Rugpjūtis

Tiktai Jėzaus draugai turės naudos iš jo išperkamosios aukos. Jėzus sakė, kad atiduos gyvybę už draugus (Jn 15:13). O kaip bus su daugybe Dievo tarnų, gyvenusių iki Kristaus? Jiems irgi reikės Jėzų pažinti ir pamilti. Tų ištikimųjų laukia prikėlimas, tačiau amžinai gyventi jie galės tik tapę Jėzaus draugais (Jn 17:3; Apd 24:15; Hbr 11:8–12, 24–26, 31). Mums suteikta garbė skelbti gerąją naujieną apie Karalystę ir labai džiaugiamės, kad dirbti šį darbą galime drauge su Jėzumi. Kai Dievo Sūnus gyveno žemėje, jį pažinojo kaip didį Mokytoją. Kai grįžo į dangų, jis tapo bendruomenės galva ir nuo tada vadovauja gerosios naujienos skelbimo ir mokinių ruošimo darbui. Jėzus mato, kad kiek galėdami stengiamės padėti žmonėms pažinti jį ir jo Tėvą, ir tas pastangas labai vertina. Vis dėlto be Jėzaus ir Jehovos pagalbos atlikti šio darbo mums nebūtų įmanoma (Jn 15:4). w20.04 22 ¶7–8

Iš pradžių šiaurės ir pietų karalių vaidmenis atliko karalystės, plytėjusios į šiaurę ir į pietus nuo Izraelio krašto (Dan 10:14). Tačiau diduma Danieliaus 11 skyriuje nusakytų dalykų taikytini ne Izraelio tautai, o krikščionims, nes per 33 m. e. m. Penkiasdešimtines Jehova apreiškė, kad būtent juos dabar laiko savo tauta (Apd 2:1–4; Rom 9:6–8; Gal 6:15, 16). Kaip tad žinoti, kokios valstybės laikui bėgant atliko šiaurės ir pietų karalių vaidmenis? Tai išsiaiškinti padeda trys veiksniai. Pirma, tų karalių viešpatavimas vienaip ar kitaip atsiliepė Dievo tautai. Antra, savo priešiškumu šiai tautai jie parodė, kad nekenčia tikrojo Dievo Jehovos. Trečia, jie visada varžėsi dėl įtakos pasaulyje. w20.05 2–3 ¶3–4

Jehova gali būti tuo, kuo pagal aplinkybes prireikia, kad atliktų, ką sumanęs. Be to, Jehova įgalina jam tarnaujančius netobulus žmones būti, kuo reikia, kad jo valia įvyktų (Iz 64:8). Visa tai laiduoja, kad Jehovai niekas nesutrukdys ir jo apreikštas žodis visada išsipildys (Iz 46:10, 11). Apmąstydami, ką mūsų dangiškasis Tėvas yra padaręs ir ką daryti įgalina mus, stipriname savo ryšį su juo. Pagarbią baimę mums kelia, pavyzdžiui, įstabūs Jehovos kūriniai (Ps 8:3, 4). Didžiulį įspūdį daro ir tai, kiek daug jis nuveikia per savo ištikimus tarnus. Jehovos vardas išties šlovingas! Jis daug pasako ir apie patį Jehovą, ir apie jo darbus (Ps 89:7, 8). w20.06 9 ¶6–7

Žemėje nei gyvūnai, nei žmogus negalėtų gyventi be deguonies. Gyvos būtybės deguonį įkvepia (per metus, kaip manoma, jo suvartojama apie šimtas milijardų tonų), o iškvepia anglies dvideginį. Kas lemia, kad deguonies atsargos neišsenka ir kad anglies dvideginio, „šalutinio produkto“, atmosferoje neprisikaupia per daug? Itin svarbų darbą čia atlieka augalai – nuo didžiulių medžių iki smulkiausių dumblių. Jie sugeria anglies dvideginį ir išskiria deguonį. Taigi deguonies apytaka – Jehovos sumanytas gamtos ciklas, būtinas gyvybei palaikyti. Ne veltui Biblijoje pasakyti žodžiai, parinkti šios dienos citata. Jehova įkurdino mus išties nuostabiuose namuose ir viskuo aprūpina. Ar neturėtume būti jam už tai dėkingi? (Ps 115:16) Kasdien mąstykime apie Dievo kūrybą. Matydami, kiek daug gera jis mums teikia, jausime paskatą jam už tai dėkoti. Ir savo planetos neterškime – tausokime ją. w20.05 22 ¶5, 7

