonijos ateitis jų rankose. Jie mėgins visus tuo įtikinti, tačiau žinome – tolesni įvykiai bus ne jų valioje. Dievas paskatins politinius vadovus „įvykdyti jo sumanymą“. Kokį? „Didžiajai Babelei“ – visoms klaidingoms religijoms, įskaitant ir krikščioniškąsias, – padaryti galą (Apr 17:5, 15–18). Tą sumanymą įvykdyti Dievas įkvėps skaisčiai raudoną žvėrį su dešimt ragų. „Žvėris“ vaizduoja Jungtinių Tautų Organizaciją, o „ragai“ – visas politines valdžias, kurios Jungtines Tautas palaiko (Apr 17:3, 11–13; 18:8). Kai politiniai vadovai prieš klaidingas religijas imsis veiksmų, tai reikš, kad didysis suspaudimas prasidėjo. Religijų antpuolis bus staigus ir jo padariniai siaubingi. w19.10 14 ¶1, 3

Pirmajame amžiuje gyvenęs krikščionis Diotrefas jautė pavydą broliams, kurie vadovavo bendruomenei. Pats trokšdamas garbės iš kitų, jis ėmė skleisti piktas kalbas apie apaštalą Joną ir kitus atsakingus brolius, kad apjuodintų jų gerą vardą (3 Jn 10). Aišku, mes niekada taip nesielgtume. Vis dėlto matydami, kad bendratikis gauna atsakingą užduotį ar pareigas, kurių patys vylėmės, mes irgi galime pajausti pavydą, – ypač jei manome sugebėsią tą užduotį ar darbą atlikti ne blogiau už jį ar netgi geriau. Pavydas – tarsi bjauri piktžolė. Jeigu jau įleidžia šaknį širdyje, išrauti būna sunku. Šį negerą jausmą dar pakursto išdidumas, savanaudiškumas ir noras pirmauti. Pavydas gali kliudyti žmogui ugdytis gerąsias savybes – meilę, atjautą, gerumą. Taigi vos supratę, kad pavydas leidžia širdyje daigą, tuoj pat jį raukime. w20.02 15 ¶6–7

Apaštalas Paulius kalbėjo apie kažkokį skausmingą išmėginimą. Pasak jo, tai buvo „Šėtono pasiuntinys“, kuris jį be perstojo smūgiavo. Šėtonas ar demonai to išmėginimo veikiausiai nesukėlė. Vaizdžiai sakant, dyglio į kūną jie Pauliui neįsmeigė, bet tą dyglį pastebėję nepraleido progos suvaryti jį giliau ir sukelti apaštalui daugiau skausmo. Ką tada jis darė? Iš pradžių Paulius norėjo „dyglio“ kaip nors atsikratyti. „Aš tris kartus maldavau Viešpatį [Jehovą], kad tą dyglį pašalintų“, – rašė jis. Deja, kad ir kiek Paulius meldėsi, „dyglys“ niekur nedingo. Ar tai reiškia, kad Jehova savo tarno maldų neišklausė? Išklausė. Tiesa, bėdos nepašalino, tačiau suteikė Pauliui jėgų ištverti. „Mano galia tobulai pasireiškia, kai esi silpnas“, – pasakė Jehova (2 Kor 12:8, 9). Sulaukęs Dievo pagalbos, apaštalas pernelyg nenusiminė ir neprarado vidinės ramybės (Fil 4:4–7). w19.11 9 ¶4–5

Jehova mus sukūrė ir davė gyvybę, todėl yra vertas mūsų visiškos ištikimybės (Apr 4:11). Žinoma, savo Dievą mes mylime ir jaučiame jam pagarbą, tačiau kartais mūsų ištikimybei gali iškilti pavojus. Kad tikrai būtume ištikimi Jehovai, turime mylėti jį visa širdimi ir jam vieninteliam tarnauti. Niekam nevalia užimti Dievo vietos mūsų širdyje (Iš 34:14). Mes gerai žinome, dėl kokių priežasčių savo Dievui norime būti ištikimi. Atsidavę jam esame pirmiausia dėl to, kad jį pažįstame. Mes žavimės jo asmenybe, mums patinka tai, kas jam patinka, ir nekenčiame to, ko jis nekenčia. Mes suprantame, kad esame sukurti vykdyti jo valią, ir noriai tą valią vykdome. Mums tikra garbė būti jo draugais (Ps 25:14). Kuo daugiau apie savo Kūrėją sužinome, tuo labiau jį pamilstame (Jok 4:8). w19.10 26 ¶1–3

