Rugsėjis

Girdėdami, kaip kalbame, žmonės susidaro nuomonę apie Jehovos liudytojus. Jeigu kalbos dovana naudojamės tinkamai, aplinkiniai mato „skirtumą [...] tarp to, kuris Dievui tarnauja, ir to, kuris netarnauja“ (Mal 3:18). Pagalvok, pavyzdžiui, kaip puikiai savo elgesiu paliudijo sesė vardu Kimberli. Ją paskyrė atlikti darbą kartu su viena bendraklase. Ši iškart pastebėjo, kad Kimberli ne tokia kaip kiti moksleiviai – nieko neapšneka, kalba maloniai ir nesikeikia. Kimberli elgesys jai labai patiko, tad mielai priėmė pasiūlymą studijuoti Bibliją. Kaip Jehova džiaugiasi, jeigu savo kalba ir elgesiu patraukiame žmones prie tiesos! Taigi mūsų kalba turi teikti garbę Jehovai. w22.04 5–6 ¶5–7

Jėzus padėjo Marijai Magdalietei, kurią vargino septyni demonai. Pagalvok, kokį dėkingumą ji pajautė, kai Jėzus išvadavo ją nuo piktų dvasių. Ji tapo Jėzaus sekėja ir visokeriopai jam padėjo (Lk 8:​1–3). Marija tikriausiai nenuvokė, kokia bus pati didžiausia Jėzaus dovana: jis paaukos gyvybę, „kad nė vienas, kuris jį tiki, nepražūtų ir galėtų gyventi amžinai“ (Jn 3:16). Tačiau ji buvo Jėzui dėkinga ir drauge su kitais ištikimai jį palaikė iki pat mirties valandos, kai Jėzus kamavosi ant kančių stulpo (Jn 19:25). Vėliau Marija drauge su kitomis dviem moterimis atėjo prie Jėzaus kapo patepti jo kūną kvepalais (Mk 16:​1, 2). Ji turėjo galimybę susitikti ir kalbėtis su prikeltu Jėzumi. Tokia garbė teko nedaugeliui mokinių (Jn 20:​11–18). w23.01 27 ¶4

Būtų klaida manyti, kad gerų darbų jau užtenka. Nors gyvenimas darosi vis sunkesnis, turime ir toliau būti „pertekę Viešpaties darbo“ ir likti dvasiškai budrūs iki pat pabaigos (1 Kor 15:58; Mt 24:13; Mk 13:33). Tarnaukime Dievui uoliai, visa širdimi. Laodikėjos krikščionių dvasinė būklė buvo prasta. Jėzus net pavadino juos drungnais. Tenykščiai visai prarado uolumą, tad Jėzus pasakė, kad jie yra vargani ir apgailėtini. Jiems reikėjo atsitokėti ir vėl visomis jėgomis susitelkti į tarnybą Jehovai (Apr 3:​16, 17, 19). Ką turime daryti, jeigu pastebime, kad ir mūsų uolumas mąžta? Ugdykimės dėkingumą už visas Jehovos teikiamas dvasines dovanas (Apr 3:18). Kaip būtų liūdna, jeigu jų nebevertintume ir susitelktume į materialinių turtų kaupimą! w22.05 3 ¶7–8

Tūkstančius metų Jehova rašo ypatingą knygą. Tai – vardų sąrašas ir pirmasis į jį įtrauktas ištikimas Dievo liudytojas Abelis (Lk 11:​50, 51). Bėgant amžiams šis sąrašas vis ilgėjo ir šiandien jame jau milijonai vardų. Biblijoje jis vadinamas „atminimo knyga“ ir „gyvenimo knyga“ (Mal 3:16; Apr 3:5; 17:8). Į šią knygą įrašomi visi, kas Dievo bijo, jį garbina ir laiko šventu jo vardą. Jie viliasi gauti amžinojo gyvenimo dovaną, vieni – danguje, kiti žemėje. Mūsų vardai į tą knygą įrašomi, jeigu tikime Jėzaus Kristaus išperkamosios aukos galia ir stengiamės ugdytis artimą ryšį su Jehova (Jn 3:​16, 36). Būti įrašyti į tą knygą išties trokštame kiekvienas. w22.09 14 ¶1–2

