Gegužė

Jehova įkvėpė Biblijos rašytojus papasakoti apie jo Sūnaus gyvenimą ir tarnystę keturiose evangelijose. Jose aprašyta, ko Jėzus žmones mokė, kokių darbų nuveikė ir kaip jausdavosi vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis. Gilindamiesi į šiuos pasakojimus galime „gerai pamąstyti“, kokia asmenybė Jėzus buvo ir kokį pavyzdį mums paliko. Taip mokomės žengti jo pėdomis. O kad galėtume apmąstyti, ką perskaitėme evangelijose, turime skirti tam nemažai laiko ir viską ištirti nuodugniai. (Palygink su Jozuės 1:8.) Pasitelkime vaizduotę. Stenkimės aprašytus įvykius matyti, girdėti ir pajausti. Taip pat daugiau informacijos paieškokime mūsų organizacijos leidiniuose. w21.04 4–5 ¶11–13

Pranašystės, Jehovos valia užrašytos prieš daugelį šimtmečių iki Jėzaus atėjimo į žemę, atskleidė, kad Mesijas bus išduotas už 30 sidabrinių ir kad išdaviku taps artimas jo draugas (Zch 11:12, 13; Ps 41:9). Be to, pranašo Zacharijo knygoje parašyta: „Kirsk tam ganytojui, ir kaimenė teišsisklaido“ (Zch 13:7). Taigi matydami, kad pranašų žodžiai pildosi, žmonės turėjo dar tvirčiau Jėzumi įtikėti, o ne imti juo abejoti. Kaip yra šiandien? Šiais laikais kai kurie gerai žinomi asmenys paliko Jehovos liudytojų organizaciją ir mėgina traukti paskui save kitus. Norėdami krikščionių bendruomenę apjuodinti, jie per žiniasklaidą ir internete platina visokius pramanus arba pateikia tik dalį tiesos, o svarbius faktus nutyli. Tačiau ištikimų Dievo tarnų tai neišmuša iš pusiausvyros. Jie žino, kas apie atskalūnų veiklą kalbama Biblijos pranašystėse (Mt 24:24; 2 Pt 2:18–22). w21.05 10 ¶12; 12 ¶18–19

Apaštalas Paulius rašė, kad krikščionys Dievo valią pamažu supras vis geriau (Kol 1:9, 10). Pats Jehova sako, kad daugelis tiesų paaiškės ne iš karto, o palaipsniui. Matydami, kad tam tikrą dalyką derėtų suprasti kitaip nei anksčiau, vadovaujantys broliai nedelsdami tai paaiškina visai bendruomenei. Daugelyje bažnyčių įvairios nuostatos keičiamos siekiant įtikti parapijiečiams ar taikantis prie pasaulyje paplitusių pažiūrų. O mūsų organizacijoje pakeitimai daromi tam, kad mūsų ryšys su Dievu nuolat stiprėtų ir jį garbintume tiksliai taip, kaip mokė Jėzus (Jok 4:4). Tikrieji krikščionys turi vadovautis ne populiariomis tendencijomis ar daugumos nuomone, o Dievo Žodžiu (1 Tes 2:3, 4). w21.10 22 ¶12

Ką galėtum daryti, jeigu jautiesi vienišas? Nepamiršk, kaip Jehova tave iki šiol palaikė (Ps 55:22). Tada bus lengviau išsaugoti teisingą požiūrį į savo situaciją. Taip pat pamąstyk, kaip Jehova padeda kitiems bendratikiams įveikti vienišumo jausmą (1 Pt 5:9, 10). Štai Hirošis jau daug metų vienintelis iš savo šeimos tarnauja Jehovai. Jis sako: „Tiems iš mūsų, kurių giminaičiai nėra Jehovos liudytojai, paguodos teikia mintis, kad kiekvienas Dievo tarnas stengiasi daryti dėl jo geriausia, ką gali, nors ir turi tam tikrų problemų.“ Svarbu laikytis ir krikščioniškų įpročių. Visų pirma, bendrauk su Jehova maldoje, atverk jam širdį. Taip pat reguliariai skaityk Bibliją ir apmąstyk, ką joje užrašyti pasakojimai atskleidžia apie Jehovos meilę tau. Kai kurie krikščionys stengiasi įsiminti paguodos teikiančias Biblijos eilutes, pavyzdžiui, Psalmyno 27:10 ar Izaijo 41:10. Kiti skaitydami Šventąjį Raštą ar studijoms skirtą leidinį klausosi ir jo garso įrašo. Tai irgi padeda vyti vienišumo jausmą į šalį. w21.06 9–10 ¶5–8

