Gruodis

Ar Etiopijos valdininkas buvo pasirengęs krikštytis? Pagalvok: etiopas „buvo nuvykęs į Jeruzalę pagarbinti Dievo“ (Apd 8:27). Taigi jis tikriausiai buvo prozelitas – kitos tautos žmogus, priėmęs judaizmą. Suprantama, iš šventųjų raštų jis jau nemažai žinojo apie Jehovą. Tačiau norėjo sužinoti dar daugiau, tad vykdamas atgal iš Jeruzalės vežime skaitė pranašo Izaijo raštus (Apd 8:28). Jis toliau gilinosi į Dievo Žodį. Pagalvok, kiek pastangų pareikalavo ilga kelionė iš Etiopijos į Jeruzalę. Pilypas tam valdininkui padėjo suprasti kai kuriuos itin svarbius dalykus, pavyzdžiui, kad Jėzus yra žadėtasis Mesijas (Apd 8:​34, 35). Meilė Jehovai ir jo Sūnui paskatino jį tapti Jėzaus Kristaus sekėju ir krikštytis. Matydamas, kad etiopas tam jau pasiruošęs, Pilypas jį pakrikštijo. w23.03 8–9 ¶3–6

Jeigu sakytume netiesą, Jehovą rūstintume (Pat 6:​16, 17). Daugelis žmonių melą laiko normaliu dalyku, tačiau mums toks požiūris nepriimtinas. Turime elgtis taip, kaip moko Jehova (Ps 15:​1, 2). Nedera ne tik meluoti, bet ir kalbėti suktai – taip, kad žmogus nesužinotų tikros tiesos. Taip pat nieko neapkalbinėkime (Pat 25:23; 2 Tes 3:11). Jeigu pajaučiame, kad pašnekesys virsta apkalbinėjimu, stenkimės pakreipti jį pozityvesne linkme. Kadangi gyvename nedorame pasaulyje, turime saugotis, kad jis mūsų nepaveiktų. Stenkimės kalbėti vien kas gera – tiek tarnyboje, tiek per sueigas, tiek visur kitur. Kaip lengva bus šlovinti Jehovą ateityje, kai pasaulis bus išvaduotas nuo blogio! (Jud 15) w22.04 9 ¶18–20

Kadangi Jehova ir Jėzus mus didžiai myli, mes irgi juos mylime (1 Jn 4:10). Esame nepaprastai dėkingi, kad Jėzus numirė už kiekvieną iš mūsų. Apaštalas Paulius tai išreiškė šiais žodžiais: „Jis pamilo mane ir atidavė save už mane“ (Gal 2:20). Dėl išpirkos Jehova patraukė tave prie savęs, priėmė į draugus (Jn 6:44). Argi ne džiugu žinoti, kad Dievas pamatė tavo širdyje kai ką gera ir kad sumokėjo už tave tokią didžią kainą? Argi Jehovos ir Jėzaus meilė tavęs neskatina atsakyti jiems meile? Meilė Dievui ir Kristui skatina mus rodyti meilę kitiems žmonėms (2 Kor 5:​14, 15; 6:​1, 2). w23.01 28 ¶6–7

Biblija yra tas vadovėlis, iš kurio Jehovos garbintojai mokosi „petys į petį jam tarnauti“. Daugelis dalykų jo Žodyje išreikšta taip, kad juos gali suprasti tik nuolankūs skaitytojai (Lk 10:21). Šią knygą skaito nemažai žmonių. Tačiau tik nuolankūs žmonės ją supranta ir vadovaujasi jos pamokymais (2 Kor 3:​15, 16). Kad Biblija parašyta labai išmintingai, liudija dar vienas dalykas. Jehova savo Žodyje moko ne tik visą bendruomenę, bet ir kiekvieną savo tarną asmeniškai. Jį skaitydami matome, kad Dievui labai rūpime (Iz 30:21). Argi nėra taip buvę, kad Biblijoje radai tokius žodžius, kurie atrodo parašyti kaip tik tau? Nors ši knyga skirta milijonams, jos pamokymai skamba taip, lyg būtų surašyti atsižvelgiant į tavo asmeninius poreikius. Tai įmanoma todėl, kad Biblijos Autorius yra be galo išmintingas (2 Tim 3:​16, 17). w23.02 4–5 ¶8–10

