Lapkritis

Nepadori kalba krikščioniui visiškai nepritinka. Ko dar mums nedera kalbėti? To, kas žeidžia. Pavyzdžiui, turime būti atsargūs, kad nejučia nesumenkintume kitos tautybės ar rasės žmonių. Ir šiukštu venkime kandžių žodžių. Kalbėkime tai, kas ugdo. Užuot ieškoję priekabių, stenkimės matyti kituose gera ir už tai pagirti. Nesekime nedėkingais izraelitais – jie nuolat skundėsi, nors Dievas juos visą laiką globojo ir saugojo. Turėkime omenyje, kad nepasitenkinimas plinta tarsi virusas. Prisiminkime, pavyzdžiui, ką darė dešimties žvalgų įbauginti izraelitai. Jie ėmė murmėti ant Mozės ir jam priekaištauti (Sk 13:​31–14:4). O geru žodžiu ir pagyrimu galime pakelti žmogui dvasią. Taigi, žiūrėkime, už ką savo bendratikius galėtume pagirti. w22.04 8 ¶16–17

Jehova nuo seniausių laikų rūpinasi jaunuoliais ir daugelis į jo meilę atsiliepia. Jis gali padėti ir tavo vaikams dvasiškai augti, jeigu tik jie to norės (1 Kor 3:​6, 7). Netgi tiems, kurie suka klaidinga kryptimi, Dievas toliau tiesia savo draugystės ranką (Ps 11:4). O įžvelgęs bent menkiausią požymį, kad jų „širdis [...] pasirengusi priimti tiesą“, jis būtinai atskuba jiems į pagalbą (Apd 13:48; 2 Met 16:9). Jehova gali įdėti į tavo lūpas tokius žodžius, kokių vaikui kaip tik reikia (Pat 15:23). Arba jis paskatins kitą brolį ar sesę parodyti tavo atžalai dėmesį. Net vėliau, vaikui jau suaugus, Jehova gali priminti jam, ko seniau buvai mokiusi (Jn 14:26). Tad ir toliau ištvermingai vaikus ugdyk, rodyk jiems pavyzdį ir Jehova tavo pastangas palaimins. w22.04 21 ¶18

Kadangi danguje Šėtonui vietos nebėra, visą savo įtūžį jis išlieja žemėje – ant Dievo Karalystės atstovų, pateptųjų krikščionių, nes jiems „pavesta liudyti apie Jėzų“ (2 Kor 5:20; Ef 6:​19, 20). 1918 metais aštuoni vadovaujantys broliai buvo melagingai apkaltinti ir nuteisti ilga įkalinimo bausme. Perkeltine prasme kalbant, jie buvo nužudyti ir jau atrodė, kad mūsų darbas žlugo (Apr 11:​3, 7–11). Bet 1919-ųjų pradžioje tuos aštuonis vyrus paleido iš kalėjimo ir visus jiems iškeltus kaltinimus panaikino. Broliai iš karto ėmėsi organizuoti liudijimo apie Karalystę darbą. Tačiau Šėtono puolimo tai nesustabdė. Persekiojimai, tarsi srauni upė, nuo tada užplūdo visus Dievo tarnus (Apr 12:15). Štai kodėl kiekvienam iš mūsų „reikia ištvermės ir tikėjimo“ (Apr 13:10). w22.05 5–6 ¶14–16

Apaštalui Jonui buvo apreikšta, kokiems žmonėms Jehova žada amžiną gyvenimą ir gerovę. Pirmiausia jis išvydo „144000 užantspauduotųjų“. Jie gavo dangiškojo gyvenimo pašaukimą ir karaliaus kartu su Jėzumi iš dangaus, valdys visą žemę (Apr 5:​9, 10; 14:​3, 4). Regėjime Jonas juos matė stovinčius drauge su Jėzumi ant Siono kalno (Apr 14:1). Bėgant amžiams į tą Jėzaus bendravaldžių būrį buvo pašaukta tūkstančiai asmenų (Lk 12:32; Rom 8:17). Paskutinėmis dienomis, kaip apaštalui Jonui ir buvo apreikšta, žemėje jų yra likę visai nedaug. Tas likutis Apreiškime pavadintas „likusiais jos [moters] palikuoniais“ (Apr 12:17). Per didįjį suspaudimą žemėje likę pašauktieji bus paimti į dangų ir prisidės prie kitų savo brolių, jau anksčiau prikeltų iš mirties. Ten jie taps Jėzaus bendravaldžiais Dievo Karalystėje (Mt 24:31; Apr 5:​9, 10). w22.05 16 ¶4–5

