Sausis

Timotiejus savo tikėjimą grindė žiniomis. Tu irgi, kaip Timotiejus, turi tyrinėti Bibliją, apmąstyti, ką sužinojai, ir daryti išvadas. Galėtum, pavyzdžiui, pradėti nuo trijų pagrindinių Biblijos mokymų. Pirmiausia turi įsitikinti, kad Dievas Jehova yra visa ko Kūrėjas (Iš 3:14, 15; Hbr 3:4; Apr 4:11). Taip pat turi neabejoti, kad Biblija yra jo Žodis žmonėms (2 Tim 3:16, 17). Ir dar svarbu įsitikinti, kad Jehova žemėje turi organizuotą Jėzaus Kristaus vadovaujamą savo tarnų bendruomenę ir kad ta bendruomenė yra Jehovos liudytojai (Iz 43:10–12; Jn 14:6; Apd 15:14). Tu neprivalai tapti vaikščiojančia Biblijos enciklopedija. Tačiau turi būti tikras, kad visa, kuo tiki, yra tiesa (Rom 12:1). w20.07 10 ¶8–9

Šioje pranašystėje skėriai apibūdinami taip: „Jiems ant galvų buvo tarytum auksiniai vainikai, jų veidai buvo tarsi vyrų veidai“ (Apr 9:7). Dar rašoma, kad jie kankino žmones, neturinčius kaktose Dievo antspaudo – kankino penkis mėnesius, tai yra maždaug tiek, kiek skėrys gyvena (Apr 9:4). Regis, čia kalbama apie Jehovos pateptuosius tarnus. Jie drąsiai skelbia šiam nedoram pasauliui Dievo nuosprendžius, ir daugeliui žmonių girdėti tai – tikra kančia. Ar tuo norime pasakyti, kad skėriai, minimi Joelio 2:7–9, ir skėriai, kuriuos regėjo apaštalas Jonas, vaizduoja ne tą patį? Taip, ne tą patį. Skaitydami Bibliją matome, kad tas pats įvaizdis gali turėti ne vieną reikšmę, nelygu kontekstas. Pavyzdžiui, Jėzus vadinamas „Liūtu iš Judo giminės“ (Apr 5:5). Tačiau liūtu Biblijoje pavadintas ir Velnias (1 Pt 5:8). w20.04 3 ¶8; 5 ¶10

Štai kas atsitiko su Sarajos tarnaite Hagara. Kai buvo atiduota Abromui į žmonas ir tapo nėščia, į Sarają ji ėmė žiūrėti su panieka, mat ši vaikų neturėjo. Viskas baigėsi tuo, kad Saraja išvarė Hagarą iš namų (Pr 16:4–6). Galvodami apie šią situaciją kai kurie gal pamanytų, kad dėl savo išdidumo Sarajos tarnaitė to nusipelnė. Tačiau Jehova taip nemanė. Jis siuntė pas Hagarą angelą. Šis ją paprotino, paskui patikino, kad Dievas pagausins jos palikuonius. Moteris suprato: Jehova žino ir mato visas aplinkybes. „Tu esi visa regintis Dievas“, – apie jį pasakė (Pr 16:7–13). Kokias Hagaros aplinkybes Jehova įvertino? Jis viską apie tą moterį žinojo, matė, ką jai teko ištverti. Nors nepagarbaus Hagaros elgesio su Saraja Dievas nepateisino, akivaizdu, jis atsižvelgė į jos padėtį ir aplinkybes. w20.04 16 ¶8–9

Apaštalas Paulius visus krikščionis ragino stoti į ypatingų lenktynių trasą (Hbr 12:1). Mes visi – jauni ir vyresni, tvirti ir nelabai – privalome tose lenktynėse bėgti ištvermingai, iki pat finišo, kad gautume Jehovos pažadėtą apdovanojimą (Mt 24:13). Apaštalas Paulius lenktynių finišą pasiekė, todėl turėjo moralinę teisę raginti jose bėgti ir kitus (2 Tim 4:7, 8). Apie kokias lenktynes jis kalbėjo? Kad pamokytų bendratikius ko nors svarbaus, Paulius kartais remdavosi pavyzdžiais iš senovės Graikijoje rengiamų žaidynių (1 Kor 9:25–27; 2 Tim 2:5). Krikščionio gyvenimą jis ne sykį palygino su bėgimo varžybomis (1 Kor 9:24; Gal 2:2, išnaša; Fil 2:16). Žmogus jose pradeda bėgti, kai paaukoja gyvenimą Jehovai ir pasikrikštija (1 Pt 3:21). Kirsti finišo liniją jam reiškia gauti iš Jehovos apdovanojimą – amžiną gyvenimą (Mt 25:31–34, 46; 2 Tim 4:8). w20.04 26 ¶1–3