Jehovą mylime visa širdimi ir su atsidavimu jam tarnaujame. Tačiau kad mūsų tarnyba būtų išties naši, turime kelti sau dvasinius tikslus – ugdytis krikščioniškas savybes, lavinti įvairius įgūdžius ir ieškoti būdų padėti kitiems. Kodėl mes visi, net ir ilgamečiai Dievo tarnai, turėtume stengtis daryti dvasinę pažangą? Pirmiausia todėl, kad Jehovai patinka, jeigu savo gebėjimus ir įgūdžius naudojame jo tarnyboje. Be to, norime būti naudingi savo tikėjimo broliams ir sesėms (1 Tes 4:​9, 10). w22.04 22 ¶1–2

Politinės valdžios jau netrukus užpuls didžiąją Babelę, kitaip tariant, visas klaidingas pasaulio religijas. Tai bus didžiojo suspaudimo pradžia. Gal žmonės tada susiprotės ir ieškos prieglobsčio Dievo tautoje? Tikrai ne. Apreiškimo 6 skyriuje išpranašauta, kad tuo sunkiu metu jie viltis sudės į politines ir komercines institucijas, prilygintas kalnams ir uoloms. Taigi jie stos ne į Jehovos, o į jo priešų pusę (Lk 11:23; Apr 6:​15–17). Tuo niūriu laikotarpiu ištikimi Jehovos tarnai aiškiai išsiskirs iš kitų žmonių. Jie vieninteliai tarnaus Dievui ir nereikš pritarimo „žvėriui“ (Apr 13:​14–17). w22.05 16–17 ¶8–9

Pasauliui turi būti paskelbta ne vien gera žinia (Mt 24:14). Apreiškimo 8–10 skyriuose kalbama apie angelus, skelbiančius didžias negandas žmonėms, nepripažįstantiems Dievo Karalystės. Todėl ir mes garsiname Dievo nuosprendžius visai šiai sugedusiai sistemai. Žmonės turi sužinoti apie artėjančią šio sugedusio pasaulio pabaigą, kad imtų iš esmės keisti savo gyvenseną, nes tik taip galės išvengti pražūties Jehovos pykčio dieną (Sof 2:​2, 3). Tie nuosprendžiai, vaizdžiai prilyginti „krušai ir ugniai“, daugumai labai nepatinka (Apr 8:​7, 13). Tad skelbėjams jau dabar reikia nemažai drąsos. O prasidėjus didžiajam suspaudimui skelbti tokias negandas mums reikės dar daugiau ryžto (Apr 16:21). w22.05 6 ¶18–19

Pagalvokime apie porą, kuri laukiasi kūdikio. Pamokymų, kaip auklėti vaikus, jie girdėjo ir anksčiau. Tačiau dabar tie patarimai tampa labai aktualūs, nes patiems tenka nelengva pareiga ugdyti mažylį. Išties, pasikeitusios gyvenimo aplinkybės mus verčia į tam tikrus Biblijos principus pažvelgti naujomis akimis. Tad Bibliją tyrinėjame ir apie jos principus mąstome „visas gyvenimo dienas“, kaip kad buvo liepta Izraelio tautos karaliams (Įst 17:19). Tėveliai, Jehova jums suteikė vieną garbingiausių pareigų – auklėti ir mokyti savo vaikus. Aišku, norite, kad jie ne vien tikėtų Dievą, bet jį ir pamiltų. w22.05 26 ¶2–3

