Lapkritis

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad pranašas Jona buvo bailus ir nepatikimas. Gavęs iš Jehovos nurodymą keliauti į Ninevę ir paskelbti to miesto gyventojams nuosprendį, pranašas išsigando. Jis sėdo į laivą ir išplaukė priešinga kryptimi, „kuo toliau nuo Jehovos“ (Jon 1:1–3). Ar būtum suteikęs Jonai galimybę pasitaisyti ir įvykdyti Jehovos paliepimą? Jehova matė, kad pranašas tokios galimybės vertas (Jon 3:1, 2). Koks Jona buvo iš tikrųjų, nemažai ką galime suprasti iš vienos jo maldos (Jon 2:1, 2, 9). Be abejo, Jona Dievui melsdavosi dažnai. Tačiau skaitydami žodžius, kuriais jis meldėsi būdamas žuvies pilve, matome jį kaip nuolankų, dėkingos širdies ir pasiryžusį vykdyti Jehovos valią žmogų – ne tokį, kuris norėjo išsisukti nuo pavestos užduoties. Dėl to Dievas nenusivylė Jona. Savo tarną jis išklausė ir leido toliau būti jo pranašu. Taigi, prieš duodami bendratikiams patarimą ar pamokymą, vyresnieji turėtų iki galo juos išklausyti. w20.04 15 ¶4–6

Pirmajame amžiuje į gerąją naujieną įsiklausė ir krikščionimis tapo daug žmonių. Jie prašė Jehovą šventosios dvasios pagalbos suprasti, ką girdėjo. Taip pat tuos mokymus tyrinėjo, norėdami įsitikinti, ar jie derinasi su šventaisiais raštais (Apd 17:11, 12; Hbr 5:14). Savo įsitikinimus tie krikščionys grindė ne vien jausmais ar emocijomis ir Jehovai tarnavo ne todėl, kad jiems patiko bičiuliautis su kitais krikščionimis. Jų tikėjimo pamatas buvo žinios apie Dievą (Kol 1:9, 10). Dievo Žodyje apreikštos tiesos yra amžinos, nekintamos (Ps 119:160). Jeigu, pavyzdžiui, bendratikis mus įskaudins ar sunkiai nusidės, dėl to jos nepasikeis. Jos nepasikeis ir užklupus sunkumams. Jei stengsimės Biblijos mokymus perprasti ir įsitikinsime jų teisingumu, sustiprinsime savo tikėjimą. O tvirtas tikėjimas padės atlaikyti išmėginimus, – panašiai kaip inkaras padeda laivui atlaikyti audrą. w20.07 9 ¶6–7

Jėzaus akimis, visa, ką darome dėl dvasia pateptų jo brolių, darome dėl jo paties (Mt 25:34–40). Kaip galime pateptuosius palaikyti? Aktyviai dalyvaudami Kristaus mokinių ruošimo darbe, – tai visų krikščionių pareiga (Mt 28:19, 20). Geroji naujiena turi būti paskelbta visame pasaulyje, todėl be brolių ir sesių, Jėzaus prilygintų „kitoms avims“, pagalbos dvasia pateptieji vieni negalėtų tokios užduoties įvykdyti (Jn 10:16). Jeigu su pateptaisiais broliais bendradarbiausime, parodysime savo meilę ir jiems, ir pačiam Kristui. Jehovos ir Jėzaus draugai būsime, jei darbą, kuriam jie šiandien vadovauja, remsime savo aukomis (Lk 16:9). Tos aukos naudojamos, pavyzdžiui, bendratikiams, nukentėjusiems nuo stichinių ir kitokių nelaimių, paremti. Aukoti galime ir savo bendruomenės reikmėms arba atskiriems broliams ir sesėms, kuriems būtina pagalba (Pat 19:17). w20.04 24 ¶12–13

Danielius buvo išpranašavęs, kad šiaurės karalius „negerbs savo tėvų Dievo“. Kaip tie žodžiai išsipildė? Kad žmonės pamirštų Dievą, Sovietų Sąjungos vadovybė siekė užgniaužti bažnyčių įtaką. Jau 1918 metais sovietų valdžia buvo išleidusi dekretą, sudariusį sąlygas skleisti ateizmo idėjas mokymo įstaigose. O kaip išsipildė žodžiai, kad šiaurės karalius „šlovins tvirtovių dievą“? Sovietų Sąjunga didžiulius pinigus skyrė karinei galiai stiprinti ir prigamino tūkstančius branduolinių užtaisų. Šiaurės ir pietų karaliai yra prikaupę begalę masinio naikinimo ginklų. Juos panaudojus pražūtų milijardai žmonių! Nors šiaurės ir pietų karaliai nuolat konfliktavo, vieną pietų karaliaus užmojį šiaurės karalius palaikė. Jiedu įkūrė Jungtinių Tautų Organizaciją ir taip išsipildė ši Danieliaus pranašystė: „Ir bus pastatytas bjaurusis niokotojas“ (Dan 11:31). w20.05 6–7 ¶16–17