„Viešpats ištikimas. Jis sustiprins jus ir apsaugos nuo piktojo“ (2 Tes 3:3). Jehova saugo mus įvairiais būdais. Pavyzdžiui, nuo Šėtono puolimų mus patikimai saugo Dievo duota dvasinė ginkluotė (Ef 6:13–17). Tik turime naudotis viskuo, kas į tą ginkluotę įeina. Pirmasis iš apaštalo Pauliaus paminėtų ginklų – tiesa, tai yra Dievo Žodžio mokymai. Ji saugo mus nuo visokių apgaulių, kurias „melo tėvas“ Šėtonas skleidžia jau tūkstančius metų ir taip klaidina žemės gyventojus (Jn 8:44; Apr 12:9). Ta tiesa, anot apaštalo, turime „susijuosti“ – tvirtai, tarsi diržu. Tai reiškia, kad būtina nuolat semtis žinių apie Jehovą, garbinti jį „dvasia ir tiesa“ ir visada elgtis sąžiningai ir dorai (Jn 4:24; Ef 4:25; Hbr 13:18). w21.03 26–27 ¶3–5

Tą kraštą labiausiai puošė tai, kad ten buvo garbinamas tikrasis Dievas Jehova. Nuo 33 m. e. m. Penkiasdešimtinių Jehova garbinamas ne viename kuriame nors krašte, o visame pasaulyje. Tad „Puošnusis kraštas“ šiandien yra žemiškoji Jehovos organizacijos dalis; visi, kas jai priklauso, Jehovą garbina bendruomenės sueigose ir dirba evangelizacijos darbą. Paskutinėmis dienomis šiaurės karalius ne kartą buvo įsiveržęs į „Puošnųjį kraštą“. Taip, pavyzdžiui, įvyko tada, kai jo vaidmenį atliko nacistinė Vokietija. Ji persekiojo ir žudė Dievo tarnus, ypač Antrojo pasaulinio karo metais. Sovietų Sąjunga, po karo sėdusi į šiaurės karaliaus sostą, irgi įsibrovė į „Puošnųjį kraštą“ – persekiojo Dievo tarnus ir siuntė juos tremtin. w20.05 13 ¶7–8

Prisiminkime keletą senovėje gyvenusių žmonių, kuriuos Jehova laikė savo draugais. Vienas iš jų – Abraomas. Praėjus daugiau kaip tūkstančiui metų po jo mirties Dievas pavadino jį savo draugu (Iz 41:8). Šis tvirto tikėjimo vyras iki šiol yra gyvas Jehovos atmintyje (Lk 20:37, 38). Draugu Dievas laikė ir Jobą. Visiems angelams girdint apie jį pasakė: „Jis doras, teisus, dievobaimingas žmogus, besišalinantis to, kas bloga“ (Job 1:6–8). Dar vienas ištikimas Jehovos tarnas, Danielius, apie 80 metų tarnavo svetimame krašte. Angelai net tris kartus pranašą patikino, kad jis yra Dievui brangus (Dan 9:23; 10:11, 19). Neabejokime, Jehova labai laukia dienos, kai savo mylimus draugus prikels iš mirties (Job 14:15). w20.05 26–27 ¶3–4

Nuovokus studijuotojas Dievo įstatymus ir reikalavimus tikriausiai netruks perprasti, taip pat matys, kaip naudinga jų laikytis. Bet ar jų laikysis dėl to, kad Jehovą myli? Prisiminkime, Adomas su Ieva meilės savo Kūrėjui pristigo, todėl jo įsakymą sulaužė (Pr 3:1–6). Taigi, supažindinti studijuotoją su Dievo įstatymais ir priesakais nepakanka. Jam būtina pamilti patį tų įstatymų Davėją. Jehova įstatymus davė ir moralės normas nustatė mūsų labui (Ps 119:97, 111, 112). Tačiau Biblijos studijuotojas tai supras tik tada, jei įžvelgs, kad visi tie priesakai pagrįsti meile. Galime jo pasiteirauti, kodėl Dievas vieną ar kitą įstatymą davė, ką tas įstatymas apie jį pasako. Jei mokysime studijuotoją mąstyti apie tai, koks yra Jehova, ir ugdytis pagarbą jo šlovingam vardui, tikėtina, pasieksime jo širdį. Tada žmogus pamils Dievą ir jo įstatymų laikysis noriai. Jis sustiprins savo tikėjimą ir bus pasirengęs atlaikyti sunkius išbandymus (1 Kor 3:12–15). w20.06 10 ¶10–11

