Birželis

Akivaizdu, našlės gyvenimas nelengvas, vos suduria galą su galu. Tačiau moteris vis tiek atneša dvi monetas ir tylutėliai įmeta į rinktuvę. Jos tikriausiai nė nesuskamba kaip turtuolių metami pinigai. Jėzus žino, kokia menka jos auka – du leptonai, smulkiausios ano meto monetos. Net žvirblis, pigiausias iš valgomų paukščių, kainavo brangiau. Jėzus pasikviečia mokinius ir apie tą moterį jiems sako: „Ši beturtė našlė įmetė daugiau už visus, kurie metė į aukų rinktuves. Jie mat visi aukojo iš savo pertekliaus, o ji, kad ir stokoja, atidavė viską, ką turėjo, – visą savo pragyvenimą“ (Mk 12:43, 44). Ta dievobaiminga našlė paaukojo paskutinį skatiką ir neabejojo, kad Jehova ja pasirūpins (Ps 26:3). w21.04 6 ¶17–18

Jėzus su džiaugsmu skelbė gerąją naujieną ir tikėjosi, kad jo sekėjai šį darbą dirbs taip pat entuziastingai (Jn 4:35, 36). Kol Jėzus buvo su mokiniais, jie išties tos užduoties ėmėsi su užsidegimu (Lk 10:1, 5–11, 17). Tačiau kai priešininkai Mokytoją suėmė ir su juo susidorojo, apaštalų uolumas išblėso (Jn 16:32). Prikeltas iš mirusių, Jėzus paragino savo sekėjus vėl susitelkti į evangelizaciją. Netrukus jis sugrįžo į dangų, o mokiniai ėmė garsinti gerąją naujieną taip plačiai, kad priešininkai supykę priekaištavo jiems žodžiais, kurie parinkti šios dienos citata. Pirmojo amžiaus krikščionys evangelizacijos darbą dirbo vadovaujami Jėzaus, ir bendruomenė Jehovos laiminama augo. Pavyzdžiui, per 33 m. e. m. Penkiasdešimtines pasikrikštijo maždaug 3000 žmonių (Apd 2:41). Nuo tada mokinių sparčiai gausėjo (Apd 6:7). Tačiau didžiausias augimas, kaip Jėzus ir buvo išpranašavęs, vyksta paskutinėmis dienomis (Jn 14:12; Apd 1:8). w21.05 14 ¶1–2

Ar pameni, kaip jauteisi, kai supratai radęs tiesą? Neabejojai, kad ji kiekvienam žmogui atvers akis, įprasmins gyvenimą ir suteiks nuostabios ateities viltį (Ps 119:105). Apie tai, ką sužinojai, ėmei entuziastingai pasakoti draugams ir giminaičiams. Tačiau kokia buvo daugelio reakcija? Tavo didelei nuostabai, tikriausiai niekas to nenorėjo girdėti. Bet žmonių abejingumas neturėtų gluminti. Pagalvokime: dauguma amžininkų atstūmė Jėzų, nors matė jo daromus stebuklus, liudijančius, kad jis yra siųstas Dievo. Štai kai kurie savo akimis regėjo, kaip Jėzus prikėlė iš mirusių Lozorių. Šio fakto paneigti negalėjo net Jėzui priešiški judaizmo religiniai vadovai. Tačiau jie vis tiek nepripažino, kad Jėzus yra Mesijas. Negana to, jie sumanė Jėzų nužudyti – ir ne tik jį, bet ir Lozorių! (Jn 11:47, 48, 53; 12:9–11) w21.05 2 ¶1–2

Stenkis lankyti visas sueigas. Salėje galėsi maloniai pabendrauti su broliais ir sesėmis, per programą išgirsi daug vertingų pamokymų. Bendruomenėje susirask draugų, iš kurių galėtum mokytis. Tai nebūtinai turi būti tavo bendraamžiai. Biblijoje rašoma, kad „žilagalviai yra prikaupę išminties“ (Job 12:12). Vyresnio amžiaus broliai ir sesės irgi gali mokytis iš jaunesnių. Dovydas buvo daug jaunesnis už Jehonataną, tačiau tai nesukliudė jiems tapti gerais bičiuliais (1 Sam 18:1). Dovydas ir Jehonatanas padėjo vienas kitam atlaikyti įvairius išmėginimus ir tarnauti Jehovai (1 Sam 23:16–18). Irina, kurios šeimoje šiuo metu nėra kitų liudytojų, sako: „Bendratikiai tikrai gali tapti mūsų dvasiniais tėvais, broliais ir seserimis. Jie mums yra dovana nuo Jehovos.“ Draugai mielai tave padrąsins ir palaikys, tik jie turi žinoti, kokios pagalbos tau reikia. w21.06 10–11 ¶9–11

