Spalis

Bendruomenės sueiga teikia tikrą atgaivą, jeigu kiekvienas dalyvaujame programoje: entuziastingai giedame giesmes, aktyviai komentuojame ir stropiai atliekame užduotis. Kai kurie viešai giedoti ar atsakinėti į klausimus drovisi. Pakalbėkime, kas padeda mūsų bendratikiams įsidrąsinti. Giesmėmis mes aukštiname Jehovą. Tad stenkimės giedoti iš širdies. Dar prieš sueigą namuose peržiūrėkime giesmių žodžius ir pamąstykime, kaip jie siejasi su sueigos programa, be to, parepetuokime. Susitelkime į tai, ką giedame, o ne į tai, kaip skamba mūsų balsas. O jei nelengva komentuoti, vis tiek stenkimės kelti ranką. Atminkime, kad viskas gerai, jei kalbėsime trumpai, paprastai ir konkrečiai. Jehova džiaugiasi, jeigu stengiamės įveikti baimę ir sueigose šloviname jį visa širdimi. w22.04 7–8 ¶12–15

Ką reiškia graikiškas žodis, išverstas „padėjėjas“? Biblijos žinynuose paaiškinta, kad juo įvardijamas asmuo, bėgantis gelbėti besišaukiantį pagalbos. Kaip taikliai nusakytas Jehovos troškimas mums padėti! Jis nedelsia vaduoti nelaimės ištikto savo tarno. Kadangi Dievas visada šalia, galime ištverti įvairiausius mėginimus ir neprarasti vidinio džiaugsmo. O kaip Jehova mums padeda? Tai suprasti galime gilindamiesi į Izaijo knygą. Kodėl būtent į šią knygą? Daugelis joje užrašytų pranašysčių Dievo tarnams labai reikšmingos ir šiais laikais. Be to, Izaijas apie Jehovą kalba lengvai suprantamomis sąvokomis. Pavyzdžiui, apie Jehovos pagalbą galime daug suprasti iš 30 skyriaus. Izaijas vaizdžiai nusako, kaip Jehova padeda: 1) įdėmiai klausosi mūsų maldų ir į jas atsako, 2) veda mus teisingu keliu, 3) laimina dabar ir žada laiminti ateityje. w22.11 8 ¶2–3

Smirnos ir Filadelfų bendruomenių krikščionis Jėzus padrąsino, kad nebijotų būsimų persekiojimų, ir pažadėjo už ištikimybę dosniai atlyginti (Apr 3:10). Iš to suprantame, kad persekiojimai neišvengiami ir kad turime būti pasirengę juos ištverti (Mt 24:​9, 13; 2 Kor 12:10). Apreiškimo knygoje atskleidžiama, kodėl „Viešpaties dieną“ krikščionys patiria tiek smarkių persekiojimų (Apr 1:10). Kaip rašoma 12 skyriuje, gimus Dievo Karalystei, danguje iškart kilo karas. Arkangelas Mykolas – tai yra Jėzus Kristus – ir jo pulkai susirėmė su Šėtonu ir demonais (Apr 12:​7, 8). Šėtonas „buvo išmestas žemėn ir su juo buvo išmesti jo angelai“ (Apr 12:​9, 12). w22.05 5 ¶12–13

Visi Jehovos nutarimai yra teisingi. Mūsų nuomonę apie kitus neretai paveikia jų materialinė padėtis, pasiekimai ar išorė (1 Sam 16:7; Jok 2:​1–4). O Jehova visada elgiasi nešališkai, jis gailestingai atleidžia visokiems žmonėms. Niekas negali daryti jam spaudimo ar jo papirkti. Jehovos nevaldo sentimentai ar neigiamos emocijos (Iš 34:7). Dėl savo nepaprastos išminties ir įžvalgumo jis, be abejo, yra geriausias Teisėjas (Įst 32:4). Koks ypatingas yra Jehovos gebėjimas atleisti, liudija Biblijos hebrajiškieji raštai. Tam gebėjimui įvardyti kai kur vartojamas hebrajiškas žodis, kuriuo, anot vieno biblisto, „nusakomas išimtinai Dievo atleidimas nusidėjėliui; jis niekada nevartojamas, kai kalbama apie žmogaus ribotą gebėjimą atleisti artimui“. Jehova vienintelis geba atleisti atgailaujančiam nusidėjėliui visiškai, tikrąja to žodžio prasme. w22.06 4 ¶10–11

