Balandis

Gal kaip tik šiuo metu tave kas nors slegia? Tarkim, neapleidžia slogūs jausmai dėl to, kad įskaudino bendratikis (Jok 3:2). Arba tenka kęsti bendradarbių ar bendramokslių patyčias (1 Pt 4:3, 4). Ir kaip turėtų būti nelengva, jeigu namiškiai visaip trukdo, kad tik neitum į sueigas ir nekalbėtum su žmonėmis apie tikėjimą (Mt 10:35, 36). Kai kurie, išmėginimų prislėgti, net ima abejoti, ar išvis verta tarnauti Jehovai. Būk tikras: net sunkiausiomis aplinkybėmis Jehova gali suteikti jėgų viską ištverti ir supratimo, ką turėtum daryti. Jehova įkvėpė Biblijos rašytojus papasakoti, kaip jo tarnai atlaikė didelius sunkumus. Kodėl? Kad mums, tokiems pat netobuliems žmonėms, būtų iš ko pasimokyti. Šią mintį savo laiške romiečiams pabrėžė apaštalas Paulius. Pasakojimai apie senovėje gyvenusius Jehovos tarnus gali suteikti paguodos ir vilties, tik būtina juos patyrinėti giliau, kad darytų poveikį mūsų mąstysenai ir paliestų širdį. w21.03 14 ¶1–2

Ar į žmones, kuriems skelbi, žiūri tarsi į pjūčiai prinokusius javus? Tuomet tai duos daug gera. Pirma, suprasdamas, kad pjūties metas ribotas, laiko nešvaistysi – būsi uolus evangelizuotojas. Antra, darbuodamasis iš visos širdies, patirsi džiaugsmą – džiūgausi kaip žemdirbys per pjūtį (Iz 9:3). Ir trečia, savo klausytoją matysi kaip būsimą bendratikį ir kalbėsi su juo atsižvelgdamas į tai, kas jam rūpi. Jėzus, priešingai nei kai kurie jo mokiniai, į samariečius žiūrėjo be išankstinio nusistatymo. Jis matė, kad jie gali tapti jo sekėjais. Mūsų požiūris turėtų būti toks pat. Sektiną pavyzdį parodė ir apaštalas Paulius. Jis atsižvelgė į žmonių pažiūras ir įsitikinimus, žinojo, kokie dalykai juos domina, ir į savo klausytojus žiūrėjo kaip į būsimus Jėzaus mokinius. w20.04 8–9 ¶3–4

Neskubėk spręsti apie žmogų vien iš jo elgsenos – verčiau pasistenk suprasti, kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi. Geriausiai mus supranta Jehova. Todėl prašyk jį padėti į kitus žiūrėti jo akimis ir būti atjaučiam. Broliai ir sesės nusipelno mūsų atjautos ir supratimo. Kaip Jona, Elijas, Hagara ir Lotas, jie turi įvairių bėdų. Kai kurie kartais patys jų prisišaukia. Tiesą sakant, kiekvienam taip nutinka. Todėl būtų protinga prašyti Jehovą, kad padėtų rodyti kitiems daugiau atjautos (1 Pt 3:8). Esame labai skirtingi, tačiau jei savo Dievo klausysime, stiprinsime ne tik tarpusavio, bet ir visos brolijos vienybę. Tad visada stenkimės savo brolių ir sesių klausytis, juos suprasti ir atjausti. w20.04 19 ¶15–17

Jėzus mums parodė tobulą klusnumo Jehovai pavyzdį. Vadinasi, klausyti Jehovos – tai ir stengtis kuo tiksliau sekti Kristaus pėdomis (Jn 8:29). Kad tiesos kelio laikytumės, turime būti įsitikinę, kad visa, ką Jehova apreiškė savo Žodyje, yra tiesa. Taip pat turime būti tikri, kad Jėzus yra žadėtasis Mesijas. Šiandien daugelis nepripažįsta Jėzaus Dievo Karalystės Karaliumi. Yra taip, kaip apaštalas Jonas ir sakė. Jis kalbėjo, kad pasaulyje atsirado daug apgavikų ir kad jie klaidina tuos, kurių tikėjimas Jehova ir Jėzumi yra silpnas (2 Jn 7–11). Jonas rašė: „Kas kitas meluoja, jei ne tas, kuris neigia, kad Jėzus yra Kristus?“ (1 Jn 2:22). Kad jokie apgavikai mūsų nesuklaidintų, tyrinėkime Dievo Žodį. Tik taip mes gerai pažinsime Jehovą ir Jėzų (Jn 17:3). Tik taip įsitikinsime, kad einame tiesos keliu. w20.07 21 ¶4–5

