Vasaris

Jehovai labai rūpi jo tarnų gerovė. Jis yra šalia mūsų ir supranta, su kokiais slogiais jausmais kartais turime kovoti (Ps 145:18, 19). Prisimink, kaip Jehova parodė atjautą savo ištikimam tarnui Elijui. Tas pranašas gyveno sunkiu Izraelio istorijos tarpsniu, kai Jehovos garbintojai buvo smarkiai persekiojami. Dievo priešų taikiniu tapo ir Elijas (1 Kar 19:1, 2). Pranašas netgi manė, kad krašte nebeliko Jehovai ištikimų žmonių, tik jis vienas (1 Kar 19:10). Dievas nedelsdamas ėmėsi Elijui padėti – siuntė angelą pranašo patikinti, kad Izraelyje dar yra dievobaimingų jo tautiečių (1 Kar 19:5, 18). Jėzus irgi patikino savo mokinius, kad jie įgis didelę dvasinę šeimą (Mk 10:29, 30). Jehova, tos šeimos Galva, žada padėti visiems, kas nori jam tarnauti (Ps 9:10). w21.06 8–9 ¶3–4

Daugeliui nepatinka, kai iš Biblijos parodome, kad jų religiniai įsitikinimai klaidingi. Dvasininkai, tikėdamiesi išlaikyti žmones savo gniaužtuose, vis dar aiškina jiems, esą Dievas baudžia nedorėlius pragaro kančiomis. Tikrieji krikščionys melagingą pragaro dogmą demaskuoja, nes ji juodina meilės Dievą Jehovą. Kita dvasininkų skleidžiama melagystė – sielos nemirtingumas. Mes padedame žmonėms suprasti, kad ši doktrina kilusi iš pagonybės ir yra nesuderinama su Biblijos mokymu apie prikėlimą. Ir kitaip nei daugelis religijų, persiėmusių lemties idėjomis, mes teigiame, kad žmogui duota laisvė pačiam apsispręsti, tarnaus Dievui ar ne. Kaip religiniai vadovai reaguoja, kai jų melai išaiškėja? Jie tiesiog nesitveria pykčiu. Tačiau mes branginame tiesą, todėl klausome Dievo Žodžio (Jn 8:45, 46). Kitaip nei tiesos priešininkas Šėtonas, privalome būti ištikimi Jehovai ir nieku gyvu neišsižadėti savo įsitikinimų (Jn 8:44). Jėzaus sekėjams prisakyta bodėtis to, kas bloga, ir tvirtai laikytis to, kas gera (Rom 12:9; Hbr 1:9). w21.05 10 ¶10–11

Kaip tada, jeigu jau atsidūrėme išdidumo ar godumo pinklėse? Galime iš jų ištrūkti. Apaštalas Paulius rašė, kad tie, kas „buvo Velnio paimti nelaisvėn“, gali iš jo žabangų išsivaduoti (2 Tim 2:26). Nepamiršk, kad mūsų Kūrėjas yra stipresnis už Šėtoną. Tad jeigu priimsi Jehovos pagalbą, jis padės išsivaduoti iš piktojo spąstų. Žinoma, geriausia į Šėtono paspęstus žabangus išvis neįkliūti. Jų išvengsime tik kliaudamiesi Dievo pagalba. Tad kasdien melsk Jehovą padėti tau ištirti, ar šios ydos nepradeda daryti poveikio tavo mąstymui ir elgesiui (Ps 139:23, 24). Nesileisk jų apraizgomas! Šėtonas – gudrus medžiotojas, per tūkstančius metų sugavęs nemažai aukų. Tačiau netrukus jis pats bus sugautas ir galiausiai sunaikintas (Apr 20:1–3, 10). Visi labai laukiame to meto. Taigi žiūrėkime, kad neįpultume į Šėtono spąstus. Nesiduokime užvaldomi išdidumo ar godumo. Įsiklausykime į šį Biblijoje užrašytą pamokymą: „Priešinkitės Velniui, ir jis bėgs nuo jūsų.“ w21.06 19 ¶15–17

