Sausis

Jėzus atvirai peikė neteisingus ano meto religinius papročius. Pavyzdžiui, fariziejai pagal prosenių tradiciją nesėsdavo prie valgio neapsiplovę rankų, tačiau jie nesidrovėjo laužyti Dievo įstatymą, įpareigojantį kiekvieną izraelitą rūpintis savo tėvais (Mt 15:1–11). Jėzus nebijojo religinių vadovų priekaištų ir toliau skelbė tiesą. Jėzus taip pat demaskavo visokią klaidatikystę. Jis anaiptol nemanė, kad prie Dievo veda visi keliai. Priešingai, anot Jėzaus žodžių, daugelis eina erdviu keliu, vedančiu į pražūtį, ir tik nedaugelis randa siaurą kelią į gyvenimą (Mt 7:13, 14). Kadangi kai kurie žmonės tik dėjosi tarnaujantys Dievui, Jėzus įspėjo: „Saugokitės netikrų pranašų. Jie ateina pas jus avies kailyje, bet viduje yra plėšrūs vilkai. Juos atpažinsite iš vaisių“ (Mt 7:15–20). w21.05 9 ¶7–8

Oną jos vyras Elkana labai mylėjo – labiau nei savo kitą žmoną Peniną. Tačiau „Penina vaikų turėjo, o Ona buvo bevaikė“. Todėl Penina nuolat tyčiojosi iš Onos, „norėdama ją įskaudinti“. Oną tai labai žeidė, „ji raudodavo ir nieko nevalgydavo“. Tačiau ji nekeršijo. Tiesiog išliedavo širdį Jehovai ir vylėsi jo pagalbos (1 Sam 1:2, 6, 7, 10). Ko iš Onos galime pasimokyti? Jeigu kas nors ima prieš tave aukštintis ir kurstyti tavo pavydą, atmink, kad tik nuo tavęs priklauso, kaip reaguosi. Nelaikyk to žmogaus savo varžovu. Neatsakyk blogu už bloga ir stenkis išsaugoti santarvę (Rom 12:17–21). Net jeigu tas žmogus nesusipranta, bent jau pats išsaugosi vidinę ramybę. w21.07 17 ¶13–14

Godumo pagautas Judas Iskarijotas tapo niekingu išdaviku. Tačiau iš pradžių jis buvo doras žmogus (Lk 6:13, 16). Matyt, Judas pelnė sumanaus ir patikimo vyro reputaciją, nes jį įpareigojo saugoti aukų dėžutę. Deja, vėliau Judas pradėjo tas įplaukas vogti, nors Jėzus ne kartą buvo įspėjęs savo mokinius sergėtis gobšumo (Mk 7:22, 23; Lk 11:39). Prisiminkime, kas kartą nutiko, kai Jėzus su mokiniais, Marija ir jos seserimi Morta viešėjo pas Simoną Raupsuotąjį. Per vakarienę Marija paėmusi indelį labai brangaus kvapiojo aliejaus ėmė pilti jį Jėzui ant galvos. Judas ir kiti mokiniai pasipiktino. Dauguma jų manė, kad geriau būtų buvę aliejų parduoti ir pinigus panaudoti tarnybos reikalams. Judas irgi taip sakė, tačiau ne iš gerų paskatų. Jis „buvo vagis“ ir tikėjosi toliau grobstyti įplaukas iš aukų dėžutės (Jn 12:2–6; Mt 26:6–16; Lk 22:3–6). w21.06 18 ¶12–13

Gal esi vyresnysis ir turi tiek daug pareigų, kad kartais krūvis atrodo nepakeliamas? Jeigu taip, gali suprasti, kaip jausdavosi apaštalas Paulius. Jį slėgė nerimas ne dėl vienos, o dėl „visų bendruomenių“ (2 Kor 11:23–28). Gal tavo kasdienybę temdo lėtinė liga? Taip, matyt, buvo ir Pauliui. Apaštalą vargino „dyglys kūne“ ir jis labai troško iš jo išsivaduoti (2 Kor 12:7–10). O gal tau nepavyksta atsikratyti kokių nors ydų ir esi savimi nusivylęs? Dėl to labai išgyveno ir Paulius. Jis nuolat kovojo su tam tikrais trūkumais, net pasakė apie save: „Vargšas aš žmogus!“ (Rom 7:21–24). Tačiau Paulius neketino nuleisti rankų ir toliau uoliai tarnavo Jehovai. Kas suteikė jam jėgų? Jis nesusitelkė į savo netobulumą ir kliovėsi išpirkos galia. w21.04 21–22 ¶7–8

