Gruodis

Galbūt mums sunku suprasti kai kurias Biblijos eilutes. Arba atrodo, kad Jehova į maldą neatsako taip, kaip tikimės. Dėl to gali kilti abejonių dėl Jehovos Žodžio ar jo pažadų. Tokios abejonės, jeigu su jomis susigyventume, silpnintų mūsų tikėjimą ir ryšį su Jehova (Jok 1:7, 8). Galiausiai netgi prarastume šviesios ateities viltį. Apaštalas Paulius krikščionio viltį prilygino inkarui (Hbr 6:19). Inkaras stabilizuoja laivą audringoje jūroje ir neleidžia jam užplaukti ant uolų. Tačiau iš inkaro nebūtų jokios naudos, jeigu nutrūktų jį laikanti grandinė. Kaip rūdys susilpnina inkaro grandinę, taip abejonės – tikėjimą. Jeigu žmogus dvejoja, ar Jehova ištesės savo pažadus, užklupus išmėginimams jis gali netekti vilties. O netekęs vilties, nebeturės ir kuo džiaugtis. w21.02 30 ¶14–15

Savo namus Ūre Abraomas su šeima paliko būdamas, ko gero, 70 suvirš metų (Pr 11:31–12:4). Maždaug šimtmetį šis ištikimas Dievo tarnas klajojo po Kanaano kraštą ir gyveno palapinėse. Abraomas mirė sulaukęs net 175-erių, tačiau neišvydo, kaip jo palikuoniai apgyveno Jehovos pažadėtą Kanaano kraštą (Pr 25:7). Abraomas neišvydo ir miesto, Dievo Karalystės. Vis dėlto jis nesiskundė. Kaip rašoma Biblijoje, Abraomas mirė patenkintas, „pasisotinęs gyvenimu“ (Pr 25:8). Jis nepristigo tikėjimo ir kantriai laukė Jehovos. Dievas padėjo jam ištverti visokius išbandymus – savo ištikimą draugą saugojo per visas jo gyvenimo dienas (Pr 15:1; Iz 41:8; Jok 2:22). Mes irgi, kaip Abraomas, laukiame „miesto su tikrais pamatais“ (Hbr 11:10). Tiesa, jis jau įkurtas. Nuo 1914 metų Dievo Karalystė jau įsiviešpatavo danguje (Apr 12:7–10). Tačiau mums dar reikia sulaukti, kada ji įsiviešpataus visoje žemėje. w20.08 4–5 ¶11–12

Kad atidžiai kitų klausytumės, reikės nuolankumo ir kantrybės. Kodėl svarbu būti geru klausytoju? Pirma, tada apie žmones nedarysime skubotų išvadų. Antra, gebėsime suprasti bendratikio jausmus, motyvus ir įsijausti į jo padėtį. Trečia, būdami nuolankūs ir kantrūs paskatinsime žmogų atverti širdį ir tada, galimas dalykas, jis geriau supras save. Juk būna, kad savo jausmus suprantame tik tada, kai apie juos kalbame. Ar mūsų bendratikis bus linkęs apie jausmus kalbėti ar ne, neretai priklauso nuo jo asmenybės, nuo to, kokioje kultūrinėje aplinkoje užaugo ar ką gyvenime patyrė. Kad bendratikis atvertų savo širdį ir geriau suprastume jo jausmus, kartais mums teks palūkėti. Jei būsime kantrūs, pelnysime jo pasitikėjimą ir, kai jis bus pasirengęs kalbėti, atidžiai klausysimės. w20.04 15–16 ¶6–7

Žuvys paprastai laikosi vietose, kur palankios sąlygos joms veistis ir netrūksta maisto. O ar svarbu, kokiu metu žvejys žuvį gaudo? Vienoje Ramiojo vandenyno saloje tarnaujantis misionierius sulaukė vietinio brolio kvietimo į žvejybą. „Gerai, susitiksime rytoj ryte, apie devintą“, – pasakė misionierius. „Tu nesupranti, – atsakė jam brolis. – Į žvejybą reikia eiti tada, kai geriausias metas žuvims, o ne mums.“ Pirmajame amžiuje žmonių žvejai irgi eidavo į „žuvingiausias“ vietas ir pasirinkdavo metą, kai „žuvų“ tenai būdavo. Jėzaus mokiniai gerąją naujieną skelbdavo, pavyzdžiui, šventykloje ir sinagogose, eidavo po namus ir kalbėdavosi su žmonėmis turgavietėje (Apd 5:42; 17:17; 18:4). Žinoti, kur ir kokiu metu mūsų tarnybos teritorijoje žmonių būna daugiausia, reikia ir mums. Atsižvelgdami į šias aplinkybes derinkime savo tarnybos laiką (1 Kor 9:19–23). w20.09 4 ¶8–9