Jėzus mokė savo sekėjus nenusimenkinti. Kartą jis pasakė: „Jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti“ (Mt 10:30). Šie žodžiai labai padrąsina, ypač jei mes linkę žiūrėti į save neigiamai. Iš jų suprantame, kad dangiškasis Tėvas mumis rūpinasi ir mus brangina. Tad niekada nemanykime, kad nesame verti būti jo tarnais ar gauti amžino gyvenimo dovaną. Viename Sargybos bokšto straipsnyje skaitytojai buvo skatinami: „Neturime savęs nei per daug aukštinti, nei žeminti ar nuvertinti. Būkime supratingi – pripažinkime savo trūkumus, bet nepamirškime ir gerųjų bruožų.“ w22.05 24–25 ¶14–16

Kaip kiekvienas galime prisidėti prie mūsų brolijos vienybės? Stengdamiesi būti taikdariai (Mt 5:9; Rom 12:18). Palaikydami tarpusavio santarvę padedame puošti dvasinį rojų. Atminkime, kad kiekvieną to rojaus gyventoją prie savęs patraukė pats Jehova (Jn 6:44). Kaip jis džiaugiasi, jeigu brangūs jo tarnai visomis išgalėmis saugoja tarpusavio santaiką ir vienybę! (Iz 26:3; Ag 2:7) Kaip galime pasinaudoti visomis Jehovos dovanomis? Studijuokime jo Žodį. Viską gerai apmąstykime. Tai padės ugdytis krikščioniškas savybes, skatinančias mylėti bendratikius ir rodyti jiems pagarbą (Rom 12:10). w22.11 12–13 ¶16–18

Kaip pasijaučiame susilaukę Jehovos atleidimo? Patiriame nepaprastą vidinę atgaivą ir atgauname švarią sąžinę. Tai toks didelis palengvėjimas, kokį gali suteikti tiktai Jehova (Apd 3:19). Atleidęs Jehova vėl priima mus į savo draugus, tarsi nė nebūtume nusidėję. Kai Jehova nuodėmę dovanoja, jis niekada už ją nebekaltina ir nebaudžia (Iz 43:25). „Kaip toli rytai nuo vakarų, taip mūsų prasikaltimus jis atitolina“ (Ps 103:12). Dievui, kuris taip kilniai atleidžia, jaučiame didžiulį dėkingumą, pagarbą ir sveiką baimę (Ps 130:4). Jehovos atleidimo gali susilaukti net labai sunkias nuodėmes padarę asmenys. Atleisti arba neatleisti Jehova nusprendžia remdamasis savo, kaip Kūrėjo, įstatymų Davėjo ir Teisėjo, kompetencija. w22.06 5 ¶12–14

Kokia nuostabi viltis palaiko visus Jehovos tarnus! Laukiame meto, kai nebebus liūdesio, ligų, net mirties (Apr 21:​3, 4). Romieji paveldės žemę ir Dievo laiminami pavers ją tikru rojumi (Ps 37:​9–11). Tada kiekvieno žmogaus ryšys su Kūrėju bus toks artimas ir tvirtas, kaip niekad anksčiau. Tačiau kodėl tokiais Dievo pažadais galime tvirtai tikėti? Todėl, kad jis kiekvieną savo žodį ištesi. Ne tuščiai esame raginami: „Dėk viltis į Jehovą“ (Ps 27:14). Su pasitikėjimu laukiame džiugaus meto, kai Dievas savo užmojus įgyvendins (Iz 55:​10, 11). Likime ištikimi Jehovai ir neabejokime, kad jis „uoliai jo ieškantiems atlygina“. w22.06 20 ¶1; 25 ¶18

