Rugpjūtis

Ar atkreipei dėmesį, kokius žmones Jehova įrašo į savo „atminimo knygą“? Tuos, kurie jo bijo ir gerbia jo šventą vardą. Jis klausosi, apie ką jie šneka. Atmink, kad „lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12:34). Tie, kurie Dievą myli, bus apdovanoti amžinu gyvenimu naujajame pasaulyje. Taigi, kad Jehova išties gėrėtųsi mumis ir mūsų tarnyste, turime galvoti, apie ką ir kaip kalbame (Jok 1:26). Tie, kam Dievas nerūpi, neretai šneka piktai, atžariai, išdidžiai (2 Tim 3:​1–5). Mums nedera su jais tapatintis. Privalome visada kalbėti gražiai. Argi Jehovai patiktų, jei bendruomenės sueigose ir tarnyboje būtume mandagūs, bet grįžę į namus su saviškiais elgtumės šiurkščiai? (1 Pt 3:7) w22.04 5 ¶4–5

Dievo paskatinti, dešimt ragų ir žvėris sunaikins didžiąją Babelę. Jehova taip pakreips įvykius, kad pasaulio valdžios imtų nekęsti tos moters. Tada jų įkurtos Jungtinės Tautos, pavadintos „skaisčiai raudonu žvėrimi“, atsigręš prieš tą klaidatikystės imperiją ir ją visiškai sunaikins (Apr 18:​21–24). Kuo tai reikšminga mums? Esame krikščionys, todėl privalome „nepeiktinai ir tyrai garbinti mūsų Dievą“ (Jok 1:27). Laikykimės kuo atokiau nuo „didžiosios Babelės“, piktinančios Dievą savo klaidingomis dogmomis, pagoniškomis šventėmis, okultizmu ir palaidumu. Ir kitus žmones raginkime: „Išeikite iš jos [...], kad neprisidėtumėte prie jos nuodėmių ir nepatirtumėte jos negandų“ (Apr 18:4). w22.05 11 ¶17–18

Tėvai, ieškokite progų kalbėtis su vaikais apie Jehovą. Pasakokite vaikams, kiek gera Jehova dėl jūsų yra padaręs (Įst 6:​6, 7). Tai ypač svarbu, jei dėl skirtingos tėvų tikybos nėra galimybės reguliariai su jais studijuoti. Sesė vardu Kristina sako: „Progų pasikalbėti su vaikais dvasinėmis temomis pasitaikydavo labai retai, tad pasinaudodavau kiekviena palankia akimirka.“ Gal iš šios sesės patirties ir tu gali ko nors pasisemti? Taip pat visada teigiamai kalbėk apie Jehovos organizaciją, brolius ir seseris. Nekritikuok vyresniųjų. Nuo to labai priklausys, ar vaikai prireikus kreipsis į juos pagalbos. Be to, stenkis palaikyti santarvę namuose. Vis patikink vyrą ir vaikus, kad juos myli. Apie savo sutuoktinį visada kalbėk maloniai, pagarbiai ir skatink vaikus tėtį gerbti. Tai padės išsaugoti šeimoje gerą atmosferą, palankią mokyti atžalas apie Jehovą (Jok 3:18). w22.04 18 ¶10–11

Jėzus pagyrė Efezo bendruomenės krikščionis, kad ištvermingai laikosi ir nepabūgę sunkumų uoliai tarnauja Jehovai. Vis dėlto jis užsiminė, kad tenykščių meilė Dievui ėmė blėsti. Būtinai reikėjo ją vėl uždegti, kad Jehova džiaugtųsi jų tarnyste. Panašiai ir mūsų paskata laikytis tiesos kelio turi būti derama. Dievui rūpi ne vien ką darome, bet ir kodėl. Jis nori, kad tarnautume jam iš meilės ir dėkingumo (Pat 16:2; Mk 12:​29, 30). Taip pat svarbu išlikti budriems. Štai Sardų krikščionys įpuolė į kitokią bėdą. Anksčiau jie buvo dvasiškai aktyvūs, bet ilgainiui tarnybą Dievui apleido. Tad Jėzus bendruomenę paragino: „Pabusk“ (Apr 3:​1–3). Aišku, Jehova niekada nepamirš mūsų nuveiktų darbų (Hbr 6:10). w22.05 3 ¶6–7

