Liepa

Jehova savo Žodyje nurodė, kad neatgailaujantis asmuo turi būti atskirtas nuo bendruomenės. Toks drausminimas apsaugo kitus ir yra naudingas pačiam nusidėjėliui. Jeigu kuris nors bendratikis linkęs kritikuoti vyresniųjų sprendimą, būk atsargus. Tikriausiai jis nežino arba netgi nenori žinoti, ką bloga tas asmuo daro. Vyresnieji yra išsiaiškinę įvykio faktus, todėl išmintinga jais pasikliauti. Jie tikrai stengiasi laikytis Biblijos principų suvokdami, kad už savo sprendimus yra atsakingi pačiam Jehovai (2 Met 19:6). Palaikydamas vyresniųjų sprendimą galbūt netgi padėsi atskirtajam susiprotėti. „Nutraukti ryšius su sūnumi buvo labai sunku, – sako sesė Elizabeta. – Tačiau grįžęs į bendruomenę jis pripažino, kad jį atskyrė visai pagrįstai ir kad tai jam gera pamoka.“ w21.09 28–29 ¶11–12

Tikriausiai našlė būtų norėjusi paaukoti Jehovai daugiau, tačiau neturėjo iš ko. Ji padarė tiek, kiek galėjo. Jėzus žinojo, kad dangiškasis Tėvas tos moters auką labai vertina. Todėl pamoka mums tokia: Jehova džiaugiasi, jeigu darome dėl jo geriausia, ką galime, tarnaujame jam visa širdimi ir visa siela (Mt 22:37; Kol 3:23). Dievui miela matyti, kaip aukojame jam savo laiką ir jėgas – uoliai darbuojamės tarnyboje ir šloviname jį bendruomenės sueigose. Ko dar pasimokome iš šio pasakojimo? Pagalvok, ką iš bendratikių reikėtų patikinti, kad Jehova jo pastangas vertina. Pavyzdžiui, gal kuri nors vyresnio amžiaus sesė jaučiasi nebenaudinga, nes nebeturi sveikatos ir jėgų nuveikti tarnyboje tiek, kiek anksčiau? Gal ji dėl to save kaltina? w21.04 6 ¶17, 19–20

Jehova pačiu tinkamiausiu metu pašalins žemėje visą blogį. Jis kantriai to meto laukia, o tuo tarpu buria milijonus doraširdžių žmonių į savo tautą, kad jam tarnautų ir jį šlovintų. Visi tie žmonės yra dėkingi Dievui už jo didžią kantrybę. Jie džiaugiasi, kad galėjo ateiti į šį pasaulį, savo Kūrėją pažinti, pamilti ir jam pasiaukoti. Milijonai jų liks ištikimi Jehovai iki pat galo ir už tai gaus dosnų atlygį. Tai bus akivaizdus įrodymas, kad Dievas laukė ne tuščiai. Nors Šėtonas visur sėja skausmą ir kančias, Jehova, „laimingasis Dievas“, žino, kad tai truks nebeilgai (1 Tim 1:11). Mes irgi galime džiugiai laukti laiko, kai Visagalis pašlovins savo didingą vardą, apgins savo teisę į viešpatystę, pašalins blogį ir mūsų vargus. Tad būkime pasiryžę ištverti negandas ir guoskimės mintimi, kad Jehova mus atjaučia. w21.07 13 ¶18–19

Anais laikais daug žmonių Jėzumi netikėjo. Jie laikė jį tik neturtingo dailidės sūnumi iš menkai žinomo miesto Nazareto. Net vienas iš Jėzaus sekėjų, Natanaelis, pirmąsyk apie jį išgirdęs skeptiškai paklausė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ Gal jis prisiminė pranašystę iš šventųjų raštų, kad Mesijas gims Betliejuje, o ne Nazarete (Mch 5:2). Senovėje Izaijas pranašaudamas apie būsimąjį Mesiją klausė: „Kam gi rūpėjo jo kilmė?“ (Iz 53:8). Žydams reikėjo tik patyrinėti faktus ir būtų išsiaiškinę, kad Jėzus išties gimė Betliejuje ir kad jo protėvis yra karalius Dovydas (Lk 2:4–7). Jie būtų supratę, kad žodžiai iš Michėjo 5:2 tiksliai išsipildė. Tačiau žmonės į faktus nesigilino. Jie padarė skubotas išvadas ir Jėzaus nepripažino. w21.05 2–3 ¶4–6