Kaip dvasiškai neveiklius brolius ir seses surasti? Daugiau nuveiksime, jei pastangas dėsime visi – tiek neveikliųjų šeimos nariai, tiek bendruomenės vyresnieji, pionieriai ir kiti skelbėjai. Gal neveikliu tapo tavo draugas ar giminaitis? O gal nuo bendruomenės nutolusį bendratikį sutikai būdamas tarnyboje? Pasiteirauk, ar jis nenorėtų, kad jį aplankytų vyresnieji. Pasisiūlyk perduoti vyresniesiems jo kontaktinius duomenis. Vienas vyresnysis vardu Tomas sako: „Paklausinėju brolių ar sesių, gal kartais žino tam tikro neveiklaus bendruomenės skelbėjo adresą. Taip pat pasiteirauju, gal prisimena dar kokį bendratikį, nebelankantį sueigų. Skelbėjai padeda labai noriai. O kai su neveikliu broliu ar sese susitinku, pasidomiu, kaip yra su jų vaikais ir giminaičiais. Kai kurie neveiklieji anksčiau vesdavosi vaikus į sueigas ir tie buvo tapę nekrikštytais skelbėjais. Jiems irgi reikia padėti grįžti pas Jehovą.“ w20.06 24 ¶1; 25 ¶6–7

Iš visų gyvų būtybių žemėje tik žmogus geba suprasti moralines pamokas. Prisimindami ir analizuodami praeities įvykius matome, ką gyvenime turėtume pakeisti, kad taptume geresniais žmonėmis (1 Kor 6:9–11; Kol 3:9, 10). Mes laviname sąžinę, kad ji gebėtų atskirti gera nuo blogo (Hbr 5:14). Taip pat mokomės mylėti, atjausti kitus, būti gailestingi ir elgtis teisingai. Kokie turime būti dėkingi Jehovai, kad apdovanojo mus gebėjimu prisiminti! Nepamirškime, kaip jis kadaise mums padėjo ir kaip pastiprino. Jei vis apie tai pagalvosime, ugdysimės pasitikėjimą, kad Dievas padės ir ateityje (Ps 77:12; 78:4, 7). Nepamirškime ir geradarysčių, kurias mums yra padarę kiti. Padėkokime jiems, – tada, pasak specialistų, būsime laimingesni. w20.05 23 ¶12–13

Tik įsivaizduok, kaip jautėsi Mozė slėpdamasis oloje ir stebėdamas įspūdingą reginį – prieš jo akis savo šlovėje praėjo pats Jehova. Tas reginys, reikia manyti, buvo tiesiog kvapą gniaužiantis. Dievas Mozei, tikriausiai per angelą, pasakė: „Aš esu Jehova. Aš, Jehova, esu Dievas gailestingas ir atjautus, lėtas pykti ir kupinas ištikimosios meilės ir tiesos, rodantis ištikimąją meilę tūkstančiams ir atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę“ (Iš 33:17–23; 34:5–7). Šis stulbinamas reginys Mozei ilgam įsirėžė į atmintį. Kai tarė žodžius, parinktus šios dienos citata, jis, ko gero, irgi prisiminė tą įvykį. Vis dėlto žinoti, kuo Dievas vardu, nepakanka – svarbu suvokti, koks Dievas tuo vardu vadinasi. Mąstykime, pavyzdžiui, apie tai, kad jis galingas, išmintingas, teisingas ir kupinas meilės. Tokie apmąstymai kels mums pagarbią Dievo baimę (Ps 77:11–15). w20.06 8–9 ¶3–4

