Gruodis

Jei nevaldytume liežuvio, jis pridarytų bėdos ir mums patiems, ir kitiems. Pavyzdžiui, susipažįsti su bendratikiu, gyvenančiu šalyje, kur evangelizacijos darbas uždraustas. Kaip elgsiesi? Ar klausinėsi, kaip mūsų broliai ten skelbia gerąją naujieną? Suprantama, ką nors daugiau sužinoti norisi ne iš blogos valios, nes bendratikius mylime ir mums rūpi, ką jiems tenka patirti. Galbūt net norėtume konkrečias jų aplinkybes paminėti maldose. Vis dėlto, tokiais atvejais turėtume, taip sakant, laikyti vadžias. Jei bendratikį mylime, nespausime jo dalintis konfidencialia informacija. Juk kiti toje šalyje gyvenantys broliai ir sesės juo pasitiki ir viliasi, kad jis apie jų veiklą niekam nekalbės. Mes jokiu būdu nenorime apsunkinti tiems bendratikiams padėties. Žinoma, ir jie patys pernelyg daug nepasakos, kaip gyvena, kaip skelbia gerąją naujieną, renkasi į sueigas ir panašiai. w20.03 21–22 ¶11–12

Kurdamas pirmuosius žmones, Dievas nebuvo numatęs, kad jie mirs. Jeigu Adomas ir Ieva būtų Jehovos klausę, būtų galėję gyventi amžinai. Jehova buvo davęs žmogui paprastą įsakymą: „Nuo gero ir blogo pažinimo medžio valgyti tau neleidžiama. Jei valgysi, žinok: tą pačią dieną mirsi“ (Pr 2:16, 17). O ką ėmė tvirtinti Šėtonas? Per gyvatę jis tarė Ievai žodžius, parinktus šios dienos citata. Deja, moteris šiuo melu patikėjo ir valgė uždrausto medžio vaisių. Vėliau to vaisiaus paragavo ir jos vyras (Pr 3:6). Šitaip nuodėmė ir mirtis prasiskverbė į visus žmones (Rom 5:12). Dievo žodžiai pasitvirtino – Adomas ir Ieva mirė. Bet Šėtonas melavo toliau. Per laiką jis prikūrė visokių naujų melagysčių. Viena iš jų – kad žmogui mirus jo siela išeina iš kūno ir lieka gyventi, galbūt kur nors dvasių pasaulyje. Iki pat mūsų laikų įvairiais šio melagingo mokymo variantais tiki daugybė žmonių (1 Tim 4:1). w19.04 14–15 ¶3–4

Vaikas dar nemoka tinkamai įvertinti situacijos ir numatyti pavojaus. Dėl to piktavaliam žmogui visai nesunku jį apgauti. Išnaudotojas gali prikalbėti visokių melų, pavyzdžiui, sakyti vaikui, kad jis pats dėl visko kaltas, kad tai, kas vyksta, jis turi laikyti paslaptyje, kad niekas juo nepatikės, jei mėgins kam nors skųstis, kad niekam tai nerūpi arba kad lytiniai santykiai tarp suaugusiojo ir vaiko yra normali meilės išraiška. Tokios melagystės smarkiai paveikia vaiko mąstymą – jis gali daug metų tikėti, kad visa tai tiesa, ir manyti esąs niekam tikęs, susitepęs, nevertas niekieno meilės ir paguodos. Išties, seksualinio vaikų išnaudojimo padariniai labai žalingi ir ilgalaikiai. Gyvename paskutinėmis dienomis, kai pildosi šie Biblijos žodžiai: „Žmonės bus [...] nemylintys artimųjų“, „piktadariai ir apsimetėliai eis blogyn“ (2 Tim 3:1–5, 13). w19.05 15 ¶7–8

Kaip Jėzus mokė žmones? Visų pirma, įtaigia kalba. Jis kalbėjo tiesą apie Dievą, aiškino, kokia gyvenimo prasmė, ir skelbė, kad tik Dievo Karalystė išvaduos žmoniją iš vargų (Lk 24:19). Jėzus mokė ir pavyzdžiu – savo gyvenimu parodė, kaip dera gyventi jo sekėjams (Jn 13:15). Kada Jėzus žmones mokė? Tiek savo tarnystės žemėje metais, tiek vėliau (Mt 4:23). Štai netrukus po to, kai buvo prikeltas, jis pasirodė daugiau kaip 500 savo sekėjų ir įsakė jiems daryti žmones jo mokiniais (Mt 28:19, 20; 1 Kor 15:6). Net ir grįžęs į dangų Jėzus, krikščionių bendruomenės galva, nepaliko savųjų be vadovavimo. Maždaug 96 metais jis įpareigojo apaštalą Joną padrąsinti dvasia pateptus savo sekėjus ir duoti jiems pamokymų (Kol 1:18; Apr 1:1). w19.05 3 ¶4–5