Apreiškimo knygoje rašoma, kad į kovą prieš Jėzų ir jo angelus metėsi „didžiulis ugniaspalvis slibinas“ (Apr 12:​3, 7–9). Jis puola Dievo tarnus ir tam naudojasi žvėrims prilygintomis žmonių valdžiomis (Apr 12:17; 13:4). Apreiškime paaiškinta, kad tas slibinas, arba „senoji gyvatė“, yra ne kas kitas, o pats Šėtonas – didžiausias Jehovos priešas ir visų kitų jo priešų vadeiva (Apr 12:9; 20:2). Kas nutiks Šėtonui? Apreiškimo 20:​1–3 skaitome, kad vienas angelas įmes Šėtoną į bedugnę – savotišką kalėjimą. Toje bedugnėje piktasis bus įkalintas tūkstančiui metų, todėl nebegalės „klaidinti tautų“. Galiausiai jis ir visi jo demonai bus, vaizdžiai kalbant, įmesti „į ugnies ir sieros ežerą“, tai yra sunaikinti. Tik įsivaizduok, koks nuostabus bus pasaulis, išvaduotas iš Šėtono ir demonų! w22.05 14 ¶19–20

Jėzus nebijojo darbo, nuo mažumės stropiai mokėsi iš tėčio dailidės amato (Mk 6:3). Jų šeima buvo didelė, tad tėvai, be abejo, vertino sūnaus pastangas prisidėti prie jos išlaikymo. Atminkime, kad Jėzus buvo tobulas žmogus, tad tikriausiai dirbo labai gerai ir jo gaminiai turėjo didelę paklausą. Ir, be abejo, darbas jam teikė malonumą. Tačiau Jėzus rasdavo laiko ir dvasiniams dalykams (Jn 7:15). O kai atsidėjo vykdyti Dievo skirtą misiją, jis ir kitus ragino: „Darbuokitės ne dėl tokio maisto, kuris pražūva, o dėl tokio, kuris nepražūva ir teikia amžiną gyvenimą“ (Jn 6:27). Garsiajame savo Kalno pamoksle Jėzus klausytojus paskatino: „Kraukitės turtus danguje“ (Mt 6:20). Panašaus požiūrio į darbą laikomės ir mes. Kaip ragino apaštalas Paulius, visus darbus atliekame stropiai ir pareigingai. w22.05 22 ¶9–10

Eunikė rodė Timotiejui gerą pavyzdį. Ir jos pačios elgesys rodė, kaip myli Jehovą ir kaip džiaugiasi jam tarnaudama. Taip ir mūsų laikais artimo žmogaus širdį neretai galima pasiekti „be žodžių, savo elgesiu“ (1 Pt 3:​1, 2). Kaip tu gali saviesiems padėti? Stiprink savo pačios ryšį su Jehova (Įst 6:​5, 6). Kaip ir kiekvienai mamai, tau dėl vaikų tikriausiai nieko negaila – aukoji jiems savo laiką, lėšas, net atsisakai poilsio valandėlių. Stengiesi, kad jiems nieko nestigtų. Tačiau derėtų rūpintis ne vien jų poreikiais. Svarbu skirti laiko ir savo dvasingumui stiprinti. Reguliariai melskis, studijuok Bibliją, neapleisk bendruomenės sueigų. Taip išsaugosi tvirtą ryšį su Jehova ir rodysi gerą pavyzdį savo namiškiams bei kitiems. w22.04 16 ¶1; 19 ¶12–13

