Rugsėjis

Apaštalas Petras pradėjo Joelio pranašystę kiek kitokiais žodžiais (Apd 2:16, 17). Kalbėdamas apie metą, kada Jehova išlies savo dvasios „visokiausiems žmonėms“, apaštalas žodį „paskui“ pakeitė žodžiais „paskutinėmis dienomis“. Jis turėjo omenyje laikotarpį prieš Jeruzalės ir šventyklos sunaikinimą. Tai leidžia suprasti, kad minėta Joelio pranašystė išsipildė būtent tuo metu, praėjus nemažai laiko po izraelitų sugrįžimo į gimtąjį kraštą. Pirmojo amžiaus krikščionys, gavę iš Dievo šventosios dvasios, ėmė uoliai skelbti žinią apie Dievo Karalystę. Apytikriai 61 mūsų eros metais apaštalas Paulius laiške Kolosų bendruomenei rašė, kad geroji naujiena paskelbta „visai kūrinijai po dangumi“, tai yra visame anuomet žinomame pasaulyje (Kol 1:23). Šventajai dvasiai galingai veikiant, šiandien Dievo tarnai gerąją naujieną skelbia dar plačiau – „iki žemės pakraščių“ (Apd 13:47). w20.04 6 ¶15–16

Jehovai brangūs esame visi, – ir tie, kas nutolo nuo kaimenės (Mt 18:12–14). Jis pažadėjo suieškoti savo nuklydusius tarnus – pražuvėles avis – ir padėti jiems atgauti dvasinę sveikatą. Jehova nupasakojo, kaip padės savo tarnui, – darys tą patį, ką darydavo ganytojas, kai viena iš jo kaimenės avių prapuldavo (Ez 34:11–16). Pirmiausia izraelitas leisdavosi avies ieškoti; tai, suprantama, pareikalaudavo ir laiko, ir jėgų. Kai avį surasdavo, parvesdavo ar parnešdavo ją į kaimenę, aprišdavo žaizdas ir pamaitindavo. Iš „Dievo kaimenės“ ganytojų irgi tikimasi, kad jie pasirūpins prapuolusiomis avimis (1 Pt 5:2, 3). Vyresnieji turi jas suieškoti, padėti grįžti į kaimenę ir suteikti būtiną dvasinę pagalbą. w20.06 20 ¶10

Sakydamas, kad laukai prinokę pjūčiai, Jėzus neturėjo omenyje, kad jo mokiniais taps dauguma žmonių. Šventuosiuose raštuose jau seniai buvo išpranašauta, kad jį įtikės nedaugelis (Jn 12:37, 38). Jėzus gebėjo įžvelgti, kas žmogaus širdyje, ir matė, kad mažai kas jo klausysis (Mt 9:4). Vis dėlto žinią apie Karalystę skelbė kiekvienam. Taigi, Jėzus nė vieno nepasmerkė, to daryti neturėtume ir mes. Nenuteiskime žmonių, nesvarbu, kokioje teritorijoje darbuojamės, juolab, kad jų širdžių permatyti negalime. Į juos žiūrėkime kaip į būsimus bendratikius. Nepamirškime, ką Jėzus pasakė savo mokiniams: laukai baltuoja ir yra prinokę pjūčiai. Žmonės gali pasikeisti ir tapti Kristaus sekėjais. Tie, kurie pasirinks krikščionio kelią, Jehovos akyse bus tikros brangenybės (Ag 2:7). Tad matykime tuos žmones taip, kaip mato Jehova ir Jėzus. Stenkimės įžvelgti, kokie jų įsitikinimai, kokie klausimai jiems rūpi, ir puoselėkime viltį, kad jie taps mūsų broliais ir sesėmis. w20.04 13 ¶18–19

Skaitydami Bibliją suprantame: kad pelnytume Dievo palankumą, turime mylėti Jėzų ir būti jo draugai. O kad Jėzus laikytų mus savo draugais, turime stengtis jį pažinti. Daugiausia apie Jėzų sužinome skaitydami Evangelijas. Kai žmogus mąsto apie tai, kaip Jėzus gyveno ir kiek gera dėl kitų padarė, širdyje pajaučia jam meilę ir pagarbą. Pavyzdžiui, Dievo Sūnus su savo mokiniais nesielgė kaip koks šeimininkas su vergais. Jis atvirai su jais kalbėdavosi, drauge liūdėjo ir verkė (Jn 11:32–36). Tuos, kurie atsiliepdavo į jo mokymą ir atsisakydavo blogų darbų, jis laikė draugais, – tą matė ir priešininkai (Mt 11:19). Jeigu elgsimės su kitais taip, kaip Jėzus elgėsi su savo mokiniais, tada tarpusavyje sutarsime, būsime viskuo patenkinti ir jausimės laimingesni. Matydami Jėzaus pamokymų naudą gyvenime, labiau jį mylėsime ir gerbsime. w20.04 22 ¶9–10