Gyventi šiomis paskutinėmis dienomis išties nelengva. Daug mūsų bendratikių visą dieną dirba, kad aprūpintų šeimą tuo, kas būtiniausia. Ne vienam tenka sugaišti keletą valandų keliaujant į darbą ir namo. Nemažai kas dirba sunkų fizinį darbą. Baigiantis dienai tie broliai ir sesės būna išvargę. Turbūt retas kuris grįžęs namo dar turi noro pastudijuoti Bibliją. Vis dėlto atrasti laiko Dievo Žodžio ir mūsų bendrijos leidinių studijavimui yra būtina. Ir studijos turi būti nuodugnios, nes nuo to priklauso, ar mūsų ryšys su Jehova bus artimas ir ar gyvensime amžinai (1 Tim 4:15, 16). Kai kurie kasdien keliasi anksčiau, kad į Bibliją galėtų pasigilinti pailsėję, žvalūs ir tylioje aplinkoje. Kiti Dievo Žodžio skaitymui ir apmąstymui skiria keletą ramių minučių vakarais. w19.05 26 ¶1–2

Tokie pokyčiai nėra savaiminiai ir neįvyksta per naktį. Dažnai tam reikia ne vienų metų ir itin uolių pastangų (2 Pt 1:5). Turime kaip įmanydami stengtis pakeisti savo vidinį žmogų. Visų pirma, svarbu melstis. Ko, pavyzdžiui, galime Jehovą melsti, suprantame iš šių Dovydo žodžių: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, duok man naują, ryžtingą dvasią“ (Ps 51:10). Mums būtina pripažinti, kad turime ugdytis naują proto nuostatą, ir prašyti Dievą pagalbos. Kad pasikeistume, svarbi ir savityra. Kasdien skaitydami Dievo Žodį, turime skirti laiko gerai pagalvoti, kokias mintis ir nuostatas reikėtų pakeisti (Ps 119:59; Hbr 4:12; Jok 1:25). Stenkimės įžvelgti, ar mūsų kartais netraukia kokios nors pasaulyje vyraujančios idėjos. Pripažinkime savo silpnybes ir iš visų jėgų stenkimės jas įveikti. w19.06 8 ¶1; 10 ¶10–11; 12 ¶12

Vienam ar kitam darbui pasiskirkime konkretų laiką ir stenkimės jo nekeisti. Nelaukime idealaus – tokio greičiausiai nebus (Mok 11:4). Žiūrėkime, kad laiko ir jėgų, kurių reikia svarbesniems dalykams, iš mūsų neatimtų ne tokia svarbi veikla (Fil 1:10). Numatytam darbui pasirinkime, jei įmanoma, tokį metą, kai aplinkiniai mus mažiau blaškys. Pasakykime jiems, kad mums reikia susikaupti. Gal galėtume tuo laiku išjungti telefoną, o žinutes elektroniniame pašte ar socialiniuose tinkluose patikrinti vėliau. Įgyvendinti savo sprendimą – tarsi pasiekti kelionės tikslą. Jei tikrai norėsime tikslą pasiekti, nesustosime, nors kelias būtų uždarytas ir tektų eiti aplinkui. Panašiai ir su sprendimu: jei norėsime jį įgyvendinti, lengvai nepasiduosime, nors ištiktų kokia nesėkmė ir tektų, taip sakant, eiti aplinkkeliu (Gal 6:9). w19.11 30 ¶17–18

Kas turėtų tave skatinti pasikrikštyti? Studijuodamas Bibliją nemažai sužinojai apie Jehovą – supratai, koks Dievas jis yra ir kokia jo valia. Geriau jį pažinęs, pamilai iš visos širdies. Ta meilė ir turėtų skatinti tave pasikrikštyti. Biblijos mokymai, kuriuos jau perpratai, irgi turėtų skatinti tave krikštytis. Pamąstyk apie priesaką, kurį Jėzus davė savo mokiniams (Mt 28:19, 20). Pasak Jėzaus, žmogus krikštijamas „Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu“. Vadinasi, jis turi tvirtai tikėti viskuo, kas Biblijoje mokoma apie Jehovą, jo Sūnų ir šventąją dvasią. Tos Biblijos tiesos gali sujaudinti tave iki širdies gelmių ir paskatinti krikštytis. w20.03 9 ¶8–9

