Spalis

Kai geriau pažinsime Jėzų, mokysimės mąstyti ir gyventi taip, kaip jis. Kad galėtume būti Jėzaus draugai, svarbu stengtis perprasti jo mąstyseną ir gyvenime ja vadovautis. Jėzus, pavyzdžiui, daugiau galvojo ne apie save, o apie tai, kaip žmonėms padėti (Mt 20:28; Rom 15:1–3). Turėdamas tokį požiūrį jis dėl jų aukojosi, buvo jiems atlaidus ir pernelyg nekreipė dėmesio į tai, kad kai kurie kalbėdavo apie jį pašaipiai (Jn 1:46, 47). Be to, Jėzus nesmerkdavo žmogaus už tai, kad šis kadaise buvo padaręs ką nors negera (1 Tim 1:12–14). Kad į kitus svarbu žiūrėti taip, kaip Jėzus, suprantame iš šių jo žodžių: „Jei vieni kitus mylėsite, visi matys, kad esate mano mokiniai“ (Jn 13:35). Tad ar sekame Jėzaus pavyzdžiu? Ar darome viską, kad mūsų santarvės su broliais ir sesėmis niekas nesuardytų? w20.04 24 ¶11

Dievas yra šventas, teisingas, geras ir kupinas meilės, tad išgirdęs kalbant apie jį netiesą, drąsiai stok jo pusėn. Visomis išgalėmis stenkis padėti žmonėms suprasti, kad tik Jehova užtikrins žemėje taiką ir gerovę (Ps 37:9, 37; 146:5, 6, 10). Biblijos studijuotojams neretai akcentuojame, kad Dievas yra mūsų valdovas ir kad turime klausyti jo įstatymų. Žinoma, tai suvokti studijuotojams labai svarbu, bet pagrindinė mūsų užduotis – padėti jiems Dievą pamilti, kad jie norėtų jam ištikimai tarnauti. Todėl per studijas atkreipkime dėmesį į Jehovos savybes – pabrėžkime, koks jis geras ir kupinas meilės (Iz 63:7). Kai studijuotojai tuo įsitikins, jie norės Dievo klausyti ir būti jam ištikimi. w20.06 6 ¶16; 7 ¶19

Tavo smegenys – itin sudėtingas ir nuostabą keliantis mechanizmas. Kai dar buvai mamos įsčiose, jos vystėsi pagal kruopščiai sudarytą planą – kas minutę formavosi šimtai tūkstančių naujų ląstelių. Suaugusio žmogaus smegenys sveria vos pusantro kilogramo, o jas, pasak mokslininkų, sudaro beveik 100 milijardų ląstelių, vadinamų neuronais. Vienas stulbinamos smegenų veiklos ypatumų – gebėjimas kalbėti. Kai sakai kokį žodį, tavo smegenys valdo apie 100 liežuvio, gerklės, lūpų, žandikaulio ir krūtinės ląstos raumenų. Visi tie raumenys turi veikti labai darniai, kad žodžius gebėtum ištarti suprantamai. Vieno tyrimo išvadose, paskelbtose 2019 metais, paaiškinta, kad ką tik gimęs kūdikis jau girdi atskirus žodžius. Šis tyrimas palaiko daugelio mokslininkų nuomonę: atskirti vieną kalbą nuo kitos ir jų mokytis žmogus geba nuo pat gimimo. Gebėjimas kalbėti išties yra Dievo dovana. w20.05 22–23 ¶8–9

Abraomas patogiai gyveno klestinčiame Ūre, vis dėlto nedvejodamas jį paliko. Kodėl? Biblijoje rašoma: „Jis laukė miesto su tikrais pamatais“ (Hbr 11:8–10, 16). Miestas, kurio Abraomas laukė, yra Dievo Karalystė. Jos Karalius – Jėzus Kristus, kartu su juo iš dangaus valdo 144 000 dvasia pateptų krikščionių. Apaštalas Paulius šią Karalystę pavadino „gyvojo Dievo miestu – dangiškąja Jeruzale“ (Hbr 12:22; Apr 5:8–10; 14:1). Jėzus savo mokinius mokė melsti, kad toji Karalystė ateitų ir kad žemėje, kaip ir danguje, būtų vykdoma Dievo valia (Mt 6:10). Ar apie Dievo Karalystę Abraomas žinojo viską? Ne. Daugelis detalių ilgus šimtmečius buvo „slėpinys“ (Ef 1:8–10; Kol 1:26, 27). Tačiau jis suprato, kad kai kurie jo palikuoniai bus karaliai, – tai pažadėjo pats Jehova (Pr 17:1, 2, 6). w20.08 2–3 ¶2–4