Kaip ramu žinant, kad galutinis teismas yra Jehovos rankose! Aukščiausiasis Teisėjas viską išspręs kuo geriausiai (Rom 14:​10–12). Galime tuo nė kiek neabejoti, nes Dievas visada laikosi savo nustatytų normų (Pr 18:25). Jis nepadarys nieko neteisingo. Labai laukiame tos dienos, kai žmonija bus išvaduota iš netobulumo ir nuodėmės. Bus išgydytos visos mūsų fizinės ir emocinės žaizdos (Ps 72:​12–14; Apr 21:​3, 4). Jų nė neprisiminsime. O kol ta diena ateis, stenkimės sekti Jehovos pavyzdžiu ir būkime atlaidūs. w22.06 13 ¶18–19

Prityręs teisėjas puikiai išmano įstatymus. Jis taip pat sugeba atskirti gera nuo bloga. Ko dar reikia teisėjui, kad jo sprendimas būtų teisingas? Nuodugniai išsiaiškinti ir įvertinti visus su byla susijusius faktus. Šiuo atžvilgiu Jehovai nėra lygių. Kitaip nei žemės teisėjai, Jehova geba įvertinti absoliučiai visas su byla susijusias aplinkybes (Pr 18:​20, 21; Ps 90:8). Jis žino viską – ne vien ką galima akimis pamatyti ar ausimis išgirsti. Dievas aiškių aiškiausiai supranta, kokį poveikį žmogaus veiksmams daro jo paveldėtos ypatybės, auklėjimas, aplinka, taip pat jo emocinė ir psichinė būklė. Jehova permato širdį. Jis įžvelgia kiekvieno mūsų elgesio motyvus, mūsų ketinimus ir troškimus. Nieko nuo jo neįmanoma paslėpti (Hbr 4:13). Taigi Jehovos sprendimas žmogui atleisti visada yra tobulai pasvertas. w22.06 4 ¶8–9

Kodėl mums svarbu gerai suprasti, kokiais būdais Šėtonas mėgino įveikti Jobą? Todėl, kad ta pačia taktika jis naudojasi ir šiandien. Jo teigimu, mes nemylime Jehovos ir nuo jo nusisuksime, jei tik tai padės išgelbėti gyvybę. Esą ir pats Dievas mūsų nemyli, nevertina mūsų pastangų gyventi dorai. Žinodami, kaip Šėtonas nori mus suklaidinti, ir kliaudamiesi Jehovos teikiama viltimi galime išlikti tvirti. Per išbandymus, be kita ko, geriau pažįstame save. Štai Jobo išmėginimai atskleidė kai kurias jo silpnąsias puses. Pavyzdžiui, jis suprato, kad turi būti nuolankesnis (Job 42:3). Mes irgi susidūrę su sunkumais galime daug apie save sužinoti. Pamatę, kokių turime trūkumų, imkimės juos taisyti. w22.06 23 ¶13–14

Jehova ne kartą yra pažadėjęs mus visokeriopai palaikyti. Dar prieš ištardamas žodžius „jūs esate mano liudytojai“, jis patikino: „Kai per vandenis eisi, būsiu su tavimi, kai per upes brisi, nepaskęsi. Kai per ugnį žengsi, neapdegsi, liepsnos tau nepakenks“ (Iz 43:2). Tarnyboje pasitaikančius sunkumus galima palyginti su grėsmingais potvynio vandenimis, mėginimus – su kaitria ugnimi. Jehovos padedami visa ištveriame ir nesiliaujame skelbti gerosios žinios (Iz 41:13). Tiesa, dauguma žmonių mūsų nesiklauso. Bet tai nereiškia, kad esame prasti skelbėjai. Žinome, kad Jehova kiekvieno savo ištikimo tarno pastangas labai vertina, ir tai teikia vidinės ramybės ir jėgų. Apaštalas Paulius rašė: „Kiekvienas gaus savo atlygį, pagal savo paties triūsą“ (1 Kor 3:8; 4:​1, 2). w22.11 4 ¶5–6

