Liepa

Tik būdami Jėzaus draugais galime tikėtis, kad bus atsakyta į mūsų maldas. Nepakanka meldžiantis pabaigoje iš įpročio pridurti „Jėzaus vardu“ – turime pripažinti, kad Jehova į maldas atsako per jį. Jėzus apaštalams sakė: „Ko tik prašysite mano vardu, tai padarysiu“ (Jn 14:13). Nors tik Jehova klausosi mūsų maldų ir sprendžia, kaip į jas atsakyti, Jėzui jis yra pavedęs jo sprendimus įvykdyti. Be to, prieš atsakydamas į maldą Dievas žiūri, ar vadovaujamės jo Sūnaus duotais pamokymais, pavyzdžiui, tokiu: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų prasikaltimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms jų prasikaltimų, ir jūsų Tėvas neatleis jūsų prasikaltimų“ (Mt 6:14, 15). Kaip tad svarbu būti atlaidiems – tokiems kaip Jehova ir Jėzus! w20.04 22 ¶6

Apaštalas Paulius žinojo, kas jo klausytojams rūpi, todėl skelbdamas gerąją naujieną į tai atsižvelgė. Pavyzdžiui, Listros gyventojai menkai išmanė šventuosius raštus arba jų neišmanė išvis, todėl Paulius naudojosi aiškiais pavyzdžiais – kalbėjo apie gausų derlių ir gyvenimo džiaugsmą. Apaštalo žodžius klausytojai lengvai suprato. Taigi stenkis suprasti, kas tavo teritorijoje gyvenantiems žmonėms galėtų rūpėti, ir būk lankstus. O kaip žinoti, kas pašnekovui galėtų rūpėti? Galbūt matai, kad jis darbuojasi sode, skaito knygą, taiso automobilį ar užsiėmęs kokiu kitu darbu. Jei tinkama, kodėl gi nepradėjus būtent nuo to? (Jn 4:7) Temą pasufleruoti galėtų ir, pavyzdžiui, žmogaus apranga – gal iš jos galima spręsti apie jo tautybę, profesiją ar apie tai, kokiu sportu domisi. w20.04 11 ¶11–12

Kai kuriuos brolius ir seses vargina nuolatinis nerimas, jiems nejauku ir nedrąsu bendrauti su kitais žmonėmis. Minioje tokiems bendratikiams būti sunku, tačiau jie vis tiek dalyvauja bendruomenės sueigose, suvažiavimuose ir kongresuose. Tie broliai ir sesės skelbia žmonėms gerąją naujieną, nors kalbėtis su nepažįstamais jiems nelengva. Jei ir tu jauti nuolatinę įtampą, atsimink: Jehova tavo nuoširdžias pastangas vertina. Jis laimina tave ir duoda jėgų, antraip vienas su savo nerimu kovoti nesugebėtum (Fil 4:6, 7). Jeigu varginamas fizinių ar emocinių sveikatos problemų ištvermingai tarnauji Jehovai, būk tikras, kad jis tavimi džiaugiasi. Atbėgti iki finišo mes galime net ir būdami silpni (2 Kor 4:16). Tad Jehovos padedami bėkime ištvermingai ir lenktynes laimėsime! w20.04 30–31 ¶20–21

Matydami, kaip įstabiai Jehova sukūrė Žemę, suprantame, koks jis išmintingas (Hbr 3:4). Tik žemėje sudarytos sąlygos žmogui gyventi. Tam tikra prasme Žemė bekraštėje visatoje primena laivą, plaukiantį didžiuliame vandenyne. Jei pagalvotume, pavyzdžiui, apie povandeninį laivą, kiek ilgai jame esantiems žmonėms užtektų deguonies, maisto, geriamojo vandens? Kur jie dėtų atliekas? O štai Žemėje deguonies, maisto ir vandens atsargos neišsenka, jų pakanka milijardams žmonių, neskaitant kitų gyvų būtybių. Ir atliekos iš mūsų planetos niekur neišgabenamos, bet ji vis tiek išlieka graži ir čionai gali tarpti gyvybė. Jehova Žemę sukūrė taip, kad jos resursai nuolat atsinaujina. w20.05 20 ¶3–4