1870 metais daugiausia teritorijų žemėje valdė Didžioji Britanija ir jos karinei galiai niekas neprilygo. Danieliaus pranašystėje ją vaizduoja mažas ragas; jis užėmė kitų trijų ragų vietą (Dan 7:7, 8). Pastarieji vaizduoja Prancūziją, Ispaniją ir Nyderlandus. Pirmajam pasauliniam karui įsibėgėjus Didžioji Britanija tebebuvo pietų karaliaus soste. Tuo metu vis įtakingesnės pasaulio ekonomikoje darėsi Jungtinės Amerikos Valstijos – buvusi Didžiosios Britanijos kolonija. JAV ir Didžiąją Britaniją susaistė glaudi partnerystė. Per Pirmąjį pasaulinį karą abi šios valstybės veikė kaip sąjungininkės. Kaip Danielius ir buvo išpranašavęs, jos sutelkė didžiulę kariuomenę ir tapo galingiausiomis pasaulyje. Paskutinių dienų laikotarpiu būtent Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos yra pietų karalius. w20.05 4 ¶7–8

Vanduo – ypatinga Jehovos dovana. Tai, kad Žemėje yra skysto pavidalo vandens, lemia jos atstumas nuo Saulės. Jeigu tas atstumas būtų bent kiek mažesnis, visas vanduo užvirtų ir išgaruotų – mūsų planeta virstų karšta sausa dykyne. O jei Žemė nuo Saulės būtų bent truputį toliau, viskas joje sušaltų į ledą. Abiem atvejais gyvybė Žemėje negalėtų egzistuoti. Taip, Jehova parinko mūsų planetai pačią tinkamiausią vietą. Saulės įšildytas vandenynų, sausumos telkinių vanduo ima garuoti ir susitelkia į debesis (kasmet Saulė jo išgarina beveik 500 000 kubinių kilometrų). Atmosferoje vanduo išsilaiko maždaug dešimt dienų, paskui išlyja ar išsninga – grįžta į vandenynus ir kitus telkinius. Tada ciklas prasideda iš naujo. Argi tai neliudija, kad Jehova yra kupinas išminties ir galingas? (Job 36:27, 28) w20.05 22 ¶6

Jėzus ragino šventosios dvasios prašyti (Lk 11:9, 13). Kai Jehova jos suteikia, įgauname „neįprastai didelės galios“ (2 Kor 4:7). Dievo dvasios sustiprinti pajėgiame ištverti tikėjimo išmėginimus. Šventoji dvasia padeda mums tarnyboje, ugdo mūsų gabumus ir talentus. Nuolankiai pripažįstame, kad sėkmė tarnyboje – ne mūsų nuopelnas, o Dievo dvasios veikmės rezultatas. Galime melsti Dievą, kad dvasia padėtų įžvelgti, ar nereikėtų taisyti savo mąstymo, ar širdyje neatsirado nederamų troškimų (Ps 139:23, 24). Jehova į tokius prašymus tikrai atsakys – duos suprasti, kas negerai. Tuomet melskime Dievą, kad dvasia padėtų su nederamomis mintimis ir troškimais kovoti. Taip parodysime Jehovai savo tvirtą nusistatymą daryti viską, kad neprarastume jo malonės ir dvasios pagalbos (Ef 4:30). w20.05 28–29 ¶10–12

Kaskart, kai giname Jehovos vardą, sekame Jėzaus Kristaus pavyzdžiu. Jėzus garsino Jehovos vardą. Bet ne tik, – jis tą vardą ir gynė. Fariziejai savo mokymais ir elgesiu sudarė žmonėms įspūdį, kad Jehova yra šiurkštus, nenuolaidus, šaltas ir negailestingas, jo reputaciją jie gadino. Jėzus negalėjo ramiai į tai žiūrėti, todėl mokė žmones, kad jo Tėvas yra supratingas, kantrus, kupinas meilės ir atlaidus. Kad Jehova yra būtent toks, aiškiai liudijo ir Jėzaus elgesys, nes Jėzus tobulai sekė savo Tėvo pavyzdžiu (Jn 14:9). Mes, kaip ir Jėzus, trokštame, kad žmonės pažintų Jehovą ir pamatytų, koks jis geras ir kupinas meilės. Liudydami tiesą apie savo Dievą, paneigiame visus jį žeminančius melus ir padedame žmonėms išsivaduoti iš neteisingų įsitikinimų. Taip mes giname jo šventą vardą. Savo žodžiais ir doru elgesiu visų žmonių akyse teikiame Dievui šlovę. w20.06 6 ¶17–18