Kai žmogus pradeda gilintis į Bibliją ir kitiems pasakoti apie tai, ką iš jos sužino, Jehovos širdžiai tai labai miela (Pat 23:15, 16). Pagalvok, kaip jis džiaugiasi savo tarnų uolaus darbo vaisiais. Nors 2020 metais mūsų veiklą labai apsunkino visuotinė pandemija, vedėme 7 705 765 Biblijos studijas. Per tuos metus Dievui pasiaukojo ir pasikrikštijo 241 994 žmonės. Dabar jie patys veda studijas ir ruošia naujus mokinius (Lk 6:40). Jehovai gera matyti, kaip atsakingai vykdome krikščionims skirtą priedermę. Mokinių ruošimo darbas nėra lengvas. Tačiau Jehova mus nuolat lavina, todėl daugeliui žmonių padedame jį pažinti ir pamilti. Argi nesinori ir tau vesti bent vienerias Biblijos studijas? Jeigu pasinaudosi kiekviena tinkama proga jas pasiūlyti, rezultatai tave tikriausiai nustebins. w21.07 6–7 ¶14–16

Karalius Dovydas nemažai savo turto paaukojo šventyklos statybai (1 Met 22:11–16). Jei dėl amžiaus ar sveikatos nebegalime patys dalyvauti teokratinėse statybose, paremkime jas savo ištekliais, kiek leidžia mūsų aplinkybės. Taip pat mokykime jaunuolius dalydamiesi su jais sukaupta patirtimi. Pagalvokime, kaip noriai savo patirtimi su kitais dalijosi apaštalas Paulius. Į misionieriškas keliones jis kviesdavosi jaunąjį Timotiejų ir mokė jį evangelizacijos darbo (Apd 16:1–3). Apaštalo išlavintas, jaunuolis tapo puikiu gerosios naujienos skelbėju (1 Kor 4:17). Įgūdžius, įgytus keliaujant su Pauliumi, jis vėliau perdavė ir kitiems bendratikiams. w21.09 12 ¶14–15

Prisiminkime Apolą ir apaštalą Paulių. Abu šie vyrai puikiai išmanė šventuosius raštus. Abu buvo geri mokytojai. Abu padėjo daugeliui žmonių tapti Jėzaus Kristaus sekėjais. Tačiau jie nelaikė vienas kito konkurentais (Apd 18:24). Kiek vėliau, Apolui išvykus iš Korinto, Paulius pats įkalbinėjo jį sugrįžti į tą miestą (1 Kor 16:12). Savo talentus Apolas panaudojo kilniam tikslui – skelbti gerąją naujieną ir stiprinti broliją. Akivaizdu, jis buvo nuolankus vyras. Biblijoje pasakojama, kad Akvilas su Priscile „pasikvietė jį pas save ir aiškiau išdėstė Dievo kelią“ (Apd 18:24–28). Apolas neužsigavo, kai ši pora pasisiūlė jį daugiau pamokyti. Taip pat Paulius nebijojo, kad Apolas pasirodys už jį geresnis, ir džiaugėsi šio brolio uolumu. Apaštalas buvo nuolankus, kuklus, supratingas (1 Kor 3:4–6). w21.07 18 ¶15–17

