Vasaris

Užsibrėžk sau tikslą brolius ir seses geriau pažinti. Pakalbink juos prieš sueigą ir po jos, tarkis su jais į tarnybą ir, jei įmanoma, pasikviesk pietų. Galbūt paaiškės, kad sesė, kuri atrodė nedraugiška, iš tikro yra drovi, brolis, kuriam, manei, svarbūs pinigai, yra labai dosnus, o mama, kuri su vaikais dažnai vėluoja į sueigas, namuose patiria didelį priešiškumą (Job 6:29). Suprantama, kištis į kitų reikalus mums nederėtų (1 Tim 5:13). Vis dėlto, šį tą žinodami apie bendratikių aplinkybes, geriau juos suprasime. Būna, kad kokio brolio ar sesės būdas kiek erzina. Tačiau geriau tą bendratikį pažinęs, tikėtina, labiau jį suprasi. Žinoma, kad žmogų geriau pažintum, reikia pastangų. Tačiau jei klausysime Biblijos paraginimo plačiai atverti savo širdį, imsime pavyzdį iš Jehovos – Dievo, kuris myli „visokius žmones“ (1 Tim 2:3, 4; 2 Kor 6:11–13). w20.04 16–17 ¶10–12

Paskutinį savo gyvenimo žemėje vakarą Jėzus mokiniams prisakė mylėti vieniems kitus. Jis žinojo, kad pasiaukojama meilė padės jiems išsaugoti tarpusavio vienybę ir ištverti pasaulio neapykantą. Kad meilė turi tokią galią, rodo pirmojo amžiaus Tesalonikos krikščionių pavyzdys. Jie buvo nuolat persekiojami, tačiau liko Dievui ištikimi ir pasiaukojamai vienas kitą mylėjo (1 Tes 1:3, 6, 7). Paulius tenykščius bendratikius už tai pagyrė ir paragino „mylėti vis labiau“ (1 Tes 4:9, 10). Apaštalas rašė, kad meilės skatinami jie turėtų guosti prislėgtuosius ir palaikyti silpnuosius (1 Tes 5:14). Tesalonikiečiai įsiklausė į Pauliaus pamokymus ir juos pritaikė. Užtat praėjus maždaug metams apaštalas kitame laiške rašė: „Jūsų meilė vienas kitam stiprėja“ (2 Tes 1:3–5). Meilė suteikė tos bendruomenės nariams stiprybės ištverti sunkumus ir persekiojimus. w21.03 22 ¶11

Jei norime laimėti amžiną gyvenimą, turime laikytis krikščionims nurodyto kelio (Apd 20:24; 1 Pt 2:21). Tačiau Šėtonas ir visi, kas jam paklūsta, nori, kad rinktumės kitą kelią – bėgtume kartu su jais (1 Pt 4:4). Jie šaiposi iš mūsų ir tvirtina, kad jų kelias veda į laisvę ir dėl to yra pranašesnis. Bet mes žinome, kad tai netiesa (2 Pt 2:19). Kaip tad svarbu pasirinkti teisingai! Piktasis norėtų, kad siaurą kelią, vedantį į gyvenimą, paliktume ir pasuktume į erdvųjį – tą, kuriuo eina daugelis žmonių. Pastaruoju keliauti paprasčiau, tačiau jis veda į pražūtį (Mt 7:13, 14). Kad iš teisingojo kelio neišsuktume, turime kliautis Jehovos vadovavimu ir pagalba. w20.04 26 ¶1; 27 ¶5, 7

Rusija su savo sąjungininkėmis visai neseniai vėl įsiveržė į „Puošnųjį kraštą“ (Dan 11:41). 2017 metais Rusijoje Jehovos liudytojų veikla buvo uždrausta ir kai kurie iš jų įkalinti. Mūsų leidiniai, įskaitant Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimą, pateko į draudžiamos literatūros sąrašus. Filialo pastatai Rusijoje, taip pat Karalystės ir suvažiavimų salės buvo konfiskuotos. Vykstant tokiam puolimui, 2018 metais Vadovaujančioji taryba suprato, kad dabartinis šiaurės karalius yra Rusija ir jos sąjungininkės. Nors valdžia Jehovos tarnus nuožmiai persekioja, jie neprisideda prie jokių judėjimų, siekiančių daryti jai poveikį ar ją pakeisti. Maža to, vadovaudamasi Biblijos priesakais, mūsų brolija meldžiasi „už karalius ir visus, užimančius aukštą padėtį“, ypač kai tie rengiasi priimti sprendimus, turinčius įtakos mūsų tikėjimo laisvei. w20.05 14 ¶9