Adomas buvo tobulas, tačiau nusidėjo ir prarado galimybę gyventi amžinai. Atėmė ją ir iš savo vaikų. Adomo poelgis nepateisinamas, nes jis sąmoningai nusižengė Dievui. Bet vaikai čia niekuo dėti (Rom 5:12, 14). Ar buvo įmanoma juos kaip nors iš mirties nuosprendžio išvaduoti? Taip. Adomui nusidėjus Jehova pareiškė ketinantis jo palikuonius iš nuodėmės ir mirties prakeikimo išgelbėti (Pr 3:15). Dėl išpirkos jau šiandien, būdami netobuli, galime bendrauti su Jehova. Dėl išpirkos bus sugriauti visi piktojo darbai (1 Jn 3:8). Ir dėl išpirkos įvyks Jehovos valia: žemė taps rojumi. w21.04 14 ¶1; 19 ¶17

Jeruzalėje būriuojasi minios vyrų ir moterų, atkeliavusių iš daugelio kraštų ir kalbančių įvairiausiomis kalbomis. Ir štai kas netikėtai nutinka – grupelė paprastų žydų prabyla į atvykėlius jų kalbomis! Žmonės, aišku, labai nustebę. Dar labiau susirinkusius stebina tai, ką jie girdi. Tie žydai su apaštalu Petru priešakyje skelbia, kad tikėjimas Jėzumi Kristumi atveria kelią į išgelbėjimą. Žmones tokie žodžiai taip sudomina, kad jie ima klausti: „Broliai, ką mums daryti?“ Ir Petras jiems atsako: „Kiekvienas tepasikrikštija“ (Apd 2:37, 38). Tada įvyksta kai kas itin įspūdingo – maždaug 3000 žmonių pasikrikštija ir tampa Kristaus sekėjais. Nuo tos dienos krikščionys vykdo Jėzaus pavestą užduotį daryti jo mokiniais visų tautų žmones. Šį darbą dirbame ir dabar, XXI amžiuje. w21.06 2 ¶1–2

Galbūt ten, kur gyvename, sunku rasti norinčių studijuoti Bibliją. Gal daugelis į mūsų skelbiamą žinią žiūri abejingai ar netgi priešiškai. Kaip tada galime išsaugoti pozityvią nuostatą? Atminkime, kad šiame neramiame pasaulyje žmonių gyvenimo aplinkybės greitai kinta. Tai priverčia juos susimąstyti ir imti ieškoti Dievo (Mt 5:3). Kai kurie ilgą laiką atsisakydavo mūsų leidinių, tačiau vėliau apsigalvojo ir priėmė pasiūlymą studijuoti Bibliją. Be to, „pjūties Šeimininkas“ yra Jehova (Mt 9:38). Jis prašo mūsų toliau sėti sėklą ir ją laistyti, o pats rūpinasi, kad ta sėkla sudygtų ir augtų. Ir kaip gera žinoti, kad Jehova vertina mūsų pastangas, net jeigu šiuo metu ir neturime Biblijos studijų. Jis atlygins mums ne už rezultatus, o už darbą! w21.07 6 ¶14

Jehova skyrė žmonėms užduotį auginti vaikus ir auklėti juos taip, kad jį pamiltų ir taptų jo tarnais. Pagalvok, šios dovanos neturi net angelai, nors yra daug kuo apdovanoti. Tau tenka garbinga, šventa pareiga savo atžalas drausminti ir protinti „taip, kaip patinka Jehovai“ (Ef 6:4; Įst 6:5–7). Šią pareigą atlikti padeda ištikimo vergo parengti leidiniai, filmukai, muzikiniai įrašai, internetiniai straipsniai. Akivaizdu, kad ir Jehova, ir jo Sūnus Jėzus mūsų mažaisiais labai rūpinasi (Lk 18:15–17). Jehova yra dėkingas tėvams už pastangas atsakingai ugdyti savo vaikus, kad šie irgi galėtų ateityje įsilieti į jo visuotinę šeimą. w21.08 5 ¶9