Adomas ir Ieva sąmoningai nusprendė neklausyti Dievo, todėl į jo šeimą niekada nebesugrįš. O kaip jų palikuoniai? Jehova myli dorumą branginančius žmones, todėl norėdamas atverti jiems kelią į savo šeimą ryžosi paaukoti viengimį Sūnų (Jn 3:16). Dėl Jėzaus aukos Jehova pirmiausia įsūnija 144 000 ištikimų jam žmonių, gaunančių dangiškąjį pašaukimą (Rom 8:15–17; Apr 14:1). Milijonai kitų dorų žmonių, pareigingai vykdančių Jehovos valią, taps visateisiais tos šeimos nariais po Jėzaus valdymo Tūkstantmečio ir paskutinio išbandymo (Ps 25:14; Rom 8:20, 21). Jie jau dabar į savo Kūrėją Jehovą kreipiasi žodžiu „Tėve“ (Mt 6:9). Be to, naujajame pasaulyje daugybė žmonių bus prikelti iš mirusiųjų. Jeigu jie noriai mokysis eiti Dievo nurodytu keliu ir iš to kelio neišklys, galiausiai taip pat taps jo šeimynykščiais. w21.08 5 ¶10–11

Apaštalas Paulius niekada neišleido iš akių savo pagrindinės užduoties skelbti gerąją naujieną ir tai daryti skatino kitus. Ištisus dešimtmečius jis mokė žmones „viešai ir po namus“ (Apd 20:20). Ir šiam darbui išnaudodavo kiekvieną pasitaikiusią galimybę. Štai kartą Atėnuose, laukdamas bendražygių, jis nuėjo į sinagogą ir susirinkusiems ėmė aiškinti Raštus. Kai kurie įsiklausė ir įtikėjo (Apd 17:16, 17, 34). Net įkalintas apaštalas dalijosi tiesa su sargybiniais ir visais, kas pas jį ateidavo (Fil 1:13, 14; Apd 28:16–24). Paulius stengėsi laiką išnaudoti prasmingai ir pasinaudodavo progomis ugdyti brolius, su kuriais darbuodavosi tarnyboje. Pavyzdžiui, į pirmąją misionierišką kelionę jis pasikvietė Joną Morkų, į antrąją – Timotiejų (Apd 12:25; 16:1–4). Be abejo, jis mokė tuos vyrus, kaip dera organizuoti bendruomenės veiklą ir dvasiškai stiprinti bendratikius, padėjo jiems tobulinti mokymo įgūdžius (1 Kor 4:17). w22.03 27 ¶5–6

Kai kurie žmonės sako tikintys vien tuo, ką mato. Tik jie nesusimąsto, kad patys tiki ir nematomais dalykais. Pavyzdžiui, visi pripažįsta, kad egzistuoja neregimos visuotinės traukos jėgos. Biblijoje kalbama ir apie daugelį kitų „nematomų dalykų“ (Hbr 11:1). Kad jais įtikėtų, žmogus turi skirti laiko įrodymams išanalizuoti ir perprasti. Tačiau imtis tokio rimto užmojo daugelis neturi noro. Jiems lengviau padaryti išvadą, kad Dievo nėra. Kai kurie mokslininkai netikėjo esant Kūrėją, nes universitete to nebuvo mokomi. Bet tyrinėdami įvairius įrodymus jie nuomonę pakeitė ir įsitikino, kad visa sukūrė Dievas. Jie pažino Jehovą ir jį pamilo. Tiesą sakant, kad ir kokio išsilavinimo būtume, visiems mums svarbu savo tikėjimą nuolat stiprinti. w21.08 14 ¶1; 16 ¶6–7

Alegorijoje apie sūnų palaidūną Jėzus nutapė gražų didžiai gailestingo mūsų dangiškojo Tėvo paveikslą. Tas sūnus paliko namus, iškeliavo svetur ir „ten palaidai gyvendamas savo turtą iššvaistė“ (Lk 15:13). Vėliau jis labai gailėjosi taip pasielgęs, nusižemino ir grįžo į namus. Kaipgi tėvas jį sutiko? Jėzus pasakė: „Tėvas jau iš tolo jį pamatė. Gailesčio apimtas jis atbėgo, apkabino sūnų ir pabučiavo.“ Savo jaunėlio jis nebarė, jam atleido ir mielai priėmė atgal. Pražuvėlis buvo labai nusikaltęs, tačiau nuoširdžiai atgailavo ir susilaukė atleidimo. Jehova yra toks pat gailestingas. Ši Jėzaus alegorija atskleidžia, kad mūsų dangiškasis Tėvas yra pasiruošęs atleisti, jeigu tik dėl savo nuodėmių nuoširdžiai atgailaujame (Lk 15:17–24). w21.10 8 ¶4; 9 ¶6

