Balandis

Pasiaukoti žmonijos labui Jėzų skatino meilė (Jn 15:13). Už tokią didžią dovaną neturime kuo Jehovai ir Jėzui atsilyginti. Tačiau galime parodyti jiems dėkingumą stengdamiesi kiekvieną dieną nugyventi dorai (Kol 3:15). Dangiškąjį pašaukimą turintys krikščionys brangina išpirką, nes tik dėl jos įgijo tokią nuostabią viltį (Mt 20:28). Kadangi pateptieji tiki Kristaus aukos galia, Jehova pripažįsta juos teisiais ir įsūnija (Rom 5:1; 8:15–17, 23). Kiti krikščionys išpirką taip pat labai vertina. Dėl tikėjimo Kristaus pralieto kraujo galia jie įgyja gerą vardą Dievo akyse ir turi viltį pergyventi „didįjį suspaudimą“ (Apr 7:13–15). Dalyvaudamos Jėzaus mirties Minėjime abi šios krikščionių grupės parodo dėkingumą už išpirką. w22.01 23 ¶14–15

Didžiausią skausmą Jėzui kėlė nepagrįsti kaltinimai, dėl kurių buvo nuteistas myriop. Jį be jokio pagrindo pripažino piktžodžiautoju – žmogumi, niekinančiu Dievą ir jo šventą vardą! (Mt 26:64–66) Mintis apie tokį kaltinimą Jėzui buvo tiek nepakeliama, kad netgi prašė Tėvą, ar negalėtų jo kaip nors nuo šio pažeminimo apsaugoti (Mt 26:38, 39, 42). Izraelio tauta turėjo būti išvaduota „iš įstatymo prakeikimo“ (Gal 3:10). Kadaise ji pasižadėjo laikytis Dievo Įstatymo, tačiau to pažado netesėjo. Todėl izraelitus slėgė ne vien Adomo nuodėmės užtrauktas pasmerkimas, bet ir „įstatymo prakeikimas“ (Rom 5:12). Kaip reikalavo Dievo duoti potvarkiai, už tam tikrus nusikaltimus Izraelio tautoje žmogų bausdavo mirtimi. Lavoną kai kada pakabindavo ant stulpo (Įst 21:22, 23; 27:26). Kadangi Jėzų irgi pakabino ant stulpo, Izraelis – tauta, kuri jį atmetė, – buvo išvaduota iš „įstatymo prakeikimo“. w21.04 16 ¶5–6

Įsivaizduok, ką Dievo Sūnui teko patirti paskutinę gyvenimo žemėje dieną. Romėnų kareiviai jį negailestingai muša (Mt 26:52–54; Jn 18:3; 19:1). Baudėjai talžo jį rimbu ir nugaroje lieka gilūs išdraskytų audinių dryžiai. Ant žaizdotos, krauju pasruvusios nugaros jam uždedamas sunkus rąstas. Jėzus mėgina jį vilkti į egzekucijos vietą, tačiau tikriausiai nepajėgia. Tada romėnų kareiviai liepia stulpą nešti vienam pakeliui sutiktam vyrui (Mt 27:32). Kai visi ateina į bausmės vietą, kareiviai prikala Jėzų prie stulpo. Paskui stulpą pastato ir Jėzus visu kūno svoriu pakimba ant vinių. Jo draugai gedi, motina rauda, o žydų vyresnybė šaiposi (Lk 23:32–38; Jn 19:25). Agonija tęsiasi ne vieną valandą. Širdis ir plaučiai vos beatlaiko krūvį, darosi sunku kvėpuoti. Sulig paskutiniu atodūsiu Jėzus ištaria žodžius, liudijančius apie jo pergalę prieš piktąjį ir šį nedorą pasaulį. Tada nuleidžia galvą ir miršta (Mk 15:37; Lk 23:46; Jn 10:18; 19:30). Kokia kankinama, lėta, žeminama mirtis! w21.04 16 ¶4

