Liepa

Kalba yra nepaprasta dovana nuo mūsų mylinčio Dievo. Deja, kalbos dovana buvo panaudota piktam. Šėtonas apšmeižė Dievą ir savo šnekomis pastūmėjo žmones į nuodėmę (Pr 3:​1–4). Adomas, padaręs nuodėmę, kaltės nepripažino. Jis apkaltino Ievą ir netgi patį Jehovą (Pr 3:12). Vėliau Kainas nužudė savo brolį Abelį ir Jehovos apie tai paklaustas melavo, kad nieko nežino (Pr 4:9). Argi ne taip pat yra ir mūsų laikais? Filmų, kuriuose nebūtų nepadorios kalbos, reikia gerai paieškoti. Nešvankybės girdisi mokymo įstaigose, darbovietėse ir kitur. Jeigu nuolatos girdime visokias vulgarybes, galime ir patys nejučia pradėti panašiai kalbėti, tad turime būti itin atsargūs. Esame krikščionys ir mums privalu daugiau nei tik saugotis nepadorių šnekų. Iš mūsų lūpų turi sklisti vien kas gera, kas teikia gyrių mūsų Dievui. w22.04 4 ¶1–3

Jėzus gyveno kukliai ir nesiekė praturtėti. Tiesa, jis neatsisakydavo pasivaišinti skaniu maistu ir gėrimu (Lk 19:​2, 6, 7). Kartą pats stebuklingai pavertė vandenį labai geru vynu (Jn 2:​10, 11). Ir Jėzus dėvėjo kokybišką drabužį. Kai buvo prikaltas prie kančių stulpo, kareiviai netgi metė burtą, kuriam tas drabužis atiteks (Jn 19:​23, 24). Tačiau svarbiausia Jėzui buvo ne materialinė gerovė. Jėzus skatino savo mokinius pirmiausia darbuotis dėl Karalystės ir patikino, kad Jehova visomis jų reikmėmis pasirūpins (Mt 6:​31–33). Daugelis įsitikino, kaip išmintinga saugotis materializmo. Štai vienas nevedęs brolis vardu Danielius sako: „Jau paauglystėje apsisprendžiau siekti dvasinių tikslų.“ Jis gyvena kukliai, todėl turi daugiau laiko ir gali panaudoti savo įgūdžius įvairioje teokratinėje veikloje. Danielius priduria: „Jokia pinigų suma neatpirktų visko, kuo Jehova mane laimina.“ w22.05 21–22 ¶6–7

Tiesa mums brangi, todėl reguliariai studijuojame Bibliją ir ją aiškinančius leidinius. Juk niekada nežinosime visko, net jei tiesos keliu einame jau ilgą laiką. Studijavimas yra nelengvas protinis darbas, bet jis tikrai vertas mūsų pastangų. Skaityti ir studijuoti mėgsta ne visi. Tačiau Jehova ragina siekti supratimo lyg sidabro, ieškoti tarsi paslėpto lobio (Pat 2:​4–6). Tos pastangos tikrai nenueis veltui. Jaunuolis vardu Koris studijuodamas Bibliją kaskart susitelkia į vieną Biblijos eilutę. „Perskaitau kiekvieną išnašą, kiekvieną gretinamąją [eilutę], paieškau daugiau informacijos, – sako vaikinas. – Kiek daug pasisemiu taip skaitydamas!“ Kad ir koks būtų mūsų studijavimo metodas, turime skirti tam laiko. Tada bus akivaizdu, kad tiesą branginame (Ps 1:​1–3). w22.08 17 ¶13; 18–19 ¶15–16

Tarnaudamas žemėje Jėzus skatino savo sekėjus pažvelgti į dangiškojo Tėvo darbus ir iš jų pasimokyti. Aptarkime vieną pamoką. Jehova myli visus. Kalno pamoksle Jėzus atkreipė mokinių dėmesį į saulę ir lietų – dvi gyvybiškai svarbias Kūrėjo dovanas, apie kurias daugelis net nesusimąsto. Dievas būtų galėjęs palikti nedorus žmones be jų, tačiau taip nepasielgė. Jis dosniai teikia saulės šviesą bei šilumą blogiems ir geriems žmonėms, duoda lietaus teisiems ir neteisiems (Mt 5:​43–45). Jėzus priminė tai savo sekėjams skatindamas juos mylėti visus žmones. Tad matydami, kaip saulėlydis nudažo dangų vaiskiomis spalvomis ir kaip lietus atgaivina žemę, prisiminkime apie Jehovos nešališkumą. Tai paskatins mus rodyti meilę ir skelbti gerąją naujieną visiems be išimties. w23.03 17 ¶9–10