Mes visi priklausome prie Jehovos šeimynos, o jis yra tos šeimynos Galva. Argi jis laužytų savo paties principą, užrašytą 1 Timotiejui 5:8? Jeigu gerai suprantame, kad Jehova mus myli ir kad jam rūpi mūsų šeimos, nė kiek neabejosime jo pagalba (Mt 6:​31–33). Mūsų dosnusis dangiškasis Tėvas teikia visko, kas būtina, ir netgi daugiau. Žemė kupina ne vien to, be ko negalėtume egzistuoti, bet ir įvairiausių dalykų, darančių mūsų gyvenimą malonų (Pr 2:9). O jeigu tarpais būna sunkiau sudurti galą su galu, atminkime, kad tuos galus vis dėlto suduriame. Jehova mumis pasirūpina (Mt 6:11). Ir dar: tai, ko atsisakome aukodamiesi dėl tarnystės, yra visai nedaug, palyginus su Jehovos teikiamomis dovanomis ir jo žadama amžina ateitimi (Iz 65:​21, 22). w22.06 15 ¶7–8

Stipraus dvasinio peno reikia visiems brandos siekiantiems krikščionims. Pasak apaštalo Pauliaus, tyrinėdami dvasines tiesas laviname įžvalgą, kad gebėtume „atskirti gera nuo blogo“. Šiandien, kai visuomenės moralė vis labiau smunka, laikytis Jehovos nustatytų normų nėra lengva. Tačiau Jėzus rūpinasi, kad galėtume stiprintis gardžiu dvasiniu valgiu ir neprarastume savo tvirtybės. Ištikimas vergas ruošia šį maistą laikydamasis Dievo Žodžio mokymų. Pavyzdžiui, kaip ir Jėzus Kristus, mes aukštiname Dievo vardą (Jn 17:​6, 26). Štai 1931 metais pasivadinome Jehovos liudytojais. Tai rodo, kad Dievo vardas mums labai brangus ir trokštame teikti jam garbę (Iz 43:​10–12). Svarbiausia, Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertime Dievo vardą grąžinome į jam prideramą vietą. w22.07 11 ¶11–12

Biblijoje apreikšta tiesa apie Dievo Karalystę. Jėzus ją prilygino paslėptam lobiui. Kaip rašoma Mato 13:​44, jis pasakė: „Su dangaus Karalyste yra kaip su lobiu, paslėptu dirvoje. Žmogus tą lobį randa ir vėl jį paslepia. Paskui iš to džiaugsmo nuėjęs parduoda visa, ką turi, ir tą dirvą nusiperka.“ Tiesa, Jėzaus paminėtas žmogus lobio neieškojo. Tačiau kai užtiko ir suprato, koks jis vertingas, pardavė savo turtą, kad galėtų jį įsigyti. Niekas šiame pasaulyje negali prilygti džiaugsmui, kurį teikia tarnyba Jehovai ir amžino gyvenimo viltis. Glaudus ryšys su Dievu ir jo malonė yra tiesiog neįkainojami. Todėl noriai aukojamės, kad tik visais atžvilgiais jam patiktume (Kol 1:10). w22.08 15 ¶8–9; 17 ¶12

Iš kur Juozapas žinojo, kad sugulti su svetima moterimi tolygu „nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui“? Juk tik praėjus porai šimtmečių Mozės įstatyme buvo pasakyta: „Nesvetimausi“ (Iš 20:14). Juozapas gerai pažinojo Jehovą ir suprato, kad toks amoralus elgesys jį labai užgautų. Į pirmąją santuoką Dievas suvedė tik vieną vyrą ir vieną moterį. Taip pat Juozapas žinojo, kaip Jehova dusyk apsaugojo jo prosenelės Saros gerą vardą, kai jai grėsė išniekinimas (Pr 2:24; 12:​14–20; 20:​2–7). Apie visa tai mąstydamas jaunuolis suvokė, kas Dievo akyse teisinga, o kas ne. Jis labai mylėjo savo Dievą ir gerbė jo nustatytas dorovės normas, todėl tvirtai jų laikėsi. w22.08 26 ¶1–2