Jehova visais laikais elgiasi išmintingai, kantriai, teisingai, taip pat rodo įvairiopai savo galią. Maža to, niekada nepristinga meilės (1 Jn 4:8). Akivaizdu, nuo pat maišto Edene Jehova nenuilstamai darbuojasi, kad jo vardas būtų laikomas šventu. Siekdamas, kad kuo daugiau žmonių imtų abejoti Dievo galia, teisingumu, išmintimi ir meile savo kūriniams, Šėtonas iki pat šiol skleidžia apie jį visokius melus, pavyzdžiui, kad Dievas griežtas ir pernelyg reiklus. Piktasis netgi perša mintį, kad Dievo apskritai nėra. Dar Šėtonas kaltina Jehovą žiaurumu – meluoja, kad jis kankina žmones pragare. Nemažai žmonių tais melais patiki ir nebenori Dievui tarnauti. Šėtonas darys viską, kad nuo Dievo nusigręžtum ir tu. Ką, tai žinodamas, darysi? w20.06 5 ¶13–15

Brolių ir sesių, kuriems tenka mokytis naujos kalbos, yra daugelyje bendruomenių. Jiems gali būti sunku svetima kalba dėstyti mintis. Bet pernelyg to nesureikšminkime. Matydami, kaip tie broliai ir sesės myli Jehovą ir kaip noriai jam tarnauja, nuoširdžiai juos gerbkime ir mylėkime. Vien dėl to, kad jie laisvai nekalba mūsų kalba, nesakykime „man tavęs nereikia“ (1 Kor 12:21). Jehova pagerbė mus duodamas daug prasmingo darbo bendruomenėje. Jam brangūs esame visi – ar būtume vyrai ar moterys, susituokę ar vieni, jauni ar pagyvenę, kalbėtume bendruomenės kalba laisvai ar ne itin (Rom 12:4, 5; Kol 3:10). Tad supraskime, kad bendruomenėje kiekvienas esame reikalingas, ir nuoširdžiai gerbkime ir mylėkime visus bendratikius. w20.08 31 ¶20–22

Nors daugelis atėniečių garbino stabus, gyveno palaidai ir buvo persiėmę filosofinių idėjų, apaštalas Paulius nelaikė jų beviltiškais ir, nekreipdamas dėmesio į užgaules, toliau skelbė jiems gerąją naujieną. Anksčiau jis pats buvo „piktžodžiautojas, persekiotojas ir akiplėša“, vis dėlto pasikeitė ir atsivertė į krikščionybę (1 Tim 1:13). Jėzus tikėjo, kad jis gali tapti jo sekėju. Panašiai, Paulius tikėjo, kad atėniečiai gali tapti krikščionimis. Akivaizdu, apaštalo įsitikinimas nebuvo tuščias (Apd 9:13–15). Pirmajame amžiuje Jėzaus mokiniais tapo įvairiausios kilmės, padėties ir įsitikinimų žmonės. Korinto bendruomenei Paulius rašė, kad kai kurie jos nariai kadaise darė nusikaltimus ir gyveno labai palaidai. Tačiau paskui pasakė, kad jie yra „nuplauti, pašventinti, pripažinti teisiais“ (1 Kor 6:9–11). O tu ar būtum pagalvojęs, kad tokie žmonės pasikeis ir taps Kristaus sekėjais? w20.04 12 ¶15–16

Jeigu brolis ar sesė išreiškia abejones, ar Jehovai tarnauti verta, vyresnieji tokio bendratikio nepasmerks: jie stengsis suprasti, kodėl jis vienaip ar kitaip kalba ar elgiasi. Tik išsiaiškinę priežastis tie broliai matys, kokios Biblijos mintys bendratikį labiausiai padrąsintų. Išsigandęs karalienės Jezabelės, Elijas pabėgo į dykumą (1 Kar 19:1–3). Pranašas manė, kad iš tarnystės jokios naudos, ir net meldė Jehovą atimti jam gyvastį (1 Kar 19:10). Suprasdamas pranašo jausmus, Jehova ant jo nesupyko. Priešingai, savo tarną patikino, kad šis nėra vienas ir gali kliautis jo pagalba. Taip pat davė suprasti, kad turi jam daug darbo. Jehova su atjauta išklausė Elijo nuogąstavimus ir patikėjo jam naujų užduočių (1 Kar 19:11–16, 18). Kokią pamoką čia galime įžvelgti? Su neveikliais bendratikiais visi turime elgtis atjaučiai. Ypač supratingi turėtų būti bendruomenės vyresnieji. Kai brolis ar sesė lieja savo jausmus – dėl ko nors apmaudauja arba sako, kad nėra vertas Jehovos atleidimo, – tie broliai jį išklausys, taip pat patikins, kad Jehovai jis labai brangus. w20.06 21–22 ¶13–14

