Birželis

Jehovos akyse Jobas buvo doras žmogus. Turėjo didelę laimingą šeimą, taip pat daug turto (Job 1:​1–5). Tačiau vieną dieną jis viską prarado. Pirmiausia neteko visko, ką buvo užgyvenęs (Job 1:​13–17). Paskui žuvo visi dešimt jo vaikų. Sunku net įsivaizduoti, kaip žinia apie tai Jobą sukrėtė ir prislėgė. Širdgėlos apimtas jis persiplėšė drabužį ir susmuko ant žemės (Job 1:​18–20). Tada Šėtonas ėmė varginti Jobą skausminga, bjauria liga (Job 2:​6–8). Jei anksčiau žmonės jį labai gerbė ir ateidavo klausti patarimo, tai dabar pradėjo jo šalintis (Job 31:18). Nuo Jobo nusigręžė visi – ir broliai, ir draugai, ir netgi jo paties tarnai (Job 19:​13, 14, 16). w22.06 21 ¶5–6

Po krikšto mums visiems reikia, kaip ragino apaštalas Paulius, nepaliauti dvasiškai tobulėti (Ef 4:13). Dvasinį brendimą apaštalas sugretino su fiziniu augimu. Aišku, tu myli Jehovą. Tačiau savo meilę ir toliau turi ugdyti. Viena, kaip galima tai daryti, įžvelgiame iš Pauliaus žodžių Filipiečiams 1:9. Anot apaštalo, meilė auga „kartu su geru tiesos supratimu“. Kuo geriau Jehovą pažįstame, tuo labiau žavimės jo asmenybe, darbais ir tuo labiau jį pamilstame. Tada stiprėja ir mūsų troškimas savo elgesiu visada jį džiuginti. Stengiamės perprasti jo valią ir ją vykdyti. w22.08 2–3 ¶3–4

Tai, kas užrašyta Apreiškimo knygoje, skirta ne apskritai visiems žmonėms, o Dievo tarnams. Mes tiesiogiai prisidedame prie to, kad įvyktų Dievo valia ir išsipildytų pranašystės. Apreiškimo žodžiai rodo, kokiu laiku gyvename. Senyvam apaštalui Jonui buvo apreikšta, kas vyks „Viešpaties dieną“ (Apr 1:10). Anuo metu, 96 m. e. m., ši „diena“ buvo dar toli (Mt 25:​14, 19; Lk 19:12). Ji prasidėjo tik 1914-aisiais, kai Jėzus sėdo į dangiškosios Karalystės valdovo sostą. Nuo tada ėmė pildytis Apreiškime nusakyti dalykai. Mes kaip tik ir gyvename „Viešpaties dieną“! (Apr 1:3) w22.05 2 ¶2–3

Žvėris ir netikras pranašas buvo gyvi įmesti į ugnies ežerą su degančia siera. Taigi, visi Dievo priešai bus amžiams sunaikinti. Kuo visa tai reikšminga mums? Privalome būti ištikimi Dievui ir jo Karalystei (Jn 18:36). Mums nevalia kištis į pasaulio politinius reikalus. Tačiau išlikti neutraliems gali būti labai sunku, nes valdžios reikalauja savo pavaldinių besąlygiškai jas remti. Žmonės, kurie tokiam spaudimui pasiduoda, tampa tarsi „paženklinti [žvėries] žyme ant dešinės rankos arba ant kaktos“ (Apr 13:​16, 17). Visų ta žyme paženklintų laukia Jehovos rūstybė, jie negaus amžinojo gyvenimo dovanos (Apr 14:​9, 10; 20:4). Kaip tad svarbu nepasiduoti spaudimui ir tvirtai laikytis visiško neutralumo! w22.05 10–11 ¶12–13

