Birželis

Geras mokytojas nuoširdžiai rūpinasi studijuotoju ir viliasi, kad jis taps Jėzaus mokiniu. Tavo studijuotojui gali būti nelengva palikti senus draugus ir pasikeisti, kad galėtų tarnauti Jehovai. Tai suprasdamas, geras mokytojas stengsis supažindinti mokinį su bendruomenės broliais ir sesėmis. Jie padės studijuotojui augti dvasiškai ir palaikys sunkiu metu. Mes tikimės, kad šilta ir maloni brolių ir sesių draugija jam patiks ir bendruomenėje jis pasijaus kaip šeimoje. Tada mūsų studijuotojui bus lengviau apriboti ryšius su tais, kurie Jehovai netarnauja (Pat 13:20). Jeigu ankstesni bičiuliai nebenorės su juo turėti nieko bendra, jis žinos, kad draugų galės rasti tarp Jehovos tarnų (Mk 10:29, 30; 1 Pt 4:4). w20.10 17 ¶10–11

Tik būdami Jėzaus draugais galėsime būti Jehovos draugai. Kodėl taip teigiame? Pirmiausia todėl, kad Jėzus savo mokiniams pasakė: „Pats Tėvas jus myli, nes jūs mane mylėjote“ (Jn 16:27). Dar jis sakė: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14:6). Siekti Jehovos draugystės nepuoselėjant draugystės su Jėzumi būtų tas pat, kas mėginti įeiti į pastatą ne per duris. Ne be reikalo Jėzus palygino save su vartais (Jn 10:7). O iš ko dar suprantame, kad būdami Jėzaus draugais galėsime būti Jehovos draugai? Jėzus sakė: „Kas matė mane, matė ir Tėvą“, kitaip tariant, jis visu kuo buvo panašus į savo Tėvą (Jn 14:9). Vadinasi, kad pažintume Jehovą ir taptume jo draugais, turime pažinti Jėzų. Kuo geriau Jėzų pažinsime, tuo labiau mylėsime. Tada ir draugystė su Jehova bus stipresnė. w20.04 21–22 ¶5–6

Gal liga ar negalia prikaustė tave prie lovos ar neįgaliojo vežimėlio? Gal skauda kelius ar silpsta akys? Jei taip, galbūt manai, kad „bėgti“ drauge su jaunais ir kupinais jėgų bėgikais tau neįmanoma. Bet ar tikrai neįmanoma? Keliu į gyvenimą „bėga“ daug vyresnio amžiaus ir ligotų mūsų bendratikių. Žinoma, jiems tai pavyksta tik su Dievo pagalba. Jėgų iš Jehovos tie broliai ir sesės semiasi klausydami sueigų programos telefonu ar internetu, o prie evangelizacijos darbo prisideda tiesą liudydami gydytojams, slaugytojams ir giminaičiams. Nemanyk, kad dėl silpnos sveikatos nesi pajėgus atbėgti iki finišo. Jehova myli tave, nes ištvermingai laikaisi tikėjimo. Dabar tau kaip niekad reikia jo pagalbos. Ir jos tikrai sulauksi – Dievas visada bus šalia (Ps 9:10). w20.04 29 ¶16–17

Apie ką galėtum kalbėtis su tikinčiu žmogumi? Stenkis pradėti nuo dalykų, dėl kurių judviejų nuomonė sutaptų. Pavyzdžiui, galbūt pašnekovas, kaip ir mes, garbina vieną Dievą, tiki, kad Jėzus yra žmonijos Gelbėtojas. O gal jis irgi yra įsitikinęs, kad blogiui netrukus turi ateiti galas. Jei kalbėsi apie tai, kas bendra jums abiem, žmogus, tikėtina, mieliau klausys, kas ta tema rašoma Biblijoje. Turėk omenyje, kad žmogus nebūtinai tiki viskuo, ko jo religija moko. Todėl sužinojęs, kokią religiją pašnekovas išpažįsta, pamėgink išsiaiškinti, ką jis pats vienu ar kitu klausimu mano. Vienas brolis, tarnaujantis misionieriumi, pastebėjo, kad kai kurie žmonės, pripažįstantys Trejybę, iš tikro netiki, kad Tėvas, Sūnus ir šventoji dvasia yra vienas Dievas. „Žinant tai, – sako brolis, – lengviau rasti su žmogumi bendrą kalbą.“ Taigi, stenkis įžvelgti, kokios iš tikro yra pašnekovo pažiūros. Tada, anot apaštalo Pauliaus žodžių, tapsi visiems viskuo (1 Kor 9:19–22). w20.04 10 ¶9–10