Kai kurių manymu, tikėti reiškia laikyti tam tikrus dalykus teisingais be jokių įrodymų. Tačiau Biblija moko kitaip. Anot apaštalo Pauliaus žodžių, tikėjimas aiškiai įrodo, kad tai, kas nematoma – Jehova, Jėzus, dangaus Karalystė, – yra tikra. Kad tikėjimas turėtų tokią galią, jis turi būti pastatytas ant tvirtų įrodymų pamato (Hbr 11:3). Vienas mūsų brolis, biochemijos specialistas, sako: „Mūsų tikėjimas nėra aklas, ir mes neignoruojame mokslo atradimų.“ Tačiau kodėl tada tiek daug žmonių netiki, kad gyvybė yra Dievo sukurta? Kai kurie tiesiog niekada nesusimąstė, kokių yra to įrodymų. Mūsų brolis Robertas prisimena: „Mokykloje niekas nemokė, kad gyvybė buvo sukurta, tad Kūrėjo netikėjau. Tik būdamas dvidešimties su viršum pirmąsyk išgirdau logiškus, Biblija pagrįstus argumentus, kad Kūrėjas yra.“ w21.08 15 ¶4–5

Apie Jehovos gerumą nemažai sužinome skaitydami Bibliją, taip pat iš bendratikių pasakojimų, kokios jo pagalbos susilaukė. Tačiau kad dar aiškiau suvoktume, koks yra Dievas, turime patys, vaizdžiai kalbant, jo gerumo „ragauti“. Pagalvok, ką tai reiškia. Tarkim, užsibrėžei tikslą tapti visalaikiu tarnu. Supranti, kad norėdamas jį pasiekti turėsi gyventi kukliau. Tiesa, Jėzus pažadėjo, kad Jehova pasirūpins uolių savo tarnų materialinėmis reikmėmis, tačiau tu to dar nebuvai patyręs (Mt 6:33). Ką tada darai? Kliaudamasis Jėzaus pažadu sumažini savo finansinius įsipareigojimus, sutrumpini darbo valandas ir susitelki į tarnystę. Matydamas, kaip Jehova rūpinasi tavo būtiniausiomis reikmėmis, įsitikini, kad jis yra labai geras. w21.08 26 ¶2

Šiandien yra panašiai kaip anuomet. Dvasininkai išskėstomis rankomis pasitinka žymius, turtingus ir išmintingus pasaulio akimis žmones, net jeigu jų moralė ir gyvensena nesiderina su Dievo nustatytomis normomis. O Jehovos liudytojus, uoliai skelbiančius gerąją naujieną ir branginančius dorovės normas, jie menkina, mat šie nėra pasiekę aukštumų pasaulyje. Visai kitoks yra Dievo požiūris. Būtent tuos, kuriuos daugelis niekina, jis išsirinko savo tarnais ir juos labai myli (1 Kor 1:26–29). Ko reikia, kad nepersiimtume pasaulio požiūrio? (Mt 11:25, 26) Kad ir ką diduma manytų apie Dievo tarnus, mes savo tikėjimą turime branginti. Garbę dirbti evangelizacijos darbą Jehova suteikia nuolankiems žmonėms (Ps 138:6). Tik pagalvokime, kiek daug jis nuveikė pasitelkęs tuos, kuriuos pasaulis menkina! w21.05 8 ¶1; 9 ¶5–6

Apaštalas Paulius labai vertino kitų pagalbą. Jis nemanė, kad viską gali padaryti pats vienas ir nuolankiai priėmė brolių ir sesių paramą (Fil 2:19–22). Mūsų amžingi broliai ir sesės, vertinkite visa, ką jaunimas dėl jūsų daro. Jeigu pasisiūlo pavėžėti, parnešti iš parduotuvės produktų ar pasirūpinti kokiomis nors kitomis jūsų reikmėmis, mielai tokią pagalbą priimkite tarsi ji būtų nuo paties Jehovos. Visa tai padės stiprinti draugišką jūsų tarpusavio ryšį. Taip pat domėkitės jaunuolių dvasine pažanga. Sakykite jiems, kaip džiaugiatės, kad stengiasi nuveikti bendruomenėje dar daugiau. Skirkite laiko su jais pabendrauti ir papasakoti apie savo gyvenimą. Tada Jehova matys, kokie esate jam dėkingi už jaunuolių pagalbą (Kol 3:15; Jn 6:44; 1 Tes 5:18). w21.09 11–12 ¶12–13

