Gruodis

Jėzus labai taikliai prilygino save ganytojui, o savo sekėjus – avims (Jn 10:14). Avys pažįsta piemenį ir klauso jo balso. Vienas keliautojas kartą tuo akivaizdžiai įsitikino. Jis papasakojo: „Mes norėjome kelias aveles nufotografuoti ir kvietėme prie savęs. Bet jos nereagavo, nes mūsų balsas buvo nepažįstamas. Tada atėjo jaunas piemenukas. Jis tik kartelį avelėms šūktelėjo ir visos nusekė iš paskos.“ Jėzus apie savo kaimenės avis pasakė: „Jos klausys mano balso.“ Bet jis yra danguje, tai kaip išvis galime jį girdėti? Jėzaus balsą girdime, kai tyrinėjame jo mokymus, užrašytus Biblijoje, ir jo klausome, kai tuos mokymus taikome gyvenime (Mt 7:24, 25). w21.12 16 ¶1–2

Seniau apaštalas Paulius buvo aršus, kietakaktis žmogus ir persekiojo krikščionis, bet vėliau suprato, kad yra visiškai pasiklydęs (1 Tim 1:12–16). Su Jehovos pagalba jis iš esmės pasikeitė ir tapo mylinčiu, rūpestingu ganytoju. Apaštalas kliovėsi Jehovos atlaidumu ir dėl savo trūkumų pernelyg nesikrimto (Rom 7:21–25). Paulius tobulumo iš savęs nesitikėjo. Tiesiog stengėsi ugdytis krikščionišką asmenybę ir neabejojo, kad Jehova padės atlikti tarnystę iki galo (1 Kor 9:27; Fil 4:13). Vyresnieji, kaip ir visi netobuli žmonės, kartais suklysta. Tačiau Jehova tikisi, kad jie savo trūkumų neignoruos ir stengsis ugdytis krikščionišką asmenybę (Ef 4:23, 24). Tad kiekvienam vyresniajam svarbu tyrinėti save Dievo Žodžio veidrodyje ir, ką reikia, taisyti. Tada Dievas jį laimins ir padės atlikti savo pareigas (Jok 1:25). w22.03 29–30 ¶13–15

Ką reikėtų daryti, jei pastebi, kad esi linkęs kitus vertinti kritiškai? Prisimink: krikščionis turi vienyti nuoširdi tarpusavio meilė (Jok 2:8). Melsk Jehovą pagalbos ir jis padės atsikratyti polinkio teisti kitus. Bendratikį, apie kurį buvai susidaręs prastą nuomonę, pakviesk į tarnybą arba į svečius. Tada bus lengviau sekti Jehovos ir Jėzaus pavyzdžiu – matyti jo gražias savybes. Nepamiršk Jėzaus priesako: „Neteiskite.“ Kaip avys klauso piemens balso, taip krikščionys klauso Jėzaus. Tai būtina visiems – tiek „mažosios kaimenės“ nariams, tiek „kitoms avims“ (Lk 12:32; Jn 10:11, 14, 16). w21.12 19 ¶11; 21 ¶17–18

Kai Rehabeamas tapo Izraelio karaliumi, žmonės kreipėsi į jį su prašymu palengvinti jo tėvo Saliamono uždėtą sunkų jungą. Rehabeamas, kaip ir derėjo, kreipėsi patarimo į tautos seniūnus. Šie pasakė, kad jeigu valdovas liaudies prašymą patenkins, užsitikrins jos lojalumą (1 Kar 12:3–7). Toks patarimas Rehabeamui nepatiko, todėl jis nutarė pasitarti ir su savo bendraamžiais. Pastarieji patarė vargšų naštą dar pasunkinti (1 Kar 12:9–11). Rehabeamas galėjo pasimelsti Jehovai ir paprašyti išminties, tačiau to nepadarė. Jis pasielgė, kaip pasiūlė jaunesni bičiuliai. Pasekmės buvo pražūtingos tiek Rehabeamui, tiek visai Izraelio tautai. Ką iš tos istorijos suprantame? Net jeigu pamokymas, pagrįstas Dievo Žodžiu, mums nepatinka, turime jo paklausyti. w22.02 9 ¶6