Jėzus paminėjo, kad jo mokinius visi atpažins iš tarpusavio meilės (Jn 13:34, 35). Žinoma, mylėti vieniems kitus labai svarbu, bet kad mūsų tikėjimas būtų stiprus, vien to nepakanka. Kas galėtų nutikti, jei mūsų tikėjimo pamatas bus vien krikščionių tarpusavio meilė? Tarkim, kuris nors bendratikis, gal net vyresnysis ar pionierius, sunkiai nusidėjo; arba brolis ar sesė tave įskaudino; arba kuris nors krikščionis tapo atskalūnu ir pradėjo tvirtinti, kad einame klystkeliu. Kaip į tai reaguosi? Ar pasipiktinsi ir nustosi Dievui tarnauti? Kad kitų klaidos tavo tikėjimo nepakirstų, jo pamatas turi būti artimas ryšys su Jehova. Tikėjimo namas bus stiprus, jei statysi jį ne vien iš jausmų ir emocijų, bet ir iš tvirtų, logiškų argumentų ir faktų. Turi įsitikinti, kad visa, kas Biblijoje rašoma apie Jehovą, yra tiesa (Rom 12:2). w20.07 8 ¶2–3

Ne vienas galime iš patirties pasakyti, kad surasti bendratikį, trokštantį sugrįžti pas Jehovą, padeda angelai (Apr 14:6). Štai kaip buvo su Silviju iš Ekvadoro. Sykį, jam karštai prašant Dievą pagalbos, kažkas paskambino į duris. Tai buvo du vyresnieji. Sužinoję, kad brolis nori grįžti į bendruomenę, jiedu labai apsidžiaugė ir ėmėsi jam padėti. Padėdami dvasiškai neveikliems bendratikiams sugrįžti pas Jehovą patirsime daug džiaugsmo. Štai pionieriumi tarnaujantis Salvadoras deda daug pastangų dėl tokių brolių ir sesių. „Kartais sunku sulaikyti džiaugsmo ašaras, – sako jis. – Kai pagalvoju, kad Jehova parvedė savo brangią avelę iš Šėtono valdomo pasaulio ir kad turėjau garbės prie to prisidėti, apima nepaprastai geras jausmas.“ Jeigu ir tu nutolai nuo Jehovos, neabejok – jis tave myli ir tavęs laukia. Būk tikras, kad jis mielai tave priims. w20.06 29 ¶16–18

Jehova yra mūsų Didysis Mokytojas (Iz 30:21). O kaip jis mus moko? Per savo Žodį, Bibliją. Ją studijuodami – apmąstydami tiek gerus, tiek blogus pavyzdžius – galime suprasti daug vertingų pamokų. Biblijoje skaitome apie žmones, kurie pasižymėjo Dievui patinkančiomis savybėmis, taip pat sužinome, kas nutiko tiems, kurie gerų savybių stokojo (Ps 37:37; 1 Kor 10:11). Prisiminkime karalių Saulių. Iš pradžių jis buvo kuklus – pripažino savo menką padėtį ir manė esąs nevertas tapti karaliumi (1 Sam 9:21; 10:20–22). Deja, gavęs sostą Saulius netruko pasikelti į puikybę. Štai sykį jam pristigo kantrybės laukti pranašo Samuelio. Saulius ėmėsi aukoti deginamąją auką, nors šito daryti jam buvo nevalia. Dėl to prarado Dievo malonę ir teisę karaliauti (1 Sam 13:8–14). Pamoka aiški: nepasiduokime išdidumui ir nedarykime nieko, ko daryti nesame įgalioti. w20.08 10 ¶10–11

Vyrai, kuriems pavesta vadovauti krikščionių bendruomenei, yra tikra dovana nuo Jehovos (Ef 4:8). Pagalvokime, kaip uoliai darbuojasi, pavyzdžiui, Vadovaujančiosios tarybos nariai ir jos padėjėjai, filialų komitetų nariai, rajonų prižiūrėtojai, įvairių kursų dėstytojai, bendruomenių vyresnieji, patarnautojai. Vadovaujant šventajai dvasiai visi tie broliai yra paskirti rūpintis Jehovos tarnais ir stiprinti bendruomenę (1 Pt 5:2, 3). Broliams bendruomenėje patikima atsakingų pareigų. Kaip kad rankos, kojos ir visos kitos kūno dalys tarnauja visam kūnui, taip broliai, paskirti vadovaujant šventajai dvasiai, tarnauja visai bendruomenei. Garbės sau tie vyrai nesiekia. Jie nuoširdžiai stengiasi padėti bendratikiams tapti dvasiškai stipriems (1 Tes 2:6–8). Kokie esame dėkingi Jehovai, kad davė mums tokių pasiaukojusių ir dvasiškai brandžių krikščionių! w20.08 21 ¶5–6

