Kovas

Aišku, kęsti kitų priešiškumą ir persekiojimus nemalonu. Bet jeigu Dievo tarnui ir tenka visa tai patirti, jis yra laimingas žmogus. Kodėl? Dėl trijų priežasčių. Pirma, savo ištverme jis pelno Jehovos malonę (1 Pt 4:13, 14). Antra, išmėginimai užgrūdina jo tikėjimą (1 Pt 1:7). Trečia, jo laukia neįkainojama dovana – amžinas gyvenimas (Rom 2:6, 7). Netrukus po Jėzaus prisikėlimo apaštalus nuplakdino ir uždraudė apie jį skelbti. Tačiau jie nenusigando. Priešingai, „džiaugėsi, kad buvo palaikyti vertais patirti pažeminimą dėl jo vardo“ (Apd 5:40–42). Jie taip stipriai mylėjo savo Mokytoją, kad buvo pasirengę iškęsti bet kokį išmėginimą ir nenustojo skelbti gerosios naujienos. Šiandien panašius sunkumus ištveria daugelis mūsų bendratikių. Jie žino, kad Jehova nepamirš jų darbų ir meilės jo vardui. w21.03 25 ¶18–19

Pateptieji krikščionys negimė su viltimi gyventi danguje. Tokią viltį jiems suteikė Dievas. Apie gyvenimą danguje jie mąsto, kalba apie tai savo maldose ir savo apdovanojimo labai laukia. Nors tie krikščionys nė neįsivaizduoja, koks bus jų dvasinis kūnas, ir daug ko nežino, jie labai laukia meto, kai užims jiems skirtą vietą dangaus Karalystėje (Fil 3:20, 21; 1 Jn 3:2). „Kitos avys“ trokšta amžinai gyventi žemėje. Šie krikščionys laukia meto, kai galės statytis namus, sodinti sodus, auginti sveikus vaikus (Iz 65:21–23). Tada jie tyrinės gamtos paslaptis ir grožėsis Dievo kūrinija – kalnais, miškais ir jūromis. O daugiausia laimės tiems krikščionims teiks vis stiprėjantis ryšys su dangiškuoju Tėvu Jehova. w21.01 18–19 ¶17–18

Įsiveržę į kraštą babiloniečiai taip jį nuniokojo, kad žmonės sakė: „Tas kraštas virto dykyne be žmonių ir gyvulių. Jis atiduotas chaldėjams į rankas“ (Jer 32:43). Praėjus maždaug 200 metų nuo tada, kai Joelis užrašė savo pranašystę, Jehova apie tą patį babiloniečių antplūdį įkvėpė pranašauti ir Jeremiją. Jehova pasakė, kad izraelitai, darantys nedorybes, bus nubausti – nė vienas neištrūks iš babiloniečių rankų. Biblijoje skaitome: „Štai siunčiu daug žvejų – tai Jehovos žodis, – ir tie juos žvejos. Paskui siųsiu daug medžiotojų, ir tie juos medžios – kalnuose, ant visų kalvų ir uolų plyšiuose. [...] Atmokėsiu jiems, kiek nusipelnė, už kaltę ir nuodėmę“ (Jer 16:16, 18). Neatgailaujantys izraelitai nei jūrose, nei miškuose nuo babiloniečių nepasislėps. w20.04 5 ¶12–13

Kritišku gyvenimo momentu Lotas neskubėjo paklusti Jehovos nurodymams. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Jehovos paliepimas jam nelabai rūpėjo arba kad jis apskritai nesiruošė niekur eiti. Tačiau Jehova į viską žiūrėjo plačiau, todėl Lotui buvo gailestingas ir jo nepaliko. Paėmę Lotą, jo žmoną ir abi dukteris už rankos, angelai išvedė juos iš miesto (Pr 19:15, 16). Kodėl Jehova buvo gailestingas Lotui? Galimas dalykas, namus palikti Lotas delsė bijodamas miesto gyventojų. Priežasčių galėjo būti ir daugiau. Ko gero, Lotas buvo girdėjęs apie du karalius, kurie netoli esančiame slėnyje įsmuko į bitumo duobes (Pr 14:8–12). Lotas labai nerimavo ir dėl žmonos su dukterimis. Be to, buvo turtingas ir veikiausiai turėjo gražius ir patogius namus (Pr 13:5, 6). Žinoma, visa tai neturėjo kliudyti Lotui paklausyti Jehovos ir tuoj pat palikti miestą. Tačiau Jehova matė daugiau nei jo neryžtingumą. Dievo akyse Lotas buvo teisus žmogus (2 Pt 2:7, 8). w20.04 18 ¶13–14