Vienuolikai savo ištikimų apaštalų Jėzus pasakė, kad su jais sudaromos dvi sandoros – naujoji sandora ir sandora dėl Karalystės (Lk 22:20, 28–30). Apaštalams ir tam tikram skaičiui kitų pašauktųjų jos atvėrė perspektyvą tapti karaliais ir kunigais danguje (Apr 5:10; 14:1). Taigi per Minėjimą duonos ir vyno ragauja tik tie, su kuriais tos sandoros sudarytos – dvasia patepti krikščionys. Jų laukia ypatinga garbė tapti nemirtingomis dvasinėmis esybėmis, tarnauti drauge su pašlovintuoju Jėzumi Kristumi ir kitais iš 144 000, o svarbiausia – būti šalia paties Dievo Jehovos (1 Kor 15:51–53; 1 Jn 3:2). Tačiau kad ši nepaprasta perspektyva taptų tikrove, jie privalo likti ištikimi Dievui iki pat mirties (2 Tim 4:7, 8). w22.01 21 ¶4–5

Šalia Jėzaus ant stulpų buvo prikalti du nusikaltėliai (Lk 23:40, 41). Vienas iš jų pasisuko į Jėzų ir pasakė: „Prisimink mane, kai nueisi į savo Karalystę“ (Lk 23:42). Jėzus žinojo, kad jo Tėvas yra labai gailestingas ir tą vyrą ateityje iš mirusių prikels (Ps 103:8; Hbr 1:3). Jehova mielai mums atleidžia, jeigu dėl padarytų blogų darbų nuoširdžiai atgailaujame. Jis net siuntė savo Sūnų paaukoti gyvybės, kad galėtų atleisti mums nuodėmes (1 Jn 1:7). Kai kurie mano, kad buvo nuėję per toli, ir susilaukti Jehovos atleidimo nesitiki. Jeigu ir tave slegia tokios mintys, pagalvok: Jėzus prieš mirtį tarė paguodos žodį myriop pasmerktam plėšikui, nors šis dar prieš akimirką jį įžeidinėjo. Tad argi Dievas nebus gailestingas savo tarnams! (Ps 51:1; 1 Jn 2:1, 2) w21.04 9 ¶5–6

Jėzus buvo ištikimas Jehovai iki pat paskutinio atodūsio ir atliko visa, ką Jehova jam pavedė. Pirma, Jėzus įrodė, kad Šėtonas yra melagis ir kad tobulas žmogus net nuožmiai piktojo puolamas gali likti Dievui ištikimas. Antra, paaukodamas savo gyvybę Jėzus išpirko netobulus žmones iš nuodėmės, todėl Dievas juos gali pripažinti teisiais ir apdovanoti amžinuoju gyvenimu. Trečia, Jėzaus ištikimybė liudija, kad Jehova yra teisingas valdovas ir kad jo šventas vardas juodinamas be jokio pagrindo. Tad ir mes stenkimės kiekvieną dieną nugyventi taip, tarsi tai būtų paskutinė galimybė įrodyti savo ištikimybę Dievui. Tada net mirties akivaizdoje galėsime Jehovai pasakyti: „Jehova, aš visomis jėgomis stengiausi likti tau ištikimas, kad tavo vardas būtų aukštinamas ir tavo viešpatystė išteisinta, ir kad Šėtonas neturėtų pagrindo meluoti.“ w21.04 12 ¶13–14

Jėzus melagingai apkaltinamas ir nuteisiamas mirti. Jį pajuokia, beširdiškai kankina ir galiausiai prikala prie bausmės stulpo. Vinių padarytos žaizdos nuo kūno svorio plyšta ir Jėzus kenčia nepakeliamus skausmus. Jam sunku net kvėpuoti, juolab ištarti žodį. Vis dėlto jis kalba. Kiek daug pasimokome iš to, ką Jėzus sakė prieš mirtį! Sekdami jo pavyzdžiu, atleiskime kitiems ir pasitikėkime, kad Jehova atleis mums. Taip pat džiaukimės nuostabia dvasine šeima – tikėjimo broliais ir seserimis. Jie yra pasiruošę mums padėti, tik nesidrovėkime pagalbos prašyti. O užklupus išmėginimams melskime Jehovą jėgų juos ištverti. Svarbiausia, kasdien sergėkime savo ištikimybę Dievui ir neabejokime, kad jo rankose mūsų gyvybė yra saugi. w21.04 8 ¶1; 13 ¶17