Jeigu netekai brangaus artimo žmogaus, stiprink savo tikėjimą prikėlimo pažadu. Skaityk ir apmąstyk Biblijos fragmentus, kuriuose aprašomi senovėje padaryti prikėlimo stebuklai. O gal tavo šeimos narys buvo atskirtas nuo bendruomenės? Tokiu atveju patyrinėk, kokią naudą tokia drausminamoji priemonė gali duoti. Kad ir kokia iškiltų problema, stenkis stiprinti tikėjimą. Savo jausmus ir mintis išsakyk maldoje Jehovai. Ir neatsitolink nuo bendratikių, neužsisklęsk savyje (Pat 18:1). Imkis veiklos, teikiančios dvasinių jėgų, net jeigu tai daryti iš pradžių bus labai sunku (Ps 126:5, 6). Lankyk sueigas, skelbk gerąją naujieną, skaityk Dievo Žodį. Ir neišleisk iš akių Jehovos pažadėtų dovanų. Visa tai darydamas pamatysi, kad Jehova tau padeda, ir tavo tikėjimas dar labiau sustiprės. w21.11 23 ¶11; 24 ¶17

Kokia prasme Jėzaus sekėjai yra „mažutėliai“? Šiame pasaulyje pripažinimo susilaukia turtingi, garsūs, įtakingi asmenys. O Jėzaus mokiniai daugeliui atrodo neverti dėmesio, nes jie yra paprasti, kuklūs žmonės, tik „mažutėliai“ (1 Kor 1:26–29). Jehova į savo „mažutėlius“ žiūri visai kitaip nei pasaulis, labai juos brangina. Jėzus apie „mažutėlius“ prakalbo tada, kai mokiniai jo paklausė: „Kas vis dėlto yra didžiausias dangaus Karalystėje?“ (Mt 18:1). Kodėl jiems taip rūpėjo žinoti, kas „didžiausias“? Tikriausiai todėl, kad žydų kultūroje visuomeninė padėtis buvo laikoma labai reikšminga. Anot vieno biblisto žodžių, senovės pasaulyje „garbė, reputacija, šlovė, pripažinimas, pagarba buvo žmonėms svarbiau už viską, net už gyvybę“. Jėzus žinojo, kad mokiniams nėra lengva atsikratyti visuomenėje vyraujančios konkurencinės dvasios, todėl juos kantriai pataisydavo. w21.06 20 ¶2; 21 ¶6, 8–9

Apaštalas Paulius parodė vyresniesiems gerą pavyzdį. Antai laiškuose Tesalonikos krikščionių bendruomenei jis nusprendė užrašyti ne vieną svarbų pamokymą. Tačiau pirma pagyrė bendratikius už uolumą, meilę ir ištvermę. Be to, jis kalbėjo atjaučiamai, nes tiems broliams ir sesėms gyvenimas buvo nelengvas ir teko kentėti persekiojimus (1 Tes 1:3; 2 Tes 1:4). Paulius netgi paminėjo, kad tenykščiai yra geras pavyzdys visiems Dievo tarnams (1 Tes 1:8, 9). Be abejo, Tesalonikos krikščionis tokie šilti žodžiai labai pradžiugino ir sustiprino. Apaštalas savo brolius ir seses iš širdies mylėjo, todėl bendruomenė į jo išsakytus paraginimus ir įspėjimus įsiklausė (1 Tes 4:1, 3–5, 11; 2 Tes 3:11, 12). w22.02 15 ¶6