Norėdamas susilaukti atleidimo asmuo privalo nuoširdžiai atgailauti. Tačiau to nepakanka. Jis turi ryžtingai imtis deramų veiksmų. Jehovai labai svarbu, kad asmuo išties stengtųsi pasikeisti – liautųsi daręs bloga ir gyventų dorai (Iz 55:7). Žmogus turi taisyti savo galvoseną, derinti ją prie Jehovos valios (Rom 12:2; Ef 4:23). Jam būtinas tvirtas nusistatymas atsikratyti neteisingos mąstysenos ir nebekartoti klaidų (Kol 3:​7–9). Aišku, pagrindas, dėl kurio Jehova dovanoja nuodėmes, yra žmogaus tikėjimas Kristaus aukos galia. Jeigu Dievas mato, kad visomis jėgomis stengiamės pasikeisti į gera, jis dėl Jėzaus aukos mums atleidžia (1 Jn 1:7). w22.06 6 ¶16–17

Žmonės vienas kitam yra padarę daug bloga (Mok 8:9). Valdžios išnaudoja savo pavaldinius, nusikaltėliai elgiasi žvėriškai, vaikai mokykloje užgaulioja ir muša bendraklasius, smurtaujama net šeimose. Nėra ko stebėtis, kad žmonės ima vienas kito bijoti. O kaip tuo naudojasi Šėtonas? Šėtonas nori, kad susidūrę su priešiškumu imtume drebėti ir nustotume skelbti gerąją naujieną. Jis geba taip paveikti valdžias, kad jos uždraustų evangelizacijos darbą ir imtų mus persekioti (Lk 21:12). Įvairūs šio pasaulio veikėjai skleidžia apie Jehovos liudytojus klaidinančią, melagingą informaciją. Tais melais patikėję žmonės mus išjuokia, netgi griebiasi smurto. Panašiai ir pirmajame amžiuje Šėtonas nuteikdavo valdžias prieš krikščionis (Apd 5:​27, 28, 40). w22.06 16 ¶10–11

Kas bus tie „daugelis“, kurie bus vedami į teisumą? Tai ir prikeltieji, ir tie, kurie pergyvens Armagedoną. Jeigu jie susilauks vaikų, tai ir šiems teks tokia laimė. Tūkstantmečio pabaigoje visi žmonės žemėje jau bus tobuli. Turėkime omenyje, kad tobulybė žmogui amžino gyvenimo negarantuoja. Prisimink Adomą su Ieva. Jiedu buvo tobuli, tačiau to nepakako. Kad galėtų gyventi amžinai, jie privalėjo besąlygiškai klausyti Jehovos. Deja, jo įsaką abu sulaužė (Rom 5:12). O Tūkstantmečio pabaigoje ar visi tobuli žmonės bus tvirtai nusistatę per amžius palaikyti Jehovos valdžią? O gal kai kurie pasielgs kaip Adomas su Ieva ir Dievą išduos? Į tuos klausimus turi būti atsakyta. w22.09 22–23 ¶12–14

Padėtis pasaulyje šiandien daugeliui kelia didelį nerimą. Nemažai šeimų išyra, žmonės tampa vis savanaudiškesni ir agresyvesni, valdžios praranda liaudies pasitikėjimą. Matydami, kas vyksta, kai kurie visai netenka vilties. Tačiau Biblijos pranašystės nuteikia optimistiškai, nes jos rodo, kad senasis pasaulis artėja prie pabaigos. Kiekvienas, kas susidariusią padėtį vertina objektyviai, pripažins, kad pildosi apaštalo Pauliaus pranašystė apie „paskutines dienas“ (2 Tim 3:​1–5). Jėzus Kristus jau sėdi Dievo Karalystės soste. Vyksta ir daugelis kitų Dievo Žodyje nusakytų dalykų. Gilindamiesi į Biblijos pranašystes matome, kad jos yra tarsi dėlionės detalės, iš kurių susideda Jehovos iš anksto nusakytų pasaulio įvykių vaizdas. Jos leidžia mums orientuotis, kokiu laiku gyvename. w22.07 2 ¶1–2