Jeigu tavo sutuoktinis nėra Jehovos tarnas arba jeigu augini vaikus viena, būk tikra, kad tavo ištikimybė yra ypač geras pavyzdys kitiems. Gal atrodo, kad tavo vaikas sunkokai pasiduoda auklėjimui? Būk kantri. Čia panašiai kaip pasėjus sėklą. Net jeigu ji sudygsta, dar nežinai, ar užaugs ir duos vaisių. Tačiau vis tiek prižiūri ir laistai, kad sudarytum augalui kuo geresnes sąlygas (Mk 4:​26–29). Taip yra ir su vaiko ugdymu. Kartais gal net suabejoji, ar tavo žodžiai pasiekia jo širdį. Tačiau jeigu ir toliau vaiką mokai ir lavini, sudarai geras sąlygas jam dvasiškai bręsti. w22.04 20 ¶16–17

Saliamonas nuo jaunumės tarnavo Jehovai ir buvo kuklus. Jis žinojo, kad stokoja patirties, tad tapęs karaliumi prašė Dievą išminties (1 Kar 3:​7–9). Tuo metu jis gerai suvokė, kaip pavojinga būtų aukštintis. Tačiau vėliau Saliamonas, regis, pamiršo šiuos žodžius ir nebepaisė Dievo nustatytų normų. Pavyzdžiui, Jehova buvo prisakęs: „Karaliui nevalia vesti daug žmonų, kad jo širdis nenuklystų“ (Įst 17:17). Saliamonas šį įspėjimą ignoravo. Jis turėjo 700 žmonų ir 300 sugulovių (1 Kar 11:​1–3). Tikriausiai jis kliovėsi savimi ir manė, kad nieko bloga nenutiks. Tačiau labai apsiriko. Neklusnumas privedė prie skaudžių padarinių (1 Kar 11:​9–13). w22.05 23 ¶12

Visiems žmonėms teks apsispręsti, kieno valdžią pripažins ir palaikys: visatos Valdovo Jehovos ar jo nuožmiojo priešininko Šėtono. Viduriuko nėra. Ir nuo to apsisprendimo priklausys jų ateitis (Mt 25:​31–33, 46). Prasidėjus „didžiajam suspaudimui“ ištikimi Dievo tarnai bus paženklinti išgelbėjimo žyme (Apr 7:14; Ez 9:​4, 6). O tie, kas turi „žvėries“ žymę, eis į pražūtį (Apr 14:​9–11). Jeigu tu stojai į Jehovos pusę, pasielgei išmintingai. Teisingai apsispręsti skatink ir kitus žmones. Visi, kas Jehovos viešpatystę ištikimai palaiko, bus palaiminti. Verta į tai pasigilinti – taip sustiprinsime savo pačių ryžtą tarnauti Jehovai ir geriau gebėsime padėti kitiems. w22.05 15 ¶1–2

Nekreipkime dėmesio, ką šneka priešai. Geriau žiūrėkime, ką mums sako mūsų Kūrėjas. Jobas į jo žodžius atidžiai įsiklausė. Jehova jam, galima sakyti, kalbėjo: „Argi mano kūriniai nerodo, kad esu nepaprastai galingas? Žinau, ką tau tenka patirti. Nejau manai, kad negaliu tavimi pasirūpinti?“ Jobas nuolankiai pripažino savo menkumą ir dėkingumo kupina širdimi pasakė: „Anksčiau buvau apie tave tiktai girdėjęs, o dabar savo paties akim tave regiu“ (Job 42:5). Kada Jobas ištarė šiuos žodžius? Tikriausiai tada jis vis dar sielvartavo sėdėdamas pelenuose ir kęsdamas bjaurią ligą. Matydamas savo tarno kančią Jehova jį patikino, kad myli ir palaiko (Job 42:​7, 8). Šiandien daug kas mus įžeidinėja ir žemina, norėdami suteršti mūsų ar visos organizacijos reputaciją. O Jehova, kaip matome iš pasakojimo apie Jobą, mumis pasitiki. Jis neabejoja, kad per visus išmėginimus liksime jam ištikimi. w22.06 23–24 ¶15–16