Jeigu mes nuolankūs ir kuklūs, jaunesnio žmogaus dėl patirties stokos niekada nemenkinsime. Stengsimės matyti jo stipriąsias puses ir laikysime jį ne varžovu, o bendradarbiu. Ilgamečiai Jehovos tarnai supranta, kad jaunesni broliai ir sesės yra Jehovos dovana. Su amžiumi mūsų jėgos mąžta, todėl esame dėkingi jaunuoliams, kurie noriai imasi darbo visos bendruomenės labui. Daug galime pasimokyti iš Noomės. Ji pasiūlė Rūtai grįžti į savo kraštą, tačiau ši nusprendė keliauti su anyta į Betliejų. Nors Noomė labai apgailestavo, kad marčiai tenka taip aukotis, ji nuolankiai ir su dėkingumu pagalbą priėmė (Rūt 1:7, 8, 18). Kiek daug gera tai davė abiem moterims! (Rūt 4:13–16) Nuolankumas turėtų paskatinti vyresnio amžiaus krikščionis sekti Noomės pavyzdžiu. w21.09 10–11 ¶9–11

Jehova kuo puikiausiai žino, kad kiekvieno iš mūsų aplinkybės skirtingos. Gerai, jei tu gali nemažai tarnyboje nuveikti. O kaip tada, jei amžius, sveikata ar šeiminiai įsipareigojimai tavo galimybes riboja? Nenusimink (Gal 6:4). Jehova vertina visa, ką darai jo garbei, ir to niekad nepamirš. Dievas mato tavo atsidavimą ir nori, kad savo tarnyste džiaugtumeis. Savo garbintojus Dievas visokeriopai palaiko, teikia jiems dvasios ramybę ir padeda ištverti įvairiausius sunkumus (Iz 41:9, 10). Tad ir toliau su džiaugsmu aukštinkime Jehovą, nes jis vienintelis „vertas šlovės ir pagarbos“ (Apr 4:11). w22.03 24 ¶16; 25 ¶18

Aišku, tobulai sekti Jėzaus pavyzdžiu nesugebame (Jok 3:2). Tačiau dėl to neturėtume nusiminti. Pagalvokime, dailininko mokiniui irgi ne iš karto pavyksta nutapyti šedevrą. Jis klausia savo mokytojo patarimų ir mokosi iš savo klaidų, todėl pamažu tobulėja. Panašiai ir mums sekti Jėzaus pėdomis nebus per sunku, jeigu stropiai taikysime, ką sužinome iš Biblijos, ir stengsimės klaidų nekartoti (Ps 119:59). Šiandien yra labai daug savanaudiškų žmonių. Jehovos tarnai kitokie, nes stengiasi sekti Jėzaus pavyzdžiu (1 Pt 2:21). Tad ir toliau ugdykimės pasiaukojamą dvasią. Tada Jehova mus laimins ir džiaugsimės išties prasmingu gyvenimu. w22.02 24 ¶16; 25 ¶18

Viena, kaip Jehova vadovauja savo tautai šiandien, yra jo Žodis, Biblija. Jeigu negailėsi laiko į Jehovos mokymus gilintis, bus lengviau paklusti jo nurodymams ir iki galo atlikti evangelizuotojo tarnystę (1 Tim 4:15, 16). Be to, šiandien mums vadovauja Jehovos paskirtas „ištikimas ir nuovokus vergas“ (Mt 24:45). Kai gauname iš jo kokį nurodymą, mums gal sunku suvokti, kodėl jis būtent toks. Pavyzdžiui, kam reikia ruoštis stichinei nelaimei, jeigu ji mūsų krašte mažai tikėtina? Ką turėtume daryti, jeigu, mūsų nuomone, vergo nurodymai neracionalūs? Prisiminkime Biblijoje aprašytus pasakojimus. Nors kai kurie Dievo paliepimai galėjo atrodyti nepraktiški, klusniai jų laikydamiesi žmonės išvengė žūties (Ts 7:7; 8:10). w22.03 18 ¶15–16