Dėl ko dirbame evangelizacijos darbą? Mes suprantame, kad žmonės, anot Jėzaus, yra „nuengti ir apleisti lyg avys be piemens“ ir geroji žinia apie Karalystę juos labai paguostų (Mt 9:36). Jehova nori, kad kuo daugiau žmonių aiškiai suprastų tiesą ir būtų išgelbėti (1 Tim 2:4). Kai galvojame apie tai, kad evangelizacijos darbas gelbsti gyvybes, jaučiame itin stiprią paskatą jį dirbti. Mes padedame žmonėms išsigelbėti (Rom 10:13–15; 1 Tim 4:16). Be to, mums, gerosios naujienos skelbėjams, reikia turėti tarnybai tinkamas priemones ir mokėti jomis naudotis. Jėzus savo mokiniams davė aiškių nurodymų, kaip „žvejoti“. Jis paaiškino, ką pasiimti, kur eiti ir ką žmonėms sakyti (Mt 10:5–7; Lk 10:1–11). Kad ir šiandien evangelizacijos darbas būtų atliekamas kuo našiau, mūsų organizacija yra paruošusi „skelbėjo įrankinę“ ir moko mus, kaip ja naudotis. Dėl to kiekvienas galime tapti patyrusiu „žveju“ ir tarnyboje jaustis užtikrintai (2 Tim 2:15). w20.09 4 ¶6–7, 10

Kiek džiaugsmo apaštalui Jonui suteikė žinia, kad tie, kuriems jis paskelbė gerąją naujieną, ištikimai tarnauja Jehovai! Aniems krikščionims buvo išties nelengva, todėl apaštalas visomis išgalėmis stengėsi sustiprinti jų, savo vaikų, tikėjimą. Mes irgi labai rūpinamės savo vaikų ar Biblijos studijuotojų dvasine gerove. Kaip ir apaštalas Jonas, be galo džiaugiamės, kai jie nusprendžia paaukoti gyvenimą Jehovai ir ištvermingai jam tarnauja (3 Jn 3). 98 mūsų eros metais Jehova per savo šventąją dvasią įkvėpė Joną parašyti tris laiškus. Tuose laiškuose apaštalas skatino ištikimus Dievui krikščionis stiprinti savo tikėjimą Jėzumi ir tvirtai laikytis tiesos kelio. Tuo metu bendruomenėse buvo atsiradę žmonių, kurie skleidė klaidingus religinius mokymus, ir Jonas dėl to labai nerimavo (1 Jn 2:18, 19, 26). Tie atskalūnai teigė tikintys Dievą, tačiau jo įsakymų neklausė. w20.07 20 ¶1–3

Mes tvirtai tikime tuo, ką skelbiame. To tikėjimo vedami gerąja žinia apie Karalystę stengiamės pasidalyti su kuo daugiau žmonių. Mes kliaujamės Dievo Žodyje užrašytais pažadais (Ps 119:42; Iz 40:8). Regime, kaip pildosi Biblijos pranašystės. Taip pat matome, kaip pasikeičia į gera žmonių gyvenimas, kai jie ima vadovautis Dievo pamokymais. Visa tai žadina mums dar didesnę paskatą kuo plačiau skleisti žinią apie Karalystę. Skelbti žinią apie Karalystę mus skatina ir tikėjimas Jehova – Dievu, iš kurio tą žinią gavome, – taip pat Jėzumi Kristumi, Dievo Karalystės Karaliumi. Neabejojame: kad ir kas nutiktų, Jehova visada bus mūsų prieglobstis ir stiprybė (Ps 46:1–3). Taip pat esame įsitikinę, kad naudodamasis Jehovos suteikta valdžia ir įgaliojimais Jėzus iš dangaus vadovauja evangelizacijos darbui (Mt 28:18–20). Tikėjimas stiprina viltį, kad mūsų pastangas evangelizacijos darbe Jehova laimins. w20.09 12–13 ¶15–17

Kartais, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, mūsų bendratikėms prireikia pagalbos (Iz 1:17). Galbūt našlei ar išsiskyrusiai sesei sunku pačiai sutvarkyti reikalus, kuriuos anksčiau tvarkydavo sutuoktinis. Arba gal pagyvenusiai sesei reikia pasikalbėti su gydytoju ir būtų lengviau, jei koks brolis ar sesė ją palydėtų. O gal pionierę, kuri skiria laiko prisidėti prie įvairių teokratinių projektų, kas nors kritikuoja, kad į tarnybą eina mažiau nei kiti pionieriai, ir jai reikia užtarimo. Dar kartą prisiminkime Jėzų. Jėzus savo dvasines seseris gindavo nuo nepagrįstos kritikos. Antai jis užtarė Mariją, kai Morta jai priekaištavo (Lk 10:38–42). Mariją jis užstojo ir tada, kai kiti ją supeikė už, jų manymu, neprotingą poelgį (Mk 14:3–9). Jėzus matė jos gerus motyvus ir pagyrė. Jėzus netgi išpranašavo, kad apie Marijos gerą darbą žmonės pasakos visur, kur tik bus skelbiama geroji naujiena. w20.09 24 ¶15–16