Jei seksime Jėzumi, gausime amžino gyvenimo dovaną. Kai vienas turtingas jaunuolis paklausė, kaip galėtų pelnyti amžiną gyvenimą, Jėzus jį paragino: „Sek paskui mane“ (Mt 19:16–21). Žydams, kurie Jėzaus nepripažino Mesiju, jis pasakė: „Manosios avys [...] seka paskui mane. Aš duodu joms amžiną gyvenimą“ (Jn 10:24–29). Tikėjimą Jėzumi parodome stengdamiesi laikytis visko, ko jis mokė žodžiu ir pavyzdžiu. Jeigu taip darome, neišklysime iš kelio, vedančio į amžiną gyvenimą (Mt 7:14). Kad galėtume sekti Jėzumi, būtina vis geriau pažinti Jėzaus asmenybę, perprasti jo mąstyseną ir jo elgesio motyvus. Net jeigu jau ilgą laiką einame tiesos keliu, mums svarbu ir toliau semtis žinių apie Jehovą ir jo Sūnų. w21.04 4 ¶9–10

Kartais apaštalas Paulius tikriausiai su skaudama širdimi prisimindavo savo praeitį. Jis netgi pavadino save didžiausiu iš nusidėjėlių (1 Tim 1:15). Prieš tapdamas Kristaus sekėju jis be atvangos krikščionis persekiojo daugelyje miestų: sodino į kalėjimą ir savo balsą atidavė už tai, kad kai kurie būtų nubausti mirtimi (Apd 26:10, 11). Ar įsivaizduoji, kaip apaštalas turėjo jaustis sutikęs jauną krikščionį, kurio tėvai su jo pritarimu buvo nužudyti? Paulius dėl savo blogų darbų, aišku, labai išgyveno. Tačiau praeities pakeisti jis negalėjo. Kliaudamasis Kristaus aukos galia jis rašė: „Dėl Dievo malonės esu, kas esu“ (1 Kor 15:3, 10). Kristus numirė už tave, tad priimk šią dovaną. Jis suteikė tau galimybę tapti artimu Jehovos draugu (Apd 3:19). Galbūt dar prieš tapdamas Jehovos liudytoju ar netgi jau tapęs padarei nemažų klaidų. Tačiau Jehovai svarbu ne tai, kas buvo anksčiau, o ką darai dabar ir ką darysi ateityje (Iz 1:18). w21.04 23 ¶11

Žydai turėjo suprasti, kad Mesijui yra skirta numirti. Juk jie žinojo šią Izaijo užrašytą pranašystę: „Jis [...] atidavė gyvybę. Jis buvo priskaitytas prie nusidėjėlių, nešė daugelio nuodėmę ir nusidėjėlius užtarė“ (Iz 53:12). Taigi, nors Jėzus buvo nubaustas mirtimi tarsi koks nusikaltėlis, žydams tai neturėjo tapti suklupimo akmeniu. Kad mūsų tikėjimas išliktų tvirtas, ir mes turime žinoti faktus. Kalno pamoksle Jėzus klausytojus įspėjo, kad apie jo sekėjus bus skleidžiamos „visokios piktos melagystės“ (Mt 5:11). Taip ir yra. Priešininkai bando apšmeižti tiesą mylinčius žmones, sugadinti jų reputaciją. Šventasis Raštas rodo, kad tokių piktybiškų kalbų kurstytojas yra Šėtonas (Apr 12:9, 10). Tad netikėkime jokiais melais, remkimės tikrais faktais. Neišsigąskime ir neleiskime niekam pakirsti mūsų tikėjimo. w21.05 11 ¶14; 12 ¶16

Skatink studijuotoją pasitikėti Jehova. Jėzus savo mokinius patikino, kad Jehova juos myli ir jiems padės (Mt 10:19, 20, 29, 30). Tu irgi studijuotojui tai vis pabrėžk. Taip pat prieš ar po studijų maldose dažnai kalbėk apie tavo mokiniui aktualius dalykus. „Jei man kildavo kokia problema, mokytojas paminėdavo ją maldoje, – sako Lenkijoje gyvenantis Francišekas. – Jehova išklausydavo jo maldas, taigi ir aš pradėjau melstis. Jaučiau, Dievas man padeda, pavyzdžiui, kai savo naujoje darbovietėje prašydavau laisvadienių, kad galėčiau dalyvauti sueigose ar kongrese.“ Visi, kuriems vedame Biblijos studijas, Jehovai labai rūpi ir jis vertina uolias mūsų pastangas padėti tiems žmonėms tapti jo draugais (Iz 52:7). O kaip, jeigu šiuo metu Biblijos studijų neturi? Prie studijuotojų pažangos gali prisidėti pagelbėdamas bendratikiui, kuris tave pakviečia į tokias studijas. w21.06 7 ¶17–18