Mes mielai leidžiame laiką su bičiuliais ir artimaisiais ir tai yra Jehovos dovana (Ps 133:1). Bendryste su draugais džiaugėsi ir Jėzus (Jn 15:15). Biblijoje rašoma, kad tikri draugai gali būti didžiulė parama sunkiu metu (Pat 18:24). Ir dar sakoma, kad negerai būtų nuo kitų atsiskirti (Pat 18:1). Kai kurių manymu, daug draugų galima susirasti socialiniuose tinkluose. Vis dėlto turėtume būti atsargūs, kad neperžengtume tam tikrų ribų. Įvairūs tyrimai rodo, kad nemažai žmonių, daug laiko praleidžiančių socialiniuose tinkluose, iš tikrųjų yra labai vieniši ir prislėgti. Kodėl? Žmonės į socialinius tinklus dažnai kelia nuotraukas, kuriose užfiksuoti gražiausi jų gyvenimo momentai, susitikimai su draugais, aplankytos įspūdingos vietos, ir ne vienas į tas nuotraukas žvelgdamas pagalvoja, kad jo gyvenimas pilkas ir nuobodus. w20.07 5–6 ¶12–13

1988 m. spalio 1 d. Sargybos bokšto numeryje rašoma: „Vyresnieji pripažįsta, kad Kristus ir šventoji dvasia bet kuriam iš vyresniųjų gali priminti Biblijos principą, kuris padėtų priimti sprendimą svarstomu klausimu (Apd 15:7–15). Dvasia vadovauja visiems vyresniesiems, o ne išskirtinai kuriam nors vienam.“ Pagarbus brolis per vyresniųjų susitikimą neskuba kaskart pirmas reikšti savo nuomonės, pokalbyje nedominuoja. Toks vyresnysis supranta, kad jo nuomonė gali būti ir neteisinga. Savo požiūrį jis išsako nuolankiai, o kai kalba kiti, atidžiai klausosi. Prisiminęs svarstomu klausimu tinkantį Biblijos principą, brolis būtinai juo pasidalija, taip pat vadovaujasi „ištikimo ir nuovokaus vergo“ nurodymais (Mt 24:45–47). Jeigu svarstydami klausimus vyresnieji kalba ir elgiasi pagarbiai, Dievo dvasia yra su jais ir padeda priimti teisingus sprendimus (Jok 3:17, 18). w20.08 27 ¶5–6

Apaštalo Pauliaus priešai buvo už jį kur kas stipresni ir galingesni. Jų paliepimu apaštalas ne sykį buvo sumuštas ir uždarytas į kalėjimą. Be to, Pauliui teko nukentėti nuo žmonių, iš kurių tikėjosi draugiško palaikymo. Kai kurie bendratikiai netgi tapo jam priešais (2 Kor 12:11; Fil 3:18). Tačiau Paulius visus savo priešus nugalėjo. Kokia prasme? Jis ir toliau ryžtingai skelbė gerąją naujieną apie Karalystę. Nors kai kurie broliai ir sesės apaštalą nuvildavo, jis ir toliau ištikimai juos mylėjo. Svarbiausia, Paulius su atsidavimu tarnavo Dievui iki pat gyvenimo pabaigos (2 Tim 4:8). Visas negandas jis ištvėrė ne dėl to, kad buvo stiprus, o dėl to, kad kliovėsi Jehova. Gal tave įžeidinėja ar žemina? Su blogiu kovok padėdamas žmonėms pažinti Jehovą ir suprasti Biblijos mokymus. Kad tą kovą laimėtum, su žmonėmis diskutuok remdamasis Biblija, būk pagarbus ir malonus tiems, kurie elgiasi su tavimi neteisingai, ir daryk gera visiems, netgi priešams (Mt 5:44; 1 Pt 3:15–17). w20.07 17–18 ¶14–15