Visiškai pasitikėdamas Jehova, Jėzus ištarė žodžius, parinktus šios dienos citata. Jis žinojo, kad Tėvo rankose jo ateitis saugi. Jis nė kiek neabejojo, kad Jehova iš mirusių jį prikels. Ko pasimokome? Atmink, kad tavo ateitis – Jehovos rankose, ir pasitikėk juo visa širdimi (Pat 3:5). Pagalvok apie mūsų penkiolikmetį bendratikį vardu Džošua, sirgusį mirtina liga. Jaunuolis nesutiko, kad jį gydant būtų taikomos procedūros, nesuderinamos su Dievo Žodžiu. Prieš mirtį jis mamai pasakė: „Mama, aš Jehovos rankose [...]. Nė kiek neabejoju, kad jis mane prikels. Jehova mato mano širdį, žino, kad jį labai myliu.“ Kiekvienam iš mūsų vertėtų susimąstyti: „Jeigu mano gyvybei iškiltų pavojus ir būtų išbandyta mano ištikimybė, ar besąlygiškai pasitikėčiau Jehova? Ar nesuabejočiau jo pažadu mane prikelti?“ w21.04 12–13 ¶15–16

Jehovos tarnus stiprina tarnyba. Evangelizacijos darbas teikia didelę atgaivą, net jeigu daugelis žmonių abejingi Biblijos tiesai. Kai kurie dėl tam tikrų aplinkybių tarnyboje gali nuveikti nedaug. Tačiau Jehovai svarbiausia, kad darome, ką pajėgiame. Net jeigu dėl ligos ar kitos priežasties negalime išeiti iš namų, Jehova mato mūsų troškimą dalytis gerąja žinia su kitais ir tai vertina. Jis tikrai padės mums išnaudoti progas liudyti tiesą, pavyzdžiui, socialiniams darbuotojams ar medikams. Todėl nesigraužkime, kad nebeįstengiame nuveikti tiek, kiek seniau. Tai tik atims jėgas. Verčiau galvokime, kaip Jehova mus palaiko šiuo metu. Tada pajėgsime ištverti mėginimus ir neprarasime džiaugsmo. Nežinome, kuri iš mūsų pasėtų tiesos sėklų sudygs ir išaugins vaisių (Mok 11:6). w21.05 24–25 ¶14–17

Godumui kartą pasidavė karalius Dovydas. Jehova buvo apdovanojęs jį turtais ir aukšta padėtimi, laiminęs daugybę jo kovų su priešais. Dovydas visa tai labai vertino ir giesmėje išreiškė savo nuoširdų dėkingumą: „Kiek daug dėl mūsų padarei, Jehova, mano Dieve!“ (Ps 40:5). Deja, netgi šis ištikimas Dievo tarnas godumo apakintas pamiršo apie jo dosnias dovanas. Nors turėjo keletą žmonų, Dovydas užsigeidė Batšebos, hetito Ūrijos žmonos. Jis svetimavo su šia moterimi ir ji pastojo. Negana to, paskui karalius davė nurodymą savo kariuomenės vadui pastatyti Ūriją kovos gretų priekyje, kad šis žūtų (2 Sam 11:2–15). Nejau Dovydas manė, kad išsisuks nuo bausmės? Argi jis nežinojo, kad Jehova viską mato? Už piktus darbus, kuriuos padarė godumo užvaldytas, Dovydui teko skaudžiai sumokėti. Laimei, jis pripažino nuodėmę ir atgailavo. Koks dėkingas jis turėjo būti, kad Jehova jo pagailėjo! (2 Sam 12:7–13) w21.06 17 ¶10

Galbūt abejojame, ar turime pakankamai žinių ar įgūdžių, reikalingų Biblijos studijoms vesti. Jeigu ir tu dėl to būgštauji, apsvarstyk tris dalykus. Pirma, Jehova neabejoja, kad tu gali mokyti kitus. Antra, mokyti žmones tave įpareigojo Jėzus Kristus, o jam yra „duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28:18). Trečia, būk tikras, kad tau padės bendratikiai. Jėzaus žodžiai buvo paveikūs, nes jis kalbėjo tai, ko jį išmokė Tėvas (Jn 8:28; 12:49). Tau irgi viskas pavyks, jeigu seksi Jėzaus pavyzdžiu. Be to, gali kreiptis pagalbos į savo tarnybos grupės prižiūrėtoją, pionierių ar kitą patyrusį skelbėją – jie pamokys, kaip studijas pradėti ir vesti. Patirties gali semtis ir dalyvaudamas bendratikių vedamose studijose. w21.07 5 ¶12

