Rugsėjis

Jėzaus mokymai buvo labai įtaigūs, tačiau kai kurių neįtikino. Žmonės pareikalavo, kad Jėzus savo įgaliojimus patvirtintų „ženklu iš dangaus“. Parodyti ženklą Jėzus atsisakė ir dėl to žmonės pasipiktino (Mt 16:4). Kas apie Mesiją sakoma Biblijoje? Pranašas Izaijas rašė: „Jis nešūkaus, nerėkaus, gatvėje jo balso nebus girdėti“ (Iz 42:1, 2). Jėzus tarnavo Dievui taip, kad nepatrauktų per daug dėmesio į save. Jis nevilkėjo išskirtinių apeiginių drabužių, nenorėjo, kad žmonės kreiptųsi į jį prakilniais religiniais titulais, ir niekada nekalbėjo ketinąs statyti įspūdingas šventyklas. Atvestas pas Erodą Jėzus nė neketino įsiteikti karaliui parodydamas jam kokį nors stebuklą (Lk 23:8–11). Tiesa, stebuklų Jėzus padarė ne vieną, tačiau svarbiausia jam buvo skelbti žinią apie Dievo Karalystę. „Tam ir esu atėjęs“, – pasakė jis mokiniams (Mk 1:38). w21.05 4 ¶9–10

Suradę žmogų, kurio „širdis [...] pasirengusi priimti tiesą, vedančią į amžiną gyvenimą“, stengiamės padėti jam Biblijos mokymus 1) suprasti, 2) įsitikinti jų teisingumu ir 3) vadovautis jais savo gyvenime (Apd 13:48; Kol 2:6, 7; 1 Tes 2:13). Čia labai didelę reikšmę turi ne tik studijos, bet ir geras asmeninis visų skelbėjų pavyzdys. Todėl kiekvienas rodykime studijuotojui meilę ir svetingai jį priimkime savo sueigose (Jn 13:35). O kaip tada, jeigu žmogus vis dar laikosi kokių nors klaidingų įsitikinimų ar turi žalingų įpročių? Studijų vadovo pareiga – kantriai padėti savo mokiniui jų atsikratyti (2 Kor 10:4, 5). Tokia pagalba studijuotojui tiesiog būtina, kad ilgainiui būtų pasirengęs krikštytis. w21.07 3 ¶6

Ar esi įsitikinęs, kad mes mokome tiesos ir garbiname Dievą taip, kaip jo prisakyta? Apaštalas Paulius gerąją naujieną skelbė „su tvirtu įsitikinimu“ (1 Tes 1:5). Jo tikėjimas buvo ne aklas, o tvirtai pagrįstas žiniomis iš Jehovos Žodžio. Stropiai tyrinėdamas Raštus jis įsitikino, kad jie yra Dievo įkvėpti, ir rado nenuneigiamų įrodymų, kad Jėzus yra pažadėtasis Mesijas. Ano meto religiniai tautos vadovai tvirtino atstovaujantys Dievui, tačiau jų darbai liudijo visai ką kita (Tit 1:16). Jie matė, kad Jėzaus gyvenime pildosi daugybė pranašysčių apie Mesiją, tačiau tas pranašystes ignoravo. O Paulius šventuosius raštus priėmė kaip žinią nuo Dievo ir nesirinko, kuriais žodžiais tikėti, o kuriais ne. Jis buvo nusistatęs laikytis „visų Dievo nutarimų“ ir to paties mokė kitus (Apd 20:27). w21.10 18 ¶1–2