Kartą Jėzus pasakė palyginimą apie karalių, dovanojusį savo vergui skolą, kokios anas niekada nebūtų įstengęs išmokėti. Vėliau karalius įmetė jį į kalėjimą, nes šis buvo negailestingas ir nesutiko dovanoti kitam vergui daug mažesnės skolos. Kokios liūdnos būna pasekmės, kai žmogus nenori dovanoti kitam! Minėtame palyginime beširdis vergas privertė kentėti tarnybos draugą – už menką skolą liepė įmesti jį į kalėjimą ir laikyti ten, kol viską grąžins. Be to, jo poelgis prislėgė kitus vergus – sužinoję, kas įvyko, jie labai nusiminė (Mt 18:30, 31). Atminkime, kad mūsų elgesys daro poveikį kitiems. Jeigu bendratikiui neatleistume, jis sielotųsi matydamas, kad pykstame, nenorime bendrauti, nerodome broliškos meilės. Be to, dėl mudviejų pašlijusių santykių tikriausiai sunerimtų kiti bendratikiai. w21.06 22 ¶11–12

Dievas sukūrė žmogų kaip savo atvaizdą, tačiau Šėtonas nori tą atvaizdą subjauroti. Jau Nojaus laikais žmonės buvo labai nedori, todėl Jehova „gailėjosi sukūręs žemėje žmogų ir jam skaudėjo širdį“ (Pr 6:5, 6, 11). Ar situacija ilgainiui pasikeitė į gera? Deja, ne. Galime tik įsivaizduoti, kaip Šėtonas piktdžiugiauja matydamas, kad plinta visoks amoralumas, įskaitant nesantuokinius lytinius santykius ir homoseksualizmą (Ef 4:18, 19). Jis ypač patenkintas, jeigu pasiseka į nuodėmę įstumti Dievo tarną. Šiandien akivaizdu, kad viešpataujant Šėtonui „žmogus valdo žmogų jo nenaudai“ (Mok 8:9). Negana to, daroma didžiulė žala Jehovos kūrinijai – tiek pačiai žemei, tiek gyvajai gamtai. Dievas pavedė žmogui rūpintis gyvūnais, o jis juos naikina (Pr 1:28). Kai kurie specialistai įspėja, kad vos per kelerius ateinančius metus gali išnykti milijonas gyvūnų ir augalų rūšių. w21.07 12 ¶13–14

Kai kuriuos Dievo tarnus graužatis dėl praeities klaidų vargina metų metais. Jie nuoširdžiai atgailauja, tačiau vis tiek smerkia save ir nesitiki susilaukti Jehovos atleidimo. Jeigu ir tave kamuoja tokie slogūs jausmai, nepamiršk, kokia stipri yra Jehovos ištikimoji meilė, koks didis jo atlaidumas. Nors mes netobuli, Jehovai galime tarnauti su džiaugsmu ir švaria sąžine. Tai tikrai įmanoma, nes „Jėzaus kraujas nuvalo visas mūsų nuodėmes“ (1 Jn 1:7). Jeigu neduoda ramybės koks nors tavo trūkumas, atmink, kad Jehova atgailaujančiam atleidžia mielu noru. Įsiskaityk į toliau pacituotus psalmininko Dovydo žodžius. Atkreipk dėmesį, kaip gražiai jis sugretino Dievo atlaidumą ir jo ištikimąją meilę: „Kokie aukšti virš žemės yra dangūs, tokia didi ištikimoji Dievo meilė tiems, kurie jo bijo. Ir kaip toli rytai nuo vakarų, taip mūsų prasikaltimus jis atitolina“ (Ps 103:11, 12). w21.11 5–6 ¶12–13