Anksčiau manėme, kad šioje eilutėje kalbama apie prikėlimą perkeltine prasme – apie Dievo tarnų dvasinį atgimimą, vykstantį jau dabar, paskutinėmis dienomis. Tačiau yra pagrindo manyti, kad čia kalbama apie mirusiųjų prikėlimą naujajame pasaulyje. Kodėl galime daryti tokią išvadą? Žodį „dulkėse“ randame ir Jobo 17:16. Ten jis pavartotas kaip „kapo“ sinonimas. Taigi Danieliaus 12:2 pranašaujama apie prikėlimą, kuris prasidės pasibaigus paskutinėms dienoms ir Armagedono karui. Ką tada reiškia Danieliaus 12 skyriaus 2 eilutės žodžiai, kad vieni „pabus [...] amžinam gyvenimui“? Tai reiškia, kad tie prikeltieji, kurie visą Tūkstantmetį nenustos semtis žinių apie Jehovą ir Jėzų ir liks jiems klusnūs, galiausiai bus apdovanoti amžinu gyvenimu (Jn 17:3). w22.09 21 ¶6–7

Tai nereiškia, kad mūsų pasitikėjimas bendratikiais turi būti aklas. Jais pasitikime todėl, kad jie įrodė esą patikimi. Kaip gali įsitikinti, kad bendratikiai verti pasitikėjimo? Tam reikia laiko. Gerai su jais susipažink. Bendrauk su jais sueigose – tiek prieš programą, tiek jai pasibaigus. Taip pat eik drauge į tarnybą. Būk kantrus ir pamatysi, kad jais tikrai gali tikėti. Iš pradžių, kol žmogaus gerai nepažįsti, tikriausiai neskubėsi atskleisti labai asmeniškų dalykų. Tačiau bičiulystei stiprėjant būsi su juo vis atviresnis (Lk 16:10). O kaip tada, jei bendratikis savo elgesiu tave nuvilia? Neatstumk jo, neskubėk nutraukti draugystės. Ir net jeigu kai kurie nepateisina lūkesčių, nenustok pasitikėti kitais bendratikiais. w22.09 4 ¶7–8

Pagalvok, ką patyrė vyresnysis vardu Mikėjas. Jis buvo įsiskaudinęs dėl kai kurių atsakingų brolių elgesio. Tačiau Mikėjas išsaugojo sveiką nuovoką ir stengėsi valdytis. Jis nuolat meldėsi, prašė Jehovą šventosios dvasios ir jėgų visa ištverti, taip pat ieškojo patarimų mūsų leidiniuose. Ko iš jo pasimokome? Jeigu patiri kokią skriaudą, stenkis išlikti ramus ir valdyti emocijas. Tikriausiai net nežinai, kodėl brolis arba sesė taip pasakė ar pasielgė. Išsikalbėk Jehovai ir prašyk, kad padėtų į viską žvelgti jo akimis. Neskubėk daryti išvados, kad bendratikis turėjo piktų kėslų, ir stenkis nuoskaudą pamiršti (Pat 19:11). Atmink, kad Jehova viską mato ir tave palaikys (Mok 5:8). w22.11 21 ¶5