Jaunuoli, būk kantrus ir nenusimink, jei tiems, kurie pažįsta tave nuo mažens, atrodai tik vaikas. Gali neabejoti – Jehova mato daugiau. Jis tave pažįsta ir žino, kokių turi įgūdžių ir gebėjimų (1 Sam 16:7). Stiprink su juo savo ryšį. Dovydas tai darė stebėdamas Jehovos kūriniją ir mąstydamas, ką ji apie Kūrėją pasako (Ps 8:3, 4; 139:14; Rom 1:20). Taip pat būk tikras, kad Dievas suteiks jėgų atlaikyti išmėginimus. Jeigu dėl to, kad esi Jehovos liudytojas, bendramoksliai iš tavęs šaiposi, melsk Jehovą vidinės tvirtybės. Ir skaitydamas Bibliją, mūsų leidinius ar žiūrėdamas ką nors iš mūsų videotekos stenkis įžvelgti, ko gali pasimokyti. Kaskart, kai patirsi Jehovos paramą, tavo pasitikėjimas juo augs. Jeigu būsi nusistatęs kliautis Dievu, pelnysi ir bendratikių pasitikėjimą. w21.03 4 ¶7

Artimi draugai vienas su kitu dalijasi mintimis ir jausmais. Apie mus ir Jehovą galima pasakyti tą patį. Dievas savo mintis ir jausmus mums atskleidžia savo Žodyje. O mes savo širdį jam atveriame melsdamiesi. Mūsų maldų Jehova mielai klausosi. Ir ne tik klausosi – į jas ir atsako. Atsakymo, tiesa, ne visada sulaukiame greitai – galbūt tenka jo melsti ilgai ir ne kartą. Be to, Dievas nebūtinai padaro tai, ko prašome. Pavyzdžiui, nebūtinai išvaduoja iš mėginimo, tačiau visada suteikia išminties ir jėgų ištverti (1 Kor 10:13). Galime neabejoti: Dievas į mūsų maldas atsako pačiu tinkamiausiu metu ir pačiu geriausiu būdu. Kas liudys, kad esame dėkingi Jehovai už maldos dovaną? Klausykime paraginimo: „Nuolatos melskitės“ (1 Tes 5:17). w20.05 27–28 ¶7–8

Ilgo nuotolio bėgimo varžybų dalyvis žiūri po kojomis, kad nepargriūtų. Jei bėgikas pargriūva, jis iškart stojasi ir bėga toliau. Jam nesvarbu, kodėl pargriuvo, – jis galvoja apie tai, kaip kirs finišo liniją, ir apie išsvajotą apdovanojimą. Bėgdami krikščionio keliu, galimas dalykas, ne kartą suklumpame. Gal, pavyzdžiui, ką ne taip pasakome ar padarome, o gal kitas brolis ar sesė mus kaip nors užgauna. Stebėtis tuo nereikėtų. Visi esame netobuli, į gyvenimą bėgame gana siauru keliu, todėl ir pasitaiko susidūrimų ar „skundų prieš kitą“ (Kol 3:13). Bet nesusitelkime į tai, verčiau galvokime apie apdovanojimą ir bėkime toliau. Jei apmaudausime ir nesikelsime, finišo nepasieksime ir apdovanojimo negausime. Maža to, galime tapti kliūtimi kitiems bėgikams. O jiems bėgti siauruoju keliu ir taip nelengva. w20.04 26 ¶1; 28 ¶8–9

Pranašas Danielius nusakė, kad pasaulio arenoje viena po kitos iškils įvairios imperijos. Suprantama, jo pranašystėje kalbama apie imperijas, kurių viešpatavimas vienaip ar kitaip atsiliepė Dievo tautai. Kiekvieną iš jų vaizdavo milžiniškos statulos skirtingos dalys. Paskutinę iš tų imperijų – Didžiąją Britaniją ir Jungtines Amerikos Valstijas – vaizduoja statulos pėdos iš geležies ir molio. Danieliaus pranašystė rodo, kad ta imperija tebegyvuos, kai Dievo Karalystė smogs visoms žmonių valdžioms. Apie imperijas, kurių viešpatavimas vienaip ar kitaip atsiliepė Dievo tautai, rašė ir apaštalas Jonas. Tas imperijas vaizduoja Jono regėtas septyngalvis žvėris. Septintoji to žvėries galva yra Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos. Įsidėmėtina, kad tai – paskutinė imperija. Vadinasi, ji tebedominuos, kai Kristus su savo dangiškaisiais pulkais pakils naikinti visų pasaulio valdžių (Apr 13:1, 2; 17:13, 14). w20.05 14 ¶11–12