Šiandien daugelis religinių veikėjų kaip įmanydami bando nuslėpti, kad Dievas turi vardą. Savo Biblijos vertimuose jie pakeičia tą vardą kitais žodžiais, o kai kurie netgi draudžia jį minėti religinėse apeigose. Kas paneigtų, kad tik Jehovos liudytojai Dievo vardą kaip dera aukština ir gerbia? Mes garsiname jį taip uoliai, kaip jokia kita religinė bendruomenė. Ir stengiamės gyventi taip, kad būtume verti vadintis Jehovos liudytojais (Iz 43:10–12). Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertime, mūsų išleistame daugiau kaip 240 milijonų egzempliorių tiražu, Jehovos vardas minimas visur, kur kiti vertėjai jį pašalino. Taip pat Dievo vardą garsiname savo leidiniuose, publikuojamuose daugiau kaip 1000 kalbų. w21.10 20–21 ¶9–10

Jehovai gyrių teikiame padėdami stokojantiems bendratikiams. Dievas paragino izraelitus šelpti vargšus ir pažadėjo, kad už tokį dosnumą bus atlyginta (Įst 15:10). Mūsų pagalbą stokojantiems bendratikiams Jehova laiko geradaryste jam pačiam (Pat 19:17). Pavyzdžiui, kai Filipų krikščionys atsiuntė įkalintam Pauliui dovaną, apaštalas pavadino ją „Dievui priimtina malonaus kvapo auka“ (Fil 4:18). Tad pagalvok, ar negalėtum kuriam nors savo bendruomenės broliui ar sesei padėti. Jei kam prireikia paramos, nepagailėk savo laiko, jėgų, įgūdžių ar išteklių. Taip teiksi Jehovai garbę ir pradžiuginsi jo širdį (Jok 1:27). Visi trokštame šlovinti Jehovą ir jam tarnauti. Tai mums jokia našta, nes savo Dievą ir savo brolius ir seseris mylime (1 Jn 5:3). w22.03 24 ¶14–15

Atjautus krikščionis stengiasi suprasti, kokių sunkumų jo bendratikiai patiria. Galbūt kuri nors sesė kenčia dėl ligos. Net jeigu nesiskundžia, tikriausiai visokie rūpesčiai atima jai daug jėgų. Argi jai nepraverstų mūsų pagalba ruošiant šeimai valgį arba tvarkantis po namus? O gal kuris nors brolis neteko darbo? Jei paremtume jį finansiškai, padėtume sudurti galą su galu, kol susiras kitą darbą. Sekime Jehovos pavyzdžiu ir nelaukime, kol brolis ar sesė paprašys pagalbos. Kaip ir Jehova, imkimės iniciatyvos. Saulės šviesa jis leidžia džiaugtis visiems, netgi tiems, kurie nejaučia už tai dėkingumo. Argi ne akivaizdus įrodymas, kaip dangiškasis Tėvas mus myli? Kokie esame jam dėkingi už tokį gerumą ir dosnumą! w21.09 22–23 ¶12–13