Besąlygišką pasitikėjimą Jehova privalome ugdytis jau dabar, kol dar neatėjo galas šiam nedoram pasauliui. Gali būti, kad nurodymai, kuriuos gausime prasidėjus didžiajam suspaudimui, mums pasirodys keisti, nepraktiški ar netgi nelogiški. Aišku, Jehova ir tuo metu asmeniškai su kiekvienu iš mūsų nesusisieks. Jis vadovaus per savo paskirtus atstovus. Tada bus itin pavojinga jų sprendimus kritikuoti ar leistis į dvejones: „Iš kur man žinoti, kad tokia Jehovos valia? Gal broliai patys visko prisigalvojo?“ Kad neįkliūtum į tokių samprotavimų pinkles, ugdykis pasitikėjimą Jehovos teokratiniu vadovavimu. Noriai klausyk jo paskirtų atstovų, tada išliksi tvirtas ir per didįjį suspaudimą. w22.02 6 ¶15

Gideonas su 300 savo karių Jehovos remiami nugalėjo nepalyginti didesnę priešo kariuomenę. Tokia pergale bet kuris kovotojas būtų galėjęs didžiuotis. Tada pas Gideoną atėjo Efraimo giminės vyrai, bet ne pagirti jo, o išbarti, kad į žygį juos pakvietė ne iškart (Ts 8:1). Gideonas jiems priminė, kad Jehova ir jiems kovoje suteikė pergalę. Taigi, „taip jam kalbant, jie nusiramino“ (Ts 8:3). Gideonas nusižemino, kad tik išsaugotų santarvę. Ko iš šio pasakojimo pasimokome? Kad turėtume labiausiai rūpintis ne savo reputacija, o tuo, kas teikia šlovę Jehovos vardui. Gideonas – puikus pavyzdys jums, šeimų galvos ir vyresnieji. Jeigu namiškis ar bendratikis supyko dėl kokio nors jūsų poelgio, pamėginkite į tą situaciją pažvelgti jo akimis. Taip pat pagalvokite, už ką galėtumėte jį pagirti. Čia jums labai padės nuolankumas. Santarvė yra daug svarbiau už asmenines ambicijas. w21.07 16–17 ¶10–12

Jehova sukūrė mus kaip savo atvaizdą. Todėl gebame puoselėti meilę, atjautą, ištikimybę, teisingumo jausmą (Ps 86:15; 145:17). Jeigu stengsimės tokias dorybes ugdytis, rodysime savo Kūrėjui pagarbą, dėkingumą ir džiuginsime jo širdį (1 Pt 1:14–16). Be to, tada būsime laimingi ir tapsime tokiais žmonėmis, kokius jis priims į savo šeimą. Jehova, be kita ko, mums dovanojo gražius jaukius namus. Žemę žmogui jis iš anksto labai rūpestingai paruošė (Job 38:4–6; Jer 10:12). Jis viską nuodugniai apgalvojo ir dosniai prirengė joje įvairiausių gėrybių (Ps 104:14, 15, 24). Ir pats džiaugėsi matydamas, kad čia gyventi bus labai malonu (Pr 1:10, 12, 31). w21.08 3 ¶5–6

Visi esame įpareigoti skelbti gerąją naujieną ir ruošti Kristaus mokinius (Mt 28:19, 20; Rom 10:14). Ar norėtum tapti dar geresniu evangelizuotoju? Studijuodamas ir taikydamas pamokymus, pateiktus brošiūroje Lavink skaitymo ir mokymo įgūdžius, užsibrėžk konkrečius tikslus. Nepamiršk ir dar vieno labai svarbaus tikslo – ugdytis krikščioniškas savybes (Kol 3:12; 2 Pt 1:5–8). Be abejo, Jehovos tarnyboje kiekvienas norėtume nuveikti daugiau, tačiau neretai vienokios ar kitokios aplinkybės mūsų galimybes riboja. Naujajame pasaulyje tokių kliūčių nebebus. O dabar darykime visa, ką jėgos leidžia. Tada tikrai nepristigsime džiaugsmo ir, svarbiausia, savo uoliu darbu teiksime šlovę „laimingajam Dievui“ – Jehovai (1 Tim 1:11). w21.08 24–25 ¶18–20