Šėtonas nori visiems įteigti, kad Dievas yra žiaurus ir kaltas dėl žmonių kančių. Todėl apakino religinius vadovus, kad tie kalbėtų netiesą. Pavyzdžiui, kai kurie dvasininkai vaiko netekusiems tėvams sako, kad mažylį pasiėmė Dievas, nes jam reikia dar vieno angeliuko danguje. Tai grynas šmeižtas! Jehova tikrai ne toks. Kai susergame sunkia liga ar miršta artimas žmogus, nėra jokio pagrindo kaltinti Dievą. Mes nė kiek neabejojame, kad atėjus metui jis atitaisys visą žalą, kurią padarė mirtis. Ir žmones stengiamės paguosti, patikinti juos Jehovos meile. Užtat Jehova turi ką pasakyti tam, kuris iš jo šaiposi (Pat 27:11). Jehova yra atjautus Dievas. Jam labai gelia širdį matant, kiek mums tenka ištverti dėl persekiojimo, ligų ir netobulumo (Ps 22:23, 24). Jehova supranta mūsų skausmą. Jis nori jį pašalinti ir tai tikrai padarys (palygink su Išėjimo 3:7, 8 ir Izaijo 63:9). w21.07 10 ¶9–10

Dievą mylintys žmonės netrukus galės šlovinti jį visą amžinybę. Karalius Jėzus atitaisys visa, kas buvo sugadinta nuo tada, kai Adomas su Ieva paliko Dievo visuotinę šeimą. Jehova prikels milijonus mirusiųjų ir suteiks jiems galimybę džiaugtis sveikata ir amžinu gyvenimu (Lk 23:42, 43). Žmonės pamažu ištobulės ir bus, anot Dovydo žodžių, apvainikuoti „šlove ir didybe“. Jeigu priklausai prie „milžiniškos minios“, tavęs laukia geri laikai (Apr 7:9). Dievas tave myli ir nori, kad būtum jo šeimoje. Tad daryk viską, kad jis tavimi džiaugtųsi. Niekada nepamiršk jo pažadų. Brangink galimybę būti mūsų dangiškojo Tėvo vaiku ir šlovinti jį per amžių amžius. w21.08 7 ¶18–19

Jeremijas ne vieną dešimtmetį pranašavo abejingiems ir priešiškiems tautiečiams. Jį taip slėgė priešininkų plūdimasis ir įžeidinėjimai, kad vienu metu jau ketino nieko nebeskelbti (Jer 20:8, 9). Tačiau Jeremijas nepasidavė. Kas teikė jam jėgų? Pranašas nepamiršo dviejų svarbių dalykų. Pirma, kad Dievas suteiks tautai ateitį, kokios ji viliasi (Jer 29:11). Antra, Jeremijas žinojo, kad atstovauja pačiam Jehovai ir kalba jo vardu (Jer 15:16). Mes irgi šiame niūriame pasaulyje skelbiame žmonėms apie šviesią ateities viltį. Be to, šią žinią perduodame paties Dievo vardu. Turėdami visa tai omenyje išsaugome vidinį džiaugsmą, kad ir kaip žmonės reaguotų. Tad nenusiminkime, jeigu mokinio dvasinis augimas trunka ilgiau nei tikėjaisi. Evangelizuotojui reikia kantrybės (Jok 5:7, 8). w21.10 27 ¶12–13

Net ilgamečiams Jehovos tarnams svarbu toliau ugdyti savo tikėjimą. Kodėl? Nes jis gali ir pasilpti. Atmink, kad dalykai, kuriais tikime, yra neregimi. O tai, ko nematome, mes linkę pamiršti. Užtat apaštalas Paulius rašė, kad turime būti budrūs – netikėjimas, kaip ir bet kuri kita nuodėmė, gali mus lengvai apraizgyti. Ką daryti, kad taip nenutiktų? (2 Tes 1:3) Visų pirma, dažnai melsk Jehovą šventosios dvasios. Tai labai svarbu, nes tikėjimas yra jo dvasios vaisius (Gal 5:22, 23). Be šventosios dvasios pagalbos mūsų tikėjimas neišliktų tvirtas. Jehova jos tikrai suteiks, jeigu atkakliai prašome (Lk 11:13). Galime netgi konkrečiai melsti: „Suteik mums daugiau tikėjimo“ (Lk 17:5). Antra, stropiai studijuok Dievo Žodį (Ps 1:2, 3). w21.08 18–19 ¶16–18