Šitaip glaustai išreikšta esminė tiesa: Dievas, gyvybės Kūrėjas, yra kupinas meilės. Jis mus myli, todėl jaučiamės saugūs, laimingi ir nieko nestokojame. Krikščionims nekyla klausimas, ar jie turi mylėti Dievą ir žmones. Mylėti yra prisakyta (Mt 22:37–40). Kad turime mylėti Jehovą, tikriausiai pripažįstame visi. Meilę Kūrėjui jaučiame matydami, kaip supratingai ir švelniai jis su mumis elgiasi. O kaip su antruoju priesaku – mylėti artimą, pavyzdžiui, mūsų bendratikius? Čia gali būti sunkiau. Juk jie, kaip ir mes patys, yra netobuli, todėl būna, kad savo neapgalvotu žodžiu ar poelgiu mus užgauna. Jehova puikiai supranta, kad netobuliems žmonėms rodyti tarpusavio meilę nelengva. Todėl įkvėpė kai kuriuos Biblijos rašytojus duoti konkrečių pamokymų, kodėl ir kaip turime vienas kitą mylėti. Tarp tų rašytojų – ir apaštalas Jonas (1 Jn 3:11, 12). w21.01 8 ¶1–2

Mes visi – tiek ilgamečiai Dievo tarnai, tiek neseniai pradėję eiti tiesos keliu – turėtume pagalvoti: „Ar tarnauju Dievui visa širdimi? Ar priešinuosi Šėtono mėginimams ją sugadinti?“ Ką darai, jei, pavyzdžiui, televizoriaus ar kompiuterio ekrane pamatai kokį nepadorų vaizdą? Galbūt sakysi, kad tai – ne pornografija. Bet pagalvok: jei nenugręši akių, ar tuo nepasinaudos Šėtonas? ar negalėtų kokia nuotrauka ar filmas paveikti tavo širdies? Nepadorų vaizdą galime palyginti su nedideliu metaliniu pleištu, kuriuo žmogus perskelia didelį rąstgalį. Iš pradžių į rąstą jis suvaro pleišto smaigalį. Paskui pleištą kala vis giliau, kol galiausiai medis skyla pusiau. Panašiai gali būti ir su nepadoriais vaizdais. Tai, kas iš pažiūros atrodo nereikšminga ir nekalta, per laiką gali padalyti mūsų širdį ir privesti prie nuodėmės. Tad neįsileiskime į savo širdį nieko, kas netyra, kad ji visada bijotų Jehovos vardo. w20.06 11–12 ¶14–15

Neveikliems broliams ir sesėms reikia nuolatinio mūsų palaikymo. Galbūt, kaip tas paklydėlis sūnus iš Jėzaus palyginimo, jie kenčia emociškai (Lk 15:17–24). Galimas dalykas, jų ryšys su Jehova nusilpo dėl to, ką patyrė būdami pasaulyje. Tad labai svarbu padėti jiems sustiprinti tikėjimą. Prisiminkime Jėzaus palyginimą apie paklydusią avį. Ganytojas atiduoda daug laiko ir pastangų, kol ją suranda, tačiau tai dar ne viskas. Suprasdamas, kad pražuvėlė per silpna pareiti pati, jis užsikelia ją ant pečių ir parneša į kaimenę (Lk 15:4–6). Mums irgi gali prireikti nemažai laiko ir pastangų, kad padėtume dvasiškai silpnam bendratikiui atsigauti. Kaip konkrečiai galime jam padėti? Prašyti šventosios dvasios pagalbos, aptarti su juo Dievo Žodžio principus ir mintis iš mūsų leidinių. Taigi, jei vyresnysis paprašytų tavęs vesti tokias studijas, neatsisakyk. w20.06 28 ¶14–15

Mes turime vieni kitus mylėti – tai skiriamasis Kristaus mokinių bruožas. Be abejo, mums taip pat reikia „gero tiesos supratimo ir visokeriopo išmanymo“ (Fil 1:9). Antraip mus lengvai nuneštų „visokio mokymo vėjai – žmonių suktybė“, įskaitant atskalūnų idėjas (Ef 4:14). Kai kurie pirmajame amžiuje nustojo sekti Jėzumi, o štai apaštalas Petras tvirtai pareiškė, kad tik Jėzus turi „amžino gyvenimo žodžius“ (Jn 6:67, 68). Nors tuo metu Petras ne iki galo perprato Jėzaus mokymus, jis nuo savo Mokytojo nepasitraukė. Apaštalas suvokė, kad Kristus yra Dievo Siųstasis. Tau irgi reikia stiprinti savo įsitikinimą, kad tai, kas rašoma Biblijoje, yra tiesa. Tada atlaikysi visus išbandymus ir tokį pat tvirtą tikėjimą padėsi išsiugdyti kitiems (2 Jn 1, 2). w20.07 8 ¶2; 13 ¶18