Skaityk Bibliją reguliariai. Jeigu tai darytum tik priešokiais, kai lieka laiko, vargu ar turėtum daug naudos. Susidaryk gerą skaitymo ir studijavimo tvarkaraštį ir jo laikykis. Nuolat maitink savo protą mintimis iš Dievo Žodžio ir tavo tikėjimas išliks tvirtas. Kitaip nei šio pasaulio „išmintingieji ir protingieji“, mes tvirtai tikime Kūrėją ir savo tikėjimą grindžiame jo Žodžiu (Mt 11:25, 26). Stropiai tyrinėdami Bibliją sužinojome, kodėl gyvenimas žemėje sunkėja ir ką Jehova ketina dėl to daryti. Tad nepaliaukime stiprinti savo pačių tikėjimo ir padėkime kitiems žmonėms jį ugdytis (1 Tim 2:3, 4). Jau netoli tas metas, kai visa, kas gyva, giedos Kūrėjui gyrių: „Tu vertas šlovės ir pagarbos! Tu visa sukūrei – tavo valia visa tapo būtimi ir buvo sukurta!“ (Apr 4:11). w21.08 19 ¶18–20

Ganyti ir mokyti Dievo kaimenę pavesta vyresniesiems. Kaip vyresniesiems dera kitus pamokyti, kad į jų žodžius įsiklausytų ir iš jų pasisemtų naudos? (Pat 27:9) Pastebėję, kad krikščionis suka klaidinga kryptimi, vyresnieji stengiasi jį paprotinti (Gal 6:1). Jie taip daro, nes tikėjimo brolius ir seses myli. Tačiau svarbu nepamiršti, ką išties reiškia mylėti. Apaštalas Paulius rašė: „Meilė kantri ir gera [...]. Ji visa pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13:4, 7). Taigi pamokymą suklydusiam bendratikiui dera duoti su tinkamu nusiteikimu. Jeigu žmogus matys, kad ganytojas juo nuoširdžiai rūpinasi, atsilieps palankiau. w22.02 14 ¶3; 15 ¶5

Tiek dvasines būtybes, tiek žmones Jehova sukūrė tobulus, be jokio trūkumo. Tačiau viena iš dvasinių būtybių, pavadinta Šėtonu (išvertus „priešininkas“), nuteikė Adomą ir Ievą prieš savo Kūrėją. Vėliau prie tų maištininkų prisidėjo kiti angelai ir žmonės (Jud 6). Jehova, savaime suprantama, jautėsi išduotas. Tačiau jis tai pakentė ir pakęs tol, kol ateis nustatytas metas įvykdyti mirties nuosprendį visiems maištininkams. Tada ištikimi Dievo tarnai, kenčiantys šio pasaulio priespaudą, bus išvaduoti. Užsipuolęs dorą Dievo tarną Jobą, Šėtonas pareiškė, kad žmonės Jehovai tarnauja vien iš savanaudiškų paskatų (Job 1:8–11; 2:3–5). Šis kaltintojas taip tvirtina iki pat šiandien (Apr 12:10). Tačiau mes liekame ištikimi Dievui ir ištveriame visus išbandymus. Taip įrodome, kad savo Kūrėją mylime ir kad Šėtonas kalba netiesą. w21.07 9 ¶7–8

