Kovas

Parabolėje, užrašytoje Mato 25:31–36, „avimis“ vadinami dori žmonės, tarnaujantys Dievui paskutinėmis dienomis ir puoselėjantys viltį amžinai gyventi žemėje. Jie ištikimai remia Kristaus pateptuosius brolius, kartu su jais skelbia gerąją naujieną visame pasaulyje ir padeda žmonėms tapti Kristaus mokiniais (Mt 24:14; 28:19, 20). Kasmet visame pasaulyje kelias savaites vyksta kampanija, per kurią žmonės kviečiami į Minėjimą. Joje dalyvauja ne tik pateptieji Kristaus broliai, bet ir kiti krikščionys. Jie taip pat daug prisideda Minėjimą organizuojant, kad jis sklandžiai vyktų visose pasaulio bendruomenėse. Galimybė padėti Kristaus broliams yra didelė garbė. Atminkime, kad visa, ką dėl jų darome, Jėzus priima tarsi geradarystę jam pačiam (Mt 25:37–40). w22.01 22–23 ¶11–12

Koks Jėzus buvo, akivaizdu, pavyzdžiui, iš to, kaip jis parodė gailestingumą raupsuotajam, atjautė sunkiai sergančią moterį ir gedėjo drauge su artimo netekusiais žmonėmis (Mk 1:40, 41; 5:25–34; Jn 11:33–35). Jeigu lygiuojamės į Jėzų, daromės vis panašesni ir į Jehovą. Taip mūsų draugystė su Dievu stiprėja. Jeigu seksime Jėzaus pėdomis, niekas neatitrauks mūsų nuo tarnystės Dievui. Paskutinį savo gyvenimo žemėje vakarą Jėzus pasakė: „Aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16:33). Jis išties turėjo pagrindą taip teigti, nes nesileido paveikiamas šio nedoro pasaulio – neperėmė jo mąstysenos ir gyvensenos, nesusiviliojo jo siekiais. Jėzus visada turėjo omenyje, kokiam tikslui buvo siųstas į žemę – apginti savo dangiškojo Tėvo Jehovos reputaciją. Dabartiniais laikais daug kas gali atitraukti mūsų dėmesį nuo tarnystės Dievui. Kad pasaulį nugalėtume, vykdykime Jehovos valią su atsidavimu, kaip ir Jėzus (1 Jn 5:5). w21.04 3–4 ¶7–8

Apaštalas Paulius žinojo, ką seniau buvo pasakęs Jėzus Kristus: „Dievas labai mylėjo pasaulį – net atidavė savo viengimį Sūnų, kad nė vienas, kuris jį tiki, nepražūtų ir galėtų gyventi amžinai“ (Jn 3:16; Rom 6:23). Taigi jis dėjo viltis į išpirką ir neabejojo, kad Jehova noriai atleidžia netgi didžiausiam nusidėjėliui, jeigu tik šis nuoširdžiai atgailauja (Ps 86:5). Kristaus auką Paulius laikė didžiausia Dievo meilės apraiška. Įsiklausyk į šiuos apaštalo žodžius: „[Dievo Sūnus] pamilo mane ir atidavė save už mane“ (Gal 2:20). Paulius nemanė, kad kiti yra verti Jehovos meilės, o jis – ne. Bendratikiams jis rašė: „Kristus numirė už mus, nusidėjėlius“ (Rom 5:8). Dievo meilė beribė! Dievo meilės galia Paulius nė kiek neabejojo. Apaštalas žinojo, kaip kantriai Jehova seniau elgėsi su Izraelio tauta. w21.04 22 ¶8–10

Vesdamas Biblijos studijas, padėk studijuotojui pamilti Jehovą. Tinkamai progai pasitaikius, vis atkreipk mokinio dėmesį į Kūrėjo savybes. Padėk suprasti, kad Jehova yra laimingas Dievas ir kad rūpinasi visais savo ištikimais tarnais (1 Tim 1:11; Hbr 11:6). Pabrėžk, kad jis mus myli ir moko to, kas mums naudinga (Iz 48:17, 18). Kuo labiau studijuotojas pamils Jehovą, tuo labiau stengsis prisiderinti prie jo duotų įstatymų ir principų. Kad galėtų daryti dvasinę pažangą ir pasikrikštyti, Biblijos studijuotojui tikriausiai reikės nemažai ką paaukoti. Vieniems sekti Jėzaus pėdomis trukdo materialiniai siekiai ir jų reikia atsisakyti. Kitiems tenka nutraukti ryšius su draugais, negerbiančiais Dievo. O kai kurių išsižada artimieji, priešiški Jehovos liudytojams. Tačiau Jėzus patikino, kad tie, kurie seka juo, nenusivils – jie įgis didelę mylinčių tikėjimo brolių ir sesių šeimą (Mk 10:29, 30). w21.06 4–5 ¶8–9