Saliamonas rašė, kad darbas žmogui teikia malonumą ir kad tai yra „Dievo dovana“ (Mok 5:​18, 19). Karalius puikiai žinojo, ką reiškia stropiai dirbti. Jis ėmėsi didelių darbų: prisistatė namų, įsiveisė vynuogynų ir sodų, išsikasė tvenkinių, statė miestus (1 Kar 9:19; Mok 2:​4–6). Be abejo, jis džiaugėsi visais savo darbais. Tačiau ne tai buvo jo laimės šaltinis. Daug jėgų Saliamonas skyrė dvasiniams užmojams įgyvendinti. Pavyzdžiui, ištisus septynerius metus statė didingą šventyklą Jehovai (1 Kar 6:38; 9:1). Saliamono gyvenimo patirtis liudija, kad dvasinė veikla daug svarbesnė už kitokius darbus. Štai jo paties žodžiai: „Visa tai išklausius, išvada tokia: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų – tai kiekvieno žmogaus pareiga“ (Mok 12:13). w22.05 22 ¶8

Kokiems Biblijoje paminėtiems žmonėms Jehova atleido dideles nuodėmes? Kuriuos iš jų prisimeni? Gal, pavyzdžiui, karalių Manasą? Jis išties „elgėsi labai nedorai ir [Jehovą] pykdė“ (2 Met 33:​2–7). Manasas vedė tautą pagonybės klystkeliais, savo paties vaikus paaukojo netikriems dievams ir netgi pastatė Jehovos šventykloje pasibjaurėtiną stabą. Tačiau vėliau, kai visa širdimi atgailavo, jam buvo atleista (2 Met 33:​12, 13). O gal į galvą ateina karalius Dovydas? Jo biografijoje irgi yra juodų dėmių, kaip antai svetimavimas ir žmogžudystė. Tačiau matydamas, kad Dovydas savo klaidas pripažįsta ir dėl jų didžiai sielojasi, Jehova dovanojo (2 Sam 12:​9, 10, 13, 14). Taigi, jis atleidžia labai noriai. w22.06 3 ¶7

Išsaugoti viltį ir laukti jos išsipildymo ne visada lengva. Jeigu mums atrodo, kad Dievas delsia, galime pasidaryti nekantrūs. Turėkime omenyje: Jehova amžinas, tad laiko tėkmę vertina kitaip nei mes (2 Pt 3:​8, 9). Savo užmojus jis įgyvendina pačiu geriausiu būdu, tačiau nebūtinai tada, kai mes to tikimės. Kas padės ir toliau dėti viltis į Dievą ir kantriai laukti jo pažadų išsipildymo? (Jok 5:7) Biblijoje viltis tiesiogiai siejama su tikėjimu, kad Dievas yra ir kad „uoliai jo ieškantiems atlygina“ (Hbr 11:​1, 6). Kuo stipresnis bus mūsų tikėjimas Jehova, tuo labiau kliausimės ir jo pažadais. Taigi, kad išsaugotume viltį gyvą, turime palaikyti su Dievu glaudų ryšį. Melskimės Jehovai ir skaitykime jo Žodį. Nors Dievo nematome, galime būti su juo artimi. Jehova klausosi mūsų, kai išsakome mintis ir jausmus maldose (Jer 29:​11, 12). w22.10 26 ¶11–13

Pamėgink įsivaizduoti Jobą, sėdintį pelenuose ir kenčiantį nuolatinį skausmą (Job 2:8). Trys tariami guodėjai negailestingai žeria kaltinimus ir maišo su žemėmis jo gerą vardą. Širdį drasko sielvartas dėl vaikų netekties. Visa tai darosi tiesiog nepakeliama. Kurį laiką Jobas tyli, nieko nesako (Job 2:13). Gal ana trijulė net pamano, kad Jobas tuoj tuoj ims lieti kartėlį ant savo Kūrėjo? Jeigu taip, tai jie labai klysta. Jobas anaiptol neketina Jehovos išsižadėti. Jis tvirtai ir tiesiai tiems vyrams pareiškia: „Kol mirsiu, nepaliksiu Dievo“ (Job 27:5). Kas suteikė šiam vyrui tiek vidinės tvirtybės? Viltis. Jis nė akimirką nenustojo tikėti, kad Jehova galiausiai suteiks atgaivą. Jobas buvo tikras: net jei numirtų, Dievas jį prikels (Job 14:​13–15). w22.06 22 ¶9