Kad netaptume kliūtimi kitiems, derėtų, taip sakant, duoti kelią – kai tik įmanoma, nusileisti ir nereikalauti savo teisių (Rom 14:19–21; 1 Kor 8:9, 13). Šiuo atžvilgiu mes skiriamės nuo sportininkų. Šie kovoja kiekvienas už save. Pirmiausia jie galvoja apie tai, kaip laimėti, todėl kartais mėgina nustumti kitus nuo bėgimo tako, kad prasiveržtų priekin. O štai mes vieni su kitais nerungtyniaujame (Gal 5:26; 6:4). Trokštame, kad kuo daugiau lenktynių dalyvių drauge su mumis kirstų finišo liniją ir gautų apdovanojimą – amžiną gyvenimą. Mes klausome paraginimo: „Rūpinkitės ne vien savimi, bet ir kitais“ (Fil 2:4). Savo tarnus, atbėgusius iki finišo, Jehova apdovanos – vieniems suteiks amžiną gyvenimą danguje, kitiems – žemėje. w20.04 28 ¶10; 29 ¶12

Milijonai krikščionių žemėje pergyvens didįjį suspaudimą ir įžengs į naująjį pasaulį. Jie savo akimis regės dar vieną pergalę prieš mirtį – matys, kaip bus keliami milijardai mirusių žmonių. Tik įsivaizduok, kiek tada žemėje bus džiaugsmo! (Apd 24:15) Didžiausią palaimą visi Jehovos ištikimieji patirs tada, kai bus nugalėta mirtis, paveldėta iš Adomo. Jie gaus amžino gyvenimo dovaną. Esame labai dėkingi Dievui už tai, kad įkvėpė apaštalą Paulių laiške korintiečiams užrašyti tokius paguodžiančius žodžius apie prikėlimą. Todėl stengiamės būti pertekę Viešpaties darbo (1 Kor 15:58). Jeigu į tą darbą įdėsime širdį, mūsų laukia ateitis, kuri pranoks visus lūkesčius. Tada išties matysime, kad dėl Viešpaties stengėmės ne veltui. w20.12 13 ¶16–17

Atrodo, kad pranašystėse, užrašytose Ezechielio 38:10–23, Danieliaus 2:43–45; 11:44–12:1 ir Apreiškimo 16:13–16, 21, kalbama apie tą patį laikotarpį ir tuos pačius įvykius. Jei ši prielaida teisinga, ko galime tikėtis artimoje ateityje? Kažkuriuo metu prieš didįjį suspaudimą „visos žemės karaliai“ susivienys į aljansą (Apr 16:13, 14). Šis aljansas Ezechielio pranašystėje pavadintas „Gogu iš Magogo žemės“ (Ez 38:2). Jis surengs visuotinį, galutinį, puolimą prieš Dievo tautą. Apaštalas Jonas regėjo, kaip ant Dievo priešininkų pasipylė didžiulių ledo luitų kruša. Ta kruša, galimas dalykas, vaizduoja Jehovos tarnų skelbiamą nepalankų Dievo nuosprendį. Gogą iš Magogo ta žinia tikriausiai taip supykdys, kad jis puls Dievo tautą ir mėgins ją sunaikinti (Apr 16:21). w20.05 15 ¶13–14

Esame dėkingi Jehovai už jo dvasios paramą. O dėkingumas Jehovai už šventosios dvasios paramą stiprės, jei mąstysime apie tai, kiek daug su jos pagalba nuveikiama evangelizacijos darbe. Prieš pakildamas į dangų Jėzus savo mokiniams pasakė: „Kai ant jūsų nusileis šventoji dvasia, jūs gausite galios ir būsite mano liudytojai [...] iki žemės pakraščių“ (Apd 1:8). Dievo dvasiai galingai veikiant, visame pasaulyje Jehovos tarnais tapo jau maždaug aštuoni su puse milijono žmonių. Jie, galima sakyti, gyvena tikrame rojuje, nes Dievo šventoji dvasia padeda jiems ugdytis meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrybę, maloningumą, gerumą, tikėjimą, romumą ir susivaldymą – dorybes, kurios Biblijoje vadinamos „dvasios vaisiumi“ (Gal 5:22, 23). Kokie esame dėkingi Jehovai už šventosios dvasios pagalbą! w20.05 28 ¶10; 29 ¶13