Mums reikės kantrybės. Kol brolis ar sesė atsigaus dvasiškai, tikriausiai praeis nemažai laiko. Taip buvo su daugeliu neveikliųjų. Jie dėkingi vyresniesiems ir kitiems bendratikiams už tai, kad jais nenusivylė ir vis aplankydavo. Pietryčių Azijoje gyvenanti sesė vardu Nensi rašo: „Man labai padėjo viena artima draugė iš bendruomenės. Ji mylėjo mane lyg vyresnę savo seserį. Vis primindavo, kiek daug gero kadaise drauge patyrėme, kantriai mane išklausydavo ir prireikus patardavo. Ji buvo tikra draugė, visada pasirengusi padėti.“ Supratingumas – tarsi veiksmingas gydomasis tepalas. Jis padeda gydyti užgautus jausmus. Kai kuriems neveikliesiems to tepalo labai reikia. Jie galbūt daug metų negali atleisti bendratikiui įžeidimo. Arba gal mano, kad su jais buvo pasielgta neteisingai. Dažnas laukia, kad kas nors jį išklausytų ir suprastų. w20.06 26 ¶10–11

Kaskart, kai spaudimui nepasiduosi, įgysi vis daugiau ryžto daryti, kas teisu. Prisimink ir tai, kad žmonių požiūrį į intymius santykius iškreipė ne kas kitas, o Šėtonas. Jei pasaulio įtakai atsispirsi, apaštalo Jono žodžiais tariant, nugalėsi piktąjį. Mes pripažįstame, kad tik Jehova sprendžia, kas yra nuodėmė, o kas ne. Ir, aišku, labai stengiamės nenusidėti. Deja, ne visada pavyksta. Kai padarome ką nors negera, savo nuodėmę išpažįstame Jehovai (1 Jn 1:9). Jeigu nuodėmė sunki, prašome vyresniųjų pagalbos, nes Jehova jiems pavedė mumis rūpintis (Jok 5:14–16). O kaip tada, jei graužia kaltė dėl didelių klaidų, padarytų praeityje? Nemanykime, kad Jehova jų neatleis. Juk iš savo didžios meilės jis paaukojo už mus Sūnų. Jeigu Jehova pasakė, kad atgailaujančiam atleis nuodėmę, vadinasi, taip ir bus. Taip, krikščioniui įmanoma tarnauti Dievui su švaria sąžine (1 Jn 2:1, 2, 12; 3:19, 20). w20.07 23 ¶9–10

Jehova nuo amžių buvo vienas. Tačiau ne vienišas. Jis buvo laimingas, nieko jam netrūko. Vis dėlto Dievas panoro dovanoti gyvenimą dar kam nors. Taigi, skatinamas meilės, jis ėmėsi kurti (1 Jn 4:19). Pirmasis Jehovos kūrinys buvo jo Sūnus. Drauge su juo Dievas sukūrė visa kita, įskaitant milijonus protingų dvasinių esybių (Kol 1:16). Darbas su Tėvu Sūnui teikė didžiulį malonumą (Pat 8:30). Džiaugėsi ir angelai. Vaizdžiai tariant, jie sėdėjo pirmose žiūrovų eilėse ir džiūgavo stebėdami, kaip Jehova su savo Pagalbininku Jėzumi kūrė dangų ir žemę. Kai radosi žemė, tie Dievo sūnūs, pasak Biblijos, „liaupsėmis visi pratrūko“. Be abejo, daug džiaugsmo jiems teikė visi Jehovos kūriniai ir ypač – žmogus (Job 38:7; Pat 8:31). Kiek meilės ir išminties Dievas įdėjo visa kurdamas! (Ps 104:24; Rom 1:20) w20.08 14 ¶1–2

Jehova sukūrė mus su gebėjimu mylėti ir troškimu būti mylimiems, todėl kitų neapykanta skaudina ar net kelia baimę. Vienas brolis rašė: „Už tai, kad esu Jehovos liudytojas, kareiviai mane mušė, užgauliojo ir visaip baugino. Buvau persigandęs ir jaučiausi pažemintas.“ Taigi neapykanta mus žeidžia. Tačiau jos išvengti negalime, nes Jėzus sakė, kad krikščionys bus nekenčiami. Kodėl pasaulis Jėzaus sekėjų nekenčia? Savo mokiniams jis tai paaiškino: „Jūs pasauliui nepriklausote“ (Jn 15:17–19). Todėl žmonių valdovų ir valstybės simbolių mes negarbiname. Tiesa, valdžias turime gerbti, tačiau garbinti dera vien tik Jehovą. Šėtonas ir jo „palikuoniai“ tvirtina, kad Dievas yra neteisingas valdovas (Pr 3:1–5, 15). O mes stovime Dievo pusėje ir visa širdimi pripažįstame jo teisę valdyti žmoniją. Taip pat skelbiame, kad Dievo Karalystė yra vienintelė žmonijos viltis ir kad ji netrukus sutriuškins visus savo priešininkus (Dan 2:44; Apr 19:19–21). Ši žinia romius žmones džiugina, o nedorėlius gąsdina. w21.03 20 ¶1–2