Jeigu tu užaugai Jehovos liudytojų šeimoje, apie Dievą daug sužinojai jau nuo mažens. Tėvai tave mokė, kad esame jo sukurti, kad jis kupinas meilės ir daugelio kitų įstabių savybių, taip pat kad yra numatęs mums puikią ateitį (Pr 1:1; Apd 17:24–27). Tačiau kai kurie netiki, kad Dievas yra ar kad jis viską sukūrė. Jų manymu, gyvybė užsimezgė atsitiktinai ir iš vadinamųjų paprastų gyvybės formų išsivystė sudėtingesnės. Tokio požiūrio laikosi ir dažnas aukštus mokslus išėjęs žmogus. Teigiama, esą Biblijos pasakojimą apie žemės ir gyvybės atsiradimą mokslas paneigė, o Kūrėją tiki tik tamsuoliai ir naivuoliai. Todėl net jeigu jau seniai esi Jehovos liudytojas, svarbu savo tikėjimą ir toliau stiprinti. Tada nesusiklaidinsi „filosofija ir tuščia apgaule“, skleidžiama žmonių, neigiančių Dievo Žodžio mokymus (Kol 2:8). w21.08 14 ¶1–3

Abelis, Nojus, Abraomas ir Jobas visa širdimi Jehovą mylėjo ir didžiai gerbė. Jie buvo jam klusnūs, tvirtai juo tikėjo ir aukojo aukas. Tie dievobaimingi vyrai stengėsi visu kuo pagerbti Jehovą ir jis tuo džiaugėsi. Vėliau Abraomo palikuoniams Jehova perdavė Įstatymą su potvarkiais, kaip jis turi būti garbinamas. Nuo tada, kai Jėzus pasiaukojo ir buvo prikeltas iš mirusių, nebesame pavaldūs Mozės Įstatymui (Rom 10:4). Dabar privalome paklusti „Kristaus įstatymui“ (Gal 6:2). Šis įstatymas nėra sudarytas iš daugybės smulkių nuostatų, kas leidžiama, o kas ne. Laikytis jo reiškia sekti Jėzaus paliktu pavyzdžiu ir mokymais. Visiems, kas stengiasi eiti jo pėdomis ir visu kuo įtikti Jehovai, Jėzus pažadėjo: „Jūs rasite sau atgaivą“ (Mt 11:29). w22.03 20–21 ¶4–5

Jehova savo vaikų įdėmiai klausosi. Jėzus tuo nė kiek neabejojo. Dangiškasis Tėvas išklausydavo savo pirmagimio Sūnaus maldas, kai jam reikėdavo apsispręsti svarbiais klausimais, pavyzdžiui, išsirinkti 12 apaštalų (Lk 6:12, 13). Jehova girdėjo ir Jėzaus pagalbos šauksmus. Antai prisiminkime, kaip karštai Jėzus prašė jėgų ištverti būsimą kančią ant bausmės stulpo. Jehova išklausė jo maldą ir atsiuntė angelą, kad jo mylimą Sūnų sustiprintų (Lk 22:41–44). Jehova ir šiandien įdėmiai klausosi savo tarnų maldų ir visada pačiu laiku suteikia jiems reikiamą pagalbą (Ps 116:1, 2). Tuo įsitikino viena Indijoje gyvenanti sesė. Kadangi ją vargino slogūs jausmai, ji dažnai išliedavo savo širdį Jehovai. Sesė pasakoja: „Mūsų internetinės televizijos 2019 metų gegužės mėnesio laidoje buvo kalbama, kaip kovoti su nerimu ir įtampa. Man kaip tik to ir reikėjo. Sulaukiau atsakymo į savo maldas.“ w21.09 21–22 ¶6–7