Ar tikrai Jehova, visagalis Dievas, yra nuolankus? Taip. Tai byloja ir Dovydo žodžiai, parinkti šios dienos citata (Ps 18:35). Galimas dalykas, Dovydas tuos žodžius rašydamas galvojo apie dieną, kai pranašas Samuelis atėjo į jo tėvo namus su užduotimi patepti būsimą Izraelio karalių. Iš aštuonių sūnų Dovydas buvo jauniausias, tačiau būtent jį Jehova išsirinko karaliumi vietoj Sauliaus (1 Sam 16:1, 10–13). Dovydas, be abejo, pritartų šiems vieno psalmininko žodžiams: „[Jehova] lenkiasi į dangų ir į žemę pažiūrėti, iš dulkių pakelia varguolį, iš pelenų krūvos ištraukia vargšą ir pasodina prie didžiūnų“ (Ps 113:6–8). Kad Jehova yra nuolankus, suprantame iš to, kaip jis žiūri į netobulus žmones. Jehova ne tik pripažįsta mus savo tarnais – jis nori, kad būtume jo draugai (Ps 25:14). Dievas netgi atsiuntė savo Sūnų išpirkti mūsų nuodėmių. Tai liudija, kad jis yra gailestingas ir atjautus. w20.08 8 ¶1–3

Dievas yra nustatęs dieną ir valandą, kai šiam nedoram pasauliui padarys galą. Jis kantrus ir pirma laiko veiksmų nesiims (Mt 24:36). Aišku, mirusiuosius prikelti jis norėtų ir greičiau, tačiau kantriai laukia, kol tam ateis nustatytas metas (Job 14:14, 15; Jn 5:28). Turėtume būti jam už tai dėkingi. Pagalvokime: būdamas kantrus Jehova daugybei žmonių, įskaitant mus pačius, davė laiko atgailauti dėl savo nuodėmių ir pasikeisti. Dievas nori, kad kuo daugiau žmonių išsigelbėtų ir gyventų amžinai. Tad būkime dėkingi Dievui už jo kantrybę – uoliai ieškokime tų, kurių širdis pasirengusi priimti tiesą, padėkime jiems pamilti Jehovą ir tapti jo tarnais (Apd 13:48). Tada jie, kaip ir mes, dėl Jehovos kantrybės galės tikėtis išsigelbėti. w20.08 18 ¶17

Žinios iš Biblijos turi ne tik pasiekti studijuotojo protą, bet ir paliesti širdį. Kodėl? Todėl, kad tik tada jis norės gyventi pagal tai, ką sužinojo. Minios ėjo paskui Jėzų ne tik dėl to, kad jis mokė logiškai ir suprantamai, bet ir dėl to, kad jo žodžiai lietė jų širdį (Lk 24:15, 27, 32). Tavo studijuotojas turi suprasti, kad Jehova yra ne beasmenė jėga, o galingas Asmuo, su kuriuo žmogus gali turėti artimą ryšį, – jo Tėvas, Dievas ir Draugas (Ps 25:5). Todėl per Biblijos studijas pabrėžk, kokia nuostabi asmenybė Jehova yra (Iš 34:5, 6; 1 Pt 5:6, 7). Akcentuok tai per kiekvieną susitikimą – nesvarbu, kokią temą aptariate. Atkreipk dėmesį į tai, koks jis geras, atjautus ir kaip žmones myli. Svarbiausias iš Dievo įsakymų, anot Jėzaus, yra toks: „Mylėk Jehovą, savo Dievą“ (Mt 22:37, 38). Tad padėk studijuotojui Jehovą nuoširdžiai pamilti. w20.10 10 ¶12

Jėzus su moterimis buvo pagarbus (Jn 4:27). Ypač jis gerbė tas moteris, kurios vykdė jo Tėvo valią. Įsidėmėtina, kad Jėzus vadino jas seserimis, taigi, savo dvasine šeima jis laikė ne tik vyrus, bet ir moteris (Mt 12:50). Jėzus elgėsi su moterimis kaip tikras draugas. Antai jis artimai bičiuliavosi su Marija ir Morta; abi, tikėtina, buvo netekėjusios (Lk 10:38–42). Seserys šalia Jėzaus jautėsi laisvai. Marija nebijojo atsisėsti prie Jėzaus, savo Mokytojo, kojų, o Morta – atvirai jam pasakyti, kaip jaučiasi dėl to, kad Marija paliko ją vieną patarnauti. Drauge leisdamas su jomis laiką, Jėzus išnaudojo progą pastiprinti jas dvasiškai. Pas Mortą, Mariją ir jų brolį Lozorių Jėzus lankėsi ne kartą ir tuo parodė, kad jam labai rūpi, kaip jiems sekasi (Jn 12:1–3). Morta ir Marija žinojo, kad bet kada gali kreiptis į Jėzų pagalbos, todėl Lozoriui sunkiai susirgus nedvejodamos pasiuntė savo bičiuliui apie tai žinią (Jn 11:3). w20.09 20 ¶3; 21 ¶6