Socialiniai tinklai savaime nėra blogis – jie padeda palaikyti ryšį su šeimos nariais ar draugais. Tačiau ar pastebėjai, kad kai kurie nuotraukas ar vaizdelius į tokius tinklus kelia siekdami, taip sakant, pasireklamuoti? Jie tarsi sakytų: „Pažiūrėkite į mane.“ O kai kurie, siekdami patraukti kitų dėmesį, prie savo ar svetimų nuotraukų netgi prirašo nemandagų ar nepadoraus turinio komentarą. Tai nesuderinama su nuolankumu ir meile – savybėmis, kurias skatinami ugdytis krikščionys (1 Pt 3:8). Jeigu naudojiesi socialiniais tinklais, pasvarstyk: „Ar savo komentarais, nuotraukomis ir filmuotais vaizdeliais nesudarau kitiems įspūdžio, kad noriu pasipuikuoti? Ar niekam nesukeliu pavydo?“ Krikščionys nemato jokio reikalo puikuotis. Jie klauso Biblijos pamokymo, kurį randame dienos citatoje. Nuolankumas padės priešintis pasaulyje vyraujančiai puikybės dvasiai (1 Jn 2:16). w20.07 6 ¶14–15

Jaunystėje apaštalas Paulius (tikrasis vardas – Saulius), kaip pats sakė, buvo akiplėša (Apd 7:58). Jis taip nuožmiai persekiojo krikščionis, kad pats Jėzus nusprendė užkirsti tam kelią. Jėzus apakino Paulių ryškia šviesa ir prabilo į jį iš dangaus. Kad vėl galėtų matyti, Paulius buvo priverstas nuolankiai kreiptis pagalbos į jo mokinius – žmones, kuriuos persekiojo. Tos pagalbos Paulius sulaukė iš Ananijo (Apd 9:3–9, 17, 18). Vėliau Paulius tapo gerai žinomu krikščionių bendruomenės nariu. Jis niekada nepamiršo pamokos, kurią kelyje į Damaską gavo iš Jėzaus, – visada nuolankiai priimdavo pagalbą iš brolių ir sesių. Apaštalas pripažino, kad bendratikiai yra jam „didelis pastiprinimas“ (Kol 4:10, 11, išnaša). w20.07 18–19 ¶16–17

Nors Jehova viską galėtų padaryti pats, jis suteikia tam tikrų įgaliojimų kitiems. Štai Jėzų jis paskyrė savo Karalystės Karaliumi. Tam tikrą valdžią Jehova nutarė suteikti ir 144 000 žmonių; drauge su Jėzumi jie iš dangaus valdys žemę. Suprantama, Dievas pats savo Sūnų mokė, kad šis būtų geras Karalius ir Vyriausiasis Kunigas (Hbr 5:8, 9). Jis moko ir Jėzaus bendravaldžius atlikti jiems patikėtas pareigas. Jų darbo Jehova griežtai nekontroliuoja. Dievas pasitiki, kad jo tarnai įvykdys visa, kas jiems pavesta (Apr 5:10). Jei mūsų dangiškasis Tėvas – Dievas, kuriam nereikia niekieno pagalbos, – duoda tam tikrų įgaliojimų ir užduočių savo kūriniams, juo labiau mes neturime bijoti patikėti tam tikrus darbus ar užduotis kitiems. Jei, pavyzdžiui, esi šeimos galva ar bendruomenės vyresnysis, vienokias ar kitokias užduotis pavesk šeimos nariams ar bendratikiams. Kiekvieno jų žingsnio nekontroliuok – taip jie mokysis ir ugdysis sveiką pasitikėjimą savimi; darbas irgi bus padarytas (Iz 41:10). w20.08 9–10 ¶5–6

