Lapkritis

Jehova visaip tave palaiko. Jis suteikia ramybės, kai kalbiesi su priešiškai nusistačiusiu žmogumi. Taip pat primena tinkamą Biblijos eilutę, kad gebėtum atsakyti į pašnekovo klausimą. O jeigu daugumos žmonių geroji naujiena nedomina, suteikia ryžto darbuotis toliau (Jer 20:7–9). Apie Jehovos gerumą liudija ir tai, kad jis moko mus veiksmingai atlikti evangelizacijos darbą. Pavyzdžiui, esame skatinami pasinaudoti šiokiadienio sueigoms paruoštais pokalbių pavyzdžiais. Iš pradžių gal nedrąsu mėginti ką nors nauja, tačiau pabandę tuos pasiūlymus pritaikyti neretai pamatome, kad jie padeda pašnekovą sudominti Biblijos žinia. Bendruomenės sueigose ir didesniuose teokratiniuose sambūriuose esame skatinami taikyti įvairius skelbimo metodus. Tam gal irgi ne iš karto ryžtamės, tačiau jeigu ryžtamės, Jehova tai labai vertina. w21.08 27 ¶5–6

Vienas apaštalo Pauliaus laiškas korintiečiams buvo gana tiesmukas. Vėliau iš savo pasiuntinio Tito Paulius sužinojo, kad tenykščiai į jo pamokymą įsiklausė ir pasitaisė. Kaip apaštalas nudžiugo! (2 Kor 7:6, 7) Vyresnieji, sekdami Pauliaus pavyzdžiu negailėkite broliams ir sesėms laiko. Galėtumėte į sueigą atvykti anksčiau ir su bendratikiais maloniai pabendrauti, juos padrąsinti (Rom 1:12). Kaip ir Paulius, dalykitės su kitais tikėjimą stiprinančiomis mintimis iš Biblijos, patikinkite juos savo pačių ir Dievo meile. Stenkitės vis pagirti. O jeigu reikia kurį nors bendratikį pataisyti, remkitės Dievo Žodžiu. Kalbėkite su juo atvirai, tačiau sykiu ir švelniai, atjaučiai (Gal 6:1). w22.03 28–29 ¶11–12

Jehova ir šiandien suteikia savo tarnams „neįprastai didelės galios“, kad jie nepristigtų jėgų dirbti evangelizacijos darbą. Viena iš Dievo dovanų, teikiančių mums stiprybės, yra malda. Apaštalas Paulius bendratikius ragino: „Kiekviena proga melskitės Dievui“ (Ef 6:18). Jehova į mūsų maldą atsakys ir suteiks jėgų. Kartais esame tiek sutrikę, kad nebežinome, ką maldoje sakyti, nemokame išreikšti minčių ir jausmų. Tačiau Jehova vis tiek ragina mus į jį kreiptis (Rom 8:26, 27). Jis stiprina mus ir per Bibliją. Kaip ir Paulius, stiprybės ir paguodos ieškokime Dievo Žodyje (Rom 15:4). Jeigu jį stropiai studijuojame ir apmąstome, Jehova savo šventąja dvasia padės įžvelgti, ką galėtume pritaikyti savo aplinkybėmis (Hbr 4:12). w21.05 22 ¶8–10

Įvairios kliūtys gali trukdyti mums prisidėti prie mokinių ruošimo darbo tiek, kiek norėtume. Mus riboja tam tikros aplinkybės. Pavyzdžiui, kai kurie skelbėjai dėl amžiaus ar ligos tiesiog negali išeiti į tarnybą. Jeigu ir tau taip yra, atmink, kad Biblijos studijas kuo puikiausiai galime vesti naudodamiesi elektroninėmis priemonėmis. Tad ir tu pamėgink pradėti ir vesti studijas net neišeidamas iš namų. Beje, kai kurie žmonės nepradeda studijuoti Biblijos vien dėl to, kad tuo laiku, kai mes esame tarnyboje, jie yra užimti kitais reikalais. Tačiau jie mielai sutiktų studijuoti ankstų rytą arba vėlai vakare. Ar galėtum skirti tą laiką mokymo darbui? Prisimink, kada Jėzus mokė Nikodemą. Nakčia, mat šis pas jį atėjo būtent tuo laiku (Jn 3:1, 2). w21.07 5 ¶10–11