Jei matai, kad savo gyvenseną privalai keisti, nelauk. Senąjį žmogų turi tiesiog numarinti, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant – „prikalti prie stulpo“ (Rom 6:6). Atsikratyk Dievą piktinančios galvosenos ir įpročių ir sek Jėzaus pavyzdžiu. Tik taip įgysi švarią sąžinę ir amžino gyvenimo perspektyvą (Jn 17:3; 1 Pt 3:21). Jehova savo normų nepakeis, kaip mums patinka. Tai mes turime keistis ir derintis prie jo valios (Iz 1:17, 18; 55:9). Kovoti su nederamais troškimais gali tekti net ir po krikšto. Melsk Jehovą pagalbos ir kliaukis jo dvasios teikiama stiprybe (Gal 5:22; Fil 4:6). Kad atsikratytum senosios asmenybės ydų ir pasikeistum, Dievo pagalba būtina. w22.03 6 ¶15–17

Jeigu žmogus Karalystės darbui skiria pirmąją vietą gyvenime ir laikosi dorovės normų, Dievas pasirūpina, kad jis turėtų maisto, drabužių ir pastogę (Mt 6:33). Nemanykime, kad turtas laiduos mums saugumą ir gerovę. Laimingi būsime ir dvasios ramybe džiaugsimės tik jeigu vykdysime Jehovos valią (Fil 4:6, 7). Pagalvok: net jei galėtum įsigyti ko tik širdis trokšta, vargu ar turėtum laiko visais tais dalykais pasinaudoti ir juos prižiūrėti. Be to, kiltų pavojus prie jų labai prisirišti. Atminkime, ko Dievas iš mūsų tikisi, – kad uoliai dirbsime jo pavestą darbą. Tad nesižvalgykime į pasaulio siūlomus blizgučius. Tenenutinka mums kaip vienam vyrui Jėzaus dienomis. Jis liko prisirišęs prie savo turto ir nepasinaudojo proga tapti Jehovos tarnu ir būti jo įsūnytas (Mk 10:17–22). w21.08 6 ¶17

Studijuodamas Bibliją matysi, kad Dievo savybės, apie kurias liudija kūrinija, atskleidžiamos ir šioje knygoje. Tai dar labiau sustiprins tavo įsitikinimą, kad Jehova yra tikras, o ne išgalvotas asmuo (Iš 34:6, 7; Ps 145:8, 9). Be to, kuo geriau Jehovą pažinsi, tuo labiau jį pamilsi ir tuo artimesnė bus jūsų draugystė. Savo tikėjimą sustiprinsi ir žiniomis apie Kūrėją dalydamasis su kitais. Tiesa, žmogus gali pareikšti netikintis Dievo. Ką tokiu atveju daryti? Mūsų leidiniuose paieškok biblinių argumentų ir kalbėdamasis su tuo žmogumi jais pasiremk. Taip pat gali paprašyti patyrusio skelbėjo pagalbos. Ir nenusimink, jeigu tavo atsakymas pašnekovo neįtikins. Galvok apie tai, kaip naudinga buvo tau pačiam nuodugniau patyrinėti šį klausimą. w21.08 18 ¶14–15

Jehova nereikalauja, kad atsisakytume visų patogumų (Mok 5:19, 20). Tačiau jeigu patogų gyvenimą brangintume labiau už dvasinę veiklą, ar nepadarytume klaidos, kaip žmogus, apie kurį Jėzus kalbėjo viename savo palyginime? Asmeninė gerovė jam rūpėjo labiau nei Dievas (Lk 12:16–21). Kai tau iškyla kokių nors sunkumų, pasimelsk ir gerai apmąstyk, ko galėtum imtis (Pat 3:21). Atmink, Jehova įvairiopai mus laimina. Vertink jo dovanas ir visomis jėgomis stenkis darbuotis jo šlovei (Hbr 13:15). Išplėsk savo tarnybą, kad ji teiktų tau dar daugiau džiaugsmo. Kasdien aukokis dėl Dievo ir patirsi, koks jis yra geras (Ps 34:8). Kaip ir Jėzus, sakyk: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir atlikti jo pavestą darbą“ (Jn 4:34). w21.08 30–31 ¶16–19