Apaštalas Paulius evangelizacijos darbą prilygino žemdirbystei. Jis priminė korintiečiams: „Aš pasodinau, Apolas laistė [...]. Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva“ (1 Kor 3:6–9). Toje „Dievo dirvoje“, vaizdžiai kalbant, ne tik sėjame. Mes laistome pasėtą sėklą ir žiūrime, kaip želmenys dygsta ir auga. Aišku, paspartinti augimo negalime, nes augintojas yra Dievas. Jehova skyrė mums garbingą užduotį skelbti žmonėms gerąją naujieną ir juos mokyti. Šis darbas Dievo tarnui teikia daug pasitenkinimo. Apie tai liudija ir apaštalo Pauliaus žodžiai tesalonikiečiams, daugeliui iš kurių jis padėjo pažinti tiesą: „Kas gi kitas, jei ne jūs, mūsų Viešpačiui Jėzui grįžus bus mūsų viltis, džiaugsmas ar pasididžiavimo vainikas jo akivaizdoje? Jūs išties esate mūsų šlovė ir džiaugsmas“ (1 Tes 2:19, 20; Apd 17:1–4). w21.07 3 ¶5; 7 ¶17

Jehova kiekvieną iš mūsų patraukė prie savęs (Jn 6:44). Pagalvok, ką tai reiškia. Tyrinėdamas milijardus žemės gyventojų Jehova tavyje pamatė kai ką vertinga. Ką būtent? Dorą širdį – tokią, kuri tikrai gali pamilti savo Kūrėją (1 Met 28:9). Išties, Dievas tave pažįsta, supranta ir labai myli. Kaip gera tai suvokti! Jehova labai rūpinasi visais savo tarnais. Norėdamas tai pabrėžti Jėzus prilygino savo Tėvą ganytojui. Jeigu viena iš šimto avių nuklystų nuo kaimenės, ką ganytojas darytų? Anot Jėzaus žodžių, „argi jis nepaliktų kitų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios“? Radęs avį ganytojas jos nebaudžia. Jis džiaugiasi. Vadinasi, Jehovai brangi kiekviena jo avelė. Baigdamas palyginimą Jėzus pasakė: „Taip ir mano Tėvas, esantis danguje, nenori, kad pražūtų kuris nors iš tokių mažutėlių“ (Mt 18:12–14). w21.06 20 ¶1–2

Kai mąstome apie Jehovos meilę mums, stiprėja mūsų pačių meilė Jehovai ir ryšys su juo (Rom 8:38, 39). Taip pat stiprėja noras sekti Jėzaus pėdomis (1 Pt 2:21). Dienomis prieš Minėjimą skaitome Biblijos fragmentus, kuriuose pasakojama apie paskutinę Jėzaus tarnystės žemėje savaitę, jo mirtį ir prisikėlimą. Minėjimo kalboje pabrėžiama Jėzaus meilė mums (Ef 5:2; 1 Jn 3:16). Mąstydami apie jo pasiaukojamą tarnystę ir patys pajaučiame paskatą „gyventi, kaip jis gyveno“ (1 Jn 2:6). Esame pasiryžę branginti Dievo meilę (Jud 20, 21). Jehova tikrai mus mylės, jeigu jo klausysime, teiksime šlovę jo vardui ir džiuginsime jo širdį (Pat 27:11; Mt 6:9; 1 Jn 5:3). Tad stenkimės kiekvieną dieną nugyventi taip, kad Dievas matytų mūsų troškimą išlikti jo meilėje per amžius. w22.01 23 ¶17; 25 ¶18–19