Kokią ypatingą dovaną turime – bendrauti su pačiu dangaus ir žemės Kūrėju! Į Jehovą galime kreiptis bet kuria kalba ir bet kada. Kiekvieną savo tarną – ar jis gulėtų ligos patale, ar kalėtų vienutėje – Dievas išklauso. Šią nepelnytą dovaną reikia labai branginti. Kokia nepaprasta dovana yra malda, gerai suprato karalius Dovydas. Vienoje psalmėje jis Jehovai giedojo: „Mano malda tebus it smilkalai, tavo akivaizdoje suruošti“ (Ps 141:​1, 2). Kodėl karalius maldą prilygino smilkalams? Apeigoms naudojamus smilkalus kunigai turėdavo paruošti labai kruopščiai (Iš 30:​34, 35). Taigi šie Dovydo žodžiai tikriausiai reiškia, kad prieš melsdamasis jis rimtai apgalvodavo, ką savo Kūrėjui pasakys. Jeigu ir mes taip darysime, mūsų maldos Jehovai bus mielos. w22.07 20 ¶1–2; 21 ¶4

Kerštauti nevalia. Jehova neleidžia mums kerštauti (Rom 12:​20, 21). Esame netobuli, tad mūsų gebėjimas objektyviai vertinti kitų poelgius ir motyvus labai ribotas. Tai geba tik Dievas (Hbr 4:13). Be to, emocijų užvaldyti galime padaryti didelių klaidų. Jehovos dvasios įkvėptas Jokūbas rašė: „Pasidavęs rūstybei žmogus nedaro to, kas teisu Dievo akyse“ (Jok 1:20). Neabejokime, kad Jehova viską sutvarkys ir teisingumas paims viršų. Turime Jehova pasitikėti. Ateityje jis tikrai pašalins visus nuodėmės padarinius. Naujajame pasaulyje net didžiausios nuoskaudos „pasimirš, išdils iš širdies“ (Iz 65:17). w22.06 10 ¶11–12

Neigiama aplinkinių reakcija tik įrodo, kad su mumis Jehova (Mt 5:​11, 12). Pagrindinis persekiojimų kurstytojas Šėtonas negali pasipriešinti ir Jėzui. Geroji naujiena šiandien skamba iki pat žemės pakraščių. Trumpai apžvelkime, kiek daug jau nuveikta. Vienas nemenkas barjeras evangelizuotojams – didžiulė kalbų įvairovė. Apaštalui Jonui siųstame regėjime Jėzus apreiškė, kad mūsų dienomis ši kliūtis bus įveikta (Apr 14:​6, 7). Mes darome viską, kad Karalystės žinią išgirstų kuo daugiau žmonių. Šiuo metu mūsų svetainėje jw.org Biblija pagrįsti leidiniai prieinami daugiau kaip 1000 kalbų. Pagrindinis studijų leidinys – Džiaukitės gyvenimu amžinai – Vadovaujančiosios tarybos pritarimu verčiamas į 700 suvirš kalbų. w22.07 9 ¶6–7