Tie, kurie į pamokymą nuolankiai įsiklausė, buvo laiminami. Vienas tokių – dievobaimingas vyras Jobas. Didelės emocinės įtampos paveiktas jis prišnekėjo, ko nederėtų. Bet kaip reagavo, kai Elihuvas ir pats Dievas jį dėl to papeikė? Jobas nuolankiai pripažino: „Aš iš tiesų kalbėjau, ko neišmanau [...]. Tad atsiimu savo žodžius, dulkėse ir pelenuose atgailauju“ (Job 42:3–6, 12–17). Elihuvo draugiškai paprotintas Jobas neįsižeidė. Nors buvo daug vyresnis, nuolankiai į bičiulio žodžius įsiklausė (Job 32:6, 7). Tad ir mes nemanykime, kad bendratikis be reikalo dėl mūsų sunerimęs ar kad yra per jaunas patarinėti. Išties, kuriam Dievo tarnui nereikia ugdytis krikščioniškų savybių ir daryti pažangos tarnyboje? w22.02 11 ¶8; 12 ¶12

Bendruomenėje visi turime puoselėti tarpusavio santarvę ir meilę, kad niekas nesijaustų esąs nereikalingas. Tad labai daug priklauso ir nuo tavo žodžių bei elgesio. Bendruomenėje yra nemažai brolių ir sesių, kurių artimieji Jehovai netarnauja. Ką galėtum daryti, kad jie jaustųsi mylimi? Susidraugauk su naujais žmonėmis. Naujus žmones bendruomenėje dera sutikti šiltai (Rom 15:7). Tai reiškia ne tik pasisveikinti. Turėtume su jais susidraugauti. Tad rodyk jiems nuoširdų dėmesį. Pernelyg nesikišdamas į asmeniškus reikalus, pasistenk suprasti, kokių sunkumų jie patiria. Tų, kurie nelabai linkę atvirauti, primygtinai neklausinėk. Būk taktiškas ir kantrus. Pavyzdžiui, galėtum pasiteirauti, kaip jie sužinojo tiesą iš Biblijos. w21.06 11 ¶13–14

Esame dėkingi Jehovai, kad subūrė mus į „vieną kaimenę“ ir paskyrė mums „vieną ganytoją“. Knygoje Organizuotai vykdome Jehovos valią (165 puslapis) rašoma: „Esi [...] vieningoje brolijoje. Tai didelė garbė, tačiau sykiu ir atsakomybė, nes puoselėti santarvę privalo kiekvienas krikščionis [...]. Jeigu mokomės į brolius ir seses žiūrėti taip, kaip žiūri Jehova, džiaugsimės su jais artima draugyste.“ Jehovai brangūs visi jo tarnai, visi jo „mažutėliai“. Ar tu juos irgi brangini? Jeigu darai jiems gera, Jehova tai tikrai pastebi ir labai vertina (Mt 10:42). Taigi, savo bendratikius nuoširdžiai mylėkime. Būkime atsargūs, „kad neduotume broliui pagrindo pasipiktinti ar suklupti“ (Rom 14:13). Laikykime kitus aukštesniais už save ir iš širdies atleiskime jų prasikaltimus – tada ir mums niekas netaps suklupimo akmeniu. Visi „siekime to, kas kuria santarvę ir kas padeda vienam kitą ugdyti“ (Rom 14:19). w21.06 24 ¶16–17