Tėvai, kad vaikas pasirinktų tiesos kelią, svarbiausia jam yra išsiugdyti artimą ryšį su Dievu, o tam reikia būti tvirtai įsitikinusiam, kad Biblijos mokymai yra tiesa. Kad įskiepytumėte tiesą savo vaikams, jūs turite rodyti gerą pavyzdį. Jeigu būsite įpratę stropiai studijuoti Dievo Žodį ir, ką sužinoję, apmąstysite, jums pavyks to paties išmokyti ir savo atžalas. Supažindinkite vaikus su Biblijos studijų priemonėmis, – panašiai kaip savo studijuotojus. Tokios pastangos nenueis veltui. Jūsų vaikai pamils Jehovą ir vertins dvasinį maistą, kurį jis tiekia per „ištikimą ir nuovokų vergą“ (Mt 24:45–47). Mokykite savo atžalas ne vien pagrindinių Biblijos tiesų. Kad jie išsiugdytų stiprų tikėjimą, drauge tyrinėkite ir „Dievo gelmes“, – žinoma, atsižvelgdami į jų amžių ir gebėjimus (1 Kor 2:10). w20.07 10 ¶10; 11 ¶12–13

Ar daug žmonių šiandien džiaugiasi draugyste su Dievu? Jų yra milijonai. Aišku, jie supranta, kad artimo ryšio su Jehova turėti neįmanoma be tikėjimo jo Sūnaus aukos galia išpirkti nuodėmes. Jei žmogus tokį tikėjimą turi, jam atsiveria galimybė paaukoti savo gyvenimą Jehovai ir pasikrikštyti. Žengęs šiuos du svarbius žingsnius, jis tampa paties Aukščiausiojo draugu. Išties, draugystė su Dievu yra didžiulis turtas. Tą suprasdami Abraomas ir Jobas ištikimai tarnavo Dievui visą gyvenimą – gerokai per šimtą metų. Mes irgi būkime pasiryžę ištikimai tarnauti Jehovai visą savo gyvenimą. Be to, kaip ir pranašas Danielius, draugystę su Jehova branginkime labiau už gyvybę (Dan 6:7, 10, 16, 22). Jehova padės ištverti visus sunkumus, kad mūsų ryšys su juo išliktų stiprus (Fil 4:13). w20.05 27 ¶5–6

Karalius Dovydas pamatė besimaudančią moterį, kito vyro žmoną. Nors žinojo įsakymą: „Negeisi savo artimo žmonos“, veikiausiai jis ir toliau nenuleido nuo tos moters akių (Iš 20:17). Dovydas visą gyvenimą mylėjo Jehovą ir pagarbiai jo bijojo, bet tąkart troškimą jo klausyti nustelbė geismas. Pamiršęs Dievo baimę jis sunkiai nusidėjo ir užtraukė Jehovos vardui negarbę. Dėl to, ką padarė, kentėti teko niekuo dėtiems žmonėms, įskaitant jo paties šeimą (2 Sam 11:1–5, 14–17; 12:7–12). Jehova padėjo Dovydui suvokti, kokia sunki buvo jo nuodėmė (2 Sam 12:13; Ps 51:2–4, 17). Karalius atgailavo dėl to, ką padarė, ir sulaukė Dievo malonės, tačiau savo karčios patirties niekada nepamiršo. Dovydo prašymas, užrašytas Psalmyno 86:11, rodo, kad jis troško tarnauti Dievui visa širdimi. Ar jo malda buvo išklausyta? Taip. Vėliau Jehova pasakė: „Mano tarnas Dovydas [...] visa širdimi buvo su manimi“ (1 Kar 14:8; 15:3). w20.06 11 ¶12–13