Draugauk su tais, kas myli Jehovą. Tavo dvasiniam augimui draugai turi didelę reikšmę (Pat 13:20). Vyresniuoju tarnaujantis brolis Žiuljenas prisimena: „Kai buvau jaunesnis, gerų draugų įgijau eidamas su bendratikiais į tarnybą. Darbuotis su uoliais skelbėjais buvo labai smagu. [...] Taip pat pamačiau, kad ne vien bendraamžių draugija yra maloni ir įdomi.“ O jei pajauti, kad kuris nors bendratikis daro tau bloga įtaką? Apaštalo Pauliaus laikais krikščionių bendruomenėje irgi buvo nepavyzdingų asmenų. Jis netgi perspėjo savo jaunąjį bendražygį Timotiejų su kai kuriais artimai nesibičiuliauti (2 Tim 2:​20–22). Atmink, kiek daug pastangų įdėjai, kad taptum Jehovos draugu. Brangink šį ryšį ir niekam neleisk jo susilpninti. w22.08 5–6 ¶13–15

Kitaip nei „kvailiesiems“, Dievo tarnams Biblijoje išdėstyti moraliniai principai kelia pasigėrėjimą. Juos labai branginame, nes aiškiai matome, kokie yra klusnumo vaisiai ir kokie – neklusnumo. Pažvelk, kas vyksta aplinkui. Atkreipk dėmesį, kiek bėdų žmonės prisidaro nepaisydami išmintingų Jehovos pamokymų. Argi klusnumas Dievui neapsaugo tavęs nuo kvailų poelgių? (Ps 32:​8, 10) Jehova pasirūpino, kad išminties iš jo Žodžio galėtų semtis visi žmonės. Tiesa, jis nė vieno neverčia jo pamokymų klausyti. Vis dėlto įspėja, kokios bus vienokio ar kitokio elgesio pasekmės. Kas jo perspėjimus ignoruoja, „mis savo darbų vaisiais“ – anksčiau ar vėliau kęs sielvartą, vargą ir galiausiai visai pražus (Pat 1:​29–32). O Jehovos išmintį pripažįstantiems ir branginantiems žmonėms pažadėta: „Tas, kuris manęs klauso, gyvens saugiai. Tokiam nereikės bijoti nelaimės“ (Pat 1:33). w22.10 21 ¶11–13

Žmogus, bijantis Jehovos, jį visa širdimi gerbia ir žiūri, kad savo elgesiu jo neužrūstintų (Pat 16:6). Tad privalome tvirtai laikytis Biblijoje užrašytų Dievo priesakų ir principų (2 Kor 7:1). Jeigu elgiamės, kaip Jehovai patinka, ir nekenčiame, ko jis nekenčia, būsime laimingi (Ps 37:27; 97:10; Rom 12:9). Tačiau nepakanka tik žinoti, kad Jehova turi teisę nustatyti mums elgesio normas. Tų normų reikia ir noriai laikytis (Rom 12:2). Iš mūsų elgesio ir sprendimų turi aiškiai matytis, kad Jehovos nurodytą gyvenimo kelią pripažįstame pačiu geriausiu (Pat 12:28). „Tu man parodai gyvenimo taką, – giedojo Jehovai karalius Dovydas. – Džiaugsmo apstybė yra su tavimi, tavo dešinėje – amžina laimė“ (Ps 16:11). w22.10 8 ¶9–10

Kaip mums dera vertinti save, galime pasimokyti iš Jėzaus. Tikriausiai po krikšto, kai jam „atsivėrė dangus“, jis prisiminė, kiek daug nuveikė būdamas su savo Tėvu (Mt 3:16; Jn 17:5). Biblijoje rašoma, kad „per jį sukurta visa, kas danguje ir žemėje“ (Kol 1:16). Tačiau dėl to Jėzus nepradėjo didžiuotis. Jis niekada prieš kitus nesiaukštino ir savo mokiniams pasakė: „Žmogaus Sūnus [...] atėjo ne kad jam tarnautų, o pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20:28). Jėzus pripažino, kad „nieko nedaro iš savęs“. Koks puikus kuklumo pavyzdys mums visiems! w22.05 24 ¶13

