Gegužė

Vaikystėje Jėzus noriai klausė savo tėvų. Jis nelaikė savęs už juos protingesniu ir auklybai nesipriešino. Jėzus atsakingai žiūrėjo ir į savo, kaip vyriausio sūnaus, pareigas. Jis, be abejo, stropiai mokėsi amato iš savo įtėvio, kad galėtų padėti išlaikyti šeimą. Labai tikėtina, kad Juozapas su Marija papasakojo Jėzui, kaip stebuklingai užsimezgė jo gyvybė ir ką apie jį pasakė Dievo angelai (Lk 2:8–19, 25–38). Tačiau Jėzui tėvų pasakojimų neužtekdavo. Jam norėjosi sužinoti daugiau, patyrinėti šventuosius raštus. Kodėl galime tvirtinti, kad Jėzus buvo stropus Dievo Žodžio tyrinėtojas? Evangelijoje pagal Luką skaitome, kad Įstatymo mokytojai negalėjo atsistebėti jo supratimu ir atsakymais (Lk 2:46, 47). Jėzus taip atidžiai nagrinėjo šventuosius raštus, kad vos dvylikametis jau buvo įsitikinęs: jo tikrasis Tėvas yra Jehova (Lk 2:42, 43, 49). w20.10 29–30 ¶13–14

Jėzus buvo prikeltas, todėl turime tvirtą pagrindą tikėti: mirusieji sugrįš iš nebūties. Prikėlimo temą gvildenti apaštalas Paulius pradeda nuo trijų faktų. Jis rašė: „Kristus [...] numirė už mūsų nuodėmes, [...] buvo palaidotas ir trečią dieną prikeltas“ (1 Kor 15:3, 4). Kuo tie Pauliaus žodžiai mums reikšmingi? Remiantis Izaijo pranašyste, Mesijas, arba Kristus, turėjo būti atskirtas nuo gyvųjų ir jam turėjo būti paruoštas kapas šalia nedorėlių. Dar pranašas pasakė, kad Mesijas neš daugelio nuodėmę, kitaip tariant, paaukos savo gyvybę kaip išperkamąją auką už žmonijos kaltes (Iz 53:8, 9, 12; Mt 20:28; Rom 5:8). Visos tos pranašystės išsipildė, todėl galime neabejoti, kad būsime išvaduoti iš nuodėmės ir mirties ir vėl susitiksime su artimais žmonėmis, kurių esame netekę. w20.12 2–3 ¶4–6; 4 ¶11

Apaštalas Paulius gerąją naujieną dažnai skelbė sinagogose. Štai atvykęs į Tesaloniką, jis nuėjo į vietinę sinagogą ir tenai „tris šabus“ aptarinėjo su žydais Raštus (Apd 17:1, 2). Kadangi Paulius užaugo žydų šeimoje, sinagogoje jautėsi laisvai (Apd 26:4, 5). Apaštalas galėjo žydus gerai suprasti, todėl kalbėjo su jais drąsiai (Fil 3:5). Priešininkų persekiojamas, apaštalas Paulius iš Tesalonikos bėgo į Berėją, o iš ten – į Atėnus. Kaip rašoma Biblijoje, „jis nuėjo į sinagogą ir aptarinėjo Raštus su žydais ir kitais dievobaimingais žmonėmis“ (Apd 17:17). O štai žmonės, kuriems apaštalas kalbėjo miesto turgavietėje, buvo visai kitokie – daugiausia kitatikiai; tarp klausytojų buvo ir filosofų. Pauliaus skelbiamą žinią jie laikė „nauju mokslu“ ir sakė jam: „Mūsų ausys girdi tave šnekant keistus dalykus“ (Apd 17:18–20). w20.04 9 ¶5–6

Jeigu tau sunku atsispirti kokiam nuodėmingam polinkiui, nepulk į neviltį. Prisimink, kad Dievo palankumą netobulas žmogus įgyja ne dėl savo nuopelnų. Jehova rodo mums didžią malonę – netgi paaukojo už mus Sūnų (Ef 1:7; 1 Jn 4:10). Paguosti gali bendratikiai – mūsų dvasinė šeima. Kai esame nusiminę, kartais norisi su kuo nors pasikalbėti. Bendratikiai gali išklausyti ir savo geru žodžiu pakelti nuotaiką (Pat 12:25; 1 Tes 5:14). Sesė iš Nigerijos vardu Džoja kurį laiką kovojo su slogiais jausmais. „Nežinau, kur būčiau, jei ne broliai ir sesės, – sako ji. – Neabejoju, kad jų padrąsinimas buvo Jehovos atsakas į mano maldas. Iš brolių ir sesių pati išmokau padrąsinti kitus.“ Jeigu norime sulaukti pagalbos, paprašykime jos, nes bendratikiai ne visada mato, kad mums sunku. Pasikalbėkime su kuriuo nors dvasingu broliu ar sese ir pasakykime, kas guli ant širdies. w20.12 23–24 ¶7–8