Jono Krikštytojo mokiniai suglumo matydami, kad Jėzaus sekėjai nepasninkauja. Jėzus paaiškino, kad tol, kol jis gyvas, jiems nėra dėl ko pasninkauti (Mt 9:14–17). Tačiau fariziejams ir kitiems priešininkams buvo pikta, kad Jėzus jų papročių ir tradicijų nesilaiko. Antai jie kaltino Jėzų už tai, kad gydo žmones per šabą (Mk 3:1–6; Jn 9:16). Tie religiniai tautos vadovai stengėsi visiems pasirodyti, kokie jie ištikimi šabo įstatymui. Tačiau ko ta ištikimybė verta, jeigu jie be jokių skrupulų užsiėmė prekyba šventykloje? Jėzus fariziejus už tokį elgesį pasmerkė ir tai juos tiesiog įsiutino (Mt 21:12, 13, 15). Taip pat prisiminkime, kas sykį nutiko, kai Jėzus skelbė gimtojo miesto Nazareto sinagogoje. Matydamas, kad susirinkusių lūkesčiai savanaudiški ir kad jiems stinga tikėjimo, Jėzus kaip priekaištą jiems priminė tam tikrus istorinius įvykius ir žmonės užsidegė pykčiu (Lk 4:16, 25–30). Ir apskritai daugelis pasipiktindavo Jėzumi, kai jis pasielgdavo ne taip, kaip jiems norėdavosi (Mt 11:16–19). w21.05 5–6 ¶13–14

Norėdamas apsaugoti mus nuo išdidumo ir godumo spąstų, Jehova ragina mus mokytis iš kitų patirties. Kurį asmenį galėtume pavadinti pačiu godžiausiu? Ne kurį kitą, o Šėtoną. Šis angelas, be abejo, iš Jehovos gaudavo nemažai garbingų užduočių. Tačiau jis užsigeidė kai ko kito – tokios garbės, kokia priklauso vien Aukščiausiajam. Šėtonas norėtų, kad ir mes būtume nepatenkinti tuo, ką turime. Prisiminkime, kaip jis paveikė Ievos mąstymą. Jehova buvo davęs pirmajai žmonių porai daugybę įvairiausio maisto, leido valgyti „nuo visų sodo medžių“, išskyrus vieną (Pr 2:16). Tačiau Šėtonas įkalbėjo Ievą paragauti ir uždrausto medžio vaisiaus. Ji nevertino to, ką buvo iš Dievo gavusi, ir užsimanė daugiau. Pasekmės buvo pražūtingos – Ieva nusidėjo ir galiausiai mirė (Pr 3:6, 19). w21.06 14 ¶2–3; 17 ¶9

Dievas patikėjo Adomui su Ieva prasmingą užduotį auginti ir auklėti vaikus, taip pat prižiūrėti savo žemiškuosius namus. Jeigu pirmoji pora ir jų palikuoniai būtų klusniai vykdę Jehovos skirtą užduotį, būtų likę jo šeimos nariai per amžius. Adomo ir Ievos padėtis Jehovos šeimoje buvo išties garbinga. Ją gerai nusako šie dėkingumo kupini Dovydo giesmės žodžiai: „Jį [žmogų] padarei tik truputį žemesnį už angelus, šlove ir didybe apvainikavai“ (Ps 8:5). Suprantama, žmogus neturi tiek pat galios, išmanymo ir gebėjimų, kaip angelas (Ps 103:20). Tačiau atkreipk dėmesį, kad jis sukurtas „tik truputį žemesnis“ už tas galingas dangiškąsias būtybes. Deja, Adomas su žmona nusižengė savo Kūrėjui. Taip ne tik patys prarado garbingą Dievo vaikų vardą, bet ir sugadino gyvenimą savo palikuoniams. Tačiau Jehova savo sumanymo neatsisakė ir padarys viską, kad klusnūs žmonės galėtų amžinai džiaugtis jo meile. w21.08 2–3 ¶2–4