Jehova savo paklydusiomis avimis labai rūpinasi. Jis tikisi, kad jomis rūpinsimės ir mes. Sektiną pavyzdį mums paliko jo Sūnus. Jėzus labai stengėsi padėti „Izraelio namų prapuolusioms avims“ sugrįžti pas Jehovą, nes žinojo – kiekviena iš jų yra jam brangi (Mt 15:24). Pats būdamas rūpestingas ganytojas, jis darė viską, kad nė viena Jehovos avelė nepražūtų (Jn 6:39). Didžiausia atsakomybė rūpintis Jehovos avimis tenka bendruomenių vyresniesiems. Štai Efezo bendruomenės vyresniuosius apaštalas Paulius paragino: „Turite padėti silpniesiems ir atminti paties Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Didesnė laimė duoti negu imti’“ (Apd 20:17, 35). Ispanijoje gyvenantis ir bendruomenės vyresniuoju tarnaujantis brolis vardu Salvadoras sako: „Galvodamas apie tai, kaip Jehovai jo nuklydusi avis rūpi, trokštu jai padėti, kuo tik galiu. Žinau, Jehova nori, kad ja pasirūpinčiau.“ w20.06 23 ¶15–16

Jehova kantriai su mumis elgsis iki pat Tūkstantmečio pabaigos, kol tapsime tobuli. Visą tą laiką jis bus pasirengęs atleisti mums nuodėmes. Tad sekime Jehova – stenkimės matyti geras kitų savybes ir elgtis kantriai su visais. Kai buvo sukurta žemė, Jėzus su angelais labai džiaugėsi. Tačiau kokie jie bus laimingi, kai visi žmonės joje bus tobuli, mylės Jehovą ir jam ištikimai tarnaus. Įsivaizduok, kaip danguje džiūgaus Kristaus bendravaldžiai, matydami, kiek gera jų valdymas duoda žmonijai (Apr 4:4, 9–11; 5:9, 10). Kaip bus nuostabu, kai nebeliks ligų, liūdesio ir mirties, kai akyse tvenksis ne skausmo, o džiugesio ašaros. Kol to laiko sulauksime, ir toliau sekime savo Tėvo – kupino meilės, išmintingo ir kantraus Dievo – pavyzdžiu. Tada neprarasime vidinio džiaugsmo net ir užklupus sunkiems išmėginimams (Jok 1:2–4). Esame labai dėkingi Jehovai už tai, kad pažadėjo: „Bus tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų prisikėlimas“! (Apd 24:15) w20.08 18–19 ¶18–19

Biblija yra nuostabi Jehovos dovana. Dievas savo žemiškiesiems vaikams ją davė iš meilės. Šioje knygoje Jehova atsako mums į svarbiausius gyvenimo klausimus, pavyzdžiui: iš kur atsiradome? kokia gyvenimo prasmė? kokia ateitis mūsų laukia? Jehova nori, kad atsakymus į tuos klausimus žinotų visi jo vaikai, todėl pasirūpino, kad bėgant amžiams Biblija būtų verčiama į įvairias kalbas. Šiandien šią knygą, visą ar kurią nors dalį, galime skaityti daugiau kaip 3000 kalbų. Lyginant su kitomis knygomis, Biblija yra labiausiai paplitusi ir verčiamiausia. Iš ko bus matyti, kad Bibliją vertiname? Skaitykime ją kasdien, apmąstykime joje užrašytus pamokymus ir stenkimės jais gyvenime vadovautis. Ir, kai tik galime, dalykimės joje užrašyta žinia apie Karalystę (Ps 1:1–3; Mt 28:19, 20). w20.05 24–25 ¶15–16

Žmonės, kuriems Jeremijas skelbė Dievo perduotus žodžius, nenorėjo jo klausytis. Pranašas jautėsi toks prislėgtas, kad net buvo nusprendęs nebekalbėti Jehovos vardu. Tačiau Jehovos žodis Jeremijo širdyje „degė lyg ugnis“ – pranašas negalėjo tylėti (Jer 20:9). Taip bus ir su mumis, jeigu maitinsime protą ir širdį mintimis iš Dievo Žodžio. Todėl kasdien skaitykime Bibliją ir, ką perskaitėme, apmąstykime. Tada tarnyba bus džiugesnė ir, tikėtina, duos daugiau vaisių (Jer 15:16). Tad jeigu esi nusiminęs, melsk Dievą pagalbos. Jis padės kovoti su menkavertiškumo jausmu ir nuodėmingais polinkiais, suteiks stiprybės sergant. Taip pat Jehova padės išsiugdyti teisingą požiūrį į tarnybos užduotis ir į pačią tarnybą. Jei kliausiesi savo dangiškuoju Tėvu ir išsakysi jam savo jausmus, kovą su nusiminimu laimėsi. w20.12 27 ¶20–21