Vyras turi gerbti žmoną (1 Pt 3:7). Tai reiškia rodyti jai dėmesį ir elgtis su ja kilniai. Pagarbus vyras nesitiki iš žmonos daugiau nei ji pajėgia. Ir nieku gyvu nelygina jos su kitomis moterimis. Kas nutiktų, jeigu imtų lyginti? Taip daro sesės vardu Rosa vyras (jis nėra Jehovos liudytojas). Savo negailestingomis pastabomis jis visiškai pakirto žmonos savigarbą. Rosa sako: „Mane nuolatos reikia įtikinėti, kad Jehovai esu brangi.“ Krikščioniui nedera taip žeminti sutuoktinės. Vyras turi mylėti savo antrąją pusę ir atminti, kad nuo elgesio su žmona labai priklauso ir jo santykiai su Jehova. Pagarbus vyras žmoną vis pagiria ir patikina savo meile. w21.07 22 ¶7–8

Kai labai laukiamas siuntinys niekaip neateina, suprantama, kyla susirūpinimas. Tačiau jeigu sužinai, kad siuntos pristatymas užtrunka dėl pateisinamų priežasčių, tikriausiai tau iškart atlėgsta ir toliau ramiai sau lauki. Kodėl mums būtina kantrybė, matome, pavyzdžiui, iš šių žodžių: „Greitai įgytas turtas greitai ir išnyksta, o jeigu jis uždirbamas po truputį, didėja“ (Pat 13:11). Ar įžvelgi čia gerą pamoką? Siekti tikslo pamažu, žingsnelis po žingsnelio, yra išmintinga. Patarlių 4:18 sakoma, kad „teisiųjų takas – lyg aušros šviesa, kuri vis skaistėja, iki nušvinta diena“. Iš šios eilutės suprantame, kad Jehova savo sumanymus žmonėms apreiškia pamažu. Krikščionio dvasinė pažanga irgi nebūna staigi. Jos negalima paskubinti. Artimam ryšiui su Jehova išsiugdyti reikia nemažai laiko. w21.08 8 ¶1, 3–4

Paskutinėms dienoms einant į pabaigą darbo turime apsčiai kaip niekad (Mt 24:14; Lk 10:2; 1 Pt 5:2). Tad negailime jėgų ir stengiamės nuveikti tarnyboje kuo daugiau. Vieni norėtume tapti pionieriais. Kiti galvojame apie tarnybą Betelyje ar mūsų teokratinėse statybose. Ir daugelis brolių stengiasi daryti pažangą siekdami tapti bendruomenės patarnautojais ir vyresniaisiais (1 Tim 3:1, 8). Kaip Jehova džiaugiasi matydamas tokį jo tarnų pasiaukojimą! (Ps 110:3) Jei nepavyksta pasiekti tam tikro tikslo, pasakyk Jehovai, kaip dėl to jautiesi (Ps 37:5–7). Taip pat pasiteirauk brandžių brolių patarimo, kaip galėtum pasitobulinti, ir jų pasiūlymus stropiai taikyk. Tada savo tikslą, tikėtina, pasieksi. w21.08 20 ¶1; 21 ¶4

Ar prisimeni pranašę Oną? Ši amžinga našlė net sulaukusi aštuoniasdešimt ketverių „nesitraukdavo iš šventyklos ir dieną naktį ėjo tarnystę Dievui“. Už tai Onai buvo atlyginta – jai teko džiaugsmas išvysti būsimąjį Mesiją (Lk 2:36–38). Šiais laikais pagyvenusieji rodo gerą pavyzdį jaunesniems. Paskatinkime pagyvenusiuosius išsikalbėti ir atidžiai klausykimės. Tikėtina, jie papasakos, kokių malonių akimirkų patyrė per ilgus savo tarnystės metus. Didelė vertybė Jehovos bendruomenei yra pagyvenusių brolių ir sesių sukaupta patirtis. Jie gali paliudyti, kaip Dievas laimina savo tautą ir juos asmeniškai, taip pat duoti patarimų, kad nekartotume jų padarytų klaidų. Tad semkis dvasinių gėrybių iš šio „išminties šaltinio“ (Pat 18:4). Jeigu artimiau susipažinsi su jais ir pabendrausi, išgirsi tikėjimą stiprinančių minčių. w21.09 3 ¶4; 4 ¶7–8; 5 ¶11, 13

