Spalis

Visa, ko mokome, yra pagrįsta Dievo Žodžiu. Deja, daugelio tai neįtikina: vieniems nedaro įspūdžio mūsų sueigos, kitiems nepatinka tai, ko mokome. Ko reikia, kad mūsų tikėjimas būtų tvirtas? Apaštalas Paulius Romoje gyvenantiems krikščionims rašė: „Tikėjimas ateina iš to, ką žmogus girdi, o tai, ką girdi, yra žodis apie Kristų“ (Rom 10:17). Taigi pagoniškos kilmės religinės apeigos, kad ir kaip gražiai jos vyktų, negali sustiprinti žmogaus tikėjimo. Tikėjimą ugdomės stropiai studijuodami Šventąjį Raštą. Tai daryti būtina, nes „be tikėjimo neįmanoma įgyti Dievo palankumo“ (Hbr 11:1, 6). Kad žinotume tikrai radę tiesos kelią, mums nereikia jokio stulbinamo ženklo iš dangaus. Bet kokią abejonę išsklaidome gilindamiesi į Biblijos mokymus. w21.05 4–5 ¶11–12

Apaštalui Pauliui teko visa ko išgyventi. Priešininkai jį ne kartą buvo sumušę, įkalinę, o sykį apmėtė akmenimis (2 Kor 11:23–25). Apaštalas atvirai kalbėjo, kaip jį vargina jo paties žmogiškas netobulumas (Rom 7:18, 19, 24). Be to, Paulių visą gyvenimą kamavo kažkoks „dyglys kūne“, nors jis ir buvo prašęs Dievo tą „dyglį“ pašalinti (2 Kor 12:7, 8). Jehova suteikė Pauliui jėgų atlikti tarnystę ir atlaikyti visus sunkumus. Ir kiek daug apaštalas nuveikė! Prisiminkime, kaip jis darbavosi Romoje namų arešto sąlygomis. Jis uoliai skelbė gerąją naujieną įtakingiems judaizmo atstovams ir, galimas dalykas, valdžios pareigūnams (Apd 28:17; Fil 4:21, 22). Taip pat liudijo daugeliui pretorijonų ir visiems, kas tik ateidavo (Apd 28:30, 31; Fil 1:13). Būdamas Romoje taip pat parašė kelis laiškus, turinčius didelę vertę krikščionims iki šių dienų. w21.05 21 ¶4–5

Prisiminkime, prie ko išdidumas privedė Judo karalių Uziją. Jis buvo labai gabus vyras – laimėjo daugelį karo žygių, statė miestus, plėtojo žemdirbystę. Kadangi Uzijas elgėsi teisingai, „Dievas teikė jam sėkmę“ (2 Met 26:3–7, 10). Tačiau kas vėliau nutiko? „Kai tapo galingas, širdyje jis išpuiko ir prisišaukė nelaimę“, – pasakojama Biblijoje. Uzijas pasielgė arogantiškai – nuėjo į Dievo Namus ir ketino smilkyti smilkalus. Kunigai mėgino karalių sulaikyti, nes tik jiems Jehovos nurodymu buvo leista šventykloje aukoti smilkalus. Bet šis įspėjimo nepaisė. Dėl to Jehova užsirūstino ir nubaudė akiplėšą raupsais (2 Met 26:16–21). Ar negalėtų ir mums nutikti kas nors panašaus? Taip, jei per daug susitelktume į save. Atminkime, kad gabumai ir tarnybos užduotys – ne mūsų pačių nuopelnas (1 Kor 4:7). Neturime jokio pagrindo pūstis. Jei didžiuosimės, Jehovai nebebūsime naudingi. w21.06 16 ¶7–8