Mes suprantame, kad tiesos sėklą tik sėjame ir laistome, o augina Dievas (1 Kor 3:6, 7). Jehovai kiekvienas žmogus yra brangus, todėl jis patikėjo mums garbingą užduotį – kol dar yra laiko, drauge su Jėzumi kviesti visų tautų žmones įsilieti į krikščionių bendruomenę (Ag 2:7). Mūsų tarnyba, galima sakyti, prilygsta gelbėtojų darbui. Įsivaizduok, kad tave siunčia vaduoti angliakasius iš sugriuvusios šachtos. Net jeigu joje gyvų yra likę mažai, tikriausiai nemanysi, kad stengtis dėl jų neverta. Panašiai ir tarnyboje: nežinome, kiek dar žmonių pavyks išvaduoti iš Šėtono valdomos sistemos griuvėsių. Tačiau kiekvienas galime tapti įrankiu Jehovos rankose. Štai Andreasas, gyvenantis Bolivijoje, sako: „Kad studijuotojas perprastų tiesą ir apsispręstų krikštytis, manau, reikia visos bendruomenės pastangų.“ Tad ir toliau nenuilstamai dirbkime evangelizacijos darbą. Jehova mūsų pastangas laimins ir tarnyba teiks daug džiaugsmo. w21.05 18–19 ¶19–20

Medžiotojai ieško išradingų būdų sugauti auką. Tam jau nuo senų senovės naudojami įvairūs spąstai ir žabangai (Job 18:8–10). O kaip medžiotojams pavyksta auką į savo spąstus įvilioti? Jie akylai stebi – įsidėmi, kokiais takais gyvūnas vaikšto ir kas kelia jo smalsumą. Ir spąstus taip užmaskuoja, kad auka nieko neįtartų. Šėtonas irgi yra tarsi gudrus medžiotojas. Jis mus stebi ir mato, kur mėgstame lankytis ir kuo domimės. Tada paspendžia pinkles ir tikisi, kad jų nepastebėsime. Laimei, Biblija padeda visas tas piktojo klastas atpažinti. O jeigu į kurias nors įkliūvame, ji moko, kaip išsivaduoti. Dveji žabangai, kuriais Šėtonas sėkmingai medžioja jau tūkstančius metų, – išdidumas ir godumas. Ne vienas įkliūva į juos tarsi į paukštgaudžio įtaisytus spąstus (Ps 91:3). Tačiau tų spąstų galime išvengti, nes Jehova savo Žodyje atskleidė Šėtono kėslus (2 Kor 2:11). w21.06 14 ¶1–2

Mūsų pagyvenę bendratikiai yra brangus turtas. Žili plaukai, anot Biblijos žodžių, puošia juos tarsi garbės vainikas (Pat 20:29). Bendruomenei tie ištikimi Dievo tarnai yra tikras lobis. Jaunesni broliai ir sesės iš vyresnių gali labai daug pasisemti. Jehovai jo ilgamečiai tarnai be galo mieli. Jis juos gerai pažįsta ir džiaugiasi jų išsiugdytomis dorybėmis. Dievui labai patinka, kai vyresni broliai ir sesės dalijasi savo sukaupta patirtimi su jaunesniais (Job 12:12; Pat 1:1–4). Ir jis niekada nepamirš jų ištvermės (Mal 3:16). Nors gyvenime patyrė nemažai išmėginimų, šių krikščionių tikėjimas nesusvyravo, ateities viltis jų širdyse dabar dar tvirtesnė. Kadangi jie „net žiloje senatvėje“ toliau garsina Jehovos vardą, jis juos tikrai myli (Ps 92:12–15). w21.09 2 ¶2–3

Retkarčiais vertėtų pamąstyti, ko iš tikrųjų siekiame. Pasvarstyk: ar tarnyboje darbuojuosi norėdamas įtikti Jehovai? o gal stengiuosi pasirodyti prieš bendratikius? gal manau viską sugebantis geriau už kitus arba mėginu kurį nors nurungti? Biblijoje patariama su kitais nesilyginti. Kodėl? Viena vertus, jeigu manome esą pranašesni už bendratikį, tikriausiai pradėsime pūstis. O jeigu atrodo, kad kitiems neprilygstame, galime labai nusivilti (Rom 12:3). Atminkime, kad Jehova mus prie savęs patraukė ne dėl to, kad esame išvaizdūs, mokame gražiai kalbėti ar patinkame kitiems. Jam svarbiausia, kad jį mylime ir noriai paklūstame jo Sūnui (Jn 6:44; 1 Kor 1:26–31). w21.07 14–15 ¶3–4