Nors laukia didžiulis sunkmetis, į ateitį galime žvelgti be baimės. Tiek pranašo Danieliaus, tiek apaštalo Jono pranašiški žodžiai mus patikina, kad Jehovos ir Jėzaus tarnai tą laikotarpį pergyvens. Danielius sako, kad „[Dievo] tauta išsigelbės – kiekvienas, kas bus rastas įrašytas į knygą“. Ką turime daryti, kad į tą knygą būtų įrašyti ir mūsų vardai? Turime aiškiai parodyti, kad tikime Jėzumi, „Dievo Avinėliu“ (Jn 1:29). Taip pat pasiaukoti Dievui ir pasikrikštyti (1 Pt 3:21). Ir privalome remti Dievo Karalystę – padėti žmonėms pažinti Jehovą. Dabar pats metas ugdytis pasitikėjimą Jehova, jo ištikimų tarnų organizacija ir visokeriopai remti Dievo Karalystę. Jeigu taip darysime, galime neabejoti, kad per Armagedoną, kai Dievo Karalystė triuškins šiaurės ir pietų karalius, būsime saugūs. w20.05 16 ¶18–19

Adomas su Ieva žinojo Dievo vardą. Taip pat žinojo, kad jis yra Kūrėjas – tas, kuris davė jiedviem gyvybę, nuostabius namus ir tobulą sutuoktinį (Pr 1:26–28; 2:18). Bet ar Adomas su Ieva apie tai mąstė? Ar buvo už visa Jehovai dėkingi? Ar jį mylėjo? Pažiūrėkime, kas vieną dieną atsitiko Edeno sode. Prašnekęs per gyvatę, Šėtonas Ievos paklausė: „Ar Dievas tikrai leido valgyti ne nuo visų medžių, augančių sode?“ (Pr 2:16, 17; 3:1). Klausimas buvo labai klastingas. Kodėl galima taip sakyti? Adomas su Ieva turėjo didžiulį pasirinkimą, Dievas pirmajai porai buvo uždraudęs valgyti tik nuo vieno medžio (Pr 2:9). Suktas Šėtono klausimas sudarė Ievai įspūdį, kad Dievas nenori duoti jai kažko labai gero. Galimas dalykas, jai kilo mintis: „Gal Dievas tikrai man kažko šykšti?“ w20.06 3–4 ¶8–9

Kai kurie Jehovos tarnai jaučia nuoskaudą kadaise užsigavę dėl brolio ar sesės pasakytų žodžių ar kokio poelgio. Apaštalas Paulius pripažino, kad kartais nepasitenkinimui yra pagrindas, – galimas dalykas, patyrėme nemenką skriaudą. Bet jei nebūsime atsargūs ir pasiduosime apmaudui, gali nutikti taip, kad nuo bendruomenės nutolsime. Štai Pietų Amerikoje gyvenantis brolis vardu Pablas buvo neteisingai apkaltintas padaręs nuodėmę ir dėl to vyresnieji jį sudrausmino. Kaip Pablas į neteisybę reagavo? „Labai supykau, – sako jis, – ir per laiką nuo bendruomenės nutolau.“ Būna ir taip, kad krikščionį kamuoja sąžinės priekaištai dėl praeityje padarytos sunkios nuodėmės. Net jei ir atgailavo, jis, galimas dalykas, mano, kad prarado Dievo palankumą ir nebėra vertas būti jo tarnu. Akivaizdu, mūsų broliai ir sesės nuo bendruomenės nutolsta dėl įvairių priežasčių, ir mes suprantame, kaip jiems nelengva. w20.06 19 ¶6–7

Mes turime įžvelgti, kas mums pakenktų dvasiškai, ir to vengti (Hbr 5:14). Pavyzdžiui, būtina apdairiai rinktis pramogas, nes neretai pramoginėse televizijos laidose ir filmuose galima išvysti nepadorių vaizdų. Jei tokias laidas ar filmus žiūrėtume, liūdintume Dievą ir kenktume sau. Taigi pramogų, kurios silpnintų mūsų meilę Jehovai, iš tolo venkime (Ef 5:5, 6). Mums svarbu suprasti, kokį pavojų kelia atskalūnų skleidžiama melaginga informacija. Kad susilpnintų mūsų tikėjimą, jie, pavyzdžiui, kalba netiesą apie bendratikius arba mėgina pakirsti mūsų pasitikėjimą Jehovos liudytojų organizacija (1 Tim 4:1, 7; 2 Tim 2:16). Klausytis tokių kalbų pavojinga, nes jas skleidžia „sugedusio proto žmonės – tie, kurie nebesupranta tiesos“. Pasak Biblijos, jiems terūpi ginčytis ir dėl žodžių kovoti (1 Tim 6:4, 5). Atskalūnai daro viską, kad jų šmeižtais patikėtume ir savo broliais imtume abejoti. w20.09 29 ¶13, 15