Ar turi artimą draugą? Jei taip, tikriausiai su juo praleidi daug laiko – būtent nuo to draugystė ir prasideda. Judu nemažai kalbatės, atvirai dalijatės mintimis ir jausmais. Viso to reikia, kad draugystė būtų stipri. O ką galėtume pasakyti apie draugystę su Jėzumi? Susidraugauti su Jėzumi gali atrodyti neįmanoma pirmiausia dėl to, kad nesame jo matę. Tačiau iš apaštalo Petro žodžių suprantame kai ką svarbaus. Pirmojo amžiaus krikščionims – šie irgi Jėzaus nepažinojo – jis rašė: „Nors ir nesate jo matę, jūs mylite jį. Nors dabar jo neregite, tikite juo“ (1 Pt 1:8). Taigi, kad taptume Jėzaus draugais, jo matyti nėra būtina. Be to, mums neįmanoma su Jėzumi bendrauti. Kai meldžiamės, kalbamės su Jehova. Tiesa, melsdamiesi savo mintis išsakome Jėzaus vardu, tačiau ne pačiam Jėzui. Jis ir pats nenorėtų, kad jam melstumės. Kodėl galime taip tvirtinti? Todėl, kad meldžiamės tam, ką garbiname, o garbinti dera tik Jehovą (Mt 4:10). Nors su Jėzumi kalbėtis negalime, galime savo gyvenimu parodyti, kad jį mylime. w20.04 20 ¶1–3

Bėgikams reikia ištvermės, nes pavargsta, dažnai jaučia raumenų skausmą. Ar įveiks ilgą distanciją, priklauso nuo to, kiek treniravosi ir kiek turi jėgų. Kad ištvermingai bėgtume keliu į gyvenimą, mes irgi treniruojamės. Bet mums lengviau nei aniems – galime vis pasisemti jėgų iš neišsenkančios energijos šaltinio, Jehovos. Jeigu savo Dievu kliaujamės, jis mus išlavins ir sustiprins. Apaštalui Pauliui irgi reikėjo daug ištvermės. Jis buvo įžeidinėjamas, persekiojamas, kartais jausdavosi bejėgis, be to, kentė „dyglį kūne“ (2 Kor 12:7). Tačiau apaštalas nepasidavė – nelengvomis aplinkybėmis mokėsi kliautis Jehova (2 Kor 12:9, 10). Jehova džiaugėsi tokiu Pauliaus nusistatymu, dėl to padėjo atlaikyti visus išmėginimus. w20.04 29 ¶13–14

Mums didžiulė garbė bendradarbiauti su Jehova, jo Sūnumi ir angelais evangelizacijos darbe (2 Kor 6:1). Apaštalas Paulius apie save ir tarnybos draugus pasakė: „Esame Dievo bendradarbiai“ (1 Kor 3:9). O iš kur žinome, kad esame ir Jėzaus bendradarbiai? Davęs savo sekėjams priesaką eiti ir daryti visų tautų žmones jo mokiniais, jis patikino juos: „Aš būsiu su jumis“ (Mt 28:19, 20). Pagalbos sulaukiame ir iš angelų. Evangelizacijos darbe tos dvasinės būtybės mus lydi, vadovauja ir padeda (Apr 14:6). Ką, turėdami šitokią galingą pagalbą, gebame nuveikti? Mūsų skelbiamą žinią Jėzus prilygino sėklai. Kai kurios sėklos krinta į gerą žemę – imlią širdį – ir sudygsta (Mt 13:18, 23). Kieno dėka tiesos sėkla sudygsta ir duoda vaisių? Atsakymas – Jėzaus žodžiuose, parinktuose dienos citata. w20.05 30 ¶14–15

Milijonai sutuoktinių šiandien pykstasi ir skiriasi. Vienas šeimos psichologas sako: „Mama, tėvas ir vaikai gyvena atskirą gyvenimą. Jų geriausias draugas – kompiuteris, planšetė, išmanusis telefonas ar vaizdo žaidimų konsolė. Nors ir gyvena po vienu stogu, namiškiai vienas kito beveik nepažįsta.“ Mes turime saugotis, kad nepersiimtume pasaulyje plintančios susvetimėjimo dvasios. Privalome mylėti savo šeimos narius, taip pat ugdytis nuoširdžią meilę tikėjimo namiškiams (Rom 12:10). Jeigu bendratikius išties mylime, padedame išsaugoti tarpusavio santarvę, o tai teikia garbę Jehovai (Mch 2:12). w21.01 20 ¶1–2