Iš esmės piktasis pasakė, kad Jehova meluoja, ir tai buvo grynas šmeižtas. Ieva tuos žodžius palaikė tiesa, Šėtonui pavyko ją apgauti (1 Tim 2:14). Moters pasitikėjimas Dievu susvyravo ir ji nusprendė jo paliepimo nebepaisyti. Ieva valgė uždrausto medžio vaisių, paskui davė ir Adomui (Pr 3:6). Kaip Ievai derėjo sureaguoti į Šėtono žodžius? Ji, pavyzdžiui, galėjo sakyti: „Jehova yra mano Tėvas. Aš jį myliu, tikiu juo. Jis labai dosnus, mudviem su Adomu nieko negaili. O kas tu toks, kad drįsti šitaip apie jį kalbėti?! Pasitrauk nuo manęs!“ Tokie žodžiai būtų labai pradžiuginę Dievo širdį (Pat 27:11). Deja, Ievai pritrūko meilės jam. Adomas jos taip pat pristigo. Nei vienas, nei kitas savo Tėvo gero vardo negynė. w20.06 4 ¶10–11

Už pasiaukojamą tarnystę mūsų sesės vertos nuoširdaus pagyrimo. Jos prisideda, pavyzdžiui, prie Karalystės salių, filialų statybos ir priežiūros darbų, skelbia gerąją naujieną drauge su kitakalbių grupėmis, darbuojasi Betelyje. Be to, prisideda prie pagalbos nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių, prie mūsų leidinių vertimo darbo, tarnauja pionierėmis ir misionierėmis. Tos, kurios ištekėjusios, visokeriopai palaiko savo vyrus, kad šie pajėgtų gerai atlikti užduotis bendruomenėje ir už jos ribų. Jehova tuos brolius davė dovanų, ir be žmonų paramos nešti savo atsakomybės naštą jiems būtų sunkiau (Ef 4:8). Vyresnieji žino, kad „didis pulkas“ mūsų uolių sesių yra gabios gerosios naujienos skelbėjos ir kad tą darbą jos dirba labai noriai. Vyresnieji taip pat mato, kad dvasiškai brandžios krikščionės geba padėti jaunesnėms sesėms kovoti su įvairiais sunkumais (Tit 2:3–5). Be jokios abejonės, mūsų sesės yra tikros šaunuolės! w20.09 23–24 ¶13–14

Nors kai kurie krikščionys nutolsta nuo bendruomenės, Jehovai jie teberūpi. Dievas atsimena jų ištikimą tarnystę ir gerus darbus (Hbr 6:10). Pranašas Izaijas vaizdingai aprašė, kaip Jehova rūpinasi visais tarnais: „Jis kaip ganytojas savo kaimenę žiūrės. Savo rankomis ėriukus jis surinks ir užantyje nešios“ (Iz 40:11). O ką Jehova daro, jei kuri nors jo avelė nuklysta nuo kaimenės? Tą gražiai pailiustravo Jėzus. Savo mokiniams jis sakė: „Kaip manote? Jeigu koks žmogus turėtų šimtą avių ir viena iš jų nuklystų, argi jis nepaliktų kitų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jeigu jam pavyktų ją surasti, iš tiesų sakau jums: jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl anų devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo nuklydusios“ (Mt 18:12, 13). w20.06 19–20 ¶8–9

Mes labai džiaugiamės net menkiausia galimybe padaryti ką nors dėl Jehovos (Ps 27:4; 84:10). Broliai, kurie stengiasi bendruomenėje nuveikti kuo daugiau, verti pagyrimo. Tačiau jeigu broliui bendruomenėje paskiriamos kokios atsakingos pareigos ar užduotys, jis neturėtų imti manyti, kad yra labai svarbus (Lk 17:7–10). Jis turėtų būti pasiruošęs nuolankiai darbuotis dėl kitų (2 Kor 12:15). Biblijoje rašoma, kad kai kurie senovėje gyvenę Dievo tarnai jautėsi esą labai svarbūs. Štai Diotrefas geidė aukštos padėties bendruomenėje (3 Jn 9). Karalius Uzijas puikybės užvaldytas įžūliai viršijo savo įgaliojimus (2 Met 26:16–21). Dovydo sūnus Abšalomas, trokšdamas karaliaus valdžios, klastingai palenkė liaudį į savo pusę (2 Sam 15:2–6). Skaitydami apie juos suprantame, kad žmonės, siekiantys garbės, Jehovai yra svetimi (Pat 25:27). Išdidumas ir ambicijos galiausiai nuveda juos į pražūtį (Pat 16:18). w20.07 4 ¶7–8