Per COVID-19 pandemiją Vadovaujančioji taryba ėmėsi priemonių, kad mūsų krikščioniška veikla nenutrūktų. Viskas buvo skubiai organizuota, kad sueigas, suvažiavimus ir kongresus galėtume rengti internetu. Gerąją naujieną pradėjome skelbti laiškais ir telefonu. Ir Jehova tokias pastangas palaimino. Ataskaitos iš daugelio filialų rodo, kad skelbėjų skaičius gerokai paaugo. Nemažai brolių ir sesių su džiaugsmu pasakoja, ką pavyksta tarnyboje nuveikti. Kai kurie mano, kad organizacija pernelyg sureikšmino pandemijos keliamus pavojus. Bet laikas parodė, kokie išmintingi buvo jos duoti nurodymai. Per pandemiją dar labiau įsitikinome, kad Jėzus su meile vadovauja savo bendruomenei. Todėl nė kiek neabejojame: kas benutiktų, Jehova su savo Sūnumi mus saugos ir globos (Hbr 13:​5, 6). w22.07 13 ¶15–16

Maldose būtina Dievui dėkoti. Juk jis mumis dosniai rūpinasi. Džiaugiamės spalvingomis gėlėmis, įvairove gardaus maisto, brangiais draugais ir kita kuo. Mūsų dangiškasis Tėvas daro viską, kad būtume laimingi (Ps 104:​12–15, 24). Svarbiausia, dėkokime Jehovai už gausybę dvasinio peno ir už nuostabios ateities pažadus. O kaip neužmiršti Jehovai padėkoti? Pavyzdžiui, galėtum užsirašyti, ko jį meldei. Retkarčiais tą sąrašą vis peržvelk ir prisimink, kaip Dievas tavo prašymus įvykdė. Tada jam padėkok (Kol 3:15). w22.07 22 ¶8–9

Aišku, vien semtis žinių nepakanka. Jomis būtina ir vadovautis. Tik tada tiesa bus mūsų kelrodis ir jausimės laimingi (Jok 1:25). Kaip tad gali būti tikras, kad gyveni tiesa? Rimtai pagalvok, kokiose srityse tau einasi gerai, o kur turėtum pasitempti. Apaštalas Paulius ragina nuolat daryti pažangą: „Kad ir kiek būtume nuėję, ženkime ta pačia linkme“ (Fil 3:16). Branginkime tiesą ir tvirtai jos laikykimės. Eidami šiuo keliu patys džiaugsimės laimingu gyvenimu, džiuginsime savo bendratikius ir svarbiausia – Jehovą (Pat 27:11; 3 Jn 4). w22.08 19 ¶16–18

Kaip meilę Jehovai ir Jėzui gali rodyti vyresnieji? Viena – pareigingai rūpindamiesi Dievo kaimene (1 Pt 5:​1, 2). Jėzus tai pabrėžė apaštalui Petrui. Šis net tris kartus buvo išsigynęs savo Viešpaties, tad tikrai troško įrodyti, kad jį myli. Prikeltas iš mirusiųjų Jėzus apaštalo paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tada jam paliepė: „Ganyk mano aveles“ (Jn 21:​15–17). Be jokios abejonės, Petras buvo pasiryžęs viskam, kad tik Jėzus patikėtų jo meile, tad visą likusį gyvenimą vykdė šį jo priesaką. Jis tikrai savo Mokytoją mylėjo. Kaip vyresnieji gali parodyti, kad supranta šio Jėzaus paliepimo esmę? Pavyzdžiui, ganytojų meilė Jehovai ir Jėzui matoma iš uolių pastangų padėti neveikliesiems sugrįžti į kaimenę (Ez 34:​11, 12). w23.01 29 ¶10–11