Apaštalas Jonas aprašo reginį, kuris jį tiesiog apstulbino: ant skaisčiai raudono žvėries sėdėjo girta moteris. Jos vardas – „didžioji Babelė, paleistuvių ir žemės bjaurasčių motina“. Su ta moterimi „ištvirkavo žemės karaliai“ (Apr 17:​1–5). Kas yra „didžioji Babelė“? Ši moteris negali vaizduoti politinių organizacijų, nes pati su jomis ištvirkauja (Apr 18:9). Ji netgi mėgina jas kontroliuoti, taip sakant, joti joms ant sprando. Ta moteris negali būti ir komercinės organizacijos. Jos Apreiškime pavadintos „žemės pirkliais“ ir kartu su moterimi nepražus (Apr 18:​11, 15, 16). Netikrų dievų garbinimas buvo itin įsišaknijęs Babilonijoje. Tad peršasi išvada, kad „didžioji Babelė“ – tai klaidingų religijų visuma. Ji lyg kokia imperija yra užvaldžiusi visą žemę (Apr 17:​5, 18). w22.05 11 ¶14–16

Mamos žino, kokį didžiulį Šėtono valdomo pasaulio spaudimą patiria vaikai. Daugeliui iš jų neramu dėl vaikų ateities: ar užaugę norės tarnauti Jehovai? Kai kurios moterys augina savo atžalas pačios vienos, o kitų sutuoktinis nėra Jehovos liudytojas. Sunkumų patiria ne tik tie krikščionys, kurių sutuoktinis nėra Jehovos liudytojas. Net jei abu tarnauja tikrajam Dievui, jiems vis tiek nelengva pasiekti vaiko širdį, kad šis pamiltų Jehovą. Vis dėlto pernelyg nerimauti nereikia. Jehova su tavimi. Pavyzdžiui, kodėl nepasiteiravus kitų tėvų, kaip jie pasinaudoja priemonėmis, padedančiomis studijuoti su vaikais? (Pat 11:14) Jehova taip pat padės tau rasti su vaikais bendrą kalbą ir juos suprasti. Melsk įžvalgumo, kad gebėtum perprasti vaikų mintis ir jausmus (Pat 20:5). w22.04 17 ¶4, 7; 18 ¶9

Meilė Jehovai auga, jei vis geriau pažįstame jo Sūnų, tobulą jo esybės atvaizdą (Hbr 1:3). O koks buvo Jėzus, perprantame skaitydami keturias evangelijas. Jeigu dar neįpratai kasdien skaityti Bibliją, pats metas pradėti. Skaitydamas apie Jėzų stenkis įžvelgti jo savybes. Atkreipk dėmesį, koks jis buvo prieinamas, kaip mylėjo vaikus (Mk 10:​13–16). Mokiniai su Jėzumi jautėsi maloniai, nebijojo išsakyti, ką mano (Mt 16:22). Jehova yra toks pat prieinamas. Galime bet kada kreiptis į jį malda, išlieti slapčiausias mintis. Žinome, kad Dievas mūsų už tai nesmerks, nes myli mus ir globoja (1 Pt 5:7). w22.08 3 ¶4–5

Mūsų Kūrėjas žino apie mus viską iki menkiausios detalės (Ps 139:​15–17). Jis mato, kokius trūkumus esame paveldėję iš tėvų. Taip pat gerai supranta, kokią įtaką mūsų asmenybei yra padariusi vienokia ar kitokia gyvenimo patirtis. Visa tai Jehovai tarsi ant delno, todėl jis mums labai gailestingas (Ps 78:39; 103:​13, 14). Koks yra pats didžiausias įrodymas, kad Jehova pasirengęs atleisti? Prisiminkime, kad dėl pirmojo žmogaus, Adomo, neklusnumo visi paveldėjome nuodėmę ir mirtį (Rom 5:12). Niekaip negalime iš jų išsivaduoti ar išvaduoti kito žmogaus (Ps 49:​7–9). Tačiau mūsų mylintis Dievas iš savo didžios malonės pasirūpino, kad būtume iš nuodėmės išlaisvinti. Kaip rašoma Jono 3:​16, jis siuntė savo viengimį Sūnų, kad numirtų už mus (Mt 20:28; Rom 5:19). w22.06 3 ¶5–6