Kai kurios krikščionių šeimos persikelia į kitą šalį ieškodamos prieglobsčio ar darbo. Atvykėlių vaikams tenka lankyti mokyklą, kurioje pamokos vedamos vietine kalba. Kad būtų lengviau rasti darbą, tėvams irgi gali reikėti mokytis tos kalbos. O kaip tada, jei naujoje vietoje yra bendruomenė ar grupė, kurioje kalbama atvykusios šeimos kalba? Kokią bendruomenę atvykusieji turėtų lankyti – tą, kurioje kalbama vietine ar jų gimtąja kalba? Kurią bendruomenę šeima lankys, sprendžia šeimos galva. Jis turi įvertinti, kas namiškiams būtų geriausia. Kadangi tai asmeniškas reikalas, brolio sprendimą gerbsime. Jo šeimą šiltai priimsime ir stengsimės, kad visi jos nariai bendruomenėje jaustųsi mylimi (Rom 15:7). w20.08 30 ¶17–18

Jei norime gauti galios iš Jehovos, svarbu suvokti, kad ne fizinės jėgos, ne išsilavinimas, padėtis visuomenėje ar turtai daro mus jam naudingus. Tą suprantame ir iš šių apaštalo Pauliaus žodžių: „Nedaug tarp jūsų, kūniškai vertinant, išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų“ (1 Kor 1:26). Taigi, kad galėtum tarnauti Jehovai, nebūtinai turi būti stiprus, gerai išsilavinęs ir panašiai. Tai, dėl ko pasauliui atrodai silpnas, iš tikro yra tavo stiprybė. Turėsi ne vieną progą patirti, kaip Jehova tau suteikia savo galios. Pavyzdžiui, jei bijai žmonių, aršiai kritikuojančių tavo įsitikinimus, melsk Dievą drąsos, kad sugebėtum savo tikėjimą apginti (Ef 6:19, 20). Arba jei kovoji su lėtine liga, prašyk Jehovą suteikti stiprybės jam tarnauti ir stenkis daryti, kiek gali. Kaskart, kai pajausi, kaip Dievas tau padeda, tavo tikėjimas dar labiau sutvirtės ir padarys tave stipresnį. w20.07 16 ¶9

Jei Dievo Karalystė mums iš tiesų svarbiausia, turime ugdytis tokią kaip Abraomo pasiaukojamą dvasią (Mk 10:28–30; Hbr 11:8–10). Nemanyk, kad gyvenimas bus lengvas. Netgi tie, kurie visą gyvenimą vykdė Jehovos valią, sunkumų neišvengė (Jok 1:2; 1 Pt 5:9). Šiandien mes kaip niekad turime svarių priežasčių mąstyti apie ateitį. Tai, kas vyksta pasaulyje, aiškiai rodo, kad paskutinių dienų laikotarpis eina į pabaigą. Jau greitai Dievo Karalystė įsiviešpataus visoje žemėje. Tada Jehova žmones visokeriopai palaimins. Vien pagalvojus apie tai, kad jis prikels iš mirties mūsų artimuosius, širdis prisipildo džiaugsmo. Dievas už ištikimybę ir kantrybę atlygins ir Abraomui – grąžins jam ir jo šeimos nariams gyvybę. Ar tu juos pamatysi? Be abejonės, jeigu tik seksi Abraomo pavyzdžiu: aukosiesi dėl Karalystės, užklupus išmėginimams liksi Dievui ištikimas ir kantriai lauksi visų jo pažadų išsipildymo (Mch 7:7). w20.08 5–6 ¶13–14; 7 ¶17

Mes žinome: jeigu ir prarastume gyvybę, Jehova iš mirties prikels. Priešininkams nepavyks mūsų nuo jo atskirti (Rom 8:35–39). Suteikdamas viltį, kad būsime prikelti, Jehova apginklavo mus nepalaužiama drąsa ir taip vieną galingiausių Šėtono ginklų padarė neveiksmingą. Argi tai neliudija, kad Jehova yra kupinas išminties? Jeigu Jehovos priešai grasintų atimti gyvybę, ar nepristigsi tikėjimo, kad jis tau ją grąžins? Kaip galėtum save patikrinti? Pagalvok, pavyzdžiui: ar kasdieniai tavo sprendimai rodo, kad kliaujiesi Jehova? (Lk 16:10) Ar pirmiausia ieškai Dievo Karalystės? Ar tavo gyvensena liudija, kad tiki jo pažadu pasirūpinti savo tarnų būtinomis reikmėmis? (Mt 6:31–33) Jei į tuos klausimus atsakai teigiamai, vadinasi, pasitiki Jehova ir esi pasiruošęs atlaikyti visus tikėjimo išbandymus (Pat 3:5, 6). w20.08 17–18 ¶15–16

