Rugpjūtis

Taip sakydamas Jėzus tikriausiai turėjo omenyje romėnų karius, vinimis pervėrusius jam rankas ir kojas. Nors kentė nepelnytai, Jėzus nepasidavė pagiežai ir pykčiui (1 Pt 2:23). Mes, kaip ir Jėzus, turime būti pasiruošę atleisti (Kol 3:13). Kai kurie žmonės, tarkim giminaičiai, nepritaria mūsų įsitikinimams bei gyvensenai ir yra mums priešiški. Galbūt jie mus šmeižia, žemina kitų akyse, naikina mūsų literatūrą ar netgi grasina susidoroti. Negiežkime ant jų apmaudo, verčiau prašykime Jehovą atverti jiems akis, kad galiausiai ir jie pasirinktų tiesos kelią (Mt 5:44, 45). Dovanoti, ypač už didelę neteisybę, gali būti nelengva. Tačiau jeigu kauptume širdyje kartėlio nuodus, kenktume tik sau patiems. (Palygink su Psalmyno 37:8.) Tad patyrę kokią nors neteisybę pykčiui nepasiduokime ir pasistenkime atleisti (Ef 4:31, 32). w21.04 8–9 ¶3–4

Jeigu kuris nors tavo šeimos narys buvo atskirtas nuo bendruomenės, tikriausiai labai nuliūdai. Pagalvok, kaip Jehovai gėlė širdį, kai dalis jo dangiškosios šeimos narių nuo jo nusisuko (Jud 6). Ir kaip Dievą liūdino nuolatinis jo išrinktosios tautos Izraelio maištavimas (Ps 78:41). Tad jis gerai supranta, kaip tau sunku dėl artimo žmogaus nuopuolio. Jis tave atjaučia ir tikrai nori paguosti ir palaikyti. Jeigu sūnus ar dukra palieka bendruomenę, tėvai neretai ima svarstyti, ką jie pražiūrėjo. Vienas brolis pasakoja: „Kaltinau save. Naktimis sapnuodavau košmarus.“ Panašiai buvo ir vienai sesei. Ji sako: „Svarsčiau, ką padariau ne taip. Manęs neapleido mintis, kad nesugebėjau sūnaus širdyje įskiepyti tiesos.“ w21.09 26 ¶1–2, 4

Kai kuriems atrodo, kad Jehovos liudytojai nieko apie Bibliją neišmano, nes nebaigė teologijos mokyklų. Tad kaip žmogus gali patikrinti, ar jie skelbia tiesą? Svarbu išsiaiškinti faktus. Pavyzdžiui, Lukas savo evangeliją pradėjo rašyti „viską nuo pradžios kruopščiai ištyręs“. Evangelistas norėjo pateikti tvirtų įrodymų, kad visa, ką skaitytojas apie Jėzų buvo girdėjęs, yra tiesa (Lk 1:1–4). Sektiną pavyzdį parodė ir senovės miesto Berėjos gyventojai. Sužinoję gerąją naujieną apie Jėzų, jie ėmėsi tyrinėti šventuosius raštus, kad įsitikintų, ar tai yra tiesa (Apd 17:11). Panašiai ir šiandien žmonės turi patikrinti, ar Jehovos liudytojų mokymai derinasi su Biblija. Taip pat jiems verta pasigilinti į šiuolaikinę liudytojų istoriją. Jeigu viską stropiai ištirs, neapsigaus girdėdami kokius nors šališkus tvirtinimus ar gandus. w21.05 3 ¶7–8

Pagalvok, ko iš bendruomenės dar nesi pasikvietęs į svečius. Stenkimės pastebėti, kada bendratikiams itin reikia mūsų palaikymo. Vieniems nelengva laikotarpiu, kai jų namiškiai švenčia šventes. Kitiems labai sunkios tam tikros metų dienos, pavyzdžiui, artimo žmogaus mirties metinės. Jeigu pasiūlysime tokiems broliams ir sesėms praleisti tą laiką drauge, jie matys, kad nuoširdžiai jais rūpinamės (Fil 2:20). Kiekvienas iš mūsų kartais galime pasijausti vienišas. Tačiau nepamirškime, kad Jehova tai gerai supranta. Jis mumis rūpinasi, dažniausiai per bendratikius (Mt 12:48–50). Turėtume būti dėkingi Dievui už pagalbą ir patys stengtis paremti savo dvasinės šeimos narius. Kad ir kaip būtų sunku, nesame vieni. Su mumis – Jehova. w21.06 12–13 ¶18–20