Šiandien mūsų broliai ir sesės patiria įvairių išmėginimų. Daugelį, pavyzdžiui, vargina stichinės nelaimės ar karas. Negandos ištiktus bendratikius kai kurie galbūt priimsime po savo stogu. Kiti gal sušelpsime pinigais. Bet vieną dalyką galėsime daryti visi – prašyti Jehovą, kad jis mūsų draugams padėtų. Matydami nusiminusį bendratikį, kartais nežinome, ką sakyti ar kaip elgtis. Vis dėlto kiekvienas galime skirti jam laiko, su atjauta išklausyti, paguosti Biblijos žodžiais (Iz 50:4). Svarbiausia, kad būtume šalia, kai draugui mūsų reikia. Turime būti tvirtai nusistatę jau dabar stiprinti draugystę su broliais ir sesėmis. Draugais mes būsime ne tik iki šio nedoro pasaulio pabaigos, bet visą amžinybę. w19.11 7 ¶18–19

Bendrystės auka buvo atnašaujama laisva valia, iš meilės Dievui. Pats aukotojas su šeima ir kunigai dalį paaukoto gyvulio mėsos suvalgydavo. Tačiau tam tikra aukos dalis visada būdavo atiduodama Jehovai. Kokia būtent? Jehovos akyse taukai buvo geriausia aukos dalis, kaip ir kai kurie organai, pavyzdžiui, inkstai (Kun 3:6, 12, 14–16). Taigi jam buvo ypač malonu, kai izraelitas tas aukos dalis kartu su riebalais aukodavo savo noru. Tuo izraelitas išreikšdavo troškimą atiduoti Dievui, kas geriausia. Jėzus irgi noriai aukojo Jehovai, kas geriausia – tarnavo jam visa širdimi, nes jį mylėjo (Jn 14:31). Vykdyti Dievo valią Jėzui buvo tikras džiaugsmas (Ps 40:8). Jehovai, be abejo, irgi buvo džiugu matyti, kaip noriai Jėzus jam tarnauja. w19.11 22–23 ¶9–10

Biblijoje rašoma, kad po šešių kūrimo dienų Dievas žemėje nieko daugiau nebekūrė (Pr 2:2). Tačiau Jehovai patinka darbuotis. Jis turi daug kitokio darbo ir „darbuojasi iki šiolei“ (Jn 5:17). Kadangi Jehova pats šešias dienas dirbo, o septintąją ilsėjosi, panašiai liepė daryti ir izraelitams. Septintą savaitės dieną jie nedirbo ir šventė šabą. Jehova pasakė, kad šabas yra jo sandoros su Izraeliu ženklas (Iš 31:12–14). Draudimas dirbti galiojo visiems, įskaitant vaikus ir vergus; ilsėtis turėjo net gyvuliai (Iš 20:10). Žmonės tą dieną galėjo skirti savo pačių ir šeimos dvasingumui stiprinti. Deja, Jėzaus laikais religiniai vadovai buvo prigalvoję griežtų taisyklių, kas per šabą leistina, o kas ne. Jie tvirtino, kad šabo dieną skinti varpas ar gydyti ligonį yra šiurkštus įstatymo pažeidimas (Mk 2:23–27; 3:2–5). Dievas, žinoma, nebūtų to draudęs, ir Jėzus savo klausytojams aiškiai davė tai suprasti. w19.12 3–4 ¶8–9

Kuo aiškiau suvokiame, koks yra Jehova, tuo lengviau mums yra jo pavyzdžiu sekti. Karalius Dovydas savo dangiškąjį Tėvą gerai pažinojo, todėl galėjo iš jo mokytis, kaip elgtis su kitais. Dovydą su Jehova siejo labai artimas ryšys, ne veltui Izraelyje jis buvo itin mylimas karalius. Pagal tai, koks karalius buvo Dovydas, Jehova paskui vertino kitus karalius (1 Kar 15:11; 2 Kar 14:1–3). Ko galime pasimokyti? Biblija mus skatina: „Imkite pavyzdį iš Dievo.“ Ugdydamiesi asmenybę, panašią į jo, pasirodysime esą jo vaikai (Ef 4:24). Apie Jehovą visada galėsime sužinoti ką nors naujo (Mok 3:11). Svarbiausia ne kiek apie jį žinome, o ką su tomis žiniomis darome. Jei stengsimės būti kuo panašesni į savo rūpestingąjį Tėvą, jei gyvenime pritaikysime, ką apie jį sužinome, jis prie mūsų artinsis (Jok 4:8). Jehova savo Žodyje mus patikina, kad nepaliks tų, kurie jo ieško. w19.12 20 ¶20; 21 ¶21, 23