Ar įsivaizduoji, kaip buvo nelengva pirmojo amžiaus Judėjos krikščionims palikti užgyventą turtą ir viską pradėti nuo nulio? Aišku, jie neabejojo, kad būtiniausiais poreikiais Jehova pasirūpins. Dar prieš penkerius metus apaštalas Paulius norėdamas sustiprinti brolių ir sesių tikėjimą rašė: „Tenebūna jūsų gyvenime godumo pinigams, pasitenkinkite tuo, ką turite. Dievas juk yra pasakęs: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu.“ Todėl galime juo visiškai pasitikėti ir sakyti: „Jehova mano padėjėjas, aš nebijosiu. Ką gali padaryti man žmogus?“ (Hbr 13:5, 6). Tiems, kurie kliovėsi Dievo pagalba, buvo lengviau priprasti prie vargingesnio gyvenimo svečioje vietoje. w22.01 4 ¶7, 9

Kokį žmogų galima pavadinti gailestingu? Turintį gerą širdį, atjautų, supratingą. Jėzus tai pabrėžė alegorijoje apie samarietį. Šis, pamatęs kelyje sumuštą žydą, nepraėjo pro šalį, nors pats buvo kitos tautybės. Jis nelaimėlio pagailėjo ir suteikė pagalbą (Lk 10:29–37). Jėzaus papasakota alegorija rodo, koks atjautus yra mūsų dangiškasis Tėvas Jehova. Jis mus myli ir kasdien elgiasi su mumis gailestingai. Gailestinga yra ir parodyti malonę prasižengusiam asmeniui, jo nebausti. Jehova dažnai mūsų šitaip pagaili. Psalmininkas rašė, kad „ne pagal mūsų nuodėmes jis mums atmoka“ (Ps 103:10). Jehova gailestingai elgiasi netgi tada, kai nusikaltusį žmogų tenka drausminti. w21.10 8 ¶1–2

Ištikimąją meilę Dievas rodo tiems, kas turi su juo artimus santykius, tai yra savo tarnams. Tai suprantame iš karaliaus Dovydo ir pranašo Danieliaus žodžių. Pavyzdžiui, Dovydas giedojo: „Tenesibaigia tavo ištikimoji meilė tiems, kurie tave pažįsta.“ Taip pat: „Su tais, kurie Jehovos bijo, amžiams pasilieka jo ištikimoji meilė.“ Danielius meldėsi: „Jehova, didis ir pagarbią baimę keliantis Dieve, tu laikaisi savo sandoros ir ištikimai myli tuos, kas tave myli ir tavo įsakymus vykdo“ (Ps 36:10; 103:17; Dan 9:4). Taigi, ištikimąją meilę Jehova jaučia saviškiams, tikriesiems savo garbintojams. Su žmonėmis, kurie jį pažįsta, myli, pagarbiai jo bijo ir vykdo jo įsakymus, Dievą sieja ypatingas ryšys. Mes, kaip ir visi žmonės, patyrėme Dievo meilę dar tada, kai jam netarnavome (Ps 104:14). Tačiau kai tapome Jehovos garbintojais, jis apgaubė mus dar ir ištikimąja meile. w21.11 4 ¶8–9

Kad ir kas nutiktų, esame pasiryžę klausyti šių Jėzaus žodžių. Nemažai kas šiandien žavisi charizmatiškais pamokslininkais, vos ne garbina juos. Žmonės eina jų klausytis į bažnyčias, perka jų knygas ir dosniomis aukomis remia jų veiklą. Kai kurie tiesiog ausis ištempę gaudo kiekvieną jų žodį. Ko gero, net Jėzaus mokymai jų taip nesudomintų, kaip tų pamokslininkų kalbos. O Jehovos liudytojai dvasininkijos neturi. Vadovaujančius brolius gerbiame, tačiau jų neaukštiname. Juk Jėzus pasakė: „Visi esate broliai“ (Mt 23:8–10). Mes negarbiname jokių žmonių – nei religinių veikėjų, nei politikų. Ir neremiame jų siekių. Nuo šio pasaulio reikalų laikomės nuošaliai. Akivaizdu, labai skiriamės nuo visų kitų krikščioniškomis save laikančių konfesijų (Jn 18:36). w21.10 20 ¶6–7