Reikia manyti, į gyvenimą grįžusius artimuosius atpažinsime iškart. Kai ką mums padeda suprasti Biblijoje aprašyti prikėlimo atvejai. Remdamiesi jais galime daryti prielaidą, kad Jehova atkurs žmogų tokį, koks buvo prieš pat mirtį – kaip jis atrodė, kaip kalbėjo ir mąstė. Nepamirškime, kad Jėzus mirtį prilygino miegui, o prikėlimą – pažadinimui iš miego (Mt 9:18, 24; Jn 11:11–13). Pabudęs iš miego žmogus neatrodo ir nekalba kaip nors kitaip, jo prisiminimai irgi niekur nedingsta. Tai suprantame, pavyzdžiui, skaitydami apie Lozoriaus prikėlimą. Nors Jėzus Lozorių prikėlė išgulėjusį kape keturias dienas (kūnas jau buvo pradėjęs irti), seserys brolį tuoj pat pažino, šis, be abejo, jas irgi – jo atmintis nedingo (Jn 11:38–44; 12:1, 2). w20.08 14 ¶3; 16 ¶8

Tiek pateptieji krikščionys, tiek „kitos avys“ Dievui yra vienodai brangūs. Už visus jis sumokėjo tą pačią kainą – savo brangiojo Sūnaus gyvybę. Pateptieji krikščionys ir „kitos avys“ skiriasi tik tuo, kad puoselėja skirtingą viltį. Tiek vieni, tiek kiti turi likti ištikimi Dievui ir Kristui (Ps 31:23). Ir atminkime, kad Dievo dvasia mums visiems gali suteikti tiek pat galios. Jehova kiekvienam savo tarnui šventosios dvasios duoda tiek, kiek reikia. Visiems savo tarnams Jehova suteikė nuostabią amžino gyvenimo viltį (Jer 29:11). Už šią dovaną ir visa, ką Dievas ir Kristus dėl mūsų yra padarę, galime išreikšti dėkingumą per Kristaus mirties Minėjimą. Tai visų svarbiausia sueiga. w21.01 18 ¶16; 19 ¶19

Diduma krikščionių šiandien puoselėja viltį amžinai gyventi žemėje. Kodėl tada jie dalyvauja Minėjime? Galima sakyti, dėl tos pačios priežasties, dėl kurios žmonės eina į draugų vestuves. Vestuvininkai parodo, kad myli jaunuosius ir dėl jų džiaugiasi. Taip ir krikščionys, priklausantys prie Jėzaus „kitų avių“, Minėjime dalyvauja todėl, kad nori išreikšti savo meilę Kristui ir jo pateptiesiems broliams. Minėti Jėzaus Kristaus mirtį juos taip pat skatina dėkingumas už išperkamąją auką, atveriančią kelią į amžiną gyvenimą žemėje. Be to, Jėzus yra prisakęs savo mokiniams minėti jo mirtį. Per paskutinę vakarienę su apaštalais jis tarė: „Darykite tai mano atminimui“ (1 Kor 11:23–26). Todėl, kol žemėje dar yra gyvų pateptųjų krikščionių, kasmet yra rengiama Viešpaties Vakarienė. w21.01 17–18 ¶13–14

Tikra meilė matoma iš darbų (palygink su Jokūbo 2:17, 26). Iš ko, pavyzdžiui, suprantame, kad Jehova mus myli? (1 Jn 4:19) Aišku, apie tai rašoma Biblijoje (Ps 25:10; Rom 8:38, 39). Tačiau Jehovos meilė nėra vien žodžiai. Pagalvok: Jehova siuntė savo mylimiausią Sūnų į žemę, kad už mus kentėtų ir mirtų (Jn 3:16). Argi tai nerodo, kad jis mus didžiai myli? O kaip turėtume atsiliepti į Jehovos ir Jėzaus meilę? Stengdamiesi klausyti visų jų įsakymų (Jn 14:15; 1 Jn 5:3). Antai Jėzus savo mokiniams prisakė mylėti vienas kitą (Jn 13:34, 35). Taigi turime mylėti visus savo brolius ir seseris ir tą meilę parodyti kilniais darbais (1 Jn 3:18). w21.01 9 ¶6; 10 ¶8