Pražuvus didžiajai Babelei dvasinės būtybės danguje garsiais šūksniais šlovins Jehovą (Apr 19:​1–3). Bet laukia dar vienas ypatingas įvykis – „Avinėlio tuoktuvės“. Tai bus didinga visų Apreiškime išpranašautų įvykių kulminacija. Paskutiniai iš 144000 pateptųjų Jėzaus sekėjų dangiškojo gyvenimo apdovanojimą gaus prieš pat Armagedoną. Tačiau Avinėlio tuoktuvių iškilmės bus surengtos vėliau – jau po Armagedono, kai nebeliks jokių Dievo priešų (Apr 21:​1, 2; Ps 45:​3, 4, 13–17). Kuo tos „Avinėlio tuoktuvės“ reikšmingos? Kaip santuoka susaisto vyrą su moterimi, taip šios simbolinės tuoktuvės susaistys Karalių Jėzų Kristų su jo „nuotaka“ – 144000 pateptųjų sekėjų, pašauktų drauge su juo valdyti žemę 1000 metų. Tai bus didinga naujos valdžios inauguracija (Apr 20:6). w22.05 17 ¶11–13

Jėzus pasakė, kad paskutinėmis dienomis paskirs „ištikimą ir nuovokų vergą“ aprūpinti jo šeimynykščius dvasiniu maistu (Mt 24:45). Ši Jėzaus įgaliota pateptųjų krikščionių grupelė atsakingai vykdo savo pareigą, todėl Dievo tarnai ir tiesa susidomėję žmonės nestokoja dvasinio maisto, gauna jį „reikiamu metu“. Tie pateptieji broliai nelaiko savęs kitų „tikėjimo šeimininkais“ (2 Kor 1:24). Jie pripažįsta, kad krikščionių bendruomenės „vadas ir valdovas“ yra Jėzus Kristus (Iz 55:4). Nuo 1919-ųjų ištikimas vergas, atsižvelgdamas į laikmečio poreikius, parengė Biblijos studijuotojams keletą vadovėlių. Štai 1921-aisiais (lietuvių kalba 1924-aisiais) išėjo knyga Arpa Dievo. Joje buvo nagrinėjami pagrindiniai Biblijos mokymai. Vėliau pasirodė nemažai kitų publikacijų. Kuris iš leidinių padėjo tau pažinti ir pamilti dangiškąjį Tėvą? w22.07 10 ¶9–10

Jehovai niekas neprilygs dosnumu. Kad ir ką dėl Dievo paaukotum, iš jo visada gausi daugiau (Mk 10:​29, 30). Jehova atlygins pačiu įdomiausiu, prasmingiausiu, laimingiausiu gyvenimu jau dabar, šiame sename mirštančiame pasaulyje. Ir tai tik pradžia. Galėsi tarnauti savo dangiškajam Tėvui amžinai. Judviejų ryšys ir tarpusavio meilė vis stiprės. Gyvensi kaip ir jis – visą amžinybę! Jei pasiaukosi Jehovai ir krikštysies, savo dangiškajam Tėvui galėsi duoti tai, ką jis itin vertina. Pagalvok: visos žemiškos gėrybės ir visi tavo gyvenimo džiaugsmai yra jo dovanos. Jehovai priklauso visa, kas danguje ir žemėje, jam niekas nieko negali duoti. Tačiau vieno dalyko iš tavęs jis tebelaukia, – kad stotum jo pusėn ir ištikimai jam tarnautum (Job 1:8; 41:11; Pat 27:11). Kas gali būti gyvenime prasmingesnio? w23.03 6 ¶16–17

Paauglystėje pasireiškia stiprus lytinis potraukis. Jam atsispirti gali būti labai nelengva, ypač kai bendraamžiai įtikinėja nevaržyti savęs dorovės normomis. Šėtonas kaip tik ir siekia, kad pasiduotum kūniškiems geismams. Kas tad padės išlikti morališkai tyram? (1 Tes 4:​3, 4) Maldose išsikalbėk Jehovai. Atvirai sakyk, kaip jautiesi, ir prašyk tave sustiprinti (Mt 6:13). Jehova tavęs tikrai neatstums, jis nori pagelbėti (Ps 103:​13, 14). Nemanyk, kad su problemomis gali susitvarkyti pats vienas. Pasikalbėk su tėvais. Aišku, apie intymius dalykus prabilti nelengva. Tačiau tai labai svarbu. Jeigu skaitysi Dievo Žodį ir jį apmąstysi, bus daug lengviau įvairius klausimus spręsti teisingai – kaip moko Jehova. Stenkis kuo geriau suprasti Dievo požiūrį, tada žinosi, kaip pasielgti, net jeigu tam tikru klausimu taisyklės nėra. w22.08 4–5 ¶10–12