Bendruomenėje mūsų sesėms Jehova turi daug kilnaus darbo. Jos giriamos už išmintį, stiprų tikėjimą, uolumą tarnyboje, drąsą, dosnumą ir daugybę gerų darbų (Lk 8:2, 3; Apd 16:14, 15; Rom 16:3, 6; Fil 4:3; Hbr 11:11, 31, 35). Tikras bendruomenių turtas yra ir vyresnio amžiaus krikščionys. Daugelį jų vargina su amžiumi susijusios sveikatos problemos. Vis dėlto tarnyboje tie broliai ir sesės daro, kiek gali, dalijasi su bendratikiais sukaupta patirtimi ir stengiasi juos pastiprinti. Iš jų galime daug ko išmokti. Jehovos akyse pagyvenę jo tarnai yra labai gražūs. Be abejo, labai juos branginame ir mes (Pat 16:31). Nepamirškime ir jaunuolių. Jiems išties nelengva, nes Šėtonas daro viską, kad apnuodytų jų protą visokiomis tikėjimą griaunančiomis idėjomis ir filosofijomis. Vis dėlto mūsų jaunieji broliai ir sesės laikosi tvirtai ir drąsina mus komentarais per sueigas, uolumu tarnyboje, taip pat ryžtu ginti savo įsitikinimus. Taip, jaunuoliai Jehovos tarnų bendruomenei yra labai svarbūs (Ps 8:2). w20.08 21–22 ¶9–11

Kai pradedame skelbti gerąją naujieną, daugelis tuo nesidžiaugia – galimas dalykas, į mūsų žinią audringai sureaguoja šeimos nariai, išjuokia pažįstami, dar kiti mus išplūsta. Kaip ugdytis drąsą? Jos įgausi, jei stiprinsi įsitikinimą, kad evangelizacijos darbui iš dangaus vadovauja Jėzus (Jn 16:33; Apr 14:14–16). Taip pat jei tikėsi Jehovos pažadu tavimi pasirūpinti (Mt 6:32–34). Kuo tvirtesnis bus tavo tikėjimas, tuo ir drąsos daugiau turėsi. Tikėjimą tu jau parodei, kai pažįstamiems ir šeimos nariams pasakei, kad studijuoji Bibliją su Jehovos liudytojais ir lankai sueigas. Sužinojęs, ko Dievas iš tavęs tikisi, be abejo, pradėjai elgtis ir gyventi kitaip. Čia tau irgi reikėjo drąsos ir tikėjimo. Tad ir toliau ugdykis drąsą ir neabejok: jei stengsiesi, „tavo Dievas Jehova bus su tavimi“ (Joz 1:7–9). w20.09 5 ¶11–12

Karalius Asa buvo išmintingas vyras – visiškai pasitikėjo Jehova. Dievui Asa buvo atsidavęs visa širdimi nuo pat jaunumės ir ištikimai jam tarnavo tiek ramiais, tiek neramiais laikais (1 Kar 15:14). Karalius netgi ėmėsi rauti Jude įsikerojusią stabmeldystę. Biblijoje rašoma: „Jis panaikino svetimų dievų aukurus ir šventavietes, sudaužė šventstulpius ir iškirto Ašeros stulpus“ (2 Met 14:3, 5). Asa netgi atėmė iš savo senelės Maakos karalienės vardą, nes ši vedė tautą į stabmeldystę (1 Kar 15:11–13). Asa Judo karalystėje ne tik sunaikino stabus, bet ir padėjo žmonėms sugrįžti pas Jehovą. Dėl to Jehova savo tautą laimino – Asai valdant, „dešimt metų krašte buvo ramu“ (2 Met 14:1, 4, 6). w20.09 14 ¶2–3