Kad Jehova bus mums atlaidus, jeigu esame atlaidūs kitiems, suprantame iš pasakojimo apie Jobą. Nors Elifazo, Bildado ir Cofaro žodžiai šį dievobaimingą žmogų labai užgavo, jis, kaip rašoma Biblijoje, už juos meldėsi. Po to Jehova jį dosniai laimino (Job 42:​8–10). Apmaudauti žalinga. Jehova nori, kad nusimestume pagiežos naštą (Ef 4:​31, 32). Jis sako: „Susilaikyk nuo pykčio, atsisakyk įniršio, neapmaudauk“ (Ps 37:8). Taip elgtis labai išmintinga. Apmaudas – tarsi nuodai. Jei laikome pyktį ant kito žmogaus, kam iš tikrųjų kenkiame? Argi ne savo pačių fizinei ir psichinei sveikatai? (Pat 14:30) O jeigu atleidi, darai gera sau. Tada protas ir širdis ramūs ir tu gali toliau su džiaugsmu tarnauti Jehovai. w22.06 10 ¶9–10

Mes dėvime „išgelbėjimo vilties šalmą“, todėl nesusiviliojame savanaudiškais siekiais, atitolinančiais nuo Dievo (1 Kor 15:​33, 34). Nuo kokios netinkamos galvosenos viltis apsaugo? Nuo nusivertinimo. Atmink, kad kadaise tokią mintį Jobui mėgino įpiršti Elifazas. Jis kalbėjo: „Kas tas mirtingasis, kad būtų tyras?“ Tada pridūrė, esą Dievas „net savo šventaisiais [...] nepasitiki, net dangūs jo akyse netyri“ (Job 15:​14, 15). Koks baisus melas! Jo sumanytojas yra ne kas kitas, o Šėtonas. Jis stengiasi įstumti Dievo tarną į savęs menkinimo pinkles ir atimti iš jo ateities viltį. Tad netikėk piktojo melagystėmis. Jehova labai nori apdovanoti tave amžinu gyvenimu ir tikrai padės šio atlygio siekti (1 Tim 2:​3, 4). w22.10 25–26 ¶8–10

Šėtonas stengėsi sudaryti įspūdį, kad Jobas prarado Jehovos malonę. Iš ko tai matome? Kad sugriautų namą, kuriame prie vaišių stalo buvo susirinkę visi Jobo vaikai, Šėtonas sukėlė vėtrą (Job 1:​18, 19). O ant jo kaimenių ir tarnų paleido ugnį iš dangaus (Job 1:16). Tikriausiai visa tai atrodė kaip antgamtiniai reiškiniai, užtat Jobas padarė išvadą, kad Dievas ant jo užsirūstino ir šitaip jį baudžia. Tačiau jis apie Jehovą nepasakė nė vieno pikto žodžio. Jobas jautė dėkingumą savo dangiškajam Tėvui už visa, ką anksčiau iš jo buvo gavęs. Jis kalbėjo: „Negi nuo Dievo turėtume priimti tiktai gera? Negi neturėtume priimti ir bloga?“ Jobas ištarė: „Tebūna šlovė Jehovos vardui!“ (Job 1:​20, 21). w22.06 21 ¶7

Panašią mintį randame ir Jono 17:14. Ypač akivaizdžiai šios pranašystės žodžiai pildosi per pastarąjį šimtmetį. Iš ko tai matome? 1914 metais Jėzus sėdo į Dievo Karalystės valdovo sostą. Tada jis išmetė Šėtoną iš dangaus ir netrukus jį įkalins tūkstančiui metų (Apr 12:​9, 12). Tačiau kol kas piktasis siautėja ir iš paskutiniųjų stengiasi palaužti Dievo tarnus (Apr 12:​13, 17). Tad nėra ko stebėtis, kad jo valdomas pasaulis Jehovos tautos vis labiau nekenčia. Bet bijoti Šėtono ir jo įtakai pasidavusių žmonių nereikia. Drąsos mums įkvepia šie apaštalo Pauliaus žodžiai: „Jeigu Dievas už mus, tai kas prieš mus?“ (Rom 8:31). Jehova mes galime visiškai pasitikėti. w22.07 18 ¶14–15