Komanda, kurios žaidėjai vienas su kitu nesutaria, vargu ar laimės, juk sėkmė daug priklauso nuo to, ar sportininkai vieningi. Kad tarnautume Jehovai visa širdimi, kitaip sakant, kad ji būtų kaip darni ir sėkminga komanda, mūsų troškimai, jausmai ir mintys turi derėti su Jehovos valia (Mt 22:36–38). Nepamirškime: Šėtonas norėtų mūsų širdį sugadinti. Todėl visomis išgalėmis ją saugokime! Kaip ir Dovydas, melskime Jehovą: „Suvienyk mano širdį, kad bijotų tavo vardo.“ Ir pagal tai, ko meldžiame, stenkimės gyventi. Visi mūsų sprendimai ir doras elgesys tegu aiškiai byloja, kad šventą Jehovos vardą laikome pagarboje (Pat 27:11). Ir teįkvepia kiekvieną iš mūsų šie pranašo Michėjo žodžiai: „Mes žengsime su Jehovos, savojo Dievo, vardu per amžių amžius“ (Mch 4:5). w20.06 13 ¶17–18

Kai šiaurės karalius sykiu su kitomis pasaulio valdžiomis pakils prieš mus, Visagalis ant jų užsirūstins ir prasidės Armagedono karas (Apr 16:14, 16). Tada šiaurės karaliui, pasak pranašystės, „ateis galas ir nebus kas [jam] padėtų“ (Dan 11:45). Kartu su juo pražus ir visi kiti, kas įeina į aljansą, Biblijoje vadinamą Gogu iš Magogo. Danieliaus 12:1 detaliau nusakyta, kaip šiaurės karalius ir jo sąjungininkai prieis galą ir kaip mes būsime apsaugoti. Šioje eilutėje minimas Mykolas yra mūsų Karalius Jėzus Kristus. 1914 metais, kai danguje buvo įkurta Karalystė, jis pakilo ginti Dievo tarnų. Netrukus, per Armagedoną, jis ir vėl pakils – stos į kovą su priešais. Taip baigsis laikotarpis, Danieliaus pavadintas „sunkmečiu, kokio nėra buvę“ (Apr 6:2; 7:14). w20.05 15–16 ¶15–17

Tiek Potifaro namuose, tiek kalėjime Juozapo laisvė buvo suvaržyta ir jis nieko negalėjo pakeisti. Kas padėjo jam nepalūžti? Juozapas negalvojo apie tai, ko negali daryti, – tiesiog darė tai, kas pavesta. Svarbiausia, jis stengėsi įtikti Jehovai, ir Jehova visur jį laimino (Pr 39:21–23). Pasaulis žiaurus, todėl neretai, kaip ir Juozapas, patiriame neteisybę. Įskaudinti gali netgi bendratikis. Bet jei viltis dėsime į Jehovą, jei laikysime jį savo uola ir priebėga, pernelyg nenusiminsime ir nenustosime jam tarnauti (Ps 62:6, 7; 1 Pt 5:10). Prisiminkime ir tai, kad Juozapui tebuvo maždaug septyniolika, kai Jehova siuntė jam pranašiškus sapnus. Iš to suprantame, kad Dievas pasitiki savo jaunais tarnais. Šiandien daugelis jaunuolių yra tokie pat kaip Juozapas – jie irgi kliaujasi Jehova. Kai kurie dėl ištikimybės Dievui nebijo net įkalinimo (Ps 110:3). w20.12 16 ¶3; 17 ¶5, 7

Apaštalai Petras ir Jonas laikė garbe kentėti dėl to, kad seka Jėzumi ir skleidžia jo mokymus (Apd 4:18–21; 5:27–29, 41, 42). Kristaus sekėjai neturėjo ko gėdytis: jie buvo nuolankūs ir dėl žmonių padarė labai daug gera – kur kas daugiau nei jų priešininkai. Pavyzdžiui, Dievo dvasios įkvėptos knygos, parašytos kai kurių pirmojo amžiaus krikščionių, iki pat šiandien daugybei žmonių rodo teisingą kelią ir įkvepia vilties. Be to, Dievo Karalystė, apie kurią Jėzaus mokiniai skelbė, jau veikia danguje ir netrukus valdys visą žmoniją (Mt 24:14). Anuomet gyvavusi galinga Romos imperija žlugo, o anų laikų krikščionys šiandien yra danguje ir su Jėzumi karaliauja. Tų Kristaus mokinių priešininkai seniai pavirto į dulkes; jeigu bus prikelti, jie turės paklusti Dievo Karalystei – valdžiai, kurią garsino ne kas kitas, o jų nekenčiami krikščionys (Apr 5:10). w20.07 15 ¶4