Jehova myli savo tarnus. Savo meilę izraelitams Jehova palygino su virvėmis. Kodėl? Aptarkime vieną pavyzdį. Įsivaizduok, kad grumiesi su siautulingomis jūros bangomis ir kas nors numeta tau gelbėjimosi liemenę. Tikriausiai labai nudžiugtum sulaukęs tokios pagalbos – liemenė padės išsilaikyti ant vandens. Tačiau vanduo šaltas ir tavo gyvybei tebegresia pavojus. Reikia, kad kas nors atmestų virvę ir įtrauktų tave į gelbėjimosi valtį. Šiandien kai kurie krikščionys, vaizdžiai tariant, skęsta rūpesčių ir sunkumų jūroje, todėl atitolsta nuo bendruomenės. Jehova juos myli ir nori padėti – savo meile, tarsi stipria virve, iš tos jūros ištraukti. Taigi, tavo pagalba dvasiškai neveikliam broliui ar sesei gali būti kaip ta gelbstinti Jehovos meilės virvė. Patikinkime bendratikį, kad Jehova jį myli, pasakykime, kad jis brangus ir mums. w20.06 27–28 ¶12–13

Kai buvo nužudytas Jėzaus mokinys Steponas, daugelis krikščionių iš Jeruzalės pabėgo. Jie išsisklaidė po Judėją ir Samariją, kai kurie pasitraukė į Kiprą, kiti į Antiochiją (Apd 7:58–8:1; 11:19). Išsibarstę po įvairius kraštus, Jėzaus sekėjai ir toliau skelbė gerąją naujieną ir visoje Romos imperijoje viena po kitos kūrėsi krikščionių bendruomenės (1 Pt 1:1). Tik įsivaizduok, kaip tiems Dievo tarnams buvo nelengva. Tačiau laukė dar sunkesni laikai. Pavyzdžiui, maždaug 50 m. e. m. Romos imperatoriaus Klaudijaus įsakymu visi žydai turėjo išsikelti iš Romos. Suprantama, tarp tų, kuriems teko palikti gimtuosius namus, buvo ir nemažai krikščionių (Apd 18:1–3). 61 m. e. m. apaštalas Paulius Laiške hebrajams užsiminė, kad daugelis bendratikių yra viešai niekinami, kalinami, iš jų neteisėtai atimamas turtas (Hbr 10:32–34). Kaip ir kiti žmonės, krikščionys kentė skurdą ir ligas (Rom 15:26; Fil 2:25–27). w21.02 26–27 ¶2–4

Jeigu stiprinsime savo tikėjimą, nei Šėtonas, nei jo įtakai pasidavę žmonės neišves mūsų iš tiesos kelio (2 Jn 8, 9). Pasaulis mūsų nekenčia, ir tuo nesistebime (1 Jn 3:13). Apaštalas Jonas mums primena: „Visas pasaulis yra piktojo valdžioje“ (1 Jn 5:19). Artinantis šio nedoro pasaulio galui, Šėtonas vis labiau niršta. Savo piktų užmačių piktasis siekia ne tik mėgindamas įvilioti mus į amoralumo pinkles ar suvedžioti atskalūnų melais, – jis vis dažniau griebiasi ir prievartos. Šėtonas žino, kad mažai beturi laiko, todėl kaip įmanydamas bando palaužti mūsų tikėjimą ir sustabdyti evangelizacijos darbą. Tai akivaizdu, nes kai kuriose šalyse valdžia mūsų veiklą suvaržo ar išvis uždraudžia. Mes labai džiaugiamės, kad broliai ir sesės tenai laikosi tvirtai. Jų ištvermė liudija: mes galime atlaikyti net labai nuožmų piktojo puolimą. w20.07 24 ¶12–13