Ištikimosios meilės skatinamas, Dievas atleidžia mums nuodėmes. Matydamas, kad žmogus dėl savo nuodėmių atgailauja ir liaujasi jas daręs, Jehova iš meilės jam atleidžia. „Ne pagal mūsų nuodėmes jis mums atmoka, ne pagal mūsų prasikaltimus atlygina“, – giedojo psalmininkas Dovydas (Ps 103:8–11). Jis pats patyrė, kokia sunki gali būti kaltės našta. Tad tikrai žinojo, kaip palengvėja susilaukus Jehovos atleidimo. Psalmėje, kurios žodžiai parinkti šios dienos citata, Dovydas dėkinga širdimi aukštino Dievą už jo ištikimą meilę. Žmogui, kuris prašo Jehovą atleidimo, jis didžiadvasiškai dovanoja. O jaustis kaltam dėl padarytos nuodėmės yra natūralu ir netgi sveika. Tai gali paskatinti mus atgailauti ir klaidas taisyti. w21.11 5 ¶11–12

Dievas brangina savo vardą ir nori, kad jį visi gerbtų (Iz 42:8). Tačiau štai jau šešis tūkstantmečius jo vardas yra juodinamas (Ps 74:10, 18, 23). Pirmąsyk Jehovą apšmeižė viena dvasinė būtybė (vėliau pavadinta „šmeižiku“, verčiant iš graikiško žodžio diabolos). Šis puolęs angelas apkaltino Dievą, esą jis Adomui ir Ievai neduoda to, kas padarytų juos laimingus (Pr 3:1–5). Nuo tada Jehovai nuolat be jokio pagrindo priekaištaujama, kad draudžia žmonėms tai, ko jiems iš tikro reikia. Jėzus buvo itin susirūpinęs dėl jo Tėvo vardo niekinimo. Jehova turi neginčijamą teisę valdyti dangų ir žemę, ir jo valdymas yra pats geriausias (Apr 4:11). Tačiau Šėtonas bando įteigti angelams ir žmonėms, kad Dievas tokios teisės neturi. Netrukus į Šėtono iškeltą klausimą bus atsakyta kartą visiems laikams. Kai bus galutinai įrodyta, kad tik Dievo įkurta Karalystė gali laiduoti žemei tikrą taiką ir saugumą, Jehovos teisė į viešpatystę bus apginta. w21.07 9 ¶5–6

Šeimos galva, savaime suprantama, stengiasi aprūpinti namiškius maistu, apdaru ir pastoge. O kaip tada, jei dėl pragyvenimo tau kiltų sunkumų? Laikyk tai proga sustiprinti savo tikėjimą. Melskis Jehovai, mąstyk apie Jėzaus žodžius, užrašytus Mato 6:25–34. Apsvarstyk konkrečius pavyzdžius, kaip Jehova mūsų dienomis rūpinasi visais savo tarnais, kurie atsideda dvasinei veiklai (1 Kor 15:58). Tai įkvėps pasitikėjimo, kad dangiškasis Tėvas pasirūpins ir tavimi. Jis žino, ko tau reikia, ir gali tai suteikti. Susilaukus Jehovos pagalbos tavo tikėjimas dar sustiprės ir būsi pasirengęs ištverti sunkesnius išmėginimus. w21.11 20 ¶3; 21 ¶6

Mokymas apie išpirką yra krikščionių tikėjimo kertinis akmuo. Dėkingumas už šią dovaną įkvepia jėgų atlaikyti įvairius išbandymus ir skelbti gerąją naujieną net susidūrus su priešiškumu. Prisiminkime apaštalą Joną. Žinią apie Jėzų ir jo pasiaukojamą mirtį jis skelbė tikriausiai daugiau nei šešis dešimtmečius. Sulaukęs beveik šimto metų Jonas tebebuvo toks veiklus, kad Romos valdžia jo bijojo ir ištrėmė į Patmo salą. Už kokį nusikaltimą? „Už tai, kad kalbėjau apie Dievą ir liudijau apie Jėzų“, – rašo pats apaštalas (Apr 1:9). Koks tikėjimo ir ištvermės pavyzdys! Kad Jonas nuoširdžiai mylėjo Jėzų ir vertino jo auką, atskleidžia jo raštai. Apie išpirką ir jos didžiulę reikšmę žmogaus gyvenime apaštalas užsimena daugiau kaip 100 kartų (1 Jn 2:2). Akivaizdu, kad už išpirką jis buvo labai dėkingas. w21.04 17 ¶9–10