Tu, be abejo, stengiesi deramai aprūpinti savo šeimą. Tai krikščionio pareiga. Tačiau tau galbūt neramu, ar turėsi iš ko maitinti vaikus arba sumokėti už būstą. Juolab, kad susirasti naują darbą šiais laikais – ne taip jau paprasta. O gal nesiryžti trokštamoms permainoms baimindamasis, kad gyventi iš kuklesnių pajamų nemokėsi? Šėtonui paranku, jei esi sutrikęs ir nežinai, ką daryti. Jis gali greitai tuo pasinaudoti. Piktasis nori įteigti, kad tavo reikalai Jehovai nerūpi ir iš bėdų turi kapanotis pats vienas. Jei padarysi tokią išvadą, tikriausiai nebematysi kitos išeities kaip turimą darbą išsaugoti bet kokia kaina – net jei dėl to tektų pažeisti Biblijos principus. w22.06 15 ¶5–6

Dievas „gailestingas ir atjautus, lėtas pykti ir kupinas ištikimosios meilės ir tiesos“ (Iš 34:6). Jis brangina teisingumą (Iz 61:8). Ir jam labai skaudu, kad mums tenka tiek kentėti, todėl atėjus nustatytai dienai pašalins visas kančių priežastis (Jer 29:11). Jehova žada savo tarnams nuostabią ateitį, tad kaipgi jo nemylėti? Kodėl dar branginame tiesą? Todėl, kad ji mus labai stiprina. Pavyzdžiui, kiek daug mums reiškia krikščioniška viltis! Kaip inkaras padeda laivui išsilaikyti audringoje jūroje, taip viltis suteikia jėgų ištverti visus išbandymus. Dienos citata parinktos Biblijos eilutės kontekste apaštalas Paulius kalba apie dangiškojo gyvenimo pažadą, skirtą pateptiesiems Dievo tarnams. Tačiau tą patį galime pasakyti ir apie tuos krikščionis, kurie viliasi amžinai gyventi rojuje (Jn 3:16). Įgiję tokią viltį supratome, kad gyvenimas turi prasmę. w22.08 14–15 ¶3–5

Pirmojo laiško korintiečiams 13 skyriuje paminėtos daugelis meilės ypatybių, padedančių ugdytis pasitikėjimą kitais (1 Kor 13:​4–8). Pavyzdžiui, 4 eilutėje sakoma, kad „meilė kantri ir gera“. Jehova neišsižada mūsų, net kai jam nusidedame. Tad ir mes turime būti atlaidūs, jeigu bendratikis pasako ar padaro ką nors užgaulaus. Taip pat, kaip rašoma 5 eilutėje, meilė „nesusierzina, nelaiko skriaudų sąskaitos“. Neįrašykime draugo klaidų į „juodąjį sąrašą“, meskime jas iš galvos. Ir Mokytojo 7:9 skaitome tokį paraginimą: „Neskubėk įsižeisti.“ Taip pat svarbu, kad mokytumės bendratikius vertinti Jehovos požiūriu. Dievas juos myli ir nesusitelkia į jų prasižengimus (Ps 130:3). Nesusitelkime ir mes. Geriau stenkimės pastebėti jų geruosius bruožus (Mt 7:​1–5). w22.09 3–4 ¶6–7