Šiandien daugeliui Jehovos tarnų tenka ištverti priešiškumą. Pavyzdžiui, šalyse, kuriose mūsų veikla suvaržyta ar uždrausta, bendratikiai suiminėjami, vedžiojami „pas valdytojus ir karalius“ (Mt 10:17, 18). Jiems tenka liudyti apie Dievą labai sunkiomis sąlygomis. Kituose kraštuose Jehovos liudytojai gali veikti daugmaž laisvai, tačiau ir jie patiria nemenkų išmėginimų. Kai kuriuos priešiški šeimos nariai spaudžia, kad liautųsi tarnauti Jehovai (Mt 10:32–36). Laimei, daugelis iš jų pamažu atlyžta, o kai kurie ilgainiui netgi patys tampa uoliais Jehovos liudytojais. Tad jeigu ir tau tenka patirti priešiškumą, būk drąsus, nepasiduok. Jehova savo galinga šventąja dvasia visada tau padės, tad nėra ko bijoti. w22.03 16 ¶8

Biblijoje rašoma, kad Jehova nekenčia „išpuikusių akių, melagingo liežuvio, nekaltą kraują liejančių rankų“ (Pat 6:16, 17). Jam „bjaurūs ir smurtautojai, ir apgavikai“ (Ps 5:6). Kad tokios blogybės mūsų Kūrėją labai piktina, aiškiai liudija istorija. Pavyzdžiui, Nojaus dienomis sugedusią visuomenę Dievas nušlavė nuo žemės paviršiaus (Pr 6:13). Taip pat Jehova nekenčia skyrybų. Per pranašą Malachiją jis pasmerkė tuos, kurie ieško preteksto palikti sutuoktinį, ir įspėjo, kad už tokius nedorus darbus anksčiau ar vėliau teks atsiskaityti (Mal 2:13–16; Hbr 13:4). Jehova sako: „Bodėkitės to, kas pikta“ (Rom 12:9). Vadinasi, turime ne tik susilaikyti nuo nedorų darbų. Privalome jais bjaurėtis. Tad neprisileiskime nė minties daryti tai, ko Jehova nekenčia. w22.03 4–5 ¶11–12

Netrukus, kai žemėje įsiviešpataus Jėzaus valdoma Karalystė, dangiškasis Tėvas savo tarnus dosniai apdovanos. Tie, kas Jehovos viltingai laukia, yra laiminami jau dabar ir džiaugsis nenusakoma gerove naujajame pasaulyje. Ateis laikas, kai nebebus slegiančių rūpesčių ir išmėginimų, neliks neteisybės ir skausmo (Apr 21:4). Nebereikės laukti geresnių dienų ir nerimauti dėl pragyvenimo, visa ko turėsime užtektinai (Ps 72:16; Iz 54:13). Šiandien Jehova mus ruošia naujajam pasauliui padėdamas atsikratyti blogų įpročių ir ugdytis daugelį kilnių dorybių. Toliau jam tarnauk ir rankų nenuleisk. Geriausia dar tik ateityje. Kantriai, su džiaugsmu lauk meto, kai Jehova ištesės visus savo pažadus. w21.08 13 ¶17–19

Apaštalo Pauliaus paraginimas Judėjoje gyvenantiems bendratikiams nuskambėjo pačiu laiku. Neilgai trukus tenykščiams krikščionims teko palikti namus, verslą, giminaičius ir bėgti į kalnus (Mt 24:16). Kiek daug tuo metu reiškė tarpusavio parama! Jeigu dar gimtinėje jie išmoko rodyti vienas kitam dosnumą, buvo gerai pasirengę atlaikyti visus užklupusius vargus. Aišku, ne visi bendratikiai noriai pasisako, kad jiems reikia pagalbos. Tad būk prieinamas. Be abejo, tavo bendruomenėje yra brolių ir sesių, pasirengusių padėti visiems, kas tik paprašo. Jie to nelaiko apsunkinimu. Tikriausiai žaviesi tais bendratikiais ir nori būti toks pat, kaip jie. w22.02 23–24 ¶13–15