Šėtonas nori, kad imtume pernelyg didžiuotis savimi, nes tada taptume tokie kaip jis ir prarastume amžino gyvenimo dovaną. Todėl apaštalas Paulius įspėjo, kad žmogus „gali pasikelti į puikybę ir gauti nuosprendį, kokį gavo Velnias“ (1 Tim 3:6, 7). Taip galėtų nutikti bet kuriam iš mūsų, net jeigu tarnaujame Jehovai jau daugelį metų. Išdidumas kyla iš savanaudiškumo, todėl piktasis bando mus taip paveikti, kad užklupus išbandymams galvotume daugiau apie save nei apie Jehovą. Pavyzdžiui, jis norėtų, kad neteisingai apkaltintas ar patyręs kokią nors skriaudą pradėtum pykti ant brolių ir sesių arba net ant Jehovos. Šėtonas viliasi, kad imsi ignoruoti Dievo Žodžio pamokymus ir problemą spręsi taip, kaip pačiam atrodo geriausia (Mok 7:16, 20). w21.06 15 ¶4–5

Pranašas Agėjas buvo pašauktas atlikti svarbią užduotį. Jis tikriausiai buvo tarp tų, kurie 537 m. p. m. e. grįžo iš Babilonijos tremties į Jeruzalę. Parvykę į gimtąjį kraštą, tremtiniai neilgai trukus ėmėsi atstatyti Jehovos šventyklą ir paklojo jos pamatus (Ezr 3:8, 10). Tačiau paskui viskas pakrypo bloga linkme. Pabūgę kilusio priešiškumo, žmonės nustojo drąsos ir statybos darbus apleido (Ezr 4:4; Ag 1:1, 2). Todėl 520-aisiais Jehova paveda Agėjui labai svarbią misiją – sužadinti tautiečių entuziazmą ir paskatinti juos užbaigti šventyklos atstatymą (Ezr 6:14, 15). Jis turėjo paskatinti žmones kliautis Jehovos parama ir apsauga. Jehova, „kareivijų Viešpats“, vadovauja milžiniškoms angelų pajėgoms, todėl tautai nebuvo jokio pagrindo bijoti, kad priešininkai sutrukdys atstatyti šventyklą. w21.09 15 ¶4–5

Šiandien Jehovos liudytojų bendruomenėje vyrauja meilė. Mūsų pasaulinės brolijos neskaldo jokie tautiniai, rasiniai ir socialiniai barjerai. Tai ypač akivaizdu mūsų sueigose, suvažiavimuose ir kongresuose. Tarpusavio meilė – išties svarus įrodymas, kad esame tikrieji Dievo tarnai (Jn 13:34). Biblijoje esame raginami: „Turėkite apsčiai meilės vieni kitiems“ (1 Pt 4:8). Broliška meilė skatina mus būti pakančius ir vienas kitam mielai atleisti. Taip pat iš meilės stengiamės būti bendratikiams dosnūs ir svetingi, net jeigu kuris nors mus įskaudino (Kol 3:12–14). Toks tvirtas meilės saitas aiškių aiškiausiai rodo, kad esame tikri krikščionys. w21.10 22 ¶13–14

Atskirtas nuo bendruomenės asmuo gali atsitokėti ir imti taisytis. Daugelis sunkiai nusidėjusių krikščionių pripažįsta, kad tokia griežta bausmė jiems padėjo atsipeikėti ir grįžti iš klystkelio į Jehovos tėvišką glėbį (Hbr 12:5, 6). Pailiustruokime tai pavyzdžiu. Piemuo pastebi, kad viena avis sunegalavo. Paaiškėja, kad liga užkrečiama. Ką jis daro? Idant infekcija kaimenėje neplistų, tą avį tenka laikyti atskirame aptvare. Tačiau avys yra jaukūs, bendruomeniški gyvuliai ir nemėgsta būti atskirtos vienos nuo kitų. Taigi, ar tai reiškia, kad piemuo su ta avele elgiasi negailestingai? Tikrai ne. Jis gerai žino, kad liga gali persiduoti kitoms avims, tad norėdamas apsaugoti kaimenę, sergančiąją atskiria. w21.10 10 ¶9–10