Abraomas Dievo pažadais labai tvirtai tikėjo – taip tvirtai, lyg regėtų pateptąjį Dievo Karalystės Karalių. Jėzus žydams apie tai sakė: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad regės manąją dieną. Jis regėjo ją ir džiaugėsi“ (Jn 8:56). Taigi, Abraomas žinojo, kad iš jo palikuonių kils tauta, kurią valdys Jehovos remiamas karalius. Šio pažado išsipildymo jis labai laukė. Iš ko suprantame, kad Abraomas laukė Dievo įkurto miesto, arba Karalystės? Pirmiausia, jis nepalaikė nė vieno anų laikų valdovo ir ilgam neapsistojo jokios karalystės valdose – kilnojosi iš vietos į vietą. Be to, nesiėmė kurti savos karalystės. Abraomas klausė Jehovos ir laukė, kol jis ištesės duotą pažadą. Tai liudijo, kad Abraomo tikėjimas buvo itin stiprus. w20.08 3 ¶4–5

Jehova kadaise pažadėjo: „Joks gyventojas nebesiskųs: „Sergu“ (Iz 33:24). Vadinasi, valdant Kristui žmonės prisikels su sveiku kūnu. Tačiau jie nebus tobuli. Jeigu būtų, šeimos nariai ir draugai, galimas dalykas, suabejotų, ar tai jų artimas žmogus. Be to, Biblijoje sakoma, kad Jėzus perduos valdžią savo Tėvui tik Tūkstantmečiui pasibaigus. Taigi žmonija, tikėtina, link tobulybės eis iki pat to laikotarpio pabaigos. Tūkstantmečiui pasibaigus, Dievo Karalystė jau bus atvedusi žmoniją į tobulybę ir atlikusi visa kita, ką Dievas yra jai numatęs (1 Kor 15:24–28; Apr 20:1–3). Koks džiaugsmas mus užplūs, kai vėl išvysime artimus žmones! Ne vienas iš to džiaugsmo tikriausiai pravirksime. O gal imsime šlovinti Jehovą giesme? Aišku viena: mūsų širdis bus kupina meilės ir padėkos Tėvui ir jo Sūnui už tai, kad leido pamatyti tokį nepaprastą stebuklą. w20.08 16–17 ¶9–10

Apaštalas Paulius ragino bendratikius pasvarstyti, ar negalėtų dėl tarnystės Jehovai likti vieni (1 Kor 7:8–9). Šeimos nesukūrusių krikščionių apaštalas nemenkino. Štai Timotiejui, nevedusiam broliui, Paulius patikėjo itin atsakingų užduočių (Fil 2:19–22). Akivaizdu, šeiminė brolio padėtis neturi nulemti sprendimo, ar jam galima paskirti kokias nors atsakingas pareigas arba užduotis (1 Kor 7:32–35, 38). Taigi, nei Jėzus, nei Paulius nesakė, ką krikščionis turi daryti – tuoktis ar likti vienas. Kokia tad būtų išvada? 2012 m. spalio 1 d. Sargybos bokšto numeryje buvo rašoma: „Tiek santuoka, tiek vienystė, galima sakyti, yra Dievo dovanos. [...] Vienystė, Jehovos požiūriu, tikrai nėra gėdinga ir dėl jos nereikia sielvartauti.“ Vadinasi, šeimos nesukūrusius brolius ir seses reikėtų gerbti kaip ir visus kitus bendratikius. w20.08 28 ¶8–9

Kai kuriose šalyse žmonės gerosios naujienos apie Karalystę mielai klausosi. Jie, regis, laukte jos laukė. Kituose kraštuose Dievas ir Biblija mažai kam rūpi. O kaip yra ten, kur gyveni tu? Ar žmonės į gerąją žinią atsilieptų palankiai ar ne, Jehova tikisi, kad ją skelbsime tiek, kiek reikės. Jehova jau yra nustatęs metą, kada gerosios naujienos skelbimo darbas bus atliktas ir ateis galas šiam nedoram pasauliui (Mt 24:14). Jėzus išpranašavo, kokie paskutinėmis dienomis bus žmonės ir kokie įvykiai žemėje klostysis. Jis žinojo, kad visa tai apsunkins jo mokiniams tarnystę, todėl juos ragino: „Budėkite“ (Mt 24:42). Jėzus sakė, kad bus panašiai kaip Nojaus dienomis. Anuomet nemažai dalykų trukdė žmonėms įsiklausyti į Nojaus skelbiamą perspėjimą. Tie patys dalykai blaško Dievo tarnus ir šiandien (Mt 24:37–39; 2 Pt 2:5). Taigi reikia didelių pastangų, kad sutelktume visą dėmesį į Jehovos mums patikėtą darbą. w20.09 8 ¶1–2, 4