Jehova apdovanojo mus valios laisve. Jis suteikė mums gebėjimą rinktis gyvenimo kelią. Jeigu apsisprendžiame tarnauti Dievui, jis tai labai vertina (Ps 84:11; Pat 27:11). Jehovą džiugina ir daugelis kitų gerų mūsų sprendimų. Kaip ir Jėzus, turėtume rūpintis labiau kitais nei savimi. Sykį Jėzus ir apaštalai nuplaukė į ramią vietą pailsėti. Tačiau žmonės juos susirado ir sugužėjo didelė minia Jėzaus pasiklausyti. Jis nė kiek nesuirzo ir gailėdamas žmonių „ėmė mokyti juos daugelio dalykų“ (Mk 6:30–34). Jeigu ir mes aukojame savo laiką ir jėgas kitų labui, teikiame garbę savo dangiškajam Tėvui (Mt 5:14–16). w21.08 3 ¶7–8

Jehova mėgsta įvairovę, kaip matome iš jo kūrinijos. Žmonės irgi visi skirtingi. Dievui tai patinka, todėl jis nelygina tavęs su kitais. Jam svarbiausia, koks esi širdyje (1 Sam 16:7). Jehova mato ir tavo stipriąsias puses, ir silpnybes, taip pat žino, kaip buvai nuo mažens auklėjamas. Jis nesitiki iš tavęs daugiau nei pajėgi. Panašiai ir mes turime vertinti save nuosaikiai – nei aukštintis, nei menkintis (Rom 12:3). Suprantama, mokytis iš skelbėjų, uoliai ir našiai dirbančių evangelizacijos darbą, naudinga (Hbr 13:7). Iš jų galime semtis tarnybos įgūdžių (Fil 3:17). Tačiau sekti kito žmogaus pavyzdžiu nėra tas pat, kas save su juo gretinti. w21.07 20 ¶1–2

Savo tikėjimą gali stiprinti stebėdamas Dievo kūrinius – gyvūnus, augalus, žvaigždes (Ps 19:1). Kuo daugiau jais domėsies, tuo tvirtesnis darysis tavo tikėjimo pamatas. Stenkis įžvelgti, ką kūrinija apie Dievą pasako (Rom 1:20). Pamąstyk kad ir apie Saulę. Ji skleidžia ne tik šilumą, bet ir žalingus ultravioletinius spindulius. Tačiau nuo jų mus patikimai saugo Žemę gaubiantis skydas – ozono sluoksnis. Jis išfiltruoja visą kenksmingą radiaciją. Ultravioletinei spinduliuotei sustiprėjus, padaugėja ir ozono. Argi tai nerodo, kad visa sutvarkyta išmintingo, rūpestingo Kūrėjo? w21.08 17 ¶9–10

Bendratikiai nusipelno mūsų meilės ir pagarbos (1 Jn 4:20). Tad elkimės su savo tikėjimo broliais ir sesėmis kilniai, laikykime juos aukštesniais už save ir neabejokime, kad jie tarnauja Jehovai iš tyrų motyvų (Rom 12:10; Fil 2:3). Tiesą sakant, gailestingi ir geri turime būti visiems žmonėms. Kad galėtume vadintis Jehovos vaikais, turime visada laikytis jo Žodžio mokymų. Pavyzdžiui, Jėzus prisakė būti gailestingiems ir geranoriškiems su visais žmonėmis, net su priešais (Lk 6:32–36). Kartais tai nelengva, todėl privalome mokytis mąstyti ir elgtis taip kaip Jėzus. Jeigu klausome Jehovos ir stengiamės sekti Jėzaus pėdomis, mūsų dangiškasis Tėvas mato, kad trokštame būti jo šeimoje. w21.08 6 ¶14–15