Jehova izraelitus mokė elgtis supratingai su turinčiais negalią. „Neužgauliosi kurčio žmogaus“, – įspėjo jis. Kokia būtų niekšybė kurčią žmogų koneveikti ar juodinti kitų akyse! Jis juk negirdi, kad yra žeminamas, ir negali apsiginti. Be to, Kunigų 19:14 pasakyta: „Aklajam kliūties ant kelio nedėsi.“ Viename veikale teigiama, kad Artimuosiuose Rytuose fiziškai neįgalūs žmonės neretai būdavo skriaudžiami. Kas nors, norėdamas iš neregio pasityčioti, imdavo ir padėdavo jam kelyje kliūtį ar iškrėsdavo kokį kitą piktą pokštą. Kaip negailestinga! Užtat Jehova prisakė savo tautai su negalią turinčiais žmonėmis elgtis atjaučiai. w21.12 8–9 ¶3–4

Ko Jokūbas ėmėsi, kad brolio pyktis atlėgtų? Jis išsakė savo susirūpinimą maldoje Jehovai. Tada siuntė Ezavui dosnią dovaną (Pr 32:9–15). Galiausiai, kai abu susitiko, Jokūbas išreiškė Ezavui nuoširdžią pagarbą – išėjo į priekį ir septynis kartus žemai nusilenkė. Jokūbo nuolankumas suminkštino Ezavui širdį ir broliai susitaikė (Pr 33:3, 4). Iš Jokūbo yra ko pasimokyti. Jis nuolankiai kreipėsi pagalbos į Jehovą. Tada ėmėsi veiksmų, kad numaldytų Ezavo pyktį ir atkurtų santaiką. Ir kai su broliu susitiko, jis nemėgino aiškintis, kuris iš jų teisus, o kuris kaltas. Jokūbas tenorėjo susitaikyti (Mt 5:23, 24). w21.12 25 ¶11–12

Kai kuriems sunku patikėti, kad Jėzaus auka jų nuodėmes atperka. Jie mano, kad nėra verti tokios dovanos. Jeigu ir tau taip atrodo, jeigu netobula širdis taip tave klaidina ir smerkia, atmink, kad „Dievas didesnis už mūsų širdį“ (1 Jn 3:19). Turi tvirtai įsitikinti, kad mūsų dangiškasis Tėvas mus labai myli ir yra pasiruošęs prasikaltimus atleisti. Kad aiškiai suvoktum, kaip Jehova į kiekvieną iš mūsų žiūri, reguliariai studijuok jo Žodį, jam melskis ir palaikyk artimus ryšius su kitais jo tarnais. Kodėl tai labai svarbu? Kuo geriau pažinsi Jehovos asmenybę, tuo labiau jausi jo meilę. Tad kasdien paskaityk ir apmąstyk Dievo Žodį. Tai padės suprasti, ką turėtum pataisyti savo prote ir širdyje (2 Tim 3:16). w21.04 23–24 ¶12–13

Kad tikėjimas būtų stiprus, vien kaupti žinias nepakanka. Tai, ką iš Dievo Žodžio sužinome, turime apmąstyti. Čia galime pasimokyti iš 77 psalmės rašytojo. Jam atrodė, kad Jehova jį ir kitus izraelitus atstūmė. Net naktimis tokios mintys neduodavo ramybės (2–8 eilutės). Jis, aišku, žinojo, kiek gera savo tautai Jehova jau buvo padaręs, ir vis tiek būgštavo: „Nejau užmiršo Dievas savąjį gailestingumą, supykęs atsisakė pagailėti?“ (9 eilutė). Tačiau psalmininkas nepaliovė mąstyti apie Jehovos darbus, apie jo parodytą atjautą ir gailestingumą (11 eilutė). Jis išliejo Jehovai širdį: „Mąstysiu apie visa, ką esi nuveikęs, tavuosius darbus apgalvosiu“ (12 eilutė). Ir ką gera tai davė? Jis suprato, kad Jehova savo tautos nepaliks (15 eilutė). w22.01 30 ¶17–18