Šėtonas yra baisiai įtūžęs, todėl būtų naivu tikėtis, kad savo įtūžio jis ant mūsų neišlies (Apr 12:12). Jau netolimoje ateityje mūsų laukia ištikimybės Dievui išbandymai. Netrukus prasidės „didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios“ (Mt 24:21). Galimas dalykas, tuo laikotarpiu patirsime namiškių priešiškumą ir mūsų veikla bus uždrausta (Mt 10:35, 36). Ar tuo metu, kaip ir karalius Asa, kliausiesi Jehovos apsauga ir pagalba? (2 Met 14:11) Tiems įvykiams Jehova iš anksto mus ruošia. Jis paskyrė „ištikimą ir nuovokų vergą“, kad šis laiku tiektų mums dvasinį maistą ir galėtume juo stiprintis (Mt 24:45). Suprantama, savo dvasingumu turime rūpintis ir patys. Jeigu tikėjimą grūdinsime, užėjus išmėginimams atsilaikysime (Hbr 10:38, 39). w20.09 18 ¶16–18

Naudodamasis savo galinga šventąja dvasia Jehova gali padaryti taip, kad valdžios pareigūnai pasielgtų pagal jo sumanymą. Žmogus gali iškasti kanalą ir nukreipti upelio tėkmę reikiama kryptimi. Panašiai Jehova naudodamasis savo dvasia gali pakreipti valdžios pareigūnų mintis jam reikiama linkme, kad tie priimtų sprendimus, palankius jo tarnams. (Palygink su Ezros 7:21, 25, 26.) Ką galėtume daryti? Sekdami pirmojo amžiaus krikščionių pavyzdžiu galime melstis „už karalius ir visus, užimančius aukštą padėtį“, ypač kai jie sprendžia klausimus, susijusius su mūsų krikščioniška veikla (1 Tim 2:1, 2; Neh 1:11). Svarbu taip pat nepamiršti melstis už mūsų brolius ir seses, įkalintus dėl tikėjimo (Apd 12:5; Hbr 13:3). w20.11 15 ¶13–14

Argi ne džiugu, kai Biblijos studijuotojas iš tavo bendruomenės pasikrikštija? O jei pats vedei tam žmogui studijas, tikriausiai džiaugiesi dar labiau (1 Tes 2:19, 20). Naujas Kristaus mokinys yra tarsi laiškas, liudijantis, kokį puikų darbą jo mokytojas ir visa bendruomenė atliko (2 Kor 3:1–3). Malonu žinoti, kad pasaulyje pastaruosius ketverius metus kas mėnesį buvo vedama vidutiniškai apie 10 000 000 Biblijos studijų ir kad kasmet vidutiniškai virš 280 000 naujų Kristaus mokinių įsiliejo į Jehovos liudytojų gretas. Kaip galime padėti milijonams dar nepasikrikštijusių asmenų tapti Jėzaus sekėjais? Jehova yra kantrus ir davė žmonėms laiko, kad apsispręstų jam tarnauti. Kadangi to laiko liko labai nedaug, stengiamės daryti visa, kas įmanoma, kad mūsų studijuotojai nedelstų žengti šį svarbų žingsnį (1 Kor 7:29a; 1 Pt 4:7). w20.10 6 ¶1–2

Karalius Saulius nepakluso Jehovos nurodymui nepalikti nė vieno amalekiečio gyvo. Pranašas Samuelis karalių dėl to sukritikavo. Deja, tasai savo kaltės nepripažino – visaip teisinosi, tvirtino nepadaręs nieko bloga ir kaltę mėgino suversti kitiems (1 Sam 15:13–24). Sauliaus išdidumas pasireiškė jau anksčiau (1 Sam 13:10–14). Liūdna, bet jis leido šiai ydai įsišaknyti. Savo mąstysenos karalius nepanoro keisti, todėl prarado Jehovos palankumą ir buvo jo atmestas. Mes, aišku, nenorime tapti panašūs į karalių Saulių. Tad pagalvokime, kaip reaguojame, jei skaitydami Bibliją suprantame, kad darome ką nors negerai. Ar nepradedame teisintis? Ar neimame savęs įtikinėti, kad mūsų elgesys nėra peiktinas? Ar nemėginame kaltės suversti kam nors kitam? Jeigu į bent vieną klausimą atsakymas yra teigiamas, savo mąstyseną turime taisyti. Priešingu atveju mūsų širdis gali išpuikti ir rizikuotume prarasti Jehovos palankumą. w20.11 20 ¶4–5