Nors Jėzaus klausėsi ne visi, Dievo žodį jis skelbė entuziastingai. Kodėl? Todėl, kad žinią apie Karalystę turėjo išgirsti kuo daugiau žmonių. Jis taip pat žinojo: netgi tie, kurie tos žinios nesiklauso, vėliau gali persigalvoti. Argi ne taip buvo ir su Jėzaus namiškiais? Trejus su puse metų, kuriuos Jėzus tarnavo žemėje, juo netikėjo nė vienas iš brolių (Jn 7:5). Tačiau po Jėzaus prikėlimo jie tapo krikščionimis (Apd 1:14). Mes nežinome, ar žmogus taps Jehovos tarnu ar ne. Kai kuriems reikia daugiau laiko. Galbūt iš pradžių jiems ir neįdomu, ką skelbiame, tačiau matydami, kad elgiamės taktiškai ir esame nusiteikę džiaugsmingai, kai kas susimąsto ir ilgainiui stoja į Jehovos garbintojų gretas. w21.05 18 ¶17–18

Jėzus savo sekėjams davė dvejopą užduotį. Jis liepė skelbti gerąją naujieną apie Karalystę. Jis mokė juos, kaip tai daryti, kaip padėti susidomėjusiems tiesa ir kaip reaguoti, kai žmonės žinią atmeta (Lk 8:1; 9:2–5). Jėzus taip pat nusakė, kad ateityje jo sekėjai gerąją naujieną garsins „visoms tautoms“ (Mt 24:14; Apd 1:8). Dar savo sekėjams Jėzus paliepė mokyti žmones laikytis visko, ką jis yra įsakęs. Anot paties Jėzaus žodžių, evangelizacijos darbas turi tęstis „per visas dienas iki šio pasaulio pabaigos“ (Mt 28:18–20). Apaštalui Jonui jis irgi aiškiai apreiškė, kad visi jo sekėjai turi padėti žmonėms pažinti Jehovą (Apr 22:17). w21.07 2–3 ¶3–4

Pasaulyje šiandien daugelis žmonių yra pagauti savanaudiškos lenktyniavimo dvasios. Verslininkai griebiasi visokių aferų norėdami žūtbūt pranokti konkurentus. Atletai žaloja varžovus, kad tik laimėtų rungtynes. Jaunuoliai, stodami į prestižinį universitetą, sukčiauja per egzaminus, kad išstumtų kitus kandidatus. Tokie „kūno darbai“ Dievo tarnams, aišku, nepritinka (Gal 5:19–21). Deja, būna, kad vienas kitas krikščionis nejučiomis pradeda kurstyti bendruomenėje lenktyniavimo dvasią. Tai labai pavojinga, kelia grėsmę mūsų brolijos vienybei. Verčiau visada sekime bibliniais laikais gyvenusių Dievui ištikimų ir nuolankių vyrų ir moterų pavyzdžiu. w21.07 14 ¶1–2

Broliai ir sesės, skatinami ištikimosios meilės, visokeriopai drąsina nusiminusius ar prislėgtus savo tikėjimo bičiulius. Jie myli vienas kitą ir stengiasi, kuo galėdami, padėti (Pat 12:25; 24:10). Būtent taip daryti ragino ir apaštalas Paulius: „Guoskite prislėgtuosius, palaikykite silpnuosius, su visais būkite kantrūs“ (1 Tes 5:14). Prislėgtam bendratikiui tikriausiai labai palengvės, jeigu jį dėmesingai išklausysi ir patikinsi savo meile. Tokį gerą darbą Jehova tikrai pastebės ir už jį tave dosniai laimins. Juk Patarlių 19:17 žadama: „Kas daro gera vargšui, tas skolina Jehovai – už geradarystę jis atlygins.“ w21.11 10 ¶11–12