Jėzus buvo labai atjautus. Štai apaštalas Matas pasakoja: „Matydamas žmonių minias, jis jų gailėjo, nes jie buvo nuengti ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mt 9:36). Argi ne toks pat yra ir Jehova? Jėzus kartą tarė: „Taip ir mano Tėvas, esantis danguje, nenori, kad pražūtų kuris nors iš tokių mažutėlių“ (Mt 18:14). Kaip džiugu tai žinoti! Taigi, kad mūsų meilė Jehovai augtų, stenkimės kuo geriau pažinti jo Sūnų. Ugdytis meilę ir daryti dvasinę pažangą tau padės ir bendrystė su brandžiais tikėjimo broliais ir sesėmis. Atkreipk dėmesį, kokie jie džiaugsmingi. Jie nė kiek nesigaili, kad tarnauja Jehovai. Paprašyk, kad papasakotų tau ką nors iš savo patirties. Ir pasikalbėk su jais, kai reikia apsispręsti svarbiu klausimu. Juk „kur daug patarėjų, ten ateina sėkmė“. w22.08 3 ¶6–7

Išbandymų patirsime visi. Tačiau tai nereiškia, kad esame palikti vieni. Jehova mus budriai saugo. Jis visada šalia – yra pasirengęs išklausyti pagalbos šauksmą ir palaikyti (Iz 43:2). Dangiškasis Tėvas visokeriopai mumis rūpinasi ir duoda jėgų mėginimams ištverti. Sunkiu metu stiprybės teikia daugybė jo dovanų: malda, Biblija, gausus dvasinis maistas ir mylinti brolija. Apie savo dangiškąjį Tėvą su didžiausiu dėkingumu sakome: „Širdis juo džiaugiasi, nes mes pasitikime jo šventu vardu“ (Ps 33:21). Vertinkime visas Jehovos dovanas, deramai jomis naudokimės. Nesitraukime nuo jo nė per žingsnį ir būsime saugūs. Jeigu klausysime Dievo ir vykdysime jo valią, jis globos mus visą amžinybę. w22.08 13 ¶15–16

Žmonėms šiandien sunku kuo nors pasitikėti. Lūkesčių dažnai nepateisina politikai, verslininkai, netgi mokslininkai. Dvasininkija garbingo vardo irgi nenusipelno. Nėra ko stebėtis, kad ir knygą, iš kurios tie religiniai vadovai skaito per pamokslą, daugelis vertina skeptiškai. Mes, tikrieji krikščionys, nė kiek neabejojame, kad Jehova yra „tiesos Dievas“ ir kad jis linki mums geriausios kloties (Ps 31:5; Iz 48:17). Taip pat visiškai pasitikime Biblija. Vienas biblistas labai gerai pasakė: „Dievo žodžiuose nėra nė krislelio netiesos, nė vienos tuščios pranašystės. Jo žodžiais žmogus gali pasitikėti lygiai taip kaip ir pačiu Dievu.“ w23.01 2 ¶1–2

Stenkimės ugdyti vienas kito tikėjimą. Kai kurie iš mūsų kenčia pašaipas. Kitus vargina ligos. Dar kitų neapleidžia slogūs jausmai dėl senų nuoskaudų. O kai kurie nusimena, kad taip ilgai tenka laukti naujojo pasaulio. Visa tai – nemenki tikėjimo išbandymai. Panašiai buvo mėginamas ir pirmojo amžiaus krikščionių tikėjimas. Brolių ir sesių tikėjimą apaštalas Paulius stiprino mintimis iš Dievo Žodžio. Kai kuriems žydų kilmės krikščionims galėjo būti nelengva atremti giminaičių priekaištus, kam judaizmą iškeitė į krikščionybę. Svarių argumentų šiuo klausimu apaštalas Paulius pateikė Laiške hebrajams (Hbr 1:​5, 6; 2:​2, 3; 9:​24, 25). Jais remdamiesi krikščionys turėjo ką pasakyti nepatenkintiems artimiesiems. w22.08 23–24 ¶12–14