Jėzaus draugai būsime, jei palaikysime pasaulinės Jehovos liudytojų organizacijos sprendimus, pripažinsime, kad Jėzus yra bendruomenės galva, ir bendradarbiausime su broliais, kurie mumis rūpinasi (Ef 4:16). Pavyzdžiui, kad Karalystės salės būtų naudojamos efektyviai, kai kurios bendruomenės buvo sujungtos. Taip organizacija sutaupė nemažai suaukotų lėšų. Suprantama, dėl tokio sprendimo kai kuriems teko pereiti į kitą bendruomenę, nors savojoje, galimas dalykas, tarnavo daug metų ir prie bendratikių buvo labai prisirišę. Jėzus džiaugiasi matydamas, kad šie krikščionys brolių sprendimams paklūsta. w20.04 24 ¶14

Šiaurės ir pietų karaliai toliau varžosi dėl lyderystės pasaulyje. Štai po Antrojo pasaulinio karo šiaurės karalius – Sovietų Sąjunga ir jos sąjungininkės – plėtė savo įtaką Europoje. Reaguodamas į tai, pietų karalius įkūrė tarptautinę karinę organizaciją pavadinimu NATO. Tarp abiejų karalių vyksta daug kainuojančios aršios ginklavimosi varžybos. Jie taip pat varžosi kišdamiesi į karus Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje – vienas remia vieną kariaujančią šalį, kitas jai priešišką. Pastaraisiais metais Rusija su sąjungininkėmis plečia savo įtaką visame pasaulyje. Su pietų karaliumi ji varžosi ir kibernetinėje erdvėje. Abu karaliai kaltina vienas kitą, kad naudodamiesi destruktyviomis kompiuterinėmis programomis mėgina sužlugdyti jų ekonomiką ir politinę sistemą. Šiaurės karalius, kaip Danieliaus išpranašauta, puola ir Dievo tautą (Dan 11:41). w20.05 13 ¶5–6

„Argi moteris užmiršta savo kūdikį?“ Tuos žodžius Jehova ištarė pranašo Izaijo dienomis. „Net jei kuri užmirštų, aš tavęs neužmiršiu“, – patikino jis izraelitus (Iz 49:15). Tai, ką jautė Izraeliui, Jehova sugretino su motinos jausmais mažyliui: kalbėdamas apie mamos ir kūdikio ryšį, savo tautai jis davė suprasti, kaip stipriai ją myli. Pasak mūsų sesės vardu Žasmina, tarp mamos ir kūdikio užsimezga ypatingas ryšys – ryšys visam gyvenimui. Šiai sesei pritartų dauguma mamų. Jehovai nėra vis tiek, jeigu kuris nors jo vaikas nuo jo atitolsta, nustoja lankyti bendruomenės sueigas ir skelbti gerąją naujieną. Kasmet neveikliais tampa tūkstančiai krikščionių, ir Dievui dėl to skauda širdį. Daugelis dvasiškai neveiklių brolių ir sesių sugrįžta į bendruomenę ir mes juos šiltai priimame. Visų savo paklydusių vaikų Jehova labai laukia (1 Pt 2:25). w20.06 18 ¶1–3

Kokius dalykus Dievo tarnai vertina labiausiai? Tokius, kurių akimis nepamatysi. Štai Kalno pamoksle Jėzus kalbėjo apie dvasinius turtus – kad jie kur kas vertingesni už materialines gėrybes. Ir dar pasakė: „Kur tavo turtas, ten bus ir tavo širdis“ (Mt 6:19–21). Žmogus paprastai siekia to, kas jam turi didžiausią vertę. Todėl mes, krikščionys, kraunamės turtą danguje – stengiamės pelnyti Dievo akyse gerą vardą. Šito turto, anot Jėzaus, niekas negali nei pavogti, nei sunaikinti. Apaštalas Paulius ragino krikščionis sutelkti žvilgsnį „į tai, kas neregima“ (2 Kor 4:17, 18). Nors daugelį tų neregimų dalykų išvysime tik naujajame pasaulyje, kai kuriais galime džiaugtis jau dabar. Ar esame už visa tai Jehovai labai dėkingi? w20.05 26 ¶1–2