Kaip būsimiems įvykiams pasiruošti? Būkime patenkinti tuo, ką turime, ir labiau už viską branginkime draugystę su Jehova. Kuo geriau savo dangiškąjį Tėvą pažinsime, tuo tvirčiau būsime įsitikinę, kad jis mus nuo Gogo iš Magogo apgins. Kaip suprantame iš šios dienos citatos žodžių, Dovydas Dievo gelbstinčią galią patyrė ne kartą. Pavyzdžiui, jaunystėje, išėjęs į dvikovą su filistinų milžinu Galijotu, jis tam grėsmingam kovotojui tvirtai pasakė: „Šiandien pat Jehova atiduos tave man į rankas“ (1 Sam 17:46). Vėliau, kai Dovydas stojo tarnauti karaliui Sauliui, šis, pavydo užvaldytas, vis kėsinosi jaunuolį nužudyti, tačiau „su Dovydu buvo Jehova“ (1 Sam 18:12). Taigi Dovydas nė kiek neabejojo, kad kilus naujiems išmėginimams jo dangiškasis Tėvas, kaip visada, atskubės į pagalbą. w22.01 6 ¶14–15

Jehova nieko nedaro skubotai. Savo užmojams įgyvendinti jis skiria pakankamai laiko. Tai ne tik teikia garbę jo vardui, bet ir išeina į naudą visiems. Pasvarstykime, pavyzdžiui, kaip rūpestingai ir nuosekliai Jehova ruošė mums žemę. Biblijoje vaizdžiai kalbama, kad Jehova nustatė žemės „matmenis“, įleido jos „pastovus“, padėjo „kertinį akmenį“ (Job 38:5, 6). Jis skyrė laiko ir pasimėgauti savo rankų darbais (Pr 1:10, 12). O kaip, tavo manymu, jautėsi angelai, žvelgdami į Jehovos kūriniją? Jie taip džiaugėsi, kad net „liaupsėmis visi pratrūko“. Jehova rūpestingai kūrė žemę daugelį tūkstantmečių. Nenuostabu, kad savo darbus apžvelgęs pasakė: „Tai yra labai gera“ (Pr 1:31). w21.08 9–10 ¶6–7

Jėzus kalbėjo apie žmogų, kuris ruošdamasis išvykti svetur pasikvietė vergus ir pavedė jiems savo turtą. Atsižvelgdamas į vergų gebėjimus, jis vienam davė penkis talentus, antram du, trečiam vieną. Pirmieji du vergai stropiai dirbo ir pelnė šeimininkui dar daugiau pinigų. O trečiasis nieko nedarė ir dėl to prarado šeimininko malonę. Tiek pirmasis, tiek antrasis vergas labai rimtai žiūrėjo į pavestą užduotį ir stropiai darbavosi. Taip jie šeimininko patikėtą turto dalį padvigubino. Šis jų pastangas įvertino labai gerai. Jis ne tik pagyrė tuos vergus, bet paskyrė juos valdyti dar daugiau turto. w21.08 21 ¶7; 22 ¶9–10

Jehova niekam nelinki pražūties ir elgiasi labai kantriai (2 Pt 3:9). Dėl to visi turi galimybę atgailauti dėl savo nuodėmių. Tačiau Dievo kantrybė nėra beribė. Žmonės, kurie nepaiso jo valios, daro didžiulę klaidą, kaip ir faraonas Mozės dienomis. Tam Egipto valdovui Jehova pasakė: „Galėjau ištiesti ranką, galėjau siųsti tau ir tavo žmonėms pražūtingą marą ir nušluoti tave nuo žemės paviršiaus. Vis dėlto palikau tave gyvą – tam, kad parodyčiau savo galią ir kad mano vardas nuskambėtų per visą žemę“ (Iš 9:15, 16). Visoms tautoms galiausiai teks pripažinti, kad tikrasis Dievas yra Jehova (Ez 38:23). Kaip skaitome šios dienos citatoje, pasaulio laukia sudrebinimas. Per jį amžiams pražus visi, kas Dievo valdžios, kaip kadaise faraonas, nepripažįsta. w21.09 18–19 ¶17–18