Garbaus amžiaus broliai ir sesės bendruomenėje labai reikalingi. Gal jie nebeturi tiek jėgų, kiek anksčiau, tačiau tikrai nestokoja gyvenimo patirties. Jų tarnystė išties vertinga. Pavyzdžiui, Biblijoje pasakojama apie daugelį veiklių senyvo amžiaus Jehovos tarnų. Štai Mozę, sulaukusį maždaug aštuoniasdešimties, Dievas paskyrė savo pranašu ir siuntė vadovauti Izraelio tautai. Danielius net perkopęs devyniasdešimt toliau pranašavo Jehovos vardu. Apaštalas Jonas irgi buvo arti šimto metų, kai Dievo įkvėptas rašė Apreiškimo knygą. O ką sužinome apie Simeoną? Šis „teisus ir dievobaimingas vyras“ Biblijoje paminėtas tik viename epizode, tačiau Jehova atkreipė į jį dėmesį. Jis suteikė senoliui garbę savo akimis pamatyti kūdikį Jėzų ir netgi ištarti svarbią pranašystę apie jį ir jo motiną (Lk 2:22, 25–35). w21.09 3–4 ¶5–7

Tėvai, venkite lyginti savo vaikus vieną su kitu ir nesitikėkite iš jų daugiau nei jie pajėgia. Jeigu taip elgtumėtės, vaikai labai nusimintų (Ef 6:4). Sesė vardu Sačiko sako: „Mama vylėsi, kad brandos egzaminus išlaikysiu vienais šimtukais, o man tai atrodė neįmanoma. Tie tolimos praeities dalykai paliko mano prote gilų pėdsaką. Į galvą vis lenda mintis, kad Jehovai neįtiksiu, nors ir labai stengčiausi.“ Karalius Dovydas pasakė: „Nesivaikau sau didelių dalykų, to, ko pasiekti negaliu.“ Jis „nuramino ir nutildė“ savo sielą, kitaip tariant, nusprendė pasitenkinti kukliais dalykais (Ps 131:2). Kokią pamoką čia tėvai galėtų įžvelgti? Kad ne tik iš savęs, bet ir iš savo atžalų neturi tikėtis per daug. Derėtų protingai įvertinti vaiko stipriąsias ir silpnąsias puses – tik tada pavyks nustatyti jam tinkamus tikslus. w21.07 21 ¶5–6

Jehova kiekvienam duoda laisvę rinktis – klausyti jo ar ne. Yra nemažai jaunuolių, kuriems tėvai nerodė gero pavyzdžio, tačiau jie vis tiek ištikimai tarnauja Dievui. O yra ir tokių, kuriuos tėvai nuo mažens pavyzdingai auklėjo ir mokė Biblijos principų, bet užaugę jie iš bendruomenės pasitraukė. Trumpai tariant, žmogus pats sprendžia, tarnaus Jehovai ar ne (Joz 24:15). Tad, mieli tėvai, jei jūsų vaikas paliko Jehovą, nesiduokite užvaldomi slogių minčių ir savęs nekaltinkite. O būna, kad tiesos ir netgi savo šeimos išsižada kuris nors iš tėvų (Ps 27:10). Kiek skausmo tai sukelia vaikams, kurie visada žiūrėjo į juos kaip į pavyzdį! Jaunuoliai, jeigu tėvas arba mama paliko bendruomenę, Jehova gerai žino, ką jums tenka išgyventi. Jis jus myli ir vertina jūsų ištikimybę. Dėl to, kas įvyko, sau nepriekaištaukite. w21.09 27 ¶5–7

Sunkiai nusidėjęs asmuo yra tarsi pasiligojusi Dievo kaimenės avis. Jis serga dvasine prasme (Jok 5:14). O ši liga yra užkrečiama, todėl kai kada tokį asmenį tenka atskirti nuo bendruomenės. Jehova taip yra nurodęs, nes myli savo kaimenę, be to, tikisi paskatinti nusidėjėlį atgailauti. Atskirtasis gali lankyti sueigas ir jose semtis naudos iš krikščioniško mokymo programos. Jam prieinami ir mūsų leidiniai, taip pat internetinės televizijos laidos. Vyresnieji matydami žmogaus pažangą gali retkarčiais duoti asmeninių patarimų, kad jis greičiau atsigautų ir grįžtų į Jehovos liudytojų bendruomenę. w21.10 10 ¶9, 11