Krikščionims labai svarbu saugotis atskalūniškų idėjų. Nuo pat tada, kai buvo įkurta krikščionių bendruomenė, piktasis Dievo tarnų prote mėgina pasėti įvairių abejonių. Todėl mums labai svarbu mokėti atpažinti, kas yra tiesa, o kas ne. Siekdami sugriauti mūsų tikėjimą ir atitolinti nuo bendratikių, priešininkai internete, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose, skleidžia visokius melus. Neklausykime jų, neįkliūkime į Šėtono pinkles (1 Jn 4:1, 6; Apr 12:9). Kad Šėtonas mūsų nesuklaidintų, stiprinkime tikėjimą Jėzumi ir tuo, kad per jį Jehova įgyvendina savo valią. Taip pat stiprinkime pasitikėjimą ištikimu ir nuovokiu vergu, Jehovos paskirtu vadovauti pasaulinei jo tarnų organizacijai (Mt 24:45–47). Jei neapleisime Dievo Žodžio studijų, mūsų tikėjimas bus tarsi tvirtai įsišaknijęs medis. Panašią mintį pabrėžė apaštalas Paulius, rašydamas žodžius, parinktus šios dienos citata. w20.07 24 ¶11–12

Būdami netobulos prigimties, apie žmogų neretai sprendžiame pagal išorę (Jn 7:24). Tačiau iš to, ką akys mato, nedaug ką galime sužinoti. Juk netgi labai geram, patyrusiam gydytojui sunku įvertinti paciento būklę vien į jį pažvelgus. Kad sužinotų daugiau apie jo sveikatą, emocinę būseną ar kokius kitus negalavimus, jis atidžiai jo klausysis. Galimas dalykas, siųs pasidaryti rentgeno nuotrauką, kad išsiaiškintų, ar sveiki vidaus organai. Be viso to gydytojas teisingos diagnozės nenustatytų. Mes irgi apie bendratikius negalime spręsti vien iš išorės – turėtume stengtis įžvelgti, kas slypi brolio ar sesės viduje. Žinoma, tik Jehova permato visų širdis. Bet mes galime iš jo mokytis. Jehova su savo tarnais elgiasi labai supratingai. Jis atidžiai jų klausosi, atsižvelgia į jų aplinkybes ir juos atjaučia. w20.04 14–15 ¶1–3

Ugdytis nuolankumą būtina, antraip nesugebėsime vertinti savęs nuosaikiai. Išdidus žmogus yra egocentriškas, linkęs ginčytis. Savo žodžiais ir elgesiu jis neretai įskaudina kitus, per išdidumą kenčia ir pats; Šėtonas netrunka apakinti tokio žmogaus protą ir jį sugadinti (2 Kor 4:4; 11:3). O kaip yra su nuolankiu žmogumi? Jis nuosaikus – nepervertina savęs, žinodamas, kad kiti daugeliu atžvilgių už jį pranašesni (Fil 2:3). Toks žmogus supranta: „Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę“ (1 Pt 5:5). Taigi, kad netaptume Dievo priešais, labai svarbu išmokti vertinti save nuosaikiai. Kad būtume nuolankūs, turime klausyti šio Biblijoje užrašyto paraginimo: „Nusivilkite senąjį žmogų su visais jo darbais ir apsivilkite naująjį.“ Norint taip pasikeisti, reikia tyrinėti Jėzaus paliktą pavyzdį ir juo sekti (Kol 3:9, 10; 1 Pt 2:21). w20.07 7 ¶16–17

Mums didžiulė garbė priklausyti prie Jehovos liudytojų bendruomenės. Čia, taikingų, romių ir laimingų žmonių draugijoje, jaučiamės tarsi dvasiniame rojuje. Kaip galime prisidėti prie to, kad bendruomenė klestėtų? Apaštalas Paulius bendruomenę palygino su žmogaus kūnu, o atskirus krikščionis – su kūno nariais (Rom 12:4–8; 1 Kor 12:12–27; Ef 4:16). Viena pamoka, kurią galime įžvelgti iš apaštalo Pauliaus palyginimo, yra tokia: Jehovos šeimoje kiekvienas esame svarbus. Paulius rašo: „Mūsų kūnas, nors sudarytas iš daugelio skirtingai veikiančių narių, yra vienas. Panašiai ir mes: nors mūsų daug, esame vienas kūnas bendrystėje su Kristumi, o pavieniui – vieni nuo kitų priklausomi nariai“ (Rom 12:4, 5). Apaštalas čia norėjo pasakyti, kad ne visų vaidmuo bendruomenėje yra toks pat, tačiau jis labai svarbus. w20.08 20 ¶1–2, 4