Jehova myli visus savo ištikimus tarnus. Mums mylėti bendratikius ne visada lengva, nes esame labai skirtingi, turime nevienodą gyvenimo patirtį. Be to, darome klaidų ir taip kitus nuviliame. Taigi, kad gebėtume rodyti broliams ir sesėms meilę, turime sekti savo dangiškojo Tėvo pavyzdžiu (Ef 5:1, 2; 1 Jn 4:19). Jehova yra kupinas „didžios atjautos“. Atjauta – tai noras kenčiančiam padėti ir jį paguosti. Koks Jehova atjautus, suprantame iš jo Sūnaus elgesio (Jn 5:19). Evangelistas Matas pasakoja, kad matydamas minias žmonių Jėzus „jų gailėjo, nes jie buvo nuengti ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mt 9:36). Atjauta skatino Jėzų visokeriopai žmonėms padėti. Jis gydė ligonius ir savo mokymais teikė atgaivą visiems, kas buvo prislėgti (Mt 11:28–30; 14:14). w21.09 22 ¶10–11

Jehova mus myli. Apaštalas Paulius rašė, kad Dievas yra „labai gailestingas“. Paulius turėjo omenyje, kad tik iš didžios malonės Jehova suteikia pateptiesiems dangiškąjį pašaukimą (Ef 2:4–7). Apie mūsų Dievo kilniaširdiškumą Dovydas giedojo: „Geras Jehova visiems, ir apie jo gailestingumą liudija visi darbai“ (Ps 145:9). Dievas žmones myli, tad jų pagaili, kai tik tam yra pagrindas. Koks Jehova mums gailestingas, geriausiai žino jo viengimis Sūnus. Jiedu buvo šalia ištisus žmonijos gyvavimo tūkstantmečius (Pat 8:30, 31). Jėzus daug sykių matė, kaip Jehova pagaili nusidėjusio žmogaus (Ps 78:37–42). Ir tarnaudamas žemėje jis ne kartą kalbėjo apie šią taurią savo Tėvo savybę. w21.10 8–9 ¶4–5

Iš dangaus Jehova garsiu balsu atsiliepė ir patikino Sūnų, kad savo vardą pašlovins. Jėzus Tėvo vardą aukštino per visą žemiškosios tarnybos laiką (Jn 17:26). Taigi tikrieji krikščionys Dievo vardą taria su didžiausia pagarba ir skelbia jį kitiems žmonėms. Mūsų eros pradžioje, kai krikščionių bendruomenė jau buvo įkurta, Jehova ėmė kviesti į ją ir kitataučius – pradėjo rinkti juos „į savo vardo tautą“ (Apd 15:14). Pirmieji krikščionys suvokė, kad tarti Dievo vardą ir skelbti jį kitiems yra didžiulė garbė. Jie aukštino Jehovos vardą tarnyboje ir savo raštuose. Galima sakyti, jie buvo Dievo vardo tauta (Apd 2:14, 21). Šiandien Jehovos liudytojai irgi yra Jehovos vardo tauta. w21.10 20–21 ¶8–10

Dievo ištikimoji meilė niekada nesibaigia. Apie tai 136 psalmėje primenama 26 sykius. Štai pirmoje eilutėje skaitome: „Dėkokite Jehovai, nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina“ (Ps 136:1). Tolesnės eilutės atskleidžia, kokiais būdais Jehova savo tarnams rodo ištikimąją meilę. Jos patikina, kad tokia Dievo meilė neišblės niekada. Jis savo garbintojus labai brangina ir jų nepalieka, o sunkiu metu ypač palaiko. Kadangi mes įsitikinę, kad Jehova visada bus šalia, neprarandame džiaugsmo net užklupus išmėginimams ir turime jėgų toliau jam tarnauti (Ps 31:7). w21.11 4 ¶9–10