Vyras su žmona turi mylėti ir gerbti vienas kitą (Ef 5:33). Sutuoktiniams rodyti meilę ir pagarbą bus lengviau, jei abu ugdysis nuolankumą. Jie galvos apie tai, ką gali duoti, o ne ką gauti (Apd 20:35). Daugelis krikščionių pripažįsta, kad šeimos laimė labai priklauso nuo to, ar sutuoktiniai yra nuolankūs. Štai Stivenas sako: „Turite būti komanda ir veikti išvien. Ypač, kai iškyla sunkumų. Galvok ne apie tai, kas būtų geriausia tau, o apie tai, kas būtų geriausia jums abiem.“ Panašiai mano ir Stiveno žmona Stefani: „Niekas nenori gyventi su priešgyna. Jei kilo nesutarimas, stengiamės išsiaiškinti priežastį. Tada meldžiamės, ieškome patarimų mūsų leidiniuose, viską nuodugniai aptariame. Atakuojame problemą – ne vienas kitą.“ Taigi ir vyras, ir žmona tikrai bus laimingesni, jei žiūrės ne vien savo interesų. w20.07 3–4 ¶5–6

Tarnaudami Jehovai nesikliaukime savo pasiekimais, išmanymu ar gebėjimais. Štai apaštalas Paulius įgijo gerą išsilavinimą – mokslus išėjo pas Gamalielį, itin gerbiamą to meto judaizmo mokytoją (Apd 5:34; 22:3). Žydų visuomenėje Paulius buvo gana svarbus asmuo (Apd 26:4). Bet savimi apaštalas nesikliovė. Pauliui nebuvo gaila palikti visko, kas pasaulyje darė jį žymų ir įtakingą (Fil 3:8). Kad galėtų tapti Kristaus sekėju, Paulius sumokėjo gan didelę kainą: jo nekentė tautiečiai (Apd 23:12–14); priešiškumą jis patyrė ir iš Romos piliečių – buvo sumuštas ir įmestas į kalėjimą (Apd 16:19–24, 37); maža to, jam teko kovoti sunkią vidinę kovą (Rom 7:21–25). Tačiau nei priešininkai, nei slogūs jausmai Pauliaus nesustabdė. Jis džiaugėsi savo silpnumu. Kokia prasme? Kai būdavo silpnas, apaštalas patirdavo, kaip Jehova savo galia jį sustiprina (2 Kor 4:7; 12:10). w20.07 16 ¶7–8

Skelbti gerąją žinią apie Karalystę šiandien mums turi būti svarbiausia. Dievo Sūnus nusakė, kad evangelizacijos darbas po jo mirties nenutrūks, be to, vyks dideliu mastu. Prisikėlęs iš mirusių, jis stebuklingai padėjo keletui savo mokinių pagauti daug žuvies ir pabrėžė: jiems skirta būti žmonių žvejais ir ta užduotis daug svarbesnė už verslą ar kitą veiklą (Jn 21:15–17). Prieš grįždamas į dangų Jėzus savo sekėjams pasakė, kad jo pradėtas darbas išsiplės toli už Izraelio ribų (Apd 1:6–8). Praėjus keliems dešimtmečiams, regėjime apaštalui Jonui jis apreiškė, kas vyks „Viešpaties dieną“. Tame regėjime Jonas matė kvapą gniaužiantį reginį: „[Angelas] skrido dangaus viduriu ir turėjo paskelbti amžiną gerąją naujieną žemės gyventojams – visoms tautoms, giminėms, kalboms ir gentims“ (Apr 1:10; 14:6). Be jokios abejonės, Jehova tikisi, kad evangelizacijos darbui būsime atsidavę ir dirbsime jį tiek, kiek reikės. w20.09 9 ¶5