Tėvai, kaip galėtumėte sekti Jehovos nuolankumo pavyzdžiu? Savo vaikų pasiteiraukite, kaip, jų manymu, būtų geriausia atlikti kokį nors darbą namuose, ir gerus jų pasiūlymus pritaikykite. Beje, Jehova yra ne tik nuolankus, bet ir kantrus. Kantrybę jis parodė, pavyzdžiui, Abraomui, kai šis išreiškė abejones dėl jo sprendimo sunaikinti Sodomą ir Gomorą (Pr 18:22–33). O kaip Jehova reagavo, kai Sara juokėsi išgirdusi, kad būdama senyvo amžiaus susilauks palikuonio? Jis dėl to neužsigavo, nesupyko ir Saros orumo nepažemino (Pr 18:10–14). Ko šiuo atžvilgiu iš Jehovos gali pasimokyti tėvai ir bendruomenės vyresnieji? Kaip reaguojate, kai vaikai ar bendratikiai pasako, kad nesutinka su jūsų sprendimais? Gal iškart norisi jiems griežtai atsakyti? Bet ar nevertėtų pasistengti suprasti, kodėl jie su tais sprendimais nesutinka? Jei tėvai ir vyresnieji seks Jehovos pavyzdžiu, šeimoms ir bendruomenei bus tik geriau. w20.08 10 ¶7–9

Kai susipažinome su Jehovos liudytojais, ko gero, noriai priėmėme jų pagalbą, suprasdami, kad dvasine prasme esame kūdikiai ir turime daug ko išmokti (1 Kor 3:1, 2). O kaip dabar? Jeigu Jehovai tarnaujame daug metų ir esame sukaupę nemažai patirties, galbūt kitų pagalbos priimti neskubame, ypač kai ją siūlo bendratikis, į tiesos kelią stojęs palyginti neseniai. Tačiau nepamirškime: neretai per brolius ir seses Jehova nori mus sustiprinti (Rom 1:11, 12). Turime tai pripažinti ir siūlomos pagalbos neatsisakyti, – tik taip gausime galios iš savo Dievo. Žmogaus sėkmė priklauso ne nuo to, ar jis geros sveikatos, išsilavinęs, turtingas ir gerbiamas visuomenėje, o nuo to, ar yra nuolankus ir ar kliaujasi Jehova. Tad ir toliau 1) kliaukimės Jehova, 2) mokykimės iš senovėje gyvenusių Dievo tarnų patirties ir 3) priimkime bendratikių pagalbą. Tada, kad ir kokie silpni jaustumės, Jehova suteiks mums savo galios ir sustiprins. w20.07 14 ¶2; 19 ¶18–19

Kartais kantrybės pritrūkstame, kai apie savo įsitikinimus kalbamės su namiškiais ir giminaičiais. Čia būtų gerai įsiklausyti į pamokymą, užrašytą Mokytojo 3:1, 7. Ten sakoma: „Viskam yra metas [...], laikas tylėti ir laikas kalbėti.“ Liudyti tiesą galime ir be žodžių – savo elgesiu. Tačiau sykiu nepamirškime pasitaikius palankiai progai pasidalyti su artimaisiais viena kita mintimi iš Biblijos (1 Pt 3:1, 2). Suprantama, būti uoliems reikia, bet kantrybė irgi būtina – ypač, kai apie savo įsitikinimus kalbamės su šeimos nariais. Kantrybės mokytis galime tiek iš senovėje gyvenusių, tiek iš dabartinių Dievo tarnų. Štai Habakukas labai kantriai laukė, kada nedorybėms krašte ateis galas. „Savo sargybos vietoje stovėsiu [...]. Budėsiu ir žiūrėsiu“, – sakė jis (Hab 2:1). O apaštalas Paulius nenuilstamai liudijo „Dievo malonės gerąją naujieną“ ir kantriai laukė meto, kai atlikęs savo tarnystę gaus dangiškąjį apdovanojimą (Apd 20:24). w20.09 12 ¶12–14

Jėzus yra galingiausias asmuo po savo Tėvo ir netrokšta didesnės garbės už tą, kurią turi. Sekdami Jėzaus pavyzdžiu, nuolankūs Jehovos tarnai puoselėja tarpusavio meilę, o tai yra skiriamasis Jėzaus mokinių bruožas (Lk 9:48; Jn 13:35). Tarkim, tau atrodo, kad bendruomenėje yra kokių negerovių, ir jos, regis, nėra deramai sprendžiamos. Kaip elgsiesi – reikši nepasitenkinimą ar verčiau nuolankiai klausysi bendruomenės ganytojų? (Hbr 13:17) Pasvarstyk: „Ar problemos, kurias matau, išties tokios didelės, kad būtina jas spręsti? Ar dabar tam tinkamiausias metas? Ar išvis turėčiau į tai kištis?“ Labai sąžiningai įvertink, ko iš tikro sieki – vienybės bendruomenėje ar garbės sau. Žinoma, gebėti greitai spręsti problemas yra gerai, bet, Jehovos požiūriu, būti nuolankiam – kur kas svarbiau. Todėl stenkis tarnauti Jehovai su visu nuolankumu. Taip sergėsi bendruomenės vienybę (Ef 4:2, 3). w20.07 4–5 ¶9–11