Kad padėtume broliams ir sesėms išsilaikyti tiesos kelyje, būkime atjautūs (1 Jn 3:10, 11, 16, 17). Mylėti vieniems kitus svarbu ne tik tada, kai viskas gerai. Gal bendratikis neteko artimo žmogaus ir jam reikia paguodos ar praktinės pagalbos? Arba gal girdėjai, kad broliai ir sesės nukentėjo nuo stichinės nelaimės ir jiems reikia padėti atstatyti Karalystės sales ar suremontuoti namus? Paguosti tuos bendratikius ir patikinti, kad juos mylime, turime ne tik žodžiais, bet ir padėdami praktiškai. Ir būkime atlaidūs, – iš to matysis, kad vienas kitą mylime ir sekame savo dangiškojo Tėvo pavyzdžiu (1 Jn 4:7, 8). Jei bendratikis mus įskaudino, meilė skatins jam atleisti ir nuoskaudą pamiršti (Kol 3:13). w20.07 24–25 ¶14–15

Ar tuos, kurie bus prikelti, mokysime kiekvieną atskirai, panašiai kaip dabar mokome savo Biblijos studijuotojus? Ar jie, kaip ir mes šiandien, bus paskirti į bendruomenes? Ar juos irgi reikės lavinti, kad gebėtų mokyti žmones, kurie bus prikelti vėliau? Pagyvensim – pamatysim. Tačiau žinome, kad Kristaus valdymo tūkstantmečio pabaigoje, pasak pranašystės žodžių, „žemė bus pilna žmonių, pažįstančių Jehovą“ (Iz 11:9). Išties, mūsų laukia daug malonios veiklos. Suprantama, per visą Tūkstantmetį toliau keistis reikės ir mums. Mes žinome, ką reiškia kovoti su nuodėmingais polinkiais, todėl su tikra atjauta padėsime prikeltiesiems mokytis gyventi pagal Jehovos nustatytas normas (1 Pt 3:8). Matydami, kaip nuolankiai Jehovos tarnai darbuojasi dėl savo išgelbėjimo, prikeltieji, be abejo, panorės sekti jų pavyzdžiu (Fil 2:12). w20.08 16 ¶6–7

Jei apaštalo Pauliaus pamokymu vadovausimės, jei ištirsime savo darbus, galbūt pamatysime, kad ne tokie jau mes negabūs, kaip atrodė. Gal, pavyzdžiui, kuriam nors vyresniajam sunkiai sekasi mokyti kitus nuo pakylos, tačiau jis puikiai veda Biblijos studijas. Arba gali būti, kad jam neišeina bendruomenės reikalų tvarkyti taip kruopščiai, kaip norėtųsi, tačiau jis yra rūpestingas ganytojas ir bendratikiai mielai kreipiasi į jį patarimo. O gal tas brolis yra labai svetingas? (Hbr 13:2, 16) Jei aiškiai matome savo stipriąsias puses, būsime patenkinti gerais darbais, kuriuos darome bendruomenės labui, ir nepavydėsime bendratikiams, turintiems kitokių nei mes gebėjimų. Net jei esame patenkinti tuo, ką darome dėl bendruomenės, svarbu nestovėti vietoje ir stengtis tobulėti. w20.08 23–24 ¶16–18

1935 metais Jehovos liudytojų kongrese Vašingtone brolis Rezerfordas pasakė istorinę kalbą „Didžioji minia“. Toje kalboje brolis paaiškino, kas yra Apreiškimo 7:9 minima „milžiniška minia“ (anuomet buvo vadinama „didžiule minia“, nes taip verčiama Karaliaus Jokūbo versijoje, kurią cituodavo Biblijos tyrinėtojai). Iki tol manyta, kad krikščionys, priklausantys prie „milžiniškos minios“, turi viltį gyventi danguje, tik yra Dievui mažiau ištikimi nei 144 000 išrinktųjų. Brolis Rezerfordas, remdamasis Šventuoju Raštu, paaiškino, kad „milžiniška minia“ neturi dangiškojo pašaukimo. Jie yra Kristaus „kitos avys“ ir po „didžiojo suspaudimo“ amžinai gyvens žemėje (Apr 7:14). Apie tuos savo sekėjus Jėzus pasakė: „Ir kitų avių turiu – ne iš šio aptvaro, turiu atvesti ir jas. Jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė ir vienas ganytojas“ (Jn 10:16). Tai ištikimi Jehovai ir romūs tarsi avys krikščionys, puoselėjantys viltį amžinai gyventi rojuje (Mt 25:31–33, 46). w21.01 14 ¶1–2