Jei artimas žmogus buvo atskirtas nuo bendruomenės, tikriausiai tau dėl to skauda širdį. Ko gero, dar sunkiau pasidaro, jei išgirsti iš bendratikių nemalonių pastabų. Sunku tikėtis, kad niekas niekada savo žodžiais mūsų nenuliūdins (Jok 3:2). Visi esame netobuli, todėl nesistebėk, jeigu kiti nežino, ką sakyti, arba pasako ką nors ne taip. Atmink šį apaštalo Pauliaus paraginimą: „Jei kuris nors turite skundą prieš kitą, būkite pakantūs ir vienas kitam mielai atleiskite“ (Kol 3:13). Ką visi galėtume daryti dėl atskirto asmens artimųjų? Ir toliau broliškai juos palaikykime. Dabar jiems labai reikia mūsų meilės ir padrąsinimo (Hbr 10:24, 25). Atskirtojo artimieji kartais pasijaučia taip, kad ir su jais bendratikiai elgiasi lyg su atskirtaisiais. Saugokimės, kad nesudarytume tokio įspūdžio! Jaunuoliui, kurio tėvas ar mama pasitraukė iš bendruomenės, pagyrimo žodis ir palaikymas ypač svarbūs. w21.09 29 ¶13–14; 30 ¶16

Jaunimo ir senimo bendrystė naudinga tiek vieniems, tiek kitiems (Rom 1:12). Jaunuoliams tai įkvepia pasitikėjimo, kad Jehova savo ištikimais tarnais visada rūpinasi. O pagyvenę bendratikiai susilaukę dėmesio jaučiasi išties vertinami. Jiems labai džiugu pasakoti, kaip Jehova juos visą gyvenimą laimino. Su amžiumi išorinis grožis pamažu blėsta. O kaip vidinė asmenybė? Jehovos akyse jo tarnas metams bėgant tampa vis gražesnis, nes šventoji dvasia padeda jam išsiugdyti labai patrauklias savybes (1 Tes 1:2, 3). Todėl su savo pagyvenusiais bendratikiais artimai susidraugaukime, juos nuoširdžiai gerbkime ir stenkimės iš jų mokytis. Kad bendruomenė būtų stipri, turime vertinti ne tik pagyvenusius, bet ir jaunimą. w21.09 7 ¶15–18

Atminkime, kad Jehova yra „labai gailestingas“, ir stenkimės sekti jo pavyzdžiu, nesileiskime įniršio užvaldomi (Ef 2:4). Gailestingumas nėra pasyvus jausmas. Jis skatina imtis veiksmų. Tad stenkimės įžvelgti, kam iš namiškių, bendratikių ar kitų žmonių reikia pagalbos. Gal galėtume tarti kam nors paguodos žodį? Arba suteikti praktinę pagalbą – nupirkti maisto ar padaryti kitokią paslaugą? Gal draugiško palaikymo reikia į bendruomenę sugrįžusiam asmeniui? O gal pasitaiko proga pasidalyti su kuo nors paguodos žinia iš Biblijos? (Job 29:12, 13; Rom 10:14, 15; Jok 1:27) Stenkimės būti jautrios širdies ir gailestingi. Tada Jehova – mūsų gailestingasis Tėvas – labai džiaugsis. w21.10 13 ¶20–22

23-ioje psalmėje Dovydas mini kai ką itin vertingo – Jehovos teikiamą dvasinę gerovę. Jo rūpestingasis Ganytojas vedė jį „teisumo takais“ ir ištikimai palaikė sunkiu metu. Tiesa, gyvenimas „vešliose ganyklose“ nebuvo lengvas, nerūpestingas. Būdavo ir niūrių dienų, kai Dovydas pasijausdavo tarsi eitų per „tamsiausią slėnį“ arba kai tekdavo susigrumti su nuožmiais priešais. Tačiau žinodamas, kad Jehova šalia, Dovydas giedojo: „Nieko pikta nebijau, nes tu su manimi.“ Žodžius „nieko man netrūksta“ Dovydas ištarė visai pagrįstai. Nors tuo laiku Jehova padėjo jam apsirūpinti tik elementariais materialiniais dalykais, jis mokėjo tuo tenkintis. Svarbiausia, dvasiškai Dovydas nieko nestokojo ir jo ryšys su Dievu buvo tvirtas. Jis džiaugėsi, kad Jehova jį laimina ir saugo. Dovydo žodžiai padeda suprasti, kaip dera žiūrėti į materialines gėrybes. w22.01 3–4 ¶5–7