Kad laikomės pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenės pavyzdžio, liudija ir mūsų organizacinė tvarka. Antai keliaujantieji prižiūrėtojai, vyresnieji ir patarnautojai skiriami vadovaujantis apaštalų paliktais potvarkiais (Fil 1:1; Tit 1:5). Be to, kaip ir pirmieji krikščionys, esame ištikimi moralės principams, laikomės priesakų nevartoti kraujo ir saugome bendruomenę nuo neatgailaujančių nusidėjėlių įtakos (Apd 15:28, 29; 1 Kor 5:11–13; 6:9, 10; Hbr 13:4). Biblijoje aiškiai rašoma, kad teisingas yra tik „vienas tikėjimas“ (Ef 4:4–6). Mums didžiulė garbė priklausyti prie tikrųjų krikščionių bendruomenės, gerai pažinti Jehovą ir skelbti kitiems apie jo didingus tikslus. Tad ir toliau saugokime savo tikėjimą tvirtą ir ištikimai laikykimės tiesos! w21.10 22–23 ¶15–17

Vienu metu Izraelio tautai iškilo didelis pavojus. Jungtinės amonitų, moabitų ir Seyro aukštumų gyventojų pajėgos atžygiavo ir ėmė grasinti karaliui Juozapatui, jo šeimai ir visiems krašto žmonėms (2 Met 20:1, 2). Ką karalius tada darė? Jis kreipėsi į Jehovą, prašė jį suteikti jėgų ir gelbėti. Nuolanki Juozapato malda, užrašyta 2 Metraščių 20:5–12, atskleidžia, kad visas viltis jis sudėjo į savo dangiškąjį Tėvą. Jehova įkvėpė levitą vardu Jahazielis karaliui pasakyti žodžius, parinktus šios dienos citata. Juozapatas savo Dievu visiškai pasikliovė ir darė kaip liepta. Jis su kariuomene išėjo pasitikti priešo ir priekyje pastatė ne įgudusius kovotojus, o beginklius giesmininkus. Jehova karaliaus nenuvylė. Priešo kariuomenę jis visiškai sutriuškino (2 Met 20:18–23). w21.11 15–16 ¶6–7

Užklupus išmėginimams galime būti tikri: Jehova mus palaikys, kad išliktume jam atsidavę (2 Kor 4:7–9). Neabejojame, kad Dievo ištikimoji meilė mus ir toliau lydės. „Jehovos akys stebi tuos, kurie jo pagarbiai bijo, – rašė psalmininkas, – kurie deda viltis į jo ištikimąją meilę“ (Ps 33:18–22). Jehova mus mylėjo ir tada, kai jam netarnavome. Tačiau dabar, kai tapome jo garbintojais, jis mus myli dar labiau. Ištikimosios meilės skatinamas Jehova mus visokeriopai saugo. Jis niekada mūsų nepaliks ir įvykdys visus duotus pažadus. Jis nori, kad būtume laimingi (Ps 46:1, 2, 7). Tad atminkime: kad ir kokie išbandymai užkluptų, Jehova suteiks jėgų likti jam ištikimiems. w21.11 7 ¶17–18

Visiems žinoma, kiek būna bėdų, jei žmogus ima jausti pagiežą bendradarbiui, bendramoksliui, giminaičiui ar šeimos nariui. Tarpusavio santykiai pašlyja ir nesantaika gali tvyroti metų metais. Prisimink, prie kokio baisaus poelgio neapykanta privedė Juozapo brolius (Pr 37:2–8, 25–28). Ir koks gailestingas jiems vėliau buvo Juozapas. Iškeltas į aukštą postą Egipte, jis galėjo atsikeršyti, bet to nedarė ir apmaudo negiežė (Pr 50:19–21). Juozapas elgėsi su broliais kilniai. Iš Juozapo mes visi galime pasimokyti atlaidumo. Kaip svarbu atleisti kitiems žmonėms jų prasikaltimus, pabrėžė ir Jėzus. Mokydamas savo sekėjus jis leido suprasti, kad turime būti atlaidūs, kaip ir mūsų dangiškasis Tėvas (Mt 6:9, 12). Apaštalas Paulius bendratikiams irgi patarė: „Nekeršykite patys, mylimieji“ (Rom 12:19). w21.12 11 ¶13–14