Sunkumų Abraomo šeimoje netrūko. Jo mylima žmona Sara negalėjo susilaukti vaikų ir dėl to juos ne vieną dešimtmetį slėgė nusiminimas. Galiausiai Sara davė Abraomui į žmonas savo tarnaitę Hagarą, kad ši pagimdytų jiedviem palikuonių. Tapusi nėščia, Hagara ėmė šeimininkę niekinti. Moterų santykiai labai komplikavosi – Sara ėmė elgtis su tarnaite taip šiurkščiai, kad ši nuo jos net buvo pabėgusi (Pr 16:1–6). Vėliau pati Sara susilaukė sūnaus, tačiau Abraomui sunkumai nesibaigė. Vyresnysis sūnus Izmaelis blogai elgėsi su jaunėliu Izaoku, todėl tėvas neturėjo kitos išeities, kaip Izmaelį ir jo motiną išvaryti (Pr 21:9–14). O po daugelio metų Dievas paprašė Abraomą paaukoti Izaoką (Pr 22:1, 2; Hbr 11:17–19). Ir vienu, ir kitu atveju Abraomui teko rimtas išbandymas, nes abu savo vaikus labai mylėjo. Jam reikėjo tvirto tikėjimo, kad Jehova ištesės pažadą jo sūnus palaiminti. w20.08 4 ¶9–10

Įsivaizduokime, kiek džiaugsmo prikeltieji patirs, kai nusivilks senąją asmenybę ir gyvens, kaip patinka Dievui. Jiems prikėlimas reikš amžiną gyvenimą. O tiems, kurie nenorės Dievo klausyti, nebus leista drumsti rojuje ramybės (Iz 65:20; Jn 5:28, 29). Valdant Karalystei visi Dievo tarnai pamatys, kokie teisingi šie žodžiai: „Jehovos palaiminimas praturtina ir vargo neatneša“ (Pat 10:22). Šventajai dvasiai padedant, Jehovos tarnai tobulės ir vis labiau panašės į Kristų (Jn 13:15–17; Ef 4:23). Kasdien jie darysis stipresni ir geresni. Koks nuostabus tada bus gyvenimas! (Job 33:25) w20.08 17 ¶11–12

Broliai ir sesės yra vieni dėl skirtingų priežasčių. Kai kurie vienystę pasirinko patys, kiti šeimą sukurti norėtų, bet neranda poros, o dar kitų sutuoktinį pasiglemžė mirtis. Ar derėtų tokių bendratikių klausinėti, kodėl jie iki šiol vieni, arba net pasisiūlyti padėti jiems ieškoti poros? Pagalvokime, kaip jis ar ji pasijaustų, jei siūlytumės padėti neprašomi? (1 Tim 5:13) Šeimos nesukūrę broliai ir sesės tikisi, kad spręsime apie juos ne pagal šeiminę padėtį, o pagal tai, kokie krikščionys jie yra. Nežiūrėkime į tuos bendratikius su gailesčiu. Verčiau branginkime už ištikimą tarnystę, – tada jie nesijaus, lyg sakytume „man tavęs nereikia“ (1 Kor 12:21). Priešingai, tie broliai ir sesės jausis bendruomenės vertinami ir mylimi. w20.08 29 ¶10, 14

Vėliau Jėzus pasirodė Pauliui (1 Kor 15:8). Tąsyk Paulius, anuomet žinomas Sauliaus vardu, keliaudamas į Damaską išvydo Jėzų dangiškoje šlovėje ir išgirdo jo balsą (Apd 9:3–5). Šis nutikimas irgi patvirtina, kad Jėzaus prisikėlimas – ne pramanas (Apd 26:12–15). Paulius anksčiau persekiojo krikščionis, todėl jo liudijimas, kad Jėzus yra prikeltas, kitiems turėjo skambėti kaip labai svarus argumentas. Apaštalas stengėsi tuo įtikinti kuo daugiau žmonių. Jo nesustabdė niekas: nei mušimai, nei kalėjimo pančiai, nei laivo sudužimas (1 Kor 15:9–11; 2 Kor 11:23–27). Net mirties akivaizdoje Paulius neišsižadėjo įsitikinimo, kad Dievas Jėzų prikėlė. Argi tai, kad tiek daug krikščionių matė prisikėlusį Jėzų, tavęs neįtikina, kad jis gyvas? Argi nesustiprina tavo vilties, kad ateityje bus mirusiųjų prikėlimas? w20.12 3 ¶8–10

Pagalvokime, pavyzdžiui, ar lankome visas bendruomenės sueigas. Sueigose atsigauname dvasiškai ir galime pasidžiaugti ugdančia bendryste su broliais ir sesėmis (Mt 11:28). O kaip yra su mūsų Biblijos skaitymo ir studijavimo įpročiais? Ar susirenkame kas savaitę su šeima, kad drauge pasigilintume į Dievo Žodį? Arba jei gyvename vieni, ar vis tiek esame nustatę konkretų laiką Biblijos studijoms? Ar esame uolūs evangelizuotojai? Kodėl svarbu apie visa tai rimtai pagalvoti? Kaip rašoma Biblijoje, Jehova tiria mūsų mintis ir širdį, o mes juk norime, kad tai, ką jis mumyse mato, jam patiktų (1 Met 28:9). Supratę, kad savo tikslus ir mąstyseną turime pakoreguoti, prašykime Jehovą pagalbos. Taigi, kol turime laiko, ruoškimės būsimiems išbandymams. w20.09 19 ¶19–20