Kai Jėzus tarnavo žemėje, kai kurios dievobaimingos moterys visokeriopai jį rėmė (Lk 8:1–3). Jėzus joms už pagalbą buvo labai dėkingas. Tos moterys turėjo garbę sužinoti iš jo daug svarbių dalykų, susijusių su Dievo valia. Jėzus, pavyzdžiui, joms atskleidė, kad turės mirti ir bus prikeltas (Lk 24:5–8). Tas moteris, kaip ir apaštalus, jis ruošė būsimiems išmėginimams (Mk 9:30–32; 10:32–34). Įsidėmėtina dar kai kas: apaštalai išbandymo valandą Jėzų paliko ir pabėgo (tai įvyko vakarą, kai jį suėmė), o moterys su juo buvo net pačiu sunkiausiu jam metu – mirties valandą (Mt 26:56; Mk 15:40, 41). Būtent moterys pirmos pamatė jį prisikėlusį ir gavo iš jo nurodymą pranešti apie tai apaštalams (Mt 28:5, 9, 10). Prisiminkime ir tai, kas įvyko per 33 m. e. m. Penkiasdešimtines. Tą dieną Jėzaus mokiniams buvo išlieta šventoji dvasia, ir tarp jų, tikėtina, buvo moterų. Jei taip, dvasia tikriausiai įgalino jas kalbėti svetimomis kalbomis ir pasakoti kitiems „apie didingus Dievo darbus“ (Apd 1:14; 2:2–4, 11). w20.09 23 ¶11–12

Ruošti Jėzaus mokinius – tai gelbėti gyvybes. Kodėl galime taip sakyti? Savo sekėjams Jėzus paliepė: „Eikite ir darykite mano mokiniais visų tautų žmones – krikštykite juos“ (Mt 28:19, 20). Ar pasikrikštyti būtina? Tam, kas nori būti išgelbėtas, būtina. Apaštalas Petras bendratikiams rašė: „Jus, tikinčius prisikėlusį Jėzų Kristų, gelbsti [...] krikštas“ (1 Pt 3:21). Vadinasi, kas tiki, kad Jėzus paaukojo už mus savo gyvybę ir buvo prikeltas, turi pasikrikštyti. Tik tada jis gali tikėtis gyventi amžinai. Kad žmogus taptų Jėzaus sekėju, reikia jį mokyti (2 Tim 4:1, 2). Pats Jėzus mums prisakė: „Eikite ir darykite mano mokiniais visų tautų žmones [...], mokykite laikytis visko, ką esu jums įsakęs.“ Apaštalas Paulius Timotiejų ragino nuolat tuo rūpintis. Kodėl? „Taip išgelbėsi ir save, ir savo klausytojus“, – rašė jis. w20.10 14 ¶1–2

Ar Petras buvo geras žmonių žvejys? Be abejo. Šį darbą jis pamėgo ir Jehovos padedamas jį dirbo labai sėkmingai (Apd 2:14, 41). Gerąją naujieną skelbiame dėl to, kad mylime Jehovą, – tai svarbiausia mūsų paskata. Meilė jam skatina šį darbą dirbti net jeigu jaučiamės neturintys tam sugebėjimų. Kviesdamas Petrą tapti žmonių žveju Jėzus jam pasakė: „Nebijok“ (Lk 5:8–11). Petrą buvo apėmusi baimė. Bet ne dėl to, kas gali nutikti tapus Jėzaus mokiniu. Ką tik Jėzaus dėka jis ištraukė pilnus tinklus žuvies. Tas stebuklas Petrą taip pribloškė, kad jis tikriausiai pasijautė nesąs vertas darbuotis su savo Mokytoju. Supratęs, ką reiškia būti Kristaus mokiniu, galimas dalykas, tu irgi ėmei baimintis. Jeigu taip, ugdykis meilę Jehovai, Jėzui ir artimui. Tada pajausi stiprią paskatą atsiliepti į Jėzaus kvietimą tapti žmonių žveju (Mt 22:37, 39; Jn 14:15). w20.09 3 ¶4–5