Savidrausmės reikia, kad atlaikytume tikėjimo išbandymus ir atliktume, kas pavesta (Mt 28:19, 20). Savidrausmė žmogui nėra įgimta, dažnai esame linkę sau nuolaidžiauti. Būtent dėl tos priežasties mums sunku save priversti daryti tai, kas svarbiausia. Taigi mums reikia Jehovos pagalbos ir jis tą pagalbą suteikia – duoda šventosios dvasios (Gal 5:22, 23). Apaštalas Paulius sau nenuolaidžiavo. Jis „talžė“ save, kad prisiverstų daryti, kas teisinga (1 Kor 9:25–27). Paulius ir kitus ragino ugdytis savidrausmę, skatino viską daryti „padoriai ir tvarkingai“ (1 Kor 14:40). Savidrausmės mums reikia, kad neapleistume dvasinės veiklos įpročių, įskaitant priedermę dalyvauti evangelizacijos ir Jėzaus mokinių ruošimo darbe (Apd 2:46). w20.09 6 ¶15–17

Šiandien daugelyje šalių žinią apie Karalystę garsiname netrukdomi. Ar ir tu gali laisvai išpažinti savo tikėjimą? Jei taip, pagalvok, kaip ta laisve naudojiesi. Šiais ypatingais laikais, paskutinėmis dienomis, Jehovos tarnai evangelizacijos darbą dirba kaip niekad plačiai – visame pasaulyje. Galimybių skelbti gerąją naujieną jie turi pačių įvairiausių. Kaip galėtum išnaudoti ramybės laikotarpį? (2 Tim 4:2) Kodėl gi iš naujo neįvertinus savo ar šeimos aplinkybių? Galimas dalykas, pamatysi, kad tu pats ar kuris iš namiškių galite daugiau nuveikti evangelizacijos darbe ir netgi imtis visalaikės tarnybos. Dabar ne laikas kaupti turtą – jis nepadės pergyventi didžiojo suspaudimo (Pat 11:4; Mt 6:31–33; 1 Jn 2:15–17). Siekdami evangelizacijos ir Kristaus mokinių ruošimo darbe nuveikti daugiau, nemažai Dievo tarnų nusprendžia mokytis naujos kalbos. Čia jiems labai parankūs Jehovos liudytojų organizacijos leidiniai, išeinantys 1000 suvirš kalbų. w20.09 16 ¶9–11

Geras karys bus pasiruošęs ginti, ką myli ir kas jam brangu. Apaštalas Paulius paskatino Timotiejų ugdytis dievotumą – pagarbą ir ištikimybę Dievui (1 Tim 4:7). Kuo stipriau Dievą mylime ir kuo labiau esame jam atsidavę, tuo tiesa mums brangesnė (1 Tim 4:8–10; 6:6). Karys turi būti disciplinuotas, pasirengęs bet kuriuo metu stoti į mūšį. Kalbant perkeltine prasme, Timotiejus būtent toks ir buvo. Jis klausė Pauliaus pamokymo bėgti nuo jaunatvės geismų, vytis Dievui patinkančias dorybes ir stiprinti ryšį su bendratikiais (2 Tim 2:22). Suprantama, tam reikėjo savidrausmės. Šią savybę svarbu ugdytis ir mums. Savidrausmė padės kovoti su kūno geismais (Rom 7:21–25). Ji būtina, kad galėtume nusivilkti senąją asmenybę ir apsivilkti naują (Ef 4:22, 24). O jei, pavyzdžiui, po ilgos darbo dienos jaučiamės pavargę ir nesinori eiti į bendruomenės sueigą, savidrausmė padės suimti save į rankas ir sueigos nepraleisti (Hbr 10:24, 25). w20.09 28 ¶9–11