„Žmonės iš visų tautų, kalbančių įvairiausiomis kalbomis“, mokosi „tyros kalbos“, tai yra Dievo Žodžio tiesų (Zch 8:23; Sof 3:9). Šiandien prie Jehovos organizacijos priklauso gerokai per aštuonis milijonus žmonių, gyvenančių 240 šalių ir valdų. Dešimtys tūkstančių kasmet krikštijasi. Tačiau statistika pasako ne viską. Daug svarbiau už skaičius yra tai, kad krikščionys išsiugdė Dievui mielas savybes ir tapo nauja asmenybe (Kol 3:​8–10). Daugelis atsikratė amoralios gyvensenos, polinkio į smurtą, nepakantą, nacionalizmą. Kaip išpranašauta Izaijo 2:​4, jie nebesimoko kariauti. Doros širdies žmonės mato, kad klausome savo prižiūrėtojo Jėzaus, ir tai patraukia juos į Dievo organizaciją (Jn 13:35). Aišku, tokių rezultatų nepasiektume be Kristaus vadovavimo ir pagalbos. w22.07 9 ¶7–8

Su Jehova nedera kalbėtis familiariai. Turime būti labai pagarbūs. Prisimink, ką regėjimuose matė Izaijas, Ezechielis, Danielius ir Jonas. Tose vizijose Jehova apreiškė savo karališkąją šlovę. Štai Izaijas matė „Jehovą sėdintį aukštybėse didingame soste“ (Iz 6:​1–3). O kokį kerintį vaizdą regėjo pranašas Ezechielis! Savo dangiškojo vežimo soste Jehova sėdėjo apgaubtas „lyg kokios ugnies“, „apsuptas spindesio, panašaus į vaivorykštės“ (Ez 1:​26–28). Danieliaus regėjime Jehovos sostas irgi atrodė tarsi „ugnies liepsnos“, o jame sėdintį „Ilgaamžį“ puošė sniego baltumo apdaras (Dan 7:​9, 10). Ir apaštalas Jonas matė, kad Dievo sostą juosia „panaši į smaragdą vaivorykštė“ (Apr 4:​2–4). Tad kreiptis į mūsų šlovingąjį Kūrėją dera itin pagarbiai. w22.07 20 ¶3

Jaunuoli, Šėtonas stengiasi trukdyti tau daryti dvasinę pažangą. Jis bando pasėti tavo galvoje dvejones dėl kai kurių Biblijos mokymų. Pavyzdžiui, vyresnėse klasėse dėstoma Dievą neigianti evoliucijos teorija. Būdamas mažesnis apie tai, ko gero, daug nemąstei, tačiau dabar girdi mokytojus aiškinant, kad gyvybė evoliucionavo. Jų žodžiai gal netgi skamba logiškai ir įtikinamai. Tačiau galbūt tavo mokytojai nėra tyrinėję įrodymų, liudijančių apie Kūrėją. Atmink, kas rašoma Patarlių 18:17: „Pirmasis dėstantis savo bylą atrodo teisus, kol ateina priešininkas ir jį išklausinėja.“ Tad ne kiekvieną mokykloje aiškinamą teoriją galima priimti už gryną pinigą. Patyrinėk, kas rašoma Biblijoje. w22.08 2 ¶2; 3 ¶8

Mes norime Dievo Žodį suprasti, antraip iš skaitymo būtų menka nauda. Prisiminkime, ką Jėzus pasakė „vienam Įstatymo žinovui“ (Lk 10:​25–29). Šiam pasiteiravus, kaip gali laimėti amžiną gyvenimą, Jėzus paklausė: „Kas parašyta Įstatyme? Ką supranti jį skaitydamas?“ Tas vyras pacitavo įsakymą mylėti Dievą ir artimą (Kun 19:18; Įst 6:5). Tačiau tada jis paklausė: „O kas yra mano artimas?“ Akivaizdu, kad savo pacituotų žodžių esmės jis nesuprato ir nenutuokė, kaip juos taikyti gyvenime. Kad Dievo Žodį būtų lengviau suprasti, ugdykimės gerus skaitymo įpročius. Prieš sėsdamas skaityti prašyk, kad Jehovos šventoji dvasia padėtų susikaupti ir viską gerai suprasti. w23.02 9 ¶4–5