Kai kurioms mūsų sesėms sueigos yra bene vienintelė proga pabūti su bendratikiais. Turėdami tai omenyje šiltai jas sutikime, pabendraukime, – tada jos matys, kad yra mums svarbios. Kaip ir Jėzus, raskime laiko pabūti su mūsų tikėjimo sesėmis (Lk 10:38–42). Galbūt galime pakviesti jas kartu papietauti ar papramogauti. Ir tegu mūsų pokalbiai sukasi apie tai, kas pakeltų joms dvasią (Rom 1:11, 12). Jėzus žinojo, kad vienystė kai kuriems bus išbandymas, vis dėlto davė suprasti, kad ilgalaikė laimė priklauso ne nuo to, ar žmogus susituokęs ir turi vaikų (Lk 11:27, 28). Jis sakė, kad iš tikro laimingi yra tie, kuriems gyvenime svarbiausia yra tarnauti Jehovai (Mt 19:12). Bendruomenių vyresnieji turėtų ugdytis tokį pat požiūrį. Vyresniesiems derėtų rūpintis bendratikėmis kaip savo seserimis ir mamomis. Būtų gerai, kad prieš sueigų programą ir jai pasibaigus jie skirtų laiko su jomis pabendrauti. w20.09 21–22 ¶7–9

Senovės Izraelyje žemdirbys sėklą sėdavo rudenį, praėjus ankstyviesiems lietums, o derlių nuimdavo pavasarį, pasibaigus vėlyvųjų liūčių metui (Mk 4:28). Mums, kaip ir tam žemdirbiui, reikia būti kantriems. Tiesa, tai ne visada lengva. Netobulas žmogus paprastai nori iškart matyti savo darbo rezultatus. Tačiau tai ne visada įmanoma. Antai kad išaugintų derlių, daržininkas turi kaip reikiant plušti – purenti, sodinti, ravėti ir laistyti. Panašiai, kad studijuotojas taptų Kristaus mokiniu, turime įdėti nemažai pastangų, pavyzdžiui, rauti iš jo širdies abejingumą ir išankstinį nusistatymą. Jei evangelizacijos darbe iškyla sunkumų, būkime kantrūs ir nepasiduokime nusiminimui. Kantrybės nepristikime net ir sulaukę palankaus atsako. Biblijos studijuotojo nespauskime – jam reikia laiko išsiugdyti tikėjimą. Juk būdavo, kad ir Jėzaus mokiniai ne iškart perprasdavo jo mokymus (Jn 14:9). Nepamirškime: mes sodiname ir laistome, bet augina Dievas (1 Kor 3:6). w20.09 11 ¶10–11

Visi norime, kad mūsų studijuotojai sparčiai augtų dvasiškai ir galiausiai pasikrikštytų. Todėl svarbu skatinti juos lankyti bendruomenės sueigas. Studijuotojai, kurie iškart pradeda jas lankyti, dvasinę pažangą daro greičiausiai. Daugelis mokytojų savo mokiniams paaiškina, kad sueigose sužinos tai, ko nesužinos per studijas. Kaip tu gali sekti patyrusių skelbėjų pavyzdžiu? Drauge su studijuotoju aptarkite Hebrajams 10:24, 25 ir paaiškink, kokią naudą sueigos duoda. Pasidalyk su juo viena kita per programą išgirsta mintimi, – tai bus kur kas paveikiau už tiesioginį raginimą ateiti į sueigą. Atėjęs į sueigą, studijuotojas pamatys ir išgirs tai, ko nematė ir negirdėjo jokiuose kituose religiniuose sambūriuose (1 Kor 14:24, 25). Jis turės progą susipažinti su mūsų dvasingais bendratikiais ir iš jų mokytis. Tai irgi prisidės prie studijuotojo dvasinės pažangos. w20.10 10–11 ¶14–15

Dievo dvasia padės tau gyventi pagal tai, ką sužinai skaitydamas ir tyrinėdamas Bibliją. Tad, kaip ir psalmininkas, maldoje Dievą prašyk: „Jehova, mokyk savo kelio, ir tavo tiesoje aš vaikščiosiu. Suvienyk mano širdį, kad bijotų tavo vardo“ (Ps 86:11). Ir toliau sotinkis Jehovos tiekiamu dvasiniu maistu – tyrinėk Bibliją ir leidinius, kuriuos parūpina jo organizacija. Žinoma, tavo tikslas neturėtų būti vien kaupti žinias. Prašyk Jehovą dvasios, kad padėtų tas žinias priimti į širdį ir jomis vadovautis. Taip pat drąsink jomis bendratikius, – juk jie yra tavo dvasinė šeima (Hbr 10:24, 25). Melsk Dievą dvasios, kad kuo geriau pasiruoštum komentuoti per sueigas ir atlikti paskirtas užduotis. Tada Jehova ir jo Sūnus matys, kad myli brangias jų kaimenės aveles (Jn 21:15–17). Tad klausykis Jehovos, savo Didžiojo Mokytojo, – sotinkis jo paruoštu įvairiu dvasiniu maistu. w20.10 24–25 ¶15–17