Suradęs nuklydusią avį, ganytojas nesielgdavo su ja šiurkščiai. Priešingai, visaip jai padėdavo, kad kuo greičiau sustiprėtų. Jehova elgiasi panašiai. Kaip jis padėjo kai kuriems savo tarnams senovėje? Štai pranašas Jona, Jehovos palieptas eiti į Ninevę, leidosi bėgti priešinga kryptimi. Vis dėlto Jehova juo nenusivylė. Kaip rūpestingas ganytojas jis savo pranašui atėjo į pagalbą ir jį sustiprino, kad atliktų pavestą užduotį (Jon 2:7; 3:1, 2). Vėliau Dievas padėjo Jonai suprasti, kokia brangi kiekvieno žmogaus gyvybė (Jon 4:10, 11). Kokią pamoką iš pasakojimo apie Joną galime įžvelgti? Jei koks krikščionis atitolo nuo bendruomenės ir tapo neveiklus, vyresnieji nemanys, kad viskas prarasta. Jie stengsis suprasti, kodėl taip nutiko. O kai bendratikis pas Jehovą sugrįš, jie ir toliau su meile juo rūpinsis. w20.06 20–21 ¶10–12

1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai, jos teritorijoje gyvenantys Jehovos liudytojai kurį laiką galėjo garbinti Dievą nekliudomai. Taip išsipildė pranašystės žodžiai, kad Dievo tarnai sulauks „nedidelės pagalbos“. Liudytojai uoliai skelbė gerąją naujieną ir skelbėjų skaičius buvusiose komunistinio bloko šalyse greitai išaugo iki šimtų tūkstančių. Tuo laiku ėmė kilti naujas šiaurės karalius – Rusija drauge su savo sąjungininkėmis. Trys veiksniai padeda išsiaiškinti, kurios valstybės bėgant amžiams atliko šiaurės ir pietų karalių vaidmenis. Pirma, tų karalių viešpatavimas vienaip ar kitaip atsiliepia Dievo tautai. Antra, savo veiksmais jie parodo esą Dievo Jehovos ir jo tarnų priešai. Trečia, jie visada varžosi tarpusavyje. Rusija ir jos sąjungininkės draudžia mūsų veiklą ir persekioja tūkstančius brolių ir sesių, gyvenančių jų valdomose teritorijose. Savo priešiškumu krikščionims parodo, kad nekenčia Jehovos. Ir dėl įtakos pasaulyje nuolat varžosi su pietų karaliumi – Didžiąja Britanija ir Jungtinėmis Valstijomis. w20.05 12–13 ¶3–4

Mes stengiamės lavinti savo „mokymo išmonę“ ir būti kuo geresni mokytojai. Visame pasaulyje Biblijos studijas vedame milijonams žmonių. Dievo Žodį mes labai branginame, galėtume apie jį kalbėti ištisas valandas. Tačiau, ar vestume Sargybos bokšto ar bendruomenės Biblijos studijas, ar studijuotume su žmogumi asmeniškai, neturėtume kalbėti per daug. Mokytojui derėtų, taip sakant, laikyti vadžias – nepasiduoti norui išdėstyti viską, ką žino apie aptariamą Biblijos ištrauką ar temą (Jn 16:12). Pagalvok, ar daug žinių turėjai tada, kai krikštijaisi? Tikriausiai supratai tik pagrindinius Biblijos mokymus (Hbr 6:1). Tau prireikė ne vienerių metų, kol sukaupei tokį žinių bagažą, kokį turi šiandien, todėl nesitikėk, kad studijuotojas gebės viską perprasti ir įsiminti iš karto. w20.10 14–15 ¶2–4