Visa, ko Mozė tautiečius mokė, buvo „it dulksna ant žolynų“ – sustiprino tikėjimą ir pakėlė dvasią. O kaip mes turėtume žmones mokyti, kad padėtume jiems išsiugdyti tikėjimą ir pakeltume dvasią? Skelbdami gerąją naujieną viešai ir po namus, ieškokime progų parodyti žmonėms Dievo vardą Biblijoje. Taip pat pasiūlykime paskaityti Biblija pagrįstų leidinių, pažiūrėti vaizdo siužetų, susirasti straipsnių mūsų interneto svetainėje. Apie Jehovą stenkimės paliudyti darbe, mokykloje, kur nors keliaudami. Pasakodami, kokią nuostabią ateitį Dievas yra pažadėjęs, padedame daugeliui pamatyti jį kitoje šviesoje. Kai apie dangiškąjį Tėvą mokome tiesos – demaskuojame apie jį skleidžiamus melus ir šmeižtus, – mes šloviname jo vardą. Savo akimis matome, kad Biblijos mokymai padeda žmonėms išsiugdyti tikėjimą ir pakelia jiems dvasią (Iz 65:13, 14). w20.06 10 ¶8–9

Kokių savybių mums reikia, kad padėtume neveikliems broliams ir sesėms sugrįžti pas Jehovą, suprantame iš Jėzaus palyginimo apie paklydėlį sūnų (Lk 15:17–24). Kai sūnus galiausiai susiprotėjo ir grįžo namo, tėvas atbėgo jo pasitikti ir šiltai apkabino – taip sūnų patikino, kad jį myli. Paklydėlis jautėsi labai kaltas, net pasakė tėvui nesąs vertas vadintis jo sūnumi. Gerai suprasdamas, ką vaikas išgyvena, tėvas liepė atnešti geriausią rūbą ir suruošti vaišes – priėmė paklydėlį kaip mylimą šeimos narį. Sūnus suprato, kad namuose yra labai laukiamas. Jehova, kaip ir tėvas iš Jėzaus palyginimo, nori, kad jo paklydę vaikai pas jį sugrįžtų. Savo sūnus ir dukteris jis myli, yra jiems kantrus ir supratingas. Tokių savybių reikia ir mums, kad padėtume neveikliems bendratikiams grįžti pas dangiškąjį Tėvą. w20.06 25–26 ¶8–9

Jėzus sakė, kad bus žmonių, kurie priims tiesą „su džiaugsmu“, bet paskui neatlaikys tikėjimo išmėginimų (Mt 13:3–6, 20, 21). Kodėl tokie žmonės atsitraukia? Kai kurie atkrinta supratę, kad būti Jėzaus sekėju nelengva ir kad reikia nemažai aukotis (Mt 16:24). Anksčiau gal jie tikėjosi, kad Dievas juos laimins ir nuo visų vargų saugos. Deja, šiame netobulame pasaulyje sunkumai neišvengiami. Jeigu nesame pasiruošę, išmėginimai gali atimti iš mūsų džiaugsmą (Ps 6:6; Mok 9:11). Tačiau dauguma mūsų brolių ir sesių yra įsitikinę, kad eina tiesos keliu. Iš ko akivaizdu, kad jie tuo neabejoja? Jei bendratikis įskaudina arba ima elgtis, kaip krikščioniui nedera, tiesos kelio jie nepalieka (Ps 119:165). Kiekvienas išbandymas jų tikėjimą tik sustiprina (Jok 1:2–4). Daryk viską, kad ir tavo tikėjimas būtų tvirtas. w20.07 8 ¶1; 9 ¶4–5

Kaskart prieš atsiversdamas Bibliją pasimelsk Jehovai. Paprašyk jo padėti skaitomoje ištraukoje įžvelgti naudingas pamokas, pavyzdžiui, suprasti principus, kurie padėtų įveikti ar atlaikyti tau iškilusį sunkumą (Fil 4:6, 7). Be to, turime nuostabią Jehovos dovaną – vaizduotę. Kad į Biblijos pasakojimą gerai įsijaustum, pamėgink mintyse susidaryti aprašomų įvykių paveikslą ir įsivaizduok save pagrindinio veikėjo vietoje. Stenkis nuvokti, ką jis matė ir kaip galėjo jaustis. Paskui tai, ką perskaitei, apmąstyk. Stenkis suprasti, kuo informacija reikšminga tau ir kaip perskaitytos mintys siejasi tarpusavyje. Apmąstyti – tai tarsi rinkti dėlionę. Kaip iš detalių pamažu surenkame visą paveikslą, taip apmąstydami perskaitytą Biblijos fragmentą galime susidaryti aiškų vaizdą, ko tas fragmentas pamoko. w21.03 15 ¶3–5