Daugelis nebežino, kuo galima pasitikėti. Nesąžiningi verslininkai apgaudinėja, politikai netesi pažadų, dvasininkai veidmainiauja. Nuvilia draugai, kaimynai ir netgi artimieji. Akivaizdžiai pildosi Biblijos žodžiai, kad „paskutinėmis dienomis [...] žmonės bus [...] neištikimi, [...] šmeižikai, [...] išdavikai“. Tuo nėra ko stebėtis, juk „šio pasaulio dievas“ yra Šėtonas, o jis tikrai nenusipelnė pasitikėjimo (2 Tim 3:​1–4; 2 Kor 4:4). Tačiau krikščionys išties turi kuo pasitikėti. Pirmiausia mes visiškai kliaujamės Jehova. „Tu niekad neapleidi tų, kurie tavęs, Jehova, ieško“, – psalmėje jam giedojo Dovydas (Ps 9:10). Dievas mus myli ir niekada nepaliks. Taip pat visiškai pasitikime Jėzumi Kristumi, juk jis nepagailėjo dėl mūsų ir gyvybę atiduoti (1 Pt 3:18). Ir, aišku, kliaujamės Biblijos pamokymais. Iš patirties žinome, kad jais vadovautis naudinga (2 Tim 3:​16, 17). w22.09 2 ¶1–2

Laimė nėra tik trumpalaikis jausmas. Laimingi galime būti visą gyvenimą. Kaip tai įmanoma? Jėzus savo garsiajame Kalno pamoksle pasakė: „Laimingi ieškantys Dievo“ (Mt 5:3). Žmogus taip sukurtas, kad trokštų pažinti savo Kūrėją ir jį garbinti. O kadangi Jehova yra „laimingasis Dievas“, tai ir jo garbintojai gali būti laimingi (1 Tim 1:11). O gal laimingi tik tie, kieno gyvenimo aplinkybės idealios? Tikrai ne. Tame pačiame pamoksle Jėzus pasakė, kad laimingi gali būti ir „sielvartaujantys“. Panašiai Jėzus pasakė ir apie tuos, „kuriuos persekioja dėl teisumo“ (Mt 5:​4, 10, 11). Jėzus stengėsi padėti savo klausytojams suprasti, kad tikrąją laimę lemia ne išorinės aplinkybės, o artimas ryšys su Dievu (Jok 4:8). w22.10 6 ¶1–3

Įžvalgumas padeda krikščioniui suprasti, kada „laikas tylėti“, o kada „laikas kalbėti“ (Mok 3:7). Teisingai sakoma: „Tyla – gera byla.“ Kitaip tariant, kartais geriau nieko nesakyti. Čia verta pasimokyti iš vieno vyresniojo, kurį dažnai prašo padėti kitoms bendruomenėms spręsti sunkias problemas. „Jis niekada nepasakoja, kas tose bendruomenėse vyksta“, – sako kitas vyresnysis. Vyresniųjų taryba tuo broliu visiškai pasitiki, nes žino, kad konfidencialių dalykų jis niekam neatskleis. Sąžiningumu irgi laimime pasitikėjimą. Sąžiningu žmogumi lengva pasikliauti, nes jis visada sako tiesą (Ef 4:25; Hbr 13:18). w22.09 12 ¶14–15

Nors „išmintis garsiai šaukia gatvėje“, daugelis jos neklauso (Pat 1:20). Tolesnėse eilutėse paminėta, kas išminties žodžių nepaiso: „neišmanėliai“, „šaipūnai“ ir „kvailieji“ (Pat 1:​22–25). „Neišmanėliai“ yra naivūs, juos nesunku apgauti (Pat 14:15). Pagalvok, pavyzdžiui, kiek milijonų žmonių tiki dvasininkų skleidžiamais melais ir tuščiais politinių lyderių pažadais. Tiesa, kai kurie vėliau pasibaisi supratę, kad buvo suklaidinti. Tačiau Patarlių 1:22 paminėti „neišmanėliai“ patys nepageidauja žinoti tiesos. Jiems taip patinka (Jer 5:31). Jie nenori nė girdėti Biblijos mokymų, juolab jiems paklusti. Kaip liūdna, kad kai kurie nenori išeiti iš tamsos! (Pat 1:32; 27:12) w22.10 19 ¶5–7