Kad studijuotojas užaugtų dvasiškai ir taptų Kristaus mokiniu, esame pasirengę jį kantriai mokyti. Tačiau mums reikia žinoti, ar jis apskritai ketina tapti Jehovos tarnu. Pagalvok, ar tavo studijuotojas stengiasi gyventi pagal Jėzaus priesakus? Gal Bibliją studijuoja tik iš smalsumo? Vis pasvarstyk, ar tavo studijuotojas padarė kokią pažangą. Ar jis kalba apie tai, ką Jehovai jaučia? Ar jam meldžiasi? (Ps 116:1, 2) Ar mėgsta skaityti Bibliją? (Ps 119:97) Ar stengiasi lankyti visas bendruomenės sueigas? (Ps 22:22) Ar keičia savo įpročius ir gyvenseną? Ar šeimos nariams ir draugams pasakoja apie tai, ką iš Biblijos sužino? (Ps 9:1) Svarbiausia, ar nori tapti Jehovos liudytoju? (Ps 40:8) Jeigu studijuotojas pažangos nedaro, pamėgink taktiškai pasiteirauti, kokios kliūtys jam trukdo. Tada maloniai ir atvirai apie tai pasikalbėkite. w20.10 18 ¶14–15

Visi Jėzaus dangiškojo Tėvo sprendimai yra teisingi. Jo žemiškųjų tėvų sprendimai irgi buvo geri. O ką galime pasakyti apie Jėzų? Kai paaugo, sprendimus jam reikėjo priimti pačiam (Gal 6:5). Jėzus, kaip ir mes, turėjo valios laisvę ir naudodamasis ja galėjo nuspręsti gyventi sau – ne Dievui tarnauti. Tačiau Jėzus apsisprendė vykdyti Jehovos valią. Jis buvo tvirtai nusistatęs saugoti artimą ryšį su savo dangiškuoju Tėvu. Supratęs, kokią misiją Jehova jam skyrė, Jėzus tvirtai apsisprendė ją vykdyti (Jn 6:38). Jis žinojo, kad nemažai žmonių jo nekęs, ir ta mintis galėjo gąsdinti. Nepaisant to, Jėzus nusprendė imtis jam pavestos užduoties. Nuo 29 m. e. m., kai pasikrikštijo, jis pasiaukojamai vykdė savo Tėvo valią (Hbr 10:5–7). Ta valia Jėzui rūpėjo net sunkiausio išbandymo žemėje valandą (Jn 19:30). w20.10 29 ¶12; 30 ¶15

Gal mūsų bendruomenės brolį ar sesę vargina sunki liga ar kokios kitos bėdos? Gal kuris nors neteko artimo žmogaus? Melskime Jehovą, kad padėtų tokį bendratikį paguosti ar padaryti jam ką nors gera. Kas žino, gal mūsų nuoširdūs žodžiai arba darbai bus kaip tik tai, ko broliui ar sesei reikia (1 Pt 4:10). Siaučiant gyvenimo audroms esame drąsūs, nes žinome – Jehova yra šalia. Jis siunčia pagalbą per savo Sūnų Jėzų ir per angelus. Jehovos gelbstinčią ranką jaučiame ir tada, kai mums padeda valdžios pareigūnai. Ir, žinoma, daugelis įsitikinome, kad dangiškasis Tėvas suteikia savo tarnams šventosios dvasios ir taip paskatina juos ateiti mums į pagalbą. Tad, kaip ir apaštalas Paulius, galime nuoširdžiai pasakyti: „Jehova mano padėjėjas, aš nebijosiu. Ką gali padaryti man žmogus?“ (Hbr 13:6). w20.11 17 ¶19–20

Apaštalai Jehovos pagalbą patyrė labai tiesiogiai – netgi buvo jo įgalinti daryti stebuklus (Apd 5:12–16; 6:8). Šiandien Jehova mums irgi padeda, net jeigu ir ne taip akivaizdžiai. Biblijoje skaitome tokį jo pažadą: jei dėl teisumo mums teks kentėti, jis bus su mumis ir stiprins savo šventąja dvasia (1 Pt 3:14; 4:14). Tad neapsisunkinkime mintimis apie galimus nuožmius persekiojimus. Geriau stiprinkime savo tikėjimą, kad Jehova mus palaikys ir gelbės. Kliaukimės Jėzaus pažadu: „Aš duosiu jums tokių žodžių ir tokios išminties, kad jokie jūsų priešininkai nesugebės pasipriešinti ar paprieštarauti.“ Jėzus taip pat patikino: „Savo ištverme išgelbėsite savo gyvybę“ (Lk 21:12–19). O jeigu gyvybei iškiltų grėsmė, nepamirškime: Jehovai jo tarnų ištikimybė yra labai brangi. Jis kiekvieną pažįsta taip gerai, kaip niekas kitas, ir atėjus metui iš mirusiųjų prikels. w21.01 4 ¶12