Kad paskelbtų gerąją naujieną apie Karalystę, Dievo tarnai panaudoja įvairius savo gebėjimus bei įgūdžius, pranašo Izaijo vaizdingai pavadintus „tautų pienu“ (Iz 60:5, 16). Šie žmonės dirba evangelizacijos darbą 240-yje šalių ir kraštų ir platina leidinius daugiau kaip 1000 kalbų. Jehovai drebinant tautas žmonės priversti rinktis, kieno pusėn stos – rems jo Karalystę ar pasikliaus žmonių įkurtomis valdžiomis. Šiuo klausimu apsispręsti teks visiems. Dievo tarnai tvirtai nutarė likti politiškai neutralūs. Tiesa, jie laikosi valdžios išleistų įstatymų, tačiau į valstybės reikalus nesikiša (Rom 13:1–7). Jie supranta, kad žmonijos problemas išspręsti pajėgi tik Dievo Karalystė. Ta Karalystė nėra „iš šio pasaulio“ (Jn 18:36, 37). w21.09 17–18 ¶13–14

Jeigu tau artimas žmogus paliko Jehovą, labai svarbu, kad ir toliau reguliariai studijuotum ir apmąstytum Dievo Žodį, lankytum krikščionių sueigas. Joana, kurios tėvas ir sesuo paliko bendruomenę, sako: „Vidinės ramybės įgaunu skaitydama apie Abigailę, Esterą, Jobą, Juozapą ir Jėzų. Taip savo širdį ir protą pripildau pozityvių minčių ir skausmas atlėgsta.“ Taip pat svarbu melstis Jehovai. Kreipkis į jį kaskart, kai užeina bloga nuotaika. Maldauk Dievą padėti tau į viską žiūrėti jo akimis ir prašyk išmanymo, kad žinotum, ką daryti tavo aplinkybėmis geriausia (Ps 32:6–8). Tiesa, gali būti nelengva rasti žodžių savo jausmams išreikšti. Tačiau Jehova tave labai gerai supranta. Jis ragina tave išlieti jam savo širdį (Iš 34:6; Ps 62:7). w21.09 28 ¶9–10

Apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas po 32 m. e. m. Paschos matė nepaprastą regėjimą. Ant aukšto kalno, galbūt Hermono, Jėzus jų akivaizdoje atsimainė – „jo veidas sušvito kaip saulė, drabužiai pasidarė skaistūs kaip šviesa“ (Mt 17:1–4). Apaštalai išgirdo paties Dievo balsą: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš džiaugiuosi. Klausykite jo.“ Tie trys Jėzaus sekėjai išties visą gyvenimą klausė savo Mokytojo ir tuo parodė mums gerą pavyzdį. Jehova bendruomenės galva paskyrė tobulą vadovą – Jėzų Kristų (Ef 5:23). Būkime už tai dėkingi ir, sekdami apaštalų Petro, Jokūbo ir Jono pavyzdžiu, visada Jėzaus klausykime. Jeigu taip darysime, būsime laimingi ir išliksime siaurajame kelyje, vedančiame į gyvenimą. w21.12 22 ¶1; 27 ¶19

Vienas Korinte gyvenantis krikščionis ištvirkavo su tėvo žmona. Apaštalas Paulius paliepė bendratikiams pašalinti jį iš savo tarpo. To vyro palaidas gyvenimas darė blogą poveikį ir kitiems bendruomenės nariams, kai kurie netgi nebelaikė jo elgesio nuodėme (1 Kor 5:1, 2, 13). Kiek vėliau Paulius sužinojo, kad anas atskirtasis nuoširdžiai atgailavo. Apaštalas vyresniesiems nurodė: „Dabar mielai jam atleiskite ir jį paguoskite.“ Paulius buvo susirūpinęs, „kad pernelyg didelis liūdesys jo nesugniuždytų“. Jis atjautė atgailaujantį vyrą ir būgštavo, kad iš didelio nusiminimo jis gali pulti į neviltį (2 Kor 2:5–8, 11). Vyresniesiems dera sekti Jehovos gailestingumo pavyzdžiu. Tiesa, į nuodėmę žiūrėti pro pirštus nedera ir nusidėjusį bendratikį gali tekti griežtai sudrausminti. Tačiau jeigu tik yra pagrindas, ganytojai parodo jam gailestingumą. w21.10 11–12 ¶12–15