Jėzus neabejojo, kad paskutinėmis dienomis bus užtektinai darbininkų. Jis žinojo, kad tuomet pildysis šie pranašiški psalmininko žodžiai: „Tavo žmonės savanoriškai ateis tą dieną, kai pulkus į kovą telksi“ (Ps 110:3). Skelbdamas gerąją naujieną tu palaikai Jėzų, ištikimą vergą ir prisidedi prie tos pranašystės išsipildymo. Tiesa, evangelizacijos darbe iškyla ir tam tikrų sunkumų. Karalystės skelbėjų veiklą apsunkina visoks priešiškumas. Atskalūnai, dvasininkai ir politikai apie mus kalba melą. Jais patikėję, kai kurie giminaičiai, bendradarbiai ar kiti pažįstami ima mus spausti, kad liautumės tarnauti tikrajam Dievui ir kalbėti apie Bibliją. Ne vienoje šalyje Jehovos liudytojai patiria bauginimų, grasinimų, yra suiminėjami ir net įkalinami. w22.07 8 ¶1; 9 ¶5–6

Dievas ragina mus skirti laiko Biblijos studijavimui, apmąstymams ir įgytas žinias taikyti gyvenime. Jeigu taip darome, mūsų tikėjimas ir ryšys su Kūrėju nuolat stiprės ir per išbandymus jėgų nepristigsime. „Neįprastai didelės galios“ teikia ir šventoji dvasia (2 Kor 4:​7–10). Jehova jos duoda visiems, kas tik pasitiki ir vadovaujasi jo Žodžio mokymais. Jehova, be to, paskyrė „ištikimą ir nuovokų vergą“ dvasiškai maitinti tikėjimo šeimyną (Mt 24:45). Daugybė jo parengtų straipsnių, vaizdo ir garso leidinių padeda mums ugdytis tikėjimą ir išlikti dvasiškai budriems. Jehova skatina savo tarnus sunkiu metu vienas kitą su meile guosti ir stiprinti (2 Kor 1:​3, 4; 1 Tes 4:9). Tad jeigu patirtume kokią negandą, tikėjimo draugai atskubės į pagalbą. w22.08 12 ¶12–14

Girkime tikėjimo bičiulius už jų dorybes. Taip dar labiau vienas su kitu suartėsime ir palaikysime bendruomenėje džiugią, draugišką atmosferą. Tiesa, būna, kad nuomonės išsiskiria, ir netgi brandžių krikščionių. Taip nutiko apaštalui Pauliui ir jo geram bičiuliui Barnabui. Abu stipriai susiginčijo, kai reikėjo apsispręsti, ar į misionierišką kelionę derėtų kviesti Morkų. Tarp jų „kilo aštrus barnis ir juodu vienas nuo kito atsiskyrė“ (Apd 15:​37–39). Tačiau tie vyrai pašlijusius santykius netruko pataisyti. Kiek vėliau Paulius apie Barnabą ir Morkų gražiai atsiliepė (1 Kor 9:6; Kol 4:10). Mums irgi labai svarbu nedelsiant spręsti tarpusavio nesutarimus ir susitelkti į bendratikių gerus bruožus. Tada bendruomenėje vyraus santarvė. w22.08 23 ¶10–11

Turime saugotis, kad netaptume savo akyse pernelyg teisūs ir neimtume kitų smerkti. Atminkime, kad „visos žemės Teisėjas“ yra Jehova (Pr 18:25). Jis mūsų neįgaliojo teisti. Prisiminkime Juozapą. Jis niekada nesmerkė kitų žmonių, netgi tų, nuo kurių smarkiai nukentėjo. Antai broliai pardavė Juozapą į vergiją, o tėvui pasakė, kad jo nebėra gyvo. Po daugelio metų Juozapas ir vėl susitiko su šeima. Tuo metu jis buvo labai aukštas Egipto pareigūnas ir galėjo brolius nubausti. Jie dėl praeities darbų nuoširdžiai gailėjosi, tačiau vis tiek bijojo, kad Juozapas keršys. Bet šis juos nuramino: „Nebijokite, argi aš Dievas?“ (Pr 37:​18–20, 27, 28, 31–35; 50:​15–21). Juozapas nuolankiai paliko teismą Jehovos rankose. w22.08 30 ¶18–19