Apaštalas Paulius ne pirmas išreiškė viltį, kad bus prisikėlimas. Apie prikėlimą kalbėjo ir patriarchas Jobas. Jis buvo įsitikinęs, kad Dievas jį atsimins ir pažadins iš mirties miego (Job 14:7–10, 12–15). Biblijos mokymas, kad mirusieji bus prikelti, yra vienas iš pamatinių (Hbr 6:1, 2). Apie tai daugiau kalbama Pirmajame laiške korintiečiams, 15 skyriuje. Pauliaus užrašytos mintys jo bendratikius tikriausiai labai pastiprino. Jos stiprina ir mūsų tikėjimą, kad mirusiųjų prikėlimas tikrai bus. Vilties, kad mūsų artimieji grįš į gyvenimą, neturėtume, jei Dievas nebūtų prikėlęs Jėzaus Kristaus. Apaštalas Paulius korintiečiams paaiškino, kad Jėzaus prikėlimas yra neatsiejamas nuo „gerosios naujienos“ (1 Kor 15:1, 2). Pasak jo, jeigu Kristus nebuvo prikeltas, visi krikščionių įsitikinimai tušti (1 Kor 15:17). w20.12 2 ¶2–4

Kas padėjo apaštalui Petrui atsigauti? Viena, Jėzus dėl jo meldėsi, prašė, kad Petro tikėjimas nenusilptų. Jehova į tą nuoširdžią maldą atsakė. Be to, Jėzus parodė pasitikėjimą savo draugu – Petras išvydo savo Mokytoją prisikėlusį (Lk 22:32; 24:33, 34; 1 Kor 15:5). Prisiminkime ir kas įvyko tada, kai Jėzus pasirodė visą naktį nesėkmingai žvejojusiems apaštalams. Tą rytą Petras gavo galimybę pasakyti Mokytojui, kaip jį myli. Jėzus savo brangiam draugui atleido ir patikėjo labai atsakingą užduotį (Jn 21:15–17). Iš to, kaip Jėzus elgėsi su Petru, matome, kad jis labai gailestingas – toks pat, kaip Tėvas. Tad padarę rimtą klaidą nemanykime, kad esame beviltiški. Šėtonas labai norėtų, kad taip jaustumės. Nepamirškime, kad Jehova yra atjautus ir mus myli. Tiek į save, tiek į tuos, kurie mums nusidėjo, stenkimės žvelgti jo akimis (Ps 103:13, 14). w20.12 20–21 ¶17–19

Naudinga apmąstyti, kas nutinka su tais, kurie užuot išlikę ramūs ir pasitikėję Jehova, ima blaškytis. Tai žinodami jų klaidų nekartosime. Štai karalius Asa savo valdymo pradžioje kliovėsi Jehovos parama, bet paskui reikalus ėmė spręsti vadovaudamasis savo galva (2 Met 16:1–3, 12). Gali atrodyti, kad Asos sprendimas kreiptis pagalbos į sirus buvo labai geras, nes tą kovą jis laimėjo. Tiesa, laimėjo. Tačiau savo pergale džiaugėsi neilgai. Jehova per pranašą Asai pareiškė: „Kadangi pasitikėjai Sirijos karaliumi, o ne Jehova, savo Dievu, Sirijos karaliaus kariuomenė išslydo tau iš rankų“ (2 Met 16:7). Tad visada vadovaukimės ne savo išmanymu, o Dievo Žodžiu. Netgi tada, kai tenka apsispręsti labai skubiai, kliaukimės Jehovos nurodymais, ir jis mums tikrai padės. w21.01 6 ¶13–15

Šiandien dėl sunkių ekonominių sąlygų ar pilietinių neramumų ir karų kai kuriems Jehovos tarnams tenka kęsti alkį. Kitus dėl tikėjimo įkalina. Tačiau tuos išmėginimus jie oriai iškenčia žinodami, kad netrukus šio nedoro pasaulio nebeliks ir jie niekada nebestokos nei fizinio, nei dvasinio maisto. Kai Šėtono valdomas pasaulis patirs Jehovos pykčio „kaitrą“, milžiniškos minios nariai bus saugūs. Didžiajam suspaudimui pasibaigus, Jėzus juos ves „prie gyvybės vandens šaltinių“ (Apr 7:17). Tik pagalvok, kokią nepaprastą galimybę jie turi, – niekada nepatirti mirties! (Jn 11:26) Už šią nuostabią viltį Jehovai ir Jėzui jie labai dėkingi. w21.01 17 ¶11–12