Jehovos organizacija dėl mūsų gerovės ir saugumo duoda vertingų patarimų. Ji vis primena pateikti vyresniesiems savo naujausius kontaktinius duomenis, kad jie nelaimės atveju galėtų su mumis susisiekti. Taip pat galime gauti nurodymų, kur ieškoti priebėgos, evakuotis ar įsigyti būtinų dalykų, taip pat kaip ir kada pagelbėti kitiems. Jeigu neklausytume, kiltų pavojus tiek mūsų pačių, tiek vyresniųjų gyvybei, o šie vyrai juk rūpinasi mūsų gerove (Hbr 13:17). Daugelis brolių ir sesių, palikę namus dėl nelaimės ar pilietinių neramumų, stengiasi prisitaikyti prie esamų aplinkybių ir nedelsdami imasi teokratinės veiklos. Jie toliau skelbia gerąją naujieną, lygiai kaip pirmojo amžiaus krikščionys, persekiojimų išblaškyti po daugelį kraštų (Apd 8:4). Evangelizacijos darbas padeda jiems susitelkti ne į sunkumus, o į Karalystę, todėl jie išlieka džiaugsmingi ir ramūs. w22.12 19 ¶12–13

Jehovai kiekvienas esame brangus. Prieš siųsdamas apaštalus skelbti naujienos apie Karalystę Jėzus juos padrąsino, kad nepabūgtų priešiškumo (Mt 10:​29–31). Kaip pavyzdį jis paminėjo vieną paprastą padarėlį – žvirblį. Šie paukščiai Jėzaus dienomis nekainavo net skatiko. Tačiau Jėzus pasakė: „Vis dėlto nė vienas iš jų nekris žemėn be jūsų Tėvo žinios.“ Tada pridūrė: „Jūs vertingesni už daugybę žvirblių.“ Jėzus norėjo pasakyti, kad Jehovai brangus kiekvienas iš jo mokinių, tad jiems nėra ko bijoti. Skelbdami gerąją naujieną miestuose ir kaimuose mokiniai matydavo visur straksinčius žvirbliukus. Ko gero, tada prisimindavo, ką kalbėjo Jėzus. Tad ir tu, kai pastebėsi lesiojantį paukštelį, atmink Jėzaus žodžius, kad esi brangesnis „už daugybę žvirblių“. Tada susidūręs su priešiškumu nepristigsi pasitikėjimo Jehovos pagalba. w23.03 18 ¶12

Mes patiriame įvairių vargų, pavyzdžiui, netenkame darbo. Jeigu mėginimai trunka ilgai, gali atrodyti, kad padėtis beviltiška. Kai kurie mūsų bendratikiai visai nusimena. Šėtonas būtinai pasinaudos tokia proga priversti mus suabejoti Jehovos meile. Panašiai nutiko su kai kuriais izraelitais Egipte. Iš pradžių jie patikėjo, kad pats Jehova siuntė Mozę ir Aaroną vaduoti tautos iš vergovės (Iš 4:​29–31). Bet faraonui dar labiau pasunkinus jų gyvenimą, ėmė dėl savo bėdų kaltinti tuodu Dievo atstovus (Iš 5:​19, 20). Jie užsipuolė niekuo dėtus Jehovos tarnus. Kaip apgailėtina! Jei ir tave užklupo kokie nors vargai, išsikalbėk Jehovai maldoje ir prašyk jo pagalbos. w22.11 15 ¶5–6

Jehova dovanojo mums gyvybę ir geba grąžinti žmones į gyvenimą. Pranašą Eliją jis įgalino Sareptoje prikelti vienos našlės sūnų (1 Kar 17:​21–23). Vėliau pranašas Eliziejus grąžino gyvybę vienos šunemietės vaikui (2 Kar 4:​18–20, 34–37). Šie ir kiti prikėlimo stebuklai liudija, kad Jehova turi galią prikelti mirusius. Tokią galią jis davė ir Jėzui jo žemiškosios tarnystės dienomis (Jn 11:​23–25, 43, 44). Šiandien Jėzui suteikta „visa valdžia danguje ir žemėje“. Todėl jis tikrai ištesės Dievo pažadą – prikels „visus esančius kapuose“, kad ir jie užsitarnautų amžino gyvenimo dovaną (Mt 28:18; Jn 5:​26–29). w22.12 5 ¶10