Pasitikėk Jehova. Jeigu juo pasikliausi ir tarnyboje negailėsi jėgų, Dievas žada dosniai laiminti. Skaitydamas Bibliją atkreipk dėmesį, kaip uoliai daugelis Dievo tarnų vykdė jo valią. Norėdami susilaukti Jehovos palaiminimo jie veiksmais parodydavo, kad juo pasitiki. Štai Abraomas pakluso Dievo paliepimui palikti Ūro miestą, nors ir nežinojo, kur jam reikės keliauti (Hbr 11:8). Už tai Jehova jį dosniai palaimino. Jokūbas dėl Dievo palaiminimo grūmėsi net su angelu (Pr 32:24–30). Ir prisimink, ką turėjo padaryti kunigai, kai Izraelio tauta ruošėsi persikelti kitapus Jordano į Pažadėtąją žemę. Tik tada, kai jie įbrido į vandenį, Jordanas persiskyrė ir tauta galėjo pereiti (Joz 3:14–16). Gerą pavyzdį rodo ir šiuolaikiniai Jehovos tarnai. w21.08 29–30 ¶12–14

Jūs, mūsų mieli vyresnio amžiaus broliai ir sesės, esate pasirengę prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, net jei seniau tarnyboje kai ką darydavote kitaip. O jeigu pasikrikštijote visai neseniai? Jūs irgi turite kuo pasidžiaugti. Jaunuoliams tikrai būtų įdomu paklausyti, kaip sužinojote Biblijos tiesą ir ko jus pamokė gyvenimo patirtis. Atverkite jiems savo žinių bagažą ir Jehova už tai labai dosniai atlygins (Lk 6:38). Jeigu jaunimą ir senimą sieja glaudus ryšys, jie gali vienas kitam daug padėti (Rom 1:12). Kiekvienas turime kuo pasidalyti su bendratikiais. Vyresni krikščionys yra sukaupę nemažai išmanymo ir patirties, o jaunimas nestokoja veržlumo ir jėgų. Tad visi draugiškai surėmę pečius tarnaukime savo mylinčiam dangiškajam Tėvui. Taip teiksime jam prideramą šlovę ir stiprinsime bendruomenę. w21.09 8 ¶3; 13 ¶17–18

Kodėl, sprendžiant iš dienos citata parinktų žodžių, Jėzus tautiečiams buvo papiktinimas? Todėl, kad tokia bausmė paprastai būdavo skiriama nusikaltėliams. Užtat žydams buvo sunku patikėti, kad Jėzus yra Mesijas (Įst 21:22, 23). Daugelis žydų nesuvokė, kad Jėzus nėra niekuo nusikaltęs ir kad jį teisia be jokio pagrindo. Tiems, kurie suimtą Jėzų kvotė, visai nerūpėjo išsiaiškinti tiesą. Jėzaus bylą jie nagrinėjo skubotai, nepaisydami nusistovėjusios teisminės procedūros (Lk 22:54; Jn 18:24). Jie nesistengė įvertinti, ar Jėzui metami kaltinimai ir liudininkų parodymai yra pagrįsti, ir netgi „ieškojo prieš Jėzų melagingo liudijimo – tokio, dėl kurio būtų galima jį nubausti mirtimi“ (Mt 26:59; Mk 14:55–64). Vėliau, kai Jėzus buvo prikeltas iš mirusių, tie nesąžiningi teisėjai davė kapą saugojusiems romėnų kareiviams pinigų, kad paskleistų melagingas kalbas, esą Jėzaus kūnas buvo pavogtas (Mt 28:11–15). w21.05 10–11 ¶12–13

Jehova galėtų bet kurią akimirką pašalinti visas blogybes, tačiau kantriai laukia. Ir tai mums tik į naudą. Visi Adomo ir Ievos palikuoniai gimsta, galima sakyti, neįgalūs – ateina į šį pasaulį netobuli. Tačiau Jehova juos myli ir globoja, taip pat pažadėjo, kad padarys galą šiai nedorai santvarkai (1 Jn 4:19). Jis yra nustatęs dieną, kai pašalins visas žmoniją alinančias negandas. Argi tokia mūsų dangiškojo Tėvo meilė neskatina ištvermingai laikytis iki išauš ta diena? Jehovos pavyzdžiu tobulai sekė Jėzus. Dėl žmonijos gerovės jis ištvėrė užgaules, gėdą ir kančias ant bausmės stulpo (Hbr 12:2, 3). Kodėl Jėzus nepristigo stiprybės? Todėl, kad žinojo, kiek daug tenka iškęsti jo dangiškajam Tėvui. Apie tai mąstydami, jėgų įgauname ir mes. w21.07 12–13 ¶15–17