Turime stropiai studijuoti ir gyvenime taikyti Dievo Žodžio ir jo organizacijos pamokymus. Tik taip galime išsiugdyti krikščioniškas dorybes ir gerai pažinti Dievą. Kai ko galime pasimokyti ir iš vieno Jėzaus palyginimo. Mūsų skelbiamą žinią apie Karalystę jis sugretino su sėklele, kurią žemdirbys beria į dirvą. Jėzus sakė: „Sėkla dygsta, auga, ir jis [žemdirbys] nežino kaip. Žemė savaime brandina vaisių – pirma išaugina želmenį, paskui varpą, galiausiai varpoje sunokina grūdą“ (Mk 4:27, 28). Su žmogumi, priėmusiu Karalystės žinią, yra panašiai kaip su augalu. Kaip augalas stiebiasi ir vaisių nokina iš lėto, taip ir tas žmogus dvasiškai bręsta palengva. Todėl savo studijuotojo pažangą pastebime ne iš karto. Kad jo ryšys su Jehova stiprėja, tampa akivaizdu tada, kai jis ima derinti savo gyvenimą su Jehovos valia (Ef 4:22–24). Atminkime, kad mes studijuotojo dvasinės pažangos nepagreitinsime – ji yra Dievo rankose. w21.08 8–9 ¶4–5

Kaip suprasti žodžius „džiaugtis tuo, ką akys mato“? Reikia vertinti, ką turi, ir būti patenkintam esamomis aplinkybėmis. Tai daug geriau nei „gyventi troškimais“ – svajoti apie ką nors neįmanomo. Laimingi būsime, jeigu stengsimės stropiai atlikti paskirtas užduotis ir sieksime realistiškų tikslų. Bet ar tikrai įmanoma nuolat džiaugtis dalykais, kuriuos mūsų akys mato diena iš dienos? Juk mums norisi vis ko nors naujo. Taip, tikrai įmanoma. Tuo įsitikinsime panagrinėję Mato 25:14–30 užrašytą Jėzaus palyginimą apie talentus. Šis palyginimas sužadins mums dar didesnį dėkingumą už visa, kuo jau dabar esame laiminami. w21.08 21 ¶5–6

Jehova su atjauta rūpinasi „tais, kurių dvasia sugniužusi ir prislėgta“. Mes visi – ne tik vyresnieji – galime sekti jo pavyzdžiu ir palaikyti tikėjimo brolius ir seses. Domėkimės, kaip jiems einasi, ir patikinkime, kad Jehova juos myli (Pat 19:17). Kad nesumenkintume jų savivertės, patys būkime nuolankūs ir kuklūs. Nesipuikuokime, nekurstykime pavydo jausmo. Geriau savo gebėjimus ir žinias panaudokime vienas kitam drąsinti (1 Pt 4:10, 11). Kaip dera elgtis su bendratikiais, matome ir iš Jėzaus pavyzdžio. Didingesnio už jį žmogaus žemėje nėra buvę. Tačiau Jėzus visada išliko „romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11:28–30). Jis mokė paprastais žodžiais ir palyginimais, kad visi lengvai suprastų (Lk 10:21). w21.07 23 ¶11–12

Skirk laiko pasikalbėti su pagyvenusiais broliais ir sesėmis. Tiesa, jų akys gal jau aptemusios, žingsniai lėti, kalba neaiški, tačiau širdyje jie jauni ir Jehovos akyse yra užsipelnę „gerą vardą“ (Mok 7:1). Atmink, kodėl Jehova juos taip brangina, ir rodyk jiems pagarbą. Mokykis iš Eliziejaus. Paskutinę dieną, kurią praleido su pranašu Eliju, jis nuo savo mokytojo nesitraukė nė per žingsnį. „Aš tavęs nepaliksiu!“ – triskart pareiškė Eliziejus (2 Kar 2:2, 4, 6). Maloniai paprašyk ilgamečių Jehovos tarnų papasakoti apie savo praeitį (Pat 1:5; 20:5). Galėtum, tarkim, pasiteirauti: „Kaip įsitikinai, kad Biblijoje rašoma tiesa?“ „Kokie gyvenimo įvykiai labiausiai suartino tave su Dievu?“ „Kas padėjo tarnauti jam su džiaugsmu?“ (1 Tim 6:6–8). Tada atidžiai klausykis. w21.09 5 ¶14; 7 ¶15