Toks perspėjimas reiškė, kad žmonės bus Ezechieliui priešiški ne dėl jo paties kaltės. Jie tiesiog nenori paklusti Dievui. Be to, Jehova pasakė, kad Ezechielio žodžiams išsipildžius visi „supras, kad tarp jų buvo pranašas“ (Ez 2:5; 33:33). Aišku, taip Dievo sustiprintas Ezechielis turėjo nepristigti drąsos. Mums irgi labai gera žinoti, kad esame siųsti Jehovos. Jis vadina mus savo liudytojais (Iz 43:10). Kokia didelė garbė! Jehova drąsina mus, kaip ir Ezechielį: „Nedrebėkite, tenekausto jūsų baimė“ (Ez 2:6). Kodėl nereikia priešininkų bijoti? Todėl, kad atstovaujame Jehovai. Jis – mūsų pusėje (Iz 44:8). w22.11 3–4 ¶4–5

Mes labai branginame bendruomenių vyresniuosius ir patarnautojus. Kaimenės ganytojai mūsų dvasingumu nuoširdžiai rūpinasi ir už tai esame Jehovai labai dėkingi. Kokioje srityje itin svarbu būti patikimiems? Savo bendratikius mylime ir iš geriausių paskatų jais domimės. Tačiau nebūkime pernelyg smalsūs ir gerbkime jų privatumą. Pirmojo amžiaus bendruomenėje kai kurie įprato „apkalbinėti, kištis į kitų reikalus ir šnekėti tai, ko [...] nederėtų“ (1 Tim 5:13). Tikrai mums nevalia taip elgtis. Pavyzdžiui, jei sesė tau pasiguostų dėl sveikatos problemų ar kitokių sunkumų ir paprašytų kitiems nepasakoti, niekam apie tai neprasitark. w22.09 10 ¶7–8

Graikų kalbos žodį „atnaujinkite“ galima būtų išversti ir „renovuokite“. Renovuoti namus reiškia daugiau nei tik papuošti juos gražiais daiktais. Kad jie pasikeistų, teks iš peties paplušėti. Panašiai ir proto, arba mąstysenos, „renovacijai“ nepakanka padaryti vieną kitą gerą darbą. Turime gilintis, kokie esame viduje ir ką būtina keisti, kad mūsų gyvenimas kuo labiau atitiktų Jehovos nustatytas normas. Tai reikia daryti ne kartą, bet nuolatos. Ateityje, kai tapsime tobuli, Jehovą džiuginsime viskuo. Dabar tai daryti nėra lengva dėl mūsų paveldėto nuodėmingumo. Atkreipk dėmesį, kad Romiečiams 12:2 proto atnaujinimą apaštalas Paulius sieja su būtinybe įsitikinti, kokia yra Dievo valia. Taigi, privalome nesekti šiuo pasauliu ir rimtai apsvarstyti, ar mūsų tikslai bei sprendimai atitinka Dievo valią. w23.01 8–9 ¶3–4

Ar Jehova reguliuoja kiekvieną mūsų gyvenimo įvykį? Ar jis viską taip pakreipia, kad kiekviena mus ištinkanti blogybė išeitų į gera? Ne. Biblija to nemoko (Mok 8:9; 9:11). Tačiau žinome viena: kai užklumpa išmėginimas, Jehova tai mato ir atsiliepia į mūsų pagalbos šauksmą (Ps 34:15; Iz 59:1). Jis padeda ištverti visus išbandymus. Kaip? Viena, kaip Jehova padeda, tai guodžia mus ir drąsina, dažniausiai kaip tik tada, kai mums to ypač reikia (2 Kor 1:​3, 4). Ar pameni kokį savo gyvenimo epizodą, kai Jehova pačiu laiku tave paguodė ir padrąsino? Neretai tik vėliau imame suprasti, kaip Jehova padėjo mums ištverti mėginimą. w23.01 17–18 ¶13–15