Jėzus numatė, kad tarnyboje mokiniams ne visada eisis gerai. Mes netgi nežinome, ar žmonės, kuriems jo mokiniai tąkart skelbė gerąją naujieną, įtikėjo. Kad ir kokie buvo tarnybos rezultatai, mokiniai turėjo labiausiai džiaugtis dėl to, kad jų pastangas vertina pats Jehova. Jeigu darbuojamės ištvermingai, gausime amžino gyvenimo dovaną. Stropiai sėdami tiesos sėklas ir prižiūrėdami želmenis darome tai, „kas patinka dvasiai“, ir leidžiame jai laisvai veikti. Tad ir toliau nepaliaukime daryti gera ir nepailskime, net jeigu nepavyksta nė vieno žmogaus patraukti į tiesos kelią. Žinokime, kad už uolų darbą mums bus atlyginta amžinu gyvenimu (Gal 6:7–9). w21.10 26 ¶8–9

Prisimink vieną epizodą iš Jėzaus gyvenimo. Tąsyk jis ir jo sekėjai pavargę po tarnybos sėdo į valtį ir nuplaukė į ramią vietelę pailsėti. Tačiau netrukus ten sugužėjo didelė minia. Jėzui žmonių pagailo ir jis „ėmė mokyti juos daugelio dalykų“. Jėzus juos nuoširdžiai atjautė. Jis suprato, kaip tie žmonės kenčia ir kaip jiems reikia vilties. Panašiai yra ir mūsų dienomis. Jeigu žmogus šypsosi, tai dar nereiškia, kad jis yra laimingas. Daugelio dvasinė būklė yra apgailėtina. Jie klaidžioja tarsi ganytojo apleistos avys. Anot apaštalo Pauliaus, tie, kas yra atitolę nuo Dievo, neturi vilties (Ef 2:12). Suvokdami, kad žmonės nežino tiesos apie Dievą, stenkimės su meile ir atjauta jiems padėti ir siūlykime studijuoti Bibliją. Taip suteiksime pačią geriausią pagalbą. w21.07 5 ¶8

Tuščiagarbis elgiasi išdidžiai ir savanaudiškai. Pavyduolis trokšta to, ką turi kitas žmogus, ir yra pasiruošęs tai iš jo atimti. Pavydas neretai pasireiškia neapykanta. Tuščiagarbiškumą ir pavydą galima palyginti su lėktuvo degalų teršalais. Lėktuvas gal ir pakils į orą, tačiau jeigu teršalai užkimš degalų tiekimo vamzdelius, varikliai užges ir orlaivis suduš. Panašiai gali nutikti ir Dievo tarnui. Jeigu leistųsi užvaldomas garbėtroškos ir pavydo, jis pats dvasiškai žlugtų ir kitiems pakenktų (Pat 16:18). Kad netaptume garbėtroškos, turime atminti šį apaštalo Pauliaus pamokymą: „Nieko nedarykite iš noro visus pranokti ar iš tuščiagarbiškumo – nuolankiai laikykite kitus aukštesniais už save“ (Fil 2:3). w21.07 15 ¶6–8

Kai kuriems atrodo, kad Dievo tarnai turėtų žinoti atsakymus į visus klausimus, net į tuos, kurių Biblija nepaaiškina. Tačiau ar tokie lūkesčiai pagrįsti? Tiesa, apaštalas Paulius paragino bendratikius: „Visa ištirkite“ (1 Tes 5:21). Bet jis pripažino, kad daugelio dalykų ir pats nesupranta. „Mūsų žinojimas dalinis, – rašė savo laiške korintiečiams ir pridūrė: – šiuo metu mes matome neaiškiai, lyg veidrodyje“ (1 Kor 13:9, 12, išn.). Kaip ir apaštalas, mes žinome ne viską. Tačiau pagrindinius dalykus apie savo sumanymus Jehova atskleidė. Tad Paulius nė kiek neabejojo, kad jo tikėjimas teisingas. Kaip žinoti, ar Jehovos liudytojų tikėjimas yra teisingas? Pavyzdžiui, galime patyrinėti, ar jie laikosi Jėzaus Kristaus mokymų. w21.10 18–19 ¶2–4