Pastaruoju metu nemažai bendruomenių ir teokratinių rajonų perorganizuojama. Dėl to dalies skelbėjų prašoma pereiti į kitas bendruomenes. Kai kuriems to daryti nesinori, ypač jei savo bendruomenėje turi daug draugų ar giminaičių. Be to, Jehova vyresniesiems neduoda asmeniškų nurodymų, kuriuos skelbėjus turėtų paskirti į kitas bendruomenes. Todėl sutikti su jų sprendimais ne visiems lengva. Tačiau turėkime omenyje, kad spręsti organizacinius klausimus vyresniesiems pavedė Jehova. Jis pasitiki tais vyrais, tad ir mes turime jais pasitikėti. Kodėl turėtume būti klusnūs, net jeigu vyresniųjų sprendimas mums nelabai patinka? Todėl, kad tai padeda išsaugoti vienybę bendruomenėje. Jeigu esame nuolankūs ir mielai nusileidžiame, prisidedame prie visų bendratikių dvasinės gerovės (Hbr 13:17). Svarbiausia, taip parodome Jehovai, kad juo pasikliaujame (Apd 20:28). w22.02 4–5 ¶9–10

Broliams vertėtų tobulinti oratorystės ir mokymo meną. Jeigu uoliai stengsiesi lavinti tokius įgūdžius, galėsi labiau padėti savo klausytojams (1 Tim 4:15). Užsibrėžk tikslą gerai išstudijuoti kiekvieną brošiūros Lavink skaitymo ir mokymo įgūdžius pamoką. Tas pamokas nagrinėk po vieną ir taikyk jose duodamus patarimus ruošdamas užduotis. Taip pat turėk omenyje, kad vyresniųjų taryba yra paskyrusi vieną brolį duoti patarimų vyresniesiems ir patarnautojams, sakantiems kalbas, vedantiems studijas ar skaitantiems studijų leidinį bendruomenės sueigose. Gali drąsiai teirautis jo pasiūlymų. Gal ką patartų ir kiti vyresnieji, juk jie „darbuojasi skelbdami žodį ir mokydami“ (1 Tim 5:17). Sakydamas kalbą stenkis ne tik pritaikyti pamokoje duotus pasiūlymus, bet ir pasidalyk mintimis, kurios stiprina tikėjimą ir skatina klausytojus vadovautis Dievo Žodžiu. Tada ir kitiems bus atgaiva, ir pats patirsi daugiau džiaugsmo. w21.08 24 ¶17

Jeigu kitus laikysime aukštesniais už save, nepavydėsime jiems talentų ir gebėjimų, nesistengsime jų pranokti. Džiaugsimės, kad bendratikiai naudoja savo gabumus Jehovos šlovei. Taip puoselėsime bendruomenėje santarvę ir vienybę. Kas padės išsisaugoti pavydo ir noro atrodyti geresniems už kitus? Kuklumas. Jeigu suvokiame savo galimybių ribas, nesipūsime, o stengsimės mokytis iš tų, kurie už mus gabesni. Tarkim, jeigu kuris nors brolis iš mūsų bendruomenės sako įkvepiančias viešąsias kalbas, galėtume jo pasiteirauti, kaip jas ruošia. Jeigu kuri nors sesė skaniai gamina valgį, paprašykime ir mus pamokyti. w21.07 15–16 ¶8–9

Kaip pasakojama Skaičių knygoje, Jehova paskelbė mirties nuosprendį vyrui, šabo dieną rinkusiam malkas. O štai karaliaus Dovydo, nusikaltusio svetimavimu ir žmogžudyste, pagailėjo (Sk 15:32, 35; 2 Sam 12:9, 13). Biblijos skaitytojas gali suglumti: „Kodėl Dovydui Jehova atleido tokias sunkias nuodėmes, o anam vyrui nedovanojo menkesnio prasikaltimo?“ Svarbu turėti omenyje, kad kai kurios įvykių detalės Biblijoje nepaminėtos. Štai Dovydas dėl savo nuodėmių nuoširdžiai atgailavo (Ps 51:2–4). O kaip anas vyras, kuris sulaužė šabo įstatymą? Ar jis gailėjosi dėl savo blogo elgesio? Ar seniau nebuvo peržengęs leistinų ribų? Gal jau buvo įspėtas, kad nesavavaliautų, bet įspėjimą ignoravo? Biblijoje apie tai nieko nesakoma. Tačiau mes gerai pažįstame Dievą, todėl nė kiek neabejojame, kad jis „visuos keliuos teisus“ (Ps 145:17). w22.02 2–3 ¶3–4