Jehova siuntė angelus ne vien tam, kad Lotą perspėtų, bet ir kad padėtų jam pabėgti iš pražūčiai pasmerktos Sodomos (Pr 19:12–14, 17). Kokia pamoka mums? Matydami, kad bendratikis suka pavojinga kryptimi, jį, aišku, perspėsime ir gal norėsime remdamiesi Biblija jį paprotinti. Jeigu pritaikyti pamokymą jis delsia, būsime kantrūs ir nenusiminsime. Brolio ar sesės nepaliksime ir stengsimės kaip nors pagelbėti (1 Jn 3:18). Galbūt kaip anie angelai turėsime, taip sakant, imti bendratikį už rankos ir padėti gautą pamokymą pritaikyti. Nors Jehova matė Loto trūkumus, į juos nesusitelkė (Ps 130:3). Apaštalas Petras, Dievo įkvėptas, pavadino Lotą teisiu žmogumi. Stenkimės ir mes žiūrėti į kitus taip, kaip Jehova žiūrėjo į Lotą. Jei pastebėsime gerąsias brolių ir sesių savybes, bus lengviau rodyti jiems kantrybę. O šie, tikėtina, bus labiau linkę priimti mūsų pagalbą. w19.06 21 ¶6–7

Jeigu tavo šalyje valdžia trukdo laisvai išpažinti tikėjimą, galbūt pagalvoji, ar nereikėtų persikelti kitur. Kaip tokiu atveju elgtis, kiekvienas turi nuspręsti pats. Gali būti naudinga patyrinėti, ką užėjus persekiojimui darė krikščionys pirmame amžiuje. Pavyzdžiui, Kristaus mokiniai iš Jeruzalės pasklido po Judėją ir Samariją, kai kurie nukeliavo net iki Finikijos, Kipro ir Antiochijos (Mt 10:23; Apd 8:1; 11:19). O štai apaštalas Paulius, sykį vienoje vietovėje patyręs priešiškumą dėl to, kad skelbia gerąją naujieną, nutarė niekur iš ten neišvykti (Apd 14:19–23). Tad ar užėjus persekiojimui keltis į kitą šalį ar ne? Atsakomybė priimti sprendimą tenka šeimos galvai. Prieš apsispręsdamas jis, aišku, melsis Jehovai ir mąstydamas apie savo namiškius įvertins, kokių pliusų ir minusų gali turėti jo sprendimas. Niekam nederėtų kritikuoti vienokio ar kitokio bendratikių pasirinkimo. w19.07 10 ¶8–9

Jėzus mums prisakė: „Eikite ir darykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28:19). Studijuotojui būtina ne vien sužinoti, ko Jėzus iš savo mokinių tikisi, bet ir išmokti jo reikalavimų laikytis – gyventi, kaip dera tikram krikščioniui. Jei matome, kad pritaikyti Biblijos principus žmogui nelengva, turime kantriai jam pagelbėti. Vieniems pakeisti savo mąstyseną ir įpročius pavyksta vos per keletą mėnesių, kitiems prireikia kur kas daugiau laiko. Kaip svarbu nepritrūkti kantrybės, rodo pavyzdys iš Peru. Vienas misionierius apie savo studijuotoją pasakojo: „Nors su Rauliu jau buvome išnagrinėję abi studijoms skirtas knygas, jis tebeturėjo rimtų problemų: kivirčijosi su žmona, keikėsi, dėl tokio elgesio jo negerbė vaikai. Bet jis nepraleisdavo sueigų, todėl, norėdamas jam ir jo šeimai padėti, jį vis aplankydavau. Praėjus trejiems suvirš metų nuo mūsų pažinties pradžios, jis pasikrikštijo.“ w19.07 15 ¶3; 19 ¶15–17

Prisiminkime, kokiomis aplinkybėmis apaštalas Paulius rašė Laišką filipiečiams. Tuo metu jis gyveno Romoje saugomas kareivių. Nors negalėjo išeiti iš namų ir laisvai skelbti gerosios naujienos, Paulius naudojosi proga liudyti apie Jėzų visiems, kas pas jį užeidavo, be to, rašė bendruomenėms laiškus. Sekdamas Jėzumi, jis visomis jėgomis stengėsi likti ištikimas Dievui iki pat galo. Todėl krikščionio gyvenimą ir prilygino lenktynėms (1 Kor 9:24–27). Lenktynių bėgikas susitelkia į tai, kaip pasiekti finišą, ir neleidžia, kad kas nors jį išblaškytų. Kartais lenktynių dalyviai bėga gatvėmis, kur yra nemažai parduotuvių ir kitų objektų, galinčių atitraukti dėmesį. Bet argi koks nors bėgikas sustotų ir imtų apžiūrinėti vitrinas? Aišku, ne, jeigu nori laimėti. Blaškytis nederėtų ir mums. Jeigu tikslas nuolat bus prieš akis ir, kaip Paulius, stengsimės iš visų jėgų, gausime apdovanojimą. w19.08 3 ¶4; 4 ¶7