Sykį Jėzus vaizdingais palyginimais padėjo klausytojams suprasti, apie ką svarbu pagalvoti tiems, kas nori tapti jo sekėjais. Jis kalbėjo apie žmogų, sumaniusį pasistatyti bokštą, ir apie karalių, ketinantį žygiuoti su kariuomene į kovą. Jėzus pasakė, kad statytojas pirma atsisėdęs pasiskaičiuoja išlaidas, kad įsitikintų, ar įstengs statybą užbaigti. Karalius irgi sėda apsvarstyti, ar jam užteks karių nugalėti priešą (Lk 14:27–32). Taigi žmogus, norintis tapti Kristaus sekėju, turi gerai apgalvoti, kokių „išlaidų“ tai iš jo pareikalaus. Kad padėtume savo studijuotojui suprasti, ką reiškia būti Jėzaus mokiniu, pasiūlykime jam studijuoti kiekvieną savaitę. Ir tu pats turi kiekvienoms Biblijos studijoms gerai pasiruošti. Turėdamas omenyje studijuotojo aplinkybes, pamąstyk, kaip galėtum jam viską paaiškinti paprastai ir suprantamai (Neh 8:8; Pat 15:28a). w20.10 7 ¶5; 8 ¶7

Jėzaus nurodymai konkretūs ir aiškūs. Turime žmones su jais supažindinti. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad Jėzus pasakė: „Mokykite laikytis visko, ką esu jums įsakęs.“ Taigi mūsų užduotis – ne tik suteikti Biblijos studijuotojams tam tikrų žinių, bet ir parodyti, kaip jomis vadovautis gyvenime. Laikytis kokio nors įsakymo reiškia jam paklusti. Vesdami Biblijos studijas turime padėti studijuotojui sužinoti, ko Dievas iš savo tarnų tikisi, ir mokyti jį gyventi pagal tai, ką sužino (Jn 14:15; 1 Jn 2:3). Remdamiesi savo ar kitų patirtimi padėkime mokiniui suprasti, kaip jis gali vadovautis Biblijos principais mokykloje, darbe ar pramogaudamas. Per studijas maldoje Jehovą prašykime, kad jis savo šventąja dvasia studijuotoją globotų (Jn 16:13). w20.11 2–3 ¶3–5

Jėzaus mokiniams skelbti gerąją naujieną buvo nelengva, nes mažai kas iš jų turėjo šventųjų raštų nuorašus. Nebuvo ir tuos raštus aiškinančių leidinių. Be to, žinią apie Karalystę Jėzaus mokiniai turėjo pranešti žmonėms, kalbantiems įvairiomis kalbomis. Nepaisydami visų minėtų sunkumų tie krikščionys uoliai darbavosi ir vos per kelis dešimtmečius padarė tai, kas atrodė neįmanoma, – gerąją naujieną paskelbė „visai kūrinijai po dangumi“ (Kol 1:6, 23). Jehova iki pat šiol vadovauja savo tarnams ir suteikia jiems jėgų vykdyti jo valią. Pirmiausia jis tą daro per dvasios įkvėptą savo Žodį. Biblijoje skaitome apie Jėzaus tarnystę žemėje, joje randame ir priesaką tęsti jo pradėtą darbą (Mt 28:19, 20). Jehova yra nešališkas. Jis išpranašavo, kad toji naujiena bus garsinama „visoms tautoms, giminėms, kalboms ir gentims“ (Apr 14:6, 7). Jis nori pranešti ją visiems. w20.10 21 ¶6–8

Karalius Dovydas Dievo įstatymą labai brangino (Ps 1:1–3). Dovydas žinojo, kad Jehova nuolankų žmogų gelbsti, o išdidų smerkia, todėl leido Dievo Žodžiui taisyti jo mąstyseną. „Šlovinsiu Jehovą, kuris pamokymų man teikia. Štai mano mintys net nakčia mane pataiso“, – giedojo jis (Ps 16:7). Jei būsime nuolankūs, stengsimės įsiklausyti į Dievo Žodžio pamokymus ir atsikratyti nederamų minčių, kol tos neprivedė prie veiksmų. Tada Biblija bus mums tarsi balsas, sakantis: „Štai teisingas kelias. Juo eikite.“ Jei imtume sukti iš savo kelio į dešinę ar į kairę, Dievo Žodis mus perspės (Iz 30:21). Klausyti Jehovos – mūsų pačių labui (Iz 48:17). Juk, pavyzdžiui, geriau pataisyti savo mąstymą, kol nepadarėme ko netinkamo, negu paskui sulaukti kieno nors pamokymo ir rausti iš gėdos. Tačiau svarbiausia, Jehovos klausydami patiriame jo tėvišką rūpinimąsi ir mūsų meilė jam stiprėja (Hbr 12:7). w20.11 20 ¶6–7