Užgautus jausmus galima prilyginti žaizdoms. Jos būna visokios – vienos tik įbrėžimai, kitos gilesnės. Gal esi kada įsipjovęs pirštą aštriu popieriaus krašteliu? Žaizda negili, truputį paperšti ir tiek. Kitą dieną nė nebeprisimeni. Tačiau jeigu susižaloji smarkiau ir žaizda gilesnė? Aišku, jos nekrapštysi ir nedraskysi. Tikriausiai skubėsi pas gydytoją, kad susiūtų ir aptvarstytų. Panašiai ir nuoskaudos gali būti mažesnės ir didesnės. Jeigu bičiulis nepagalvojęs ką lepteli ar padaro, tiek jau to. Greitai jam atleidi, o gal ir išvis nekreipi dėmesio. Bet kaip tada, jeigu jo poelgis palieka gilią emocinę žaizdą? Ar padės, jei nuolat apie tai galvosi ir apmaudausi? Būtų tas pat, kas žaizdą plėšyti. Tik pačiam žala. Daug geriau vadovautis priesaku, parinktu šios dienos citata. w21.12 12 ¶15

Tarkim, vyresniajam nerimą kelia bendratikio apranga ar šukuosena. Tačiau ar ji išties nesuderinama su Biblijos principais? Ar yra pagrindas su juo apie tai pasikalbėti? Kad išliktų objektyvus, vyresniajam vertėtų pasiteirauti kito vyresniojo ar dvasiškai brandaus skelbėjo nuomonės. Drauge jie galėtų apžvelgti, ką apie aprangą ir išvaizdą rašė apaštalas Paulius (1 Tim 2:9, 10 ir išn.). Jis mokė krikščionis rengtis padoriai, kukliai, su sveika nuovoka, bet nesudarė konkretaus sąrašo, kas yra priimtina, o kas ne. Kiekvienas turi teisę vadovautis savo sąžine. Jei bendratikio išvaizda su Biblijos principais nesikerta, pamokymo jam duoti nereikia. Turėkime omenyje, kad du dvasiškai brandūs krikščionys tam tikrais klausimais gali apsispręsti skirtingai. Nedera bendratikiui brukti asmeninio požiūrio. w22.02 16 ¶9–10

Kiek daug gera pasiekiame, jeigu ištikimai mylime vieni kitus! Kaip rašoma vienoje patarlėje, taip pelnome „malonę ir įžvalgaus žmogaus vardą Dievo ir žmonių akyse“. Be to, meilė skatina daryti gera, o „darydamas gera kitam, žmogus daro gera sau“. Dar kita patarlė patikina, kad ištikimai mylintis „ras gyvenimą, teisumą ir pagarbą“ (Pat 3:3, 4, išn.; 11:17; 21:21). Minėtose Biblijos eilutėse įžvelgiame tris paskatas ugdytis ištikimąją meilę. Pirma, taip pelnome Jehovos malonę. Antra, geradarystėmis jau dabar daug laimime, pavyzdžiui, įgyjame patikimų draugų. Ir trečia, už ištikimąją meilę ateityje mums bus atlyginta amžinuoju gyvenimu ir kitokiomis dovanomis. Tad tikrai svarbu įsiklausyti į šį Jehovos pamokymą: „Mylėkite vieni kitus ištikimąja meile, būkite vieni kitiems gailestingi.“ w21.11 8 ¶1–2

Jeigu per išmėginimą atsiskleidžia, kad turi kokią silpnybę, nenusimink. Imkis priemonių savo tikėjimą sustiprinti. Išbandymo akivaizdoje karštai melskis. Pripažink, kad neapsieisi be šeimos narių ir tikėjimo draugų pagalbos. Matydamas, kaip Jehova sunkiais gyvenimo momentais tave palaiko, įgysi daugiau pasitikėjimo, kad jis padės ištverti visus būsimus išmėginimus. Jėzus mokiniams sakė, kad jiems dar stinga tikėjimo. Tačiau jis nė kiek neabejojo, kad Jehovos padedami jie atlaikys visus būsimus išbandymus (Jn 14:1; 16:33). Jis žinojo, kad didįjį suspaudimą pergyvens milžiniška minia Dievo tarnų (Apr 7:9, 14). Tu būsi tarp jų, jeigu jau šiandien ugdai ir stiprini savo tikėjimą (Hbr 10:39). w21.11 25 ¶18–19