Jėzus savo mokinius labai mylėjo. Paskutinį gyvenimo žemėje vakarą jam rūpėjo, kaip jie atlaikys būsimus išmėginimus. Užtat į savo Tėvą kreipėsi: „Prašau, kad sergėtum juos nuo piktojo“ (Jn 17:14, 15). Jėzus žinojo, kad pats neilgai trukus grįš į dangų ir tada Šėtonas mesis į kovą prieš visus kitus Jehovos tarnus. Taigi, Dievo globa jiems buvo gyvybiškai svarbi. Šiandien Jehovos apsaugos reikia kaip niekad. Šėtonas, išmestas iš dangaus, yra „baisiai įtūžęs“ ir puola Jehovos tarnus (Apr 12:12). Kai kuriems žmonėms jis netgi įteigia, kad mus persekiodami jie „atlieka tarnystę Dievui“ (Jn 16:2). Kiti priešininkai visai netiki Dievo ir mus persekioja dėl to, kad neiname išvien su pasauliu. Tačiau mums nereikia bijoti nei vienų, nei kitų. Kaip suprantame iš dienos citata parinktų žodžių, Jehova mus saugos. w21.03 26 ¶1, 3

Jehova mus labai myli. Iš ko tai matome? Viena, jis pasirūpino mūsų dvasine gerove. O koks yra didžiausias Jehovos meilės įrodymas? Išpirka. Ji liudija ne tik apie Jehovos, bet ir apie Jėzaus meilę. Juk Jėzus laisva valia sutiko atiduoti už mus savo gyvybę (Jn 3:16; 15:13). Taigi, niekas nepajėgus atskirti mūsų nuo Jehovos ir Jėzaus meilės, jeigu tik esame jiems ištikimi (Jn 13:1; Rom 8:35). Panašiai ir vyras turi mylėti savo šeimą. Kaip tai svarbu, suprantame iš šių apaštalo Jono žodžių: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nėra matęs“ (1 Jn 4:11, 20). O iš ko akivaizdu, kad vyras myli savo šeimą? Sekdamas Jehovos ir Jėzaus pavyzdžiu, jis rūpinasi namiškių dvasiniais, emociniais ir materialiniais poreikiais (1 Tim 5:8). Taip pat stengiasi auklėti vaikus. Ir kai reikia apsispręsti kokiu nors šeimai aktualiu klausimu, žiūri Jehovos valios ir namiškių gerovės. w21.02 5 ¶12–13

Mūsų dangiškasis Tėvas žino, ką esame patyrę ir kaip dėl to jaučiamės. Jehova taip pat žiūri į mūsų gerąsias savybes, – mato netgi tas, kurių patys nepastebime (1 Jn 3:19, 20). Kiti yra nusiminę dėl to, kad niekaip nepavyksta atsikratyti kokio nors giliai įsišaknijusio blogo įpročio (2 Kor 7:10). Aišku, padarius nuodėmę jaustis kaltam natūralu, tačiau pernelyg savęs smerkti nederėtų. Būtų neteisinga manyti, kad esame nevykėliai ir neverti Jehovos atleidimo, – tokios mintys tik slopintų ryžtą jam tarnauti. Kad taip nenutiktų, sutvarkykime, kas tarp mūsų ir Jehovos negerai (Iz 1:18). Kreipkimės į jį malda ir prašykime atleidimo – nuoširdžiai atgailaujančio Jehova tikrai neatstums. Taip pat pasikalbėkime su bendruomenės vyresniaisiais. Jie kantriai mums padės, kol dvasiškai atsigausime (Jok 5:14, 15). w20.12 23 ¶5–6

Jėzus moteris labai gerbė. Jis buvo visai kitoks nei fariziejai. Šie į moteris žvelgė iš aukšto, viešai su jomis nesikalbėjo ir neaiškino joms šventųjų raštų. O Jėzus su moterimis bendravo lygiai taip, kaip su kitais savo mokiniais, ir mielai aiškindavo joms gilias dvasines tiesas (Lk 10:38, 39, 42). Be to, mielai leido moterims lydėti jį evangelizacinėse kelionėse ir jam patarnauti (Lk 8:1–3). Prikeltas iš mirusių Jėzus siuntė moteris pranešti šią gerą žinią apaštalams (Jn 20:16–18). Ir apaštalas Paulius priminė Timotiejui, kad moteris gerbtų. Jis nepamiršo, kad nuo pat vaikystės Timotiejų iš šventųjų raštų mokė jo motina ir senelė (2 Tim 1:5; 3:14, 15). Savo laiške romiečiams apaštalas vardais paminėjo ne vieną tikėjimo seserį. Paulius vertino jų tarnystę ir nuoširdžiai joms dėkojo (Rom 16:1–4, 6, 12; Fil 4:3). w21.02 15 ¶5–6