Kai gyvenime imame vadovautis Dievo duotais principais, mūsų artimiesiems gali būti sunku susitaikyti su tuo, kad mūsų įsitikinimai ir gyvensena pasikeitė. Pirmiausia jiems užkliūva tai, kad nebešvenčiame su jais religinių švenčių, nebesileidžiame į politines diskusijas. Kai kurie ima dėl to ant mūsų pykti (Mt 10:35, 36). Bet jei nuspręstume niekada nebekalbėti su jais apie savo įsitikinimus, tam tikra prasme juos nuteistume, tarsi jie nebūtų verti amžinojo gyvenimo dovanos. Nepamirškime: teisti žmones Jehova įgaliojo Jėzų – ne mus (Jn 5:22). Tad būkime kantrūs. Kas žino, galbūt mūsų artimieji galiausiai įsiklausys į tai, ką mėginame jiems pasakyti. Jei iš artimųjų nesulaukiame palaikymo, svarbu išlikti tvirtiems, bet sykiu elgtis taktiškai (1 Kor 4:12b). Kol artimieji suvoks, kokia svarbi mums tarnystė Jehovai, gali praeiti nemažai laiko. w19.08 17 ¶10, 13; 18 ¶14

„Kai pagalvoju, ką teko ištverti, suprantu, kad pačiam to nebūtų pavykę.“ Panašius žodžius esame ištarę daugelis. Galbūt taip pasakėme įveikę sunkią ligą ar išgyvenę artimo žmogaus netektį. Prisimindami tą nelengvą metą, suvokiame, kad kiekvieną dieną ištverti pajėgėme tik gaudami „neįprastai didelės galios“ – Jehovos dvasios (2 Kor 4:7–9). Be šventosios dvasios neįstengtume pasipriešinti ir šio nedoro pasaulio įtakai (1 Jn 5:19). Stiprybės taip pat reikia kovoti su dvasinėmis blogio jėgomis (Ef 6:12). Jehovos šventoji dvasia teikia mums jėgų ir stiprybės, kad savo įsipareigojimus įstengtume vykdyti net kai patiriame sunkumų. Štai apaštalas Paulius suprato, kad nelengvomis aplinkybėmis tarnauti Dievui ir atlikti jo pavestą darbą pajėgia tik kliaudamasis „Kristaus galybe“ (2 Kor 12:9). w19.11 8 ¶1–3

Biblijoje nemažai pasakojama apie Jėzų. Tik joje rašoma apie tai, ką Jėzus dėl tavęs padarė. Jei ugdysies meilę Jėzui, stiprės ir tavo meilė Jehovai. Kodėl galima taip tvirtinti? Jėzus buvo tobulas savo Tėvo atspindys. Vadinasi, kuo daugiau sužinosi apie Jėzų, tuo geriau pažinsi patį Jehovą ir tuo tvirtesnis bus tavo ryšys su juo. Pagalvok, koks atjautus Jėzus buvo tiems, kuriuos kiti niekino, – neturtingiems, ligotiems ir skriaudžiamiems žmonėms. Pamąstyk ir apie tai, kokių pamokymų jis tau duoda ir kaip pasikeitė į gera tavo gyvenimas, kai juos pritaikei (Mt 5:1–11; 7:24–27). Tavo meilė Jėzui, tikėtina, tvirtės, jei apmąstysi, ką jam teko iškęsti dėl to, kad Dievas galėtų atleisti mums nuodėmes (Mt 20:28). Supratęs, kad Jėzus noriai sutiko už tave pasiaukoti, tikriausiai pajausi paskatą atgailauti ir prašysi Jehovą nuodėmių atleidimo (Apd 3:19, 20; 1 Jn 1:9). Jeigu mylėsi Jėzų ir Jehovą, tave trauks būti su žmonėmis, kurie irgi juos myli. w20.03 5–6 ¶10–12