Ar kada pagalvojai, kad tavo pagalba nelaimėn patekusiam bendratikiui yra Jehovos atsakas į jo karštą maldavimą? Tokiu geru įrankiu Dievo rankose galime būti visi – vyresnieji, patarnautojai, pionieriai ir apskritai kiekvienas skelbėjas, jaunas ar senas, brolis ar sesė. Jei bendratikis dėl pandemijos, stichinės nelaimės ar persekiojimo šaukiasi Dievo pagalbos, tu gali tapti jam „didele paguoda“ (Kol 4:11). Kaip gera šitaip tarnauti Jehovai ir padėti tikėjimo draugams! Aišku, padėti vienas kitam gali būti nelengva. Pavyzdžiui, mielai pagelbėtume kitiems, bet tenka slaugyti ar aprūpinti savo pačių namiškius. Vis dėlto mūsų norą padėti tikėjimo broliams ir sesėms Jehova labai vertina (Pat 19:17). w22.12 22 ¶1–2

Meilė yra tarpusavio pasitikėjimo pamatas. Jėzus pasakė, kad svarbiau už viską yra mylėti Jehovą ir savo artimą (Mt 22:​37–39). Kadangi mylime Jehovą, stengiamės būti patikimi kaip ir jis. Taip pat mylime savo brolius ir seseris. Nenorime jų įskaudinti, įstumti į nejaukią padėtį, juolab kaip nors pakenkti, todėl jų patikėtų paslapčių niekam neatskleidžiame. Nuolankumu irgi pelnome pasitikėjimą. Nuolankus žmogus nesiekia pasirodyti daug žinantis ir viską kitiems papasakoti pirmas (Fil 2:3). Jis nesistengia atrodyti labai svarbus ir nesigiria gavęs informacijos, kurios niekam negali sakyti. Nuolankus krikščionis ištikimai laikosi to, kas rašoma Biblijoje bei mūsų leidiniuose, ir nepropaguoja asmeninio požiūrio. w22.09 12 ¶12–13

Angelas pranašui Danieliui pasakė, kad šiuo laiku Dievo tarnai „įgis daugiau supratimo“. Kitaip tariant, Danieliaus knygą suprasime vis aiškiau. Angelas dar pridūrė, kad „joks nedorėlis tų žodžių nesupras“ (Dan 12:10). Dabar metas įrodyti, kad esame Dievo pusėje, o ne su nedorėliais (Mal 3:​16–18). Jehova į savo tautą renka žmones, kuriuos laiko „ypatinga nuosavybe“. Aišku, kad norime būti tarp jų. Mūsų laikai išties nepaprasti. Dar nuostabesni – prieš akis. Netrukus Jehova išvaduos žemę iš visokio blogio. Paskui išsipildys ir tai, ką jis pažadėjo Danieliui: „Dienų pabaigoje atsikelsi skirtosios dalies atsiimti“ (Dan 12:13). Argi nelaukiame dienos, kai iš mirties miego pabus ne tik Danielius, bet ir kiti mums brangūs žmonės? Tad visomis jėgomis stenkimės būti Dievui ištikimi. Tada mūsų vardai puikuosis tarp kitų vardų gyvenimo knygoje! w22.09 24 ¶17; 25 ¶19–20

Šie žodžiai Ezechieliui tikriausiai įkvėpė nemažai pasitikėjimo. Juk praeityje Dievas panašiai kalbėjo Mozei ir Izaijui (Iš 3:10; Iz 6:8). Ezechielis nė kiek neabejojo, kad buvo Jehovos siųstas. Savo knygoje jis ne sykį rašė: „Mane pasiekė Jehovos žodis“ (Ez 3:16; 6:1). Pranašas žinojo, kaip Jehova padėjo Mozei ir Izaijui įveikti iškylančius sunkumus. Tad dusyk Jehovos ištartas „siunčiu tave“ jam leido aiškiai suprasti, kas jį palaikys. Be to, Ezechielis buvo kunigo sūnus, tad tikriausiai ne kartą girdėjo tėvą pasakojant, kaip Jehova globoja savo pranašus. Antai Dievas patikino Izaoką, Jokūbą ir Jeremiją, kad visada bus su jais (Pr 26:24; 28:15; Jer 1:8). w22.11 2 ¶3