Mes turime gebėti gerai naudotis Dievo Žodžiu. Savo įgūdžius laviname, pavyzdžiui, bendruomenės sueigose. Tačiau vien to negana. Būtinos ir asmeninės Biblijos studijos, – tik taip sustiprinsime savo tikėjimą ir gebėsime kitus įtikinti, kad Dievo Žodyje užrašyti pamokymai labai vertingi. Studijuoti – tai ne tik skaityti. Ką perskaitėme, svarbu apmąstyti ir paieškoti daugiau informacijos mūsų leidiniuose (1 Tim 4:13–15). Jeigu patys viską gerai perprasime, mokėsime tai paaiškinti ir savo klausytojams. Mintis iš Biblijos jiems ne tik perskaitysime, bet ir padėsime įžvelgti, kuo jos naudingos jiems asmeniškai. Taigi, kad gebėtume paveikiai mokyti kitus, būkime stropūs Biblijos studijuotojai (2 Tim 3:16, 17). w20.09 28 ¶12

Susitelkti į evangelizacijos darbą sugebėsime, jei vis mąstysime, kiek daug Jehova daro, kad būtume dvasiškai stiprūs. Jis, pavyzdžiui, parūpina apsčiai dvasinio maisto – galime skaityti spausdintus ir elektroninius leidinius, klausytis garso įrašų, žiūrėti vaizdo medžiagą ir internetinės televizijos laidas. Tik pagalvok: mūsų interneto svetainėje įvairi informacija prieinama daugiau kaip 1000 kalbų! (Mt 24:45–47) Susitelkti į evangelizacijos darbą mus skatina ir Jėzaus pavyzdys. Jis su atsidavimu skelbė gerąją naujieną ir neleido, kad kas nors jo dėmesį blaškytų (Jn 18:37). Jėzus, pavyzdžiui, atmetė Šėtono pasiūlymą valdyti visas pasaulio karalystes, taip pat pasišalino, kai žydai rengėsi padaryti jį karaliumi (Mt 4:8, 9; Jn 6:15). Jis nesiekė praturtėti ir nebijojo priešiškai nusistačiusių žmonių (Lk 9:58; Jn 8:59). Užklupus tikėjimo išmėginimams mes irgi savo tarnystės neapleisime, jei vis prisiminsime apaštalo Pauliaus paraginimą, parinktą šios dienos citata. w20.09 10 ¶6–7

Kaip džiaugiamės, kad mūsų bendruomenėse tiek daug Dievui atsidavusių moterų! Jos stiprina mus savo komentarais per sueigas ir uoliai skelbia gerąją naujieną. Mūsų sesės prisideda prie Karalystės salių priežiūros ir remonto darbų, taip pat rūpinasi bendratikiais. Jos patiria ir sunkumų. Kai kurios slaugo pagyvenusius tėvus, kitoms tenka atlaikyti namiškių priešiškumą. Dar kitos sesės vienos augina vaikus ir sunkiai dirba, kad juos išmaitintų. Mūsų sesėms labai reikia palaikymo. Kodėl? Todėl, kad pasaulyje moterys dažnai nesulaukia deramos pagarbos. Savo bendratikes palaikyti esame raginami ir Biblijoje. Štai apaštalas Paulius skatino Romoje gyvenančius krikščionis svetingai priimti Febę ir suteikti jai „kokią tik reikia pagalbą“ (Rom 16:1, 2). Anksčiau, kai buvo fariziejus, Paulius į moteris, ko gero, žiūrėjo su panieka – taip kaip kiti fariziejai. Tačiau tapęs krikščioniu su jomis elgėsi maloniai ir pagarbiai. Jis sekė Jėzaus pavyzdžiu. w20.09 20 ¶1–2

Ką konkrečiai galėtume daryti, kad sužadintume studijuotojui norą skelbti gerąją naujieną? Biblijos studijuotoją galėtume paklausti: „Kaip pasikeitė tavo gyvenimas, kai pradėjai vadovautis Biblijos principais? Ar kitiems būtų naudinga juos žinoti? Ar galėtum kaip nors tiems žmonėms padėti?“ (Pat 3:27; Mt 9:37, 38). Verta dėmesio tai, kad Jėzus liepė mums mokyti žmones laikytis visko, ką jis yra įsakęs. Be abejo, tai pasakytina ir apie du svarbiausius įsakymus – mylėti Dievą ir artimą. Jie glaudžiai siejasi su evangelizacijos ir Kristaus mokinių ruošimo darbu (Mt 22:37–39). Meilė yra pagrindinis motyvas, skatinantis mus skelbti gerąją naujieną. Suprantama, mintis, kad reikės eiti į tarnybą po namus, kai kuriuos studijuotojus galbūt baugins. Todėl patikinkime juos, kad su Jehovos pagalba tą baimę įmanoma įveikti (Ps 18:1–3; Pat 29:25). w20.11 3 ¶6–8