„Kaip tu pažinai tiesą?“ – tokį klausimą tikriausiai esi girdėjęs ne kartą. Tai vienas iš pirmų dalykų, kurių teiraujamės, kai norime su bendratikiu susipažinti. Mums įdomu, kaip brolis ar sesė pažino ir pamilo Jehovą. Ir patiems malonu papasakoti apie savo krikščioniško kelio pradžią (Rom 1:11). Per tokius pašnekesius dar aiškiau įsisąmoniname, kokia garbė būti Dievo tarnu ir kaip svarbu tvirtai laikytis tiesos – gyventi taip, kad Jehova ir toliau mus laimintų. Tiesa mums brangi dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad mylime tiesos Dievą Jehovą. Iš Biblijos sužinome, kad jis yra ne tik visagalis dangaus ir žemės Kūrėjas, bet ir mūsų dangiškasis Tėvas. Jis myli mus ir globoja (1 Pt 5:7). w22.08 14 ¶1, 3

Apaštalas Paulius ragino brolius ir seseris savo meilę įrodyti gerais darbais (Hbr 10:24). Apaštalas mokė ne vien žodžiu, bet ir pavyzdžiu. Antai kai Judėjoje užėjo badas, jis tenykščiams krikščionims nugabeno bendratikių surinktą paramą (Apd 11:​27–30). Nors buvo užimtas skelbimo ir mokymo darbu, jis visada žiūrėdavo, kuo galėtų sušelpti stokojančius. Tai dar labiau sustiprino bendratikių įsitikinimą, kad Jehova jais pasirūpins. Šiandien daugelis iš mūsų negaili laiko, jėgų ir išteklių padėti tikėjimo draugams, nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių ir kitokių negandų. Taip pat remiame organizacijos pasaulinį darbą savanoriškomis piniginėmis aukomis. Visa tai labai stiprina mūsų brolių ir sesių pasitikėjimą Jehova. w22.08 24 ¶14

Istorija patvirtina, kad jau išsipildė daugelis Biblijos pranašysčių, kai kurios – praėjus šimtmečiams nuo užrašymo momento. Tuo nė kiek nesistebime, nes šios knygos Autorius yra Jehova. Tik pagalvok, kaip tiksliai joje buvo iš anksto nusakytas senovės Babilono žlugimas. Aštuntajame šimtmetyje p. m. e. Izaijas Dievo įkvėptas užrašė, kad galingasis miestas bus užimtas. Pranašas netgi paminėjo, kuo vardu bus Babilono užkariautojas ir kokia strategine gudrybe šis karvedys pasinaudos (Iz 44:​27–45:2). Izaijo raštuose dar sakoma, kad galiausiai Babilonas bus visai sunaikintas ir apleistas (Iz 13:​19, 20). 539 m. p. m. e. medai ir persai užėmė šią neprieinamą tvirtovę ir šiandien iš jos belikę vieni griuvėsiai. w23.01 4 ¶10

Jehova pakvietė mus į savo tarnų šeimą. Tik pagalvok, kokia tai didelė garbė ir laimė (Mk 10:​29, 30). Brolių ir sesių turime kiekviename pasaulio kampelyje. Mes visi mylime Jehovą ir stengiamės gyventi kaip jam patinka. Savo kultūra, kalba ar apranga galbūt skiriamės vieni nuo kitų, tačiau jaučiamės artimi, net jei susitinkame pirmą kartą. Labai džiugu drauge garbinti mūsų mylintį dangiškąjį Tėvą (Ps 133:1). Todėl dabar itin svarbu stiprinti tarpusavio ryšius. Juk broliai ir sesės neretai padeda nešti nelengvas naštas (Rom 15:1; Gal 6:2). Jų pavyzdys uždega mus aktyviai darbuotis tarnyboje ir skatina rūpintis savo dvasingumu (Hbr 10:​23–25). Pagalvok, kas būtų, jeigu bendruomenė nepagelbėtų tau kovoje su Šėtono ir jo valdomo pasaulio spaudimu. w22.09 2–3 ¶3–4