Vėlų 33 m. e. m. nisano 14-osios vakarą Jėzus su mokiniais nuėjo į Getsemanės sodą. Tada pats vienas ėmė iš širdies melstis Jehovai (Lk 22:39–44). Tuo sunkiu metu, artinantis mirties valandai, Jėzus „garsiai šaukdamas liejo ašaras ir siuntė karštas maldas ir prašymus“ (Hbr 5:7). Ko jis meldė? Jėgų, kad įstengtų likti ištikimas ir atlikti visa, kas jam skirta. Jehova matė, kaip Sūnus kankinasi, ir siuntė angelą jo sustiprinti. Jėzus suvokė, kokia svarbi yra jam patikėta misija – apginti šventą Tėvo vardą. Jėzui labiausiai rūpėjo išsaugoti ištikimybę savo Tėvui ir apginti jo vardo garbę, todėl jo karštos maldos buvo išklausytos. Jeigu ir mes stengiamės likti atsidavę Jehovai ir šlovinti jo vardą, mūsų pagalbos šauksmas tikrai neliks be atsako (Ps 145:18). w22.01 17–18 ¶15–17

Daugelį glumina mūsų nuostata nesikišti į politiką. Pavyzdžiui, jie norėtų, kad dalyvautume balsavimuose. Tačiau mes aiškiai suvokiame: rinkdami sau valdovą iš žmonių atmestume Jehovą (1 Sam 8:4–7). Kiti siūlo mums atsidėti labdaringai veiklai, pavyzdžiui, statyti mokyklas ir ligonines. Jie niekaip nesupranta, kodėl, užuot sprendę opias pasaulio problemas, mes tiek laiko aukojame evangelizacijos darbui. Ko reikia, kad mūsų tikėjimas būtų tvirtas? (Mt 7:21–23) Turime visomis jėgomis dirbti Jėzaus Kristaus pavestą darbą. Negalime leisti, kad mūsų dėmesį atitrauktų šio pasaulio politinės ir socialinės problemos. Mes mylime žmones ir atjaučiame juos, kai patiria vargų. Bet žinome, kad išspręsti visas problemas gali tik Dievo Karalystė, ir stengiamės žmonėms apie tai pasakyti. Taip pat padedame jiems ugdytis draugystę su Jehova. w21.05 7 ¶19–20

Nors nemažai valdovų šiandien teigia Dievą tikintys, jie nenori atsisakyti savo valdžios. Todėl, kaip ir Jėzaus dienomis, mėgina susidoroti su Jehovos patepto Karaliaus valdiniais (Apd 4:25–28). O kaip į tautų priešiškumą žiūri Jehova? Tai atskleidžiama Psalmyno 2:10–12: „Susiprotėkite, karaliai, priimkite pamokymą, žemės teisėjai! Tarnaukite Jehovai su baime, džiaukitės drebėdami. Sūnų pripažinkite, kad neužrūstintumėt Dievo ir nepražūtumėte savo kelyje, nes jo pyktis greitai įsiplieskia. Laimingi, kas glaudžiasi prie jo!“ Dievas maloningai suteikia priešininkams galimybę susiprotėti. Jie dar turi laiko apsigalvoti ir pripažinti Jehovos valdžią. Tačiau to laiko liko visai nedaug (Iz 61:2). Žmonėms reikia kuo skubiau pranešti žinią apie Dievo Karalystę, kad suspėtų stoti į teisingą kelią. w21.09 15–16 ¶8–9

Apaštalas Paulius čia norėjo paraginti net sunkiomis aplinkybėmis džiaugtis tuo, ką turime (Fil 4:12). Didžiausias mūsų turtas yra geri santykiai su Dievu, o ne kokia nors materialinė vertybė (Hab 3:17, 18). Prisiminkime, ką Mozė pasakė izraelitams po jų klajonių dykumoje: „Jūsų Dievas Jehova laimino visa, ką darėte [...]. Visus 40 metų Jehova, jūsų Dievas, buvo su jumis ir jūs nieko nestokojote“ (Įst 2:7). Jehova savo tauta rūpinosi. Žmonės turėjo maisto ir jų drabužiai – tie patys, su kuriais paliko Egiptą, – nesusidėvėjo (Įst 8:3, 4). Tad mokykimės būti patenkinti ir dėkingi už visa, ką iš Jehovos gauname, net jei tenka gyventi labai kukliai. Tada jis mumis džiaugsis. w22.01 4–5 ¶10–11