Dvasia patepti Dievo tarnai ateityje drauge su Jėzumi karaliaus iš dangaus. Jie viliasi, kad su juo galės būti per amžius – jį matyti, su juo bendrauti ir džiaugtis jo draugija (Jn 14:2, 3). Jėzaus meilės, dėmesio netrūks ir tiems, kurie jo ir Jehovos dėka gyvens žemėje (Iz 9:6, 7). Nors Jėzaus ir neregės, jie visada bus jo draugai. Būti Jėzaus draugais – tikras džiaugsmas. Mes žinome, kad jis mus myli ir visaip palaiko. Turime viltį gyventi amžinai. Be to, draugystė su Jėzumi laiduoja draugystę su jo Tėvu, Jehova, – šito trokštame labiausiai. Išties, būti Jėzaus draugais yra didelė garbė. w20.04 25 ¶15–16

Korintiečiai, kuriems apaštalas Paulius rašė savo laišką, buvo patepti šventąja dvasia – „pašventinti Kristaus Jėzaus mokiniai, pašaukti būti šventaisiais“. Pateptuosius Paulius turėjo omenyje ir kalbėdamas apie tuo metu jau mirusius „Kristaus mokinius“ (1 Kor 1:2; 15:18; 2 Kor 5:17). O kaip tie krikščionys bus atgaivinti? Kitame laiške Paulius rašė, kad dvasia pateptus krikščionis su Jėzumi suvienija „tokia pat mirtis“ ir suvienys „toks pat prikėlimas“ (Rom 6:3–5). Jėzus buvo prikeltas kaip dvasinė esybė ir pakilo į dangų. Taigi, taip bus ir su dvasia pateptais krikščionimis, esančiais „bendrystėje su Kristumi“. Prisiminkime Pauliaus žodžius: „Kristus jau prikeltas, pirmasis iš tų, kurie mirę“ (1 Kor 15:20). Jėzus pirmasis buvo prikeltas kaip dvasinė esybė ir pirmasis gavo amžino gyvenimo dovaną. w20.12 5–6 ¶15–16

Šiandien pateptieji, kurie baigia savo žemiškąjį kelią, iškart yra prikeliami gyventi danguje. Tai patvirtina apaštalo Pauliaus žodžiai, užrašyti 1 Korintiečiams 15:51, 52. Tie Kristaus broliai prikelti labai džiaugiasi. Biblijoje rašoma, kokia užduotis danguje bus paskirta dvasia pateptiems krikščionims. Jėzus apie juos pasakė: „Kas iki galo darys, ką įsakau, ir nugalės, tas gaus iš manęs valdžią tautoms – kaip ir aš esu gavęs valdžią iš savo Tėvo – ir jis ganys jas geležine lazda ir sudaužys lyg molinius indus“ (Apr 2:26, 27). w20.12 12 ¶14–15

Žodžiai „pirmasis iš tų, kurie mirę“, pažodžiui reiškia „pirmasis vaisius iš užmigusiųjų“. Kadangi Jėzus pavadintas „pirmuoju vaisiumi“, vadinasi, bus ir daugiau „užmigusiųjų“, kuriuos Dievas prikels ir suteiks amžino gyvenimo danguje dovaną (1 Kor 15:18). Tą dovaną turėjo gauti apaštalai ir kiti „bendrystėje su Kristumi“ esantys krikščionys. Taigi, jų laukė toks kaip Jėzaus prikėlimas. Tuo metu, kai apaštalas Paulius rašė korintiečiams, dvasia pateptų krikščionių prikėlimas dar nebuvo prasidėjęs. Apaštalas paaiškino, kad tai įvyks ateityje: „Kiekvienas pagal savo eilę: pirmasis yra Kristus, o Kristui grįžus bus atgaivinti jam priklausantys“ (1 Kor 15:23; 1 Tes 4:15, 16). Taigi, nei apaštalai, nei kiti dvasia patepti krikščionys iki Kristaus sugrįžimo nebuvo prikelti. Tačiau šiandien juos su Jėzumi jau suvienijo „toks pat prikėlimas“, nes Jėzus jau yra grįžęs (Rom 6:5). w20.12 5 ¶12; 6 ¶16–17