Kam tu patiki saugoti turtą? Daugelis savo santaupas, pavyzdžiui, nusprendžia padėti į banką, bijodami, kad jos nepražūtų ar kad jų kas nors nepavogtų. Apaštalas Paulius savo bendražygiui Timotiejui priminė, kad šiam yra patikėtas labai vertingas turtas. Timotiejui buvo duota suprasti, kokią ateitį Jehova yra numatęs žmonijai, taip pat buvo suteikta garbė skelbti gerąją naujieną – dirbti evangelizuotojo darbą (2 Tim 4:2, 5). Paulius Timotiejų paragino šį turtą saugoti. Mums irgi patikėtos tam tikros vertybės. Jehova iš didelės malonės atskleidė savo tarnams jo Žodyje užrašytas tiesas. Jos mums labai brangios – padeda suprasti, ko reikia, kad būtume laimingi ir turėtume glaudų ryšį su Dievu. Paėmę Biblijos tiesas į širdį išsivadavome iš klaidingų mokymų ir pakeitėme gyvenseną (1 Kor 6:9–11). w20.09 26 ¶1–3

Tavo studijuotojas turi matyti, kad tu nuoširdžiai tiki viskuo, kas rašoma Biblijoje. Tada jis irgi, tikėtina, žinias iš Dievo Žodžio vertins. Pasitaikius tinkamai progai papasakok, kaip pasikeitė tavo gyvenimas, kai pradėjai vadovautis Biblijos principais. Tai padės studijuotojui suprasti, kad laikytis jų bus naudinga ir jam. Jei studijuotojas turi kokių sunkumų, per studijas papasakok, kaip panašias problemas pavyko įveikti kitiems. Galėtum net pasikviesti kokį bendratikį, kad pasidalytų savo patirtimi. Padėk studijuotojui įsitikinti, kad gyventi pagal Biblijos principus išties verta. Ar studijuotojo sutuoktinis irgi studijuoja Bibliją? Jeigu ne, pasiūlyk jam prie jūsų studijų prisidėti. Studijuotoją paragink įgytomis žiniomis dalytis su šeimos nariais ir draugais (Jn 1:40–45). w20.10 16 ¶7–9

Juozapas su Marija klausė pamokymų, Jehovos duotų tėvams. Tai padėjo jiems užauginti Jėzų doru žmogumi, mielu Dievo akyse (Įst 6:6, 7). Juozapas su Marija Jehovą labai mylėjo ir tokią pat meilę skiepijo visiems savo vaikams. Jiedviem labai rūpėjo jų pačių ir šeimos dvasingumas. Be abejo, jie visi kas savaitę eidavo į Nazarete esančią sinagogą, taip pat kasmet keliaudavo į Jeruzalę švęsti Paschos (Lk 2:41; 4:16). Pakeliui į Jeruzalę Juozapas su Marija, galimas dalykas, pasakodavo Jėzui ir kitiems vaikams apie Jehovos tautos istoriją ir aplankydavo tam tikras hebrajiškuosiuose raštuose minimas vietoves. Šeimai gausėjant, Juozapas ir Marija tikriausiai turėjo dar labiau stengtis, kad pasirūpintų savo pačių ir atžalų dvasingumu. Tačiau tos pastangos nebuvo tuščios. Kadangi tarnystė Dievui jiedviem buvo svarbiausia, jų vaikai užaugo dievobaimingi. w20.10 28 ¶8–9

Jeigu esi pakviestas į Biblijos studijas, studijuojamo leidinio skyrių iš anksto perskaityk. Specialusis pionierius vardu Dorinas sako: „Man lengviau, jei padėjėjas yra gerai pasiruošęs. Tada jis gali daug prisidėti prie studijų sėkmės.“ Be to, jeigu ir tu, ir studijų vadovas esate tinkamai pasiruošę, tai bus geras pavyzdys studijuotojui. Net jei neturėtum laiko pamoką išnagrinėti kruopščiai, pasistenk bent susipažinti su pagrindinėmis mintimis. Studijų vadovas gali tavęs paprašyti pasimelsti, todėl apmąstyk, ką maldoje paminėsi. Tada tavo malda bus prasminga (Ps 141:2). Japonijoje gyvenanti Hanaji̇̀ prisimena sesę, kuri ateidavo kartu su jos studijų vadove. Ji sako: „Iš tos sesės maldų buvo akivaizdu, kad jos ryšys su Jehova labai stiprus. Maldose ji minėdavo mano vardą. Taip aš jaučiau jos meilę ir rūpinimąsi. Ji man buvo geras pavyzdys.“ w21.03 9–10 ¶7–8