Kai kurie Korinto krikščionys, galimas dalykas, manė, kad nuodėmingas žmogus yra miręs dvasine prasme ir prisikelia tada, kai tampa krikščioniu. Buvo ir tokių, kurie sakė, kad mirusieji apskritai nebus prikelti (1 Kor 15:12). Taigi savo laiške apaštalas Paulius samprotavo: jeigu mirusiųjų prikėlimo nėra, kitaip sakant, jeigu Dievas Jėzaus neprikėlė, išeitų, kad išpirka nebuvo sumokėta ir žmonės nebuvo išvaduoti iš nuodėmių. Tokiu atveju, anot apaštalo, krikščionių tikėjimas nieko vertas (1 Kor 15:13–19; Hbr 9:12, 14). Tačiau Paulius rašė: „Kristus jau prikeltas.“ Jėzaus prikėlimas buvo pranašesnis už kitus iki tol įvykusius, nes žmonės, kuriems Dievas grąžino gyvybę iki Jėzaus, po kurio laiko vėl mirė. Paulius pridūrė, kad Jėzus yra „pirmasis iš tų, kurie mirę“. Kokia prasme „pirmasis“? Nors Dievas jau buvo prikėlęs ne vieną žmogų, Jėzus pirmas prisikėlė kaip dvasinė būtybė ir pirmas iš žmonijos pakilo į dangų (1 Kor 15:20; Apd 26:23; 1 Pt 3:18, 22). w20.12 4–5 ¶11–12

Pirmajame amžiuje Jeruzalėje veikusi vadovaujančioji taryba rūpinosi, kad bendruomenėse būtų tvarka ir santarvė (Apd 2:42). Pavyzdžiui, 49 m. e. m., kai nesutarimai dėl apipjaustymo klausimo itin paaštrėjo, vadovaujančioji taryba ėmėsi jį svarstyti. Jei tie nesutarimai bendruomenėse būtų likę neišspręsti, tai būtų neigiamai atsiliepę ir evangelizacijos darbui. Vadovaujančiojoje taryboje tarnaujantys apaštalai ir vyresnieji buvo žydų kilmės, tačiau nesileido tradicijų ir judaizmo šalininkų paveikiami. Sprendimą jie priėmė remdamiesi šventaisiais raštais ir atsižvelgdami į šventosios dvasios vadovavimą (Apd 15:1, 2, 5–20, 28). Jehova tą sprendimą palaimino: bendruomenėse įsivyravo santarvė ir vienybė, o evangelizacijos darbas dar paspartėjo (Apd 15:30, 31; 16:5). Ir mūsų laikais Jehova rūpinosi, kad jo tarnų bendruomenėse būtų tvarka ir vienybė. w20.10 22–23 ¶11–12

Dėl tam tikrų aplinkybių, pavyzdžiui, amžiaus ar sveikatos problemų, mes galbūt negauname norimų užduočių bendruomenėje. Ką daryti, kad dėl to pernelyg nenusimintume? Imkime pavyzdį iš karaliaus Dovydo. Sužinojęs, kad ne jis statys Dievui šventyklą – o to labai norėjo, – Dovydas visokeriopai rėmė tą, kuriam Dievas šią užduotį paskyrė. Jis dosniai aukojo šventyklos statybai. Argi ne puikus mums pavyzdys? (2 Sam 7:12, 13; 1 Met 29:3–5) Brolis iš Prancūzijos vardu Jugas dėl sveikatos problemų nebegalėjo tarnauti vyresniuoju. Jis netgi neturėjo jėgų tvarkytis po namus. Brolis rašo: „Iš pradžių jaučiausi niekam tikęs ir labai nusivylęs. Bet paskui supratau, kad turiu susitaikyti su savo aplinkybėmis ir džiaugtis tuo, ką galiu dėl Jehovos daryti. Esu pasiryžęs nepasiduoti. Nors, kaip Gideonas ir 300 jo vyrų, turiu mažai jėgų, ir toliau kovosiu.“ (Palygink su Teisėjų 8:4.) w20.12 25 ¶14–15