Mums didžiulė garbė priklausyti prie daugiatautės mylinčių brolių ir sesių šeimos. Norime, kad į Jehovos garbintojų gretas stotų kuo daugiau žmonių. Todėl turime būti atsargūs ir niekam neduoti pagrindo piktintis Dievo tauta ar netgi pačiu Dievu. Stenkimės visada elgtis taip, kad žmones paskatintume įsiklausyti į gerąją naujieną. Aišku, ne visiems patinka, kad ištikimai laikomės savo dangiškojo Tėvo priesakų. Susilaukiame netgi persekiojimų. Ar tau kartais būna baugoka kalbėti kitiems apie savo įsitikinimus? Jei taip, atmink: Jehova ir jo Sūnus visada yra šalia. Jėzus savo mokinius patikino, kad jiems nėra ko nerimauti. „Tą valandą jums bus duota, ką kalbėti, – paaiškino jis, – nes ne tiek jūs kalbėsite, kiek jūsų Tėvo dvasia kalbės per jus“ (Mt 10:19, 20). w21.09 24 ¶17–18

90 psalmėje Mozė pasakė: „Jehova, tu – mūsų buveinė per kartų kartas“ (Ps 90:1). O štai kaip vaizdingai Mozė sušneko gyvenimo pabaigoje: „Dievas – prieglobstis nuo senų laikų, jo amžinosios rankos tave neša“ (Įst 33:27). Ką apie Jehovą suprantame iš žodžių „jo amžinosios rankos tave neša“? Kadangi Jehova mus globoja, jaučiamės visiškai saugūs. Jis atskuba į pagalbą kaskart, kai rūpesčių našta taip prislegia, kad net sunku atsitiesti (Ps 136:23). Vaizdžiai kalbant, jis paima mus savo rankomis, švelniai pakelia ir pastato ant kojų (Ps 28:9; 94:18). Taigi, esame tikri dėl dviejų dalykų: pirma, Jehova yra mūsų saugi priebėga. Antra, dangiškasis Tėvas mumis labai rūpinasi. Iš patirties žinome, kad jis mus visada palaiko ir sustiprina. w21.11 6 ¶15–16

Jėzus žinojo, kad neteisybę patyrusio žmogaus tikėjimas gali susvyruoti. Norėdamas pamokyti savo sekėjus, kaip tokiu atveju elgtis, jis papasakojo jiems vieną pavyzdį. Jėzus sakė, kad viena našlė nuolat eidavo pas miesto teisėją ir prašydavo apginti ją nuo priešininko. Nors apskritai tam teisėjui žmonių bėdos nerūpėjo, našlė buvo įsitikinusi, kad atkaklumu pasieks savo. Galiausiai teisėjas jos prašymą patenkino. Ko tas pavyzdys pamoko? Kad Jehova nėra neteisingas. Jėzus mokinių paklausė: „Nejau Dievas neįvykdys teisingumo dėl savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi dieną naktį?“ (Lk 18:1–8). Tada jis pridūrė: „Tik ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tokį tikėjimą?“ Kai su mumis elgiamasi neteisingai, reikia apsiginkluoti kantrybe ir būti atkakliems. Taip parodysime, kad turime tokį pat stiprų tikėjimą kaip ana našlė. Turime su pasitikėjimu melsti Jehovą pagalbos ir neabejoti, kad anksčiau ar vėliau jis mus apgins. w21.11 23 ¶12; 24 ¶14

Jaunuoliai, gal kartais atrodo, kad Jehovos nustatytos normos per griežtos? Šėtonui patiktų, jei taip manytumėte. Jis siekia sudaryti įspūdį, kad einantys plačiuoju keliu džiaugiasi gyvenimu, o jūs, klausydami Jehovos, daug prarandate. Piktasis nori, kad pavydėtumėte bendramoksliams ar internete liaupsinamoms šio pasaulio žvaigždėms. Tačiau atminkite: plačiuoju keliu traukiantiems žmonėms Šėtonas neatskleidžia, koks galas jų laukia (Mt 7:13, 14). O Jehova aiškiai sako, kur veda abu keliai. Tuos, kas renkasi siaurąjį kelią, jis žada apdovanoti tikra gerove ir laime (Ps 37:29; Iz 35:5, 6; 65:21–23). w21.12 23 ¶6–7