Brangūs mūsų vyresnio amžiaus broliai ir sesės, jūs visi – tiek visalaikiai tarnai, tiek kiti – galite daug padėti jaunesniems skelbėjams. Prisitaikykite prie pokyčių, užsibrėžkite naujus tikslus ir susitelkite į tai, ką galite nuveikti, o ne į tai, kas neįmanoma. Karalius Dovydas troško statyti Jehovos šventyklą, tačiau sužinojo, kad ši garbė atiteks jo sūnui Saliamonui. Kaip karalius reagavo? Jis nė kiek tam neprieštaravo ir iš širdies darė visa, kad statybai būtų deramai pasiruošta (1 Met 17:4; 22:5). Nors Saliamonas buvo „dar jaunas ir nepatyręs“, Dovydas nemanė, kad su užduotimi jis nesusitvarkys (1 Met 29:1). Karalius žinojo, kad sėkmė priklausys ne nuo statybos vadovo amžiaus ar patirties, o nuo Jehovos laiminimo. Kaip ir Dovydas, šiandien mūsų pagyvenę broliai išlieka veiklūs net po to, kai ilgus metus eitas pareigas perduoda jaunesniems. Jie nė kiek neabejoja, kad tų brolių tarnystę Jehova visokeriopai laimins. w21.09 9 ¶4; 10 ¶5, 8

Užsibrėžti sau tam tikrus tikslus naudinga, nes jie skatina kryptingai darbuotis. Aišku, tie tikslai turi atitikti mūsų galimybes. Jeigu užmojai būtų per platūs, tik nusiviltume (Lk 14:28). Visi didžiulės Jehovos šeimos nariai jo akyse yra savitos asmenybės. Jis myli kiekvieną. Neabejok, kad ir tu jam labai brangus. Mūsų dangiškasis Tėvas pastebėjo tave ir patraukė prie savęs. Ar todėl, kad esi geresnis už kitus? Ne. Tavyje jis pamatė romų, nuolankų žmogų, pasirengusį mokytis ir derintis prie jo valios. Būk tikras, kad Dievas dėkingas už visa, ką stengiesi daryti jo garbei. Jis mato tavo „gerą ir dorą širdį“ ir vertina tavo ištvermę ir atsidavimą (Lk 8:15). Tad ir toliau daryk dėl Jehovos geriausia, ką gali, ir visada turėsi kuo džiaugtis (Gal 6:4). w21.07 23 ¶15; 25 ¶20

Neretai tenka kantriai laukti, kol bus įgyvendintas teisingumas. Pavyzdžiui, ką vyresnieji daro sužinoję, kad kuris nors bendratikis sunkiai nusižengė? Jie nori suprasti, kaip situaciją vertina Jehova, todėl maldoje prašo „išminties iš aukštybių“ (Jok 3:17). Brolių tikslas yra grąžinti nusidėjėlį iš klystkelio, jeigu tik tai įmanoma (Jok 5:19, 20). Taip pat jiems rūpi apsaugoti bendruomenę ir paguosti asmenis, kurie dėl tos nuodėmės nukentėjo (2 Kor 1:3, 4). Kad viską sutvarkytų kaip dera, vyresnieji turi išsiaiškinti faktus, o tam reikia laiko. Susitikę su nusižengusiu asmeniu, jie supratingai jį pamoko, sudrausmina ir maldoje prašo Dievą padėti jam dvasiškai pasveikti (Jer 30:11). Broliai nesielgia skubotai, laikosi Jehovos duotų nurodymų. Tai visiems bendruomenėje išeina į gera. w21.08 11 ¶12–13

Izraelyje kilus badui, Noomė su vyru ir savo sūnumis išsikėlė į Moabą. Ten jos vyras pasimirė. Abu sūnūs vedė moabites, tačiau paskui ir jiedu mirė (Rūt 1:3–5). Skaudžios netektys Noomę labai prislėgė. Sielvarto kamuojama ji ėmė manyti, kad ją vargina Jehova. Atkreipk dėmesį, kokiais žodžiais ji liejo savo skausmą: „Jehovos ranka pakilo prieš mane“; „Visagalis labai apkartino man gyvenimą“; „pats Jehova prieš mane stojo, [...] Visagalis užtraukė man nelaimę“ (Rūt 1:13, 20, 21). Jehova žino, kad „priespauda ir išmintingą žmogų gali išvaryti iš proto“ (Mok 7:7). Kaip Jehova Noomei pagelbėjo? Per jos marčią Rūtą. Ši parodė Noomei ištikimąją meilę ir anyta emociškai bei dvasiškai atsigavo. w21.11 9 ¶9; 10 ¶10, 13