Pavyzdžiui, krikščionis ima manyti, kad yra pats tinkamiausias kokiai nors užduočiai bendruomenėje. Arba, tarkim, kokio brolio žmona pagalvoja: „Mano vyras susidorotų su ta užduotimi kur kas geriau nei anas brolis.“ Nuolankus žmogus tokias mintis vys šalin. Kaip dera reaguoti, kai kiti gauna atsakingų užduočių, pasimokome iš Mozės pavyzdžio. Jis buvo paskirtas Izraelio tautos vedliu ir savo tarnystę labai vertino. Bet Jehova suteikė dvasios ir kitiems vyrams, kad jie galėtų perimti iš Mozės dalį darbo. Kaip Mozė dėl to jautėsi? Jis nė trupučio nepavydėjo (Sk 11:24–29). Taip pat nuolankiai sutiko dalytis su kitais atsakomybe spręsti žmonių bylas, ir izraelitams tai išėjo į naudą (Iš 18:13–24). Akivaizdu, Mozė daugiau galvojo apie kitų gerovę, o ne apie savo išskirtinę padėtį tautoje. Argi ne įkvepiantis pavyzdys? Atminkime: jei tikrai norime būti Jehovai naudingi, mūsų nuolankumas turi viršyti gabumus. w19.09 5–6 ¶13–14

Nežinome, kaip politiniai vadovai mėgins paaiškinti, kodėl didžiąją Babelę užpuolė. Jie galbūt sakys, kad pasaulio religijos kliudė pasiekti taiką ir nuolat kišosi į politiką. Arba galbūt sakys, kad bažnyčios ir religinės organizacijos prikaupė per daug turto (Apr 18:3, 7). Protinga manyti, kad puolami bus ne atskiri asmenys. Pasaulio lyderiai veikiausiai norės likviduoti pačias religijas. Kai klaidingų religijų nebeliks, tikintieji susivoks, kad dvasiniai vadovai juos apgaudinėjo. Tada jie tikriausiai ims gintis su religija neturėję nieko bendra. Klaidingų religijų naikinimas, truks palyginti neilgai (Apr 18:10, 21). Jehova pažadėjo didžiojo suspaudimo laiką „dėl savo išrinktųjų“ sutrumpinti – antraip neišliktų teisingoji religija (Mk 13:19, 20). w19.10 15 ¶4–5

Mamos, gali būti, kad tėvai jus auklėdami greit netekdavo kantrybės ir kalbėdavo šiurkščiai, todėl augote manydamos, kad toks elgesys su vaikais yra normalus. Net ir žinodamos, ko Jehova iš jūsų tikisi, gal ne visada elgiatės su vaikais kantriai, ypač jei esate pavargusios ir vaikai jūsų neklauso (Ef 4:31). Tokiais atvejais itin svarbu melsti Jehovą pagalbos (Ps 37:5). O kai kurios mamos nemoka parodyti savo vaikams, kad juos myli. Gal vaikystėje jos nejautė šilumos iš savo tėvų. Jeigu ir tu taip užaugai, nesielk, kaip elgėsi jie. Jehovai paklusi, jei mokysiesi išreikšti vaikui šiltus jausmus. Nors pasikeisti nelengva, tai nėra neįmanoma. Tavo pastangos neliks bevaisės – ir tu, ir tavo namiškiai būsite kur kas laimingesni. w19.09 18–19 ¶19–20

Jeigu Jehovos tarnas daug laiko ir pastangų eikvotų norėdamas praturtėti, jis iš esmės mėgintų tarnauti dviem šeimininkams. Tai jau nebūtų visiška ištikimybė Jehovai. Pirmojo amžiaus pabaigoje gyvenę Laodikėjos miesto krikščionys gyrėsi: „Aš turtingas ir pralobęs, man nieko nestinga.“ Tačiau Jehovos ir Jėzaus akyse jie, Biblijos žodžiais tariant, buvo vargani, apgailėtini, beturčiai, akli ir nuogi. Jėzus supeikė laodikiečius ne dėl to, kad jie turėjo turto, o dėl to, kad turtą pamilo ir taip atitolo nuo Jehovos (Apr 3:14–17). Pajautę, kad širdyje randasi noras praturtėti, iškart taisykime savo mąstymą (1 Tim 6:7, 8). Jeigu delsime, širdis taps pasidalijusi ir Jehovai mūsų tarnystė nebebus priimtina. Jis juk reikalauja „visiškos ištikimybės“ (Įst 4:24). w19.10 27 ¶5–6