Jokūbas mylėjo visus savo sūnus, bet jaunasis Juozapas buvo jo mylimiausias. Kaip Juozapo broliai dėl to jautėsi? Jie pavydėjo. Ilgainiui tas pavydas peraugo į neapykantą. Broliai jį, septyniolikmetį, pardavė į vergiją, o savo tėvui pamelavo, kad jį sudraskė žvėris. Pavydo užvaldyti, Jokūbo sūnūs sugriovė šeimos santarvę ir sukėlė tėvui didžiulį skausmą (Pr 37:3, 4, 27–34). Pavydas paminėtas tarp „kūno darbų“. Pavyduoliai nepaveldės Dievo Karalystės (Gal 5:19–21). Dėl pavydo dažnai kyla priešiškumas, nesantaika, pykčio proveržiai. Iš to, ką Juozapui padarė jo broliai, suprantame, kad pavydas gali suardyti taiką, sugadinti šeimos narių santykius. Nors ir nepasielgtume taip, kaip tie Jokūbo sūnūs, nepamirškime, kad esame netobuli ir mūsų širdis klastinga. Taigi gali būti, kad kartais pavydui pasiduosime. w20.02 14 ¶1–3

Kartą Jehova paėmė nuo Mozės truputį savo dvasios ir davė Izraelio seniūnams, susirinkusiems prie Susitikimo Palapinės. Netrukus Mozė išgirdo, kad du seniūnai – prie Palapinės jie nebuvo atėję – irgi gavo Jehovos dvasios ir ėmė pranašauti. Ar tai sužinojęs Mozė ėmė reikšti nepasitenkinimą? Ne. Jozuės paprašytas juos sudrausti, jis išliko ramus. Mozė buvo nuolankus žmogus ir dėl tų seniūnų džiaugėsi (Sk 11:24–29). Ko galime pasimokyti iš šio Dievo tarno? Jeigu esi vyresnysis, gal kada sulaukei prašymo išmokyti bendratikį atsakingo darbo, kurį pats mėgsti daryti? Tu supranti, kad ateityje jis iš tavęs perims šią užduotį. Kaip reaguosi? Jei būsi nuolankus kaip Mozė, nemanysi, kad tavo autoritetas kitų akyse sumenks, ir broliui mielai padėsi. w20.02 15 ¶9; 17 ¶10–11

Liga neretai paveikia emocinę savijautą. Gal būna nesmagu, kai žmonės pastebi mūsų ribotumus, arba nedrąsu prašyti kitų pagalbos. Net jei apie mūsų ligą nežino niekas, galbūt gėdijamės, kad nebesugebame daryti to, ką anksčiau. Bet Jehova tokiu metu pakelia mums dvasią. Kaip? Daug gerų žodžių Jehova išsaugojo Biblijoje. Jie patikina, kad, nors ir ligoti, savo Dievui esame labai svarbūs (Ps 31:19; 41:3). Per tuos žodžius Jehova mums padės kovoti su slogiais jausmais. Būk tikras: Jehova žino, ką tau tenka išgyventi. Melsk jį pagalbos, kad į savo padėtį gebėtum žiūrėti blaiviai. Jis įkvėpė Biblijos rašytojus dėl tavęs užrašyti daug paguodžiančių minčių. Pasiieškok jų, atkreipk dėmesį į eilutes, iš kurių suprantame, kad Jehovai jo tarnai yra labai brangūs. Visa tai padės tau pamatyti, koks Jehova geras tiems, kurie ištikimai jam tarnauja (Ps 84:11). w20.01 15–16 ¶9–10; 17 ¶12

Filistinams pavydą kėlė Izaoko materialinė gerovė (Pr 26:12–14). Jie netgi užvertė visus šulinius, iš kurių gerdavo Izaoko avių ir galvijų bandos (Pr 26:15, 16, 27). Ir šiandien kai kurie žmonės, kaip tie filistinai, pavydi kitiems turto. Jie ne tik geidžia to, ką turi kiti, bet ir padarytų viską, kad tik anie tai prarastų. Antai žydų religiniai vadovai pavydėjo Jėzui išskirtinio žmonių dėmesio (Mt 7:28, 29). Jėzus buvo siųstas paties Dievo ir skleidė jo mokymą, tačiau religiniai vadovai piktavališkai jį šmeižė ir visaip mėgino suteršti jo gerą vardą (Mk 15:10; Jn 11:47, 48; 12:12, 13, 19). Kokią pamoką galime įžvelgti? Labai svarbu slopinti polinkį pavydėti broliams ir sesėms, kurie dėl patrauklių savybių sulaukia iš bendratikių dėmesio ir pripažinimo. Verčiau sekime geru jų pavyzdžiu (1 Kor 11:1). w20.02 15 ¶4–5