Kuklus žmogus nekelia sau per aukštų reikalavimų, todėl nemažai nuveikia tarnyboje ir tai teikia jam pasitenkinimą. Jį galima palyginti su vairuotoju, važiuojančiu į kalną. Kad variklis neužgestų, reikia įjungti lėtesnę pavarą. Tiesa, tada greitis sumažėja, tačiau automobilis vis tiek juda priekin. Taip ir kuklus žmogus supranta, kada metas, taip sakant, įjungti lėtesnę pavarą, kad galėtų toliau našiai darbuotis (Fil 4:5). Prisiminkime Barzilają, kurį Dovydas kvietė apsigyventi rūmuose. Aštuoniasdešimtmetis senolis nenorėjo tapti karaliui našta ir nuolankiai atsisakė. Vietoje savęs jis pasiūlė daug jaunesnį vyrą, Kimhamą (2 Sam 19:35–37). Kaip ir Barzilajas, vyresni broliai bendruomenėje mielu noru perduoda savo pareigas jaunesniems. w21.09 10 ¶6–7

Kai kuriems sunku suvokti, kaip Jehova gali būti jų Tėvas. Galbūt taip yra dėl to, kad patys vaikystėje nepatyrė tėčio meilės. Kaip gera žinoti, kad Jehova mus puikiai supranta! Savo Žodyje jis skatina prie jo glaustis: „Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų“ (Jok 4:8). Jis mus labai myli ir nori, kad visi jaustume jo tėvišką globą. Labiau suartėti su Jehova galime gilindamiesi į tai, kas Biblijoje pasakojama apie jo Sūnų. Jėzus puikiai pažinojo savo dangiškąjį Tėvą ir pats buvo visu kuo į jį panašus. Jis netgi pasakė: „Kas matė mane, matė ir Tėvą“ (Jn 14:9). Jėzus tarsi vyresnysis brolis moko mus gerbti Tėvą ir jo klausyti. Jis taip pat mums aiškina, kas Jehovą džiugina, o kas skaudina. Bet daugiausia apie Jehovos gerumą ir meilę sužinome iš Jėzaus gyvenimo. w21.09 21 ¶4–5

Mes, tikrojo Dievo garbintojai, esame vieningi. Jehova įpareigojo vyresniuosius saugoti bendruomenę, kad jos niekas dvasiškai ar morališkai nesugadintų. Todėl jeigu kuris krikščionis sunkiai nusideda, ganytojai negali žiūrėti į tai pro pirštus. Jiems būtina išsiaiškinti, ar asmuo dėl savo poelgio atgailauja. Net jeigu jis sako, kad gailisi taip pasielgęs, vyresniesiems reikia įžvelgti, kiek jo atgaila nuoširdi. Ar jis tikrai bjaurisi tuo, ką padarė? Ar yra tvirtai nusistatęs taip nebesielgti? Jeigu į nuodėmę pastūmėjo blogi draugai, ar nutraukė su jais ryšius? Vyresnieji vadovaudamiesi Biblijos principais įvertina visas aplinkybes ir asmens požiūrį, o tada nusprendžia, ar jis gali likti bendruomenėje. Kai kuriais atvejais nusidėjėlį tenka atskirti (1 Kor 5:11–13). w22.02 5 ¶11–12