Aišku, mūsų stebuklingai niekas neapsaugos. Bet jeigu kliaujamės savo Dievu, amžiams tikrai nepražūsime. Jau artimoje ateityje mūsų pasitikėjimas Jehovos gelbstinčia galia bus išmėgintas. Kai tautų aljansas, Biblijoje pavadintas Gogu iš Magogo, puls Dievo tarnus, atrodys, kad mūsų gyvybė pavojuje. Kaip tada bus svarbu nė akimirką nesuabejoti, kad Jehova gali mus išvaduoti ir kad jis tai padarys! Kadangi niekada nesimokėme kariauti ir nesinaudojome ginklais, priešininkų akyse būsime tarsi bejėgės avys, kurių niekas nesaugo (Ez 38:10–12). Bet jie neturi dvasinio regėjimo ir nematys to, ką mes matysime, – daugybės angelų, susibūrusių ginti Dievo tautos. Kaip tie užpuolikai bus priblokšti, kai dangaus kareivijos atskubės mums į pagalbą! (Apr 19:11, 14, 15) w22.01 6 ¶12–13

Jehova rūpinasi kiekvienu savo tarnu, tai argi neturėtume rūpintis ir mes. Kuo uoliausiai vienas kitą saugokime ir globokime. Jeigu nejučia ką nors įskaudintume, nenuolaidžiaukime sau ir nesiteisinkime, esą žmogus pernelyg jautrus ir nemoka atleisti. Brolis ar sesė gali būti įžeidus dėl įvairių priežasčių. Galbūt dėl sunkios vaikystės ar kokių nors kitų aplinkybių jis jaučiasi menkavertis, todėl yra lengvai pažeidžiamas. Kiti į tiesos kelią stojo neseniai ir jiems reikia laiko, kol išmoks tinkamai žiūrėti į bendratikių trūkumus. Jeigu esame linkę greitai užsigauti, pripažinkime, kad įžeidumas yra savybė, su kuria būtina kovoti. Tik tada išsaugosime vidinę ramybę ir gerus santykius su kitais. w21.06 21 ¶7

Kai dėl ko nors kenčiame, daug jėgų suteikia atjautaus draugo paguoda. Ypač gerai mus supranta tie, kas patyrė panašių išbandymų. Būtent toks draugas yra Jėzus. Jis supranta, kaip jautiesi, žino, ką reiškia jaustis silpnam, bejėgiam ir su kokiais sunkumais turime kovoti, todėl „reikiamu metu“ sustiprins (Hbr 4:15, 16). Jėzus pats dėkingai priėmė angelo pagalbą Getsemanės sode. Tad ir mes naudokimės viskuo, ką Jehova mums teikia, – semkimės paguodos iš leidinių, filmuotų siužetų, sueigose sakomų kalbų, taip pat vertinkime vyresniųjų ir kitų brandžių krikščionių paramą (Lk 22:39–44). Didžiulę atgaivą gali suteikti malda. Kai meldžiamės, mus apima „Dievo ramybė, viršijanti žmogaus supratimą“ (Fil 4:6, 7). w22.01 18–19 ¶17–19

Pasitikėti Jehovos paskirtais atstovais mums gali būti sunku. Galime pradėti dvejoti, ar vadovaujantys broliai išties laikosi Jehovos nurodymų. Jeigu mums kyla panašių dvejonių, atminkime, kad Jehova atsakingų pareigų neskirtų asmeniui, kuriuo nepasitiki. Vadinasi, nepasitikėti bendruomenės vyresniaisiais reikštų nepasitikėti pačiu Jehova. Šiandien krikščionių bendruomenės veiklą prižiūri Jehovos paskirtas „ištikimas ir nuovokus vergas“ (Mt 24:45). Jis, kaip ir vadovaujantys broliai pirmajame amžiuje, organizuoja evangelizacijos darbą ir moko bendruomenių vyresniuosius. Pastarieji tiksliai laikosi vergo nurodymų ir atsakingai rūpinasi bendruomenių dvasine gerove. Tad jeigu klausome ištikimo vergo ir bendruomenės vyresniųjų, parodome, kad pasitikime Jehovos nustatyta tvarka. w22.02 4 ¶7–8