Apaštalas Paulius čia kalba apie asmenis, prikeliamus gyventi danguje, tai yra su dvasiniu kūnu (1 Kor 15:43, 44). Atsiųstas į žemę Jėzus gimė žmogumi – tapo kūnu ir krauju. O prikeltas tapo „gyvybę teikiančia dvasia“ ir sugrįžo į dangų. Pateptieji krikščionys irgi bus prikelti su dvasiniu kūnu ir gyvens danguje. Paulius tai paaiškino tokiais žodžiais: „Kaip buvome atvaizdas to, kuris iš dulkių, taip būsime ir dangiškojo atvaizdas“ (1 Kor 15:45–49). Įsidėmėtina, kad Jėzus buvo prikeltas ne su fiziniu kūnu. Apaštalas aiškiai sako: „Kūnas ir kraujas negali paveldėti Dievo Karalystės“ (1 Kor 15:50). Vadinasi, apaštalai ir kiti pateptieji krikščionys irgi bus prikelti gyventi danguje ne su fiziniu kūnu. w20.12 10–11 ¶10–12

Dievas kai kuriems pirmojo amžiaus krikščionims apreiškė, koks yra jų dangiškasis apdovanojimas, ir įkvėpė apie tai parašyti bendratikiams. Apaštalas Jonas rašė: „Dabar esame Dievo vaikai, bet dar nėra atskleista, kokie būsime ateityje. Žinome tik tiek, kad jam pasirodžius būsime į jį panašūs“ (1 Jn 3:2). Taigi pateptieji krikščionys nenumano, kokie bus, kai Dievas juos prikels. Tačiau jie žino, kad gavę dangiškąjį apdovanojimą regės Jehovą. Biblijoje taip pat rašoma, kad pateptieji bus su Kristumi, kai šis naikins „visokią vadovybę, visokią valdžią ir galybę“ ir kai padarys galą „paskutiniam priešui“ – mirčiai. Tada Jėzus su savo bendravaldžiais perduos visa į Jehovos rankas ir jam nusilenks (1 Kor 15:24–28). Koks šlovingas tai bus metas! w20.12 8 ¶2

O ką galime pasakyti apie kitus Dievui ištikimus krikščionis? Jie irgi viliasi, jeigu mirtų, būti prikelti. Biblijoje sakoma, kad apaštalas Paulius ir kiti dvasia patepti krikščionys turėjo būti prikelti „per pirmąjį prikėlimą“ (Apr 20:6). Tai leidžia manyti, kad po jo bus ir kitas. Tokia išvada derinasi su senovėje Jobo ištartais žodžiais (Job 14:15). Kai Jėzus naikins „visokią vadovybę, visokią valdžią ir galybę“, dvasia patepti krikščionys bus su juo danguje. Galiausiai bus sunaikinta ir mirtis – „paskutinis priešas“. Be abejo, tiems, kurie prisikels gyventi danguje, paveldėta nuodėmė ir mirtis neturės galios (1 Kor 15:23–26). Dauguma krikščionių puoselėja viltį, kurią apaštalas Paulius nusakė žodžiais, parinktais šios dienos citata. Suprantama, nė vienas neteisus žmogus į dangų negali įžengti, taigi Paulius čia kalbėjo apie būsimą prikėlimą žemėje. w20.12 6–7 ¶18–19

Kai kuriems neduoda ramybės klausimas, ar Jehova jiems atleido. Tačiau jeigu žmogui tai nuoširdžiai rūpi, tikėtina, kad Jehova jam dovanojo. Prieš keletą dešimtmečių Sargybos bokšto žurnale buvo rašoma: „Kovodami su kokiu nors blogu įpročiu mes [galimas dalykas] ne kartą suklumpame, nupuolame, ir taip pamatome, kad mumyse tas įprotis įsišaknijęs giliau nei atrodė. [...] Nenusimink. Nemanyk, kad padarei neatleistiną nuodėmę. Šėtonas labai nori, kad taip galvotum. Tai, kad sielvartauji ir pyksti ant savęs, yra geras ženklas – ne viskas prarasta. Tad nepailsk nuolankiai ir nuoširdžiai prašyti Dievą tau atleisti, nuraminti tavo sąžinę ir padėti su nuodėme kovoti.“ Prisiminkime ir apaštalą Paulių. Anksčiau Jėzaus sekėjams jis buvo padaręs labai daug bloga. Žinoma, Paulius to nepamiršo (1 Tim 1:12–15). Bet jis tikėjo, kad Jėzus paaukojo už jį savo gyvybę ir kad dėl tos aukos jam gali būti atleista. Taigi Paulius nepasidavė nuolatinei graužačiai dėl padarytų nuodėmių ir visą gyvenimą negailėdamas savęs tarnavo Jehovai. w20.11 27 ¶14; 29 ¶17