Senovėje nedaug kas įsiklausydavo į Dievo tarnų žodžius. Štai „teisumo skelbėjas Nojus“ tikriausiai ne vieną dešimtmetį visiems kalbėjo, ką Jehova ketina daryti (2 Pt 2:5). Jis, aišku, vylėsi, kad žmonės susimąstys ir susipras. Vis dėlto, atsižvelgdamas į savo statomo laivo dydį galėjo nuvokti, kad tokių bus nedaug (Pr 6:15). Juolab kad Jehova buvo tik tiek pažadėjęs: „Tu pats, tavo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos sueisite į laivą“ (Pr 6:18). Tame smurtingame pasaulyje Nojaus skelbiamus perspėjimus ignoravo visi iki vieno (Pr 7:7). Ar tai reiškia, kad Nojus buvo blogas skelbėjas? Tikrai ne. Dievo akyse – jis ištikimas tarnas, atlikęs visa, kas liepta (Pr 6:22). w21.10 26 ¶10–11

Įsivaizduok, kaip tokius žodžius girdėdama galėjo pasijausti Rūta. Ji nuoširdžiai dėl savo anytos aukojosi, norėdama jai pagelbėti. Drauge su ja verkė, ją guodė ir atlydėjo tokį ilgą kelią. Tačiau Noomė apie šalia stovinčią marčią nė neužsimena. Ji sako: „Pargrąžino mane Jehova tuščiomis.“ Kaip skaudu galėjo būti Rūtai! Bet anytos ji vis tiek nepaliko (Rūt 1:3–18). Kaip tada, jeigu slogių jausmų kamuojamam bendratikiui stengiamės padėti, o jis į tai reaguoja atžariai? Nesipiktinkime ir nenusigręžkime nuo jo. Verčiau prašykime Jehovą išminties, kaip galėtume jį paguosti (Pat 17:17). Mūsų pastangos gal ne iš karto duos vaisių, bet ištikimosios meilės skatinami ir toliau tieskime pagalbos ranką (Gal 6:2). w21.11 11 ¶17–19

Biblija moko, kad šventa yra tai, kas dorovine ir apeigine prasme tyra, taip pat kas atidėta ar paaukota Dievo tarnybai. Trumpai sakant, mes esame šventi, jeigu laikomės dorovės principų, Jehovą deramai garbiname ir mūsų santykiai su juo yra geri. Pagalvok, kokia didžiulė vertybė yra geri santykiai su pačiu visatos Kūrėju – tobulu ir nenusakomai šventu Dievu! Jehova yra šventas absoliučia prasme, jam svetimas bet koks netyrumas. Apie tai liudija serafai – angelai, tarnaujantys Visagaliui šalia jo sosto. Štai kokius jų žodžius vizijoje girdėjo pranašas Izaijas: „Šventas, šventas, šventas yra kareivijų Viešpats Jehova!“ (Iz 6:3). Aišku, šventi yra ir patys angelai – dėl to jiems ir leidžiama būti arti Jehovos sosto. w21.12 3 ¶4–5

Ne visiems jaunuoliams lengva nuspręsti, ko gyvenime sieks. Galbūt mokytojai ir kai kurie artimieji ragina tave stoti į aukštąją ir rinktis pelningą karjerą. Jei pasuktum tokia kryptimi, į mokslus ir darbą tektų investuoti visą laiką ir jėgas. Kita vertus, tėvai ir bendratikiai tikriausiai skatina atsidėti Jehovos tarnybai. Tad kaip galėtum tinkamai apsispręsti? Pavyzdžiui, pasigilink į tai, kas rašoma Efeziečiams 5:15–17. Pasvarstyk, kokia yra Jehovos valia. Kas išties verta tavo pastangų, ypač dabar, kai „dienos yra sunkios“, kai šiam Šėtono valdomam pasauliui artėja galas? w22.01 27 ¶5