Graikiškas žodis, čia išverstas „įkvėpti“, tiesiogiai reiškia „nešami“. Tą patį graikišką žodį pavartojo ir Apaštalų darbų knygos rašytojas Lukas pasakodamas, kad kilus audrai jūroje jie leidosi „vėjo nešami“ (Apd 27:15). Taigi, pasak vieno biblisto, Petras pavartojo „pagaulią jūreivystės metaforą“. Apaštalas iš esmės norėjo pasakyti, kad kaip vėjas neša laivą ir padeda pasiekti kelionės tikslą, taip šventoji dvasia padeda pranašams ir Biblijos rašytojams atlikti pavestą užduotį. „Pranašai, taip sakant, iškėlė bures“, – pridūrė minėtasis biblistas. Taigi pirmiausia veikė Jehova. Jis siuntė „vėją“ – šventąją dvasią. O tada jau veikė pranašai ir Biblijos rašytojai – jie darė tai, ką skatino daryti dvasia. Ir šiandien šventoji dvasia, tarsi palankus vėjas audringoje jūroje, neša mus per siautulingus išbandymus į saugų uostą – Dievo pažadėtą naująjį pasaulį. w19.11 9 ¶7–9

Visi turime kokių nors rūpesčių. Kad ir kaip nelengva būtų, svarbu neleisti rūpesčiams užvaldyti mūsų proto, antraip pamirštume nuostabius Jehovos pažadus, kuriuos jis ateityje išpildys (Apr 21:3, 4). Nusiminimas gali mus taip išsekinti, kad tarnauti Jehovai nebeturėsime jėgų. Vienai mūsų sesei, gyvenančiai Jungtinėse Valstijose, tenka rūpintis savo sunkiai sergančiu vyru. Kas padeda jai nepalūžti? Ji rašė: „Kartais įtampa būna didžiulė, abu jaučiamės išsekę, bet vilties neprarandame. Esu be galo dėkinga Jehovai už viską, kas stiprina mudviejų tikėjimą ir pakelia dvasią. Jo pamokymų ir padrąsinimo mums labai reikia. Tai suteikia jėgų ir padeda ištverti.“ Kaip suprantame iš šių žodžių, niūrias mintis suvaldyti įmanoma. Kas mums padėtų? Nepamirškime, kad palaužti mus mėgina Šėtonas. Priimkime paguodą iš Jehovos ir vertinkime dvasinį maistą, kuriuo jis mus stiprina. w19.11 16 ¶9–10

Laikytis šio Biblijos principo pirmiausia turėtų bendruomenės vyresnieji. Vyresnysis žino, kad jam nevalia atskleisti asmeniškų dalykų apie bendruomenės brolius ir seses. Jei atskleistų, prarastų gerą vardą ir bendratikių pasitikėjimą. Bendruomenė atsakingais broliais pasitiki, todėl šie saugosi, kad netaptų veidmainiais, arba dviliežuviais (1 Tim 3:8, išnaša). Taigi, vyresnysis turi mokėti saugoti paslaptis. Jeigu jis myli žmoną, neapsunkins jos informacija, kurios žinoti jai nereikia. Žmonai irgi turėtų rūpėti geras vyro vardas. Sutuoktinio ji nekamantinės dalykų, kurie yra konfidencialūs. Šitaip sesė ne tik palaikys savo vyrą, bet ir gerbs tuos, kurie jam savo reikalus patikėjo. Svarbiausia, taip ji prisidės prie bendruomenės vienybės ir Jehova tuo džiaugsis (Rom 14:19). w20.03 22 ¶13–14

1512 metais prieš mūsų erą Sinajaus kalno papėdėje buvo pastatyta Padangtė. Netrukus buvo surengtos Aarono ir jo sūnų įšventinimo į kunigus iškilmės, ir joms vadovavo Mozė (Iš 40:17; Kun 9:1–5). Aaronui ir Mozei palaiminus tautą, plykstelėjo ugnis nuo Jehovos ir prarijo ant aukuro padėtą auką. Taip Jehova tądien parodė, kad įšventintuosius kunigus pripažįsta (Kun 9:23, 24). Tuo įspūdingu reginiu parodydamas, kad Aaroną ir jo sūnus pripažįsta savo kunigais, Jehova izraelitams leido suprasti svarbų dalyką: jeigu jis įšventintuosius kunigus remia, tai ir tauta turi juos palaikyti. Kodėl mus tai domina? Izraelio kunigija buvo kur kas šlovingesnės kunigijos įvaizdis – 144 000 kunigų, kurie bus karaliai ir kartu su Kristumi tarnaus danguje (Hbr 4:14; 8:3–5; 10:1). Nėra jokių abejonių, kad Jehova šiandien savo tarnais rūpinasi ir juos dosniai laimina. w19.11 23 ¶13–14; 24 ¶16