Jehova kasdien dovanoja mums daugelį kalčių (Ps 103:10–14). Jėzus irgi atsižvelgė į tai, kad jo sekėjai buvo netobuli, ir jiems noriai atleisdavo. Jis netgi paaukojo savo gyvybę, kad Dievas turėtų pagrindą dovanoti žmonėms nuodėmes (1 Jn 2:1, 2). Jei ir mes paisome apaštalo Pauliaus pamokymo „mielai atleiskite vieni kitiems“, stipriname tarpusavio meilės saitus (Ef 4:32). Tiesa, pamiršti nuoskaudą ne visada lengva. Viena sesė prisimena, koks naudingas jai buvo Sargybos bokšto straipsnis „Vienas kitam mielai atleiskite“. Ji rašo: „Tame straipsnyje paaiškinta, kad atleisti nėra tas pats, kas pritarti blogam elgesiui ar menkinti padarytą žalą. Tai reiškia liautis giežus apmaudą ir atgauti vidinę ramybę.“ Tad sekime savo dangiškuoju Tėvu ir iš meilės dovanokime bendratikiams jų klaidas. w21.09 23 ¶15–16

Jėzus labai brangino tiesą apie Dievą ir jo sumanymus – pats ja tvirtai tikėjo ir mokė jos kitus žmones (Jn 18:37). Kristaus sekėjams tiesa taip pat labai brangi (Jn 4:23). Apaštalas Petras krikščionybę netgi pavadino „tiesos keliu“ (2 Pt 2:2). Dėl to pirmiesiems krikščionims buvo svetimos religinės idėjos, kultūrinės tradicijos ir pažiūros, nesiderinančios su Dievo apreikšta tiesa (Kol 2:8). Panašiai ir šiandien tikrieji krikščionys ištikimai laikosi tiesos kelio – visus savo įsitikinimus ir gyvenseną derina prie Biblijos mokymų (3 Jn 3, 4). Jehovos liudytojai neteigia, kad Bibliją išmano tobulai. Yra buvę klaidų aiškinant doktrininius klausimus ir tvarkant organizacinius reikalus. Tačiau matydami, kad tam tikrą dalyką derėtų suprasti kitaip nei anksčiau, jie iškart daro pakeitimus. w21.10 21–22 ¶11–12

Senovės laikais už aukštų, storų miesto sienų žmonės jausdavosi saugiai. Panašiai Jehova dėl savo ištikimosios meilės mus saugo ir gina, kad užklupus pavojams liktume jam visiškai atsidavę. Be to, būtent dėl savo ištikimosios meilės jis patraukė mus prie savęs (Jer 31:3). Kalbėdamas apie Jehovos teikiamą apsaugą psalmininkas Dovydas dar sakė: „Saugiausia priebėga man Dievas – Dievas, mylintis ištikimąja meile.“ Kitoje psalmėje giedojo: „Jis – mano ištikimoji meilė ir tvirtovė, saugiausia priebėga, vaduotojas ir skydas, pas jį aš prieglobstį randu“ (Ps 59:17; 144:2). Kodėl jis sakė, kad Dievo ištikimoji meilė yra jo priebėga ir tvirtovė? Todėl, kad savo tarną, kad ir kur jis būtų, Jehova saugo, idant jų tarpusavio ryšys liktų tvirtas. w21.11 6 ¶14–15

Kartą, Jėzui su mokiniais plaukiant valtimi per ežerą, kilo audra. Mokiniai labai išsigando ir baimės pagauti puolė žadinti Jėzų ir maldauti, kad juos gelbėtų. Matydamas, kad jiems stinga tikėjimo, Jėzus pasakė: „Ko išsigandote, mažatikiai?“ (Mt 8:23–26). Ar tau irgi tenka ištverti kokias nors audras? Gal nukentėjai nuo gamtos stichijos? O gal vargina didelės sveikatos problemos ir nežinai, ką daryti? Taip, kartais gali apimti didelis nerimas. Tačiau nenustok tikėti Jehova. Glauskis prie jo, karštai melskis. Stiprink savo tikėjimą prisimindamas dienas, kai Dievas tau vienaip ar kitaip padėjo (Ps 77:11). Jis nepaliks tavęs vieno nei dabar, nei ateityje. w21.11 22 ¶7, 10