Kada Jokūbas tapo Jėzaus sekėju? Prikeltas iš mirusiųjų Jėzus „pasirodė [...] Jokūbui, tada visiems apaštalams“ (1 Kor 15:6, 7). Nuo tos dienos Jokūbo gyvenimas visiškai pasikeitė. Netrukus, kai apaštalai Jeruzalėje susirinko į vienus namus ir laukė pažadėtos šventosios dvasios, su jais buvo ir Jokūbas (Apd 1:13, 14). Vėliau jam teko garbė tarnauti pirmojo amžiaus vadovaujančių brolių taryboje (Apd 15:6, 13–22; Gal 2:9). Ir dar prieš 62 m. e. m. Jokūbas Dievo įkvėptas parašė pateptiesiems bendratikiams laišką. Tas laiškas šiandien labai vertingas visiems krikščionims (Jok 1:1). Jokūbas ištikimai tarnavo Jehovai iki pat savo žemiškojo gyvenimo pabaigos. Remiantis istoriko Juozapo Flavijaus raštais, žydų vyriausiojo kunigo Ananijo Jaunesniojo įsakymu jam buvo įvykdyta mirties bausmė. w22.01 9 ¶3, 5

Ko pasimokome iš šios eilutės? Pirmiausia, neturime tikėtis, kad Jehova apsaugos mus nuo tikėjimo išbandymų. Kaip Jėzus atlaikė kraštutinius mėginimus, taip ir mes turime likti ištikimi Dievui net mirties akivaizdoje (Mt 16:24, 25). Tvirtybės teikia apaštalo Pauliaus patikinimas, kad mėginti mus virš jėgų Dievas tikrai neleis (1 Kor 10:13). Antra, kaip ir Jėzui, mums gali tekti kentėti nepelnytai (1 Pt 2:19, 20). Nors nedarome nieko bloga, priešininkai vis tiek puola, nes nepriklausome pasauliui ir liudijame tiesą (Jn 17:14; 1 Pt 4:15, 16). Jėzus aiškiai suprato, kodėl yra taip mėginamas. O mums, kai užklumpa sunkūs išbandymai, kartais galbūt norisi paklausti: „Dieve, kodėl leidi man visa tai patirti?“ (Palygink su Habakuko 1:3.) Mūsų gailestingas ir kantrus Dievas žino, kad mums labai sunku ir kad taip kalbame ne dėl netikėjimo, o trokšdami jo tėviškos paguodos (2 Kor 1:3, 4). w21.04 11 ¶9–10

Jehova džiaugiasi, jeigu visa, ką darome, derinasi su jo valia, jeigu jį nuoširdžiai mylime ir rodome jam pagarbą. Mes suprantame, kad Dievas vertas pačios didžiausios šlovės, tad stengiamės jam visu kuo įtikti. Taip pat šlovę jam teikiame savo maldomis. Biblijoje mūsų maldos prilygintos kruopščiai paruoštiems kvapiems smilkalams, kokius smilkydavo padangtėje, o vėliau šventykloje. Jei nuoširdžiai, paprastais žodžiais išsakome Dievui savo mintis, rūpesčius ir troškimus, jis mus „mielai išklauso“ (Pat 15:8; Įst 33:10). Jehovai patinka, kai maldoje išreiškiame jam meilę ir dėkingumą. Tad prieš melsdamiesi pamąstykime, ką norėtume Dievui pasakyti. Tada mūsų žodžiai jam bus tarsi aromatingi smilkalai. w22.03 20 ¶2; 21 ¶7