Nors Adomas ir Ieva nusidėjo ir užtraukė palikuoniams mirties prakeiksmą, Jehova savo pradinio sumanymo neatsisakė (Iz 55:11). Jis vis tiek ketina suteikti žmonėms amžiną gyvenimą. Apie tai aiškiai liudija jo paties žodžiai ir darbai. Jehova pažadėjo prikelti mirusius ir suteikti jiems galimybę gyventi amžinai (Apd 24:15; Tit 1:​1, 2). Kad Jehova trokšta grąžinti brangius žmones iš nebūties, tvirtai tikėjo jo ištikimas tarnas Jobas (Job 14:​14, 15). Pranašas Danielius irgi žinojo apie būsimąjį prikėlimą ir amžiną gyvenimą (Ps 37:29; Dan 12:​2, 13). Taip pat ir žydai, gyvenę Jėzaus dienomis, neabejojo minėtu Jehovos pažadu (Lk 10:25; 18:18). Apie tokią ištikimų Dievo tarnų ateitį kalbėjo ir Jėzus. Jį patį dangiškasis Tėvas prikėlė iš mirties (Mt 19:29; 22:​31, 32; Lk 18:30; Jn 11:25). w22.12 4–5 ¶8–9

Jehova kviečia mus glaustis prie jo kaip prie savo Dievo, Tėvo ir geriausio Draugo (Jok 4:8). Sunkiu metu jis išklauso mūsų maldas ir ištiesia pagalbos ranką. Per savo organizaciją jis mus moko ir saugo. Su Jehova suartėjame jam melsdamiesi, taip pat studijuodami ir apmąstydami jo Žodį. Taip jį pamilstame ir ugdomės vis didesnį dėkingumą. Savo Dievui norime būti klusnūs ir trokštame jį deramai šlovinti (Apr 4:11). Kuo geriau Jehovą pažįstame, tuo labiau pasitikime juo pačiu ir jo organizacija. Bet Šėtonas stengiasi mūsų pasitikėjimą Jehova ir jo organizacija pamažu pakirsti. Tačiau piktajam galime pasipriešinti. Turime ugdytis stiprų tikėjimą ir visa širdimi kliautis Jehova. Tada nuo savo Dievo ir nuo jo organizacijos nepasitrauksime nė per žingsnį (Ps 31:​13, 14). w22.11 14 ¶1–3

Bėgant amžiams daugybė tikrųjų krikščionių iš meilės Jehovai rizikavo laisve ir net gyvybe. Jie liko savo Dievui ištikimi, kaip ir trys Danieliaus draugai, nepabūgę ugnimi plieskiančios krosnies. Ištikimybė Dievui – mūsų išsigelbėjimo laidas. Apie tai liudija šie karaliaus Dovydo žodžiai: „Jehova tautoms skelbs nuosprendį. Pagal mano teisumą teisk mane, Jehova, pagal mano ištikimybę“ (Ps 7:8). Tokį pat troškimą jis išreiškė ir kitoje psalmėje: „Te ištikimybė ir dorumas mane saugo“ (Ps 25:21). Tad net per išmėginimus nesileiskime atitraukiami nuo Jehovos ir atminkime: „Laimingi tie, kas renkasi ištikimybės kelią ir kas įstatymu Jehovos vadovaujasi!“ (Ps 119:​1, išn.). w22.10 17 ¶18–19

Iš visko, ką Jobas per savo gyvenimą patyrė, labiausiai jam, be abejo, įsiminė pokalbis su pačiu Dievu. Kad Jobas dar labiau pasitikėtų Kūrėjo išmintimi ir gebėjimu pasirūpinti savo tarnais, Jehova priminė, kaip rūpinasi gyvūnais. Ir Jobas suprato, kad Dievas jo neapleis (Job 38:​39–41; 39:​1, 5, 13–16). Iš Kūrėjo darbų Jobas galėjo įžvelgti daug nuostabių jo savybių. Mes irgi apie Dievą galime daug sužinoti stebėdami jo kūriniją. Tiesa, tai ne visiems lengva. Pavyzdžiui, miesto gyventojo galimybės pabūti gamtoje ribotos. Arba per rūpesčius nerandame tam laiko. Vis dėlto verta įsižiūrėti į Dievo rankų darbus ir iš jų mokytis. w23.03 15 ¶1–2