Apaštalas Paulius galėjo imti manyti, kad į bėdą pateko per savo paties uolumą, kad reikėjo būti atsargesniam. Arba jis galėjo širsti ant tų, kurie nuo jo nusisuko, ir prarasti pasitikėjimą visais savo draugais. Tačiau Paulius tokiam negatyviam mąstymui nepasidavė. Netgi mirties akivaizdoje jis neišleido iš akių savo pašaukimo šlovinti Jehovą ir nuolat rūpinosi, kaip galėtų įkvėpti drąsos bendratikiams. Be to, apaštalas neapleido maldos, kliovėsi Dievo teikiamomis jėgomis. Jo mintys sukosi ne apie tuos, kurie nuo jo nusigręžė, o apie ištikimus draugus ir pagalbininkus. Paulius buvo labai jiems dėkingas. Taip pat jis ir toliau tyrinėjo Dievo Žodį (2 Tim 3:16, 17; 4:13). O labiausiai Paulių palaikė suvokimas, kad Jehova ir Jėzus jį myli. w21.03 18 ¶17–18

II amžiuje krikščionių bendruomenėje radosi vis daugiau atskalūnų. Pamynę tiesą, jie skleidė pagoniškus mokymus. Klaidatikystė taip suvešėjo, kad tikrąją krikščionybę nustelbė (Mt 13:36–43). Nuo tada iki pat XIX amžiaus pabaigos organizuotai veikiančios Dievo tarnų bendruomenės, kurią šiaurės ir pietų karaliai būtų galėję pulti, nebuvo. Taigi, galime daryti išvadą, kad pranašystės apie tuos karalius, užrašytos Danieliaus 11 skyriuje, minėtam laikotarpiui netaikomos. Logiška manyti, kad šiaurės ir pietų karaliai vėl pasirodė tik XIX amžiaus antrojoje pusėje. w20.05 3 ¶5

Joelis išpranašavo, kad Izraelio kraštą užplūs ir nuniokos skėriai, ris viską, kas pasitaikys kelyje (Jl 1:4). Daugelį metų manėme, kad tas nesustabdomas skėrių spiečius vaizduoja Jehovos tarnus, uoliai skelbiančius gerąją naujieną. Aiškinome, kad jų veikla sukels pražūtingų padarinių „kraštui“, tai yra žmonėms, esantiems religinių vadovų įtakoje. Tačiau kai atsižvelgiame į tų eilučių kontekstą, matome, kad pranašystę reikėtų suprasti kitaip. Atkreipkime dėmesį, ką apie kraštą užplūdusius skėrius pasakė Jehova: „Atėjūną iš šiaurės [skėrius] nuo jūsų nuvarysiu“ (Jl 2:20). Jei skėriai vaizduotų Jehovos liudytojus, vykdančius Jėzaus priesaką skelbti gerąją naujieną ir daryti žmones jo mokiniais, Jehova nebūtų sakęs, kad juos nuvarys (Ez 33:7–9; Mt 28:19, 20). Akivaizdu, Dievas žada nuvaryti ne savo ištikimus tarnus, o kažką, kas prieš juos nusistatęs. w20.04 3 ¶3–5

Ką daryti, jeigu atrodo, kad Jehova delsia į maldą atsakyti? Anot Jokūbo, turime nepaliauti prašę. Jehova dėl to tikrai nesupyks ir nepriekaištaus. Mūsų dangiškasis Tėvas dosniai suteikia išminties visiems, kas jos meldžia (Ps 25:12, 13). Jis labai atjautus ir trokšta mums padėti. Tai žinodami tikrai galime išsaugoti džiaugsmą. O kaip Jehova suteikia išminties? Išminties galime semtis studijuodami Jehovos Žodį ir juo paremtus leidinius (Pat 2:6). Tačiau nepakanka vien kaupti žinias. Jehovos pamokymais turime vadovautis gyvenime. Jokūbas rašė: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai“ (Jok 1:22). Jeigu taip darome, tampame taikingesni, supratingesni ir gailestingesni (Jok 3:17). Tokios savybės padeda ištverti visokius sunkumus ir išlikti džiaugsmingiems. w21.02 29 ¶10–11