Norėdami likti šventi Dievo akyse, draugystę su juo turime branginti labiau už viską žemėje. Mes vadinamės Jehovos liudytojais, todėl privalome saugotis, kad savo žodžiais arba poelgiais neužtrauktume negarbės ar paniekos šventam Dievo vardui (Kun 19:12; Iz 57:15). Iš ko buvo akivaizdu, ar izraelitas laikė Jehovą savo Dievu? Iš klusnumo jo įstatymams. „Laikysitės mano įsakų, mano duotų įstatymų, tik jais vadovausitės, – rašoma Kunigų 18:4. – Aš esu Jehova, jūsų Dievas.“ Kai kurie iš tų įstatymų paminėti Kunigų 19 skyriuje. Antai 5–8, 21 ir 22 eilutėse užrašyti nurodymai dėl gyvulių atnašų. Aukas Dievui izraelitai privalėjo aukoti nustatytu metu ir būdu, kad neišniekintų „to, kas Jehovai šventa“. Mes iš šių eilučių irgi kai ko pasimokome. Kad Dievas mumis džiaugtųsi, turime, kaip rašoma Hebrajams 13:15, aukoti jam šventas gyriaus aukas. w21.12 5 ¶14–15

Iš bendratikių, kurie išmoko kliautis Jehovos parama, jaunavedžiai gali nemažai pasimokyti. Gal pažįstate sutuoktinių, kurie jau ne vieną dešimtmetį drauge tarnauja visalaikiais tarnais? Paprašykite, kad jie pasidalytų savo patirtimi. Taip parodysite, kad kliaujatės Jehovos teikiama išmintimi ir norite užsibrėžti kuo prasmingesnius dvasinius tikslus (Pat 22:17, 19). Atminkite, santuoka yra Jehovos dovana (Mt 19:5, 6). Jis nori, kad sutuoktiniai būtų laimingi. Tad jaunos poros, pasvarstykite, kaip leidžiate savo gyvenimo dienas. Ar darote viską, kad Jehovai už jo dovanas deramai atsidėkotumėte? Prašykite išminties maldoje. Tyrinėkite, kokie Biblijoje užrašyti pamokymai ir patarimai taikytini jūsų aplinkybėmis. Tada jais vadovaukitės. Jeigu susitelksite į tarnybą Jehovai, jūsų gyvenimas bus prasmingas ir išties laimingas. w21.11 18 ¶16; 19 ¶18

Jokūbas nelaikė savęs pranašesniu už kitus. Jis nemanė, kad dėl savo giminystės su Jėzumi ar užimamų garbingų pareigų yra kuo nors ypatingesnis už tikėjimo brolius ir seseris. Į bendratikius Jokūbas ne kartą kreipėsi žodžiais „mano mylimi broliai“ (Jok 1:16, 19; 2:5). Jis nesidėjo esąs tobulas. Atminkime, kad mes visi nuodėmingi. Nesiaukštinkime ir nemanykime esą geresni už savo studijuotoją. Jeigu mokinys pajaustų, kad laikomės tokio požiūrio, tikriausiai prarastų ūpą derintis prie Dievo nustatytų normų. Verčiau atvirai pasipasakokime, kokius Biblijos principus mums patiems pritaikyti nesisekė ir kaip Jehova padėjo. Taip studijuotoją patikinsime, kad ir jis sugebės įveikti iškilusias kliūtis. w22.01 11–12 ¶13–14

Mes turime tapti į Kristų viskuo panašūs – tiek savo mąstysena, tiek elgesiu (Hbr 1:3). Gal tau kyla klausimas, ar tikrai įmanoma sekti Jėzaus pavyzdžiu. Juk Jėzus buvo tobulas, o mes – ne. Tačiau atmink, kad žmogus buvo sukurtas kaip Jehovos ir Jėzaus atvaizdas. Taigi, tu gali sekti jų pavyzdžiu, net jei ir ne visai tobulai (Pr 1:26). O jei ko nors savarankiškai padaryti nesugebėtum, tau padės Dievo šventoji dvasia, pati galingiausia jėga visatoje. Jehova tikrai nesitiki, kad niekada neklysi. Žmonijai ištobulinti jis yra numatęs ištisą tūkstantmetį (Apr 20:1–3). Dievas tiesiog nori, kad darytum ką gali, kliaudamasis jo parama. w22.03 9 ¶5–6