Jehova per istoriją neteko daugelio savo ištikimų draugų ir nepaprastai jų ilgisi (Job 14:15). Pagalvok, kaip jam trūksta Abraomo (Jok 2:23). Arba Mozės – su juo „kalbėdavosi veidas į veidą“ (Iš 33:11). Ir kaip jis trokšta vėl išgirsti Dovydo ir kitų psalmininkų giedamas giesmes! (Ps 104:33) Nors visi šie žmonės jau seniai užmigę mirties miegu, Jehova jų nepamiršo (Iz 49:15). Atėjus metui Dievas sugrąžins savo draugus iš nebūties. Tada jie vėl siųs Kūrėjui nuoširdžias maldas ir jam uoliai tarnaus. Jeigu ir tu esi netekęs brangaus žmogaus, guoskis Dievo duota viltimi. Kai pirmieji žmonės nusisuko nuo Dievo, jam jau tada buvo aišku, kad žemės laukia dideli vargai ir kad jam teks toleruoti visokias negeroves. Jis nekenčia pasaulyje plintančių nedorybių, neteisybės ir smurto. w21.07 10 ¶11; 12 ¶12

Meilė bendratikiams liudija, kad esame dėkingi už išpirką. Juk Jėzus atidavė gyvybę ne tik už mus, bet ir už kitus. Jam visi labai brangūs (1 Jn 3:16–18). O iš ko meilė broliams ir sesėms matoma? Iš mūsų gerų darbų (Ef 4:29, 31–5:2). Pavyzdžiui, stengiamės bendratikiui padėti, kai suserga, patiria kokių nors išmėginimų ar nukenčia nuo stichinės nelaimės. O kaip tada, jeigu bendratikis tave įskaudino žodžiu ar poelgiu? Gal širdyje jauti pyktį ar netgi norisi atsakyti tuo pačiu? (Kun 19:18) Tokiu atveju įsiklausyk į šį apaštalo Pauliaus pamokymą: „Jei kuris nors turite skundą prieš kitą, būkite pakantūs ir vienas kitam mielai atleiskite. Jehova jums mielai atleido, tad ir jūs mielai atleiskite“ (Kol 3:13). Kaskart, kai atleidžiame nuoskaudą, parodome savo dangiškajam Tėvui, kad branginame jo suteiktą išpirką. w21.04 18 ¶12–13

Jeigu mums sekasi evangelizacijos darbas ir mūsų studijuotojai apsisprendžia krikštytis, atminkime, kad tokią sėkmę laiduoja Jehova. Apolo ir apaštalo Pauliaus pavyzdys taip pat rodo, kad atsakingas pareigas einantys broliai gali daug prisidėti prie bendruomenės vienybės. Ganytojai ją palaiko, jeigu visus savo patarimus grindžia Dievo Žodžiu ir kreipia kitų dėmesį ne į save, o į Jėzaus Kristaus paliktą pavyzdį. Tokie nuolankūs broliai verti nuoširdaus pagyrimo (1 Kor 4:6, 7). Visi iš Dievo esame gavę kokį nors talentą ar gebėjimą. Ir nemanykime, kad mažai ką galime nuveikti. Mūsų geri darbai, kad ir nedideli, yra tarsi dygsneliai, iš kurių susideda tvirta drabužio siūlė. Taigi, stenkimės šalinti iš savo širdies net menkiausią polinkį lenktyniauti su kitais ir visomis išgalėmis sergėkime bendruomenės santarvę ir vienybę (Ef 4:3). w21.07 19 ¶18–19