Kad išsiugdytume „naują proto nuostatą“, labai svarbi malda, Dievo Žodžio studijavimas ir apmąstymai. Melsk Jehovą šventosios dvasios – ji padės tau atsikratyti polinkio lyginti save su kitais. Taip pat prašyk įžvalgumo, kad pastebėtum širdyje dygstančius pavydo ir išdidumo daigus ir galėtum juos kuo skubiau išrauti (2 Met 6:29, 30). Jehova tyrinėja mūsų širdį. Jis žino, kiek daug jėgų pareikalauja grumtynės su pasaulio dvasia ir savo pačių netobulumu. Matydamas mūsų ištvermę šioje kovoje Dievas mumis labai džiaugiasi. Jehova mus myli kaip mama savo kūdikį (Iz 49:15). Kaip gera žinoti, kad Jehovos meilė mums dar stipresnė! Tai suteikia jėgų toliau ištikimai jam tarnauti. w21.07 24–25 ¶17–19

Mums tarnyba teiks daugiau džiaugsmo, jeigu darbuosimės visa širdimi. Štai apaštalas Paulius „atsidėjo skelbti žodį“. Sek jo pavyzdžiu ir pasinerk į bendruomenės veiklą (Apd 18:5; Hbr 10:24, 25). Sueigoms gerai pasiruošk ir apmąstyk, kokiais komentarais galėtum pastiprinti bendratikius. Kai tau paskiriama atlikti šiokiadienio sueigoje mokinio užduotį, ją nuodugniai apgalvok ir surepetuok. Jeigu broliai paveda kokį nors darbą, būk punktualus ir patikimas. Niekada nemanyk, kad tas darbas menkareikšmis ir kad dėl jo neapsimoka gaišti laiko. Stenkis lavinti įvairius įgūdžius (Pat 22:29). Žodžiu, rūpestingai atlik visas patikėtas užduotis. Tada patirsi daugiau pasitenkinimo ir darysi greitesnę dvasinę pažangą (Gal 6:4). Ir jeigu tavo trokštamą užduotį gauna kitas bendratikis, džiaukis kartu su juo (Gal 5:26). w21.08 22 ¶11

Venkime išdidumo ir noriai mokykimės. Kaip dėl tam tikrų priežasčių gali surambėti širdies raumuo, taip dėl išdidumo gali užkietėti mūsų dvasinė širdis. Jei taip nutinka, žmogui sunku paklusti Jehovos vadovavimui. Fariziejai taip užkietino savo širdį, kad nebenorėjo pripažinti nenuneigiamų įrodymų, apreikštų per Dievo dvasią (Jn 12:37–40). Todėl jie prarado galimybę gyventi amžinai (Mt 23:13, 33). Kaip tad svarbu leisti Dievui formuoti mūsų asmenybę ir mąstyseną – visada vadovautis jo Žodžiu ir kliautis jo dvasios pagalba! Jokūbas nuolankiai troško būti Jehovos mokomas. Dėl to ir pats tapo geru mokytoju. w22.01 10 ¶7

Jeigu nuolatos meldžiamės, galime neabejoti: mūsų dangiškasis Tėvas mus girdi (Kol 4:2). Nors atrodytų, kad atsakymas į maldą vėluoja, prisiminkime, kas rašoma Hebrajams 4:16. Ten sakoma, kad Jehova žada suteikti pagalbą „reikiamu metu“. Tikrai nėra pagrindo kaltinti Dievą, kad nesiima veiksmų greičiau. Štai jau daugelį metų prašome, kad jo Karalystė padarytų galą šiam sugedusiam pasauliui. Jėzus netgi mokė tos Karalystės melsti (Mt 6:10). Kaip būtų liūdna, jei prarastume tikėjimą vien dėl to, kad pabaiga neatėjo tada, kai mes jos laukėme! (Hab 2:3; Mt 24:44) Būkime kantrūs iki Jehovos nustatyto meto ir juo pasikliaukime. Armagedonas prasidės Dievo nustatytą „dieną ir valandą“. Tada visi aiškiai suvoksime, kad jis atėjo pačiu laiku (Mt 24:36; 2 Pt 3:15). w21.08 10 ¶10–11