Ką išties reiškia šio įsakymo laikytis? Pavyzdžiui, jei pardavėjas apsuka pirkėją naudodamas netikslias svarstykles ar palengvintus svarelius, argi jis nevagia? Kunigų 19:13 padeda suprasti, kad nesąžiningumas versle ne ką tesiskiria nuo vogimo ar plėšikavimo. Toje eilutėje sakoma: „Nesielgsite su artimu suktai.“ Kunigų knygoje paminėtos detalės padeda mums perprasti aštunto įstatymo esmę. Jos leidžia įžvelgti, koks yra Jehovos požiūris į nesąžiningumą ir vogimą. Todėl vertėtų savęs paklausti: „Ar mano gyvenime, versle arba darbe nėra ko nors, dėl ko turėčiau susirūpinti? Ar aš tikrai viską darau sąžiningai?“ w21.12 9–10 ¶6–8

Pagalvok, kokių klaidų per dieną padarei, ir maldoje paprašyk Jehovos atleidimo. Žinoma, jeigu nusidėjai sunkiai, reikės ir vyresniųjų pagalbos. Jie tave išklausys ir broliškai pamokys remdamiesi Dievo Žodžiu. Taip pat pasimels už tave ir paprašys, kad Jehova dėl brangios savo Sūnaus aukos tau atleistų ir dvasiškai pagytum (Jok 5:14–16). Verta pagalvoti ir apie Jėzaus išpirką. Nors mąstyti apie tai, kiek Jėzus iškentė, skaudu, mintys apie jo pasiaukojimą stiprina mūsų meilę jam ir jo Tėvui. Ypatinga proga prisiminti išpirką ir ugdytis dėkingumą už ją – kasmet rengiamas Jėzaus mirties Minėjimas. Svarbu ne tik patiems šiame renginyje dalyvauti, bet ir stengtis pakviesti kuo daugiau žmonių. Kokia garbė padėti jiems suprasti, ką dėl mūsų padarė Dievo Sūnus! w21.04 18–19 ¶13–16

Prisimink, kas sykį įvyko Galilėjoje. Jėzus ištisą naktį meldėsi ir nesudėjo akių, tad tikriausiai buvo pailsęs. Tačiau kaip jis reagavo, kai nusileidęs nuo kalno pamatė didžiulę minią? Išvydus tuos vargo ir ligų prispaustus žmones Jėzui suspaudė širdį. Jis ėmė juos gydyti ir netgi pasakė vieną žymiausių istorijoje prakalbų – vadinamąjį Kalno pamokslą (Lk 6:12–20). Laiko žmonėms Jėzus negailėjo. Ar įsivaizduoji, kaip jis buvo sukrėstas, kai Erodas nužudė jo artimą bičiulį Joną? Biblijoje pasakojama: „Išgirdęs tokią žinią, Jėzus [...] nuplaukė valtimi į nuošalią vietą pabūti vienas“ (Mt 14:10–13). Jis nė nespėjo nuplaukti į tą nuošalią vietą, o ten jau laukė susibūrusi minia. Matydamas, kaip visi trokšta dvasinės atgaivos, jis „ėmė mokyti juos daugelio dalykų“ (Mk 6:31–33; Lk 9:10, 11). w22.02 21 ¶4, 6

Ką turėtume daryti supratę, kad bendratikį įskaudinome? Kreipkimės į Jehovą malda ir prašykime palaiminti mūsų pastangas susitaikyti. Taip pat turėtume gerai pagalvoti, kokia yra mūsų vidinė nuostata. Pasvarstyk: „Ar esu pasiruošęs pripažinti, kad buvau neteisus, ir nuoširdžiai atsiprašyti? Kaip turėčiau pasielgti, kad Jehova ir Jėzus manimi džiaugtųsi?“ Nuolankumas tepaskatina tave klausyti Jėzaus balso ir eiti taikytis su bendratikiu. Į savo brolį ar sesę kreipkis kuo nuolankiausiai (Ef 4:2, 3). Stenkis siekti santarvės. Atmink, kad atkurti gerus santykius kur kas svarbiau nei išsiaiškinti, kas kaltas (1 Kor 6:7). w21.12 25–26 ¶13–16