Dievas Jėzui parinko labai gerus tėvus (Mt 1:18–23; Lk 1:26–38). Marijos nuoširdūs gyriaus Jehovai žodžiai liudija, kaip ši moteris jį mylėjo ir kaip brangino jo Žodį (Lk 1:46–55). O ką galime pasakyti apie Juozapą? Jis klusniai įvykdė Dievo nurodymą, tad akivaizdu, kad irgi buvo dievobaimingas žmogus (Mt 1:24). Atkreipkime dėmesį, kad Jehova Jėzui parinko neturtingus tėvus. Iš kur žinome, kad Juozapas su Marija buvo nepasiturintys? Jėzui gimus, jiedu į šventyklą atnešė auką, kokią paprastai aukodavo vargšai (Lk 2:24). Iš to, kad jiedviem su Marija reikėjo išmaitinti bent septynis vaikus, galima spręsti, kad šeima gyveno kukliai (Mt 13:55, 56). Jehova savo Sūnų globojo. Tačiau nuo išmėginimų neapsaugojo (Mt 2:13–15). Pavyzdžiui, kai kurie namiškiai Jėzumi netikėjo ir nepripažino, kad jis yra žadėtasis Mesijas (Mk 3:21; Jn 7:5). Be abejo, Jėzui dėl to buvo labai liūdna. Jam tikriausiai teko ištverti ir įtėvio netektį. w20.10 26–27 ¶4–6

Gal kada nors jauteisi likęs vienas su savo bėdomis ir nežinojai, į ką remtis? Tokie jausmai pažįstami daugeliui ištikimų Dievo tarnų (1 Kar 19:14). Kai būna nelengva, prisimink Jehovos pažadą: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu.“ Turėdamas tą pažadą omenyje gali Dievu visiškai pasitikėti. Mintyse kartok: „Jehova mano padėjėjas, aš nebijosiu“ (Hbr 13:5, 6). Šiuos žodžius Judėjoje gyvenantiems bendratikiams apaštalas Paulius užrašė maždaug 61 m. e. m. Panašiai apie Jehovą kadaise kalbėjo 118 psalmės rašytojas (Ps 118:5–7). Kaip ir psalmininkas, Paulius įsitikino, kad Jehova nelaimėje visada padeda. Štai maždaug 58 m. e. m. apaštalui teko plaukti laivu per audringą jūrą (Apd 27:4, 15, 20). Toje kelionėje – ir jau anksčiau – jis ne kartą sulaukė pagalbos iš Jehovos. w20.11 12 ¶1–2

Kodėl nuolat galvoti, kad anksčiau gyvenimas buvo geresnis, neprotinga? Tada į praeitį žiūrėtume tarsi pro rožinius akinius. Panašiai kadaise nutiko izraelitams. Išėję iš Egipto jie netruko pamiršti, kokia sunki buvo jų vergystė, ir nuolat galvojo apie tai, kokį skanų maistą tame krašte valgė. Izraelitai skundėsi: „Prisimename, kaip dykai valgėme žuvį Egipte, taip pat agurkus, arbūzus, porus, svogūnus, česnakus!“ (Sk 11:5). Ar iš tikro tas maistas Egipte jiems nieko nekainavo? Kainavo, ir dar kiek! Egiptiečiai negailestingai spaudė izraelitus prie darbo (Iš 1:13, 14; 3:6–9). Tačiau išėję iš Egipto apie savo vargus jie pamiršo ir netgi norėjo grįžti atgal. Jie ilgėjosi „senų gerų laikų“ ir nevertino to, ką Jehova dėl jų visai neseniai buvo padaręs. Jehovai toks izraelitų požiūris labai nepatiko (Sk 11:10). w20.11 25 ¶5–6

Mūsų gyvenimas trumpas ir pilnas vargų (Job 14:1). Suprantama, dėl to neretai jaučiamės prislėgti. Daugelis ištikimų Dievo tarnų, gyvenusių senovėje, irgi kartais jausdavosi nusiminę. Kai kuriems buvo taip sunku, kad net norėjo mirti (1 Kar 19:2–4; Job 3:1–3, 11; 7:15, 16). Bet Jehova visada ateidavo jiems į pagalbą ir sustiprindavo. Skaitydami apie juos Biblijoje galime daug ko pasimokyti ir pasisemti paguodos (Rom 15:4). Pakalbėkime apie Jokūbo sūnų Juozapą. Per trumpą laiką mylimiausias Jokūbo sūnus tapo kitatikio, Egipto rūmų pareigūno, vergu (Pr 37:3, 4, 21–28; 39:1). Paskui Potifaro žmona melagingai apkaltino jį mėginimu išprievartauti. Nė nepasivarginęs išsiaiškinti, kaip buvo iš tikro, Potifaras įmetė Juozapą į kalėjimą ir sukaustė grandinėmis (Pr 39:14–20; Ps 105:17, 18). Įsivaizduokime, kaip jaunuolis tada jautėsi! w20.12 16–17 ¶1–4