Nuolankūs vyresnio amžiaus bendratikiai pripažįsta, kad su amžiumi darosi vis sunkiau atlikti įvairias užduotis. Todėl, pavyzdžiui, teokratinių rajonų prižiūrėtojai sulaukę 70-ties paskiriami darbuotis kurioje nors kitoje tarnybos srityje. Tai išties didelis pokytis. Bendruomenes jie lankė daugelį metų, tačiau supranta, kad tokias atsakingas pareigas našiau eis jaunesni vyrai. Panašiai buvo senovės Izraelyje. Levitai, perkopę penkiasdešimt, baigdavo tarnystę šventovėje. Bet jie nemanė, kad dabar nebegalės nuveikti nieko prasmingo. Jie toliau su džiaugsmu darė tai, kas pagal aplinkybes įmanoma, ir padėjo jaunesniems (Sk 8:25, 26). Šiandien broliai, baigę rajono prižiūrėtojo tarnybą, labai prisideda prie savo bendruomenės dvasinio stiprinimo. w21.09 8–9 ¶3–4

Luko 15:11–32 užrašyta Jėzaus alegorija apie sūnų palaidūną. Jaunatvėje jis pradėjo neklausyti tėvo, paliko namus ir iškeliavo į „tolimą šalį“. Ten gyveno palaidai. Tačiau prasidėjus sunkmečiui susimąstė. Sūnus suprato, kad tėvo namuose buvo kur kas geriau. Galiausiai, „atėjęs į protą“, jis nusprendė sugrįžti ir prašyti tėvo atleidimo. Jaunuolis susivokė, kaip žemai yra puolęs. Jam reikėjo kai ko imtis. Sūnus palaidūnas nuoširdžiai atgailavo. Ši alegorija nėra tik įdomi istorija. Ji rodo, į ką bendruomenės vyresnieji turi atsižvelgti spręsdami, ar nusidėjęs bendratikis nuoširdžiai atgailauja. w21.10 5 ¶14–15

O kas niekada nebus sudrebinta? Apaštalas Paulius paaiškino: „Žinodami, kad gausime nesudrebinamą Karalystę, ir toliau būkime verti malonės, dėl kurios galime deramai tarnauti Dievui su pagarba ir baime“ (Hbr 12:28). Taigi šio pasaulio sistema subyrės į dulkes, o Dievo Karalystės pamatai nė nepajudės (Ps 110:5, 6; Dan 2:44). Laiko iki to būsimo sudrebinimo liko nedaug. Žmonėms reikia kuo skubiau apsispręsti: ar toliau rems šį pražūčiai pasmerktą pasaulį, ar stengsis prisiderinti prie Dievo valios ir stos į amžino gyvenimo kelią (Hbr 12:25). Skelbdami gerąją naujieną galime padėti jiems pasirinkti teisingai. Todėl visad atminkime mūsų Viešpaties Jėzaus žodžius: „Geroji naujiena apie Karalystę bus paskelbta visoje žemėje, kad būtų paliudyta visoms tautoms. Tada ateis galas“ (Mt 24:14). w21.09 19 ¶18–20

Vyresnieji, kaip įmanydami stenkitės palaikyti atskirtojo artimuosius. Juos guosti – jūsų pareiga (1 Tes 5:14). Stenkitės tuos bendratikius drąsinti prieš sueigas ir programai pasibaigus, lankykite juos ir už juos melskitės. Kvieskite į tarnybą, o retkarčiais ir į savo šeimos dvasinio ugdymo vakarą. Ganytojai turi mylėti Jehovos kaimenę, atjausti prislėgtus bendratikius ir rodyti jiems dėmesį (1 Tes 2:7, 8). Jehova „nenori, kad kuris nors pražūtų, – jis trokšta, kad visi atgailautų“ (2 Pt 3:9). Net jei žmogus sunkiai nusideda, Dievo akyse jo gyvybė vis tiek brangi. Pagalvokime, kokią kainą jis už nusidėjėlius sumokėjo – paaukojo savo mylimą Sūnų. Nuklydusius Jehova gailestingai kviečia pas jį grįžti. Jis to labai viliasi, kaip suprantame iš Jėzaus pasakojimo apie sūnų palaidūną (Lk 15:11–32). w21.09 30–31 ¶17–19