Ar tau baugu pagalvojus, kokie įvykiai laukia – klaidingų religijų sunaikinimas, Gogo iš Magogo puolimas, Armagedono karas? Gal mąstai: „Ar aš nepalūšiu? Ar atlaikysiu ištikimybės Dievui išbandymus?“ Jeigu taip, tada tikrai verta pasigilinti į šios dienos citata parinktus Jėzaus žodžius: „Tenebūgštauja jūsų širdys. Tikėkite Dievą.“ Jeigu išsiugdysi stiprų tikėjimą, į ateitį žvelgsi be baimės. Kaip tad gali savo tikėjimą ugdyti? Viena, pasvarstyk, kaip reaguoji užklupus kokiems nors sunkumams. Tai padės įžvelgti, kuriose savo krikščioniško gyvenimo srityse turėtum daryti pažangą. Kaskart, kai negandas atlaikai, tavo tikėjimas stiprėja, įgauni dar daugiau jėgų ištverti naujus mėginimus. w21.11 20 ¶1–2

Apaštalas Paulius paragino Timotiejų ir, galima sakyti, visus krikščionis atlikti evangelizuotojo tarnystę iki galo (2 Tim 4:5). Tačiau tai ne visada lengva, ypač bendratikiams, gyvenantiems kraštuose, kur mūsų veikla suvaržyta ar netgi uždrausta. Jehovos tarnus, be kita ko, slegia įvairios problemos. Mūsų broliams ir sesėms tenka dirbti ilgas valandas, kad galėtų aprūpinti šeimą. Jie norėtų daugiau nuveikti tarnyboje, tačiau savaitei baigiantis jaučiasi labai nuvargę. Kitų galimybes labai riboja lėtinė liga ar amžius; kai kurie dėl to net negali išeiti iš namų. Dar kitus vargina bevertiškumo jausmas. Kad ir kaip būtų, Jehova suteikia mums stiprybės grumtis su sunkumais ir tarnauti jam, kiek pajėgiame. w21.05 20 ¶1–3

Kartais žmonės spaudžia mus daryti ką nors nesuderinamo su Dievo valia. Suprantama, niekam nesinori būti balta varna, tad pasielgti teisingai gali būti nelengva. Pamąstyk apie Dievo nurodymą izraelitams, užrašytą Kunigų 19:19: „Nedėvėsi drabužio, pasiūto iš dviejų skirtingos rūšies siūlų audinio.“ Tai buvo viena išskirtinių Izraelio tautos apdaro ypatybių. Šiandien mums nedraudžiama rengtis drabužiais, pasiūtais iš skirtingų rūšių siūlų, pavyzdžiui, iš medvilnės ir poliesterio ar vilnos ir viskozės. Tačiau tikrai nevalia sekti žmonėmis, kurių įsitikinimai ir gyvensena nesuderinami su Biblijos mokymais. Aišku, savo artimuosius nuoširdžiai mylime ir stengiamės daryti gera visiems žmonėms. Tačiau jeigu mus spaudžia pasielgti netinkamai, likime tvirti ir nebijokime skirtis nuo kitų. Jehovos akyse išliksime šventi, jei būsime jam visiškai atsidavę (2 Kor 6:14–16; 1 Pt 4:3, 4). w21.12 5 ¶14; 6 ¶16

Kelią į gyvenimą rasti įmanoma. Jėzus pasakė: „Jei laikotės mano žodžių, iš tikro esate mano mokiniai; jūs suprasite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins“ (Jn 8:31, 32). Štai ir tu, užuot aklai sekęs paskui minią, ieškojai tiesos ir ėmeisi studijuoti Bibliją. Gilinaisi, ko Dievas iš mūsų tikisi ir ko mokė jo Sūnus. Sužinojai, kad Jehovai nepriimtinos klaidingų religijų išgalvotos doktrinos, ir nustojai švęsti pagoniškos kilmės šventes. Nors vykdyti Dievo valią ir išsivaduoti iš jį piktinančių įpročių nėra lengva, tu uoliai stengeisi, nes myli savo dangiškąjį Tėvą (Mt 10:34–36). Kaip jis tavimi džiaugiasi! (Pat 27:11) w21.12 22 ¶3; 23 ¶5