Ryšį su Jehova padeda stiprinti ne vien malda, bet ir asmeninės studijos, taip pat bendruomenės sueigos. Ko reikia norint iš jų pasisemti naudos? Stenkis atsiriboti nuo visko, kas trukdo susikaupti. Gal ramybę drumsčia telefonas – vis kas nors skambina, rašo žinutes? Jeigu per studijas ar sueigoje mintys pradeda klajoti, melsk Jehovą pagalbos. Tiesa, dėl įvairių rūpesčių gali būti nelengva susitelkti į dvasinius dalykus, tačiau tai labai svarbu. Prašyk Dievą ramybės, kad ji saugotų tavo „širdį ir protą“ (Fil 4:6, 7). w22.01 29 ¶12–14

Karalius Uzijas vienu metu nepaklausė rimto įspėjimo ir užsispyrusiai darė savo. Kai įžengė į Jehovos šventyklą ir ketino smilkyti ten smilkalus, kunigai jam paprieštaravo: „Uzijau, tu neturi teisės atnašauti Jehovai smilkalų! Smilkalus deginti turi kunigai.“ Kaip karalius į šį priekaištą reagavo? Jeigu būtų nuolankiai paklausęs ir tuojau išėjęs iš šventyklos, rasi būtų susilaukęs atleidimo? Tačiau kur tau! „Uziją [...] apėmė įtūžis.“ Matyt, įsivaizdavo, kad aukšta padėtis leidžia jam daryti, ko tik įsigeidžia. Tačiau Jehovai toks požiūris buvo nepriimtinas. Dėl savo įžūlumo Uzijas buvo nubaustas raupsais ir „liko raupsuotas iki pat mirties“ (2 Met 26:16–21). Taigi, kad ir kas esame, jeigu atmesime Biblija pagrįstą pamokymą, neteksime Jehovos malonės. w22.02 9 ¶7

„Senojo žmogaus“ mąstyseną ir elgseną valdo kūno geismai (Kol 3:9). Toks žmogus turi įvairių ydų, tarkim, nevaldo pykčio, yra savanaudis, nedėkingas, linkęs didžiuotis, mėgaujasi nedoromis pramogomis – pornografija, amoraliais ar smurtiniais filmais. Jis galbūt turi ir gerų savybių ir netgi jaučiasi kaltas dėl to, ką kalba ar daro, tačiau stokoja motyvacijos savo galvoseną ir elgseną taisyti (Gal 5:19–21; 2 Tim 3:2–5). Tiesa, net ir tiems, kas stengiasi atsikratyti senosios asmenybės ydų, kartais vis tiek kyla blogų minčių ar norų. Esame netobuli, tad būna, kad pasakome ar padarome ką nors negero (Jer 17:9; Jok 3:2). Vis dėlto nebevergauti kūno geismams ir visiškai pakeisti savo asmenybę tikrai galime (Iz 55:7). w22.03 3 ¶4–5

Vyresnieji, susitelkite į gerąsias brolių ir sesių savybes. Nors visi esame netobuli, kiekvienas turime ir labai gražių savybių. Tiesa, kartais galbūt matote, kad bendratikiui reikia savo mąstyseną taisyti. Tačiau stenkitės jo neapgalvotų žodžių ar poelgių per daug nesureikšminti. Atminkite, kad jis myli Dievą, ištvermingai jam tarnauja ir yra pasiryžęs toliau eiti siauruoju keliu. Atjautūs, supratingi vyresnieji padeda palaikyti bendruomenėje šiltą, draugišką atmosferą. Taip pat atminkite, kad Jehova nereikalauja iš jūsų tobulumo. Svarbiausia, kad būtumėte jam ištikimi (1 Kor 4:2). Galite neabejoti, kad jis vertina jūsų pastangas. Jehova niekada „nepamirš jūsų darbų ir meilės, kurią jo vardui parodėte ir teberodote tarnaudami šventiesiems“ (Hbr 6:10). w22.03 30 ¶19; 31 ¶21