Nemanyk, kad niekas nesupranta, kaip tau nelengva. Jeigu taip galvosi, padėtis tikriausiai atrodys beviltiška ir geismai neįveikiami. Įsidėmėk, ką rašo apaštalas Paulius: „Užėjus mėginimui, [Dievas] duos išeitį, kad pajėgtumėte atsilaikyti.“ Tad net jeigu geismas užvaldo labai stipriai, tu gali jam sėkmingai pasipriešinti. Jehovos padedamas pajėgsi jį užgniaužti. Atmink štai ką: esi netobulas žmogus, tad blogų troškimų kils ir kelio tam užkirsti negali. Tačiau kai jie kils, ryžtingai juos atmesk, lygiai kaip Juozapas iškart atmetė Potifaro žmonos gundymus ir pabėgo (Pr 39:12). Tad ir tu neturi vergauti geiduliams! w23.01 12–13 ¶16–17

Viena nuostabi Jehovos savybė – teisingumas (Įst 32:4). Būdamas teisingas, Jehova visada elgiasi nešališkai (Apd 10:​34, 35). Jo nešališkumas matomas, pavyzdžiui, iš to, kokias kalbas jis pasirinko Biblijai parašyti. Jehova apreiškė, kad pabaigos metu Bibliją daugelis „kruopščiai tyrinės ir įgis daugiau supratimo“ (Dan 12:4). Viena, dėl ko tai tapo įmanoma, yra Biblijos ir ja pagrįstų leidinių vertimas, spausdinimas ir platinimas. Todėl Jehovos liudytojai visą Bibliją ar jos dalis jau yra išvertę į daugiau kaip 240 kalbų ir šį vertimą žmonės gali gauti nemokamai. Taip „geroji naujiena apie Karalystę“ pasiekia žmones visose tautose (Mt 24:14). Mūsų teisingasis Dievas nori, kad kuo daugiau žmonių galėtų semtis apie jį žinių iš jo Žodžio. Taip yra todėl, kad jis visus labai myli. w23.02 5 ¶11–12

Mes branginame teisumą, tačiau esame netobuli, tad per neatsargumą galime pasiduoti pasaulio poveikiui (Iz 5:20). Kokį žmogų Dievas laiko teisiu? Tikrai ne tokį, kuris kitiems pernelyg reiklus ir linkęs juos teisti, o save laiko teisuoliu. Tokie bruožai Jehovai visiškai svetimi. Jėzus Kristus pasmerkė religinius vadovus už tai, kad ėmė patys nustatinėti teisumo normas (Mok 7:16; Lk 16:15). Tikrasis teisumas neturi nieko bendra su teisuoliškumu. Teisumas yra didžiulė vertybė. Trumpai sakant, būti teisiam reiškia gyventi ir elgtis taip, kaip patinka Jehovai. Biblijos originalo kalbų žodžiai, verčiami „teisumas“, reiškia nusistatymą laikytis pačių aukščiausių, Jehovos nustatytų normų. w22.08 27 ¶3–5

Jėzus labai pasitikėjo savo mokiniais (Jn 15:16). Tiesa, jie turėjo trūkumų. Pavyzdžiui, Jokūbas su Jonu sykį paprašė Jėzaus, kad Karalystėje leistų užimti ypač aukštą padėtį. Jėzus nepadarė išvados, kad jie tarnauja Jehovai iš savanaudiškų motyvų. Jis nepašalino jų iš apaštalų tarpo (Mk 10:​35–40). O naktį, kai Jėzus buvo suimtas, jį paliko visi mokiniai (Mt 26:56). Tačiau ir tada Jėzus nenustojo jais tikėjęs. Jų silpnybių jis nesureikšmino ir „parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13:1). Po prisikėlimo Jėzus netgi paskyrė 11 savo apaštalų vadovauti mokinių ruošimo darbui ir rūpintis brangiomis jo kaimenės avimis (Mt 28:​19, 20; Jn 21:​15–17). Toks pasitikėjimas nebuvo tuščias. Visi tie Jėzaus sekėjai ištikimai tarnavo Jehovai iki pat savo gyvenimo pabaigos. Kaip matome iš Jėzaus parodyto pavyzdžio, savo bendratikiais turime pasitikėti. w22.09 6 ¶12