Jėzus patikino apaštalą Paulių, kad šis sėkmingai pasieks Romą. Tačiau apaštalui iškilo rimtas pavojus – kai kurie žydai Jeruzalėje susitarė surengti pasalą ir jį nužudyti. Romėnų karo vadas Klaudijus Lisijas, apie tai sužinojęs, ėmėsi veiksmų, kad Paulių apsaugotų. Jis tuojau pat išsiuntė apaštalą su didele kareivių palyda į Cezarėją. Ten valdytojas Feliksas įsakė saugoti Paulių Erodo pretorijuje. Taip sąmokslininkų planai nuėjo perniek (Apd 23:12–35). Bet valdytojo Felikso vietą užėmė Festas. Norėdamas pelnyti žydų palankumą jis Paulių paklausė: „Gal nori vykti į Jeruzalę ir ten mano akivaizdoje būti teisiamas?“ Paulius žinojo: jeigu keliaus į Jeruzalę, su juo bus susidorota. Paulius pareiškė: „Aš šaukiuosi Cezario!“ Festas atsakė: „Šaukeisi Cezario – vyksi pas Cezarį.“ Vėliau apaštalą nugabeno į Romą – toli nuo priešiškai nusistačiusių žydų (Apd 25:6–12). w20.11 13 ¶4; 14 ¶8–10

Kaltės jausmas pažįstamas daugeliui. Kai kurie graužiasi dėl to, ką padarė praeityje, dar nepažinodami Jehovos. Kiti kremtasi dėl klaidų, padarytų po krikšto (Rom 3:23). Žinoma, norime elgtis dorai, bet ne visada išeina. Biblijoje sakoma: „Mes visi dažnai klystame“ (Jok 3:2; Rom 7:21–23). Nors kaltės jausmas slegia, jis gali atlikti gerą darbą. Kokia prasme? Kaltės jausmas ne vieną žmogų paskatina taisytis ir klaidų stengtis nekartoti (Hbr 12:12, 13). Tačiau kartais kaltė gali tiesiog persekioti – nuolat žmogui neduoti ramybės, nors jis atgailavo ir Jehova davė jam suprasti, kad atleido. Tokia kaltė gali žlugdyti (Ps 31:10; 38:3, 4). Jeigu slogios mintys dėl praeityje padarytų klaidų įkyriai lenda į galvą ir tau, vyk jas šalin. Pagalvok, koks patenkintas būtų Šėtonas, jei imtum manyti, kad Jehova tau neatleido, arba dar blogiau – jei dėl to nustotum Jehovai tarnauti. (Palygink su 2 Korintiečiams 2:5–7, 11.) w20.11 27 ¶12–13

Šios psalmės rašytojui levitui atrodė, kad nedoriems, išdidiems žmonėms sekasi – kad jie turtingi, gyvena be rūpesčių, – todėl ėmė jiems pavydėti (Ps 73:2–9, 11–14). Tačiau jam reikėjo viską įvertinti Jehovos akimis. Kai tai padarė, atgavo vidinę ramybę. Jehovai jis pasakė: „Tave turėdamas, jau nieko žemėj nebetrokštu“ (Ps 73:25). Niekada nepavydėkime nedorėliams, – net jeigu atrodytų, kad jiems sekasi. Tų žmonių laimė tėra iliuzija ir trunka neilgai (Mok 8:12, 13). Pavydėdami tik nusimintume ir prarastume dvasinę pusiausvyrą. Tad jei ir tu imi pavydėti nedoriems žmonėms tariamos sėkmės, prisimink levitą – klausyk Dievo pamokymų ir draugauk su jo tarnais. Jeigu Jehovą mylėsi labiau už viską, būsi išties laimingas ir neišsuksi iš kelio, vedančio į „tikrąjį gyvenimą“ (1 Tim 6:19). w20.12 19 ¶14–16

Maldose Jehovai minėk ne vien savo rūpesčius, nepamiršk jam ir dėkoti. Pagalvok, kiek daug gera dėl tavęs jis yra padaręs. O jeigu nerandi žodžių savo jausmams išreikšti, atmink, kad Jehova atsakys ir į paprastą prašymą: „Maldauju padėti!“ (2 Met 18:31). Kliaukis ne savo, o Jehovos teikiama išmintimi. Aštuntajame šimtmetyje p. m. e. Judo žmonės jautėsi nesaugiai manydami, kad juos gali užpulti asirų kariuomenė. Baimės apimti jie kreipėsi pagalbos į egiptiečius, svetimų dievų garbintojus (Iz 30:1, 2). Jehova įspėjo, kad tauta suka neteisinga linkme ir kad tai prie gero neprives (Iz 30:7, 12, 13). Per Izaiją jis pasakė, kas teikia tikrą saugumą: „Jūsų stiprybė – išlikti ramiems ir manimi pasitikėti“ (Iz 30:15b). w21.01 3 ¶8–9