Apaštalas Paulius buvo apsistojęs Korinte pas Akvilą su Priscile, palapinių dirbėjus, ir kartu su jais užsiėmė tuo amatu. O kaip suprasti, kad Paulius plūkėsi „dieną ir naktį“? Tai nereiškia, kad jis darbavosi be atvangos. Nuo darbo jis atsitraukdavo, pavyzdžiui, per šabą. Tą dieną apaštalas skelbdavo gerąją naujieną žydams, mat jie irgi per šabą nedirbo (Apd 13:14–16, 42–44; 16:13; 18:1–4). Paulius, nors turėjo rūpintis pragyvenimu, „švento darbo“ skelbti Dievo gerąją naujieną neapleido (Rom 15:16; 2 Kor 11:23). Pasak paties apaštalo, kartu su Akvilu ir Priscile jis dirbo „Kristaus Jėzaus pavestą darbą“ (Rom 16:3). Uoliai skelbti gerąją naujieną Paulius skatino ir kitus (Rom 12:11). Korintiečius jis net ragino būti „pertekusius Viešpaties darbo“ (1 Kor 15:58; 2 Kor 9:8). Jehova įkvėpė apaštalą užrašyti tokį principą: „Kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3:10). w19.12 5 ¶12–13

Jehova žmonėms įdiegė troškimą turėti vaikų. Bet kyla klausimas: ar galvodami apie šeimos planavimą sutuoktiniai turėtų atsižvelgti į kitų nuomonę, ar tai yra tik jų pačių reikalas? Kai kuriuose kraštuose įprasta, kad jaunavedžiai tuoj po vestuvių ima planuoti šeimos pagausėjimą. Giminaičiai ir kiti žmonės galbūt net klausinėja poros, kada gi nudžiugins juos žinia apie vaikelį. Brolis iš Azijos vardu Džetras sako: „Kai kurie vaikų turintys bendratikiai skatina bevaikius sutuoktinius tapti tėvais.“ O štai Džefrio, kito brolio iš Azijos, žodžiai: „Kartais žmonės pasako, kad jei neturėsi vaikų, nebus kam tavimi pasirūpinti senatvėje.“ Tačiau ar turėti vaikų, sprendžia ne kiti, o vyras ir žmona (Gal 6:5, išnaša). Gerai, kad artimieji ir draugai linki jaunavedžiams laimės, bet nedera pamiršti, kad šeimos planavimas yra pačių sutuoktinių reikalas (1 Tes 4:11). w19.12 22 ¶1–3

Ar tau sunku galvoti apie Jehovą kaip apie savo Tėvą? Kai kurie prieš Dievą jaučiasi menki ir nereikšmingi. Jie netiki, kad Visagaliui yra svarbūs. Bet dangiškasis Tėvas mus patikina, kad jam rūpime kiekvienas. Jis davė mums gyvybę ir ragina jo ieškoti. Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie tai atėniečiams, pasakė: „[Dievas] yra netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apd 17:24–29). Jehova nori, kad mūsų ryšys su juo būtų artimas – kaip vaiko su švelniu ir rūpestingu tėvu. Kai kam galvoti apie Jehovą kaip apie Tėvą nelengva dėl to, kad savo tėvo meilės ir švelnumo mažai tepatyrė arba nepatyrė išvis. Viena sesė sako: „Tėvas dažnai mane užgauliodavo. Todėl kai pradėjau studijuoti Bibliją, artimo ryšio su dangiškuoju Tėvu nejaučiau.“ Gal ir tu nejauti artimo ryšio su Jehova? Jei taip, nenusimink. Laikui bėgant suprasi, kad jis – geriausias Tėvas, koks tik gali būti. w20.02 3 ¶4–5

Jėzus mokė, kad Jehova vertina visa, ką vyresniame amžiuje dėl jo darome, – net jei patiems ir atrodo, kad nelabai ką sugebame ar pajėgiame (Ps 92:12–15; Lk 21:2–4). Taigi galvokime apie tai, ką galime daryti – pasakoti kitiems apie Jehovą, melstis už bendratikius, stiprinti jų tikėjimą. Jehova laiko tave savo bendradarbiu ne dėl tavo sugebėjimų, o dėl to, kad noriai jo klausai (1 Kor 3:5–9). Tikra laimė tarnauti Jehovai – Dievui, kuris mus brangina! Jis sukūrė mus, kad vykdytume jo valią, todėl tarnaudami jam įprasminame savo gyvenimą (Apr 4:11). Nors pasaulio akyse būtume nieko verti, Jehovai esame brangūs, mūsų jis nesigėdija (Hbr 11:16, 38). Jei vargina liga, ekonominiai sunkumai ar senyvas amžius, Dievas mus patikina, kad niekas mūsų neatskirs nuo jo meilės (Rom 8:38, 39). w20.01 18 ¶16; 19 ¶18–19