Susivaldymo ypač reikia, jeigu naudojamės socialiniais tinklais. Per neatsargumą galime paviešinti konfidencialią informaciją daugeliui žmonių. Paskleidę žinią elektroninėmis priemonėmis, nebegalime jos sulaikyti ir nežinome, kaip ji bus panaudota ar kokią padarys žalą. Taip pat svarbu būti apdairiems, kai priešininkai mėgina klasta išgauti iš mūsų informaciją apie bendratikius. Policininkai neretai griebiasi tokių gudrybių kraštuose, kuriuose mūsų veikla uždrausta arba apribota. Vadovaukimės tuo, kas rašoma Psalmyno 39:1: „Laikysiu savo lūpas pažabojęs, kol nedorų žmonių yra aplink mane.“ Turime būti patikimi visada – tiek šeimoje, tiek bendruomenėje, tiek artimiausių draugų rate, tiek visur kitur. O kad būtume patikimi, mums reikia susivaldymo. w22.09 13 ¶16

Kad būtume laimingi, turime sotintis dvasiškai. Jėzus tai aiškiai pabrėžė: „Žmogus bus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Jehovos lūpų“ (Mt 4:4). Tad nė dienos negalime apsieiti be minčių iš Biblijos. Jehova nori, kad būtume laimingi, todėl savo Žodyje nusakė, ko tam reikia. Iš Biblijos sužinome, kokiam tikslui jis mus sukūrė, kaip galime su juo susidraugauti ir kas būtina, kad jis atleistų nuodėmes. Toje knygoje taip pat atskleista, kokia nuostabi ateitis žmonijai pažadėta (Jer 29:11). Visos šios žinios pripildo mūsų širdį džiaugsmo. Tad jeigu prislegia gyvenimo rūpesčiai, skirkime daugiau laiko gilintis į šioje knygoje užrašytas mintis. w22.10 7 ¶4–6

Biblijoje esame raginami augti išmanymu. Išmanymo ir patirties semiamės taikydami Biblijos pamokymus. Taip pamažu įsitikiname, kad jie padeda protingai apsispręsti ir išvengti įvairių problemų. O kaip su tavimi? Ar darai dvasinę pažangą? Pavyzdžiui, jeigu jau kurį laiką studijuoji Bibliją ir lankai sueigas, bet dar nepasiaukojai Jehovai ir nepasikrikštijai, pamąstyk kodėl. O jeigu jau pasikrikštijai, ar stengiesi lavinti evangelizacijos darbo įgūdžius? Ar priimdamas sprendimus vadovaujiesi Biblijos principais? Ar su kitais elgiesi taip, kaip dera krikščioniui? Jei matai, kad kai ką derėtų taisyti, negailėk laiko gilintis į Jehovos priesakus, nes jie ir „nepatyrusį padaro išmintingą“ (Ps 19:7). w22.10 20 ¶8

Jehova apreiškė Ezechieliui savo dvasios galybę. Regėjime pranašas matė, kokią galią jis suteikia dvasinėms esybėms ir kaip tobulai valdo milžinišką dangiškąjį vežimą (Ez 1:21). Kokį poveikį šie įspūdingi vaizdai jam padarė? Ezechielis rašo: „Visa tai išvydęs, puoliau veidu į žemę“ (Ez 1:28). Reikia manyti, tas regėjimas jam niekada neišdilo iš atminties. Jis tikrai sustiprino pranašo įsitikinimą, kad Dievo dvasios padedamas savo tarnystę gebės atlikti iki galo. Jehova Ezechieliui paliepė: „Stokis, žmogaus sūnau. Kalbėsiu tau.“ Tie žodžiai sužadino Ezechielio vidines jėgas. „Jam prabilus, mane užvaldė dvasia“, – rašė jis (Ez 2:​1, 2). Dievo „ranka“, tai yra jo šventoji dvasia, vedė Ezechielį per visą tarnystės laiką (Ez 3:22; 8:1; 33:22; 37:1; 40:1). w22.11 4 ¶7–8