Ar tai reiškia, kad pakanka susitelkti vien į esamą tarnybą ir nereikia ieškoti nieko nauja? Tikrai nereiškia. Svarbu užsibrėžti tam tikrus dvasinius tikslus ir siekti dar veiksmingiau atlikti evangelizacijos darbą ir padėti bendratikiams. Jei norime, kad mus lydėtų sėkmė, turėkime omenyje patarlės žodžius „išmintis yra su kukliaisiais“ (Pat 11:2). Galvokime ne vien apie save, o kuo galime pasitarnauti kitiems (Apd 20:35). Kokių tikslų galėtum siekti? Paprašyk Jehovą padėti suprasti, ko tikėtis būtų realu (Pat 16:3). Tai galėtų būti pagalbinio ar reguliariojo pionieriaus tarnyba, tarnyba Betelyje, darbas teokratinėse statybose. O gal galėtum mokytis kokios nors kalbos ir liudyti kitakalbiams? w21.08 23 ¶14–15

Jehovos ištikimoji meilė – itin graži savybė. Pranašų lūpomis jis ir mus ragina ją ugdytis (Oz 6:6; Mch 6:8, išn.). Kas yra ištikimoji meilė ir kaip ji pasireiškia? Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimo tekste ir išnašose žodžiai „ištikimoji meilė“ (taip pat „ištikima meilė“) pavartoti apie 230 kartų. Taip verčiama hebrajiška sąvoka ẖesed. Ką ji reiškia? To vertimo žodynėlyje paaiškinta: „Tai meilė, kylanti iš atsidavimo ir ištikimybės kokiam nors asmeniui, iš stipraus prisirišimo. Hebrajiškas žodis dažnai vartojamas kalbant apie Dievo meilę žmonėms, taip pat apie pačių žmonių tarpusavio meilę.“ Kokia tai savybė, geriausiai mums padeda suprasti Jehovos pavyzdys. Karalius Dovydas Jehovą aukštino: „Ištikimoji tavo meilė, o Jehova, siekia dangų [...]. Kokia brangi, Dieve, tavo ištikimoji meilė“ (Ps 36:5, 7). Argi mums, kaip ir Dovydui, ši nuostabi Jehovos savybė nekelia susižavėjimo? w21.11 2 ¶1–2; 3 ¶4

Jehovos tarnai, dvasine prasme kalbant, yra jo šeima. Prie jos priklauso „visos kūrinijos pirmagimis“ Jėzus ir daugybė angelų (Kol 1:15; Ps 103:20). Gyvendamas žemėje Jėzus leido suprasti, kad Jehova yra ir savo ištikimų žemiškųjų tarnų Tėvas. Štai kartą jis mokiniams pasakė: „Aš einu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą“ (Jn 20:17). Į mylinčių tikėjimo brolių ir sesių šeimą mes įsiliejame tada, kai pasiaukojame Jehovai ir pasikrikštijame (Mk 10:29, 30). Jėzus padėjo mokiniams suprasti, kad Jehova yra ne koks nors valdingas viršininkas, o mylintis Tėvas, su kuriuo gera būti. Prisiminkime, kad mokydamas sekėjus melstis jis kreipėsi į Jehovą „Tėve“. Jėzus galėjo sakyti ir kitaip, tarkim, „Visagali“, „Kūrėjau“, „Amžinybės Karaliau“ (Pr 49:25; Iz 40:28; 1 Tim 1:17). Šventajame Rašte Jehova vadinamas šiais ir kitokiais titulais. Tačiau Jėzus kreipėsi į jį šiltu žodžiu „Tėve“. w21.09 20 ¶1, 3