Jehova buvo numatęs, kad žmonės jo sukurtoje gražioje planetoje gyvens amžinai. Tačiau Adomas su Ieva sulaužė savo Tėvo įsakymą ir žemėje ėmė viešpatauti nuodėmė ir mirtis (Rom 5:12). Ar žmonija tapo visiems laikams pasmerkta? Ne. Jehova panoro ją išgelbėti ir nieko nelaukdamas pasakė, kaip tą padarys (Pr 3:15). Jis nusprendė parūpinti išpirką, kad pirmosios poros palikuoniai būtų išvaduoti iš nuodėmės ir mirties. Taip Jehova suteikė žmonėms galimybę tarnauti jam ir gyventi amžinai (Jn 3:16; 1 Kor 15:21, 22). Jehova per savo Sūnų mirusiuosius prikels ne visus iš karto. Kodėl galime daryti tokią prielaidą? Todėl, kad miegančių mirties miegu yra milijonai, ir jei Dievas pažadintų juos vienu metu, žemėje veikiausiai kiltų chaosas. Kaip žinome, Jehova visada viską daro tvarkingai. Jis supranta, kad be tvarkos negali būti taikos ir ramybės (1 Kor 14:33). w20.08 14 ¶3; 15 ¶5

Studijuotojas turi žinoti, kokia yra studijų paskirtis: norime jam padėti tapti Jehovos tarnu. Tapti Kristaus mokiniu gali kiekvienas nuoširdus Biblijos studijuotojas. Pirmiausia jam reikia pažinti Jehovą, ugdytis tikėjimą juo ir jį pamilti (Jn 3:16; 17:3). Tada – artintis prie jo ir užmegzti ryšius su bendruomene (Hbr 10:24, 25; Jok 4:8). Dar vienas svarbus dalykas – studijuotojas turi atsikratyti netinkamų įpročių ir dėl padarytų nuodėmių atgailauti (Apd 3:19). Taip pat kalbėti apie savo naujus įsitikinimus su kitais (2 Kor 4:13). Visi tie žingsniai veda studijuotoją prie pasiaukojimo Jehovai ir krikšto (1 Pt 3:21; 4:2). Galiausiai vieną dieną savo apsisprendimą tarnauti Dievui jis parodo viešai ir tuo visiems suteikia daug džiaugsmo. Taigi, jei matai, kad studijuotojas nuoširdžiai stengiasi žengti to tikslo link, negailėk jam pagyrimo žodžių, ragink ir toliau nesustoti. w20.10 17–18 ¶12–13

Tavo indėlis bendruomenėje gali atrodyti menkas, jei lyginsi jį su tuo, kiek nuveikia kiti. Tikėtina, tavo bendruomenėje yra gabių mokytojų, gerų organizatorių, patyrusių kaimenės ganytojų. Galbūt manai, kad tau iki jų labai toli. Aišku, nuolankumas ir kuklumas – pagirtinos savybės (Fil 2:3). Bet būk atsargus. Jei vis lyginsiesi su kitais, ypač su gabiais ir patyrusiais, savimi tik nusivilsi ir, ko gero, imsi manyti, kad bendruomenei iš tavęs menka nauda. Pirmajame amžiuje Jehova suteikė kai kuriems krikščionims stebuklingas dvasios dovanas (1 Kor 12:4–11). Tos dovanos buvo skirtingos, bet visos reikalingos. Vadinasi, Jehovos akyse visi tie krikščionys buvo svarbūs. Tiesa, šiandien Dievas stebuklingų dovanų niekam nesuteikia, tačiau principas aiškus: nors mūsų gabumai ir gebėjimai skiriasi, Jehovos akyse kiekvienas esame svarbus. w20.08 22–23 ¶13–15

Kas gali suteikti tau drąsos? Melsk jos Jehovą (Apd 4:29, 31). Jis į tavo maldas atsakys ir tave palaikys – visada bus šalia ir stiprins. Prisimink, kaip jis tave stiprino – kaip padėjo nugalėti sunkumus ir nemažai ką gyvenime pakeisti. Tas, kuris pervedė izraelitus per Raudonąją jūrą, gali padėti tau ištikimai sekti Kristaus pėdomis (Iš 14:13). Stiprink pasitikėjimą Jehova kaip ir psalmininkas, pasakęs dienos citata parinktus žodžius. Drąsos Jehova duoda ir naujiems skelbėjams. Štai ką patyrė sesė vardu Tomojo, pirmąkart išėjusi į tarnybą po namus. Pirmoji duris atidariusi moteris piktai išrėžė: „Su Jehovos liudytojais nenoriu turėti nieko bendra!“ ir jas užtrenkė. Tomojo kitai sesei pasakė: „Girdėjai? Nespėjau nė žodžio ištarti, o ji jau suprato, kad esu Jehovos liudytoja. Kaip gerai!“ Dabar Tomojo tarnauja pioniere. w20.09 6 ¶13–14