Jeigu aiškiai suprantame, kad Jehova mus myli ir visada palaiko, Šėtonas yra bejėgis mus įbauginti. Tuo įsitikino 118 psalmės rašytojas. Jis turėjo daug priešininkų, netgi labai galingų (9, 10 eilutės). Kartais patirdavo didžiulį spaudimą (13 eilutė). Be to, susilaukė griežto drausminimo nuo Jehovos (18 eilutė). Tačiau jis nė kiek nenusiminė. Priešingai, suprato, kad dangiškasis Tėvas jį myli, ir užtikrintai pareiškė: „Jehova su manimi, aš nebijosiu.“ Jis buvo įsitikinęs: kad ir kas nutiktų, Jehova visada padės (Ps 118:29). Jeigu būsi tvirtai įsitikinęs, kad Jehova tave myli, neužvaldys baimė, kai kyla 1) pragyvenimo sunkumų, 2) priešiškumas, 3) mirties grėsmė. w22.06 15 ¶3–4

Garbinti Jehovą mums turi būti svarbiau už viską. Jehova yra visa ko Kūrėjas, todėl nusipelno pačios didžiausios šlovės (Apr 4:11; 14:​6, 7). Trokštame garbinti jį tinkamai – „dvasia ir tiesa“ (Jn 4:​23, 24). Tarnaujame Dievui laikydamiesi jo Žodyje apreikštų tiesų. Net jeigu šalyje mūsų veikla apribota ar uždrausta, vis tiek stengiamės teikti garbę Kūrėjui. Šiuo metu per 100 Jehovos liudytojų dėl tikėjimo įkalinti. Tačiau jie ir toliau visa širdimi šlovina Dievą – meldžiasi, studijuoja, skelbia kitiems apie Karalystę. Užgaulės ir persekiojimai Dievo tarnų nepalaužia. Gerai žinome, kad Jehova yra su mumis ir atėjus metui už ištvermę atlygins (1 Pt 4:14). w22.10 9 ¶13

Nesenstančių praktiškų patarimų gausu Patarlių knygoje. Aptarkime du iš jų. Pirma, pasitenkink tuo, ką turi. Patarlių 23:​4, 5 užrašytas toks pamokymas: „Neeikvok jėgų dėl turtų [...]. Jiems išdygs erelio sparnai ir jie išskris į padanges.“ Šiandien tiek turčiai, tiek vargšai tarsi pamišę dėl pinigų. Nors ir supranta, kad turto gali greitai netekti, dėl jo yra pasiryžę atsisakyti bet ko – gero vardo, draugų, net sveikatos (Pat 28:20; 1 Tim 6:​9, 10). Antra, prieš kalbėdamas pagalvok. Jei esame neatsargūs, galime savo liežuviu ką nors labai įskaudinti ar pridaryti kitokios žalos. Kitus apkalbinėdami ir iškeldami jų trūkumus tik susigadintume tarpusavio santykius (Pat 20:19). Tad prieš praverdami burną savo žodžius turime gerai pasverti. Atminkime, kad „neapgalvoti žodžiai – lyg kalavijo dūriai, o išmintingo žmogaus liežuvis gydo“ (Pat 12:18). w22.10 21 ¶14; 22 ¶16–17

Ezechieliui reikėjo gerai suprasti, kokią žinią turi perduoti žmonėms. Ji turėjo tapti jo savastimi, sujaudinti iki sielos gelmių. Nors ir labai griežtų žodžių prirašytas, tas ritinys, anot Ezechielio, „buvo saldus tarsi medus“ (Ez 3:3). Garbė būti visatos Valdovo atstovu, kaip ir tas saldus ritinys, teikė Ezechieliui pasitenkinimą (Ps 19:​8–11). Pranašas jautė nuoširdų dėkingumą už patikėtą svarbią užduotį. Vėliau Jehova Ezechieliui tarė: „Priimk į širdį visus žodžius, kuriuos tau sakau, įsiklausyk į juos“ (Ez 3:10). Pranašas turėjo įsiminti visa, kas surašyta ritinyje, ir apie tai mąstyti. Ta informacija stiprino jį patį ir turėjo būti perduota kitiems žmonėms (Ez 3:11). Gerai perpratęs, ką Jehova nori pasakyti, Ezechielis buvo pasiruošęs tą užduotį įvykdyti. w22.11 6 ¶12–14