Karalius Manasas nėmaž nepaisė perspėjimų, kuriuos Dievas jam perdavė savo pranašų lūpomis. Galiausiai „Jehova atvedė [...] Asirijos karaliaus kariuomenės vadus. Tie Manasą [...] sukaustė dviem vario grandinėmis ir nusivedė į Babiloną“. Įkalintas svetimame krašte Manasas tikriausiai viską gerai pergalvojo. Jis „labai nusižemino prieš savo protėvių Dievą“ ir „meldė Jehovą, savo Dievą, kad jo pasigailėtų“ (2 Met 33:10–12). Manaso maldavimus Jehova išklausė. Matydamas, kaip šis žmogus širdyje pasikeitė ir kaip dėl savo praeities graužiasi, Dievas grąžino jam karaliaus sostą. Manasas išties nuoširdžiai atgailavo. Apie tai liudija ir jo tolesni darbai. w21.10 4 ¶10–11

Akvilas ir Priscilė turėjo palikti viską, prie ko buvo pratę, kurtis naujoje vietoje, perkelti ten palapinių siuvimo verslą. Atsikėlę į Korintą, jiedu įsiliejo į tenykštę krikščionių bendruomenę ir drauge su apaštalu Pauliumi stiprino bendratikius. Vėliau jie darbavosi ir kituose miestuose, kur labai reikėjo Karalystės skelbėjų (Apd 18:18–21; Rom 16:3–5). Kiek daug džiaugsmo tai porai turėjo suteikti ši prasminga veikla! Jaunavedžiams verta imti pavyzdį iš Akvilo su Priscile ir susitelkti į Karalystės darbą. Jie dar prieš susituokdami galėtų drauge apsvarstyti, kokių tikslų gyvenime sieks. Jeigu svarbiausi bus dvasiniai siekiai, pora dar aiškiau matys, kaip jų gyvenime veikia Jehovos šventoji dvasia (Mok 4:12). w21.11 16–17 ¶11–12

Turime visa širdimi gerbti savo tėvus. Ir nepamiršk: priesakas gerbti motiną ir tėvą Kunigų 19 skyriuje eina iškart po žodžių „jūs turite būti šventi, nes aš, jūsų Dievas Jehova, esu šventas“ (Kun 19:2). Tad gal vertėtų savęs paklausti: „Ar aš esu tėvams dėkingas ir juos myliu?“ Jeigu matai, kad turėtum labiau tėvais rūpintis, nedelsk. Praeities nepakeisi, bet gal nuo šiol galėtum jiems skirti daugiau dėmesio, pavyzdžiui, dažniau aplankyti, paremti finansiškai, palaikyti dvasiškai ir emociškai? Atmink, kas prisakyta Kunigų 19:3. w21.12 4–5 ¶10–12

Karalius Dovydas padarė didelių klaidų. Jis svetimavo su Batšeba ir net pražudė jos vyrą (2 Sam 11:2–4, 14, 15, 24). Dėl to ne tik pats nukentėjo, bet užtraukė nelaimę savo kitoms žmonoms ir visai šeimai (2 Sam 12:10, 11). Vėliau Dovydas neatsiklausęs Jehovos įsakė atlikti Izraelio kariuomenės surašymą. Pasekmės buvo liūdnos – 70 000 izraelitų mirė nuo pražūtingos ligos (2 Sam 24:1–4, 10–15). Jeigu būtum gyvenęs anomis dienomis, gal būtum nusprendęs, kad Dovydas nevertas pasigailėjimo? Tačiau Jehova jo pagailėjo. Dievas žinojo, kaip Dovydas jį myli ir nori elgtis dorai. Jis nepamiršo ištikimos šio vyro tarnystės ir atsižvelgė į jo nuoširdžią atgailą, todėl sunkias nuodėmes jam atleido. Argi nesame Jehovai dėkingi, kad jam svarbiausia yra mūsų dorybės, o ne trūkumai? (1 Kar 9:4; 1 Met 29:10, 17) w21.12 19 ¶11–13

Jėzus ligų kamuojamus žmones nuoširdžiai užjautė ir juos gydė. Prisimink, su kokia žinia jis kartą siuntė mokinius pas Joną Krikštytoją: „Eikite, papasakokite Jonui, ką matėte ir girdėjote: aklieji regi, luošieji vaikšto, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami.“ Jėzaus daromų stebuklų sužavėti, „visi žmonės [...] liaupsino Dievą“ (Lk 7:20–22). Krikščionys turi sekti Jėzaus pavyzdžiu ir su negalių varginamais žmonėmis elgtis geraširdiškai, supratingai ir kantriai. Žinoma, negalime, kaip Jėzus, stebuklingai jų išgydyti, tačiau galime padėti atgauti dvasinę regą – pranešti jiems apie būsimąjį rojų, kur neliks jokių ligų ir vargų (Lk 4:18). Išgirdę tokią džiugią naujieną, daugelis žmonių palankiai atsiliepia ir tai teikia garbę Dievui. w21.12 9 ¶5