Kai Jėzų suėmė ir artinosi jo mirties valanda, mokiniai buvo visiškai praradę drąsą. Ar Jėzus savo apaštalais nusivylė? Ne. Netrukus po to, kai buvo prikeltas, jis pasirodė keletui moterų ir paliepė: „Eikite ir viską papasakokite mano broliams“ (Mt 28:10a). Kaip matome, nors apaštalai Jėzų paliko, jis ir toliau vadino juos broliais. Jėzus buvo gailestingas ir atlaidus – toks, kaip jo Tėvas Jehova (2 Kar 13:23). Mes irgi norime būti atjautūs kaip Jėzus, todėl stengiamės nepamiršti brolių ir sesių, kurie nustojo skelbti gerąją naujieną. Juos labai mylime ir branginame. Prisimename, kaip jie kadaise aukojosi dėl Jehovos, kaip tarnavo jam, galimas dalykas, ne vieną dešimtmetį (Hbr 6:10). Tų brolių ir sesių mums labai trūksta (Lk 15:4–7). Kvieskime neveiklų bendratikį į savaitines bendruomenės sueigas. O kai pamatysime jį Karalystės salėje, šiltai sutikime. w20.11 6 ¶14–17

Kartą Jokūbas su Jonu ir jųdviejų motina paprašė Jėzaus to, ko duoti jis neturėjo įgaliojimų. Broliai norėjo dangaus Karalystėje sėdėti šalia jo: vienas jam iš kairės, kitas – iš dešinės. Tačiau Jėzus pasakė, kad tokius reikalus sprendžia tik Tėvas (Mt 20:20–23). Taip, Dievo Sūnus buvo kuklus. Jis niekada neviršijo jam suteiktų įgaliojimų ir nedarė to, ko Jehova nebuvo pavedęs (Jn 12:49). Kaip galime sekti Jėzaus pavyzdžiu? Jėzaus kuklumo pavyzdžiu seksime, jei vadovausimės Biblijos principu, parinktu šios dienos citata. Pavyzdžiui, jeigu kas nors prašo mūsų patarimo, prieš atsakydami gerai pagalvokime ir nepirškime savo nuomonės. Atkreipkime žmogaus dėmesį į tai, kas patariama Biblijoje ir mūsų leidiniuose. Iš to bus akivaizdu, kad nelaikome savęs visažiniais, esame kuklūs ir neabejojame Visagalio įstatymų ir sprendimų teisingumu (Apr 15:3, 4). w20.08 11–12 ¶14–15

Ko neturėtum pamiršti, jei atrodo, kad vertėtų draugą paprotinti? Prieš ką nors jam sakydamas pagalvok, ar nesi „per daug teisus“. Kas mano esąs labai teisus, tas apie kitus sprendžia pagal save, o ne vadovaudamasis Jehovos nustatytomis normomis; tokiam žmogui stinga gailestingumo. Tad sąžiningai save įvertink ir jei vis tiek matysi, kad su draugu reikia pasikalbėti, aiškiai pasakyk jam, ką daro negerai. Kad padėtum draugui susivokti, pasiteirauk, ką jis pats apie savo elgesį mano. Tik žiūrėk, kad visa, ką ketini pasakyti, būtų pagrįsta Biblijos principais, nes tavo draugas atskaitingas ne tau, o Jehovai (Rom 14:10). Kliaukis išmintingais Dievo Žodžio pamokymais ir ką nors protindamas būk atjautus kaip Jėzus (Pat 3:5; Mt 12:20). Kodėl tai svarbu? Todėl, kad Jehova elgsis su mumis atsižvelgdamas į tai, kaip mes elgiamės su kitais (Jok 2:13). w20.11 21 ¶13

Kaip jaustumeisi, jei kiti apie tave spręstų tik pagal tavo odos spalvą, veido bruožus ar kūno sudėjimą? Tikriausiai nekaip. Gerai, kad Jehova žiūri į mus ne žmogaus akimis. Štai pranašui Samueliui jis buvo pasakęs, kad Izraelio karaliumi šis turės patepti vieną iš Jesės sūnų. Tačiau kurį? Išvydęs vyriausiąjį, Eliabą, pranašas pagalvojo: „Šitas tikrai bus Jehovos pateptasis!“ Samuelio akimis, Eliabas atrodė kaip tikras karalius, bet Jehova pasakė: „Nežiūrėk, kad jis išvaizdus ir aukštas, nes ne jį aš pasirinkau.“ Kokią pamoką čia įžvelgiame? Biblijoje sakoma: „Žmogus žiūri į tai, kas akimis matoma, o Jehova žiūri į širdį“ (1 Sam 16:1, 6, 7). Puiku, jei sekame Jehovos pavyzdžiu ir su savo bendratikiais elgiamės taip kaip Jehova. w20.04 14 ¶1; 15 ¶3