Armagedonui prasidėjus ne mes spręsime, ar žmogus vertas Jehovos gailestingumo (Mt 25:34, 41, 46). Ar nesuabejosime Jehovos nutarčių teisingumu? Ar jos netaps mums suklupimo akmeniu? Apie tai svarbu rimtai pamąstyti ir stiprinti savo pasitikėjimą Jehova jau šiandien, kad jo niekada nepristigtume. Tik pagalvok, kokią atgaivą pajausime naujajame pasaulyje. Neliks klaidingų religijų, gobšumo persmelktos komercinės sistemos, pradings ir valdžios, kurios tūkstančius metų išnaudojo žmones ir kėlė jiems tiek kančių. Nebevargins ligos, senatvė, nebeteks išgyventi netekties skausmo. Šėtoną ir demonus Jėzus sukaustys tūkstančiui metų. Visi jų maišto prieš Dievą padariniai bus pašalinti (Apr 20:2, 3). Kaip tada džiaugsimės, kad mūsų pasitikėjimas Jehova iki pat galo liko tvirtas! w22.02 6–7 ¶16–17

Jėzus kitus mokė siekti santarvės ir gražiai spręsti tarpusavio nesutarimus. Prisiminkime, ką jis patarė daryti, jei kas nors norėtų paaukoti Dievui auką, tačiau sąžinė priekaištautų dėl blogo elgesio su broliu. Kad auka Jehovai būtų priimtina, jis privalo pirma su broliu susitaikyti (Mt 5:23, 24). Taip pat Jėzus ne kartą kantriai mokė apaštalus nekonkuruoti tarpusavyje ir nesiekti aukštų postų (Lk 9:46–48; 22:24–27). Tad ir mes stenkimės būti taikdariai, broliškai spręsti iškilusius nesutarimus. Ir kitiems padėkime išsaugoti tarpusavio santarvę (Fil 4:2, 3; Jok 3:17, 18). Pamąstyk, ar esi pasiruošęs dėl taikos atsisakyti asmeninių interesų. Jeigu brolis ar sesė įskaudina, ar nelaikai savyje apmaudo? Ar imiesi iniciatyvos taikytis? O gal lauki, kol jis prieis atsiprašyti? w22.03 10 ¶10–11

Kadaise buvo išpranašauta, kad atėjus metui Jėzaus sekėjų gretas gausins vis daugiau savanorių (Ps 110:3). Mūsų dienomis taip ir vyksta. Uolūs Karalystės skelbėjai evangelizacijos darbui skiria, bendrai sudėjus, milijonus valandų. Jie daro tai laisvu noru ir nemokamai. Be to, tie krikščionys palaiko vienas kitą, – fiziškai, emociškai ir dvasiškai. Atsakingas pareigas einantys broliai negaili laiko ruošti sueigų užduotis ir ganyti Dievo kaimenę. Kokia yra visų šių pastangų varomoji jėga? Meilė. Meilė Jehovai ir artimui (Mt 22:37–39). Jėzus labiau rūpinosi kitais nei savimi. Mes turime stengtis sekti jo pėdomis (Rom 15:1–3). Tokios pastangos išeis į gera visiems. w22.02 20 ¶1–2

Senovės Izraelyje žemės ūkio darbininkui alga būdavo mokama dienos pabaigoje. Jeigu šeimininkas atlygį sulaikydavo, žmogaus namiškiai neturėdavo ko valgyti. Jehova uždraudė izraelitams apgaudinėti varguolį ir paaiškino: „Jis neturtingas ir nuo algos priklauso jo gyvastis“ (Įst 24:14, 15; Mt 20:8). Šiandien atlyginimas darbininkui dažniausiai mokamas ne kasdien, o kartą ar du per mėnesį. Tačiau nurodymas, užrašytas Kunigų 19:13, tebėra aktualus. Kai kurie verslininkai išnaudoja savo darbuotojus ir moka jiems labai menką algą. Nors žino, kad iš tiek išgyventi sunku, jie naudojasi situacija, kai žmogus neturi kitos išeities kaip dirbti už grašius. Taip elgtis negailestinga. Verslą turinčiam krikščioniui derėtų gerai pamąstyti apie šį Izraelio tautai duotą nurodymą. w21.12 10 ¶9–10