O kaip, jeigu tavo galimybes prisidėti prie mokinių ruošimo darbo riboja sveikata? Vis tiek savo įnašu gali džiaugtis. Prisimink epizodą iš karaliaus Dovydo gyvenimo, kai jis su savo vyrais vijosi amalekiečių gaują, pagrobusią jų šeimas. Du šimtai vyrų taip pavargo, kad nutarė pasilikti ir saugoti mantą. Po mūšio Dovydas liepė padalyti grobį po lygiai visiems – ne tik tiems, kurie dalyvavo mūšyje (1 Sam 30:21–25). Panašiai yra ir su pasauliniu evangelizacijos darbu. Visi, kas tik stengiasi prie jo prisidėti, gali džiaugtis kiekvienu žmogumi, stojusiu į išgelbėjimo kelią. Jehova mato kiekvieno uolų triūsą, gerus motyvus ir ketina dosniai atlyginti. Be to, Jehova padeda mums darbuotis didžiojoje pjūtyje su džiaugsmu (Jn 14:12). Tad tegul tavo entuziazmas tarnyboje neblėsta! w21.10 27–28 ¶15–17

Sulaukę senyvo amžiaus galbūt imame būgštauti, kad Jehovos tarnyboje esame nebe tokie naudingi kaip anksčiau. Jėgos silpsta, vis dažniau pristingame energijos. Tačiau nepamirškime, kad turime sukaupę nemažai išminties bei patirties ir galime dalytis tuo su jaunuoliais. Taip padėtume jiems tarnyboje išnaudoti visą savo potencialą ir imtis naujų užduočių. Kad gebėtų padėti jaunesniems skelbėjams, pagyvenę broliai ir sesės turi būti nuolankūs – kitus laikyti aukštesniais už save (Fil 2:3, 4). Antraip sakant, jie neturėtų tikėtis, kad jaunesni bendratikiai viską darys taip, kaip anksčiau jie darydavo (Mok 7:10). Juk kiekvieną užduotį galima kuo puikiausiai atlikti įvairiais būdais, – svarbiausia laikytis Biblijoje užrašytų principų. Pasidalyti savo patirtimi su jaunimu, aišku, naudinga, tačiau reikia nepamiršti, kad „šio pasaulio vaizdas keičiasi“ ir mums būtina taikytis prie naujų aplinkybių (1 Kor 7:31). w21.09 8 ¶1, 3

Jehovai visokie iškrypimai ir nedorybės kelia pasibjaurėjimą. Jis yra absoliučiai šventas. Apie tai izraelitams liudijo ir įrašas aukso plokštelėje, pritvirtintoje prie vyriausiojo kunigo turbano. Joje buvo išraižyta: „Jehova yra šventas“ (Iš 28:36–38). Visiems, kas šį įrašą pamatydavo, jis primindavo apie Jehovos neprilygstamą šventumą. O kaip su tais izraelitais, kurie vyriausiojo kunigo ir tos plokštelės nematydavo? Ar jie nežinojo, kad Dievas yra šventas? Žinojo. Juk visi žmonės – vyrai, moterys ir vaikai – buvo reguliariai sukviečiami į tautos sambūrį ir kunigai jiems skaitydavo Jehovos duotą Įstatymą (Įst 31:9–12). Jeigu ir tu būtum dalyvavęs tokiame sambūryje, būtum girdėjęs šiuos žodžius: „Aš esu Jehova, jūsų Dievas. Jūs turite elgtis šventai ir būti šventi, nes aš esu šventas“; „turite būti šventi mano akivaizdoje, nes aš, Jehova, esu šventas“ (Kun 11:44, 45; 20:7, 26). w21.12 3 ¶6–7