Kodėl mes vykdome priesaką skelbti žmonėms Biblijos tiesas ir juos mokyti? Pirmiausia todėl, kad mylime Jehovą (1 Jn 5:3). Prisimink, kaip meilė Dievui tave paskatino imtis evangelizacijos darbo. Pirmą kartą belsdamasis į nepažįstamo žmogaus duris tikriausiai labai jaudinaisi. Tačiau žinojai, kad liudyti tiesą yra Jėzaus pavesta užduotis, todėl baimė tavęs nesulaikė. Be abejo, laikui bėgant įgijai vis daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. O kaip einasi pradėti Biblijos studijas? Gal vis dar nedrįsti jų niekam pasiūlyti? Jeigu taip, prašyk Jehovą ryžto. Jis gali tau padėti ir sustiprinti tavo norą imtis mokymo darbo. w21.07 3 ¶7

Senovėje vergams įdegindavo žymes, rodančias, kas yra jų šeimininkas. Šiandien valdžios irgi norėtų visus žmones paženklinti tarsi „žyme ant dešinės rankos arba ant kaktos“, kitaip tariant, užsitikrinti visokeriopą jų paramą. Ar esame pasiryžę nesiduoti paženklinami ta žyme? Ar mūsų nusistatymas neturėti nieko bendra su šio pasaulio politika tvirtas? Valdžios, kaip Apreiškimo knygoje rašoma, darys viską, „kad žmogus, neturintis tos žymės, negalėtų nei pirkti, nei parduoti“ (Apr 13:17). Taigi Jehovos tarnai neišvengs sunkumų ir pavojų. Tačiau leistis paženklinami ta žyme negalime, žinodami, kad už tai laukia Dievo rūstybė (Apr 14:9, 10). Ant mūsų rankos turi būti visai kitokia žymė – „Priklausau Jehovai“ (Iz 44:5). Todėl dabar pats metas ugdytis ištikimybę Dievui, kad jis mus pripažintų vertais išgelbėjimo. w21.09 18 ¶15–16

Tarnyboje pasitelk į pagalbą bendratikius. Štai apaštalas Paulius mokė savo jaunąjį bendražygį Timotiejų, kaip dera skelbti gerąją naujieną, ir ragino perduoti šią patirtį kitiems (1 Kor 4:17). Mes irgi galime mokytis iš patyrusių bendruomenės skelbėjų. Taip pat turime melsti Jehovą pagalbos. Kaskart, kai išeini į tarnybą, melsk Jehovą vadovavimo. Be jo šventosios dvasios paramos mes nieko nenuveiktume (Ps 127:1; Lk 11:13). Prašyk konkrečių dalykų, pavyzdžiui, kad nukreiptų tave pas žmogų, trokštantį dvasinės atgaivos. Be to, skirk laiko asmeninėms studijoms. Biblijoje rašoma, kad mums būtina „įsitikinti, kokia yra Dievo valia – kas gera, priimtina ir tobula“ (Rom 12:2). Žmonės jaučia, ar mes patys esame įsitikinę tuo, ką jiems kalbame apie Dievą. w21.05 17–18 ¶14–16

Tikriausiai ir tu nusiminei, jeigu tavo mokinys nedarė pažangos ir studijas teko nutraukti. O gal išgyveni dėl to, kad nė vienas tavo studijuotojas taip ir nepasikrikštijo? Ar turėtum save kaltinti ir daryti išvadą, kad Jehova tavo tarnybos nelaimina? Kaip tad savo tarnų pastangas vertina Jehova? Kad ir kaip žmonės reaguotų, jam svarbiausia mūsų pastangos, uolumas ir meilė. Jis vertina mūsų pastangas ir ištvermę. Apaštalas Paulius rašė: „Dievas juk nėra neteisingas, jis nepamirš jūsų darbų ir meilės, kurią jo vardui parodėte ir teberodote tarnaudami šventiesiems“ (Hbr 6:10). Jis tikrai atmena visus mūsų gerus darbus, net jeigu nepasiekiame norimų rezultatų. Ir mes niekada nepamirškime Pauliaus žodžių, parinktų šios dienos citata. w21.10 25 ¶4–6