Visi norime būti tokiais žmonėmis, kokius mūsų dangiškasis Tėvas Jehova myli. Todėl turime nuolatos kontroliuoti mintis – jos daro didelį poveikį vidinei asmenybei. Jeigu vis galvotume apie kūniškus siekius, imtume kalbėti ir elgtis blogai (Ef 4:17–19). O jei užpildome protą tuo, kas gera, mūsų žodžiai ir darbai Jehovą džiugins (Gal 5:16). Vis dėlto visiškai užkirsti kelio blogoms mintims nepavyks. Tačiau tikrai galime susilaikyti nuo nederamų žodžių ir veiksmų. Dar prieš krikštą privalome liautis kalbėti ir daryti tai, ko Jehova nekenčia. Būtina atsikratyti senosios asmenybės ydų – tai pirmasis, svarbiausias žingsnis žmogui, norinčiam stoti į tiesos kelią. Tačiau to negana. Būtina „apsivilkti naują žmogų“ (Ef 4:23, 24). w22.03 8 ¶1–2

Vyresniesiems nėra lengva suprasti, ar sunkią nuodėmę padaręs asmuo nuoširdžiai atgailauja. Jie negali skaityti širdies, tad apie krikščionio požiūrį į padarytą nuodėmę sprendžia vadovaudamiesi vien išoriniais veiksniais. Vyresnieji turi apsvarstyti, ar žmogaus požiūris, mąstysena ir elgsena iš tikrųjų pasikeitė. Tam reikia nemažai laiko. Kaip atskirtas asmuo gali įrodyti, kad nuoširdžiai atgailauja? Viena, reguliariai lankydamas sueigas ir klausydamas vyresniųjų pamokymo nuolatos melstis ir studijuoti Dievo Žodį. Taip pat jis turi vengti aplinkybių, kurios anksčiau privedė prie nusižengimo. Jeigu tas žmogus visomis jėgomis stengsis pataisyti savo santykius su Jehova, tikrai susilauks jo atleidimo ir bus priimtas atgal į bendruomenę. w21.10 6 ¶16–18

Jėzus labai myli Dievą, todėl visada – tiek prieš ateidamas į žemę, tiek čia gyvendamas – garbino jį vienintelį (Lk 4:8). To mokė ir savo sekėjus. Nei Jėzus, nei jo mokiniai niekada nesilenkė statuloms ar paveikslams. Kadangi Dievas yra dvasinė esybė, žmogus nepajėgus sugalvoti tokio atvaizdo, kuris bent iš dalies prilygtų Jehovos šlovei (Iz 46:5). O ar dera melstis „šventiesiems“ ir garbinti jų paveikslus? Atsakymą randame antrajame iš Dešimties įsakymų, parinktame šios dienos citata. Jeigu žmogus nuoširdžiai nori Dievui įtikti, jam nekils jokių klausimų, ką šie žodžiai reiškia. Istorikai paliudijo, kad pirmieji krikščionys garbino tik Dievą. Jehovos liudytojai šiandien seka jų pavyzdžiu. w21.10 19–20 ¶5–6

Pirmojo amžiaus Judėjos krikščionims Jėzus pasakė, kad pamatę „Jeruzalę apsuptą karo stovyklų“ visi bėgtų į kalnus, gelbėtų savo gyvybę (Lk 21:20–24). Pagalvok, kiek daug tenykščiams krikščionims teko palikti. Seniau viename Sargybos bokšto straipsnyje buvo rašoma: „Jie paliko laukus bei namus ir net nepasiėmė savo turto. Tikėdami Jehovos apsauga bei parama, jie laikė Dievo garbinimą svarbesniu už viską.“ Toliau tame straipsnyje komentuojama: „Ateityje gali būti išbandymų dėl mūsų požiūrio į materialines vertybes: ar jos svarbesnės negu visų, esančių Dievo pusėje, būsimas išgelbėjimas? Taip, bėgti galbūt reikš mums tam tikrus sunkumus bei praradimus. Mes turėsime būti pasiruošę daryti, ką tik prireiktų.“ w22.01 4 ¶7–8