Viena, ką Jehova įvertina spręsdamas, atleisti žmogui ar ne, – ar asmuo žinojo, kad elgiasi nuodėmingai. Tai leidžia suprasti Jėzaus žodžiai, užrašyti Luko 12:​47, 48. Jeigu žmogus sumano daryti ką nors nedora sąmoningai, aiškiai suvokdamas, kad tai Jehovai nepriimtina, jis nusideda labai sunkiai. Jis rizikuoja visam laikui prarasti Jehovos malonę (Mk 3:29; Jn 9:41). Tiesa, reikia pripažinti, kad netgi sąmoningai nusidėjęs asmuo gali susilaukti atleidimo. Jehovai taip pat rūpi, ar nusidėjęs žmogus dėl savo kaltės nuoširdžiai atgailauja. O ką reiškia atgailauti? Pirmiausia – tai suvokti, kad padaryta nuodėmė ir kad būtina keisti savo mąstyseną. Atgaila taip pat yra stiprūs jausmai – nuoširdus apgailestavimas ir liūdesys dėl padarytų blogų ar nepadarytų gerų darbų. Atgailaujantis asmuo graužiasi ne vien dėl savo nuodėmių, bet ir dėl to, kad nesirūpino savo dvasingumu ir nusilpo. w22.06 5–6 ¶15–17

Mūsų priešininkai skleidžia dezinformaciją apie vadovaujančius brolius (Ps 31:13). Kai kurie iš jų suimami ir teisiami tarsi nusikaltėliai. Panašiai pirmajame amžiuje buvo apkaltintas ir įkalintas apaštalas Paulius. Kai kurie bendruomenės nariai nuo įkalinto apaštalo nusisuko (2 Tim 1:​8, 15; 2:​8, 9). Paulius tikriausiai labai išgyveno. Juk jis dėl tų bendratikių iškentė daugybę vargų, net rizikavo savo gyvybe (Apd 20:​18–21; 2 Kor 1:8). Tad niekada nesupanašėkime su tais, kurie Paulių paliko. Visiškai aišku, kodėl Šėtonas taikosi į atsakingus brolius. Jis nori juos palaužti, kad ir mes išsigąstume (1 Pt 5:8). Toliau bendratikius palaikykime ir būkime jiems ištikimi (2 Tim 1:​16–18). w22.11 16–17 ¶8–11

Nusikaltėlis, kabojęs greta Jėzaus, tikriausiai buvo žydas. Žydai tikėjo tik vieną Dievą, o aplinkinės tautos garbino daugelį (Iš 20:​2, 3; 1 Kor 8:​5, 6). Tad jeigu tas nusikaltėlis būtų buvęs kitatautis, klausimas, ko gero, būtų skambėjęs kitaip, pavyzdžiui: „Ar tu visai dievų nebijai?“ Be to, Jėzus buvo siųstas „pas Izraelio namų prapuolusias avis“, o ne pas kitataučius (Mt 15:24). Būtent izraelitams Dievas buvo apreiškęs, kad ateityje prikels mirusius. Nusikaltėlis tai veikiausiai žinojo ir, sprendžiant iš jo paties žodžių, suvokė, kad Jėzus prisikels ir taps Dievo Karalystės valdovu. Tas vyras, matyt, tikėjosi ir pats būti prikeltas. Vadinasi, nusikaltėlis turėjo žinoti, kad Adomas su Ieva gyveno rojuje. Ir, reikia manyti, jis suprato, kad Jėzus Luko 23:43 rojumi pavadino būsimąjį gražų sodą žemėje (Pr 2:15). w22.12 8–9 ¶2–3

Evangelizacijos darbą galime atlikti tik su Dievo dvasios pagalba. Kodėl taip sakome? Todėl, kad Šėtonas visaip stengiasi mūsų veiklą sustabdyti (Apr 12:17). Jis už mus nepalyginti galingesnis. Tačiau vis tiek galime jį įveikti (Apr 12:​9–11). Kaip? Ištvermingai liudydami tiesą. Taip parodome, kad jo grasinimų nebijome. Kaskart, kai skelbiame žmonėms žinią iš Biblijos, Šėtonui suduodame skaudų smūgį. Užgniaužti evangelizacijos darbo niekam nepavyksta ir tai liudija, kad Dievas mus palaiko savo šventąja dvasia (Mt 5:​10–12; 1 Pt 4:14). Galime būti tikri, kad Dievo dvasia įgalins mus atlaikyti visus tarnyboje iškylančius sunkumus (2 Kor 4:​7–9). Kaip mes galime jos gauti? Turime atkakliai jos melsti ir neabejoti, kad mūsų maldos bus išgirstos. w22.11 5 ¶10–11