Šėtonas įvairiais būdais gundo nusidėti. Tokiais atvejais lengva leistis į svarstymus ir ieškoti pasiteisinimų, pavyzdžiui: „Nuo bendruomenės už tai neatskiria, tad gal nieko baisaus, jei...“ Taip mąstyti būtų didelė klaida. Kur kas geriau būtų galvoti taip: „Jei pasiduočiau pagundai, prie ko tai privestų? Ar neužtraukčiau Jehovos vardui negarbės? Ar Dievo nenuliūdinčiau? Ar neprarasčiau jo malonės?“ Tad melskime Jehovą, kad padėtų į tuos klausimus atsakyti sąžiningai. Tai sulaikys mus nuo klaidingo žingsnio ir įkvėps ryžto, kaip ir Jėzus, pasakyti: „Eik šalin, Šėtone!“ (Mt 4:10). Nepamirškime: Šėtonas norėtų mūsų širdį sugadinti. w20.06 12–13 ¶16–17

Dievas žino, kas žmonėms geriausia. Tai suprasdami nuolankiai klausome jo nustatytų normų (Ef 4:22–24). Mes galvojame pirmiausia apie tai, ko nori Jehova, ir kitus laikome aukštesniais už save. Ką gera tai duoda? Džiaugiamės Dievo malone ir santarve bendruomenėje (Fil 2:3). Pasaulyje vyrauja išdidumo ir egocentrizmo dvasia, todėl Dievo tarnai turi saugotis, kad tos dvasios nepersiimtų. Kai kuriems krikščionims pirmajame amžiuje, matyt, buvo kilęs toks pavojus. Laiške Romiečiams apaštalas Paulius rašė: „Sakau kiekvienam iš jūsų: nemanykite apie save geriau, negu dera manyti – vertinkite save nuosaikiai.“ Iš apaštalo žodžių suprantame, kad deramą savivertę turėti reikia, tačiau svarbu būti nuolankiems ir savęs nepervertinti, saugotis išdidumo ir egocentrizmo. w20.07 2 ¶1–2

Valdant Judo karaliui Asai, po taikos laikotarpio į kraštą įsiveržė milijoninė Etiopijos kariuomenė. Jos karvedys Zerachas nė trupučio neabejojo, kad gausūs jo pulkai Judą nugalės. O kuo kliovėsi karalius Asa? Visas viltis jis sudėjo į Dievą. Karalius meldėsi: „Padėk mums, Jehova, mūsų Dieve, nes mes tavimi kliaujamės ir tavo vardu išžygiavome prieš šią daugybę“ (2 Met 14:11). Etiopų kariuomenė buvo beveik du kartus didesnė, tačiau Asa žinojo, kad Dievas labai galingas ir savo tautą gali apginti. Jehova jo nenuvylė – etiopų kariuomenė gėdingai pralaimėjo (2 Met 14:8–13). Nežinome, kokie išbandymai ateityje kiekvieno iš mūsų laukia, tačiau žinome, kad ramybė, kuria dabar džiaugiamės, anksčiau ar vėliau baigsis. Pasak Jėzaus, jo mokiniai paskutinėmis dienomis bus visų tautų nekenčiami (Mt 24:9). w20.09 17–18 ¶14–16