Vyrai, kadangi esate įpareigoti saviškiais rūpintis, jūs stropiai darbuojatės, kad šeima nieko nestokotų ir būtų saugi. Galbūt atrodo, kad pavyksta be didelio vargo susitvarkyti su visais kylančiais sunkumais. Tačiau per daug savimi nepasitikėkite. Kreipkitės pagalbos į Jehovą – tiek asmeniškai, tiek drauge su žmona. Ieškokite išmintingų patarimų Biblijoje, mūsų leidiniuose ir stenkitės jais vadovautis. Jeigu kas nors Biblijos pamokymus menkina arba jeigu įtikinėja jus, kad tik finansinis saugumas laiduoja šeimai gerovę, prisiminkite karalių Juozapatą (2 Met 20:1–30). Jis visa širdimi pasikliovė Jehovos parama ir neapsiriko. Pasitikėkite Dievu, jis jūsų niekada nenuvils (Ps 37:28; Hbr 13:5). w21.11 15 ¶6; 16 ¶8

Dievas mus sukūrė kaip savo atvaizdą, todėl neteisybe piktinamės (Pr 1:26). Tačiau esame netobuli, tad net jeigu manome, kad gerai žinome įvykio aplinkybes ir faktus, galime suklysti. Prisimink, koks apmaudas apėmė pranašą Joną, kai Jehova nutarė pagailėti Ninevės gyventojų (Jon 3:10–4:1). O juk toks Dievo gailestingumas reiškė gyvybę daugiau kaip 120 000 nineviečių! Požiūrį reikėjo keisti ne Jehovai, o Jonai. Jehova neprivalo žmonėms pasiaiškinti. Tiesa, senovėje jis leisdavo savo tarnams išreikšti susirūpinimą dėl jo sprendimų (Pr 18:25; Jon 4:2, 3). Kartais netgi pasakydavo, kodėl nutarė pasielgti būtent taip (Jon 4:10, 11). Tačiau Dievui nereikia mūsų pritarimo ar leidimo (Iz 40:13, 14; 55:9). w22.02 3–4 ¶5–6

Išvada aiški: kitus turime laikyti „aukštesniais už save“ (Fil 2:3). Jeigu stengsimės ugdytis tokį požiūrį, saugosimės papiktinti bendratikį. Ar sutinki, kad kiti broliai ir sesės tam tikrais atžvilgiais už tave pranašesni? Tai pripažinti bus lengva, jeigu stengsiesi pastebėti gerąsias jų savybes. Atminkime, ką apaštalas Paulius rašė Korinto krikščionims: „Kas gi išskiria tave iš kitų? Argi tai, ką turi, ne iš Dievo esi gavęs? O jeigu esi iš jo gavęs, tai ko giriesi, tarsi nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4:7). Tad nepasiduokime polinkiui siekti visų dėmesio ar puikuotis. Pavyzdžiui, brolis, įgudęs sakyti įkvepiančias kalbas, ar sesė, kuriai sekasi pradėti Biblijos studijas, garbę už tai turi teikti Jehovai. w21.06 21–22 ¶9–10

Žmonės vis mažiau laiko praleidžia namuose. Kai kurie gyvena saugomuose daugiabučių kompleksuose ir aptvertose teritorijose. Apsaugininkai ne visada įleidžia į namą, jeigu nesame pakviesti. Kitur be jokių kliūčių galima lankyti žmones namuose, tačiau jie tiesiog retai ten būna. O yra ir menkai apgyventų vietovių toli nuo miesto, į kurias tenka keliauti didelį atstumą ir dar ne visada šeimininkus randame. Tokios aplinkybės išties gali numušti skelbėjams ūpą. Kaip iškylančias kliūtis įveikti? Mėginkime eiti į tarnybą kitu metu nei esame įpratę. Pokalbių bus daugiau, jeigu į tarnybą eisime, kai žmonės yra namuose. Juk anksčiau ar vėliau jie grįžta. Daugelis pastebi, kad geriausias metas – popietė arba vakaras. Be to, į vakarą žmonės ilsisi ir noriau kalbasi. w21.05 15 ¶5, 7