Protu suvokiame, kad teisinga yra atleisti, tačiau kartais širdyje kartėlis gali išlikti. Matyt, ir apaštalas Petras ne visada gebėjo atleisti (Mt 18:21, 22). Kas padėtų? Pirma, pagalvok, kiek daug mums atleidžia Jehova (Mt 18:32, 33). Nors nesame to verti, jis iš savo didžio gailestingumo mums dovanoja (Ps 103:8–10). Be to, žinome Dievo priesaką „vienas kitą mylėti“ (1 Jn 4:11). Taigi atleisti bendratikiui tiesiog privalome. Antra, pamąstyk, ko pasiekiame atleisdami kitam. Tai išeina į naudą mus įskaudinusiam žmogui, padeda palaikyti santarvę bendruomenėje, apsaugo mūsų draugystę su Jehova ir mums patiems grąžina vidinę ramybę (2 Kor 2:7; Kol 3:14). Trečia, melsk Jehovą, kad padėtų tau nuoskaudą atleisti. Šitaip išsisaugosi Šėtono paspęstų spąstų ir jis nesuardys tavo gerų santykių su tikėjimo broliais ir sesėmis (Ef 4:26, 27). w21.06 22 ¶11; 23 ¶14

Dovydas bėgo nuo galingo Izraelio karaliaus Sauliaus, nes šis buvo nusprendęs jį nužudyti. Pristigęs duonos, jis užsuko į Nobo miestą ir paprašė kunigą Ahimelechą penkių papločių (1 Sam 21:1, 3). Vėliau su savo vyrais rado prieglobstį Adulamo oloje (1 Sam 22:1). Kodėl Saulius Dovydą persekiojo? Karalius pavydėjo Dovydui karinių pergalių. Be to, jis žinojo, kad savo neklusnumu užsitraukė Jehovos nemalonę ir kad Dovydas yra išrinktas užimti jo vietą (1 Sam 23:16, 17). Tačiau Saulius tebevaldė Izraelį, turėjo didžiulę kariuomenę ir daugelį šalininkų, tad Dovydui teko gelbėti savo gyvybę. Regis, Saulius puoselėjo tuščias iliuzijas, kad pavyks išsaugoti valdovo sostą (Iz 55:11). Jis priešinosi Jehovos valiai, o tai visai neprotinga. Laimėti kovos su Dievu niekam nepavyko ir niekada nepavyks. w22.01 2 ¶1–2

Jėzus uoliai darbavosi tarnyboje. Kai tik pasitaikydavo galimybė, jis skelbdavo gerąją naujieną (Lk 19:47, 48). Kas Jėzų skatino tai daryti? Meilė ir atjauta. Kartais jo pasiklausyti susirinkdavo tokios didelės minios, kad „su savo mokiniais negalėjo nė pavalgyti“ (Mk 3:20). Jeigu žmogus pageidaudavo, Jėzus neatsisakydavo pasidalyti svarbiomis tiesomis bet kuriuo metu, netgi naktį. Nors Jėzus žinojo, kad ne visi klausytojai taps jo sekėjais, jis nuodugniai jiems paliudydavo. Šiandien ir mes stengiamės su gerąja žinia pasiekti kiekvieną žmogų (Apd 10:42). Kad tai pavyktų, kartais savo tarnyboje turime kai ką pakoreguoti. Tad susidarydami tvarkaraštį galvokime ne kas patogiausia mums, o kada labiausiai tikėtina rasti žmones. Jehova tikrai džiaugsis, jei stengsiesi būti, kiek įmanoma, lankstus ir pasiekti su žinia kuo daugiau žmonių. w22.01 17 ¶13–14

Šiandien daugelis nepasitiki valdžia. Teismai ir valdžios institucijos neretai pataikauja turtingiems ir įtakingiems, o vargšas teisingumo nesulaukia. Kai kurie pasitikėjimą Dievu praranda girdėdami apie skandalus, kylančius dėl dvasininkų nuodėmių. Todėl ir Biblijos studijuotojams nėra lengva išsiugdyti pasitikėjimą Jehova ir jo paskirtais bendruomenės vadovais. Tačiau pasitikėti Jehova ir jo organizacija reikia ne vien studijuotojams, bet ir mums patiems. Netgi ilgamečiai Dievo tarnai privalo neišleisti iš akių to fakto, kad geriau už Jehovą niekas negali nieko padaryti ar nuspręsti. Jeigu tuo nė kiek neabejosime, mūsų pasitikėjimas Jehovos teisingumu niekada nesusvyruos. w22.02 2 ¶1–2