Jėzus matė, kad didumai žinia apie Karalystę nerūpi. Jis žinojo, kad dauguma tautiečių jo nepripažins ir kad Jeruzalės dėl to laukia niūrios dienos – miestas bus nuniokotas, o likę gyvieji paklius į nelaisvę. Jėzus pranašavo apie tai su skausmu širdyje (Lk 21:20–24). O kaip žmonės reaguoja į gerąją naujieną tavo krašte? Jeigu palankiai atsiliepia nedaugelis, vis prisimink Jėzaus pavyzdį ir ką jis darė atjautos skatinamas. Mūsų Dievui Jehovai žmonės irgi rūpi. Iš Jėzaus sielvartavimo suprantame, kaip jaučiasi pats Jehova. „Jis yra kantrus ir nenori, kad kuris nors pražūtų, – jis trokšta, kad visi atgailautų“ (2 Pt 3:9). Tad jeigu artimą mylime, ištvermingai tęsime savo tarnybą ir neprarasime vilties, kad geroji naujiena galiausiai palies žmogaus širdį (Mt 22:39). w22.01 16 ¶10–12

Tavo tikėjimas stiprės, jei vis prisiminsi, kokią malonę Dievas jau yra parodęs visiems savo tarnams ir tau asmeniškai. O visų svarbiausia, augs tavo meilė Jehovai. Meilė yra pati stipriausia paskata Dievo klausyti, dėl jo aukotis ir ištverti sunkius išbandymus (Mt 22:37–39; 1 Kor 13:4, 7; 1 Jn 5:3). Už draugystę su Jehova nieko brangiau nėra (Ps 63:1–7). Taigi atminkime, kad malda, studijos ir apmąstymai mus suartina su Jehova. Kaip ir Jėzus, vis skirkime laiko pabūti, taip sakant, vienudu su Dievu. Jeigu per studijas ar sueigą susikaupti sunku, prašykime jo pagalbos. Stenkimės, kiek galėdami, savo laiką naudoti Jehovos šlovei ir jis atlygins mums amžinu gyvenimu naujajame pasaulyje (Mk 4:24). w22.01 30–31 ¶18–20

Mūsų veiksmai priklauso nuo to, apie ką mąstome. Todėl Jėzus įspėjo, kad į protą neįsileistume nederamų, nuodėmingų minčių (Mt 5:21, 22, 28, 29). Stenkimės visu kuo džiuginti savo dangiškąjį Tėvą ir bet kokią blogą mintį iškart meskime iš galvos. Jėzus pasakė: „Kas išeina iš burnos, kyla iš širdies“ (Mt 15:18). Taigi, mūsų žodžiai rodo, kokie esame viduje. Pagalvok, kaip esi linkęs elgtis toliau paminėtose situacijose. Tarkim, ar atsispiri pagundai sumeluoti, jei sakyti tiesą atrodo nenaudinga? Arba, jei esi susituokęs, ar saugaisi, kad neimtum su kuo nors flirtuoti? Ar bodiesi nepadoria kalba? O kai kas nors supykdo, ar susivaldai ir atsakai ramiai? Verta apie tai pamąstyti. Stenkis, taip sakant, išardyti visas senojo žmogaus drabužio siūles – užgaulę, nešvankybes, melą ir kitas. Nusimesk senas drapanas. w22.03 5 ¶12–14

Neverta laukti, kol kas nors prieis tavęs paprotinti. Pats teiraukis dvasiškai brandžių krikščionių, kaip galėtum greičiau daryti dvasinę pažangą. Drąsiai imkis iniciatyvos. Kokiose konkrečiose situacijose kitų pagalba mums labai praverstų? Tarkim, sesė galėtų pasikviesti į savo vedamas studijas patyrusią skelbėją ir po studijų jos pasiteirauti pasiūlymų, ką būtų galima pagerinti. Arba netekėjusi krikščionė prieš pirkdama patikusį drabužį galėtų paprašyti įžvalgios bendratikės jį įvertinti. Taip pat broliui, besiruošiančiam pirmąkart sakyti viešąją kalbą, praverstų patyrusio vyresniojo nuomonė. Kalbą išklausęs jis galbūt turėtų gerų pasiūlymų. Net ir tie, kas sako kalbas jau daugelį metų, tikrai galėtų vieni kitiems duoti naudingų patarimų (Pat 19:20). w22.02 13 ¶15–17