Sektiną pavyzdį mums parodė Mozė. Kartą, netekęs kantrybės, jis pasielgė neapgalvotai ir neatidavė Jehovai priderančios garbės. Dėl to neteko galimybės kartu su tauta įeiti į Pažadėtąją žemę (Sk 20:1–13). Labai nusiminęs, Mozė meldė Jehovą, kad pagailėtų ir leistų pereiti kitapus Jordano, tačiau Dievas atsakė: „Gana! Daugiau niekada apie tai nekalbėk“ (Įst 3:23–27). Ar Mozė pasidavė apmaudui? Ne. Jis nuolankiai susitaikė su tokiu sprendimu ir toliau atsakingai vykdė užduotį vadovauti tautai (Įst 4:1). Mums irgi reikia turėti tokią nuostatą, kokią turėjo Mozė. Kaip Mozė, neatitolkime nuo Dievo, net jeigu nesulaukiame to, ko labai trokštame ir meldžiame. Daugelis mūsų brolių ir sesių yra tokie pat nuolankūs, koks buvo Mozė (Pat 4:11–13). w22.02 11 ¶9–10

Jėzus artimai bičiuliavosi su Lozoriumi ir jo seserimis Marija ir Morta. Tačiau 32 m. e. m. žiemą Lozorius pasiligojo ir mirė (Jn 11:3, 14). Išgirdusi, kad Jėzus jau netoli jų kaimo Betanijos, Morta išskubėjo jo pasitikti. Įsivaizduok, su kokia širdgėla ji pasakė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“ (Jn 11:21, 32, 33). Jėzui buvo nepaprastai graudu matant gedinčias Mariją ir Mortą. Jeigu ir tu netekai artimo žmogaus, Jehova žino, kaip jautiesi. Jėzus juk yra „tikslus [Dievo] esybės atvaizdas“ (Hbr 1:3). Jo ašaros – tai tarsi paties dangiškojo Tėvo ašaros (Jn 14:9). Jeigu artimą žmogų pasiglemžė mirtis, gali neabejoti, kad Jehova mato tavo sielvartą. Jis tave atjaučia ir nori padėti tą smūgį ištverti (Ps 34:18; 147:3). w22.01 15 ¶5–7

Negailėk laiko maldai, studijoms ir apmąstymams. Ką gera tai duos? Pirma, gebėsi išmintingai spręsti kylančius klausimus. Biblijoje sakoma: „Kas draugauja su išmintingu, taps išmintingas“ (Pat 13:20). Antra, tapsi geresniu mokytoju. Visi norime, kad mūsų studijuotojai taptų artimi su Jehova. Kuo daugiau patys su juo bendrausime ir kuo labiau jį pamilsime, tuo geriau mokėsime skiepyti tokią meilę studijuotojo širdyje. Prisiminkime, su kokia šiluma apie savo Tėvą kalbėdavo Jėzus. Tokie širdingi žodžiai padėjo ir jo sekėjams ugdytis meilę Jehovai (Jn 17:25, 26). Trečia, stiprės tavo tikėjimas. Kaskart, kai maldoje prašai Dievą išminties, paguodos ir paramos ir jis į tavo maldą atsako, tavo tikėjimas stiprėja (1 Jn 5:15). w22.01 30 ¶15–17

Jehova ragina kovoti su neteisinga mąstysena ir blogais įpročiais, nes tik tada galime būti laimingi (Iz 48:17, 18). Jam skaudu matyti, kaip žmonės, užvaldyti kūniškų troškimų, prisidaro bėdų sau ir skaudina kitus. Jis mus labai myli ir nori nuo viso to apsaugoti. Kai pradedame keisti savo gyvenseną ir mąstyseną, draugai ir namiškiai iš pradžių gal šaiposi (1 Pt 4:3, 4). Jie pataria elgtis, kaip patiems patinka, ir neleisti, kad mums kas nors nurodinėtų. Sako, turime būti laisvi žmonės. Tačiau Jehovos nustatytų normų laužymas tikros laisvės nesuteikia. Kaip tik priešingai – kas jų nepaiso, tampa Šėtono valdomo pasaulio belaisviu (Rom 12:1, 2). Taigi, visiems mums tenka rinktis viena iš dviejų: toliau pasiduoti nuodėmingų geismų ir šio sugedusio pasaulio įtakai arba leisti Jehovai mūsų asmenybę ištaurinti (Iz 64:8). w22.03 3 ¶6–7