Jėzaus mokiniai vylėsi, kad Dievo Karalystė greitai apsireikš ir išvaduos juos iš romėnų jungo. O mes tikimės išvysti metą, kai toji Karalystė pašalins blogį ir įkurs naują, teisingą pasaulį (2 Pt 3:13). Kol tai įvyks, turime kantriai laukti. Štai Nojui Dievas davė užtektinai laiko, kad pastatytų laivą ir perspėtų žmones apie artėjantį tvaną (2 Pt 2:5; 1 Pt 3:20). Jehova taip pat kantriai klausėsi Abraomo, kai šis keliskart išreiškė susirūpinimą dėl jo sprendimo sunaikinti Sodomos ir Gomoros miestus (Pr 18:20–33). O koks kantrus ištisus šimtmečius Dievas buvo maištingai Izraelio tautai! (Neh 9:30, 31) Jehovos kantrybė akivaizdi ir šiandien – jis trokšta, kad visi, kuriuos prie savęs patraukia, atgailautų, ir duoda jiems laiko pasikeisti (2 Pt 3:9; Jn 6:44; 1 Tim 2:3, 4). Dirbdami evangelizacijos ir Kristaus mokinių ruošimo darbą mes irgi turime būti kantrūs – sekti Jehovos pavyzdžiu. w20.09 10 ¶8–9

Jehova prikels žmogų tokį, koks buvo – su visais prisiminimais ir išskirtiniais būdo bruožais. Tik pagalvok: Jehova taip tave myli, kad įsimena visa, ką jauti, kalbi, darai ir apie ką mąstai. Jam nebūtų sunku prikelti tave tokį, koks buvai – su tomis pačiomis charakterio ypatybėmis, pažiūromis ir prisiminimais. Karalius Dovydas gerai suprato, kad kiekvienas Jehovai labai rūpime (Ps 139:1–4). Kokius jausmus mums kelia suvokimas, kad Jehova žino apie mus viską? Kai kuriems žmonėms mintis, kad Dievas apie juos žino viską, kelia nerimą. Tačiau mums nuogąstauti tikrai nėra dėl ko, – juk Jehova mumis rūpinasi ir nori padėti. Jam kiekvienas esame ypatingas ir brangus. Dievas mato visa, ką patiriame ir kas formuoja mūsų asmenybę. Argi ne džiugu tai žinoti? Mes niekada nesame vieni – Jehova kasdien, kiekvieną minutę yra šalia ir pasiruošęs padėti (2 Met 16:9). w20.08 17 ¶13–14

Jehovai labai malonu mokyti savo tarnus. Jis nori, kad būtume jo draugai, kad jį mylėtume ir gyventume amžinai. Visa tai nebūtų įmanoma, jeigu jis mūsų nemokytų (Jn 17:3). Pirmajame amžiuje Jehova savo tarnus mokė per krikščionių bendruomenę (Kol 1:9, 10). Didelį darbą atliko ir Jėzaus žadėtasis padėjėjas – šventoji dvasia (Jn 14:16). Ji padėjo krikščionims geriau suprasti šventuosius raštus. Be to, priminė jiems visa, ką buvo sakęs ir padaręs Jėzus; vėliau tai buvo aprašyta evangelijose. Tos žinios stiprino pirmųjų krikščionių tikėjimą, padėjo ugdytis meilę Dievui, jo Sūnui ir vienas kitam. Jehova išpranašavo, kad paskutinėmis dienomis žmonės iš visų tautų kops į jo kalną ir jis mokys juos savo kelių (Iz 2:2, 3). Akivaizdžiai regime, kaip ta pranašystė pildosi. w20.10 24 ¶14–15

Kas gali kliudyti įsiklausyti į gerą draugo pamokymą? Išdidumas. Išdiduoliai mėgsta, kai jiems pataikauja, jie nenori girdėti tiesos (2 Tim 4:3, 4). Tokių žmonių nuomonė apie save labai gera. Štai apaštalas Paulius krikščionis perspėjo: „Jei kas nors, būdamas niekas, mano esąs kažin kas, jis apgaudinėja save“ (Gal 6:3). Labai taiklią mintį pasakė ir karalius Saliamonas: „Išmintingas jaunuolis, kad ir neturtingas, yra geriau negu senas ir kvailas karalius, nebeturintis nuovokos, kad paklausytų patarimo“ (Mok 4:13). Prisiminkime, kaip elgėsi apaštalas Petras, kai Paulius jį viešai supeikė (Gal 2:11–14). Jeigu Petras būtų susitelkęs į tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis Paulius jam papriekaištavo, veikiausiai būtų labai įsižeidęs. Bet jis pamokymą paėmė į širdį ir apmaudo negiežė. Petras vadino Paulių „mylimu broliu“ (2 Pt 3:15). w20.11 21 ¶9, 11–12