Šiandien nelengva užsidirbti pakankamai pinigų pragyvenimui, ypač ekonomiškai vargingesniuose kraštuose. Kai kurių šeimų padėtis labai pablogėjo netekus maitintojo. Nepasiduokime nerimui ir ugdykimės pasitikėjimą Dievu. Atminkime, kad Jehova žada pasirūpinti mūsų materialinėmis reikmėmis, tik turime neapleisti dvasinių dalykų (Mt 6:32, 33). Istorija liudija, kad jis tą pažadą ištikimai tesi (Įst 8:4, 15, 16; Ps 37:25). Jeigu Dievas net paukšteliais ir lauko augalais pasirūpina, mums juo labiau nėra pagrindo nerimauti, ar turėsime ką valgyti ir kuo apsirengti (Mt 6:26–30; Fil 4:6, 7). Mūsų dangiškasis Tėvas savo žemiškųjų vaikų tikrai neapleis. w21.12 17 ¶4–5; 18 ¶8

Juozapas labai nukentėjo nuo savo paties brolių. Tačiau jis toliau ištvermingai tarnavo Dievui ir jam buvo dosniai atlyginta. Juozapas broliams atleido ir stengėsi mąstyti ne apie jų blogą poelgį, o apie tai, kuo Jehova jį palaimino (Pr 45:5). Kaip ir Juozapas, tikrai jausimės geriau, jeigu glausimės prie Jehovos ir paliksime teismą jo rankose (Ps 7:17; 73:28). Jeigu tau skaudu dėl kokios nors neteisybės ar skriaudos, prašyk Jehovą jėgų tai ištverti. Jis yra „arti žmogaus, kurio širdis sugniužusi“ (Ps 34:18). Dievas vertina tavo kantrybę ir nori, kad mestum savo naštą ant jo pečių (Ps 55:22). Jis – visos žemės Teisėjas – mato, kas vyksta (1 Pt 3:12). Tad jeigu užklumpa kokie nors sunkumai ir nieko negali pakeisti, dėk viltis į Dievą ir kantriai lauk. w21.08 11 ¶14; 12 ¶16

Išmintingiausia būtų susitelkti į tai, kas džiugina Jehovos širdį. Vadinasi, laiką turime išnaudoti prasmingai. Kartais reikia apsispręsti, kokiai veiklai skirsime pirmenybę. Prisiminkime pasakojimą apie Jėzaus apsilankymą pas Mariją ir Mortą. Apsidžiaugusi, kad jų namuose viešės toks garbingas svečias, Morta suskubo ruošti dosnias vaišes. O štai jos sesė Marija prisėdo prie Jėzaus kojų jo pasiklausyti. Aišku, Mortos svetingumas pagirtinas, tačiau Marija, Jėzaus žodžiais tariant, pasirinko kas geriau (Lk 10:38–42). Be abejo, tąkart Marijai į atmintį labiausiai įsirėžė ne tai, kas buvo padėta ant stalo, o ko mokė Jėzus. Kaip Marija brangino galimybę pasiklausyti Jėzaus, taip ir mes branginkime laiką, kurį paskyrėme bendrystei su Jehova. w22.01 27 ¶5–6

Ahabo nusižeminimas prieš Jehovą nereiškė, kad jis dėl savo blogo elgesio nuoširdžiai atgailauja. Jis nieko nedarė, kad žmonės krašte liautųsi garbinę Baalą ir grįžtų pas Jehovą. Po Ahabo mirties Jehova pasakė, ką apie jį mano. Dievo pranašas Jehuvas pavadino Ahabą nedorėliu (2 Met 19:1, 2). Argi pranašas būtų sakęs, kad Ahabas yra nedorėlis ir nekenčia Jehovos, jeigu tas būtų nuoširdžiai dėl savo blogų darbų gailėjęsis? Ahabas šiek tiek apgailestavo, tačiau tai nebuvo tikra atgaila. Ką šis pasakojimas mums atskleidžia? Išgirdęs Elijo perduotą žinią, kad jo šeimos laukia bausmė, Ahabas nusižemino. Tai, aišku, gerai. Tačiau vėlesni karaliaus veiksmai rodo, kad tai nebuvo atgaila. Atgailauti reiškia daugiau nei tik atsiprašyti už blogą poelgį. w21.10 3 ¶4–5, 7–8