Judo žmonėms karalius Asa kalbėjo, kad ramybe iš visų pusių kraštą apsupo ne kas kitas, o Jehova (2 Met 14:6, 7). Karalius nemanė, kad stojus taikai džiaugsis gyvenimu ir galės nieko neveikti. Jis pernelyg neatsipalaidavo ir ėmėsi darbo – statė miestus su tvirtais mūrais, bokštais ir vartais. Judo žmonėms Asa sakė: „Kraštas tebėra mūsų rankose.“ Ką karalius turėjo omenyje? Tai, kad priešų nėra, todėl krašte visi gali laisvai keliauti ir niekieno netrukdomi užsiimti statybomis. Asa ragino žmones gerai išnaudoti taikos laikotarpį. Ramiais laikais karalius Asa, reikia manyti, stiprino ir karines pajėgas (2 Met 14:8). Ar tai reiškia, kad jis menkai pasitikėjo Jehova? Ne, nereiškia. Asa suvokė, kad jo, kaip karaliaus, pareiga yra ruošti savo žmones galimiems neramumams. Jis žinojo, kad ramybės laikotarpis kada nors baigsis. Taip ir buvo. w20.09 15 ¶4–5

Vyresniajam, kuris nuoširdžiai rūpinasi bendratikių gerove, gali imti atrodyti, kad brolių ir sesių saugumui būtų naudinga įvesti vieną kitą taisyklę. Tačiau tarp vyresniojo ir šeimos galvos pareigų yra reikšmingų skirtumų. Pavyzdžiui, ne šeimos galvą, o vyresniuosius Jehova įgaliojo spręsti teisminius klausimus ir pašalinti neatgailaujantį asmenį iš bendruomenės (1 Kor 5:11–13). O tam tikri įgaliojimai yra suteikti tik šeimos galvai, vyresnieji jų neturi. Pavyzdžiui, tik šeimos galva turi teisę savo namiškiams įvesti tam tikras taisykles, vyresniesiems į tokius reikalus kištis nevalia (Rom 7:2). Tarkim, tėvas vaikams prisako, kad iki tam tikros valandos grįžtų namo. O jeigu vaikai nepaklūsta, jis turi teisę juos drausminti (Ef 6:1). Suprantama, prieš nustatydamas vienokias ar kitokias taisykles tėvas turėtų pasitarti su žmona, nes jiedu yra „vienas kūnas“ (Mt 19:6). w21.02 16–18 ¶10–13

Biblijos tiesas labai vertiname dėl to, kad Dievas atskleidžia jas ne bet kam, o nuolankiems žmonėms – tiems, kurių širdis pasirengusi tas tiesas priimti (Apd 13:48). Tokie žmonės pripažįsta, kad šiandien Jehova savo Žodį aiškinti yra įgaliojęs ištikimą ir nuovokų vergą (Mt 11:25; 24:45). Jie žino: patys vieni Biblijos mokymų negalėtų perprasti, todėl savo Dievui yra labai dėkingi (Pat 3:13). Jehova patikėjo mums ir labai garbingą užduotį skleisti kitiems tiesą apie jį ir jo sumanymus (Mt 24:14). Toji tiesa yra itin vertinga – tiems, kas ją suvokia, atsiveria galimybė būti priimtiems į Jehovos tarnų šeimą ir gyventi amžinai (1 Tim 4:16). Jei suprantame, kad šiuo metu už evangelizacijos darbą nėra nieko svarbiau, prisidedame prie jo visomis išgalėmis (1 Tim 2:3, 4). Mums didžiulė garbė būti paties Dievo bendradarbiais (1 Kor 3:9). w20.09 26–27 ¶4–5