Dievo Žodis padeda mums išsaugoti tinkamą požiūrį į savo situaciją. Štai kaip buvo vienai sesei. Ji labai gedėjo savo sutuoktinio. Vienas vyresnysis pasiūlė jai skaityti Jobo knygą. Sesė taip ir darė. Tačiau jai iškart kilo noras kritiškai vertinti Jobo mąstymą. Taip ir norėjosi pasakyti: „Jobai, nepasiduok kartėliui!“ Tačiau paskui sesė susivokė, kad pati gyvena tokiomis pat mintimis kaip Jobas. Tai padėjo jai pataisyti savo mąstymą ir ištverti netektį. Krikščionims labai svarbi ir tarpusavio parama. Apaštalas Paulius troško pasimatyti su bendratikiais, kad visi galėtų „pasidrąsinti vienas kito [...] tikėjimu“ (Rom 1:11, 12). w21.05 22 ¶10–11; 24 ¶12

Senovėje izraelitams buvo prisakyta: „Tris kartus per metus [...] visi jūsų vyrai turės pasirodyti savo Dievo Jehovos akivaizdoje, vietoje, kurią jis bus išsirinkęs“ (Įst 16:16). Žydams tekdavo palikti savo namus ir ūkį be jokios apsaugos. Tačiau jie žinojo tvirtą savo Dievo pažadą: „Niekas, tau iškeliavus prisistatyti Jehovos akivaizdon, į tavo žemes nesikėsins“ (Iš 34:24). Kliaudamiesi tokia apsauga dievobaimingi izraelitai kasmet vykdavo į metines šventes. Dalyvauti jose buvo visokeriopai naudinga – žmonės dar geriau įsisąmonindavo Įstatymo reikalavimus, galėdavo pamąstyti apie Dievo maloningumą ir pasidžiaugti bendryste su tautiečiais. Mums irgi labai svarbu neapleisti krikščionių sueigų. Tik pagalvok, kaip Jehova džiaugiasi, jeigu stengiamės programoje aktyviai dalyvauti, paruošiame trumpus turiningus komentarus. w22.03 21 ¶9

Dievo Sūnus buvo ruošiamas Vyriausiojo kunigo tarnybai. Jis pats patyrė, kaip nelengva klausyti Dievo priesakų, kai esi sunkiai mėginamas. Jėzus jautė didžiulę įtampą, „garsiai šaukdamas liejo ašaras“ ir „siuntė karštas maldas“ savo Tėvui. Kadangi jis pats emociškai daug iškentė, „gali padėti tiems, kurie yra mėginami“. Kokie esame dėkingi Jehovai, kad paskyrė mums gailestingą Vyriausiąjį kunigą, „kuris geba atjausti mus dėl mūsų silpnumo“! (Hbr 2:17; 4:14–16; 5:7–10) Atlaikydamas tą nežmonišką išbandymą Jėzus turėjo atsakyti į itin svarbų klausimą: ar žmogus sunkiai mėginamas neišsižadės Jehovos, kaip kad teigia Šėtonas? Pasak piktojo, Dievui mes tarnaujame tik dėl naudos. Jis tvirtina, kad mes savo Kūrėjo nemylime (Job 1:9–11; 2:4, 5). Jėzus liko savo Tėvui ištikimas ir taip įrodė, kad Šėtonas sako netiesą. w21.04 17 ¶7–8