Jaunuoli, rinkis tarnystę Jehovai. Pirmiausia, aišku, tau reikia Dievą pažinti, suprasti, kokia jo valia ir ko jis iš tavęs tikisi (Rom 12:2). Tada būsi pasirengęs priimti patį svarbiausią gyvenime sprendimą – tarnauti Jehovai (Joz 24:15). Jei ugdysiesi įprotį kasdien skaityti Bibliją ir giliau ją patyrinėti, tavo tikėjimas ir meilė Dievui stiprės. Atsidėk vykdyti Dievo valią. Šėtono valdomame pasaulyje neretai gali išgirsti, kad laimingas būsi, jeigu gabumus naudosi siekdamas užsitikrinti materialinę gerovę. Bet iš tikro taip nėra. Pasak apaštalo Pauliaus, tie, kurie kaip įmanydami stengiasi tapti turtingi, varsto save daugybe skausmų (1 Tim 6:9, 10). O tie, kurie klauso Jehovos ir yra tvirtai nusistatę vykdyti jo valią, gyvenime priima protingus sprendimus ir jiems sekasi (Joz 1:8). w20.10 30–31 ¶17–18

Žinia, kurią skelbė Jėzus, suteikė išgelbėjimo viltį visai žmonijai. Savo sekėjams jis paliepė tęsti jo pradėtą darbą – liudyti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę „iki žemės pakraščių“ (Apd 1:8). Suprantama, savo jėgomis tokio darbo Kristaus mokiniai nebūtų įstengę atlikti. Jiems reikėjo šventosios dvasios – Jėzaus žadėto padėjėjo – pagalbos (Jn 14:26; Zch 4:6). Šventoji dvasia Jėzaus mokiniams buvo išlieta per 33 m. e. m. Penkiasdešimtines. Tos dvasios kupini jie tuoj pat ėmė skelbti gerąją naujieną ir per gana trumpą laiką tūkstančiai žmonių įtikėjo Jėzų (Apd 2:41; 4:4). Nors netrukus atsirado priešininkų, evangelizacijos darbas nesustojo. Jėzaus mokiniai kliovėsi Dievo parama. „Suteik savo vergams didžios drąsos skelbti tavo žodį“, – maldoje prašė jie. Ar Jehova savo tarnų prašymą išgirdo? Biblijoje sakoma: „Visi iki vieno prisipildė šventosios dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“ (Apd 4:18–20, 29, 31). w20.10 21 ¶4–5

Kokių yra įrodymų, kad Dievas Jėzui grąžino gyvybę? Prisikėlusį Jėzų matė ir apie jį kitiems kalbėjo didelis būrys jo mokinių (1 Kor 15:5–7). Pirmąjį iš tų liudininkų apaštalas Paulius paminėjo Petrą, dar vadinamą Kefu. Kad Petras matė Jėzų, sakė ir kiti mokiniai (Lk 24:33, 34). Dar Paulius rašė, kad savo Mokytoją po prisikėlimo matė Dvylika, tai yra apaštalai. Vėliau, anot jo, Jėzus pasirodė „išsyk daugiau kaip penkiems šimtams brolių“. Galimas dalykas, tai buvo Galilėjoje – sambūryje, apie kurį skaitome Mato 28:16–20. Taip pat Jėzus pasirodė Jokūbui (tikriausiai tai buvo jo brolis). Jokūbas iš pradžių netikėjo, kad Jėzus yra žadėtasis Mesijas, bet tuo įsitikino išvydęs jį prisikėlusį (Jn 7:5). Pažymėtina, kad 55 m. e. m. (maždaug tada Paulius rašė korintiečiams) daug žmonių, galėjusių paliudyti apie Jėzaus prisikėlimą, dar buvo gyvi. Taigi, abejojantys galėjo išgirsti tiesą iš pirmų lūpų. w20.12 3 ¶5, 7–8