Prisėdęs ruoštis studijoms nepamiršk pasimelsti Jehovai. Paminėk maldoje savo studijuotoją, jo reikmes ir aplinkybes. Taip pat paprašyk Dievą padėti mokyti paveikiai. Prisimink: tavo tikslas padėti studijuotojui augti dvasiškai ir pasikrikštyti. Dar jis turėtų išsiugdyti įprotį kasdien skirti laiko pabendrauti su Jehova – jo klausytis ir su juo kalbėti. Jehovos klausytis studijuotojas gali kasdien skaitydamas Bibliją, o kalbėtis su juo – kasdien jam melsdamasis (Joz 1:8; Ps 1:1–3). Kiekvienas studijas pradėk ir užbaik nuoširdžia malda, maldose paminėk ir studijuotoją. Jas girdėdamas, jis mokysis melstis iš širdies, taip pat supras, kad į Dievą turi kreiptis vardu ir tą daryti per Jėzų Kristų (Mt 6:9; Jn 15:16). Kasdien skaitydamas Bibliją ir melsdamasis Kūrėjui – jo klausydamasis ir su juo kalbėdamas – studijuotojas artinsis prie jo (Jok 4:8). w20.10 8 ¶8; 9 ¶10–11

Jehovos tarnai ir šiandien deda didžiules pastangas, kad bendruomenėse, kaip ir pirmajame amžiuje, vyrautų tvarka ir ramybė (Apd 16:4, 5). Pavyzdžiui, jeigu tau tektų dalyvauti kitos bendruomenės Sargybos bokšto studijose – savoje šalyje ar kur nors užsienyje, – tu žinai, kaip tos studijos vyks ir koks straipsnis bus aptariamas. Atėjęs į sueigą nesijausi nejaukiai. Tokia vienybė įmanoma tik dėl Dievo dvasios veikmės (Sof 3:9). Ką galime daryti mes? Pagalvokime, ar stengiamės palaikyti savo bendruomenėje taiką ir vienybę? Ar klausome tų, kurie bendruomenėje vadovauja? Ar esame patikimi ir pareigingai atliekame mums patikėtas užduotis? Ar esame punktualūs, paslaugūs ir pasirengę padėti? (Jok 3:17) Jei matome, kad reikėtų pasitempti, prašykime Dievą šventosios dvasios ir leiskime jai veikti mūsų gyvenime. Neabejokime, dvasia padės mums tapti tokiais krikščionimis, kuriuos bendruomenės broliai ir sesės labai mylės ir vertins. w20.10 23 ¶12–13

Dievo Žodis mums – tarsi veidrodis (Jok 1:23–25). Dauguma į veidrodį pasižiūrime kiekvieną rytą prieš kur nors išeidami. Pamatę ką ne taip iškart susitvarkome, kad niekas į mus nerodytų pirštais. Panašiai kasdien skaitydami Bibliją pamatome, kur reikia pataisyti savo mąstymą. Daugelis įsitikino, kad ryte prieš išeinant iš namų naudinga paskaityti dienos citatą ir komentarus. Tas mintis jie apmąsto ir stengiasi jas pritaikyti praktikoje. Tačiau vien dienos citatos ir komentarų nepakanka, – dar kasdien turime skirti laiko pačios Biblijos skaitymui ir jos minčių apmąstymui. Regis, tokį paraginimą girdime gana dažnai, tačiau jo klausyti būtina, kad neišklystume iš siaurojo kelio. Vaizdžiai tariant, Dievo Žodis yra tarsi rentgenas, galintis parodyti, ko akimis nepamatysi. Bet kad Biblijos ar atsakingų bendruomenės brolių pamokymai būtų mums naudingi, turime nuolankiai juos priimti. w20.11 18 ¶3; 20 ¶8

Nors priešininkai pirmojo amžiaus krikščionis nuolat persekiojo, buvo ir ramesnių laikotarpių. Jėzaus mokiniai tada nesėdėdavo rankų sudėję. Jie ir toliau nenuilstamai skelbė gerąją naujieną. Dėl to, kad tie krikščionys nenustojo garsinti žinios apie Dievo Karalystę, jų gretos augo. Akivaizdu, Jėzaus mokiniai pagarbiai bijojo Jehovos ir Jehova jų pastangas gerai išnaudoti ramybės laikotarpį laimino (Apd 9:26–31). Pirmieji Jėzaus mokiniai gerąją naujieną skelbė kada tik galėjo ir kur galėjo. Štai apaštalas Paulius, supratęs, kad jam buvo atvertos „plačios durys“ darbuotis Efeze, ta galimybe pasinaudojo. Jis pasiliko mieste ir uoliai garsino žinią apie Karalystę (1 Kor 16:8, 9). Tie krikščionys „užsiėmė mokymu ir su daugeliu kitų skelbė gerąją naujieną, garsino Jehovos žodį“ (Apd 15:30–35). Kokių rezultatų tai davė, pasako šios dienos citata. w20.09 15–16 ¶6–8