Vykdydami Jėzaus duotą priesaką, negailėsime nei laiko, nei jėgų, nei išteklių, kad surastume tuos, kurių širdis pasirengusi priimti tiesą, vedančią į amžiną gyvenimą (Apd 13:48). Taip seksime Jėzaus pavyzdžiu. Jis pasakė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir atlikti jo pavestą darbą“ (Jn 4:34; 17:4). Mes irgi norime iki galo atlikti mums patikėtą užduotį (Jn 20:21). Todėl trokštame, kad visi Jehovos tarnai būtų veiklūs ir darbuotųsi ištvermingai (Mt 24:13). Suprantama, vykdyti priesaką, kurį savo mokiniams davė Jėzus, nėra lengva. Tačiau nesame palikti vieni – Jėzus pažadėjo, kad bus su mumis ir visada padės. Pagalbos sulaukiame ir iš paties Jehovos, nes esame jo bendradarbiai (1 Kor 3:9). Štai kodėl neabejojame, kad savo užduotį įvykdysime. Kokia garbė ir malonumas dirbti Jėzaus pavestą darbą ir padėti jį dirbti kitiems! (Fil 4:13) w20.11 7 ¶19–20

Tėvų sprendimai daro didžiulę įtaką vaikų gyvenimui. Neprotingi jų sprendimai atžaloms gali skaudžiai atsiliepti, o protingi – atverti kelią į sėkmę. Suprantama, ir nuo pačių vaikų daug priklauso, kaip jiems seksis. O koks sprendimas yra svarbiausias gyvenime? Sprendimas tarnauti dangiškajam Tėvui Jehovai (Ps 73:28). Jėzaus tėvai labai stengėsi auklėti savo vaikus taip, kad jie būtų geri Jehovos tarnai. Juozapui su Marija tarnystė Dievui buvo visų svarbiausia (Lk 2:40, 41, 52). Jėzus irgi buvo tvirtai apsisprendęs vykdyti Jehovos valią (Mt 4:1–10). Jis užaugo geru žmogumi, buvo drąsus ir ištikimas Dievui. Bet kurie dievobaimingi tėvai tokiu sūnumi didžiuotųsi. w20.10 26 ¶1–2

Vyresnio amžiaus sesė kartais prisimena gražias savo tarnystės Jehovai dienas. Dabar tos dienos sunkesnės, tačiau sesė ir toliau ištvermingai jam tarnauja (1 Kor 15:58). Ji kasdien įsivaizduoja, kaip smagu bus drauge su artimais žmonėmis gyventi pažadėtame naujame pasaulyje. Kitą sesę vis aplanko mintys apie tai, kaip bendratikis ją įskaudino, vis dėlto ji stengiasi vyti tas mintis šalin (Kol 3:13). Brolis nepamiršo praeities klaidų, tačiau yra tvirtai nusistatęs jų nebekartoti ir gyventi teisingai (Ps 51:10). Ką tie krikščionys turi bendra? Visi trys prisimena, kas buvo praeityje, tačiau tais prisiminimais negyvena. Jie žvelgia į priekį. Kodėl žvelgti į priekį taip svarbu? Jei žmogus nuolat dairosi atgal, eiti tiesiai jam nepavyks. Panašiai yra su mūsų tarnyste Jehovai: jei nuolat žvilgčiosime į praeitį, eiti pirmyn bus sunku (Lk 9:62). w20.11 24 ¶1–3

Galijoto, filistinų galiūno, akyse Dovydas atrodė silpnas, bejėgis jaunuolis, vertas tik pajuokos. Kodėl? Galijotas buvo prityręs kovotojas, apsiginklavęs nuo galvos iki kojų, tikras milžinas. O jaunasis Dovydas kario patirties neturėjo ir į kovą prieš jį stojo, galima sakyti, beginklis. Vis dėlto Dovydas nugalėjo priešą, nes neabejojo, kad Jehova suteiks jam savo galios (1 Sam 17:41–45, 50). Vėliau Dovydui teko patirti išmėginimą, dėl kurio jis galėjo pasijausti visiškas bejėgis. Dovydas ištikimai tarnavo Dievo pateptam Izraelio valdovui Sauliui. Iš pradžių Saulius savo tarnui buvo palankus, tačiau vėliau pasidavė išdidumui ir ėmė jam pavydėti. Karalius tapo Dovydo priešu ir netgi mėgino jį nužudyti (1 Sam 18:6–9, 29; 19:9–11). Nors Saulius elgėsi labai neteisingai, Dovydas ir toliau rodė jam pagarbą – nepamiršo, kad karaliumi jį išsirinko Jehova (1 Sam 24:6). Dovydas pasitikėjo, kad Jehova padės tą sunkų išmėginimą ištverti (Ps 18:1 ir antrašas). w20.07 17 ¶11–13