Jeigu jaučiamės prastai, ypač jei vargina lėtinė liga, gali būti labai sunku mąstyti teigiamai. Bet Dievas yra pasiruošęs mums padėti. Žinoma, dabar jis stebuklingai mūsų neišgydys, tačiau paguos ir suteiks stiprybės, kad ligą ištvertume (Ps 94:19). Jehova, pavyzdžiui, gali įkvėpti bendratikiui norą ateiti ir padėti mums apsitvarkyti namuose arba parnešti, ko reikia, iš parduotuvės. Jis gali duoti broliui ar sesei mintį kartu su mumis pasimelsti. Taip pat Jehova gali priminti mums kokią nors paguodžiančią Biblijos eilutę, pavyzdžiui, apie gyvenimą be ligų ir skausmo naujajame pasaulyje (Rom 15:4). Broliai ir sesės kartais nusimena, kad negali tarnyboje nuveikti tiek, kiek norėtų. Vis dėlto daugelis randa būdų skelbti gerąją naujieną. Įsimintinas sesės iš Jungtinių Valstijų vardu Lorel pavyzdys. Dėl kvėpavimo sutrikimo ji 37 metus iki pat mirties gulėjo barokameroje. Sesė sirgo vėžiu, turėjo didelių odos problemų, ištvėrė ne vieną sunkią operaciją, tačiau tai nesutrukdė jai liudyti apie Jehovą. Lorel kalbėdavosi su slaugytojais ir kitais medicinos darbuotojais, ateidavusiais į namus, ir mažiausiai 17 žmonių padėjo pažinti Jehovą. w20.12 24 ¶9; 25 ¶12

Maždaug 56 m. e. m. Jeruzalėje apaštalas Paulius pateko į mirtiną pavojų. Įtūžusi minia ištempė jį iš šventyklos ketindama užmušti. Kitą dieną Paulius buvo atvesdintas Sinedriono akivaizdon; tenai jo gyvybei irgi iškilo grėsmė (Apd 21:30–32; 22:30; 23:6–10). Galimas dalykas, apaštalas tuo metu galvojo: „Daugiau nebeištversiu.“ Kokios pagalbos Paulius sulaukė? Paulių suėmė ir nuvedė į kareivines. Naktį šalia savęs jis išvydo Viešpatį Jėzų. „Būk drąsus! – pasakė Jėzus. – Tu gerai paliudijai apie mane Jeruzalėje, taip liudyti turėsi ir Romoje“ (Apd 23:11). Kaip tie žodžiai turėjo apaštalą padrąsinti! Viešpats pagyrė Paulių už ištikimą tarnystę Jeruzalėje, tada pažadėjo, kad šis saugiai nuvyks į Romą ir tenai apie jį liudys. Išgirdęs tokį patikinimą, apaštalas tikriausiai pasijautė saugiai, lyg vaikas tėvo glėby. w20.11 12 ¶1; 13 ¶3–4

Viltis, kad ateityje žemę valdys Dievo Karalystė, yra mums kaip inkaras, padedantis tvirtai laikytis, kai slegia sunkumai arba nerimas. Tad mąstyk apie Jehovos žadėtą ateitį ir niūrios mintys pasitrauks (Iz 65:17). Įsivaizduok save naujajame pasaulyje, kur nebevargins jokios bėdos (Mch 4:4). Stiprink savo viltį dalydamasis ja su kitais. Kiek leidžia jėgos, prisidėk prie evangelizacijos darbo. Jeigu išlaikysi savo viltį gyvą, liksi tvirtas iki galo (Hbr 6:11). Artinantis šio nedoro pasaulio pabaigai sunkumų, be abejo, daugės. Tuos sunkumus ištversime visada pasikliaudami savo dangiškuoju Tėvu Jehova. Niekada nepamirškime, ką mums laiduoja Visagalis: „Jūsų stiprybė – išlikti ramiems ir manimi pasitikėti“ (Iz 30:15). w21.01 6–7 ¶17–18

Atkreipk dėmesį, kad Jokūbo 5:11 Jehovos atjauta minima pagrečiui su jo gailestingumu (palygink su Išėjimo 34:6). Pavyzdžiui, dėl savo didžio gailestingumo Dievas atleidžia mūsų klaidas (Ps 51:1). Tačiau būti gailestingam reiškia ne tik pasigailėti suklydusio ir jam atleisti. Biblija rodo, kad gailestingas asmuo, matydamas kito nelaimę, stengiasi jam kaip nors pagelbėti. Jehova sako, kad jo jausmai mums yra stipresni net už motinos jausmus kūdikiui (Iz 49:15). Kai patenkame į bėdą, jis dėl savo gailestingumo imasi mums padėti (Ps 37:39; 1 Kor 10:13). Tad būkime gailestingi, kaip Jehova. Tarkim, jeigu bendratikis įskaudina ar nuvilia, atleiskime jam (Ef 4:32). Svarbiausia, kuo galėdami pagelbėkime tiems, kurie patiria sunkumų, nes taip sekame Jehovos meilės pavyzdžiu (Ef 5:1). w21.01 21 ¶5