Kad galėtų krikštytis, studijuotojui svarbu gyvenime vadovautis Biblijos mokymais. Jis, tarsi Jėzaus palyginime paminėtas „nuovokus žmogus“, turi savo tikėjimo namą statyti ant tvirto pamato (Mt 7:24, 25; Lk 6:47, 48). Tad padėk studijuotojui keisti savo gyvenseną (Mk 10:17–22). Jėzus vieną turtingą jaunuolį paskatino parduoti savo turtą ir tapti jo sekėju. Jis žinojo, kad turtuoliams atsisakyti nuosavybės sunku (Mk 10:23). Tačiau vis tiek tą vyrą paragino taip padaryti. Kodėl? Iš meilės. Kartais nesiryžtame paskatinti studijuotojo pritaikyti tam tikrą pamokymą gyvenime. Mums atrodo, kad jis dar nepasiruošęs tokiam žingsniui (Kol 3:9, 10). Tačiau delsti nėra prasmės. Kuo anksčiau atvirai apie tai pasikalbėsite, tuo greičiau studijuotojas imsis veiksmų. Nebijok iškelti šio klausimo – tada žmogus matys, kad tau rūpi jo gerovė (Ps 141:5; Pat 27:17). w21.06 3 ¶3; 4 ¶5

Šioje eilutėje apaštalas Petras akcentuoja, kad Jėzus kantriai ištvėrė visus išbandymus. Tačiau iš Jėzaus dera mokytis ne tik ištvermės (1 Pt 2:18–25). Turėtume imti pavyzdį iš visko, ką jis kalbėjo ir ką darė. Tačiau esame netobuli, tad ar tikrai mums įmanoma sekti Jėzaus pavyzdžiu? Taip. Nors kartais suklystame ir tiksliai į Jėzaus paliktas pėdas nepataikome, stengtis „gyventi, kaip jis gyveno“, tikrai galime (1 Jn 2:6). Eidami Jėzaus pėdomis tampame Jehovos draugais. Kodėl taip sakome? Jėzus visada darė tai, kas patinka jo dangiškajam Tėvui (Jn 8:29). Taigi, jei sekame Jėzaus pėdomis, mūsų elgesys irgi Jehovai patinka ir jis priima mus į savo draugus (Jok 4:8). w21.04 2–3 ¶4–6

Mūsų Kūrėjas žino, kokių dorybių kiekvienas jau dabar turime ir kokie tapsime ateityje. Jis patraukia mus prie savęs. Jeigu būsime Jehovai ištikimi, liksime jo draugai per amžius (Jn 6:44). Jeigu esame įsitikinę, kad Dievas mus myli ir palaiko, visa širdimi trokštame jam tarnauti ir net nebijome dėl to kylančių sunkumų. O jeigu abejojame, kad Dievui rūpime, tada nusimename, netenkame jėgų ir drąsos (Pat 24:10). Taip tampame lengvu Šėtono taikiniu (Ef 6:16). Kai kurie krikščionys dėl tokių abejonių dvasiškai nusilpo. Tačiau ką daryti, jeigu jos įkyriai lenda į galvą? Turi stengtis jų atsikratyti. Melsk, kad Jehova suteiktų „ramybę, viršijančią žmogaus supratimą“, ir padėtų apsaugoti širdį ir protą nuo nerimastingų minčių (Ps 139:23; Fil 4:6, 7). Ir atmink, kad nesi vienas. w21.04 20 ¶1; 21 ¶4–6

Kaip tu tapai Jehovos liudytoju? Pirmiausia išgirdai gerąją naujieną – galbūt iš tėvų, kolegos, bendraklasio ar skelbėjų, pasibeldusių į tavo namų duris (Mk 13:10). Tada kuris nors iš liudytojų negailėdamas laiko ir pastangų vedė tau studijas. Tyrinėdamas Bibliją supratai, kad Jehova tave labai myli, ir pats jį pamilai. Dievas patraukė tave prie tiesos, todėl tapai Jėzaus Kristaus sekėju ir įgijai viltį gyventi amžinai (Jn 6:44). Be abejo, esi Jehovai dėkingas, kad siuntė vieną iš skelbėjų tavęs mokyti ir priėmė tave į savo garbintojų gretas. Sužinoję tiesą patys, norime ir kitiems padėti pasirinkti kelią, vedantį į amžiną gyvenimą. Todėl uoliai garsiname gerąją naujieną. Tikriausiai ir tu sėkmingai ją skelbi eidamas nuo durų prie durų. O kaip su Biblijos studijomis? Galbūt jų pradėti niekaip nepavyksta? w21.07 2 ¶1–2