Kokia garbė ir laimė būti Jehovos liudytoju, vadintis paties Dievo vardu! Kiekvienam, kurio širdis „pasirengusi priimti tiesą, vedančią į amžiną gyvenimą“, stengiamės padėti tapti Dievo tarnu (Apd 13:48). Evangelizacijos darbas mums teikia daug džiaugsmo, lygiai kaip Jėzui. Sykį, mokiniams papasakojus, kiek gera tarnyboje nuveikė, jis „apimtas šventosios dvasios ėmė džiūgauti“ (Lk 10:1, 17, 21). Mums patikėta užduotis labai atsakinga. Apaštalas Paulius tai pabrėžė laiške savo jaunajam bendražygiui Timotiejui. „Žiūrėk, kaip elgiesi ir kaip mokai, nuolat tuo rūpinkis, – rašė jis ir pridūrė: – taip išgelbėsi ir save, ir savo klausytojus“ (1 Tim 4:16). Kadangi esame Dievo Karalystės valdiniai, viskas, ką darome, turi derintis su mūsų skelbiamomis tiesomis ir teikti Jehovai garbę (Fil 1:27). Apaštalas taip pat paragino Timotiejų žiūrėti, kaip moko kitus. Evangelizacijos darbas gelbsti gyvybes, todėl tarnybai privalu pareigingai ruoštis ir maldoje prašyti Jehovą mūsų pastangas laiminti. w21.10 24 ¶1–2

Norėdami „apsivilkti naują žmogų“ turime perprasti Jehovos mąstyseną ir sekti jo pavyzdžiu (Ef 4:23, 24). Privalome leisti, kad Dievo dvasia brandintų mumyse gražias savybes, veiktų mūsų mintis, jausmus ir elgesį. Iš ko akivaizdu, kad asmuo tapo „nauju žmogumi“? Iš to, kad jis myli Dievą ir artimą (Mt 22:36–39), stengiasi išsaugoti taikius santykius su kitais (Mt 5:9), elgiasi kantriai, maloniai (Kol 3:13) ir net per išmėginimus nepraranda džiaugsmo (Jok 1:2–4). Jis brangina visa, kas dora, teisinga, gera ir pats daro gera kitiems (Lk 6:35), o į užgaulę nereaguoja ūmiai (1 Kor 9:25, 27; Tit 3:2). Visi jo darbai liudija, kad jis tvirtai tiki Dievą (Jok 2:18). Kad apsivilktume „nauju žmogumi“, turime leisti Dievo dvasiai brandinti mumyse visas dorybes, išvardytas Galatams 5:22, 23 ir daugelyje kitų Biblijos eilučių. w22.03 8–9 ¶3–4

Vyresniesiems apaštalo Pauliaus pavyzdys turėtų įkvėpti entuziazmo skelbti gerąją naujieną ne tik einant per namus, bet ir įvairiomis progomis (Ef 6:14, 15). Be to, eidami į tarnybą su kitais, pavyzdžiui, su patarnautojais, vyresnieji gali juos lavinti (1 Pt 5:1, 2). Vyresnieji neturėtų dėl savo pareigų apleisti evangelizacijos darbo ar rūpinimosi savo namiškiais (Mt 28:19, 20). Galbūt ir tu viską apsvarstęs kartais matai, kad kurios nors užduoties imtis negali, nes tai pareikalaus per daug laiko ir jo nebeliks svarbesniems dalykams – rengti šeimos dvasinio ugdymo vakarą, skelbti gerąją naujieną ir šios tarnybos mokyti savo vaikus. Nesijausk dėl to kaltas. Jehova supranta, kad tu rimtai žiūri į visas savo pareigas. w22.03 27 ¶4, 7; 28 ¶8