Dėl to, kad nusidėjo, pirmasis žmogus užtraukė savo palikuoniams pražūtį, – jo neklusnumo padarinius jaučiame iki šiol. O štai apie Jėzų apaštalas Paulius sako: „Per žmogų vyks ir mirusiųjų prisikėlimas.“ Kokią nuostabią viltį mums suteikia Jėzaus prikėlimas! Paulius priduria: „Kaip per Adomą visi miršta, taip Kristaus dėka visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15:22). Ką Paulius turėjo omenyje sakydamas: „Per Adomą visi miršta“? Iš savo protėvio Adomo visi žmonės, visi jo palikuoniai, yra paveldėję nuodėmę ir netobulumą, todėl miršta (Rom 5:12). Jie, apaštalo žodžiais tariant, „bus atgaivinti“, tai yra prikelti iš mirties. Tačiau Adomo tarp prikeltųjų nebus. Kodėl galime taip sakyti? Išpirka buvo sumokėta ne už jį, nes jis buvo tobulas žmogus ir pats nusprendė neklausyti Jehovos. Adomą Dievas nubaudė „amžina mirtimi“ – bausme, kokios sulauks visi, kuriuos „Žmogaus Sūnus“ priskirs prie „ožkų“ (Mt 25:31–33, 46; Hbr 5:9). w20.12 5 ¶13–14

Jei negauname norimos užduoties, pasimokyti galime iš angelų. Štai sykį Jehova pasiteiravo savo dvasinių sūnų, kaip būtų galima pergudrauti nedorąjį karalių Ahabą. Keli iš jų pateikė pasiūlymus, bet tik vienam Jehova pasakė: „Taip ir daryk“ (1 Kar 22:19–22). Ar kiti angelai nusivylė? Ar manė, kad be reikalo stengėsi? Vargu. Angelai yra nuolankūs ir siekia garbės ne sau, o Jehovai (Ts 13:16–18; Apr 19:10). Garbingiausia mūsų užduotis yra garsinti Jehovos vardą ir skelbti apie jo Karalystę. Jehova mus vertina ne pagal paskirtus darbus ar užduotis. Jam svarbiausia, kad būtume kuklūs ir nuolankūs. Tokios savybės patinka ir bendratikiams. Todėl melsk Jehovą, kad padėtų tau mokytis kuklumo ir nuolankumo. Imk pavyzdį iš nuolankių Jehovos tarnų, apie kuriuos rašoma jo Žodyje, ir daryk gera savo bendratikiams (1 Pt 5:5). w20.12 26 ¶16–17

Išgelbėjimo šalmas yra Jehovos duota viltis, kad būsime išvaduoti iš mirties ir gausime amžino gyvenimo dovaną (1 Tes 5:8; 1 Tim 4:10; Tit 1:1, 2). Viltis saugo mūsų protą. Ji skatina mus susitelkti į Dievo duotus pažadus ir nenuleisti rankų, kai susiduriame su problemomis. Išgelbėjimo šalmą dėvime, jeigu nuolat stengiamės derinti savo mąstyseną su Jehovos valia. Pavyzdžiui, savo viltis dedame ne į turtą, o į Dievą (Ps 26:2; 104:34; 1 Tim 6:17). Dvasios kalavijas yra Dievo Žodis. Prieš šį kalaviją neatsilaiko jokia apgaulė, jis išvaduoja žmones iš melagingų mokymų ir žalingų įpročių (2 Kor 10:4, 5; 2 Tim 3:16, 17; Hbr 4:12). Kaip galime šį kalaviją įvaldyti? Turime studijuoti Bibliją asmeniškai ir gerai pasinaudoti Dievo organizacijos teikiamu mokymu (2 Tim 2:15). w21.03 27 ¶4; 28–29 ¶10–11