Nusikelk mintimis į senovės Persiją ir įsivaizduok, kad nori kreiptis į karalių. Pas valdovą lengvai nepateksi, – pirmiausia turėsi gauti jo sutikimą tave priimti. Jei ateitum nekviestas, veikiausiai tave nubaustų mirties bausme. Laimei, Jehova visai kitoks nei Persijos karalius. Į jį kreiptis galime kada panorėję. Mūsų Didysis Kūrėjas, Visagalis, Visavaldis nori, kad kreiptumės į jį be jokios baimės, netgi ragina vadinti jį Tėvu (Mt 6:9). Labai gera žinoti, kad su Jehova galime turėti glaudų ryšį. Jehovą išties galime vadinti savo Tėvu – jis davė mums gyvybę (Ps 36:9). Tėvo, suprantama, reikia klausyti. Jei darysime tai, ko jis iš mūsų tikisi, sulauksime dosnaus atlygio (Hbr 12:9). Jis yra pažadėjęs mums amžiną gyvenimą: vieniems danguje, kitiems – žemėje. w20.02 2 ¶1–3

Mūsų užduotis – padėti Biblijos studijuotojui augti dvasiškai (Ef 4:13). Kai žmogus sutinka studijuoti Bibliją, galimas dalykas, iš pradžių jis galvoja apie save, tai yra kokios naudos iš tų studijų turės. Bet kai pamilsta Dievą, jis ima galvoti, kaip padėti kitiems, įskaitant bendruomenės brolius ir seses (Mt 22:37–39). Kai tinkama, užsimink studijuotojui, kad viena, kaip galima padėti kitiems, – tai paaukoti pasaulinei evangelizacijos veiklai. Be to, mokyk studijuotoją, kaip elgtis kebliose situacijose. Tarkim, tavo studijuotojas jau yra nekrikštytas skelbėjas. Vieną dieną jis tau pasako, kad kažkuris brolis ar sesė jį įžeidė. Neskubėk spręsti, kas kaltas, verčiau paragink studijuotoją pažiūrėti, kaip elgtis jį moko Biblija. Žmogus pamatys, kad turėtų savo įžeidėjui atleisti arba, jei reikalas atrodo rimtas, su juo pasikalbėti, – aišku, be pykčio ir nuoširdžiai. Pabrėžk, kad svarbiausia yra susitaikyti. (Palygink su Mato 18:15.) Padėk jam pasiruošti, kaip su tuo broliu ar sese pasišnekėti. w20.01 5–6 ¶14–15

Jei suklupome, prašykime Dievą atleisti, priimkime jo drausminimą ir stenkimės klaidų nekartoti. Tada parodysime Jehovai dėkingumą už tai, kad jis atleidžia nuodėmes. Taip pat atgausime ramybę. Kaip mus guodžia psalmininko žodžiai: „Jehova yra arti žmogaus, kurio širdis sugniužusi, jis gelbsti tą, kurio dvasia palūžusi“! (Ps 34:18) Tikėtina, kad šioms paskutinėms dienoms artėjant prie pabaigos, rūpesčių tik daugės. Kai ramybės neduoda nerimastingos mintys, nedelskime prašyti Jehovą pagalbos. Nuodugniai tyrinėkime jo Žodį. Imkime pavyzdį iš Onos, apaštalo Pauliaus ir karaliaus Dovydo. Melskime savo dangiškąjį Tėvą, kad padėtų suprasti, dėl ko nerimas kyla (Ps 139:23). Atiduokime jam savo rūpesčių naštą, ypač tada, kai negalime nieko pakeisti. Jei kliausimės Jehovos pagalba, galėsime, kaip ir psalmininkas, pasakyti: „Neramios mintys mane slėgė, bet tu paguodei mano sielą ir nuraminai“ (Ps 94:19). w20.02 24 ¶17; 25 ¶20–21

Šventąja dvasia Dievas įkvėpė savo mintis Biblijos rašytojams. Kai šią knygą skaitome ir, ką perskaitę, apmąstome, atveriame Dievo pamokymams savo protą ir širdį. Dvasios įkvėpimu užrašytos mintys skatina mus keistis į gera (Hbr 4:12). Kad šventoji dvasia mūsų gyvenime veiktų kuo stipriau, Bibliją turime reguliariai studijuoti ir nuodugniai apmąstyti, ne prabėgti paviršutiniškai. Jei taip darysime, Dievo Žodžio galia mūsų gyvenime bus akivaizdi – tai matysis iš mūsų žodžių ir elgesio. Taip pat turime rinktis drauge garbinti Dievo (Ps 22:22). Jehovos dvasia veikia ir mūsų sueigose (Apr 2:29). Ten drauge su bendratikiais tos dvasios meldžiame ir giedame giesmes, kurių žodžiai pagrįsti Biblija. Be to, sueigose Biblijos tiesų mus moko broliai, paskirti dvasiai vadovaujant. O ko reikia, kad patirtume visą šventosios dvasios veikmę? Į sueigas ateikime pasiruošę komentuoti. w19.11 11 ¶13–14