Čia Jokūbas remiasi šventaisiais raštais ir primena skaitytojui, kad Jehova atlygina visiems, kas yra tokie pat ištikimi kaip Jobas. Jokūbas tai paaiškino paprastais žodžiais ir argumentais. Jis siekė ne pasigirti žiniomis, o išaukštinti Jehovą. Mes irgi nesistengiame stulbinti žmonių žiniomis. Norime, kad jie žavėtųsi Jehovos išmanymu ir matytų, kaip jis visais rūpinasi (Rom 11:33). Todėl mokykime paprastai ir remkimės Dievo Žodžiu. Savo teiginius grįskime Biblija. Pavyzdžiui, užuot sakę studijuotojui, ką darytume jo vietoje, drauge apsvarstykime Biblijos eilutes ar pasakojimus. Tada jis supras, kas patinka ar nepatinka Kūrėjui, ir stengsis įtikti jam, o ne mums. w22.01 11 ¶9–10

Kai kurie sako, kad niekam nedaro nieko bloga. Tačiau Dievas iš savo tarnų tikisi daugiau. Jeigu norime Dievo malonės, turime žmones mylėti. Verta dėmesio, kad Kunigų 19:18 užrašytą įsakymą pabrėžė ir Jėzus Kristus. Kartą vienas fariziejus jo paklausė: „Mokytojau, kuris įsakymas Įstatyme svarbiausias?“ Jėzus atsakė, kad svarbiausias įsakymas yra mylėti Jehovą visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tada jis pacitavo iš Kunigų 19:18: „Antrasis, panašus į jį, yra šis: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22:35–40). Meilę artimui išreiškiame įvairiai. Be kita ko, ji skatina mus klausyti nurodymo, užrašyto Kunigų 19:18: „Nekerštausi ir nejausi pagiežos tautiečiams.“ w21.12 10–11 ¶11–13

Jėzus ištiesė ranką ir Petrą sugriebė. Ar įžvelgi, kodėl Petras supanikavo? Kol jis kliovėsi Jėzumi, drąsiai žengė neramaus ežero paviršiumi. Tačiau kai tik ėmė galvoti apie audros smarkumą ir pasidavė baimei, pradėjo skęsti (Mt 14:24–31). Iš šio nutikimo daug pasimokome. Petras nemanė, kad išsigąs audros ir pradės skęsti. Jis drąsiai išlipo iš valties ir tikėjosi sėkmingai nueiti pas savo Mokytoją. Tačiau tada jo mintys nukrypo kitur. Panašiai gali nutikti ir mums, kai patiriame tikėjimo išbandymų. Jeigu pristigtume pasitikėjimo Jehova ir jo pažadais, galime pradėti, taip sakant, skęsti. Todėl labai svarbu, kad net per pačias didžiausias gyvenimo audras neišleistume iš akių Jehovos ir kliautumės jo gelbstinčia galia. w21.12 17–18 ¶6–7

Malda, studijos, apmąstymai mus suartina su Dievu. Melsdamiesi mes bendraujame su savo mylinčiu dangiškuoju Tėvu. Studijuodami Bibliją semiamės žinių apie jį ir išminties (Pat 2:1–5). Visa tai apmąstydami dar geriau suvokiame, kokios nuostabios yra Dievo savybės ir kokie didingi jo užmojai visos kūrinijos ir mūsų pačių labui. Tad ko reikia, kad bendrystei su Dievu skirtas laikas mums duotų didžiausią dvasinę naudą? Svarbu pasirinkti ramią vietą. Jėzus, prieš pradėdamas žemiškąją tarnystę, keturiasdešimt dienų praleido dykumoje (Lk 4:1, 2). Ten jis galėjo bendrauti vienumoje su savo Tėvu ir mąstyti apie jo skirtą misiją. Tai, be abejo, padėjo pasirengti būsimiems išmėginimams. w22.01 27–28 ¶7–8