Studijuotojai dvasiškai stiprės greičiau, jei įpras lankyti bendruomenės sueigas. Klausydami programos jie geriau supras Biblijos principus, stiprins savo tikėjimą ir meilę Dievui (Apd 15:30–32). Studijuotojui, kuris niekaip neatsikrato kokio nors įpročio, skelbėjas gali papasakoti, kaip kadaise pats su tuo kovojo ir to įpročio atsikratė tik stipriai pamilęs Jehovą (2 Kor 7:1; Fil 4:13). Geriau susipažinę su bendruomenės skelbėjais Biblijos studijuotojai matys, ką reiškia laikytis visų Kristaus įsakymų, o svarbiausia – ką reiškia mylėti Dievą ir artimą (Jn 13:35; 1 Tim 4:12). Iš skelbėjų studijuotojai galės mokytis, kaip kovoti su sunkumais ir išmėginimais. Jie supras, kad visas kliūtis, trukdančias tapti Kristaus sekėju, įveikti įmanoma (Įst 30:11). Taigi, prie studijuotojų dvasinio augimo vienaip ar kitaip gali prisidėti visi bendruomenės broliai ir sesės (Mt 5:16). w20.11 5 ¶10–12

Galimas dalykas, apaštalas Paulius turėjo omenyje tikras grumtynes vienoje iš Efezo arenų (2 Kor 1:8; 4:10; 11:23). Arba galbūt žvėrimis čia pavadino priešiškai nusistačiusius žydus ar kitataučius (Apd 19:26–34; 1 Kor 16:9). Išties Paulius patyrė labai sunkių išmėginimų. Visus juos apaštalas atlaikė, nes nuolat galvojo apie nuostabų Dievo jam pažadėtą atlygį ateityje (1 Kor 15:30, 31; 2 Kor 4:16–18). Dabar laikai labai pavojingi. Kai kurie mūsų broliai ir sesės tampa nusikaltimų aukomis. Kiti gyvena karo apimtose teritorijose ir ten ypač nesaugu. Rizikuodami laisve ar net gyvybe mūsų bendratikiai Jehovai tarnauja ir šalyse, kur mūsų veikla stipriai varžoma arba uždrausta. Visi tie ištikimi Dievo tarnai yra puikus ištvermės pavyzdys. Jie nepasiduoda baimei, nes žino: net jeigu tektų mirti, Jehova ateityje apdovanos juos amžinu gyvenimu. w20.12 9 ¶3–4

Gal kartais būna liūdna, kad dauguma žmonių abejingi tavo skelbiamai gerajai naujienai. Arba gal apskritai mažai jų randi namuose. Ką daryti, kad netgi tokiomis aplinkybėmis neprarastum ūpo? Labai svarbu į tarnybą eiti su tinkama nuostata. Kaip tai suprasti? Prisimink, kad svarbiausia mūsų užduotis – garsinti Jehovos vardą ir skelbti apie jo Karalystę. Jėzus aiškiai pasakė, kad nedaug žmonių ras kelią į gyvenimą (Mt 7:13, 14). Tačiau tarnyboje mes darbuojamės su Jehova, jo Sūnumi ir angelais (Mt 28:19, 20; Apr 14:6, 7). Be to, pats Jehova patraukia prie savęs tuos, kurie nori jam tarnauti (Jn 6:44). Tad jeigu žmogus nepriima mūsų skelbiamos žinios, pernelyg nenusiminkime: tie, kas mūsų nesiklauso šiandien, galbūt klausysis kitą kartą. Pasak sesės vardu Debora, nusiminimas yra galingas Šėtono ginklas. Bet Jehova už Šėtoną nepalyginamai stipresnis. w20.12 26 ¶18–19; 27 ¶21

Daugeliui iš mūsų, kad išlaikytume šeimą, tenka dirbti visu etatu. Tačiau kiek išgalėdami stengiamės paremti ir Dievo organizacijos veiklą. Pavyzdžiui, padedame nuo stichinių nelaimių nukentėjusiems bendratikiams, darbuojamės teokratinėse statybose, remiame organizacijos pasaulinį darbą piniginėmis aukomis. Tai darome iš meilės Dievui ir artimui. Taip pat aktyviai dalyvaujame savo bendruomenės sueigose. Net jeigu iš darbo grįžtame pavargę, vis tiek keliaujame į sueigą. Net jeigu labai jaudinamės, keliame ranką ir komentuojame. Net jeigu mus pačius slegia rūpestis, prieš sueigas ir po jų stengiamės drąsinti bendratikius (Hbr 10:24, 25). Koks džiaugsmas būti tokių atsidavusių Dievui krikščionių brolijoje! w21.01 10 ¶11