Jėzus sakė, kad prieš ateinant pabaigai žemėje bus „didelių žemės drebėjimų“ ir kitokių katastrofų (Lk 21:11). Taip pat įspėjo, kad „įsigalės nedorybė“. Šie jo žodžiai irgi akivaizdžiai pildosi – auga nusikalstamumas, daugėja smurtinių ir teroristinių išpuolių (Mt 24:12). Jėzus nesakė, kad dėl viso to kentės vien tie, kurie netarnauja Dievui. Neteisybę patiria ir jo tarnai (Iz 57:1; 2 Kor 11:25). Galbūt Jehova ir neapsaugos mūsų nuo visų nelaimių, bet tikrai suteiks vidinės ramybės. Išsaugoti ją bus lengviau, jeigu nelaimėms esame pasiruošę. Kai kurie pasakytų: jeigu joms ruošiesi, tau stinga pasitikėjimo Jehova. Iš tikrųjų nelaimėms ruošiamės būtent todėl, kad tikime Jehovos gebėjimu mumis pasirūpinti. Kodėl taip sakome? Dievo Žodyje patariama numatyti pavojų ir imtis atsargumo priemonių. w22.12 18 ¶9–10

Dievas siuntė faraonui du baugius sapnus. Sužinojęs, kad Juozapas gali juos išaiškinti, faraonas pasiuntė tarnus jo atvesti. Su Jehovos pagalba Juozapas atskleidė tų sapnų prasmę ir netgi davė valdovui išmintingą, praktišką patarimą. Faraonas buvo sužavėtas. Matydamas, kad su šiuo jaunuoliu yra Dievas, jis paskyrė Juozapą visos Egipto žemės valdytoju (Pr 41:​38, 41–44). Vėliau Egipte kilo nuožmus badas. Jis apėmė ir Kanaano kraštą, kur gyveno Juozapo šeima. Įgijęs tokias aukštas pareigas, Juozapas galėjo gelbėti saviškius nuo bado. Taip jis apsaugojo giminės liniją, iš kurios vėliau kilo Mesijas. Aišku, tik Jehova buvo Juozapo sėkmės laidas. Broliai su juo pasielgė labai žiauriai, bet Jehova viską taip sutvarkė, kad įvyktų jo valia. w23.01 17 ¶11–12

Tai reiškia įžvelgti, kas kelia pavojų mūsų santykiams su Jehova, ir tų dalykų saugotis. Taip darydami išliksime Dievo meilėje (Pat 22:3; Jud 20, 21). Panašiai rūpintis savo dvasingumu bendratikius ragino ir apaštalas Paulius. Pavyzdžiui, Efezo bendruomenei jis rašė: „Rūpestingai žiūrėkite, kaip elgiatės: nebūkite neišmanėliai ir elkitės protingai“ (Ef 5:​15, 16). Daugelis dalykų šiame pasaulyje kelia pavojų mūsų santykiams su Dievu, tad norėdami išlikti tvirti turime aiškiai „suprasti, kokia yra Jehovos valia“ (Ef 5:17). Ją būtina suprasti ir kad gebėtume pasirinkti išmintingai. Todėl turime nuolat stropiai studijuoti Dievo Žodį. Perpratę Jehovos valią ir išsiugdę „Kristaus mąstyseną“, gebame protingai apsispręsti net tada, kai Biblijoje nerandame aiškios taisyklės, kaip derėtų pasielgti (1 Kor 2:​14–16). w23.02 16–17 ¶7–9