Daryti dvasinę pažangą ir krikštytis Biblijos studijuotojui gali padėti visa bendruomenė. Prie bendruomenės augimo prisidėti gali kiekvienas skelbėjas. Viena pionierė sako: „Anot liaudies patarlės, vaikui užauginti reikia viso kaimo pagalbos. Manau, panašiai yra ir su studijuotojais. Kad žmogus taptų Dievo tarnu, reikia visos bendruomenės pastangų.“ Tikrai, vaiko brendimui didelę reikšmę turi šeimos narių, draugų ir mokytojų įtaka. Jie padeda jam ugdytis sveiką savivertės jausmą ir pamoko daugelio naudingų dalykų. Taip ir bendruomenės skelbėjai gali drąsinti Biblijos studijuotoją, rodyti jam gerą pavyzdį ir padėti dvasiškai bręsti (Pat 15:22). Biblijos studijų vadovas turėtų mielai priimti tokią brolių ir sesių pagalbą. Juk nuo to priklauso studijuotojo dvasinė branda. w21.03 8 ¶1–3

Kas gali nutikti, jei krikščionis – ir nebūtinai jaunuolis – susiklaidintų kokiomis nors žmonių idėjomis? Jis gali pradėti gyventi dvilypį gyvenimą. Apaštalas Jonas aiškiai pasakė, kad neįmanoma eiti tiesos keliu ir tuo pat metu gyventi nesilaikant dorovės normų (1 Jn 1:6). Jei norime turėti Jehovos palankumą, svarbu prisiminti, kad jis mus mato. Nuo Dievo nuodėmių nenuslėpsime – jam visos jos yra atidengtos (Hbr 4:13). Dar krikščionims svarbu saugotis, kad neperimtų pasaulio požiūrio į nuodėmę. Apaštalo dienomis buvo atsiradę atskalūnų, kurie tvirtino, kad žmogus gali gyventi, kaip patinka, ir vis tiek turėti Jehovos palankumą. Šiandien daugelis mano panašiai. Nors ir sako tikintys Dievą, jie nepripažįsta, kad tam tikras elgesys, pavyzdžiui, nesantuokiniai ar homoseksualūs lytiniai santykiai, jo požiūriu yra nuodėmė. Tai, ką Jehova smerkia, jie laiko asmens pasirinkimo laisve. w20.07 22 ¶7–8

Ar tu prireikus užstoji savo bendratikes? Įsivaizduok tokią situaciją. Keli bendratikiai atkreipia dėmesį, kad viena sesė, kurios vyras nėra Jehovos liudytojas, gana dažnai į sueigą ateina pavėlavusi ir iškart po programos išskuba namo. Be to, retai kada su savimi atsiveda vaikus. Bendratikiams atrodo, kad sesei reikėtų tvirčiau laikytis savo pozicijos, todėl ima ją „protinti“. O kokia yra tikroji sesės padėtis? Ji daro viską, ką gali savo aplinkybėmis. Sesė turi derintis prie vyro, taip pat supranta, kad priimti sprendimus dėl vaikų negali viena. Ką atsižvelgdamas į jos aplinkybes galėtum daryti? Jei sesę nuoširdžiai pagirsi ir kalbėdamas su kitais gražiai apie ją atsiliepsi, nepagrįstos kalbos, tikėtina, liausis. Bendruomenių vyresnieji žino, kad Jehovos yra įpareigoti sesėmis rūpintis (Jok 1:27). Todėl iš Jėzaus mokosi supratingumo – nekuria taisyklių ir, kai derama, yra linkę daryti išimtis (Mt 15:22–28). Jei vyresnieji imasi iniciatyvos sesėms padėti, jos jaučiasi vertinamos ir branginamos. w20.09 24–25 ¶17–19

Pranašas Danielius nuolankiai tarnavo Dievui ir dažnai kreipdavosi į jį vadovavimo. Pavyzdžiui, jis neprisiėmė nuopelnų už karaliaus Nebukadnecaro sapno išaiškinimą – visą garbę atidavė Jehovai (Dan 2:26–28). Ko galime iš Danieliaus pasimokyti? Jeigu bendratikiams patinka mūsų paruoštos kalbos arba jeigu mums sekasi tarnyboje, garbę už tai atiduokime Jehovai. Būkime kuklūs ir pripažinkime, kad be Dievo pagalbos ne kaži ką nuveiktume (Fil 4:13). Tokią nuostatą ugdytis mums padeda ir Jėzaus pavyzdys. Jėzus savimi nesikliovė – pasitikėjo Jehova (Jn 5:19, 30). Jis niekada nereiškė pretenzijų į Tėvui priklausančią valdžią. Filipiečiams 2:6 rašoma: „Jėzus nė nemanė gvieštis lygybės su Dievu.“ Sūnus pripažino savo įgaliojimų ribas ir Tėvo viršenybę. w20.08 11 ¶12–13