Šeimos galva rūpinasi šeimos materialiniais poreikiais. Tiesa, čia jam reikia nuosaikumo, į darbą nederėtų pasinerti per daug. Būtina skirti nemažai dėmesio ir dvasinėms bei emocinėms namiškių reikmėms, tinkamai auklėti vaikus. Jehova taip pat mus auklėja ir drausmina. Jis tai daro mūsų pačių labui (Hbr 12:7–9). Jėzus, kaip ir jo Tėvas, su meile ugdo visus savo sekėjus (Jn 15:14, 15). Jis moko juos atvirai, tačiau sykiu ir švelniai, suprasdamas, kad jie netobuli ir dažnai klysta (Mt 20:24–28; 26:41). Geras šeimos galva seka Jehova ir Jėzumi ir nesitiki iš namiškių tobulumo. Su žmona ir vaikais jis nesielgia šiurkščiai (Kol 3:19, išn.). Jeigu prireikia ką nors iš savųjų sudrausminti, daro tai romiai, suprasdamas, kad ir pats yra netobulas (Gal 6:1). Jis suvokia, kad geriausias būdas pamokyti – tai rodyti tinkamą pavyzdį. w21.02 6 ¶16–18

Jehova siuntė Jėzų į žemę, kad atiduotų savo gyvybę kaip išpirką už nuodėmingą žmoniją (Mk 10:45; Apd 20:28; 1 Kor 15:21, 22). Jėzus noriai pasiaukojo, todėl pelnytai buvo paskirtas bendruomenės galva. Taigi jis turi teisę nustatyti taisykles, liečiančias tiek pavienius asmenis, tiek šeimas, tiek visą bendruomenę, ir reikalauti jų laikytis (Gal 6:2). Tačiau Jėzus žiūri ne vien taisyklių. Jis nori, kad būtume laimingi, todėl visokeriopai mumis rūpinasi (Ef 5:29). Dvasingos krikščionės klauso Kristaus ir vyrų, einančių atsakingas pareigas. Broliams svarbu suprasti Jehovos nustatytas jų įgaliojimų ribas ir gerbti tikėjimo seseris. Jeigu visi bendruomenės skelbėjai pripažįsta ir gerbia Jehovos nustatytą tvarką, bendruomenė džiaugiasi santarve ir savo elgesiu teikia garbę dangiškajam Tėvui Jehovai. w21.02 18–19 ¶14–17

Tuo metu, kai Dovydas su savo vyrais slapstėsi nuo Sauliaus filistinų žemėje, priešai užpuolė jų namus ir išsivedė šeimas į nelaisvę. Dovydas galėjo pamanyti, kad turi pakankamai kario patirties ir tikrai sugalvos, kaip savuosius atsikovoti. Tačiau jis kreipėsi pagalbos į Dievą. Dovydas teiravosi Jehovos: „Ar man vytis tuos plėšikus? Ar pasivysiu?“ Jehova liepė juos pulti ir patikino, kad žygis bus sėkmingas (1 Sam 30:7–10). Kaip tu, jaunuoli, gali sekti Dovydo pavyzdžiu? Įvairius iškylančius klausimus aptark su tėvais. Gerų patarimų duos ir patyrę vyresnieji. Šiais vyrais gali pasitikėti, juk jais pasitiki pats Jehova. Jie yra bendruomenei tarsi dovanos nuo Dievo (Ef 4:8). Verta sekti vyresniųjų tikėjimo pavyzdžiu ir įsiklausyti į jų išmintingus pasiūlymus. w21.03 4–5 ¶10–11

Vien kaupti žinias nepakanka. Jeigu jų gyvenime netaikome, esame panašūs į žmogų, statantį sau namą ant smėlio. Jis įdeda daug pastangų, bet viskas gali nueiti niekais – jeigu kils audra ar potvynis, namas sugrius (Mt 7:24–27). Taigi turime ne tik skaityti Bibliją – įgytas žinias reikia ir pritaikyti. Jeigu to nedarytume, kilus persekiojimo ar kitokių išmėginimų audrai mūsų tikėjimo namas subyrėtų. Tad stenkimės Dievo Žodžio principais vadovautis. Taip išmoksime protingai apsispręsti, išsaugosime vidinę ramybę ir užgrūdinsime savo tikėjimą (Iz 48:17, 18). Kad liktume Jehovai ištikimi, kliaukimės jo pagalba, neapleiskime maldos ir stropiai tyrinėkime Bibliją. Taip pat atminkime, kad mūsų svarbiausia pareiga – visu kuo teikti garbę Dievui. Galime neabejoti, kad Jehova visada bus šalia, joks priešininkas nepajėgs atskirti mūsų nuo jo meilės (Hbr 13:5, 6). w21.03 15 ¶6; 18 ¶20