Net ir tremtyje apaštalui Jonui rūpėjo kitų gerovė. Pavyzdžiui, gavęs nuo Jėzaus regėjimus, Jonas pasirūpino, kad apie juos sužinotų ir bendruomenės. Jis viską aprašė Apreiškimo knygoje ir ją pasiuntė bendratikiams (Apr 1:1). Paskui, tikriausiai jau po tremties, Jonas evangelijoje papasakojo apie Jėzaus gyvenimą ir tarnystę. Taip pat parašė tris tėviškos meilės kupinus laiškus ir juose stiprino brolius ir seses. Kaip tu gali sekti Jono pavyzdžiu? Kaip ir jis, nusistatyk tinkamus gyvenimo siekius. Šėtonas norėtų, kad susitelktum į save, – stengtumeisi užsidirbti kuo daugiau pinigų ar išgarsėti. Meilė skatina rinktis kitokį kelią – aukoti savo laiką ir jėgas artimo labui. Šį kelią pasirinko daug Dievui atsidavusių krikščionių. Jie uoliai skelbia žmonėms gerąją naujieną ir padeda jiems susidraugauti su Jehova. w21.01 10 ¶9–10

Jehonatanas galėjo imti Dovydui pavydėti. Juk jis buvo karaliaus Sauliaus sūnus, teisėtas sosto paveldėtojas (1 Sam 20:31). Bet Jehonatanas buvo kuklus ir atsidavęs Jehovai vyras, todėl palaikė Jehovos pasirinktą būsimąjį karalių Dovydą. Jis liko draugui ištikimas, nors dėl to užsitraukė tėvo nemalonę (1 Sam 20:32–34). Jehonatanas buvo puikus lankininkas ir narsus karys. Apie jį ir Saulių pats Dovydas vėliau sakė: „Greitesni už erelį jie buvo, galingesni už liūtą“ (2 Sam 1:22, 23). Taigi Jehonatanas turėjo kuo pasigirti, buvo pasiekęs nemažai pergalių kovose. Tačiau jis nesistengė Dovydo pranokti ir jam nepavydėjo. Priešingai, žavėjosi savo jaunuoju draugu, matydamas, koks šis drąsus ir kaip pasitiki Jehova. Prisiminkime, kad būtent tada, kai Dovydas nukovė Galijotą, Jehonatanas pamilo Dovydą kaip save patį. w21.01 21 ¶6; 22 ¶8–9

Visų krikščionių vadovas Jėzus Kristus yra tobulas, niekada neklysta. O ištekėjusios moters galva – jos vyras – yra netobulas žmogus ir daro klaidų, todėl paklusti jam ne visada lengva. Taigi jei mergina ketina tekėti, turėtų apie savo būsimąjį sutuoktinį pasvarstyti: „Iš ko matosi, kad jis bus geras šeimos galva? Ar dvasinė veikla užima reikšmingą vietą jo gyvenime? Jeigu ne, ar tikrai galiu tikėtis, kad jis gebės rūpintis dvasiniais šeimos poreikiais?“ Suprantama, sesei derėtų įvertinti ir savo pačios dvasinį brandumą. Ji galėtų pamąstyti: „Kokios yra mano charakterio savybės? Ar jos padės stiprinti mudviejų ryšį? Ar esu kantri ir dosni? Ar artimi mano santykiai su Jehova?“ (Mok 4:9, 12). Ar mergina santuokoje bus laiminga, labai priklauso nuo jos sprendimų, priimtų dar prieš santuoką. Dauguma mūsų seserų nuolankiai pripažįsta savo vyro autoritetą. Jos rodo gerą pavyzdį kitoms sesėms ir už tai nusipelno pagyrimo. w21.02 8 ¶1–2

Pastaruoju metu nemažai skelbėjų mokosi svetimos kalbos, siekdami daugiau nuveikti tarnyboje ir padėti skelbti gerąją naujieną ten, kur trūksta skelbėjų. Taip jie apsisprendžia dėl to, kad nori būti Jehovai naudingesni. Suprantama, išmokti laisvai kalbėti svetima kalba tiems krikščionims užtrunka nemažai laiko, kartais prireikia net kelerių metų. Tačiau net ir gerai jos nemokėdami jie labai pasitarnauja bendruomenei. Rodydami sektiną pavyzdį ir dalydamiesi sukaupta patirtimi tie broliai ir sesės stiprina bendratikių tikėjimą. Mes labai vertiname juos už tai, kad taip aukojasi dėl kitų! Jeigu brolis dar nekalba laisvai savo bendruomenės kalba, tai neturėtų būti kliūtis rekomenduoti jį tarnauti vyresniuoju ar patarnautoju. Tokias rekomendacijas vyresnieji turi teikti atsižvelgdami į tai, kiek brolis atitinka Biblijoje išdėstytus reikalavimus, o ne į tai, kaip jis kalba savo bendruomenės kalba (1 Tim 3:1–10, 12, 13; Tit 1:5–9). w20.08 30 ¶15–16