Bėgti keliu į gyvenimą gali būti sunku dėl asmeninių aplinkybių, apie kurias kiti nežino. Jei esi silpnos sveikatos ir niekas nežino, kaip jautiesi, galbūt tave padrąsins Mefi Bošeto pavyzdys (2 Sam 4:4). Dar vaikystėje Mefi Bošetas tapo luošas. Lyg to būtų maža, karalius Dovydas neteisingai su juo pasielgė. Tačiau Mefi Bošetas buvo dėkingos širdies žmogus ir nepasidavė apmaudui; jis vertino, ką Dovydas praeityje buvo dėl jo padaręs (2 Sam 9:6–10). Į susiklosčiusias aplinkybes Mefi Bošetas žiūrėjo plačiai – nejautė kartėlio ir nekaltino Jehovos už tai, kad Dovydas jį nuskriaudė. Svarbiausia jam buvo remti Dievo išrinktą karalių (2 Sam 16:1–4; 19:24–30). Mefi Bošeto pavyzdys išties įsimintinas ir Jehova norėjo, kad visi iš jo pasimokytume (Rom 15:4). w20.04 26 ¶3; 30 ¶18–19

Kai kurie broliai ir sesės bendruomenėse tarnauja misionieriais, specialiaisiais ir reguliariaisiais pionieriais. Dažnas iš tų visalaikių tarnų gyvena kukliai, tačiau Jehova visokeriopai juos laimina (Mk 10:29, 30). Tuos brolius ir seses labai branginame ir už jų triūsą esame didžiai dėkingi. Ar svarbus tik atsakingas pareigas turinčių brolių ir visalaikių tarnų indėlis? Tikrai ne. Dievui ir bendruomenei brangus kiekvienas gerosios naujienos skelbėjas (Rom 10:15; 1 Kor 3:6–8). Juk padėti žmonėms tapti Kristaus mokiniais yra viena pagrindinių krikščionims pavestų užduočių (Mt 28:19, 20; 1 Tim 2:4). Visi bendruomenės skelbėjai – tiek pasikrikštiję, tiek ne – aukoja šiam darbui daug laiko ir pastangų (Mt 24:14). w20.08 21 ¶7–8

Kaip rodo šios dienos citatos žodžiai, užėjus išbandymams Jėzus mus palaikys. Tas jo pažadas suteikia vidinės stiprybės. Visiems mums būna sunkių dienų, kai reikia kitų paramos. Vieniems daugelį dienų, netgi ne vienerius metus, tenka kęsti netekties skausmą. Kitiems dienas niaukia senatvės debesys. O kokios juodos jos kartais būna tiems, kuriuos kamuoja depresija! Vis dėlto kad ir kaip sunku būtų, mes pajėgiame visa ištverti. Kodėl? Mus palaiko Jėzaus pažadas būti su mumis „per visas dienas“, net pačias niūriausias (Mt 11:28–30). Dievo Žodyje rašoma, kad Jehova mums į pagalbą siunčia angelus (Hbr 1:7, 14). Jie, pavyzdžiui, įvairiopai padeda evangelizacijos darbe, – be jų pagalbos būtų sunku paskelbti gerąją naujieną „visoms tautoms, giminėms, kalboms ir gentims“ (Mt 24:13, 14; Apr 14:6). w20.11 13–14 ¶6–7

Mes norime, kad studijuotojas pats suprastų, ko Biblija moko, o ne aklai tikėtų, ką jam sakome (1 Tes 2:13). Kaip padėti studijuotojui Dievo Žodžio mokymus suvokti? Ragink jį per studijas atvirai išsakyti savo mintis. Perskaitęs kokią Biblijos eilutę paprašyk studijuotoją ją paaiškinti – nereikia visų aiškinti pačiam. Padėk jam suprasti, ko jis gali iš tos eilutės pasimokyti. Užduok klausimų, kurie padėtų įžvelgti, kaip jis svarstomą eilutę supranta arba kokius jausmus ta mintis jam sukelia (Lk 10:25–28). Galėtum, pavyzdžiui, pasiteirauti: „Ko ta eilutė tave pamoko? kokius jausmus ji tau kelia? ką šie žodžiai atskleidžia apie Jehovą?“ Svarbiausia ne kiek studijuotojas žino, o kiek tas žinias vertina ir stengiasi jomis gyvenime vadovautis. Mokydamas dažniau cituok iš Biblijos. Prašyk patarimų ir nuolankiai juos priimk – taip tapsi geresniu mokytoju. w20.10 15 ¶5–6