Jeigu organizaciniai pokyčiai tampa tau išbandymu, ką turėtum daryti? Visus tuos pokyčius palaikyk. Kai izraelitai keliavo dykuma, kehatai tautos priešakyje nešdavo Sandoros Skrynią (Sk 3:​29, 31; 10:33; Joz 3:​2–4). Kokia garbė! Tačiau kai izraelitai apsigyveno Pažadėtojoje žemėje, viskas pasikeitė. Skrynios nebereikėjo niekur nešti. Taigi kehatams buvo paskirtos kitos užduotys (1 Met 6:​31–33; 26:​1, 24). Biblijoje nėra nė užuominos, kad jie būtų skundęsi ar reikalavę garbingesnių pareigų. Ko iš to pasimokome? Kad privalu palaikyti visus Jehovos organizacijoje vykstančius pokyčius, net jei dėl jų keičiasi mūsų pačių pareigos. Su džiaugsmu atlik kiekvieną tau paskirtą užduotį. Atmink, kad ne pareigos lemia tavo vertę. Jehovai svarbiausia yra tavo klusnumas. w22.11 23 ¶10–11

Onesiforas susirado apaštalą Paulių ir ėmėsi teikti jam praktinę pagalbą, nors dėl to teko rizikuoti gyvybe. Ko iš jo pasimokome? Nebijokime palaikyti persekiojamus bendratikius. Užtarkime juos ir kaip galėdami padėkime (Pat 17:17). Jiems reikia mūsų meilės ir paramos. Šaunų pavyzdį rodo mūsų broliai ir sesės Rusijoje. Kai bendratikiams iškeliamos kaltinamosios bylos, jie ateina palaikyti jų į teismo posėdžius. Tad jeigu atsakingi broliai apšmeižiami, suimami ar teisiami, nenusigąskime. Melskimės už juos ir visokeriopai pagelbėkime jiems patiems ir jų namiškiams (Apd 12:5; 2 Kor 1:​10, 11). w22.11 17 ¶11–12

Vyresnieji įpareigoti teikti broliams ir sesėms dvasinę bei emocinę paramą (1 Pt 5:2). Ištikus nelaimei jiems pirmiausia svarbu įsitikinti, kad bendratikiai saugūs, turi drabužių, maisto ir pastogę. Tačiau paskui nukentėjusius tikriausiai dar ilgai reikės palaikyti dvasiškai ir emociškai (Jn 21:15). Haroldui, tarnaujančiam vieno filialo komitete, teko sutikti daugelį brolių ir sesių, nukentėjusių nuo stichinės nelaimės. „Jiems atsigauti reikia nemažai laiko, – sako jis. – Materialiniai nuostoliai yra palyginti niekis. Bet jei pražūva brangios šeimos relikvijos arba, dar blogiau, praradai artimą žmogų arba pačiam teko žvelgti mirčiai į akis, randai lieka ilgam. Tokie prisiminimai sukelia daug skausmo. Tai ne tikėjimo stoka, o normali reakcija.“ Vyresnieji įsiklauso į apaštalo Pauliaus paraginimą: „Verkite su verkiančiais“ (Rom 12:15). w22.12 22 ¶1; 24–25 ¶10–11

Kad vidinę kovą laimėtume, Jehova dosniai duoda mums šventosios dvasios. Jos gauname, kai tyrinėjame Bibliją, taip pat atidžiai klausydamiesi sueigų programos. Savo krikščioniškuose sambūriuose galime pabendrauti su tikėjimo broliais ir sesėmis, kaip ir mes kovojančiais dvasinėje kovoje. Tai puiki proga vienas kitą padrąsinti (Hbr 10:​24, 25; 13:7). Ir jeigu maldoje išsikalbame Jehovai, prašome padėti kovoti su kokia nors silpnybe, jis savo šventąja dvasia būtinai mus sustiprins. Aišku, blogi polinkiai stebuklingai niekur nepradings, bet visos tos pastangos įgalins mus tokiems polinkiams atsispirti. O nusistatę laikytis sveikų dvasinės veiklos įpročių, privalome ryžtingai tai ir daryti. w23.01 11 ¶13–14