Dėl savo ištikimybės Kristaus pateptieji broliai taps karaliais ir kunigais danguje (Apr 20:6). To meto, kai 144 000 pateptųjų atsiims jiems skirtąjį apdovanojimą, labai laukia visi, kas sudaro dangiškąją Dievo šeimos dalį. Po to, kai apaštalui Jonui buvo apreikštas tų karalių ir kunigų skaičius, jis išvydo „milžinišką minią“ žmonių, kurie pergyvens Armagedono karą. Tų žmonių yra daug daugiau nei pateptųjų Dievo tarnų – nenustatytas skaičius (Apr 7:9, 10). Jie apsirengę „baltais rūbais“, kitaip tariant, saugojasi susitepti Šėtono valdomo pasaulio darbais ir stengiasi likti ištikimi Dievui ir Kristui (Jok 1:27). Šie žmonės garsiu balsu išpažįsta, kad jų išgelbėjimas yra iš Jehovos ir jo Avinėlio, Jėzaus Kristaus. Palmių šakos jų rankose reiškia, kad jie džiugiai pripažįsta Jėzų Jehovos pateptu Karaliumi (palygink su Jono 12:12, 13). w21.01 15–16 ¶6–7

Kad būtų geras šeimos galva, vyras turi mokytis iš Jehovos ir Jėzaus. Pakalbėkime, pavyzdžiui, apie jų nuolankumą. Išmintingesnio už Jehovą nėra. Vis dėlto jis neignoruoja savo tarnų nuomonės, jos netgi teiraujasi (Pr 18:23, 24, 32). Jehova yra tobulas, tačiau iš mūsų tobulumo nesitiki. Dievobaimingus žmones jis palaiko ir padeda jiems sėkmingai žengti gyvenimo keliu (Ps 113:6, 7). Štai karalius Dovydas neabejojo, kad Jehova, būdamas nuolankus, padės atlikti visa, kas jam pavesta. „Tu – mano pagalba“, – giedojo jis Dievui (Ps 27:9; Hbr 13:6). O iš ko matomas Jėzaus nuolankumas? Kartą jis nuplovė savo mokiniams kojas, nors buvo jų Viešpats ir Mokytojas. Jėzus pats pasakė: „Parodžiau jums pavyzdį, kad darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13:12–17). Jėzui buvo suteikta didelė valdžia, tačiau jis nenorėjo, kad apie jį visi šokinėtų (Mt 20:28). w21.02 3–4 ¶8–10

Mūsų jauni ir energingi broliai, jūs esate brangus bendruomenės turtas. Tikriausiai norėtumėte būti patarnautojais. Tačiau galbūt atrodo, kad esate per jauni ir per mažai patyrę tokiai atsakingai tarnybai. Tiesa, jūs jauni. Tačiau tikrai galite jau dabar daug nuveikti ir pelnyti bendratikių pasitikėjimą bei pagarbą. Ar jūs, vaikinai, turite įgūdžių, kuriuos galėtumėte panaudoti kitų skelbėjų labui? Daugelis tikrai turite. Jūs gerai nusimanote apie elektroninius įrenginius. Tad galite pamokyti pagyvenusius, kaip pasinaudoti planšetėmis ir kitokiomis technikos priemonėmis studijuojant Bibliją ir ruošiantis sueigoms. Jie už tokią pagalbą bus labai dėkingi. Svarbiausia, viską darykite taip, kad dangiškasis Tėvas jumis didžiuotųsi. w21.03 2 ¶1, 3; 7 ¶18

Net jeigu žmona yra labiau išsilavinusi už sutuoktinį, atsakomybė vadovauti šeimos dvasinei veiklai vis tiek tenka vyrui (Ef 6:4). Nors žiūrėti visų šeimos narių dvasingumo yra įpareigotas šeimos galva, žmona privalo ir pati rūpintis savo dvasine sveikata. Taigi ji turi rasti laiko asmeninėms studijoms. Jeigu gilinsis į Bibliją ir apmąstys, ką perskaitė, jos meilė ir pagarba Jehovai augs ir klausyti vyro bus nesunku. Moterys, mylinčios Jehovą ir pripažįstančios savo sutuoktinio autoritetą, yra daug laimingesnės už tas, kurios Jehovos nustatytų normų nepaiso. Jos padeda palaikyti malonią atmosferą savo šeimoje ir bendruomenėje, taip pat rodo gerą pavyzdį jaunesniems tikėjimo broliams ir sesėms (Tit 2:3–5). Šiandien Jehovai tarnauja daugybė tokių dievobaimingų moterų (Ps 68:11). w21.02 12–13 ¶21–23