Pakeliui į Romą Jehova apaštalui Pauliui ne kartą padėjo per bendratikius. Štai du apaštalo bendražygiai, Aristarchas ir Lukas, nusprendė keliauti kartu su juo. Taip darydami jie rizikavo gyvybe. Kodėl galime taip sakyti? Nei vienas, nei kitas nebuvo gavę Jėzaus pažado, kad saugiai pasieks Romą. Apie tai jie sužinojo tik vėliau. Jūroje užklupus pražūtingai audrai, šią žinią jie išgirdo iš apaštalo Pauliaus. Kai laivas pasiekė Sidoną, Julijus leido Pauliui nueiti pas draugus ir šie juo pasirūpino (Apd 27:1–3). Vėliau Paulius ir jo bendražygiai susitiko su broliais Puteoluose ir pabuvo pas juos septynias dienas. Taigi minėtuose miestuose gyvenantys krikščionys suteikė Pauliui ir jo bičiuliams įvairiopą pagalbą. O apaštalas, be abejo, pastiprino juos pasakojimais apie savo tarnystę. (Palygink su Apaštalų darbų 15:2, 3.) w20.11 16 ¶15–17

Tėvai, rūpinkitės savo ir visos šeimos dvasingumu, tada vaikai matys, kaip stipriai mylite Jehovą, ir, tikėtina, patys nuspręs jam tarnauti. Nepamirškite, kad geriausia dovana vaikams – padėti jiems pamilti Dievą. O vienas iš svarbiausių uždavinių yra išmokyti juos laikytis gerų dvasinės veiklos įpročių: studijuoti Bibliją, melstis, lankyti bendruomenės sueigas ir eiti į tarnybą (1 Tim 6:6). Aišku, reikia pasirūpinti ir materialinėmis vaikų reikmėmis (1 Tim 5:8). Tačiau atminkite: kai šiam nedoram pasauliui bus vykdomas nuosprendis, jokie turtai jūsų vaikų neišgelbės. Gyventi naujajame pasaulyje jie galės, tik jei turės artimą ryšį su Dievu (Ez 7:19). Kaip džiugu matyti, kad dauguma krikščionių rūpinasi savo pačių ir vaikų dvasingumu. Dauguma dvasingose šeimose užaugusių vaikų laikosi to, ko tėvai juos išmokė, ir yra laimingi (Pat 10:22). w20.10 28–29 ¶10–11

Apaštalas Petras kartais pasielgdavo impulsyviai – pasakydavo ar padarydavo ką nors, dėl ko vėliau gailėdavosi. Pavyzdžiui, kai Jėzus apaštalams aiškino, kad turės kentėti ir mirti, Petras ėmė jam prieštarauti žodžiais, parinktais šios dienos citata (Mt 16:21–23). Tąkart Jėzus Petrą sudraudė. Vėliau, kai būrys žmonių atėjo Jėzaus suimti, Petras vėl pasielgė impulsyviai – puolė vyriausiojo kunigo vergą ir nukirto jam ausį (Jn 18:10, 11). Jėzus ir tada apaštalą sudraudė. O kas įvyko netrukus po to? Petras Jėzui buvo sakęs: „Jei visi kiti ir sukluptų dėl tavęs, aš niekada nesuklupsiu!“ (Mt 26:33). Tačiau jo pasitikėjimas savimi greitai išgaravo – išsigandęs žmonių jis tris kartus savo Mokytojo išsigynė. Supratęs, ką padarė, Petras „karčiai pravirko“ (Mt 26:69–75). Apaštalas tikriausiai manė, kad Jėzus niekada jam neatleis. Vis dėlto Petras įveikė nusivylimą ir toliau su kitais apaštalais tarnavo Jehovai (Jn 21:1–3; Apd 1:15, 16). w20.12 20 ¶17–18

Kaip šeimoje elgiasi nuolankus vyras? Pavyzdžiui, jis nesitiki iš žmonos ir vaikų tobulumo. Taip pat įsiklauso į jų nuomonę, nors galbūt su ta nuomone ir nesutinka. Nuolankus vyras mielai padeda žmonai tvarkytis namuose, net jeigu aplinkinių nuomone toks darbas vyriškiui nepritinka. „Mano gimtinėje, jeigu vyras padeda žmonai plauti indus ar šluoti grindis, – pasakoja sesė vardu Reičelė, – kaimynams ir giminaičiams atrodo, kad jis yra silpnavalis, nesusitvarko su žmona.“ Jeigu tokia nuostata paplitusi ir tavo krašte, atmink Jėzaus pavyzdį. Jis nuplovė mokiniams kojas, nors tai buvo laikoma vergo priederme. Geram šeimos galvai rūpi ne ką pamanys kiti, o kaip jaučiasi jo žmona ir vaikai. w21.02 2 ¶3; 4 ¶11