Nors Biblija nėra sveikos gyvensenos ar mitybos vadovėlis, ji atskleidžia, ką šiais klausimais mano mūsų Kūrėjas. Jis įspėja: „Saugok savo kūną nuo žalingų dalykų“ (Mok 11:10). Persivalgymas ir persigėrimas Biblijoje smerkiami, nes kenkia sveikatai (Pat 23:20). Jehova tikisi, kad maistą ir gėrimus vartosime saikingai (1 Kor 9:25). Kiek branginame gyvybės dovaną, matosi iš to, ar vadovaujamės sveiku protu (Ps 119:​99, 100; Pat 2:11). Pavyzdžiui, turime pagalvoti, ką dedame į burną. Produkto, nuo kurio mums negera, nevalgome, net jeigu jis labai skanus. Sveika nuovoka taip pat sako, kad svarbu gerai išsimiegoti, reguliariai mankštintis, žiūrėti asmeninės higienos ir švaros namuose. w23.02 21 ¶6–7

Kaip tau einasi Biblijoje ieškoti tiesos perlų? Pažvelk, pavyzdžiui, kas rašoma 2 Timotiejui 3:​16, 17. Atkreipk dėmesį, kad „visi Raštai yra [...] naudingi“ 1) mokyti, 2) drausminti, 3) taisyti ir 4) ugdyti teisumą. Taigi, dvasiškai bręsti padeda ir tos Biblijos knygos, kurias cituoji rečiau. Skaitydamas jose kokį nors pasakojimą pagalvok, ko jis tave pamoko – ką pasako apie Jehovą, jo sumanymus, kokius principus padeda suprasti. O gal jame įžvelgi kokį nors sudrausminimą? Pavyzdžiui, susivoki turįs atsikratyti nederamo polinkio ar neteisingo supratimo ir likti ištikimas Dievui? Taip pat pasvarstyk, kaip gali pasiremti ta ištrauka taisydamas kitų klaidingus įsitikinimus, pavyzdžiui, evangelizacijos darbe. Ir pamąstyk, kaip tos eilutės padeda ugdytis teisumą, kad tavo galvosena kuo labiau atitiktų Jehovos požiūrį. Tokie tikslingi apmąstymai Dievo Žodžio studijas labai praturtins. w23.02 11 ¶11

Vienoje Danieliaus knygos pranašystėje nusakyta, kad Jėzus į sostą sės pasibaigus „septyniems laikams“. Kaip žinoti, kiek tie laikai truko ir kada jie baigėsi? (Dan 4:​10–17) Tuos „septynis laikus“ sudaro 2520 metų, skaičiuojant nuo 607 m. p. m. e. Tais metais babiloniečiai Jeruzalėje pašalino iš sosto paskutinį Jehovos paskirtą karalių. „Septyni laikai“ baigėsi 1914-aisiais, kai Jehova į savo Karalystės sostą pasodino Jėzų. Taip išsipildė Ezechielio užrašyti žodžiai, kad Dievo paskirto valdovo nebus, „iki ateis turintis teisę valdyti“ (Ez 21:​25–27). Kuo ši pranašystė reikšminga mums? Kadangi ji nustatytu metu išsipildė, neabejojame, kad atėjus skirtam laikui išsipildys ir visi kiti Jehovos pažadai. Kas Dievo Žodyje išpranašauta, įvyks tą dieną ir tą valandą, kurią Jehova, taip sakant, yra įrašęs savo kalendoriuje. Anot pranašo Habakuko, „regėjimas [...] tikrai išsipildys, jis nesuvėluos“ (Hab 2:3). w22.07 3 ¶3–5