Krikščionys neretai sulaukia skaudžių žodžių. Girdėti juos, suprantama, nemalonu. Tačiau jei pernelyg imtume užgaules į širdį, jos gali labai prislėgti (Pat 24:10). Kaip turėtume į priešininkų įžeidinėjimus reaguoti? Mokykimės iš apaštalo Pauliaus. Jis rašė: „Džiaugiuosi [...] įžeidinėjimais.“ Ar išties turime pagrindą džiaugtis, kai mus užgaulioja? Turime, nes kitų priešiškumas yra vienas iš požymių, liudijančių, kad esame tikrieji Kristaus sekėjai (1 Pt 4:14). Jėzus pasakė, kad jo mokinius persekios (Jn 15:18–20). Tai pasitvirtino jau pirmajame amžiuje. Kas žavėjosi graikų kultūra, Kristaus sekėjus laikė neišmanėliais ir prastuoliais. Panašiai apie krikščionis manė ir žydai – jų akyse jie buvo tik „nemokyti, paprasti žmonės“ (Apd 4:13). Kadangi Kristaus mokiniai neturėjo nei politinės įtakos, nei karinės apsaugos, daugeliui atrodė silpni ir negalintys apsiginti. Žmonės į juos žiūrėjo kaip į visuomenės atstumtuosius. Ar dėl tokio žmonių nusistatymo pirmieji krikščionys nustojo tarnauti Dievui? Ne. w20.07 14–15 ¶3–4

Skaitydami apaštalo Jono pamokymus, kuriuos jis užrašė trijuose savo laiškuose, matome, kaip jam rūpėjo brolių ir sesių dvasinė gerovė. Labai džiaugiamės, kad vyrai ir moterys, ateityje valdysiantys iš dangaus su Jėzumi, yra tokie kaip Jonas – rūpestingi ir kupini meilės (1 Jn 2:27). Tad priimkime į širdį šio apaštalo duotus pamokymus. Tvirtai laikykimės tiesos kelio ir visada klausykime Jehovos. Tyrinėkime jo Žodį ir juo vadovaukimės. Stiprinkime tikėjimą Jėzumi. Nesusiklaidinkime žmonių idėjomis ir atskalūniškais mokymais. Priešinkimės pagundai gyventi dvilypį gyvenimą ir nepasiduokime nuodėmei. Stenkimės visada elgtis dorai. Ir padėkime bendratikiams išsilaikyti tiesos kelyje – atleiskime jiems užgaules, o jei kurį užklumpa nelaimė, ištieskime pagalbos ranką. Jei visa tai darysime, niekas mūsų neišves iš tiesos kelio. w20.07 25 ¶15–17

Jehova savo ištikimus tarnus myli ir subūrė juos į vieningą šeimą. Nors kiekvieno iš mūsų indėlis bendruomenėje skirtingas, visi esame svarbūs ir vieni kitiems reikalingi. Kaip pabrėžia apaštalas Paulius, nė vienas iš mūsų negalime bendratikiui sakyti „man tavęs nereikia“ (1 Kor 12:21). Kad bendruomenėje vyrautų santarvė, turime vienas kitą vertinti ir veikti išvien (Ef 4:16). Jei puoselėjame tarpusavio meilę ir vienybę, bendruomenė klesti. Visi bendruomenės vyresnieji yra paskirti vadovaujant Jehovos šventajai dvasiai. Tačiau ne visi bendruomenės labui nuveikia tiek pat, jų gabumai ir patirtis skiriasi (1 Kor 12:17). Vyresniesiems, kurie šias atsakingas pareigas gavo palyginti neseniai, reikia daug ko išmokti. Kiti, nors sukaupę didelę patirtį, dėl amžiaus ir sveikatos problemų nebegali daryti tiek, kiek norėtų. Vis dėlto jokiam vyresniajam nederėtų apie kitą vyresnįjį manyti taip, tarsi jam sakytų „man tavęs nereikia“. Visi turėtų paimti į širdį pamokymą, užrašytą Romiečiams 12:10. w20.08 26 ¶1–2, 4

Eiti amžino gyvenimo keliu Jehova mums padeda per savo organizaciją. Žinoma, sulaukę iš Jehovos organizacijos paaiškinimo, kaip derėtų suprasti vieną ar kitą Biblijos mokymą, juo neabejojame, taip pat laikomės nurodymų įvairiais moralės klausimais. O kaip reaguojame į kitus organizacijos nurodymus? Kai kam gal sunku suprasti, kodėl Karalystės salę, kurią lankote, buvo nuspręsta parduoti. Ko svarbu nepamiršti, kad panašiomis aplinkybėmis neprarastume džiaugsmo? Prisiminkime, kad visa, ką darome, darome dėl Jehovos ir kad tai jis vadovauja savo organizacijai, ne koks žmogus (Kol 3:23, 24). Imkime pavyzdį iš karaliaus Dovydo. Aukodamas Jehovos šventyklos statybai jis sakė: „Kas aš toks ir kuo ypatinga manoji tauta, kad galime aukoti šias geros valios aukas? Juk visa ateina iš tavęs, ir mes tau atiduodame, ką esame gavę iš tavo rankos“ (1 Met 29:14). Mes irgi Jehovai aukojame tai, ką esame gavę iš jo. Neabejokime, kad Jehova labai džiaugiasi matydamas, kad jo pavestą darbą stengiamės dirbti negailėdami nei laiko, nei jėgų, nei išteklių (2 Kor 9:7). w20.11 22–23 ¶14–16