Jei turime ką gera prisiminti, tai – Jehovos dovana; tačiau kad ir kaip gerai buvo kadaise, naujajame pasaulyje bus nepalyginti geriau. Jeigu atleidžiame nuoskaudas ir jas pamirštame, lengviau susitelkti į tarnystę Jehovai. Nuolatinė graužatis dėl praeities klaidų gali trukdyti tarnauti Jehovai su džiaugsmu. Taigi, kaip ir apaštalas Paulius, turime tikėti, kad Dievas mums atleido (1 Tim 1:12–15). Mums prieš akis – amžinas gyvenimas. Naujajame pasaulyje slogūs prisiminimai nebekamuos. Biblijoje apie tą laiką rašoma: „Tai, kas buvo, pasimirš, išdils iš širdies“ (Iz 65:17). Tik pagalvok: kai kurie iš mūsų tarnaudami Jehovai sulaukė žilos senatvės, bet naujajame pasaulyje visi būsime jauni (Job 33:25). Tad negyvenkime praeitimi. Verčiau žvelkime į priekį ir gyvenkime dėl ateities! w20.11 24 ¶4; 29 ¶18–19

Netrukus mūsų laukia stulbinami įvykiai. Per didįjį suspaudimą Jehovos tauta patirs jo gelbstinčią galią du kartus. Pirmiausia Dievas savo tarnus apsaugos, kai žemės valdovai puls naikinti visas klaidingas religijas, Biblijoje pavadintas didžiąja Babele (Apr 17:16–18; 18:2, 4). Paskui jis išgelbės savo tautą nuo pražūties per Armagedono karą, kai vykdys nuosprendį visiems kitiems Šėtono pasaulio elementams (Apr 16:14, 16). Jeigu glaudžiamės prie Jehovos, Šėtonas nepadarys mums jokios neatitaisomos žalos. Liūdnas galas laukia jo paties (Rom 16:20). Taigi, naudokis visa Dievo teikiama dvasine ginkluote, niekada nepadėk jos į šalį. Nekovok vienas. Stiprink savo tikėjimo brolius ir seseris. Laikykis Jehovos nurodymų. Ir neabejok: tavo dangiškasis Tėvas visada tave stiprins ir saugos (Iz 41:10). w21.03 30 ¶16–17

Kad Jehova pasitikime, rodys mūsų tvirtas nusistatymas ištikimai laikytis Jehovos nurodymų. Biblijoje rašoma apie daugelį Jehovos tarnų, kurie sunkumų akivaizdoje juo pasitikėjo ir išsaugojo vidinę ramybę. Apmąstydamas, kas apie tuos Dievo tarnus pasakojama, atkreipk dėmesį, kodėl jie nepabūgo net aršių priešininkų. Antai, kai žydų aukščiausiasis teismas uždraudė apaštalams skelbti apie Jėzų, jie nėmaž neišsigando ir ryžtingai pareiškė: „Privalu klausyti Dievo, o ne žmonių“ (Apd 5:29). Net nuplakti jie neprarado drąsos, nes žinojo, kad jų pusėje yra Jehova. Apaštalai toliau skelbė gerąją žinią ir Dievas jais džiaugėsi (Apd 5:40–42). O kitas Kristaus sekėjas, Steponas, net mirties akivaizdoje laikėsi taip ramiai, kad jo „veidas atrodė tarsi angelo“ (Apd 6:12–15). Jis buvo tikras, kad Jehova yra šalia. w21.01 4 ¶10–11