Galime neabejoti, kad evangelizacijos darbas bus baigtas pačiu laiku, nes Jehova viską daro tinkamiausiu metu. Prisiminkime Nojaus dienas. Anuomet Jehova nusprendė padaryti galą blogiui žemėje ir pareiškė, kad nuosprendį įvykdys po 120 metų. Praėjus keliems dešimtmečiams nuo tada, kai tai ištarė, jis Nojui pasakė ketinantis užlieti žemę tvanu ir liepė statyti laivą. Nojus toje statyboje darbavosi kokius 4 ar 5 dešimtmečius. Taip pat jis ištvermingai skelbė žmonėms perspėjimą, nors nė vienas į jo žinią taip ir neįsiklausė. Atėjus metui Jehova liepė Nojui įeiti į laivą. Tada, pačiu laiku, „uždarė laivo duris“ (Pr 6:3; 7:1, 2, 16). Jau visai netrukus evangelizacijos darbas Jehovos valia bus užbaigtas. Dievas Šėtono valdomam pasauliui, vaizdžiai sakant, užvers duris – padarys jam galą – ir tada įkurs naują, teisingą pasaulį. O kol tai įvyks, kaip Nojus ir kiti Dievo tarnai, neleiskime savo rankai ilsėtis. Sutelkime visą dėmesį į evangelizacijos darbą, būkime kantrūs ir stiprinkime tikėjimą Jehova ir jo pažadais. w20.09 13 ¶18–19

Jeigu nebūtų jokių vadovų, nežinotume, kas atsakingas priimti galutinius sprendimus ir kas turėtų juos įgyvendinti. Be tinkamo vadovavimo Jehovos šeima pakriktų ir to pasekmės būtų pražūtingos. Tačiau galbūt kyla klausimas: jeigu vyro vadovavimas šeimoje yra toks geras dalykas, kodėl tiek daug moterų šiandien jaučiasi išnaudojamos? Todėl, kad dažnas vyras, paveiktas tam tikrų visuomenėje paplitusių nuostatų ar papročių, šeimoje elgiasi kitaip nei moko Jehova. Kai kurie žmoną skriaudžia siekdami pasijausti padėties šeimininkai arba norėdami draugams įrodyti, kad yra „tikri vyrai“. Jie verčia žmoną jų bijoti ir tokį savo elgesį teisina žodžiais: „Bijo, vadinasi – gerbia.“ Tačiau Dievui toks elgesys visiškai nepriimtinas. Jis nori, kad vyrai su moterimis elgtųsi pagarbiai ir kilniai (Ef 5:25, 28). w21.02 3 ¶6–7

Jei krikščionį kas nors slegia, savo naštą maldoje jis gali atiduoti Jehovai. Dievas suteiks ramybę, „viršijančią žmogaus supratimą“ (Fil 4:6, 7). Savo galinga šventąja dvasia Jehova padės nuvyti šalin nerimastingas mintis (Gal 5:22). Melsdamasis išliek Jehovai savo širdį, išsakyk viską, kas tave slegia ir kas kelia nerimą. Prašyk savo dangiškąjį Tėvą išminties ir jėgų, būtinų problemai išspręsti. O jeigu ji neišsprendžiama, melsk Jehovą suteikti tau savosios dvasios, kad pernelyg dėl to nesigraužtum. Savo rūpesčius išsakyk jam labai atvirai – tada aiškiai pamatysi, kaip jis į tavo maldas atsako. Jeigu atsakymo iškart nesulauki, nenusimink. Prašyk atkakliai – Jehovai tai patinka (Lk 11:8–10). w21.01 3 ¶6–7