Kartais į tam tikrą Biblijos principą ar paraginimą mūsų dėmesį atkreipia dvasiškai brandus krikščionis, pavyzdžiui, vyresnysis. Turime suprasti, kad jis tai daro iš meilės, ir į jo žodžius įsiklausyti. Tenka pripažinti, kad pamokymą iš kito žmogaus lūpų priimti būna sunkiau. Gal ant jo net supykstame. Kodėl? Todėl, kad nemalonu, kai kas nors atkreipia dėmesį į mūsų trūkumą (Mok 7:9). Esame netobuli ir linkę teisintis. Kartais imame abejoti to žmogaus motyvais ar užsigauname dėl to, kad kalbėjo pernelyg tiesmukai. Arba netgi pradedame mintyse jį kaltinti: „Kokią teisę turi man nurodinėti? Į save pasižiūrėtum!“ Jei pamokymas nepatinka, galbūt norisi pasikalbėti dar su kuo, tikintis rasti užtarėją. w22.02 8–9 ¶2–4

Ar naujajame pasaulyje nepatirsime jokių nepatogumų? Prisiminkime, kas nutiko izraelitams iškeliavus iš Egipto. Neilgai trukus kai kurie ėmė skųstis, kad mana įkyrėjo ir kad jie ilgisi maisto, kokį valgė Egipte (Sk 11:4–6; 21:5). Ar negalėtų nutikti kas nors panašaus ir pasibaigus didžiajam suspaudimui? Žemė savaime netaps rojumi. Tikriausiai mums reikės gerokai pasidarbuoti tvarkant nuniokotą aplinką ir iš pradžių teks apsiprasti su kai kuriais nepatogumais. Kaip būtų neteisinga reikšti dėl to nepasitenkinimą! Tad vertinkime visa, ką iš Jehovos gauname. Jeigu esame jam dėkingi dabar, būsime dėkingi ir ateityje. w22.02 7 ¶18–19

Pranašystėje, užrašytoje Zacharijo 8:23, „žydu“ vadinami žemėje tebegyvenantys pateptieji (Rom 2:28, 29). O „dešimt žmonių iš visų tautų“ – kiti krikščionys. Pasakyta, kad pastarieji „įsitvers žydui į skverną“, tai yra drauge su pateptaisiais ištikimai garbins Dievą. Panašiai kalbama ir Ezechielio 37:15–19, 24, 25 užrašytoje pranašystėje. Joje sakoma, kad pateptuosius ir kitus krikščionis vienys nepertraukiami saitai. Joje minimi du pagaliai. Pateptuosius vaizduoja Judo pagalys (iš šios giminės kilo Izraelio tautos karaliai), o kitus krikščionis – Efraimo pagalys. Jehova pareiškė, kad abu tie pagaliai bus sudėti į „vieną pagalį“. Vadinasi, abi krikščionių grupės tarnaus vadovaujamos vieno Karaliaus, Jėzaus Kristaus (Jn 10:16). w22.01 22 ¶9–10

Jėzus sakė, kad kai kurie žmonės šelpia vargšus taip, kad visi apie tai sužinotų. Jehovai tokios geradarystės nieko vertos (Mt 6:2–4). Geri darbai turi būti daromi iš nesavanaudiškų paskatų. O kaip mes? Ar prireikus ištiesiame artimui pagalbos ranką? Ar stengiamės kitiems geranoriškai padėti? Jehova yra veiklus Dievas ir jo dvasia yra aktyvi jėga, tad jos veikmė turi būti akivaizdi mūsų kasdieniame gyvenime, matytis iš mūsų žodžių ir elgesio (Pr 1:2). Pavyzdžiui, apie tikėjimą parašyta, kad jis „be darbų negyvas“ (Jok 2:26). Tas pat pasakytina apie daugelį kitų savybių. Tad rodykime jas savo darbais – leiskime Dievo šventajai dvasiai brandinti mumyse savo vaisių. w22.03 11–12 ¶14–16