Gal ir tau iš pradžių stigo ryžto tapti Jehovos liudytoju? Galbūt manei, kad kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis apie tikėjimą niekad neišdrįsi. Arba nuogąstavai, kad nuo tavęs nusisuks namiškiai ir draugai. Jeigu taip, gali savo studijuotoją suprasti, kai jis jaučiasi panašiai. Jėzus minėjo, kad priežasčių baimintis bus. Vis dėlto jis sakė mokiniams, kad baimei nepasiduotų ir nenustotų tarnauti Jehovai (Mt 10:16, 17, 27). Mokyk studijuotoją kalbėtis apie tikėjimą su kitais. Kai Jėzus siuntė apaštalus skelbti žinios apie Karalystę, šie, be abejo, jaudinosi. Kad jiems būtų drąsiau, Jėzus pamokė, ką ir kur reikia skelbti (Mt 10:5–7). Ar galėtum sekti Jėzaus pavyzdžiu? Patark studijuotojui, su kuo jis galėtų kalbėtis apie Biblijos tiesas. Verta ir jo paties paklausti, su kuo norėtų ta ar kita mintimi pasidalyti. Kad mokėtų ją perteikti savais žodžiais, drauge parepetuokite. w21.06 6 ¶15–16

„Akimirksniu parduotuvės ir seni pastatai pradėjo byrėti.“ „Visus apėmė panika [...]. Sako, tai truko vos dvi minutes, o man atrodo, kad visą amžinybę.“ Tai papasakojo žmonės, išgyvenę žemės drebėjimą, įvykusį Nepale 2015 metais. Tačiau kaip tik dabar, šią minutę, vyksta drebėjimas, purtantis ne vieną miestą ar šalį, o visą pasaulį. Pranašas Agėjas rašė: „Taip sako Jehova, kareivijų Viešpats: visai netrukus aš dar sykį sudrebinsiu dangų ir žemę“ (Ag 2:6). Agėjas kalbėjo ne apie įprastą žemės drebėjimą, po kurio visur lieka vien krūvos griuvėsių. Drebindamas tautas Jehova siekia kilnaus tikslo. Jis pats apie tai sako: „Visas tautas taip sudrebinsiu, kad visų tautų brangenybės suplauks į šiuos Namus, ir juos pripildysiu šlovės.“ w21.09 14 ¶1–3

Tvirtos draugystės pamatas – dažnas ir atviras bendravimas. Kai Jehovai išsakome savo jausmus, mintis ir rūpesčius, jis mato, kad juo pasitikime ir vertiname jo meilę (Ps 94:17–19; 1 Jn 5:14, 15). Stiprink draugystę ir su bendratikiais. Mūsų bendratikiai – dovana nuo Jehovos (Jok 1:17). Jis priėmė mus į savo dvasinę šeimą. Gera joje būti ir nuolat jausti tikėjimo brolių ir sesių meilę (Pat 17:17). Štai apaštalas Paulius apie kai kuriuos krikščionis taip ir pasakė: „Jie [...] buvo man didelė paguoda“ (Kol 4:10, 11). Net Jėzui Kristui reikėjo draugų paramos. Biblijoje pasakojama, kaip jį palaikė angelai ir žmonės, ir jis tą pagalbą labai vertino (Lk 22:43). Nesibijok papasakoti patikimam draugui, kas tave slegia. Nemanyk, kad tai būtų silpnumo požymis. Dievo bendruomenė – tavo saugi užuovėja. w21.04 24–25 ¶14–16

O kaip tada, jeigu nuoskaudos pamiršti niekaip negali? Santarvei išsaugoti dėk dar daugiau pastangų. Melsk Jehovą laiminti tą bendratikį (Lk 6:28). Ir maldoje prašyk įžvalgumo, kad pastebėtum gerąsias jo savybes, už kurias Dievas jį pamilo. Jei manytum, kad vis dėlto reikia su broliu ar sese pasikalbėti, rimtai pagalvok, kokia turėtų būti tavo nuostata. Geriausia daryti prielaidą, kad jis nenorėjo tavęs įskaudinti (Mt 5:23, 24). Šios nuostatos kalbėdamasis ir laikykis. O jeigu taikytis jis nelinkęs, prisimink apaštalo Pauliaus pamokymą: „Būkite pakantūs.“ Nenusivilk savo bendratikiu (Kol 3:13). Negiežk širdyje apmaudo, nes tai gali suardyti tavo ryšį su Dievu. Mylėk Jehovą labiau už viską – tada neužkliūsi už jokio suklupimo akmens (Ps 119:165). w21.06 23 ¶15