Su savo mokiniais Jėzus elgėsi meilingai. Jis žinojo, kad jų gebėjimai ir aplinkybės skiriasi, todėl nesitikėjo, kad visi pajėgs atlikti tokias pat užduotis ir tarnyboje nuveiks tiek pat. Svarbiausia Jėzui buvo tai, kad jo sekėjai darbuojasi iš širdies. Kad Kristus nebuvo pernelyg reiklus, liudija ir jo palyginimas apie talentus. Jis kalbėjo apie šeimininką, kuris trims savo vergams pavedė tvarkyti jo turtą. Visi gavo po dalį – „kiekvienas pagal sugebėjimus“. Du vergai stropiai dirbo ir patikėtas lėšas padvigubino. Nors vienas iš jų uždirbo daugiau už antrąjį, šeimininkas abudu pagyrė tokiais pat žodžiais: „Puiku! Esi geras ir ištikimas vergas“ (Mt 25:14–23). Jėzaus nuostata ir šiandien tokia pat. Iš savo sekėjų jis tikisi tik tiek, kiek leidžia jų gebėjimai ir gyvenimo aplinkybės, ir džiaugiasi nuoširdžiu kiekvieno darbu. Mes irgi vertinkime savo brolių ir sesių tarnystę. w21.07 23 ¶12–14

Karaliui Dovydui pagailos kartais pristigdavo. Kai šiurkštuolis Nabalas jo vyrams nepagarbiai atšovė neketinantis sušelpti maistu ir pavarė juos nuo savęs, Dovydas labai užsirūstino ir jau buvo pasiruošęs nužudyti ne tik Nabalą, bet ir visus jo šeimynos vyrus. Laimei, supratingoji Nabalo žmona Abigailė suskubo veikti ir atkalbėjo Dovydą nuo kraujo praliejimo (1 Sam 25:9–22, 32–35). Taigi, pykčio pagautas Dovydas buvo pasirengęs įvykdyti Nabalui ir jo vyrams mirties nuosprendį. Taip pat ir turtuoliui, apie kurį kalbėjo pranašas Natanas. Apmąstant pastarąjį nutikimą galbūt kyla klausimas, kaip šis geraširdis vyras galėjo taip negailestingai pasmerkti žmogų myriop. Turėkime omenyje, kad tuo metu Dovydo sąžinė buvo sutepta, jis buvo dvasiškai pasiligojęs. O vienas iš dvasinio negalavimo požymių – negailestingumas. w21.10 12 ¶17–18; 13 ¶20

Kaip rodo apaštalo Petro žodžiai, parinkti dienos citata, ką reiškia būti šventam, geriausiai matome iš paties Jehovos tobulo pavyzdžio. Tiesa, gali atrodyti, kad mums, netobuliems, tai neįmanoma. Net ir apaštalas Petras darė klaidų. Vis dėlto, apskritai vertinant, jo gyvenimas liudija, kad galime būti šventi. Vadinamieji šventieji paveiksluose neretai vaizduojami paniurę, susisieloję, iškankintais veidais. Bet ar sielvartinga veido išraiška tikrai liudija, kad žmogus yra šventas? Biblijoje rašoma, kad ir Dievas, ir tie, kurie jam tarnauja, yra laimingi (Ps 144:15; 1 Tim 1:11). Jėzus netgi pasmerkė žmones, kurie tik išoriškai atrodė dievoti ir šventi, o viduje tokie nebuvo (Mt 6:1; Mk 12:38). Tikrieji krikščionys semiasi žinių iš Biblijos ir pažįsta Jehovą, todėl gerai suvokia, kas iš tiesų yra šventumas. Taip pat jie supranta, kad Dievas žmones myli ir niekada neduoda per sunkių užduočių. w21.12 2 ¶1, 3

Tai, kad galime Dievą šlovinti ir jam tarnauti, yra bene didžiausia jo dovana. Meilė Kūrėjui skatina mus „laikytis jo įsakymų“ (1 Jn 5:3). Vieną iš tų įsakymų mums perdavė jo Sūnus. Jis paliepė daryti jo mokiniais ir krikštyti visų tautų žmones (Mt 28:19). Jėzus taip pat prisakė mylėti vienam kitą (Jn 13:35). Jeigu tuos įsakymus vykdome, Jehova priima mus į pasaulinę savo tarnų šeimą (Ps 15:1, 2). Meilė yra ryškiausia Jehovos savybė (1 Jn 4:8). Jis mylėjo mus ir tada, kai jo nepažinojome (1 Jn 4:9, 10). Sekime jo pavyzdžiu ir mylėkime artimą (Ef 5:1). Mylėkime visus žmones. Paskutinėmis senojo pasaulio dienomis stenkimės su meile padėti žmonėms pažinti Dievą (Mt 9:36–38). Aiškinkime jiems, ko reikia, kad Jehova priimtų juos į savo šeimą. w21.08 5–6 ¶13–14