Mūsų bendruomenėse yra daug susituokusių porų, nemažai jų augina vaikus. Bet kai kurie broliai ir sesės šeimos nėra sukūrę. Koks turėtų būti mūsų požiūris į juos? Pasvarstykime, kaip į santuoką ir vienystę žiūrėjo Jėzus. Nors pats šeimos nekūrė, jis nesakė, ką turi daryti kiti – tuoktis ar likti vieni. Jis tik paminėjo, kad kai kurie jo mokiniai nuspręs šeimos nekurti (Mt 19:12). Į tuos, kurie sutuoktinio neturėjo, Jėzus žiūrėjo pagarbiai – nelaikė jų prastesniais, nemanė, kad nesukūrę šeimos jie ką nors praranda. Apaštalas Paulius, kaip ir Jėzus, savo tarnystės metais darbavosi vienas. Jis nesakė, kad krikščioniui tuoktis nederėtų, – pripažino, kad tai kiekvieno asmeniškas sprendimas. w20.08 28 ¶7–8

Apaštalas Jonas nugyveno ilgą, veiklos kupiną gyvenimą. Jis patyrė visokių išmėginimų, tačiau tai nesusilpnino jo tikėjimo. Apaštalas visada stengėsi vykdyti Jėzaus priesakus, tarp jų ir paliepimą mylėti brolius ir seses. Todėl jis buvo tikras, kad Jehova ir Jėzus jį myli ir suteiks jėgų ištverti bet kokį išbandymą (Jn 14:15–17; 15:10). Šėtonas ir jo valdomas pasaulis nepajėgė užgesinti Jono širdyje meilės bendratikiams. Šiandien piktojo valdomame pasaulyje neapykantos labai daug (1 Jn 3:1, 10). Šėtonas norėtų sugriauti ir mūsų tarpusavio meilę. Bet jam tai nepavyks, jeigu tik jam priešinsimės. Tad nenustokime nuoširdžiai mylėti savo brolių ir sesių. Tegul ta meilė būna matoma iš mūsų žodžių bei darbų. Tada Jehovos bendruomenėje visi jausimės kaip šeimoje ir būsime išties laimingi (1 Jn 4:7). w21.01 13 ¶18–19

Šiame Šėtono valdomame pasaulyje kartais gali būti taip sunku, kad net nebežinome, ką daryti (2 Tim 3:1). Tačiau nepasiduokime panikai ar baimei. Jehova mato, ką mums tenka patirti. Jis žada laikyti mus už dešinės, kad neparkluptume (Iz 41:10, 13). Tad glauskimės prie savo dangiškojo Tėvo ir semkimės jėgų iš jo Žodžio. Įsijausti į Biblijos pasakojimus mums gali padėti mūsų organizacijos pastatytos istorinės dramos, audiospektakliai, taip pat straipsniai iš serijos „Sekime jų tikėjimu“. Pasinaudokime šiomis ekranizacijomis, garso įrašais ir straipsniais. Prieš imdamiesi tyrinėti kurį nors Biblijoje aprašytą pavyzdį prašykime Jehovą padėti mums įžvelgti naudingas pamokas. Įsivaizduokime save pagrindinio veikėjo vietoje. Apmąstykime, kaip ištikimi Jehovos tarnai elgėsi ir kokios pagalbos iš jo susilaukė. Mokykimės iš jų patirties. Būkime dėkingi Jehovai už visa, ką dėl mūsų jau padarė, ir parodykime tą dėkingumą stengdamiesi padėti kitiems. w21.03 19 ¶22–23

Jeigu su sutuoktiniu planuojate turėti vaikų, drauge pasvarstykite, ar, kaip Juozapas su Marija, esate nuolankūs ir dvasingi krikščionys – tokie, kuriuos Jehova pasirinktų rūpintis nauja gyvybe (Ps 127:4). O jeigu jau turite atžalų, pagalvokite, ar mokote juos būti darbščius (Mok 3:12, 13). Ar stengiatės kiek galėdami sergėti juos nuo pasaulyje tykančių moralinių ir kitokių pavojų? (Pat 22:3) Suprantama, nuo visų neapsaugosite, tai tiesiog neįmanoma. Bet galite su meile savo vaikus auklėti ir mokyti juos vadovautis Dievo Žodžiu, kad parengtumėte būsimiems gyvenimo sunkumams (Pat 2:1–6). Pavyzdžiui, jei giminaitis palieka tiesos kelią, remdamiesi Dievo Žodžiu padėkite savo atžalai suprasti, kodėl taip svarbu likti ištikimam Jehovai (Ps 31:23). Arba jei artimą žmogų pasiglemžia mirtis, aptarkite su vaiku keletą Biblijos minčių, kurios paguos jį ir nuramins (2 Kor 1:3, 4; 2 Tim 3:16). w20.10 27 ¶7