Apie meilę broliams ir sesėms liudija mūsų pastangos palaikyti tarpusavio santarvę. Sekime Jehovos atlaidumo pavyzdžiu. Jeigu jis net Sūnų atidavė už mūsų nuodėmes, argi mes neturėtume dovanoti bendratikiui jo prasikaltimo? Tikrai nenorime būti panašūs į nedorąjį vergą iš Jėzaus palyginimo. Šeimininkas nurašė didžiulę jo skolą, o jis negailestingai reikalavo iš tarnybos draugo grąžinti daug menkesnę sumą (Mt 18:​23–35). Tad jeigu tarp tavęs ir bendratikio kilo koks nesutarimas, ar galėtum dar prieš Minėjimą pasikalbėti su juo ir susitaikyti? (Mt 5:​23, 24) Meilė Jehovai ir Jėzui turėtų skatinti tave taip padaryti. w23.01 29 ¶8–9

Bendratikių taktiškai pasiteirauk, ko jie stokoja (Pat 20:5). Gal maisto, vaistų ar dar ko nors? Gal darbdavys grasina atleisti iš darbo? Gal jie nebeišgali susimokėti už būstą? O kai kuriems gal reikia padėti kreipiantis į valdžios institucijas socialinės paramos? Rūpintis bendratikiais turime visi (Gal 6:10). Jei kuris susergame, net menkiausias broliškos meilės gestas mums labai daug reiškia. Pavyzdžiui, nuotaiką sergančiam pakelia vaiko atsiųstas atvirukas ar piešinys. Jaunuolis arba jaunuolė galėtų nupirkti maisto produktų ar sutvarkyti kokį nors svarbų reikalą. O gal ligoniui reikėtų pagaminti ir pristatyti pietus? Kai kurie bendratikiai rašo vyresniesiems padėkos žinutes. Kaip gerai, jei stengiamės vienas kitą drąsinti ir ugdyti! (1 Tes 5:11) w22.12 22 ¶2; 23 ¶5–6

Sadukiejai buvo gerai susipažinę su pirmomis penkiomis Biblijos knygomis, bet jie nesuprato svarbių jose atskleistų tiesų. Prisimink, pavyzdžiui, ką Jėzus jiems atsakė užklaustas apie prikėlimą. Jis tarė: „Ar nesate skaitę Mozės knygoje pasakojimo apie dygiakrūmį? Juk Dievas pasakė Mozei: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’“ (Mk 12:​18, 26). Nors sadukiejai šiuos žodžius buvo skaitę ne kartą, jie nesugebėjo juose įžvelgti itin svarbaus dalyko – kad mirusiųjų laukia prikėlimas (Lk 20:38). Ko tai mus pamoko? Kad tyrinėdami Biblijos ištrauką turime stengtis atrasti joje kuo daugiau tiesos perlų. Svarbu matyti ne tik tai, kas savaime aišku, bet ir atkasti giliau glūdinčias dvasines tiesas. w23.02 10–11 ¶9–10