Didžioji pranašystės apie šiaurės karalių ir pietų karalių dalis jau išsipildė, todėl neabejojame, kad išsipildys ir likusioji. Kad teisingai suprastume Danieliaus 11 skyriuje užrašytą pranašystę, svarbu turėti omenyje, kad joje kalbama tik apie tas valdžias ir valdovus, kurių viešpatavimas vienaip ar kitaip atsiliepia Dievo tautai. Dievo tarnų, lyginant su žemės gyventojų skaičiumi, visada buvo nedaug, tačiau jie neretai atsiduria svarbiausių pasaulio įvykių centre. Taip yra todėl, kad Šėtonas ir jo valdomas pasaulis siekia vieno tikslo – su jais susidoroti (Pr 3:15; Apr 11:7; 12:17). Kad išsiaiškintume Danieliaus pranašystės reikšmę, taip pat būtina palyginti jos detales su kitomis Biblijos pranašystėmis, nes jos turi derintis tarpusavyje. w20.05 2 ¶1–2

Kaip yra su žmogumi po mirties, esama įvairių nuomonių. O kas apie tai sakoma Biblijoje? Mirusiojo kūnas suyra ir iš jo nieko nelieka. Tačiau Dievas sukūrė visatą, todėl jam tikrai įmanoma mirusįjį prikelti ir duoti jam naują kūną (Pr 1:1; 2:7). Kalbėdamas apie tuos, kurie bus prikelti gyventi danguje, apaštalas Paulius pateikė iliustraciją, rodančią, kad Dievas mirusįjį gali prikelti su visai kitokiu kūnu. Pagalvok apie javo ar kokio kito augalo sėklą. Žemėn pasėta ji sudygsta ir išželdo augalą. Tas augalas yra visai kitoks nei jo sėkla. Taigi Dievas panorėjęs gali duoti žmogui visai kitokį kūną, nei šis turėjo. Paulius atkreipia dėmesį į tai, kad Dievas savo kūrinius sukūrė skirtingo pavidalo. Paulius taip pat rašo: „Yra dangaus kūnai, yra ir žemės kūnai.“ Ką jis turi omenyje? Kad mes, Žemės gyventojai, turime fizinį kūną, o dangaus esybės – dvasinį kūną (1 Kor 15:36–41). w20.12 9–10 ¶7–9

Visi trokštame ramaus gyvenimo. Deja, dėl vienokių ar kitokių priežasčių neretai patiriame didelį stresą ir nerimą. Kartais būna taip sunku, kad norisi, kaip ir karaliui Dovydui, papriekaištauti Jehovai žodžiais, paimtais šios dienos citata. Toli gražu ne viskas yra mūsų valioje. Pavyzdžiui, ne nuo mūsų priklauso, kokia kitąmet bus maisto, darbužių ir komunalinių paslaugų kaina. Taip pat negalime užčiaupti burnos bendradarbiams ir bendramoksliams, kad nespaustų mūsų pasielgti nesąžiningai ar nepadoriai. Ir ne mūsų jėgoms pažaboti nusikalstamumą kaimynystėje. Taip yra dėl to, kad dauguma žmonių šiame pasaulyje nesivadovauja Biblijos principais. Šėtonas nori sukelti žmonėms kuo daugiau įtampos, kad jiems būtų sunku tarnauti Dievui (Mt 13:22; 1 Jn 5:19). Todėl nesistebime, kad aplink tiek daug problemų. w21.01 2 ¶1, 3

Apaštalas Jonas įspėjo, kad nesileistume užvaldomi neapykantos. Jeigu to įspėjimo nepaisytume, mumis gali pasinaudoti Šėtonas (1 Jn 2:11). Pirmojo amžiaus pabaigoje su kai kuriais krikščionimis taip ir nutiko. Šėtonas stengėsi sukiršinti Dievo tarnus ir suskaldyti bendruomenę. Kai kurie bendratikiai buvo užsikrėtę piktojo skleidžiama neapykantos dvasia. Vienas iš jų – Diotrefas. Jis nepagarbiai elgėsi su broliais, atvykstančiais vadovaujančiosios tarybos pavedimu, ir netgi mėgino iš bendruomenės šalinti krikščionis, kurie tuos atstovus svetingai priimdavo (3 Jn 9, 10). Kaip įžūlu! Atminkime, kad Šėtonas ir dabar kaip įmanydamas stengiasi skaldyti Dievo tautą, ardyti jos vienybę. Tad saugokimės neapykantos maro! w21.01 11 ¶14