Mūsų sėkmę lemia ne tai, kokiam skaičiui žmonių padedame tapti Jehovos liudytojais (Lk 8:11–15). Jei evangelizacijos ir Jėzaus mokinių ruošimo darbą dirbame ištvermingai, Jehova yra mumis patenkintas. Kodėl galime taip tvirtinti? Todėl, kad vykdome jo valią ir klausome jo Sūnaus priesako (Mk 13:10; Apd 5:28, 29). Šis pasaulis eina į pabaigą, todėl mes krikščionims pavestą darbą dirbame iš visų jėgų. Žinome, kad laiko liko visai nedaug. Tad neatidėliok ir nelauk, kol susiklostys palankios aplinkybės prie šio gyvybes gelbstinčio darbo prisidėti. Jau dabar stiprink savo motyvaciją, gilink Biblijos žinias, ugdykis drąsą ir savidrausmę. Tapk žmonių žveju – prisidėk prie daugiau kaip aštuonių milijonų gerosios naujienos skelbėjų ir patirsi, kiek džiaugsmo teikia tarnystė Jehovai (Neh 8:10; Lk 5:10). Būk uolus iki pat meto, kai Dievas pasakys, kad evangelizacijos darbas atliktas. w20.09 7 ¶18–20

Mums reikia kovoti su troškimu turėti daugiau pinigų. „Apgaulinga turtų vilionė“ gali nustelbti meilę Dievui, jo Žodžiui ir slopinti norą skelbti gerąją naujieną (Mt 13:22). Kai iškyla pavojus prarasti tai, ką Jehova mums yra patikėjęs, turime reaguoti greitai. Prieš sėsdami prie kompiuterio ar televizoriaus ekrano turime iš anksto apgalvoti, ką darysime, jei netikėtai išvystume nepadorų vaizdą, smurto sceną ar išgirstume atskalūnų skleidžiamą informaciją. Jei būsime pasiruošę, į mūsų dvasingumui iškilusį pavojų reaguosime greitai ir taip Jehovos akyse išliksime tyri (Ps 101:3; 1 Tim 4:12). Taigi privalome branginti Jehovos mums patikėtą turtą – Biblijos tiesas ir garbingą užduotį mokyti jų kitus. Jei tai, ką iš Jehovos esame gavę, vertiname, turėsime gryną sąžinę, gyvensime prasmingai ir džiaugsimės galėdami padėti kitiems pažinti Jehovą. w20.09 29–30 ¶16–19

Ar jau esi pasikrikštijęs? Jeigu taip, krikštydamasis viešai parodei, kad tiki Jehovą ir nori jam tarnauti drauge su jo tarnų organizacija. Iš visko, ką Jehova daro, suprantame, koks jis, kokie jo sumanymai ir kokius moralės principus yra nustatęs. Daug ką apie Jehovą galime suprasti ir iš to, kaip jis vadovauja savo tarnų organizacijai. Pirmiausia, Dievas yra nešališkas (Apd 10:34). Meilės paskatintas jis siuntė į žemę savo Sūnų išpirkti visus žmones iš nuodėmės ir mirties (1 Tim 2:6; Jn 3:16). Jo tarnai plačiai skelbia gerąją naujieną, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę išsigelbėti. Antra, Jehova yra tvarkos ir ramybės Dievas (1 Kor 14:33, 40). Tad natūralu, kad ir jo tarnai yra organizuoti ir taikingi. Trečia, Jehova yra didis Mokytojas (Iz 30:21). Todėl Jehovos liudytojai skiria labai daug dėmesio mokymo darbui – moko žmones Dievo Žodžio tiesų tiek per bendruomenės sueigas, tiek dirbdami evangelizacijos darbą. w20.10 20 ¶1–3