Iškentęs tiek kankinimų, Jėzus buvo labai ištroškęs. Jis nebandė tylomis kentėti troškulio ir tiesiog paprašė gerti. O kaip su mumis? Gal seniau nedrįsdavome niekam sakyti, kad šio ar to stokojame. Tačiau turėtume sakyti. Jeigu reikia pagalbos, nedvejokime kreiptis į draugus, pavyzdžiui, kad pavėžėtų iki parduotuvės arba pas gydytoją. O jeigu širdį slegia nerimas ar esame dėl ko nusiminę, išsipasakokime vyresniajam ar kitam brandžiam bendratikiui. Tikėtina, jo geras žodis pakels mums nuotaiką (Pat 12:25). Atminkime, kad mūsų broliai ir sesės mus myli ir yra pasiruošę padėti nelaimėje (Pat 17:17). Bet jie negali skaityti mūsų minčių ir tikriausiai nežino, kaip jaučiamės, todėl turime jiems atsiverti. w21.04 11–12 ¶11–12

Prisitaikyti prie tam tikrų pokyčių gali būti nelengva. Pavyzdžiui, kai kuriems bendratikiams, ilgus metus praleidusiems specialiojoje visalaikėje tarnyboje, organizacijos sprendimu ją teko nutraukti dėl amžiaus ar kitų priežasčių. Natūralu, kad iš pradžių dėl to nusimename. Permainos neslėgs, jei stengsimės į viską žiūrėti taip kaip Jehova. Šiais laikais Dievas daro daug nuostabių dalykų ir su juo bendradarbiauti mums garbė (1 Kor 3:9). Jehova nenustos mūsų mylėjęs. Tad jeigu tavo tarnystės sritis pasikeičia, nekamuok savęs spėliojimais, kodėl. Nesakyk, kad „seniau buvo geriau“ (Mok 7:10). Prašyk Jehovą padėti įžvelgti, kuo tie pokyčiai naudingi. Tai įkvėps tau entuziazmo ištikimai tarnauti Dievui bet kokiomis aplinkybėmis. w22.03 17 ¶11–12

Biblijoje kalbama, kad mylėti galima gyvenimą, Dievo vardą, teisingumą ir tai, kas gera (Ps 34:12; 69:36; 99:4; Am 5:15). Tačiau ištikimoji meilė su tokiomis abstrakčiomis sąvokomis nesiejama. Tokią meilę Jehova jaučia vien žmonėms. Ir ne visiems žmonėms, o tiems, kurie puoselėja su juo artimą ryšį. Mūsų Dievas yra ištikimas savo draugams ir niekada jų neapleidžia. Jis yra prirengęs jiems didingą ateitį. Jehova, aišku, myli visus žmones. Apie tai liudija Jėzaus žodžiai, ištarti Nikodemui: „Dievas labai mylėjo pasaulį – net atidavė savo viengimį Sūnų, kad nė vienas, kuris jį tiki, nepražūtų ir galėtų gyventi amžinai“ (Jn 3:1, 16; Mt 5:44, 45). w21.11 2 ¶3; 3 ¶6–7

Nors gyvenimas jau dabar labai sunkus, ateityje tikriausiai patirsime dar didesnių išmėginimų (Mt 24:21). Kaip laukiame dienos, kai jokių vargų nebeliks ir jie amžiams nueis į užmarštį! (Iz 65:16, 17) Tad mums būtina ugdytis ištvermę. Turėkime omenyje, ką pasakė Jėzus: „Ištverme išgelbėsite savo gyvybę“ (Lk 21:19). Kaip tad galime įgauti tvirtybės? Apmąstydami, kaip panašius išbandymus atlaiko mūsų bendratikiai, ir mokydamiesi iš savo dangiškojo Tėvo Jehovos. Jehovos pavyzdys gali mums įkvėpti daugiausia ištvermės. Tik pagalvok: pasaulį valdo Šėtonas, todėl jame pilna problemų. Dievas turi galios viską akimirksniu užbaigti, tačiau laukia tam nustatyto meto (Rom 9:22). Kol jis ateis, Jehova pakenčia daugelį negerovių. w21.07 8 ¶2–4