Per Pirmąjį pasaulinį karą tiek Vokietijos, tiek Didžiosios Britanijos valdžia persekiojo Dievo tarnus už tai, kad nėjo kariauti. O JAV valdžia pasodino į kalėjimą brolius, tuo metu vadovavusius evangelizacijos veiklai. Taip išsipildė, kas išpranašauta Apreiškimo 11:7–10. Šiaurės karalius vėliau Dievo tautą puolė dar nuožmiau. Itin sunku Jehovos tarnams buvo ketvirtajame dešimtmetyje ir ypač per Antrąjį pasaulinį karą. Hitleris su savo parankiniais uždraudė Jehovos liudytojų veiklą. Tie priešininkai išžudė šimtus mūsų brolių ir sesių, tūkstančius uždarė į koncentracijos stovyklas. Pranašas Danielius rašė, kad šiaurės karalius „išniekins [...] šventovę, ir pašalins kasdienę auką“. Taip ir nutiko. Šiaurės karalius pasišovė visiškai nutildyti mūsų bendratikius, kad šie nebeskelbtų Dievo vardo (Dan 11:30b, 31a). Hitleris netgi prisiekė, kad Jehovos tarnų Vokietijoje nebeliks. w20.05 5–6 ¶12–13

Jeigu puoselėjame vienas kitam brolišką meilę, apsaugome bendruomenę nuo konkurencinės dvasios. Prisiminkime, Jehonatanas nesivaržė su Dovydu dėl valdovo sosto (1 Sam 20:42). Tokią nuostatą ugdykimės mes visi. Jeigu matome, kad mūsų bendratikiai yra gabesni už mus, nelaikykime jų savo varžovais. Stenkimės vadovautis šiuo apaštalo Pauliaus pamokymu: „Nuolankiai laikykite kitus aukštesniais už save“ (Fil 2:3). Atminkime, bendruomenei svarbus kiekvieno iš mūsų įnašas. Jeigu save vertinsime kukliai, bus lengviau pastebėti brolių ir sesių gerąsias savybes ir sekti jų ištikimos tarnystės pavyzdžiu (1 Kor 12:21–25). Pagalvok, kiek daug gali nuoširdi broliška meilė. Ji stiprina bendruomenės vienybę, patraukia doros širdies žmones prie tiesos. O svarbiausia, ji teikia garbę „atjautos Tėvui ir visokios paguodos Dievui“ – Jehovai (2 Kor 1:3). w21.01 24 ¶14; 25 ¶16

Jehovos tarnus niekina, užgaulioja ir šiandien – daugelio akimis, esame neišmanėliai ir prastuoliai. Kodėl žmonės prieš mus nusistatę? Todėl, kad mūsų vertybės visai kitokios nei jų. Pasaulyje iškeliamas išdidumas, arogancija ir maištingumas, o mes stengiamės būti nuolankūs, romūs ir taikingi. Be to, nedalyvaujame politinėje veikloje ir nestojame į jokios šalies karių gretas. Prie pasaulio mes nepritampame, juo nesekame, todėl mus laiko prastesniais už kitus (Rom 12:2). Nors daugelio akyse esame nieko verti, Jehova per mus daro neįtikėtinai didžius darbus. Jo dėka kaip niekad plačiai skelbiame gerąją naujieną apie Karalystę. Jehovos liudytojai leidžia didžiausio tiražo periodinius leidinius ir verčia juos į daugiausia kalbų. Naudodamiesi Biblija jie padeda milijonams žmonių pakeisti savo gyvenimą į gera. Šlovė už visa tai priklauso Jehovai. w20.07 15 ¶5–6

Jėzus yra klusnus Jehovai, tačiau anaiptol ne todėl, kad jam stinga išmanymo ar gebėjimų. Juk tik labai protingas žmogus gali mokyti taip paprastai ir aiškiai kaip Jėzus (Jn 7:45, 46). Jehova apdovanojo savo Sūnų dideliais gebėjimais ir drauge su juo kūrė visatą (Pat 8:30; Hbr 1:2–4). Vėliau, kai Jėzus paaukojo už žmoniją savo gyvybę, Jehova jį prikėlė iš mirusių ir suteikė jam „visą valdžią danguje ir žemėje“ (Mt 28:18). Vis dėlto, kad ir koks Jėzus gabus, jis pasikliauja ne savo gebėjimais, o Jehovos vadovavimu. Kodėl? Todėl, kad jį visa širdimi myli. Vyrai turi žinoti, kad nors Jehova įpareigojo žmoną būti klusnią vyrui, tai nereiškia, kad laiko ją menkesne. Juk garbę tapti Jėzaus bendravaldžiais jis suteikė ne tik vyrams, bet ir moterims (Gal 3:26–29). Jehovos pasitikėjimas savo Sūnumi irgi yra geras pavyzdys šeimų galvoms. Kaip Jehova patikėjo Jėzui tam tikrą valdžią, taip ir išmintingas vyras patiki žmonai tvarkyti įvairius reikalus. w21.02 10–11 ¶13–14