Kaip tik šito prašyti Jėzus paragino savo sekėjus, kai mokė juos, kaip melstis. Pažodžiui šį Jėzaus raginimą galima versti taip: „Tebūna pašventintas tavo vardas.“ Bet juk Jehovos vardas jau savaime yra šventas. Kaip tad galime jį „pašventinti“? Kad tai suprastume, pasiaiškinkime, ką neretai turime omenyje kalbėdami apie kieno nors vardą. Vardas – tai ne tik kieno nors asmenvardis. Tai ir reputacija, kurią asmuo pelno kitų akyse. Gera reputacija, arba geras vardas, yra didžiulė vertybė. Biblijoje sakoma: „Verčiau turėti gerą vardą negu daug turto“ (Pat 22:1; Mok 7:1). Taigi, svarbu ne vien tai, kokiu vardu vadinamės, bet ir kokį vardą savo elgesiu ir darbais užsitarnaujame. Tie, kas kalba netiesą apie Jehovą, juodina jo vardą, kitaip sakant, griauna jo reputaciją. w20.06 3 ¶5–7

Galbūt mes baiminamės, kad neužteks lėšų pragyvenimui, kad susirgsime ir negalėsime kurį laiką dirbti arba išvis prarasime darbą. O gal būgštaujame, kad pasidavę spaudimui peržengsime Jehovos įstatymą. Taip pat gal neduoda ramybės mintis, ar pajėgsime likti savo Kūrėjui ištikimi, kai Šėtono pakurstyti priešininkai puls krikščionių bendruomenę. Nerimauti dėl tokių dalykų yra visai normalu. Vis dėlto Jėzus savo sekėjams sakė: „Liaukitės nerimavę“ (Mt 6:25). Ar jis turėjo omenyje, kad mums išvis nevalia jaudintis? Ne. Juk ir praeityje Dievas neatstūmė savo tarnų, kuriuos dėl vienos ar kitos priežasties apimdavo nerimastingos mintys (1 Kar 19:4). Tais žodžiais Jėzus savo mokinius tiesiog patikino, kad Jehova jais pasirūpins. Jis skatino savo sekėjus kliautis Dievo pagalba ir neapleisti dvasinės veiklos. w21.01 3 ¶4–5

Už savo elgesį su žmona ir vaikais vyras atskaitingas Jehovai ir Jėzui (1 Pt 3:7). Jehova turi teisę nustatyti savo visuotinės šeimos nariams tam tikras taisykles ir reikalauti jų laikytis (Iz 33:22). O Jėzų jis įgaliojo nustatyti taisykles savo vadovaujamai krikščionių bendruomenei (Gal 6:2; Kol 1:18–20). Vyras, būdamas šeimos galva, nustato tam tikras taisykles savo namiškiams (Rom 7:2; Ef 6:4). Tačiau jis privalo ištikimai laikytis Dievo Žodžio principų, jam nedera savavaliauti (Pat 3:5, 6). Be to, vyras negali reikalauti, kad jo nustatytų taisyklių laikytųsi tie, kas prie jo šeimos nepriklauso (Rom 14:4). Taip pat sūnūs ir dukterys, kai užauga ir išeina gyventi skyrium, nebėra tėvui pavaldūs, nors, savaime suprantama, ir toliau jį turi gerbti (Mt 19:5). w21.02 2–3 ¶3–5

Šeimos galva turi su meile rūpintis namiškių poreikiais – ir materialiniais, ir dvasiniais (Mt 5:3). Čia gerą pavyzdį paliko Jėzus. Kai jis merdėjo ant kančių stulpo, šalimais stovėjo jo motina. Jėzui, didžiulių skausmų kamuojamam, rūpėjo motinos gerovė ir jis paprašė apaštalą Joną, kad ją globotų (Jn 19:26, 27). Šeimą turintis vyras neša nemenką atsakomybės naštą. Kaip ir dera krikščioniui, jis turi stropiai atlikti pareigas darbe (Ef 6:5, 6; Tit 2:9, 10). Bendruomenėje tikriausiai irgi yra labai užimtas: rūpinasi broliais ir sesėmis, stengiasi rodyti pavyzdį tarnyboje. Taip pat jam privalu reguliariai studijuoti Bibliją su šeima. Visi namiškiai tikrai vertina jo pastangas rūpintis jų fizine, emocine ir dvasine gerove (Ef 5:28, 29; 6:4). w21.01 12 ¶15, 17