Pavydui neleisime įsišaknyti ugdydamiesi nuolankumą ir mokydamiesi būti viskuo patenkinti. Jei dėsime nuolatines pastangas, laikui bėgant širdyje pavydui vietos nebeliks. Nuolankus žmogus nepervertina savo sugebėjimų ir nemano, kad yra nusipelnęs gauti daugiau už kitus (Gal 6:3, 4). O žmogus, kuris viskuo patenkintas, su kitais nesilygina (1 Tim 6:7, 8). Vadinasi, nuolankus ir viskuo patenkintas Dievo tarnas džiaugsis matydamas, kad kitam sekasi. Kad neimtume kitiems pavydėti, mums reikės Dievo šventosios dvasios pagalbos. Be jos nesugebėsime mokytis būti nuolankūs ir viskuo patenkinti (Gal 5:16; Fil 2:3, 4). Šventoji dvasia padės mums ištirti savo slapčiausias mintis, paskatas ir įžvelgti, ką derėtų pataisyti. Neabejokime, su Dievo pagalba pašalinsime iš proto ir širdies kas negera ir pripildysime gerų dalykų (Ps 26:2). w20.02 15 ¶8–9

Pasiaukojimas Jehovai yra įžadas ir jis tikisi, kad jo laikysiesi. Pirmiausia stiprink ryšius su bendruomene. Bendruomenės broliai ir sesės taps tavo dvasine šeima. Savo ryšius su jais stiprinsi, jei nepraleisi sueigų. Be to, nepamiršk kasdien paskaityti Bibliją ir skirti laiko apmąstyti, ką perskaitysi, – tada Dievo Žodis palies tavo širdį (Ps 1:1, 2). Labai svarbu ir kuo dažniau melstis, nes kiekviena nuoširdi malda dar labiau priartins tave prie Jehovos (Mt 26:41). Taip pat turėk omenyje Jėzaus paraginimą pirmiausia ieškoti Dievo Karalystės (Mt 6:33). Daryk viską, kad evangelizacijos darbas tau būtų svarbiausias gyvenime. Uoliai skelbdamas gerąją naujieną, stiprinsi savo tikėjimą. Ir atmink: kad ir koks sunkumas šiame pasaulyje vargintų, jis, pasak Biblijos, „yra laikinas ir lengvas“ (2 Kor 4:17). O štai pasiaukojimas ir krikštas atvers tau kelią į džiugesnį gyvenimą dabar ir į „tikrąjį gyvenimą“ ateityje. Ar verta tą žingsnį žengti? Be jokios abejonės! (1 Tim 6:19) w20.03 13 ¶19–21

Jeigu Biblijos studijuotojas nuolatinės pažangos nedaro, anksčiau ar vėliau tau iškils klausimas, ar tokias studijas tęsti. Spręsdamas, kaip pasielgti, turėk omenyje, kokie to žmogaus gebėjimai. Ar pagal savo galimybes jis eina į priekį ir jau pradėjo laikytis to, ką sužinojo? (Mt 28:20) Deja, kai kurie Biblijos studijuotojai panašūs į izraelitus, gyvenusius pranašo Ezechielio dienomis. Jehova Ezechieliui pasakė: „Tu jiems – tarsi meilės dainius, dainuojantis gražiu balsu ir meistriškai skambinantis stygomis. Nors ir klausysis tavo žodžių, jie nieko nedarys“ (Ez 33:32). Pasakyti žmogui, kad su juo Biblijos daugiau nebestudijuosime, gali būti nelengva. Tačiau nepamirškime: laiko liko nedaug. Tad neeikvokime jo nevaisingoms studijoms – verčiau ieškokime tų, kurių širdis „pasirengusi priimti tiesą, vedančią į amžiną gyvenimą“ (Apd 13:48). w20.01 6 ¶17; 7 ¶20

Nors iš Biblijos žinome, kad ateis laikas, kai Dievui klusnūs žmonės amžinai gyvens žemėje, dauguma religijų to nemoko (2 Kor 4:3, 4). Kone visas krikščioniškasis pasaulis tiki, kad geri žmonės po mirties eina į dangų. Tačiau grupelė Biblijos tyrinėtojų, devyniolikto amžiaus pabaigoje pradėjusių leisti šį žurnalą, suprato, kad Dievas atkurs rojų žemėje ir kad būtent čia, ne danguje, gyvens milijonai jo ištikimų tarnų. Kas bus tie ištikimieji? Kad tai išaiškėtų, reikėjo laiko. Biblijos tyrinėtojai taip pat suprato, kad kai kurie Dievo tarnai bus „nupirkti iš žemės“ ir valdys su Jėzumi danguje. Tai turės būti uolūs, atsidavę krikščionys, iš viso 144 000 pašauktųjų (Apr 14:3). w19.09 27 ¶4–5