Apaštalo Jono pasakojime apie Jėzaus gyvenimą žodžiai „meilė“ ir „mylėti“ pavartoti daugiau kartų nei kitose trijose evangelijose drauge sudėjus. Taigi Jonas stengėsi padėti skaitytojui suprasti, kad krikščionis turi viską daryti skatinamas meilės (1 Jn 4:10, 11). Tiesa, jaunystėje jam ir pačiam reikėjo išmokti mylėti artimą. Štai kas sykį nutiko, kai Jėzus ir apaštalai skelbdami gerąją naujieną keliavo iš Galilėjos į Samariją. Viename samariečių kaime jų nepriėmė. Prisimeni, Jonas tada buvo pasiruošęs liepti ugniai kristi iš dangaus ir kaimą sudeginti! (Lk 9:52–56) O kitąkart jis ir jo brolis Jokūbas įkalbėjo savo motiną paprašyti Jėzaus, kad dangaus Karalystėje jiedviem skirtų garbingiausias vietas. Tai išgirdę kiti apaštalai labai supyko (Mt 20:20, 21, 24). Akivaizdu, Jonas turėjo trūkumų, bet Jėzus matė jame ir daug gera, todėl labai jį mylėjo (Jn 21:7). w21.01 8–9 ¶3–4

Visi Jehovos sprendimai padiktuoti kilnių motyvų. Pavyzdžiui, kuriamojo darbo jis ėmėsi ne sau naudos siekdamas, o norėdamas, kad mes galėtume džiaugtis gyvenimu. Ir niekas nevertė jo siųsti savo Sūnaus, kad pasiaukotų už nuodėmingą žmoniją. Dievas tai padarė mūsų labui. Jėzui irgi rūpėjo kitų gerovė. Kartą jis su mokiniais nuplaukė į nuošalią vietą, kad galėtų šiek tiek pailsėti. Tačiau išvydęs ant kranto susirinkusią didžiulę žmonių minią Jėzus pagailos skatinamas ėmė juos mokyti (Mk 6:31–34). Rūpestingas šeimos galva irgi labai atsakingai žiūri į savo pareigą spręsti šeimai kylančius klausimus. Jis suvokia, kad nuo jo sprendimų priklauso visos šeimos gerovė. Todėl prieš ką nors nuspręsdamas įvertina visus veiksnius, nieko nedaro skubotai ir nesivadovauja vien emocijomis. Kad apsispręstų išmintingai, patarimo jis ieško Jehovos Žodyje (Pat 2:6, 7). Jis žiūri ne savo naudos, o kaip geriau visai šeimai (Fil 2:4). Jeigu šeimos galva stengiasi sekti Jehovos ir Jėzaus pavyzdžiu, pasirūpinti savo namiškiais jis tikrai sugebės. w21.02 7 ¶19–21

Jaunystėje karalius Asa buvo nuolankaus būdo žmogus ir drąsus karvedys. Kai sėdo į savo tėvo Abijos sostą, jis ryžtingai ėmėsi šalinti iš krašto stabmeldystę. Metraščių knygoje pasakojama: „Judo žmonėms jis paliepė ieškoti Jehovos, savo protėvių Dievo, laikytis jo Įstatymo ir įsakymų“ (2 Met 14:1–7). O kai į Judą įsiveržė milijoninė Zeracho vedama kariuomenė, Asa šaukėsi savo Dievo: „Jehova, juk tau nėra skirtumo – tu gali padėti ir galingam, ir bejėgiui. Padėk mums, Jehova, mūsų Dieve, nes mes tavimi kliaujamės.“ Iš to suprantame, kad Asa nė kiek neabejojo Jehovos gebėjimu apginti jį ir visą tautą nuo galingo priešo. Jehova dėl tokio karaliaus pasitikėjimo juo padėjo sutriuškinti etiopų kariuomenę (2 Met 14:8–12). Savaime suprantama, susiremti su milijonine kariuomene – ne juokai. Priešus įveikti Asa įstengė tik Jehovos padedamas. w21.03 5 ¶12–13