Keliaudamas į Galilėją, Jėzus ėjo per miežių lauką (Jn 4:3–6). Javai, ko gero, buvo neseniai sužėlę ir iki pjūties laukti reikėjo dar maždaug keturis mėnesius. Ir tada Jėzus pasakė žodžius, kurie jo mokiniams galėjo nuskambėti keistai: „Pakelkite akis ir pažvelkite į laukus – jie baltuoja prinokę pjūčiai“ (Jn 4:35, 36). Ką Jėzus turėjo omenyje? Apie pjūtį Jėzus kalbėjo veikiausiai perkeltine prasme. Verta dėmesio, kas nutiko prieš tai. Jėzus paliudijo tiesą vienai samarietei (nors žydai su samariečiais nebendravo). Moteris Jėzaus žodžius paėmė į širdį ir nuėjusi į miestą ėmė visiems apie jį pasakoti. Išgirdę apie Jėzų, samariečiai nedelsdami išskubėjo iš miesto jo pasiklausyti. Būtent tada, jiems ateinant, Jėzus ir kalbėjo mokiniams apie pjūčiai prinokusius laukus (Jn 4:9, 39–42). Vienas biblistas šią situaciją komentuoja taip: „Tai, kad žmonės nieko nelaukdami ėjo Jėzaus pasiklausyti, rodo, kad jie buvo tarsi javai, prinokę pjūčiai.“ w20.04 8 ¶1–2

Sueigose galime lavinti dvasinės kovos įgūdžius – geriau pasirengti tarnybai. Pavyzdžiui, mokomės veiksmingai naudotis leidiniais iš skelbėjo įrankinės. Tad negailėk laiko ir pastangų sueigoms stropiai pasiruošti. Ir per programą atidžiai klausykis. Tai, ką išgirsti, pritaikyk tarnyboje ir gyvenime. Tada būsi, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, „šaunus Kristaus Jėzaus karys“ (2 Tim 2:3). Mus palaiko daugybė angelų. Tik pagalvok, kiek galios kiekvienas iš jų turi! (Iz 37:36) Joks žmogus ar demonas neįstengtų pasipriešinti Jehovai ir milžiniškoms jo angelų pajėgoms. Tad kai šalia yra Jehova, tu – nenugalimas (Ts 6:16). Nepamiršk to, kai tave užsipuola ar žemina bendradarbis, bendramokslis ar priešiškas giminaitis. Atmink, kad dvasinėje kovoje nesi vienas. Elkis taip, kaip Jehova moko, ir jis tau padės. w21.03 29 ¶13–14

Galbūt čia apaštalas Paulius turėjo omenyje žodžius iš Izaijo 22:13, kur pranašas atskleidžia, kokia nederama anuomet buvo izraelitų mąstysena. Apleidę tarnystę Dievui, jie vaikėsi malonumų. Iš esmės tų žmonių požiūris panašus į daugelio šiandien ir jį galima nusakyti taip: „gyvenk šia diena, nes rytojus gali neateiti“. Viltį, kad bus mirusiųjų prikėlimas, labai branginame, todėl turime atidžiai rinktis draugus. Paulius perspėjo bendratikius saugotis artimos bičiulystės su tais, kurie neigia mirusiųjų prikėlimą. Čia įžvelgiame aiškią pamoką: jei krikščionis draugaus su žmonėmis, gyvenančiais vien šia diena, prie gero tai neprives. Veikiausiai nutiks taip, kad jis pradės mąstyti ir elgtis, kaip Dievui nepatinka. Todėl Paulius griežtai pasakė: „Atsitokėkite, elkitės, kaip dera, ir nenuodėmiaukite“ (1 Kor 15:33, 34). w20.12 9 ¶3, 5–6