Jėzus labai mylėjo Jehovą. Todėl su atsidavimu vykdė jo valią ir aukojosi dėl žmonių (Jn 14:31). Gyvendamas žemėje jis rodė visiems atjautą, gailėjo netgi tų, kurie buvo jam priešiški. Jėzus nenuilsdamas skelbė gerąją žinią apie Dievo Karalystę (Lk 4:43, 44). Ir galiausiai, norėdamas atverti žmonijai kelią į amžinąjį gyvenimą, netgi leidosi nusidėjėlių suimamas, kankinamas ir nužudomas. O iš ko matosi, kad mes mylime Jehovą? Ne tik iš to, kad jam pasiaukojome ir pasikrikštijome, bet ir iš meilės žmonėms. Juk apaštalas Jonas rašė: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nėra matęs“ (1 Jn 4:20). w22.03 10 ¶8–9

Šiandien gali būti nelengva rasti laiko draugystei su Jehova puoselėti. Turime tiek visokių reikalų, kad dvasinei veiklai dienotvarkėje, regis, nelieka vietos. Darbas, šeima, kitos pareigos atima daug jėgų ir gali atrodyti, jog nebėra kada melstis, studijuoti ar susikaupti apmąstymams. Daug laiko gali suryti ir kiti užsiėmimai, pavyzdžiui, laisvalaikio pomėgiai ir pramogos. Tiesa, atokvėpis visiems reikalingas, jis atgaivina, atšviežina jėgas. Tačiau jeigu poilsiausime be saiko, tikriausiai nebebus kada rūpintis savo dvasiniais poreikiais. Tad turime elgtis protingai ir gerai naudoti laiką (Pat 25:27; 1 Tim 4:8). w22.01 26 ¶2–3

Jehova norėjo, kad izraelitai mylėtų ne vien tautiečius. Tokie pat geraširdiški jie turėjo būti ir svetimšaliams. Apie tai aiškiai sakoma Kunigų 19:33, 34. Su kitataučiais reikėjo elgtis kaip su vietiniais. Pavyzdžiui, Jehova buvo nurodęs, kad derliaus likučius laukuose ir vynuogynuose izraelitai leistų rinkti ne tik tautiečiams, bet ir kitataučiams (Kun 19:9, 10). Panašiai ir krikščionys turi mylėti visus žmones (Lk 10:30–37). Šiais laikais daugybė emigrantų keliasi gyventi į kitus kraštus. Galbūt ir tavo kaimynystėje yra įsikūręs ne vienas atvykėlis. Su visais jais elkimės kilniai ir pagarbiai. w21.12 12 ¶16

Jeigu Jehovos pagalba ir vadovavimu kliausimės jau dabar, pasitikėsime juo ir ateityje. Tarkim, darbdavio prašai suteikti laisvadienių ar pakoreguoti darbo grafiką, kad galėtum dalyvauti suvažiavime ar kongrese, lankyti visas bendruomenės sueigas arba daugiau laiko skirti tarnybai. Kaip tada, jeigu jis nesutinka daryti jokių nuolaidų? Ar nepristigsi tikėjimo, kad Jehova tavęs nepaliks ir pasirūpins būtiniausiomis reikmėmis? (Hbr 13:5) Daugelis visalaikių tarnų galėtų papasakoti, kaip Jehova ne kartą jiems padėjo pačiu laiku. Jehova tikrai yra ištikimas Dievas. Jis su mumis, tad neturime ko bijoti. Jeigu visomis jėgomis stengiamės vykdyti Dievo valią, jis mūsų nepaliks. w22.01 7 ¶16–17