Daug pasimokome iš Dievo tarnų, apie kuriuos rašoma jo Žodyje. Paimkime pavyzdžiu Jehonataną ir Dovydą. Apie juos Biblijoje pasakojama: „[Jehonatano] siela prisirišo prie Dovydo sielos – pamilo Jehonatanas jį kaip save patį“ (1 Sam 18:1). Dovydą Jehova pasirinko būsimuoju Izraelio karaliumi, jis turėjo užimti karaliaus Sauliaus vietą. Pamažu Saulius ėmė Dovydui pavydėti ir netgi kėsinosi jį nužudyti. Tačiau Sauliaus sūnus Jehonatanas savo tėvo nepalaikė. Jis ir Dovydas pasižadėjo, kad visada liks draugai ir vienas kitą rems (1 Sam 20:42). Jehonatano ir Dovydo draugystei galėjo iškilti kliūčių. Pavyzdžiui, Jehonatanas buvo už Dovydą maždaug 30 metų vyresnis. Jis galėjo pagalvoti, kad tarp jo ir mažai gyvenimo patirties turinčio jaunuolio nėra nieko bendra. Tačiau Jehonatanas nežiūrėjo į Dovydą iš aukšto. w21.01 21–22 ¶6–7

Jėzus sakė, kad tie, kurie seks jo pėdomis, bus laimingi. Bet sykiu įspėjo, kad jiems teks patirti įvairių išbandymų (Mt 10:22, 23; Lk 6:20–23). Sekti Kristaus pėdomis ir dirbti jo pavestą darbą mums malonu. Tačiau kaip tada, jeigu dėl to patiriame šeimos priešiškumą, valdžios persekiojimus arba esame bendradarbių ar bendramokslių spaudžiami nusikalsti Dievui? Tokie išmėginimai gali labai prislėgti. Daugeliui sunku suprasti, kaip galima džiaugtis patiriant persekiojimus. Tačiau Dievo Žodis rodo, kad tai įmanoma. Pavyzdžiui, anot Jėzaus mokinio Jokūbo, krikščionys gali neprarasti džiaugsmo net kai patiria sunkių išbandymų (Jok 1:2, 12). Jėzus irgi sakė, kad jo mokiniai yra laimingi, jeigu juos persekioja (Mt 5:11). Jehova įkvėpė Jokūbą parašyti bendratikiams laišką ir jame duoti vertingų pamokymų, kad broliai ir sesės išbandymus gebėtų ištverti su džiaugsmu. w21.02 26 ¶1–2; 27 ¶5

Kai kurie Timotiejaus amžininkai paniekino garbę būti Dievo bendradarbiais. Tarp jų buvo Demas, Figelas, Hermogenas, Himenėjas, Aleksandras ir Filetas (1 Tim 1:19, 20; 2 Tim 1:15; 2:16–18; 4:10). Atrodo, visi tie vyrai Jehovą iš pradžių mylėjo, bet ilgainiui nustojo vertinti tai, ką iš jo buvo gavę. Šėtonas labai nori, kad ir mes nustotume vertinti Jehovos patikėtą turtą, todėl griebiasi visokių klastų. Per žiniasklaidą ir pramogų pasaulį jis perša populiarias vertybes, idėjas ir gyvenimo būdą tikėdamasis, kad visu tuo susivilioję pamiršime, kas išties vertinga. Taip pat piktasis siekia, kad dėl aplinkinių spaudimo ar dėl persekiojimo išsigąstume ir paliautume skelbti gerąją naujieną. Trokšdamas išvesti mus iš tiesos kelio, jis mėgina apnuodyti mūsų protą atskalūniškomis idėjomis. Jei nebūsime atsargūs, gali nutikti taip, kad tiesą nustosime vertinti (1 Tim 6:21). w20.09 27 ¶6–8

Gal tave išdavė žmogus, kuriuo visada pasitikėjai, tarkim, draugas ar šeimos narys? Jeigu taip, tau naudinga bus pasigilinti į pasakojimą apie karaliaus Dovydo sūnų Abšalomą (2 Sam 15:5–14, 31; 18:6–14). Prieš pradėdamas tą pasakojimą skaityti maldoje pasakyk Jehovai, kaip tau skaudu dėl to, ką patyrei (Ps 6:6–8). Pagalvok, kaip turėjo jaustis Dovydas tokių išbandymų užkluptas. Abšalomą jis mylėjo, Ahitofelį laikė ištikimu draugu. Tačiau abudu jį išdavė. Jie ne tik sukėlė Dovydui daug skausmo, bet mėgino jį nužudyti. Kaip tada, jeigu karalius būtų ėmęs būgštauti, kad ir kiti jo draugai dabar palaiko Abšalomą? Jeigu būtų įsibaiminęs ir praradęs ryžtą, jis galėjo viską mesti ir vienui vienas skubiai pasitraukti iš šalies. Tačiau Dovydo tie išbandymai nepalaužė. Pirmiausia jis meldė Jehovą pagalbos. Tada kreipėsi paramos į draugus. Ir tai, ką nusprendė daryti, darė iškart. Karalius pasitikėjo Jehova ir savo artimais bičiuliais. w21.03 15 ¶7–8; 17 ¶10–11