Dievo Žodyje rašoma, kad sumani žmona yra didelis turtas. Ji gali prižiūrėti šeimyną, pirkti ir parduoti nekilnojamąjį turtą, vadovauti verslui (Pat 31:15, 16, 18). Žmona nėra vergė, negalinti reikšti jokios nuomonės. Vyras ja pasitiki ir įsiklauso į jos pasiūlymus (Pat 31:11, 26). Kuo pagarbiau vyras elgsis, tuo mieliau žmona jo klausys. Štai Jėzus padarė didelių darbų, tačiau jis nemano, kad prilygsta Jehovai ir gali jo neklausyti (1 Kor 15:28; Fil 2:5, 6). Taip ir nuolanki moteris nemano, kad pripažinti šeimos galvos autoritetą yra pažeminimas. Ji myli savo vyrą ir stengiasi visokeriopai jį palaikyti. Žinoma, krikščionė nerems savo vyro, jeigu jis prašys to, kas pažeistų Biblijos įstatymus ar principus. w21.02 11 ¶14–15; 12 ¶19

Istorija liudija, kad iš meilės savo Kūrėjui žmogus gali ištverti visokius persekiojimus. Pavyzdžiui, kai žydų aukščiausiasis teismas paliepė apaštalams liautis skelbus apie Kristų, jie išsakė savo ryžtą klausyti Dievo, o ne žmonių (Apd 5:29; 1 Jn 5:3). Tokia pat stipri meilė šiandien teikia tvirtybės daugeliui mūsų bendratikių. Nors kai kuriose šalyse yra nuožmiai persekiojami, jie nenusimena. Priešingai, džiaugiasi galėdami savo ištverme parodyti atsidavimą Dievui (Apd 5:41; Rom 5:4, 5). Turbūt sunkiausia būna, jei patiriame šeimos narių priešiškumą. Kai pradedame domėtis Biblijos tiesa, kai kuriems namiškiams gali atrodyti, kad mus kas nors suklaidino arba kad netekome sveiko proto. (Palygink su Morkaus 3:21.) Kartais jie netgi imasi prieš mus drastiškų veiksmų. Tokia reakcija neturėtume stebėtis, juk Jėzus pasakė: „Žmogui jo namiškiai taps priešais“ (Mt 10:36). w21.03 21 ¶6–7

Jei dalyvauji Biblijos studijose, studijų vadovo ir mokinio atidžiai klausykis. Sveika nuovoka padiktuos, kada metas kalbėti. Aišku, netiktų pertraukti studijų vadovo ar imti kalbėti apie tai, kas nukreipia dėmesį nuo aptariamos temos. Tačiau gali pateikti kokį pavyzdį ar užduoti klausimą, jeigu matai, kad tai padės studijuotojui aiškiau suprasti mintį. Kai neturi ko nauja pridurti, tiesiog pagirk mokinį, parodyk jam dėmesį, kad paskatintum jį ir toliau daryti pažangą. Galbūt vertėtų papasakoti studijuotojui, kaip tu sužinojai tiesą, kaip įveikei tam tikrą problemą arba kaip Dievas tau padėjo (Ps 78:4, 7). Tai gali sustiprinti jo tikėjimą ir netgi įkvėpti jam ryžto tapti Jehovos tarnu. w21.03 10 ¶9–10

Apaštalas Paulius pabrėžė, kad sėkmė tarnyboje priklauso nuo Jehovos. Korinto bendruomenei jis rašė: „Aš pasodinau, Apolas laistė, bet augino Dievas. Taigi ne sodintojas ką reiškia, ne laistytojas, o Dievas – tas, kuris augina“ (1 Kor 3:6, 7). Sekime Pauliaus pavyzdžiu: jei tarnyboje pasiekiame gerų rezultatų, garbę už tai atiduokime Jehovai. Kas rodys, kad branginame garbę darbuotis drauge su Jehova, Jėzumi ir angelais? (2 Kor 6:1) Kiekviena tinkama proga dalykimės gerąja naujiena su kitais. Mes tiesos sėklas ne tik sėjame, bet ir laistome. Jeigu pašnekovas susidomi, stengiamės jį kuo greičiau aplankyti, – viliamės, kad žmogus panorės studijuoti Bibliją. Kai tos studijos prasideda ir studijuotojas, Jehovos padedamas, po truputį ima keisti mąstyseną, labai džiaugiamės. w20.05 30 ¶14, 16–18