Visų liudytojų, apie kuriuos kalbama šios dienos eilutėje, tikėjimas ir atsidavimas Jehovai buvo stipriai išmėginti (Hbr 11:​36–40). Ar jų ištvermė ir pastangos nuėjo perniek? Anaiptol! Tiesa, jie nesulaukė visų Dievo pažadų išsipildymo meto, tačiau niekada nenustojo kliautis jo žodžiu. Jie žinojo, kad Jehova savo tarnus myli ir kad ateityje už ištikimybę jiems dosniai atlygins (Hbr 11:​4, 5). Sekime jų pavyzdžiu ir dėkime viltis į Jehovą. Pasaulis darosi vis nedoresnis (2 Tim 3:13). Šėtonas ir toliau mus spaus, kad išsižadėtume Dievo. Tad nusiteikime drąsiai atlaikyti būsimus sunkumus ir uoliai dirbkime Jehovos paskirtą darbą. Dėkime visas viltis „į gyvąjį Dievą“ (1 Tim 4:10). w22.06 25 ¶17–18

Sveikatą saugome pirmiausia todėl, kad norime kuo našiau tarnauti Jehovai (Mk 12:30). Todėl vengiame visko, kas mums kenkia (Rom 12:1). Tiesa, kad ir kaip sveikai gyventume, vis tiek galime susirgti. Tačiau už gyvybę savo dangiškajam Tėvui esame labai dėkingi, todėl savo sveikata rūpinamės. Aišku, dėl ligų ar amžiaus galbūt nebegalime daryti tiek kiek anksčiau. Tai kelia neviltį ir liūdesį. Bet neturėtume pasiduoti ir liautis rūpintis sveikata. Net žilame amžiuje, kad ir kokie negalavimai vargintų, galime šlovinti Jehovą, kaip kadaise Dovydas. Jehovai brangūs visi jo tarnai, nors jie ir netobuli (Mt 10:​29–31). O tų, kurie užmigo mirties miegu, jis ilgisi ir atėjus metui prikels (Job 14:​14, 15). Kaip gera tai žinoti! Tikrai kiekvienas turime rūpintis savo sveikata. w23.02 20–21 ¶3–5

Ar milžiniškos minios žmonių, pavadintų „kitomis avimis“, vardai gyvenimo knygoje liks ir po Armagedono? Taip (Apr 7:14). Jėzus pasakė, kad tie romūs tarsi avys žmonės „eis [...] į amžiną gyvenimą“ (Mt 25:46). Šią dovaną jie gaus ne iškart po Armagedono. Per savo valdymo Tūkstantmetį Jėzus „ganys juos ir ves prie gyvybės vandens šaltinių“. Kurie nuolankiai klausys Kristaus ir įrodys savo ištikimybę Jehovai per galutinį išbandymą, tų vardai liks gyvenimo knygoje visam laikui (Apr 7:​16, 17). Tačiau ožkoms prilyginti žmonės pražus per Armagedoną. Jėzus pasakė, kad tie žmonės „eis į amžiną pražūtį“ (Mt 25:46). Apie visišką jų pražūtį Dievo įkvėptas kalbėjo ir apaštalas Paulius (2 Tes 1:9; 2 Pt 2:9). w22.09 16 ¶7–8

Kartu būdami gamtoje ir džiaugdamiesi Jehovos kūriniais šeimos nariai gali pailsėti, papramogauti ir sustiprinti tarpusavio ryšius. Jehova pasirūpino, kad galėtume malonioje aplinkoje užsiimti smagia veikla. Daugeliui šeimų patinka lankytis gamtos rezervatuose, kopti į kalnus, poilsiauti kaimo sodyboje ar paplūdimyje. Naujajame pasaulyje turėsime kaip niekad daug laiko žavėtis Jehovos kūrinija. Juolab kad tada nereikės bijoti žvėrių. Gyvūnai irgi nebebijos žmogaus (Iz 11:​6–9). Kaip gera bus nuolat džiaugtis Jehovos rankų darbais! (Ps 22:26) Tačiau mėgautis Dievo kūrinija galime jau ir šiandien. Stebėkite ją kartu su savo vaikais ir kalbėkitės apie nuostabias Jehovos savybes. Jei taip darysite, jūsų atžalos įsitikins, kokie teisingi yra šie karaliaus Dovydo žodžiai: „Tokio kaip tu, Jehova, tarp dievų nėra, tokių darbų nėra padaręs niekas kitas“ (Ps 86:8). w23.03 25 ¶16–17