Danieliaus knygoje atskleidžiama įvykių seka šio pasaulio paskutinėmis dienomis. Kaip rašoma 12 skyriaus 1 eilutėje, Mykolas, tai yra Jėzus Kristus, „veikia [Dievo] tautos labui“. Nuo kada? Nuo 1914 metų, kai buvo pasodintas į Dievo Karalystės sostą danguje. Tačiau Danielius taip pat sako, kad užėjus tokiam „sunkmečiui, kokio nėra buvę nuo tada, kai atsirado tauta“, Jėzus „pakils“. Apie tą patį sunkmetį išpranašauta ir Mato 24:21 – čia jis vadinamas „dideliu suspaudimu“. Jam baigiantis Jėzus pakils vaduoti Dievo tarnų ir prasidės Armagedono kova. Apreiškimo knygoje pasakyta, kad per tą karą bus apsaugota „milžiniška minia žmonių“ – jie pergyvens didįjį suspaudimą (Apr 7:​9, 14). w22.09 21 ¶4–5

Vardas iš atminimo knygos gali būti pašalintas. Kolkas jis įrašytas tarsi pieštuku (Apr 3:5). Turime kaip reikiant pasistengti, kad mūsų vardas gyvenimo knygoje liktų visam laikui – būtų, taip sakant, įrašytas rašalu. Viena grupė žmonių, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje, – tie, kuriuos Dievas pašaukė valdyti drauge su Jėzumi danguje. Apaštalas Paulius Laiške filipiečiams aiškiai pasakė, kad krikščionių, pašauktų valdyti su Jėzumi, vardai yra gyvenimo knygoje (Fil 4:3). Tiesa, kad joje ir liktų, tie krikščionys privalo būti Dievui ištikimi iki pat mirties ar didžiojo suspaudimo pradžios. Tada jie bus galutinai „pažymėti antspaudu“ ir jų vardai visam laikui liks gyvenimo knygoje (Apr 7:3). w22.09 14 ¶3; 15 ¶5–6

Tarkim, kas nors pasiūlo tau pasivaišinti gardžiu patiekalu. Tačiau taip neturi laiko arba esi taip dėl ko nors užsigalvojęs, kad sukemši viską beveik nekramtydamas. Tikriausiai paskui pasigailėtum, kad nepasimėgavai kiekvienu kąsniu. Gal panašiai yra nutikę su Biblijos skaitymu? Taip greitai perskaitei ištrauką, kad nebuvo kada nė pagalvoti, ko ji pamoko? Tad Dievo Žodžiui skirk pakankamai laiko. Stenkis įsivaizduoti aprašytus įvykius, girdėti garsus ir balsus, gerai viską perprasti. Dėl to jausiesi tik laimingesnis. Kad nestokotume dvasinio maisto, Jėzus įpareigojo „ištikimą ir nuovokų vergą“ jį nuolatos tiekti (Mt 24:45). Pagrindinis to maisto ingredientas yra Dievo Žodžio mokymai (1 Tes 2:13). w22.10 7–8 ¶6–8

Biblijoje rašoma, kad paskutinėmis dienomis bus kaip niekad daug šaipūnų (2 Pt 3:​3, 4). Jie atsiduoda „bedieviškiems geismams“ (Jud 7, 17, 18). Ko reikia, kad ir mes netaptume šaipūnais? Turime vengti artimos bendrystės su tais, kas vis reiškia nepasitenkinimą (Ps 1:1). Nedera klausytis ar skaityti atskalūnų išvedžiojimų. Jeigu būsime neatsargūs, galime perimti polinkį į kritikavimą ir imti abejoti Jehova ar ištikimo vergo vadovavimu. Kaip neįkliūti į tokius spąstus? Pasvarstyk: „Ar kaskart, kai gauname organizacijos nurodymų arba tam tikros Biblijos eilutės paaiškinamos naujaip, neimu murmėti? O gal vis pasakau ką nors neigiamo apie bendruomenės ganytojus?“ Jeigu pastebime savyje panašių polinkių, stenkimės kuo greičiau jų atsikratyti. Taip pradžiuginsime Jehovos širdį (Pat 3:​34, 35). w22.10 20 ¶9–10