Išdidiems žmonėms kitus pagirti nelengva, nes patys trokšta būti liaupsinami. Paprastai jie linkę save iškelti, siekia visus pranokti. Užuot dalijęsi su kitais patirtimi, užduotimis ir darbais, jie sako: „Kad nereikėtų visko perdaryti, geriau padarysiu pats.“ Išdidūs žmonės yra ambicingi ir pavydūs. Jeigu pastebime, kad širdyje pradeda dygti išdidumo daigai, melskime Jehovą padėti „atnaujinti savo protą“, kad toji yda neįsišaknytų (Rom 12:2). Kaip gerai, kad Jehova rodo mums pavyzdį! (Ps 18:35) Matome, kaip nuolankiai jis elgiasi su savo tarnais, ir norime būti tokie kaip jis. Žinoma, nuolankumo ir kuklumo galime mokytis ir iš senovėje gyvenusių Dievo tarnų. Tad atiduokime Jehovai šlovę, nes jis jos vertas (Apr 4:11). w20.08 13 ¶19–20

Santuoka yra tobula Dievo dovana. Deja, mes esame netobuli (1 Jn 1:8). Štai kodėl Dievo Žodyje rašoma, kad sutuoktiniai patirs vienokių ar kitokių „kūno vargų“. Vyrams Jehova patikėjo nelengvą užduotį rūpintis materialiniais ir dvasiniais šeimos poreikiais (1 Tim 5:8). Žmonai irgi nestinga rūpesčių. Be viso to, jai reikia rasti laiko kasdien paskaityti Dievo Žodį, apmąstyti, ką perskaitė, ir nuoširdžiai pasimelsti. Dėl didelio užimtumo sesei gali atrodyti, kad viskam tiesiog nebeužtenka nei laiko, nei jėgų. Tačiau Jehova nori, kad savo ryšį su juo nuolatos ugdytume ir stiprintume, todėl neapleisti dvasinės veiklos labai svarbu (Apd 17:27). Kad būtų lengviau pripažinti netobulo vyro autoritetą ir jo klausyti, žmonai svarbu aiškiai suprasti, kodėl Dievas yra nustatęs tokią tvarką ir kodėl jos laikytis protinga. w21.02 9 ¶3, 6–7

Išmėginimai Dievo tarno tikėjimą užgrūdina tarsi plieną. Kaip iki raudonumo įkaitinta ir greitai atšaldyta kalavijo geležtė tampa labai kieta, taip tikėjimas, atlaikius sunkų išbandymą, dar labiau sutvirtėja. Todėl Jokūbas bendratikius paragino: „Leiskite ištvermei atlikti savo darbą iki galo, kad būtumėte visiškai subrendę, visais atžvilgiais be priekaišto“ (Jok 1:4). Žinodami, kad sunkumai mūsų tikėjimą užgrūdina, galime juos atlaikyti su džiaugsmu. Savo laiške Jokūbas taip pat paminėjo kelias priežastis, dėl kurių džiaugsmas gali nuslopti. Viena priežastis – nežinome, kaip pasielgti. Jeigu patiriame kokį išbandymą, stengiamės daryti, kas patinka Jehovai, nes norime likti jam ištikimi. Taip pat suprantame, kad savo ištikimybe Dievui galime įkvėpti jėgų bendratikiams (Jer 10:23). O kaip tada, jei stokojame išminties – nežinome, ką daryti ir ką sakyti priešininkams? Galime pasijausti, lyg būtume nevaldomų aplinkybių aukos, ir prarasti džiaugsmą. w21.02 28 ¶7–9

Jehova rodo mums pavyzdį, kaip karštai vieniems kitus mylėti. Jeigu liksime Dievui ištikimi, niekas nuo jo meilės mūsų neatskirs (Rom 8:38, 39). Graikiškas žodis, išverstas „karštai“, paraidžiui reiškia „įtemptai“. Kartais mums tenka, taip sakant, įtempti jėgas, kad gebėtume elgtis su bendratikiu broliškai. Pavyzdžiui, jeigu jis mus nuvilia, turime stengtis klausyti šio apaštalo Pauliaus pamokymo: „Mylėkite vieni kitus ir uoliai sergėkite vienybę, kurią dvasia ugdo saistydama jus taikos ryšiu“ (Ef 4:1–3). Nesusitelkime į bendratikių klaidas. Žiūrėkime į savo brolius ir seses taip, kaip Jehova (1 Sam 16:7; Ps 130:3). Kai matome brolių ir sesių trūkumus, mylėti juos gali būti nelengva. Taip buvo ir pirmajame amžiuje. Nelengva sutarti, regis, buvo Evodijai ir Sintichei. Todėl apaštalas Paulius paragino šias seseris būti „vienos minties“ (Fil 4:2, 3). w21.01 22–23 ¶10–11