Izaijas, kaip žinome, tarnavo pranašu. Svarbių užduočių Jehova tikriausiai skirdavo ir jo žmonai, mat ji Biblijoje taip pat pavadinta pranaše (Iz 8:1–4). Iš visko sprendžiant, ši pora nuoširdžiai atsidėjo dirbti Dievo pavestą darbą. Troškimą kuo daugiau nuveikti Jehovos tarnyboje sutuoktiniai turėtų ugdytis ir šiandien. Tai jie gali daryti, pavyzdžiui, drauge tyrinėdami, kaip pildosi Biblijoje užrašytos pranašystės (Tit 1:2). Taip įgis vis daugiau pasitikėjimo Jehovos Žodžiu ir ryžto uoliai vykdyti Jėzaus pavestą užduotį skelbti gerąją naujieną tol, kol ateis pabaiga. w21.11 16 ¶9–10

Marija, iš visko sprendžiant, tuo metu jau našlavo, tad Jėzui rūpėjo, kaip su ja bus toliau. Taigi jis patikėjo Mariją savo ištikimam apaštalui Jonui, vienam artimiausių draugų. Jėzus neabejojo, kad Jonas jo motina deramai pasirūpins. Nuo tos dienos apaštalas globojo Mariją kaip tikras sūnus. Akivaizdu, Jėzus savo motiną labai mylėjo ir buvo dėkingas, kad jį augino ir auklėjo, kad nepaliko iki pat jo mirties valandos. Ko pasimokome? Kai kurių ryšiai su tikėjimo broliais ir sesėmis stipresni nei su artimaisiais. Būna, kad giminaičiai dėl tikėjimo tampa mums priešiški ar netgi mūsų išsižada. Vis dėlto turime likti ištikimi Jehovai ir jo organizacijai. Juk Jėzus pažadėjo, kad jo sekėjai atgaus visko „šimteriopai“ – daugybę brolių, seserų, motinų ir vaikų (Mk 10:29, 30). O kaip tu jautiesi priklausydamas dvasinei šeimai, kurią vienija tikėjimas, meilė Jehovai ir vienas kitam? (Kol 3:14; 1 Pt 2:17) w21.04 9–11 ¶7–8

Ištikimoji meilė skatina dėl kitų aukotis. Ji skatina mus rūpintis bendratikiais – netgi tais, kurių asmeniškai nepažįstame. Pavyzdžiui, sužinoję, kad kuriame nors krašte įvyko stichinė nelaimė, broliai ir sesės tuojau pasisiūlo visokeriopai tenykščiams padėti. Taip pat jei kas nors iš bendruomenės patenka į bėdą, nedelsdami ištiesiame pagalbos ranką. Kaip ir Makedonijos krikščionys pirmajame amžiuje, iš visos širdies aukojamės vargo ištiktų tikėjimo draugų labui (2 Kor 8:3). Pastabūs vyresnieji išreiškia broliams ir sesėms dėkingumą už jų teikiamą pagalbą. Ganytojų pagyrimo žodis jiems labai pakelia dvasią (Iz 32:1, 2). w21.11 11 ¶14; 12 ¶21

Pamokymo reikia mums visiems. Pavyzdžiui, nežinodami, kaip pasielgti, kreipiamės į kitus patarimo. Arba susirūpinęs bendratikis mus įspėja, kad susilaikytume nuo „klaidingo žingsnio“, nes galime nukentėti (Gal 6:1). O jeigu jau prasikalstame, brandus krikščionis paprotina, kaip kitąsyk klaidos išvengti. Įsiklausyti į pamokymą labai svarbu – tai gali išgelbėti mums gyvybę (Pat 6:23). Šios dienos citata ragina: „Palenk ausį, pasiklausyk išminčiaus žodžių.“ Nė vienas nežinome visko. Kas nors kitas turi daugiau žinių ar patirties (Pat 12:15). Tad turime būti nuolankūs, pripažinti savo ribotumus ir į gautą pamokymą įsiklausyti. Kitų pagalba padės pasiekti užsibrėžtus tikslus. Išmintingasis karalius Saliamonas rašė: „Kur daug patarėjų, ten ateina sėkmė“ (Pat 15:22). w22.02 8 ¶1–2