Izraelitams išėjus iš Egipto, Jehova apsireiškė Mozei ir apie save pasakė: „Aš esu Jehova. Aš, Jehova, esu Dievas gailestingas ir atjautus, lėtas pykti ir kupinas ištikimosios meilės ir tiesos, rodantis ištikimąją meilę tūkstančiams ir atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę“ (Iš 34:6, 7). Kiek didelė, sprendžiant iš šių žodžių, yra Jehovos ištikimoji meilė? Jehova sako, kad jis „kupinas ištikimosios meilės“. Lygiai tokie pat žodžiai pavartoti dar šešiose Biblijos eilutėse (Sk 14:18; Neh 9:17; Ps 86:15; 103:8; Jl 2:13; Jon 4:2). Visose jose kalbama tik apie Jehovą, ne apie žmogų. Jeigu pats Dievas ne kartą pabrėžė, kad yra kupinas ištikimosios meilės, vadinasi, tai yra viena ryškiausių jo savybių. w21.11 2–3 ¶3–4

Sutuoktiniams geras pavyzdys yra apaštalas Petras su žmona. Praėjus pusmečiui ar ilgiau nuo tada, kai susipažino su Jėzumi, Petras buvo pakviestas tapti jo mokiniu. Jis vertėsi žvejyba ir buvo šeimos maitintojas. Taigi prieš priimdamas Jėzaus kvietimą turėjo atsižvelgti į savo šeimos poreikius (Lk 5:1–11). Tikriausiai viską gerai apsvarstęs, Petras nusprendė leistis kartu su Jėzumi į evangelizacines keliones. Be abejo, ir jo žmona palaikė tokį sprendimą. Juk Biblijoje pasakojama, kad po Jėzaus prisikėlimo ji bent jau kurį laiką keliavo drauge su vyru (1 Kor 9:5). Turėdamas tokią dvasingą sutuoktinę Petras galėjo nevaržomai duoti patarimų ir kitoms poroms (1 Pt 3:1–7). Tiek jis pats, tiek jo žmona pasitikėjo Jehovos pažadu jais pasirūpinti ir Karalystės darbui skyrė pirmąją vietą savo gyvenime (Mt 6:31–34). w21.11 18 ¶14

Apaštalas Paulius tikėjimo brolius ir seses labai mylėjo ir daug dėl jų darė, užtat visiems buvo labai brangus (Apd 20:31). Kai Efezo bendruomenės vyresniesiems jis tarė atsisveikinimo žodį, šie suprato, kad apaštalą mato paskutinį kartą, ir „pradėjo graudžiai verkti“ (Apd 20:37). Šiandien vyresnieji taip pat aukojasi bendratikių labui ir įvairiopai jiems padeda (Fil 2:16, 17). Ką jie galėtų daryti, kad nešti sunkią pareigų naštą būtų lengviau? Iš Pauliaus vyresnieji gali daug ko pasimokyti. Tiesa, jis buvo toks pat paprastas, netobulas žmogus kaip mes ir ne visada sugebėdavo pasielgti taip, kaip reikėtų ar kaip norėtų (Rom 7:18–20). Be to, apaštalą slėgė daugelis sunkumų. Tačiau Paulius buvo ištvermingas ir neprarado entuziazmo. Jo pavyzdys vyresniesiems gali įkvėpti jėgų ir padėti išsaugoti džiaugsmą. w22.03 26 ¶1–2

Kunigų 19:3 yra užrašytas priesakas laikytis šabo. Aišku, jis, kaip ir visi Mozės Įstatymo potvarkiai, dabar nebegalioja. Tačiau labai naudinga pamąstyti, ką šis nuostatas izraelitams reiškė ir ką gera šabas jiems duodavo. Tai buvo metas, kai žmonės galėjo pailsėti nuo darbų ir susitelkti į dvasinius dalykus. Štai ir Jėzus šabo dieną eidavo į sinagogą ir skaitydavo ten Dievo Žodį (Iš 31:12–15; Lk 4:16–18). Vadinasi, šabo įstatymas pamoko mus, kad svarbu reguliariai skirti laiko dvasinei veiklai. Jei matai, kad turėtum pasitempti, taip ir daryk. Rūpinkis savo dvasingumu ir stiprink draugystę su Jehova, tada jo akyse išties būsi šventas. w21.12 5 ¶13