Dievo Žodis tarsi veidrodis padeda įžvelgti, kokių turime taisytinų bruožų (Jok 1:23–25). Tarkim, perskaitę tam tikrą Biblijos ištrauką suprantame, kad kilus įtampai mums būna sunku valdytis. Tokiu atveju stenkimės ugdytis romumą – neatsakyti blogu už bloga ir nepasiduoti apmaudui, kai problemos nesisprendžia. Taip situaciją įvertinsime blaiviu protu ir mūsų sprendimai bus išmintingi (Jok 3:13). Kaip tad svarbu stropiai studijuoti Bibliją! Kartais mus pamoko ir mūsų pačių klaidos. Tačiau klaidų galime išvengti, jeigu semsimės patirties iš kitų Dievo tarnų. Jokūbas ragina skaitytojus imti pavyzdį iš tokių žmonių kaip Abraomas, Rahaba, Jobas ir Elijas (Jok 2:21–26; 5:10, 11, 17, 18). Tie ištikimi Jehovos tarnai atlaikė labai sunkius išmėginimus. Jų pavyzdys rodo, kad Jehovos padedami galime ištverti ir mes. w21.02 29–30 ¶12–13

Atsakomybė padėti žmogui perprasti Biblijos tiesas tenka studijų vadovui. Jeigu jis pakviestų tave į studijas, būsi jo pagalbininkas (Mok 4:9, 10). Kuo galėtum prisidėti, kad studijuotojas iš pamokos pasisemtų kuo daugiau? Svarbu gerai pasiruošti. Pirma studijų vadovo šio to pasiteirauk apie jo mokinį. Pavyzdžiui, paklausk: „Ką galėtum apie jį pasakyti? Kokią temą studijuosite? Kokius dalykus jam svarbiausia būtų suprasti? Ar yra kas nors, apie ką man derėtų užsiminti? Ir ko minėti neturėčiau? Kaip galėčiau jį padrąsinti?“ Suprantama, studijų vadovas neatskleis konfidencialios informacijos, tačiau jis papasakos tai, ką tau vertėtų žinoti. Misionierė vardu Džoja sako: „Jeigu bendratikis apie studijuotoją kai ką žino, jis yra nusiteikęs jam padėti ir supranta, kuo gali būti naudingas.“ w21.03 9 ¶5–6

Mūsų nekenčia dėl to, kad laikomės Dievo nustatytų normų, visiškai nesuderinamų su pasaulyje plintančiomis pažiūromis. Štai daugelis žmonių šiandien atvirai pritaria nedorybėms, už kurias Dievas senovėje sunaikino Sodomos ir Gomoros miestus! (Jud 7) Mes paisome Dievo valios ir nedoram elgesiui nepritariame, todėl žmonės mus pašiepia ir vadina netolerantiškais (1 Pt 4:3, 4). Kaip galime ištverti aplinkinių neapykantą ir įžeidinėjimus? Aišku, turime tvirtai tikėti, kad Jehova mums pagelbės. Tikėjimas tarsi skydas gali apsaugoti nuo „degančių piktojo strėlių“ (Ef 6:16). Tačiau vien tikėjimo negana. Svarbu ugdytis meilę, nes ji sulaiko nuo pykčio ir suteikia jėgų ištverti visokią neteisybę bei skriaudą (1 Kor 13:4–7, 13). Meilė Jehovai, bendratikiams ir netgi priešininkams padeda pakelti neapykantą. w21.03 21 ¶3–4

Nuoširdi meilė bendratikiams sulaiko mus nuo ūmios reakcijos, kai jie pasako ką nors piktinančio. Prisimink, kas nutiko Jėzaus tarnystei žemėje artėjant prie pabaigos. Jis pasakė mokiniams, kad norėdami gyventi amžinai jie turi valgyti jo kūną ir gerti jo kraują (Jn 6:53–57). Kai kurie šiais žodžiais pasibaisėjo ir pasišalino. Tačiau tikri Jėzaus draugai liko jam ištikimi. Tiesa, tų žodžių jie irgi nesuprato, gal netgi stebėjosi jais. Vis dėlto tie mokiniai Jėzumi visiškai pasitikėjo (Jn 6:60, 66–69). Tad kaip svarbu, kad neskubėtume supykti ar užsigauti dėl draugo žodžių. Galbūt mes jo tiesiog nesupratome (Pat 18:13). w21.01 11 ¶13