Jehova mylėjo ir globojo Jėzų visą jo žemiškosios tarnystės laiką (Jn 5:20). Jis rūpinosi savo Sūnaus dvasinėmis, emocinėmis ir fizinėmis reikmėmis. Ir ne kartą patikino, kad jį myli ir juo džiaugiasi (Mt 3:16, 17). Žinodamas, kad dangiškasis Tėvas šalia, Jėzus niekada nesijautė vienišas. Mes visi, kaip ir Jėzus, kasdien jaučiame Jehovos meilę. Esame laimingi, nes jis patraukė mus prie savęs ir priėmė į vieningą savo ištikimų tarnų šeimą (Jn 6:44). Jis maitina mus sočiu dvasiniu penu, taip pat padeda pasirūpinti savo materialinėmis reikmėmis (Mt 6:31, 32). Kai matome, kaip dangiškasis Tėvas mus myli, auga ir mūsų meilė jam. w21.09 22 ¶8–9

Kai kuriems iš mūsų net nesinori prisiminti, kaip gyvenome iki pradėdami studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Mūsų nuostatas ir asmenybę tikriausiai formavo šiame pasaulyje populiarios pažiūros, buvome „be vilties ir be Dievo“ (Ef 2:12). Bet studijuodami Šventąjį Raštą daug sužinojome apie dangiškąjį Tėvą. Supratome, kaip Jehova mus myli. Suvokėme, kad norėdami jam įtikti ir įsilieti į jo tarnų šeimą turime prisiderinti prie Biblijoje išdėstytų normų – keisti savo gyvenseną ir mąstyseną (Ef 5:3–5). Jehova yra mūsų Tėvas, tad turi teisę nustatyti tam tikras elgesio taisykles. Kad jis mus priimtų į savo šeimą, privalome paklusti šiam priesakui: „Nusivilkite senąjį žmogų su visais jo darbais.“ w22.03 2 ¶1–3

Į Minėjimą susirenka ne tik pateptieji, bet ir kiti krikščionys. Kaip ir pateptieji, tie krikščionys daug mąsto apie jiems duotus pažadus. Jie įdėmiai klausosi Minėjimo kalbos, nes joje nušviečiama, ką Kristus su 144 000 bendravaldžių nuveiks žmonijos labui per būsimąjį Tūkstantmetį. Karaliui Jėzui Kristui ir tiems dangiškiesiems valdovams vadovaujant žemėje bus atkurtas rojus ir klusnūs žmonės bus ištobulinti. Kiek džiaugsmo visiems krikščionims teikia Dievo pažadai, užrašyti tokiose eilutėse kaip Izaijo 35:5, 6; 65:21–23 ir Apreiškimo 21:3, 4! Jie padeda tikėjimo akimis regėti kerintį naujojo pasaulio vaizdą, stiprina ateities viltį ir skatina toliau ryžtingai tarnauti Jehovai (Mt 24:13; Gal 6:9). w22.01 21 ¶5–7

Kas yra išpirka? Taip vadinama kaina, kurią Jėzus sumokėjo už tai, ką prarado Adomas (1 Kor 15:22). Kodėl be jos mūsų išgelbėjimas neįmanomas? Todėl, kad to reikalauja teisingumas. Jehovos Įstatyme buvo toks principas: „Atiduosi gyvybę už gyvybę“ (Iš 21:23, 24). Adomas buvo tobulas žmogus, todėl norint išpirkti tai, ką jis prarado, reikėjo kito tobulo žmogaus gyvybės. Jėzus tokią gyvybę ir paaukojo (Rom 5:17). Taip jis tapo „amžinybės tėvu“ visiems, kas išpirka tiki (Iz 9:6; Rom 3:23, 24). Tokiai aukai Jėzus ryžosi iš stiprios meilės – savo dangiškajam Tėvui ir mums (Jn 14:31; 15:13). Jis liko ištikimas Jehovai iki pat galo ir įvykdė jo skirtą misiją, todėl žemėje bus įgyvendinta visa, kas Dievo buvo iš pat pradžių sumanyta, ir joje vėl gyvens tobuli žmonės. w21.04 14 ¶2–3