Jaunuoliai, mes visi jus labai vertiname ir džiaugiamės galėdami „petys į petį“ tarnauti su jumis Jehovai (Sof 3:9). Žavimės matydami, su kokiu uolumu, energija ir entuziazmu atliekate jums patikėtą darbą. Tikrai nusipelnote nuoširdaus pagyrimo. Brangūs mūsų vaikinai, niekada nepamirškite, kaip Jehova jus myli ir kaip jumis pasitiki. Šiandien, kaip buvo išpranašauta psalmėje, daugybė jaunuolių savanoriškai stoja į Jehovos pulkus (Ps 110:1–3). Jehova žino, kad jį mylite ir norite tarnauti jam visomis jėgomis. Tad būkite kantrūs – nesitikėkite per daug nei iš kitų, nei iš savęs. Jei suklystumėte ir sulauktumėte pamokymo ar net sudrausminimo, priimkite tai tarsi nuo paties Jehovos (Hbr 12:6). Stropiai atlikite jums patikėtas užduotis. O svarbiausia, viską darykite taip, kad dangiškasis Tėvas jumis didžiuotųsi (Pat 27:11). w21.03 7 ¶17–18

Nusiminti galime dėl įvairių priežasčių. Vieni esame linkę save nuvertinti, kitiems sunkiai sekasi kovoti su nuodėmingais polinkiais, dar kitus slegia sveikatos problemos. O gal vis negauname užduoties, kurią labai norėtume gauti? Kai kurie esame linkę save nuvertinti arba nuolat graužiamės dėl savo klaidų. Galbūt net imame manyti, kad tokie kaip mes naujajame pasaulyje nereikalingi. Taip mąstyti būtų labai pavojinga. Lengviau bus, jeigu suprasime, kaip į mus žiūri Jehova. Visi esame nuodėmingi, todėl jis nesitiki iš mūsų tobulumo (Rom 3:23). Jis yra kantrus ir mus myli. Jehova mato, kokią sunkią vidinę kovą kovojame, ir yra pasirengęs padėti (Rom 7:18, 19). w20.12 22 ¶1–3

Visi mes esame bendrakeleiviai. Einame keliu į gyvenimą – į Jehovos valdomą naują pasaulį. Tas kelias, pasak Jėzaus, yra siauras, ir juo keliauti ne visada lengva (Mt 7:13, 14). Esame netobuli ir iš to tako galime nejučia išklysti (Gal 6:1). Kad išliktume siaurajame kelyje, turime noriai keisti savo mąstyseną ir elgesį. Apaštalas Paulius ragina mus taisytis. Suprasti ir įvertinti, ar mąstome teisingai, nėra taip paprasta. Mūsų širdis – „už viską klastingesnė“, todėl kartais nelabai nuvokiame, kur link ji mus veda, ir apgaudinėjame save „klaidingais samprotavimais“ (Jer 17:9; Jok 1:22). Ištirti save mums padeda Dievo Žodis. Jis atskleidžia, kokie esame viduje, ištiria mūsų „širdies mintis ir ketinimus“ (Hbr 4:12, 13). w20.11 18 ¶1–3

Nuolankus ir kuklus žmogus turi daugiau progų džiaugtis. Kodėl galima taip tvirtinti? Jeigu žmogus pripažįsta, kad ne viską gali padaryti pats, sulaukęs kitų pagalbos yra dėkingas ir džiaugiasi. Prisiminkime, pavyzdžiui, dešimt Jėzaus išgydytų raupsuotųjų. Vienas iš jų grįžęs padėkojo Jėzui už grąžintą sveikatą, – pats juk niekaip nebūtų galėjęs savęs išgydyti. Tas vyras buvo labai dėkingas už suteiktą pagalbą ir šlovino Dievą (Lk 17:11–19). Nuolankiems ir kukliems žmonėms lengviau sutarti su kitais, jie turi daugiau draugų. Kodėl taip yra? Nuolankūs ir kuklūs žmonės linkę kitais pasitikėti ir pastebėti gerus jų bruožus. Jie džiaugiasi kito žmogaus sėkme, elgiasi su juo pagarbiai ir negaili pagyrimo žodžių. w20.08 12–13 ¶17–18