Pranašas Izaijas sako, kad Jehova tarsi eina savo auklėtiniams iš paskos ir pataria, kur jiems sukti. Mes šiandien taip pat girdime jo nurodymus. Kodėl taip galime sakyti? Dievo žodžiai Biblijoje buvo užrašyti seniai praėjusiais laikais. Taigi, kai ją skaitome, girdime Jehovos balsą tartum „už nugaros“ (Iz 51:4). Ko reikia, kad Jehovos teikiami pamokymai mums išeitų į naudą? Atkreipk dėmesį, kokius du svarbius dalykus pamini Izaijas. „Štai teisingas kelias“, – sako pranašas ir priduria: „Juo eikite.“ Nepakanka žinoti, koks kelias teisingas. Turime juo ir žengti. Iš Jehovos Žodžio ir jo organizacijos paaiškinimų sužinome, ko jis iš mūsų tikisi. Taip pat mokomės žinias taikyti. Kad gebėtume ištvermingai ir su džiaugsmu vykdyti Jehovos valią, mums reikia ir vieno, ir kito. Tik tada Jehova mūsų pastangas laimins. w22.11 11 ¶10–11

Mirus daugumai Jėzaus apaštalų, į bendruomenę ėmė skverbtis netikri krikščionys (Mt 13:​24–27, 37–39). Jie kalbėjo „iškreiptus dalykus, norėdami patraukti mokinius paskui save“ (Apd 20:30). Vienas „iškreiptas dalykas“, kurį apsimetėliai pamažu ėmė propaguoti, tai tvirtinimas, esą Jėzaus auką reikia atnašauti vis iš naujo, nors Šventajame Rašte aiškiai sakoma: „Kristus buvo paaukotas vieną kartą, kad nusineštų daugelio nuodėmes“ (Hbr 9:​27, 28). Šiandien anuo iškreiptu mokymu nuoširdžiai tiki daugelis žmonių. Jie reguliariai, kai kurie net kasdien, dalyvauja bažnytinėse apeigose, vadinamose Eucharistija, arba „Mišių auka“. Kai kuriose religijose Jėzaus mirtis paminima rečiau, bet dauguma tikinčiųjų menkai tenumano, kuo Jėzaus auka jiems reikšminga. w23.01 21 ¶5

Per Jėzaus valdymo Tūkstantmetį mirusieji grįš į gyvenimą ir klusnūs žmonės bus ištobulinti. Galiausiai „teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Ps 37:​10, 11, 29). Tada „bus sunaikinta ir mirtis – paskutinis priešas“ (1 Kor 15:26). Taigi viltis gyventi amžinai nėra tik svajonė. Ji tvirtai remiasi Dievo Žodžiu. Tačiau ar tik dėl šios vilties stengiamės likti atsidavę Dievui ir jo Sūnui? Ne. Tikrasis mūsų ištikimybės motyvas yra meilė (2 Kor 5:​14, 15). Ji skatina sekti Jehovos ir Jėzaus pavyzdžiu ir uoliai dalytis su visais gerąja žinia (Rom 10:​13–15). Tad jeigu susitelksime ne į save ir stengsimės rūpintis kitais, tapsime tokiais žmonėmis, kokiems Jehova siūlo savo amžiną draugystę. w22.12 7 ¶15–16