Verta dėmesio, ką dar labai reikšmingo savo laiške pamini apaštalas Petras. Prieš primindamas, kad turime elgtis šventai, jis pasakė: „Jūsų protas visada tebūna parengtas darbui“ (1 Pt 1:13). Kokiam darbui? Petras pateptiesiems savo bendratikiams rašo: „Jūs esate [...] šventa tauta, ypatinga nuosavybe tapę žmonės, kad visur skelbtumėte dorybes to, kuris pašaukė jus iš tamsos į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2:9). Šiandien kiekvienas iš mūsų yra įpareigotas reguliariai skelbti gerąją naujieną ir mokyti žmones iš Dievo Žodžio. Tai geriausia, ką dėl jų galime padaryti (Mk 13:10). Taip parodome, kad mylime Dievą ir savo artimą. Tad laikykimės visų Jehovos priesakų ir jo akyse išliksime šventi. w21.12 13 ¶18

Apaštalas Paulius brolius ir seseris mylėjo ir brangino ir niekada jais nenusivylė. Jis džiaugėsi jų geromis savybėmis ir neabejojo, kad visi tarnauja Dievui iš kilnių paskatų. O tiems, kuriems dvasinė kova ėjosi sunkiai, apaštalas stengėsi padėti. Prisiminkime, koks susirūpinęs apaštalas buvo dėl dviejų sesių iš Filipų bendruomenės – Evodijos ir Sintichės (Fil 4:1–3). Regis, tarp šių moterų kilo rimtas nesutarimas. Tačiau Paulius sesių nepeikė. Jis vertino Evodijos ir Sintichės ilgametę tarnystę ir buvo tikras, kad Jehova jas myli. Broliškų jausmų skatinamas tiesiog paragino abi būti „vienos minties“. Apaštalas savo bendratikius brangino ir stengėsi palaikyti su jais kuo šiltesnius santykius. w22.03 30 ¶16–18

Ramybė, kurią Jehova duoda, padeda išsaugoti emocinę ir dvasinę pusiausvyrą. Štai ką pasakoja sesė vardu Lūzà: „Dažnai jaučiuosi labai vieniša. Į galvą lenda mintis, kad Jehova manęs nemyli. Tačiau iškart apie tai jam išsikalbu. Malda padeda man tokius jausmus suvaldyti.“ Akivaizdu, malda gali suteikti didžiulę atgaivą (Fil 4:6, 7). Kai netenkame artimo žmogaus, tvirtai kliaukimės Jehovos ir Jėzaus pagalba. Sekdami savo dangiškojo Tėvo ir jo Sūnaus pavyzdžiu, būkime atjautūs visiems žmonėms ir uoliai skelbkime jiems gerąją naujieną, mokykime Dievo Žodžio tiesų. Ir niekada neabejokime, kad Jehova ir jo brangus Sūnus supranta mūsų žmogišką silpnumą ir yra pasirengę gelbėti išbandymo valandą. Tad ištvermingai laukime dienos, kai Jehova „nušluostys kiekvieną ašarą [...] nuo akių“ (Apr 21:4). w22.01 15 ¶7; 19 ¶19–20

Jėzus kalbėjo apie dvejus vartus. Vieni atsiveria į „erdvų kelią“, o kiti – į „siaurą kelią“ (Mt 7:14). Trečio kelio nėra, tad rinktis galime tik vieną iš dviejų. Ir tas pasirinkimas daug lemia – nuo jo priklausys, ar gyvensime amžinai, ar ne. Erdviuoju keliauti lengva, todėl jį renkasi dauguma žmonių. Jie nesupranta, kad šiuo keliu visus veda Šėtonas ir kad to kelio pabaigoje laukia pražūtis (1 Kor 6:9, 10; 1 Jn 5:19). Kitas Jėzaus paminėtas kelias siauras ir jį atranda nedaugelis. Kodėl nedaugelis? Tolesnėje eilutėje skaitome Jėzaus įspėjimą saugotis netikrų pranašų (Mt 7:15). w21.12 22–23 ¶3–5