Kaip yra šiandien? Labai panašiai. Žmonės piktinasi, kad nesilaikome iš pagonybės atėjusių tradicijų, pavyzdžiui, nešvenčiame gimtadienių ir Kalėdų. Kitiems sukyla apmaudas, kad neprisidedame prie patriotinių iškilmių ir su Dievo Žodžiu nesuderinamų laidojimo apeigų. Galbūt tie, kuriems mūsų nuostata nepatinka, nuoširdžiai tiki garbinantys Dievą kaip dera. Tačiau jie labai klysta, jeigu pasaulyje paplitusias tradicijas kelia aukščiau už Biblijos mokymus (Mk 7:8, 9). Ko reikia, kad mūsų tikėjimas būtų tvirtas? Turime branginti Jehovos duotus įstatymus ir principus (Ps 119:97, 113, 163–165). Kadangi Dievą mylime, šalinamės bet kokių jį žeidžiančių papročių, nes nenorime jo skaudinti. w21.05 6 ¶15–16

Kas mums padėtų laikytis apaštalo Pauliaus duoto patarimo? Stropiai studijuokime Bibliją, nuolat melskimės ir uoliai dirbkime Jehovos pavestą darbą (2 Tim 4:4). Tada net išgirdę kalbas, kuriomis mėginama Jehovos liudytojus diskredituoti, nesutriksime (Iz 28:16). Jeigu mylime Dievą, bendratikius ir branginame Dievo Žodį, tiesos išsižadėję žmonės mūsų nesuklaidins. Pirmajame amžiuje daugelis žydų nepripažino, kad Jėzus yra Dievo siųstasis Mesijas. Vis dėlto kai kurie jį įtikėjo. Tarp jų – bent vienas Sinedriono narys ir netgi „didelis būrys kunigų“ (Apd 6:7; Mt 27:57–60; Mk 15:43). Šiandien žemėje yra milijonai tikrųjų Jėzaus sekėjų. Kodėl jų tikėjimas tvirtas? Todėl, kad jie nuoširdžiai studijuoja Bibliją ir didžiai vertina joje apreikštas tiesas. Apie tokius žmones galima pasakyti taip, kaip rašoma vienoje psalmėje: „Didi ramybė lydi tuos, kas tavąjį įstatymą brangina, jie niekada neklups“ (Ps 119:165). w21.05 13 ¶20–21

Apaštalas Paulius suprato, kad be Jehovos pagalbos ne ką tebūtų nuveikęs. Nors apaštalas buvo persekiojamas, kalinamas ir patyrė kitokių išmėginimų, šventosios dvasios sustiprintas jis atliko savo tarnystę iki galo. Jaunasis Pauliaus bendražygis Timotiejus irgi kliovėsi Jehovos pagalba. Jis lydėdavo apaštalą ilgose misionieriškose kelionėse ir jo siunčiamas lankydavo ir stiprindavo bendruomenes (1 Kor 4:17). Galimas dalykas, Timotiejus manė, kad tokioms atsakingoms užduotims stokoja patirties. Apaštalas jam netgi rašė: „Nesileisk niekinamas dėl to, kad esi jaunas“ (1 Tim 4:12). Be to, Timotiejus irgi turėjo dyglį kūne – „dažnų negalavimų“ (1 Tim 5:23). Bet jis neabejojo, kad Jehova savo galinga šventąja dvasia suteiks jėgų skelbti gerąją naujieną ir padėti bendratikiams (2 Tim 1:7). w21.05 21–22 ¶6–7

Labai svarbu nepamiršti, kas rašoma Jokūbo 1:19: „Broliai, kiekvienas būkite pasirengęs klausytis, neskubėkite kalbėti, neskubėkite rūstauti.“ Vyresnysis neturėtų manyti, kad apie bendratikį viską gerai žino. Patarlių 18:13 sakoma: „Atsakyti neišklausius iki galo – kvaila ir nepagarbu.“ Kas kitas, jei ne pats žmogus gali daugiausia apie save pasakyti? Todėl neskubėk kalbėti, atidžiai išklausyk. Vyresnysis turėtų pirma pasiteirauti, kaip bendratikiui einasi, kokių sunkumų patiria ir kaip jis galėtų padėti. Taigi, vyresnieji, kad gebėtumėte suteikti broliams ir sesėms reikiamą pagalbą ir padrąsinimą, stenkitės gerai susipažinti su jų gyvenimo aplinkybėmis. Kad vyresniųjų pamokymai pasiektų bendratikio protą ir širdį, neužtenka tik pacituoti jam kelias eilutes iš Biblijos ar duoti kokių pasiūlymų. Broliai ir sesės turi matyti, kad ganytojai nuoširdžiai juos myli, supranta ir nori padėti. w22.02 17 ¶14–15