Kai vyresnieji nusprendžia, kad asmenį reikia atskirti nuo bendruomenės, tai gali tapti mums išmėginimu. Jeigu atskirtasis yra tavo giminaitis arba geras bičiulis, gal imi būgštauti, kad vyresnieji į kai kurias aplinkybes neatsižvelgė. Gal atrodo, kad Jehova tą bylą būtų išsprendęs kitaip? Kas padės išsaugoti deramą požiūrį? Atminkime, kad atskirti neatgailaujančius nusidėjėlius nuo bendruomenės prisakyta paties Jehovos. Pirmiausia taip apsaugoma bendruomenė. Juk asmuo, kuris dėl savo blogo poelgio nesigaili, kitiems darytų blogą įtaką (Gal 5:9). Be to, griežtas drausminimas nusidėjėliui gali išeiti į gera. Jeigu jam būtų leista likti bendruomenėje, vargu ar susiprastų, kaip sunkiai nusikalto. Jis nejaustų paskatos taisyti mąstyseną ir taikytis su Jehova (Mok 8:11). Neabejok, kad vyresnieji nieko neatskiria nuo bendruomenės lengva ranka. w22.02 5 ¶13–14

Kantrybės ypač reikia, jeigu bendratikis Biblija pagrįsto pamokymo iš pradžių neklauso ir nenori nieko keisti. Neturėtum ant jo supykti. Maldose prašyk Jehovą padėti bendratikiui suvokti, kuo tas pamokymas jam naudingas. Gal broliui tiesiog reikia laiko viską permąstyti. Jeigu būsi kantrus ir malonus, į tavo žodžius jis mieliau įsiklausys. Suprantama, mokant kitus nedera primesti savo nuomonės, visada remkis Dievo Žodžiu. Galvok ne vien apie tai, ar pamokymas geras, bet ar jį bus lengva priimti (Pat 27:9). w22.02 18 ¶17; 19 ¶19

Tarkim, prašėme Dievą, kad suteiktų jėgų atlaikyti išmėginimą arba padėtų kovoti su kokia nors silpnybe. Tačiau atrodo, kad Jehova delsia patenkinti mūsų prašymą. Gal svarstome, kodėl jis neatsako į mūsų maldas iš karto. Aišku, jis mato, kad nuoširdžiai juo pasitikime (Hbr 11:6). Tačiau jis nori žinoti, kad ne tik prašome pagalbos, bet ir patys stengiamės daryti visa, ką galime, ir vykdyti jo valią (1 Jn 3:22). Taigi mums būtina kantriai ir ryžtingai su savo silpnybe kovoti. Kad ne į visas savo maldas atsakymo sulauksime greitai ir kad turime būti atkaklūs, galime suprasti iš šio Jėzaus paraginimo: „Prašykite, ir bus jums duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus atidaryta. Mat kiekvienas prašantis gauna, kiekvienas ieškantis randa ir kiekvienam beldžiančiam bus atidaryta“ (Mt 7:7, 8). w21.08 8 ¶1; 10 ¶9–10

Galbūt tu jau gerai išmanai Biblijos mokymus. Tačiau ir toliau ją studijuok, stiprink savo tikėjimą (Joz 1:8). Atkreipk dėmesį, kaip tiksliai pildosi jos pranašystės ir kaip vieningai jos rašytojai plėtoja tą pačią pagrindinę temą. Tada niekas neprivers tavęs suabejoti, kad esame Dievo sukurti ir kad jis yra Biblijos Autorius (2 Tim 3:14; 2 Pt 1:21). Tyrinėdamas Dievo Žodį mąstyk ir apie jame duodamus vertingus pamokymus. Paimkime pavyzdžiu apaštalo Pauliaus žodžius, kad kai kurie žmonės, užvaldyti godumo pinigams, nuklysta nuo tikėjimo ir „varsto save daugybe skausmų“ (1 Tim 6:9, 10; Pat 28:20; Mt 6:24). Ar taip nėra šiandien? Kaip gerai, kad Šventasis Raštas įspėja mus saugotis godumo! O kokie jame užrašyti patarimai pravertė tau? Kuo tvirčiau įsitikinsi, kad Biblijos pamokymai išmintingi, tuo labiau jais pasikliausi (Jok 1:5). Jais vadovaudamasis nestokosi džiaugsmo (Iz 48:17, 18). w21.08 17–18 ¶12–13