Atgailauti reiškia daugiau nei atsiprašyti už nuodėmę. Būtina pakeisti savo požiūrį, širdies nuostatą – liautis darius nuodėmę ir grįžti į Jehovos nurodytą doros kelią (Ez 33:14–16). Svarbiausia, kad nusidėjėlis stengtųsi pataisyti savo santykius su dangiškuoju Tėvu. Ką turėtum daryti sužinojęs, kad tavo bičiulis įpuolė į nuodėmę? Dangstyti draugo nuodėmės nedera, taip jam tik pakenktum. Be to, nuo Jehovos nieko ir neįmanoma nuslėpti, jis viską mato (Pat 5:21, 22). Geriausia būtų paskatinti draugą prisipažinti vyresniesiems ir patikinti, kad jie yra pasirengę pagelbėti. O jeigu jis to nepadarys, pats jiems pasakyk. w21.10 7 ¶19–21

Visi krikščionys turėtų sekti Jėzaus pasiaukojimo pavyzdžiu. Biblijoje rašoma, kad jis „tapo tarsi vergas“ (Fil 2:7). Vergas, arba tarnas, ieško ne savo naudos, jis stengiasi įtikti šeimininkui. Mes irgi turime tarnauti Jehovai ir savo bendratikiams. Kaip tad ugdytis troškimą aukotis dėl kitų? Pasvarstyk, koks išties yra tavo nusistatymas. Ar noriai aukojiesi kitų labui? Ar pasisiūlai savanoriu, kai reikia pagalbos tvarkant kongreso vietą ar Karalystės salę? Jei matai, kad galėtum daryti daugiau, tačiau stinga motyvacijos, kreipkis į Jehovą nuoširdžia malda. Išsakyk, kaip jautiesi, ir melsk, kad suteiktų „ir norą, ir gebėjimą veikti“ (Fil 2:13). w22.02 23 ¶9–11

Jėzus bet kokiomis aplinkybėmis gebėdavo išlikti ramus, švelnus ir elgėsi supratingai (Mt 11:29, 30). Pavyzdžiui, kai viena finikietė prašė pagydyti jos dukrelę, jis iš pradžių to daryti nesutiko, tačiau paskui, matydamas stiprų moters tikėjimą, maloningai nusileido ir vaiką pagydė (Mt 15:22–28). Kita vertus, jis nebuvo pernelyg sentimentalus. Prireikus, geriausių norų skatinamas, tardavo ir griežtą žodį. Pavyzdžiui, kai Petras bandė jį įtikinti, kad neprivalo aukotis ir eiti į Jeruzalę, Jėzus apaštalą visų mokinių akivaizdoje subarė (Mk 8:32, 33). Jis norėjo ne pažeminti Petrą, o pamokyti. Tai taip pat buvo rimtas įspėjimas visiems mokiniams neperžengti deramų ribų. Petrui tikriausiai buvo nesmagu girdėti papeikimą, tačiau tai išėjo jam į naudą. Kartais galbūt matai, kad turėtum draugą atvirai perspėti ar pamokyti. Ar nepritrūksti drąsos su juo pasikalbėti? Nebijok to padaryti, tik savo žodžius, kaip ir Jėzus, grįsk Biblijos principais. w22.03 11 ¶12–13

Jehovai šlovę teikiame, kai aukojame gyriaus aukas (Ps 34:1). Jehovą giriame už jo nuostabias savybes ir darbus. Matydami, koks jis mums geras ir kiek daug dėl mūsų daro, jaučiame nuoširdų dėkingumą ir trokštame jį šlovinti. Ypatinga proga aukštinti Dievą – evangelizacijos darbas. Juk apaštalas Paulius ragino: „Visada aukokime Dievui gyriaus auką – savo lūpomis skelbkime jo vardą.“ Čia panašiai kaip su malda: ruošdamiesi į tarnybą pagalvokime, ką vertingo galėtume žmonėms pasakyti. Norime, kad mūsų „gyriaus auka“ būtų kuo geresnė, tad tiesos žinia dalykimės entuziastingai. w22.03 21 ¶8