Tai reiškia, kad milžiniškos minios nariai turi švarią sąžinę ir dorų žmonių reputaciją Jehovos akyse (Iz 1:18). Jie yra Dievui pasiaukoję krikščionys, tiki Jėzaus išperkamosios aukos galia ir brangina artimą ryšį su pačiu Jehova (Jn 3:36; 1 Pt 3:21). Užtat jiems leidžiama stovėti priešais Dievo sostą ir „dieną naktį“ eiti tarnystę jo didžiosios šventyklos žemiškuosiuose kiemuose (Apr 7:15). Jau šiandien šie Dievo tarnai atlieka didumą evangelizacijos ir mokinių ruošimo darbo, suprasdami, kad nėra nieko svarbesnio, kaip visoje žemėje paskelbti žinią apie Dievo Karalystę (Mt 6:33; 24:14; 28:19, 20). Per didįjį suspaudimą milžiniškos minios nariai bus visiškai saugūs, nes „sėdintysis soste išskleis virš jų savo palapinę“. Tada išsipildys šis Apreiškimo knygoje užrašytas pažadas: „[Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą jiems nuo akių“ (Apr 21:3, 4). w21.01 16 ¶9–10

Jehovos šeimoje mums visiems labai gera. Mes gerbiame Jehovos paskirtus vadovus. Biblija rodo, kad tiek vyrus, tiek moteris Jehova vertina vienodai. Pirmajame amžiuje ir vyrams, ir moterims jis suteikė ypatingų dvasios dovanų, pavyzdžiui, gebėjimą kalbėti svetimomis kalbomis (Apd 2:1–4, 15–18). Ir vieni, ir kiti buvo patepti šventąja dvasia ir įgijo perspektyvą tapti Kristaus bendravaldžiais (Gal 3:26–29). Amžinas gyvenimas žemėje irgi pažadėtas abiem lytims (Apr 7:9, 10, 13–15). Be to, moterys, lygiai kaip vyrai, buvo įpareigotos skelbti gerąją naujieną ir mokyti žmones Biblijos tiesų (Mt 28:19, 20). Antai pirmajame amžiuje Priscilė kartu su Akvilu padėjo išsilavinusiam vyrui vardu Apolas dar daugiau sužinoti apie Mesiją Jėzų (Apd 18:24–26). w21.02 14 ¶1, 4

Jums, vyresnieji, tenka pareiga padėti skelbėjams našiai darbuotis tarnyboje ir vesti Biblijos studijas. Jeigu brolis ar sesė vesti studijas tau dalyvaujant varžosi, pasisiūlyk pats tai daryti. Bendruomenės ganytojų geras žodis studijas vedantiems skelbėjams gali suteikti daug jėgų šiame nelengvame darbe (1 Tes 5:11). Taigi, net jei patys šiuo metu nevedame Biblijos studijų, kiekvienas padėkime dvasiškai augti kito bendratikio studijuotojui. Per studijas pagelbėkime vadovui gerai paruoštais savo komentarais. Susidraugaukime su žmogumi, kai jis pradeda lankyti sueigas, ir rodykime jam gerą pavyzdį. Vyresnieji, jūs irgi padėkite tiek studijuotojams, tiek mokytojams. Skirkite jiems laiko, ugdykite juos ir negailėkite pagyrimo žodžio. Juk nėra didesnio džiaugsmo, kaip padėti žmogui pamilti mūsų dangiškąjį Tėvą Jehovą ir tapti jo tarnu! w21.03 13 ¶18–19

Dovydas buvo pareigingas ir patikimas vaikinas. Jaunystėje tėvas jį siųsdavo ganyti avių. Šiame darbe kildavo ir tam tikrų pavojų. Vėliau Dovydas karaliui Sauliui pasakojo: „Kartą, kai tavo tarnas ganė savo tėvo avis, atėjo liūtas ir pasičiupo iš bandos avį, o kitąsyk avį pasičiupo meška. Pasivijęs smogiau žvėriui ir išgelbėjau avį iš jo nasrų“ (1 Sam 17:34, 35). Dovydas jautė atsakomybę už tėvo avis. Jaunuoliai, stenkitės, kaip ir Dovydas, jums pavestas užduotis atlikti stropiai. Dovydas nuo pat jaunumės labai brangino ryšį su Jehova. Pelnyti Dievo palankumą jis troško labiau nei išsiugdyti drąsą ar išlavinti muzikinius gabumus. Jehova buvo jam ne tik Dievas, bet ir Draugas – pats artimiausias iš visų. Jaunuoliai, nėra nieko svarbiau kaip išsiugdyti ir stiprinti draugystę su dangiškuoju Tėvu. w21.03 3 ¶4–5