Dievo dvasia teikė Ezechieliui stiprybės, kad gebėtų skelbti žinią nuo Dievo „kietakakčiams žmonėms“, kurių „širdis surambėjusi“. Jehova pranašui pasakė: „Padariau tave tokį pat užsispyrusį kaip jie, tavo kaktą tokią pat kietą kaip jų. Tavo kaktą aš padariau kietą it deimantas, kietesnę už titnagą. Nebijok jų, neišsigąsk išvydęs jų veidus“ (Ez 3:​8, 9). Žmonės buvo nesukalbami, tačiau pranašui nereikėjo dėl to nusiminti, nes jį palaikė pats Jehova. Paskui, „Jehovos rankos galingai veikiamas“, Ezechielis leidosi ten, kur jam buvo pavesta pranašauti. Jis visą savaitę mąstė apie Dievo žodžius, kad aiškiai suprastų, ką turi kalbėti žmonėms (Ez 3:​14, 15). Tada Jehova nuvedė jį į lygumą. Ten Ezechielį vėl „užvaldė dvasia“ (Ez 3:​23, 24). Pranašas buvo pasirengęs imtis darbo. w22.11 4–5 ¶8–9

Pranašas Habakukas patyrė daug sunkumų. Vienu metu jam netgi atrodė, kad Jehova juo nesirūpina. Tad nerimą išsakė maldoje. Dievas savo ištikimo tarno maldą išklausė (Hab 2:​2, 3). Habakukas permąstė, kiek daug kartų Jehova yra išgelbėjęs savo tarnus, ir taip atgavo vidinį džiaugsmą. Pranašas suprato, kad Dievas juo rūpinasi ir kad padės ištverti bet kokį mėginimą (Hab 3:​17–19). Ko iš to pasimokome? Kai užklumpa sunkumai, išsakyk savo jausmus Jehovai. Tada lauk jo paramos. Gali neabejoti, kad Dievas suteiks jėgų viską iškęsti. O kai patirsi jo pagalbą, tavo tikėjimas dar sustiprės. Be to, laikykis gerų dvasinės veiklos įpročių. Tada jokie sunkumai ir abejonės neatskirs tavęs nuo Jehovos (1 Tim 6:​6–8). w22.11 15 ¶6–7

Prisiminkime, kas vyko paskučiausiomis Jėzaus gyvenimo akimirkomis. Greta prikalti du nusikaltėliai iš pradžių jį pašiepė ir įžeidinėjo (Mt 27:44; Mk 15:32; Lk 23:​32, 33). Tačiau vienas netikėtai susiprato. „Jėzau, prisimink mane, kai nueisi į savo Karalystę“, – tarė jis. Jėzus jam atsakė žodžiais, parinktais šios dienos citata (Lk 23:​39–42). Kadangi ir mums yra pažadėtas rojus, be abejo, norėtume žinoti, koks ten bus gyvenimas. Iš kur galime tokių žinių semtis? Pavyzdžiui, skaitydami, kas Biblijoje pasakojama apie karaliaus Saliamono laikus. Jau anuomet Dievo tauta džiaugėsi didele ramybe ir gerove. Aišku, Jėzus yra „daugiau negu Saliamonas“, tad jis su savo bendravaldžiais nuveiks dar didingesnių darbų (Mt 12:42). Todėl krikščionims, Jėzaus pavadintiems „kitomis avimis“, svarbu žinoti, ką jie turi daryti, kad būtų verti amžino gyvenimo dovanos (Jn 10:16). w22.12 8 ¶1; 9 ¶4

Širdį ramina šie Izaijo žodžiai: „Kai maldausi pagalbos, jis parodys tau malonę. Jis atsilieps, kai tik išgirs tavo šauksmą.“ Pranašas patikina, kad Dievas įdėmiai klausosi mūsų maldų ir nedelsia atsakyti. Jis trokšte trokšta ištiesti pagalbos ranką kiekvienam, kas tik prašo. Tai žinodami ištveriame sunkumus ir išliekame džiugūs. Jehova klausosi kiekvieno iš mūsų. Kodėl taip sakome? Nors Izaijo 30 skyriuje Jehova kreipiasi į visą tautą, 19 eilutėje pavartotas įvardis, tarsi būtų kalbama atskiram žmogui. Izaijas rašo: „Tu nebeverksi“, „jis parodys tau malonę“, „jis atsilieps, kai išgirs tavo šauksmą“. Dangiškasis Tėvas atsižvelgia į kiekvieno savo tarno reikmes ir jo maldas išklauso (Ps 116:1; Iz 57:15). w22.11 9 ¶5–6