Jėzus bendravo su visokiais žmonėmis. Nors daugiausia laiko skyrė paprastiems izraelitams, jis neatsisakydavo paviešėti ir pas turtingą, įtakingą asmenį. Tuos, kuriuos liaudis smerkė kaip nusidėjėlius, Jėzus atjautė. Dėl to fariziejai ir Raštų aiškintojai piktinosi ir sykį jo mokinių paklausė: „Kodėl jūs valgote ir geriate su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais?“ Jėzus jiems atsakė žodžiais, parinktais šios dienos citata (Lk 5:29–31). Senų senovėje pranašas Izaijas rašė, kad pasaulis Mesijo nepriims. Jis sakė: „Paniekintas jis buvo ir atstumtas [...]. Jo veidas buvo paslėptas nuo mūsų. Nekenčiamas jis buvo, jį laikėme nieku“ (Iz 53:3). Taigi žydai neturėjo stebėtis, kodėl Jėzaus dauguma nepripažįsta. w21.05 8–9 ¶3–4

Kai kurie pirmojo amžiaus krikščionys nepritaikydavo Dievo Žodžio principų (Jok 1:22). Kiti rodė prielankumą turtingiems (Jok 2:1–3). Dar kiti nevaldė liežuvio (Jok 3:8–10). Jokūbas matė tuos trūkumus, tačiau bendratikiais nenusivylė. Jis tiesmukai, bet sykiu ir taktiškai juos pamokė, o tuos, kuriems reikėjo daugiau dvasinės pagalbos, paragino kreiptis į vyresniuosius (Jok 5:13, 14). Taip ir mes – blogybių neignoruokime, bet ir nenusivilkime kitais. Ne visi studijuotojai Biblijos pamokymus ima taikyti tuojau pat (Jok 4:1–4). Kartais užtrunka ilgiau, kol žmogus išsiugdo tam tikras savybes ir atsikrato blogo įpročio. Nebijokime studijuotojui pasakyti, kur jam būtina pasitempti. Sykiu išsaugokime optimistišką požiūrį ir kliaukimės Jehovos pagalba. Nuolankų žmogų jis būtinai patrauks prie savęs ir suteiks jam jėgų pasikeisti (Jok 4:10). w22.01 11 ¶11–12

Jehovos gailestingumo pavyzdžiu turi sekti visi krikščionys. Nebūkime kietaširdžiai, antraip Dievas neišklausys mūsų maldų. Jeigu bendratikis skausmo kupina širdimi šaukiasi pagalbos, neatsukime jam nugaros. Juk Biblijoje pasakyta: „Kas nerodo gailestingumo, tam teismas bus negailestingas“ (Jok 2:13). Nepamirškime, kad mes patys jau ne kartą esame susilaukę atleidimo, ir stenkimės būti gailestingi. Ypač atjautūs turime būti bendratikiui, kuris atgailavo dėl savo blogų darbų ir grįžo į bendruomenę. Gailestingumo ir atjautos galime mokytis iš Dievo tarnų, apie kuriuos pasakojama Biblijoje. w21.10 12 ¶16–17

Paskutinį savo gyvenimo žemėje vakarą Jėzus susirado ramią vietą apmąstymams ir maldai. Jis nuėjo su mokiniais į Getsemanės sodą. Tąsyk savo sekėjams jis pabrėžė, kaip svarbu išlikti budriems ir nuolatos melstis. Kai jie visi atėjo į Getsemanės sodą, jau buvo labai vėlu, gal net po vidurnakčio. Jėzus paprašė apaštalų budėti ir nuėjo melstis (Mt 26:37–39). Tačiau mokiniai užsnūdo. Radęs juos miegančius, Jėzus vėl paragino: „Budėkite ir melskitės“ (Mt 26:40, 41). Jis matė, kokie jie pavargę ir įtampos išsekinti, todėl atjaučiamai pasakė, kad „kūnas silpnas“. Paskui Jėzus dar du sykius atsitraukė pasimelsti. Tačiau abu kartus, kai grįžo, mokiniai miegojo (Mt 26:42–45). w22.01 28 ¶10–11