Jeigu tavo plaukus metai jau nudažė sidabru, neabejok, kad Jehova prisimena visus tavo gerus darbus. Tu uoliai prisidėjai prie evangelizacijos. Taip pat ištvėrei ne vieną išbandymą, gal net itin sunkų, tvirtai laikeisi Biblijoje nusakytų dorovės principų, atsakingai vykdei patikėtas pareigas ir mokei kitus. Iš visų jėgų stengeisi neatsilikti nuo sparčiai priekin žengiančios Jehovos organizacijos. Be to, drąsinai visalaikius tarnus. Už tokią ištikimą tarnystę Jehova tau didžiai dėkingas. Kaip giedojo psalmininkas, „savo ištikimųjų jis nepaliks“ (Ps 37:28). Įsiklausyk į jo malonų patikinimą: „Būsiu toks pat, kai pasensite, jus nešiosiu, kai pražilsite“ (Iz 46:4). Ir nemanyk, kad dėl savo amžiaus nebesi krikščionių bendruomenei naudingas. w21.09 3 ¶4

Jehova labai išmintingas. Biblijoje rašoma, kad „išmintis iš aukštybių [...] pilna gailestingumo ir gerų vaisių“ (Jok 3:17). Dievas myli savo vaikus ir žino, kad elgdamasis su jais gailestingai pasieks daug gera (Iz 49:15). Jeigu jis nebūtų gailestingas, netobuli žmonės neturėtų jokios vilties. Jehova tai puikiai supranta. Tačiau jis ir nenuolaidžiauja. Jis aiškiai mato, kada yra, o kada nėra pagrindo asmens pasigailėti. Pavyzdžiui, kokia yra Jehovos nuostata, jeigu jo tarnas ima sąmoningai nuodėmiauti? Tai suprantame iš šių apaštalo Pauliaus žodžių: „Rašau, kad nebebendrautumėte su tokiu“ (1 Kor 5:11). Neatgailaujantis nusidėjėlis turi būti atskirtas nuo bendruomenės. Taip apsaugomi kiti krikščionys ir parodoma pagarba šventoms Dievo normoms. w21.10 9–10 ¶7–8

Jehovai gyrių teikiame remdami Karalystės darbą aukomis. Izraelitams nederėjo pasirodyti Jehovos akivaizdoje „tuščiomis rankomis“ (Įst 16:16). Jie turėjo atnešti jam auką, kokią išgalėdavo. Taip žmonės išreikšdavo Dievui padėką už visas jo teikiamas gėrybes. O kaip mes galime atsidėkoti Jehovai už meilę ir jo dvasines dovanas? Viena, pagal galimybes finansiškai remdami savo bendruomenę ir organizacijos pasaulinį darbą. Apie tai kalbėjo ir apaštalas Paulius: „Jei žmogus duoda noriai, jo dovana Dievui itin patinka – dovana iš to, ką jis turi, o ne iš to, ko neturi“ (2 Kor 8:4, 12). Kiekvieną mūsų nuoširdžią auką – net ir pačią menkiausią – Jehova labai vertina (Mk 12:42–44). w22.03 24 ¶13

Pašalinti išmėginimų, kuriuos patiria Jehovos tarnai, vyresnieji negali. Tačiau Dievas ganytojus yra įpareigojęs jo kaimenės avis drąsinti, remti ir guosti. Vyresnieji turi daugybę reikalų, tad kaip jiems rasti laiko teikti kitiems dvasinę pagalbą? Pasimokyti jie gali iš apaštalo Pauliaus. Paulius žiūrėjo, už ką galėtų brolius pagirti ir kaip pakelti jiems dvasią. Vyresniesiems jis yra puikus švelnumo ir atjautos pavyzdys (1 Tes 2:7). Apaštalas bendratikius vis patikindavo savo ir Jehovos meile (2 Kor 2:4; Ef 2:4, 5). Jis laikė juos draugais ir nepraleisdavo progų su jais pasibūti. Paulius bendratikiais pasitikėjo ir nebijojo jiems atskleisti savo paties būgštavimų ar trūkumų (2 Kor 7:5; 1 Tim 1:15). Tačiau jis susitelkė ne į savo problemas, o kaip galėtų padėti kitiems. w22.03 28 ¶9–10