Kai mūsų veikla suvaržoma ar uždraudžiama, kyla nerimas, kas bus toliau. Tokie jausmai visiškai suprantami. Bet svarbu turėti omenyje Jėzaus perspėjimą, kad pabūgę priešiškumo galime suklupti (Jn 16:​1, 2). Jėzus perspėjo apie būsimus persekiojimus, bet sykiu patikino, kad galime likti Dievui ištikimi (Jn 15:20; 16:33). Jeigu ateityje mūsų veiklą uždraus ar suvaržys, tikriausiai gausime tam tikrų nurodymų iš filialo arba vyresniųjų. Vadovautis jais bus labai svarbu, kad išvengtume bereikalingų pavojų, laiku gautume dvasinį maistą ir galėtume, kiek įmanoma, tęsti evangelizacijos darbą. Tad laikykis tų nurodymų (Jok 3:17). Ir nieko nepasakok apie bendratikius asmenims, kuriems nevalia to žinoti (Mok 3:7). w22.12 20–21 ¶14–16

Šiandien žinią apie Dievo Karalystę krikščionių bendruomenė skelbia visoje žemėje. Jėzus jai vadovauja. Per savo organizaciją jis skelbėjus moko ir aprūpina priemonėmis, padedančiomis vykdyti jo pavestą užduotį (Mt 28:​18–20). Tad turime negailėdami laiko ir pastangų dirbti evangelizacijos darbą ir išlikti dvasiškai budrūs iki pat šio sugedusio pasaulio pabaigos. Jeigu klausome paraginimo, užrašyto Hebrajams 6:​11, 12, išlaikysime savo viltį tvirtą „iki galo“. Jehova žino, kurią dieną ir valandą Šėtono valdymui padarys galą. Tada jis įvykdys visa, kas išpranašauta jo Žodyje. Kartais gali atrodyti, kad pabaiga užtrunka. Tačiau Biblija mus patikina, kad Jehovos diena nevėluos (Hab 2:3). Tad išsaugokime tokią pat nuostatą, kokią turėjo pranašas Michėjas. Jis rašė: „Kantriai lauksiu Dievo, savo gelbėtojo“ (Mch 7:7). w23.02 19 ¶15–16

Alpinisto galutinis tikslas – pasiekti viršukalnę. Tačiau kopdamas aukštyn jis kartais sustoja atsipūsti ir pasigrožėti gamtovaizdžiu. Panašiai ir tu stenkis rasti minutėlę pamąstyti, kaip Jehova tave palaiko užklupus sunkumams. Pavyzdžiui, kas vakarą gali pasvarstyti: „Kaip Jehova šiandien mane laimino? Kaip padėjo ištverti nesibaigiantį išbandymą?“ Stenkis įžvelgti, kaip Jehova tave palaiko ir kaip tavimi rūpinasi. Tiesa, maldose galbūt prašai Dievą, kad išmėginimas baigtųsi (Fil 4:6). Tačiau taip pat svarbu matyti, kaip Jehova globoja mus jau dabar. Juk jis pažadėjo savo tarnus stiprinti ir padėti ištverti. Atmink tai ir visada būk savo dangiškajam Tėvui dėkingas (Pr 41:​51, 52). w23.01 19 ¶17–18

Pamąstyk, ką liudija tavo gyvenimo būdas. Ar iš jo akivaizdu, kad supranti, kaip arti šio nedoro pasaulio pabaiga? Ar iš to, kokį renkiesi išsilavinimą arba darbą, matosi, kad tarnyba Jehovai yra svarbiau už viską? Ar pasitiki, kad Jehova tavimi ir tavo šeima pasirūpins? Tik pagalvok, kaip Jehova džiaugiasi, jeigu mums užvis svarbiausia vykdyti jo valią! (Mt 6:​25–27, 33; Fil 4:​12, 13) Savo mąstyseną turime įvertinti vis iš naujo ir, kas būtina, taisyti. Apaštalas Paulius korintiečiams rašė: „Tikrinkite save, ar laikotės tikėjimo. Tirkite save“ (2 Kor 13:5). Tad privalome skaityti Bibliją ir stengtis mąstyti bei elgtis taip, kaip moko Jehova (1 Kor 2:​14–16). w23.01 9 ¶5–6