Daugelis mano, kad laimingas būsi tik jeigu esi sveikas, turi daug pinigų, darnią šeimą. Tačiau Jokūbas rašo, kad žmogus gali būti laimingas netgi sunkiomis aplinkybėmis, – džiaugsmo jam suteiks Dievo dvasia (Gal 5:22). Krikščionis yra laimingas dėl to, kad seka Jėzaus pavyzdžiu ir daro, kas patinka Jehovai (Lk 6:22, 23; Kol 1:10, 11). Jo džiaugsmą galima palyginti su liepsna žibinte. Kaip žibinto gaubtas apsaugo liepsną nuo vėjo ir lietaus, taip Jehova savo tarnui suteikia dvasinę apsaugą. Todėl džiaugsmas krikščionio širdyje negęsta, kai pašlyja sveikata ar kai užeina nepriteklius. Jo neužtemdo ir šeimos narių ar kitų žmonių pajuokos ir priešiškumas. Tokius išbandymus Dievo tarnas atlaiko su džiaugsmu, žinodamas, kad taip įrodo esąs tikras Kristaus mokinys (Mt 10:22; 24:9; Jn 15:20). Štai kodėl Jokūbas parašė žodžius, parinktus dienos citata. w21.02 28 ¶6

Skaitydamas Bibliją stenkis įsiminti eilutes, teikiančias ramybę ir stiprinančias pasitikėjimą Jehova. Kad jas įsiminti būtų lengviau, skaityk balsu arba užsirašyk ir retkarčiais vis pasikartok. Jozuei buvo paliepta gilintis į Dievo įstatymą, kad gebėtų elgtis išmintingai ir išliktų drąsus įvairiomis aplinkybėmis (Joz 1:8, 9). Dievo Žodyje užrašytos mintys gali padėti ir tau išsaugoti dvasios ramybę, – netgi tada, kai padėtis atrodo beviltiška (Ps 27:1–3; Pat 3:25, 26). Be to, padrąsinančių minčių semkis klausydamas sueigose sakomų kalbų, komentarų, taip pat bendraudamas su broliais ir sesėmis (Hbr 10:24, 25). O kai būna nelengva, išsipasakok kuriam nors draugui iš bendruomenės. w21.01 6 ¶15–16

Stiprus tikėjimas tave, jaunuoli, paskatino pasiaukoti Dievui ir pasikrikštyti. Jehova maloningai priėmė tave į savo šeimą. Tačiau ir toliau Dievu pasitikėk visada – ne tik kai reikia priimti svarbiausius gyvenimo sprendimus, bet ir tada, kai reikalas atrodo ne toks rimtas. Galvok apie Dievo valią tiek apsispręsdamas dėl darbo ar gyvenimo siekių, tiek, pavyzdžiui, rinkdamasis pramogas. Nemanyk, kad viską gerai žinai. Patyrinėk, kokie Biblijos principai taikytini tavo aplinkybėmis, ir jais vadovaukis (Pat 3:5, 6). Tada Jehova tavimi džiaugsis ir pelnysi brolių ir sesių pasitikėjimą. Aišku, ir tu, ir visi mes esame netobuli ir darome klaidų. Tačiau argi dėl to turėtume liautis tarnavę Jehovai visomis išgalėmis? w21.03 6 ¶14–15

Gal tau tenka nuolat kęsti šeimos narių priešiškumą? O gal gyveni šalyje, kur Jehovos liudytojų veikla labai suvaržyta ar net uždrausta? Jeigu taip, daug stiprybės pasisemsi, pavyzdžiui, skaitydamas 2 Timotiejui 1:12–16 ir 4:6–11, 17–22. Apaštalas Paulius Antrąjį laišką Timotiejui rašė būdamas kalėjime. Prieš perskaitydamas minėtas eilutes pasakyk Jehovai, kokia našta slegia tavo širdį. Atvirai jam išsakyk, kaip jautiesi. Tada paprašyk jį pagalbos įžvelgti, kokiais principais vadovavosi apaštalas Paulius. Jeigu tuos principus aiškiai suvoksi, žinosi, kaip tau derėtų elgtis. Jehova buvo įspėjęs Paulių, kad priešininkai jį įnirtingai persekios (Apd 21:11–13). O kaip jis padėjo apaštalui viską ištverti? Išklausydavo jo maldas ir prireikus sustiprindavo. Jehova patikino Paulių, kad už uolų triūsą jo laukia didelis apdovanojimas. Taip pat paskatino ištikimus apaštalo draugus suteikti jam praktinę pagalbą. w21.03 17–18 ¶14–15, 19