Neabejok: ateityje su savo brangiais artimaisiais vėl susitiksi. Jėzaus skausmas dėl liūdinčių draugų aiškiai liudija, kad jis laukia meto, kai galės žmones grąžinti į gyvenimą (Jn 11:35). Matydamas Mortą ir Mariją gedinčias Jėzus ne tik apsiverkė. Seseris jis išklausė, tarė joms paguodos žodį (Jn 11:25–27). Mes irgi palaikykime gedinčius, būkime atjautūs kenčiantiems netektį. Australijoje gyvenantis vyresnysis vardu Danas sako: „Kai netekau žmonos, man labai reikėjo palaikymo. Kelios sutuoktinių poros buvo pasirengusios bet kada išklausyti. Tie bičiuliai liūdėjo drauge ir guodė, kai liejau ašaras. Taip pat padėdavo praktiškai: kai pats nepajėgdavau, nuplaudavo mano automobilį, nupirkdavo produktų, išvirdavo valgį. Ir dažnai su manimi melsdavosi. Jie – tikri draugai ir broliai, niekada nepalieka nelaimėje“ (Pat 17:17). w22.01 16 ¶8–9

Jehova savo tarnams linki vien gero (Pat 4:20–22). Jis mus labai myli, todėl prireikus pamoko per savo Žodį, krikščioniškus leidinius ar bendratikius (Hbr 12:9, 10). O kad pamokymą priimti būtų lengviau, susitelkime į jo esmę. Kartais gal atrodo, kad brolis tave bara, kalba netaktiškai. Aišku, duodant pamokymą svarbu būti pagarbiam ir kalbėti atjaučiai (Gal 6:1). Tačiau net jeigu bendratikio žodžiai nuskamba ne itin maloniai, stenkis susitelkti į jų esmę. Gal tikrai juose yra tiesos? Nieko tokio, jei pamokymas gan tiesmukas. Galvok apie tai, ką vertingo iš bendratikio žodžių gali pasisemti. w22.02 12–13 ¶13–14

Jehova supranta, kad mąstysenai pakeisti ir blogiems įpročiams įveikti reikia nemažai laiko ir pastangų (Ps 103:13, 14). Todėl jis visokeriopai padeda – moko bei stiprina per savo Žodį, šventąją dvasią ir krikščionių bendruomenę. Tad atidžiai tyrinėk Bibliją. Dievo Žodyje tarsi veidrodyje matysi, koks esi, ir galėsi įvertinti savo mąstyseną, kalbą, elgesį (Jok 1:22–25). Aišku, pačią geriausią pagalbą gali suteikti Jehova, nes jis permato tavo širdį (Pat 14:10; 15:11). Todėl įprask melstis ir kasdien studijuok Dievo Žodį. Įsitikink, kad laikytis Jehovos nustatytų normų verta. Paklusti Jehovos įstatymams mums tik į naudą. Tai padeda išsaugoti savigarbą, teikia gyvenimui prasmę ir daro mus laimingus (Ps 19:8–11). w22.03 4 ¶8–10

Jehovai šlovę teikiame, kai statome ir prižiūrime savo sueigų sales. Padangtės statyba ir jos reikmenų gamyba, Biblijos žodžiais tariant, buvo „šventas darbas“ (Iš 36:1, 4). Šiandien Karalystės salių ir kitos teokratinės statybos irgi yra šventa tarnyba Dievui. Kai kurie broliai ir sesės tai veiklai skiria labai daug laiko. Ar vertiname jų pastangas? Aišku, jie prisideda ir prie evangelizacijos darbo, kai kurie netgi pareiškia norą tapti pionieriais. Vyresnieji tokius uolius statybos tarnus turi palaikyti ir jų paraiškas mielai patvirtinti, jei tik šie yra tam tinkami. O padėti prižiūrėti ir paremontuoti mūsų sales galime kiekvienas, net jei ir neturime statybininko įgūdžių. w22.03 22 ¶11–12