Ar dažnai tvarkaisi po namus? Prieš keldamiesi į naują būstą tikriausiai jį kruopščiai išvalome. Tačiau kas nutinka, jeigu paskui apsileidžiame? Kaipmat visur pradeda skraidyti dulkių gumulai. Kad namai būtų švarūs, svarbu nuolat apsitvarkyti. Panašiai būtina vis valyti ir savo mąstyseną. Jau prieš krikštą stengėmės pasikeisti ir atsikratyti „visko, kas teršia mūsų kūną ir dvasią“ (2 Kor 7:1). Tačiau ir toliau privalome, kaip ragino apaštalas Paulius, „ugdytis naują proto nuostatą“ (Ef 4:23). Šio pasaulio nešvarumai mūsų vidų gali greitai užteršti. Kad Jehovos akyse visada išliktume tyri, turime nuolat tyrinėti savo mąstyseną, motyvus ir troškimus. w23.01 8 ¶1–2

Įsivaizduok, kaip visiems buvo įdomu klausytis Jėzaus pamokymų. Jis ištisai cituodavo šventuosius raštus ir visada iš atminties. Per krikštą, kai buvo pateptas šventąja dvasia, Jėzus tikriausiai prisiminė, kaip gyveno ir ko išmoko danguje, būdamas su Tėvu. Ir po krikšto, kai buvo gundomas dykumoje, ir prieš mirtį Jėzus citavo iš hebrajiškųjų Biblijos knygų (Įst 8:3; Ps 31:5; Lk 4:4; 23:46). Per visus trejus su puse savo tarnystės metų jis dažnai skaitė ir aiškino Dievo Žodį viešai (Mt 5:​17, 18, 21, 22, 27, 28; Lk 4:​16–20). Dievo Žodį Jėzus skaitė ir prieš pradėdamas tarnystę. Be abejo, Marija su Juozapu mokydami savo atžalas dažnai cituodavo šventuosius raštus (Įst 6:​6, 7). Ir Jėzus kiekvieną šabą su šeima eidavo į sinagogą (Lk 4:16). Ten jis tikriausiai atidžiai klausydavosi, kai buvo skaitoma iš hebrajiškųjų Biblijos knygų. w23.02 8 ¶1–2

Mylėti Jehovą tikrai yra už ką. Jis – mūsų Kūrėjas, „gyvenimo versmė“, ir iš jo ateina „kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana“ (Ps 36:9; Jok 1:17). Visa, ką turi, yra mūsų dosnaus, mylinčio Dievo dovanos. Nuostabi Jehovos dovana yra išpirka. Kodėl taip sakome? Pagalvok, koks artimas ryšys sieja Jehovą ir jo Sūnų. Jėzus sakė: „Tėvas mane myli“, taip pat: „myliu Tėvą“ (Jn 10:17; 14:31). Jųdviejų draugystė per nesuskaičiuojamą daugybę metų tapo itin stipri (Pat 8:​22, 23, 30). Tad kiek skausmo Jehovai sukėlė jo Sūnaus kančios ir mirtis! Tačiau jis myli žmoniją, taip pat ir tave. Todėl ryžosi paaukoti savo mylimąjį Sūnų, kad galėtum gyventi amžinai (Jn 3:16; Gal 2:20). Kaipgi Dievo nemylėti?! w23.03 4–5 ¶11–13

Neklausykime atsimetėlių. Pergamo bendruomenę Jėzus supeikė už tai, kad toleravo atskalūnų veiklą (Apr 2:​14–16). Tada jis kreipėsi į Tiatyrų krikščionis. Tuos iš jų, kurie nepersiėmė klaidatikysčių, pavadintų „Šėtono gelmėmis“, jis pagyrė ir paragino toliau tvirtai laikytis tiesos (Apr 2:​24–26). O susiviliojusiems atskalūnų idėjomis ir dvasiškai nusilpusiems reikėjo atgailauti. Šiandien mes taip pat turime šalintis visko, kas nesiderina su Jehovos požiūriu. Atskalūnai dedasi dievoti, bet jų darbai tai paneigia (2 Tim 3:5). Privalome būti uolūs Dievo Žodžio tyrinėtojai – tada gebėsime atpažinti ir atmesti visokią netiesą (2 Tim 3:​14–17; Jud 3, 4). Kad Jehovai mūsų tarnyba būtų miela, turime žiūrėti, kaip elgiamės. Jeigu darome ką nors Dievui nepriimtino, privalome kuo skubiau padėtį taisyti (Apr 2:​5, 16; 3:​3, 16). w22.05 4 ¶9, 11