Kilus persekiojimams ir toliau dalykis Biblijos tiesa su kitais. Tai teiks džiaugsmą ir ramybę. Pirmajame amžiuje, kai žydų vadovybė uždraudė apaštalams skelbti gerąją naujieną, jie to draudimo nepabūgo ir toliau su džiaugsmu vykdė Dievo paskirtą užduotį (Apd 5:​27–29, 41, 42). Aišku, jeigu valdžia krikščionis persekioja, reikia būti atsargiems. Tačiau net ir tada darykime, ką galime. Skelbdami gyvybes gelbstinčią žinią vykdome Jehovos valią, todėl jaučiamės ramūs. Ramiems išlikti įmanoma net per sunkiausius išbandymus. Svarbiausia yra atminti, kad tokią ramybę gali suteikti tik Dievas. Tad jeigu kiltų kokia pandemija, ištiktų stichinė nelaimė ar užeitų persekiojimai, kliaukis Jehova. Nesitrauk nė per žingsnį nuo jo organizacijos. Ir dėk viltis į šviesios ateities pažadus. Jeigu taip darysi, „ramybės Dievas“ bus su tavimi (Fil 4:9). w22.12 21 ¶17–18

Turime kaip reikiant pasistengti atsikratyti visokių asmenybės ydų, pagiežos, pykčio, rūstybės (Ef 4:​31, 32). Juk būna, kad kai kurios iš tų negerovių giliai įleidžia šaknis. Ne veltui Jehova sakė, kad „žmogaus širdis nuo pat jaunumės linkusi į bloga“ (Pr 8:21). Tad net ir po krikšto būtina kovoti su visokiomis neigiamomis charakterio savybėmis (Rom 7:​21–23). Maldoje išsakykime Jehovai, kokios ydos niekaip nepavyksta įveikti. Jis mus išklausys ir padės (1 Jn 5:​14, 15). Tiesa, blogo polinkio jis stebuklingai nepašalins, bet gali suteikti jėgų jam nepasiduoti (1 Pt 5:10). Ir patys stenkimės kovoti – neduokime peno senosios asmenybės mintims. Neleiskime sau svajoti apie tai, kas nepridera (Fil 4:8; Kol 3:2). w23.01 10 ¶7, 9–10

Kadangi mylime Jehovą ir Jėzų, stengiamės uoliai dalyvauti evangelizacijos darbe. Gerąją naujieną skelbiame visiems, ką sutinkame, nepriklausomai nuo jų rasės, tautybės, finansinės ar socialinės padėties. Trokštame daryti kas tik įmanoma, „kad visokie žmonės būtų išgelbėti ir aiškiai suprastų tiesą“ (1 Tim 2:4). Meilė Jehovai ir Jėzui mus taip pat skatina mylėti bendratikius. Mums rūpi jų gerovė, todėl stengiamės paremti, kai patiria sunkumų. Jei netenka artimo, juos guodžiame, jei suserga, lankome, jei nusimena, visaip drąsiname (2 Kor 1:​3–7; 1 Tes 5:​11, 14). Ir, aišku, meldžiamės už juos, žinodami, kad „teisiojo maldavimas turi didelę galią“ (Jok 5:16). w23.01 28–29 ¶7–8

Kaip statybininkas su laiku įgyja vis daugiau įgūdžių, taip ir mes pamažu galime tapti tikrais meistrais dvasinėje statyboje. Tad ir toliau stenkimės savo brolius ir seses visokeriopai ugdyti. Padėkime ištverti mėginimus dalydamiesi įkvepiančiais pasakojimais apie praeityje gyvenusius Dievo tarnus (Hbr 11:​32–35; 12:1). Prisidėkime prie tarpusavio santarvės girdami bendratikius už jų gerąsias savybes ir taikiai spręsdami nesutarimus (Ef 4:3). Ir toliau stiprinkime savo draugų tikėjimą primindami jiems svarbius Biblijos mokymus, padėdami praktiškai ir paremdami silpnuosius. Talkinti teokratinėse statybose išties malonu. Tačiau dvasinės statybos darbas dar džiugesnis. Juk iš plytų pastatytas namas nėra amžinas, laikas jį suardo. O dvasinė pagalba gali laiduoti bendratikiui gyvenimą be pabaigos. w22.08 22 ¶6; 25 ¶17–18