Šioje eilutėje nusakyta, kokią tvarką Jehova yra nustatęs savo visuotinėje šeimoje. Kai kuriems joje yra paskirta tam tikra valdžia, tačiau sykiu tie asmenys ir patys yra atskaitingi aukštesnei valdžiai. Jehova yra visa ko „galva“, Aukščiausiasis Valdovas. Todėl visi jo vaikai – tiek angelai, tiek žmonės – yra jam pavaldūs (Rom 14:10; Ef 3:14, 15). Jėzus yra paskirtas bendruomenės vadovas, bet už tai, kaip su bendruomene elgiasi, jis atskaitingas Jehovai (1 Kor 15:27). Vyrą Jehova paskyrė vadovauti šeimai – žmonai ir vaikams. O nuo ko priklauso, ar vyras bus geras šeimos galva? Kad gebėtų deramai vadovauti šeimai, vyras pirmiausia turi suprasti, ko Jehova iš jo tikisi, taip pat suprasti, kodėl Jehova suteikia žmonėms tam tikrą valdžią ir kokios yra Jehovos jam pavestos pareigos. Taip pat jis turi mokytis iš Jehovos ir Jėzaus pavyzdžio. Tai labai svarbu, nes Jehova tikisi, kad šeimos galva jam suteikta valdžia naudosis tinkamai (Lk 12:48b). w21.02 2 ¶1–3

Jehovos atmintis tobula, tačiau kai kuriuos dalykus jis, taip sakant, iš jos ištrina. Pavyzdžiui, jeigu padarę nuodėmę gailimės, Dievas atleidžia ir jos neprimena (Ps 25:7; 130:3, 4). Jis ir iš mūsų tikisi, kad dovanosime tiems, kurie mūsų atleidimo prašo (Mt 6:14; Lk 17:3, 4). Mes, be abejo, norime būti dėkingi Jehovai už tai, kad turime taip nuostabiai sukurtas smegenis. Deja, kai kurie žmonės tokio dėkingumo Dievui nejaučia. Galvodami vien apie save, jie gyvena, kaip patiems patinka. O mes norime klausyti Kūrėjo, nes neabejojame, kad laikytis jo, ne savo nusistatytų, normų kur kas geriau (Rom 12:1, 2). Jomis vadovaudamiesi jaučiame vidinę ramybę (Iz 48:18). Be to, gyvename prasmingai – savo Kūrėją ir dangiškąjį Tėvą šloviname ir stengiamės jį visu kuo džiuginti (Pat 27:11). w20.05 23–24 ¶13–14

Meilę bendratikiams galime ugdytis stengdamiesi juos artimiau pažinti, nes tada juos geriau suprasime. Amžiaus skirtumas mūsų draugystei neturėtų būti kliūtis. Atminkime, Jehonatanas buvo apie 30 metų vyresnis už Dovydą, tačiau jiedu tapo artimais draugais. Gal ir tu galėtum imtis iniciatyvos geriau susipažinti su vyresniu ar jaunesniu už save bendratikiu? Taip parodysi, kad stengiesi mylėti visus brolius ir seseris (1 Pt 2:17). Tiesa, ne su visais bendruomenėje galime būti vienodai artimi. To tikėtis nerealu. Suprantama, kad jaučiamės artimesni su bendratikiais, kurie domisi tais pačiais dalykais, kaip ir mes. Štai Jėzus labiausiai iš apaštalų mylėjo Joną (Jn 13:23; 20:2). Vis dėlto jis nebuvo šališkas, visus apaštalus laikė draugais (Jn 15:15). Jėzus nerodė Jonui daugiau prielankumo nei kitiems (Mk 10:35–40). w21.01 23 ¶12–13

Gerąją naujieną apaštalas Paulius kitatikiams Atėnuose skelbė kitaip nei žydams sinagogose. Vaikščiodamas po miestą ir stebėdamas aplinką Paulius mėgino suprasti, kokios galėtų būti atėniečių religinės pažiūros (Apd 17:23). Skelbti gerąją naujieną apaštalas pradėjo nuo dalykų, kurie atėniečiams buvo žinomi ir savi. Pauliui reikėjo atsižvelgti į savo klausytojų įsitikinimus. Atėniečiams jis sakė skelbiantis žinią nuo jų garbinamo „nežinomo Dievo“. Paulius tikėjo, kad tie žmonės, nors ir neišmanantys šventųjų raštų, gali tapti krikščionimis. Jo akyse jie buvo tarsi pjūčiai prinokę javai, todėl kalbėjo jiems atsižvelgdamas į jų įsitikinimus. Kaip ir apaštalas Paulius, būk įžvalgus. Stebėk aplinką – gal pamatysi ką nors, kas liudytų, kokie tavo teritorijoje gyvenančių žmonių įsitikinimai. Pavyzdžiui, gal ką nors galima spręsti iš namų puošybos. O gal iš šeimininko vardo, aprangos ar net iš kalbėsenos galima nuspėti, kokia jo religija. w20.04 9–10 ¶7–8