Šis žvėris labai panašus į septyngalvį, tik skaisčiai raudonas. Jis pavadintas „žvėries statula“ ir „aštuntu karaliumi“ (Apr 13:​14, 15; 17:​3, 8). Šis „karalius“ kurį laiką buvo, paskui jo neliko, o vėliau jis vėl pasirodė. Kaip taikliai čia apibūdinta Jungtinių Tautų organizacija, ginanti pasaulio politinės sistemos interesus! Iš pradžių ji susikūrė ir veikė kaip Tautų Sąjunga. Antrojo pasaulinio karo metais nuėjo į nebūtį, o vėliau atgimė kaip Jungtinės Tautos ir tebegyvuoja iki šiol. Žvėrims prilygintos politinės valdžios savo melaginga propaganda nuteikia žmones prieš Jehovą ir jo tarnus. Perkeltine prasme kalbant, jos telkia „visos žemės karalius“ ir ruošia juos „didžiosios Visagalio Dievo dienos karui“ (Apr 16:​13, 14, 16). w22.05 10 ¶10–11

Jėzus įprato pats tyrinėti raštus. Dievo Žodį jis gerai išmanė, labai brangino ir juo vadovavosi. Prisiminkime, pavyzdžiui, kaip Jėzus, būdamas vos dvylikos, sužavėjo Įstatymo mokytojus šventykloje. Šie „negalėjo atsistebėti jo supratimu ir atsakymais“ (Lk 2:​46, 47, 52). Stropiai tyrinėdami Bibliją ir mes įsitikiname, kad ši knyga – tikras lobis. Tai suprasti padeda Jėzaus žodžiai Įstatymo žinovams – Raštų aiškintojams, fariziejams ir sadukiejams. Tie religiniai tautos vadovai šventuosius raštus skaitė dažnai, tačiau mažai ką tesuprato. Aptarkime, ką Jėzus jiems kalbėjo, kad nedarytume tokių pat klaidų. Tada gebėsime 1) geriau suprasti, ką skaitome, 2) įžvelgti vertingas pamokas ir 3) tas pamokas pritaikyti. w23.02 8–9 ¶2–3

Gerai žinome, kokį didelį pavojų krikščionio dvasingumui kelia flirtavimas, nesaikingas svaigalų vartojimas, persivalgymas, užgauli kalba, smurtinių filmų ar pornografijos žiūrėjimas ir panašūs dalykai (Ps 101:3). Šėtonas nuolat ieško progų sugadinti mūsų santykius su Jehova (1 Pt 5:8). Jis mėgina sėti mūsų prote pavydo, nesąžiningumo, godumo, neapykantos, išdidumo ir apmaudo sėklas (Gal 5:​19–21). Jeigu nesame budrūs ir leidžiame jiems augti, bus bėdų (Jok 1:​14, 15). Didelį pavojų mums kelia ir blogos draugijos. Privalome atminti, kad žmonės, su kuriais leidžiame laiką, daro mums didelę įtaką (1 Kor 15:33). Jeigu paisome Jėzaus pamokymo „žiūrėkite savęs“, vengsime be reikalo bendrauti su tais, kas negerbia Jehovos nustatytų normų (Lk 21:34; 2 Kor 6:15). Įžvelgsime pavojų ir jo šalinsimės. w23.02 16 ¶7; 17 ¶10–11

Semdamasis žinių apie Jehovą vis labiau jį pamilai. Trokšti būti su juo visą amžinybę. Ir tai tikrai įmanoma. Jehova nori, kad džiugintum jo širdį (Pat 23:​15, 16). Tai daryti gali ne vien žodžiais, bet ir veiksmais. Būtent tavo gyvensena rodo, ar išties Jehovą myli. Nėra nieko geresnio ir prasmingesnio, kaip džiuginti mūsų dangiškąjį Tėvą. Meilė Jehovai turėtų paskatinti tave kreiptis į jį malda ir pasižadėti tarnauti jam visą gyvenimą (Ps 40:8). Paskui apie šį savo sprendimą turėsi paliudyti krikštu. Tai bus esminis posūkio taškas, džiugi akimirka, nuo kurios prasidės naujas gyvenimas. Gyvensi nebe dėl savęs, o dėl Jehovos (Rom 14:8; 1 Pt 4:​1, 2). Sprendimas pasiaukoti Dievui ir krikštytis išties labai rimtas. Tačiau jis atvers kelią į patį geriausią gyvenimą. w23.03 5–6 ¶14–15