Geriau suprasti Dievo Žodį padeda viena Jėzaus paminėta savybė. Tai – įžvalgumas (Mt 24:15). O kas yra įžvalgumas? Gebėjimas suvokti sąsajas ir skirtumus tarp minčių ir perprasti tai, kas ne iškart matoma. Jėzus leido suprasti, kad įžvalgumas būtinas norint pastebėti, kaip pildosi Biblijos pranašystės. Ši savybė leidžia iš Dievo Žodžio skaitymo pasisemti daugiau dvasinės naudos. Įžvalgumo gali suteikti Jehova. Tad maldose prašyk jo padėti šią savybę ugdytis. Ką galėtum daryti, kad Jehova į tokius prašymus atsakytų? Gilinkis į tai, ką skaitai, ir stenkis suprasti, kaip vienas dalykas siejasi su kitu. Paieškok informacijos apie Biblijos eilutės prasmę ir ką gali pritaikyti asmeniškai (Hbr 5:14). Jeigu įžvalgą nuolat lavinsi, Šventąjį Raštą išmanysi vis geriau. w23.02 10 ¶7–8

Įsivaizduok, kad draugas padovanoja tau neįkainojamą paveikslą. Jis kiek pablukęs, suteptas ir sutrūkęs. Tačiau vis tiek įvertintas ne vienu milijonu eurų. Aišku, tą šedevrą labai branginsi ir saugosi. Jehova yra mums padovanojęs dar vertingesnę dovaną – gyvybę. Jis taip ją brangina, kad nepagailėjo atiduoti už ją net savo viengimio Sūnaus (Jn 3:16). Psalmininkas Jehovai giedojo: „Tu esi gyvenimo versmė“ (Ps 36:9). Apaštalas Paulius irgi rašo, kad Dievo „dėka mes gyvename, judame ir esame“ (Apd 17:​25, 28). Taigi gyvybė yra Dievo dovana. Jis teikia viską, ko reikia gyvybei palaikyti (Apd 14:​15–17). Tačiau Jehova mūsų stebuklingai neapsaugo. Jis tikisi, kad patys visokeriopai rūpinsimės savo fizine ir dvasine sveikata (2 Kor 7:1). w23.02 20 ¶1–2

Kokie dėkingi esame Jehovai už Bibliją! Joje randame išmintingų pamokymų, kaip įveikti įvairias mūsų dienų problemas. Savo Žodyje Jehova taip pat nušvietė, kokia nuostabi bus žmonijos ateitis. Svarbiausia, šioje knygoje jis atskleidė daugelį savo įstabios asmenybės savybių. Apie jas mąstydami vis geriau savo dangiškąjį Tėvą pažįstame ir vis labiau su juo suartėjame (Ps 25:14). Jehova nori, kad žmonės jį pažintų. Senovėje jis apsireikšdavo per sapnus, regėjimus, netgi per angelus (Sk 12:6; Apd 10:​3, 4). Tačiau ką mes apie tuos sapnus, regėjimus ir angelus žinotume, jeigu apie visa tai nebūtų papasakota Biblijoje? Ne veltui Jehova kai kuriems savo tarnams liepė surašyti jo žodžius į knygą. „Dievo kelias tobulas“, tad ir jo pasirinktas būdas perduoti mums informaciją yra pats geriausias (Ps 18:30). w23.02 2 ¶1–2

Kelk sau prasmingus tikslus. Siek to, kas padeda dvasiškai stiprėti ir bręsti (Ef 3:16). Galbūt reikėtų daugiau dėmesio skirti Biblijos skaitymui ir studijavimui (Ps 1:​2, 3). Gal turėtum dažniau ir nuoširdžiau melstis. O gal tau derėtų ugdytis daugiau susivaldymo, kad neįsitrauktum į netikusias pramogas ir nešvaistytum laiko tuštiems užsiėmimams (Ef 5:​15, 16). Savo krikščionišką asmenybę gali tobulinti ir visokeriopai padėdamas kitiems. Pavyzdžiui, pagalvok, kokia paslauga nudžiugintum pagyvenusį ar ligotą bendratikį. Gal galėtum parnešti jam iš parduotuvės produktų arba pamokyti naudotis elektroniniu įrenginiu? Evangelizacijos darbas – irgi geras būdas parodyti meilę žmonėms (Mt 9:​36, 37). Jeigu tik įmanoma, imkis visalaikės tarnybos. w22.08 6 ¶16–17