Apaštalas Paulius paliko sektiną drąsos ir ištvermės pavyzdį. Kartais jis jausdavosi silpnas, bet vis tiek nepasidavė. Jis žinojo, kad Jehova suteiks jėgų išmėginimams atlaikyti (2 Kor 12:8–10; Fil 4:13). Mes irgi turime nuolankiai pripažinti, kad išbandymus ištverti pajėgsime tik su Jehovos pagalba (Jok 4:10). Išbandymai tikrai nėra nuo Jehovos. Jėzaus mokinys Jokūbas rašo: „Kas patiria išmėginimą, tenesako: „Mane Dievas mėgina.“ Dievo neįmanoma blogybėmis mėginti, ir jis pats nė vieno blogybėmis nemėgina“ (Jok 1:13). Žinodami, kaip mūsų dangiškasis Tėvas mus myli, norime būti su juo kuo artimesni. Jehova „nesimaino ir nesikeičia“ (Jok 1:17). Lygiai kaip jis padėjo išbandymų prislėgtiems pirmojo amžiaus krikščionims, taip padės kiekvienam iš mūsų šiandien. Todėl karštai prašyk Jehovą išminties, tikėjimo ir drąsos. Į tokias maldas jis tikrai atsakys. w21.02 31 ¶19–21

Matydamas Biblijos studijuotoją salėje vis pasidomėk, kaip jam einasi (Fil 2:4). Aišku, pernelyg jam įkyrėti neturėtum. Bet nepraleisk progos jį pagirti už pastangas vadovautis Dievo Žodžiu ir paklausinėk, kaip sekasi studijos, kaip šeima, darbas. Tokie pokalbiai judu labai suartins ir padės studijuotojui dvasiškai tobulėti. Kaip dar galime padėti pažangiam studijuotojui įsilieti į bendruomenę? Būdami svetingi (Hbr 13:2). O kai studijuotojas taps gerosios naujienos skelbėju, pakviesk jį į tarnybą. Skelbėjas iš Brazilijos vardu Diegas sako: „Daugelis brolių kvietėsi mane į tarnybą. Tai buvo geriausias būdas su jais susipažinti. Iš jų daug išmokau ir dar labiau pamilau Jehovą ir Jėzų.“ w21.03 12 ¶15–16

Jėzus savo sekėjus paragino mylėti net priešus (Mt 5:44, 45). Ar tai lengva? Tikrai ne. Čia reikia Dievo dvasios pagalbos. Šventoji dvasia padeda mums ugdytis meilę, kantrybę, gerumą, romumą ir susivaldymą, o tokios savybės tikrai padeda ištverti neapykantą (Gal 5:22, 23). Be to, jos priverčia ne vieną priešininką susimąstyti. Kaip liudija daugelis pavyzdžių, dievobaimingu elgesiu galime padaryti teigiamą poveikį savo sutuoktiniui, vaikui, kaimynui, gal net paskatinti jį susidomėti Biblijos tiesa. Taigi, jei sunku mylėti tuos, kuriems tavo tikėjimas kliūva, melsk šventosios dvasios (Lk 11:13). Ir žinok: kad ir kokia būtų situacija, geriausia elgtis taip, kaip moko Jehova (Pat 3:5–7). Meilė nugali didžiausią neapykantą ir gali suminkštinti net kiečiausią širdį. Svarbiausia, jei stengiamės rodyti meilę, džiuginame Jehovą. O kaip tada, jei priešiškumas nepaliauja? Mes vis tiek galime išlikti laimingi. w21.03 23 ¶13; 24 ¶15, 17

Pranašas Joelis pranašavo apie karinę invaziją (Jl 2:1, 8, 11). Jehova sako, kad siųs savo „didžią kariuomenę“ (babiloniečius) bausti neklusnios Izraelio tautos (Jl 2:25). Tą kariuomenę jis vadina „atėjūnu iš šiaurės“, nes būtent iš ten ji ir atžygiuos į Izraelį (Jl 2:20). Užpuolikai bus gerai organizuoti. Apie juos pranašas Joelis sako: „Kiekvienas skuba ta pačia kryptim. [...] Jie veržiasi į miestą, [...] lipa į namus, lyg vagys braunasi pro langus“ (Jl 2:8, 9). Tik įsivaizduok: kur bepažvelgsi, visur – kariai! Nuo babiloniečių nepasislėpsi, nuo jų kalavijo nepabėgsi. Babiloniečiai, arba chaldėjai, tarsi kokie skėriai įsiveržė į Jeruzalę 607 m. p. m. e. Biblijoje sakoma: „Dievas atvedė prieš juos chaldėjų karalių ir šis [...] nepagailėjo nei vaikino, nei merginos, nei seno, nei ligoto“ (2 Met 36:17). w20.04 5 ¶11–12