Stenkis lavinti kokį nors įgūdį. Tada galėsi tarnyboje nuveikti dar daugiau. Pavyzdžiui, Betelio kompleksams, taip pat mūsų salėms statyti reikia nemažai savanorių. Daugelis jų statybininko įgūdžių įgijo darbuodamiesi su bendratikiais, jau prityrusiais šioje srityje. Šiandien sambūrių patalpas remontuoja tiek broliai, tiek sesės. Šie darbštūs savanoriai padeda Jehovai, „Amžinybės Karaliui“, ir Jėzui, „Karaliui tų, kurie karaliauja“, įgyvendinti išties didingus užmojus (1 Tim 1:17; 6:15). Savo uoliu darbu mes visi teikiame šlovę Jehovai (Jn 8:54). w22.04 24 ¶7, 11

Karalius Saliamonas buvo pasakiškai turtingas, gyveno prabangiai (1 Kar 10:​7, 14, 15). O Jėzus beveik nieko neturėjo, net namų (Mt 8:20). Tačiau abu į materialines vertybes žiūrėjo teisingai – taip, kaip diktavo Jehovos jiems suteikta išmintis. Saliamonas pripažino, kad už pinigus įsigyjame, kas būtina, o gal ir šį tą daugiau. Tačiau karalius priėjo prie išvados, kad yra kur kas svarbesnių dalykų. Pavyzdžiui, jis rašė: „Verčiau turėti gerą vardą negu daug turto“ (Pat 22:1). Saliamonas taip pat pastebėjo, kad godūs žmonės nebūna laimingi, jiems niekad negana (Mok 5:​10, 12). Ir jis rašė, kad neprotinga sudėti viltis į turtus, nes juos galime greitai prarasti (Pat 23:​4, 5). w22.05 21 ¶4–5

Dėkinga širdimi apmąstydami, kaip Jehova mus šiandien laimina, su juo dar labiau suartėjame. O kai apgalvojame, kiek gera laukia ateityje, stiprėja mūsų troškimas tarnauti jam amžinai. Visa tai padeda išsaugoti vidinį džiaugsmą. Jau netrukus Jehova pakils ginti savo tarnų ir įvykdys nuosprendį šiam pasauliui. Jis yra „teisingumo Dievas“ ir neleis Šėtonui viešpatauti nė akimirkos ilgiau nei teisingumas reikalauja (Iz 25:9). Kaip ir Jehova, mes kantriai tos dienos laukiame. Tad ir toliau stiprinkime ryšį su savo Dievu. Bendraukime su juo maldoje, studijuokime, taikykime jo Žodžio principus gyvenime ir mąstykime apie visa, kuo jis mus laimina. Jei taip darysime, Jehova padės ištverti sunkumus ir tarnauti jam su džiaugsmu. w22.11 13 ¶18–19

Timotiejaus krikšto diena jo mamai Eunikei, be abejo, įsiminė visam gyvenimui (Pat 23:25). Jos pastangos nenuėjo veltui – sūnus pamilo Jehovą ir Jėzų Kristų! Timotiejaus tėvai buvo skirtingo tikėjimo ir tautybių. Tėvas – graikas, o mama – žydė (Apd 16:1). Tikriausiai jis buvo paauglys, kai Eunikė ir Loidė, Timotiejaus močiutė, tapo krikščionėmis. Tačiau šeimos galva liko prie savo įsitikinimų. Be abejo, Eunikei labai rūpėjo, kuriuo keliu pasuks Timotiejus. Kaip ir Eunikė, visos krikščionės myli savo vaikus. Didžiausias jų troškimas – padėti atžaloms kuo artimiau pažinti Jehovą ir su juo susidraugauti. Dievas tokias pastangas labai vertina ir visokeriopai tas moteris palaiko (Pat 1:​8, 9). Todėl daugelis mūsų sesių sėkmingai padeda savo vaikams pasirinkti tiesos kelią. w22.04 16 ¶1–3

Netrukus Jehova įkvėps žemės valdovų širdyse norą „įvykdyti jo sumanymą“. Anie „dešimt karalių“ puls klaidingas religijas ir jas sunaikins (Apr 17:​1, 2, 12, 16). O iš kur žinome, kad „Didžiosios Babelės“ galas jau labai arti? Prisiminkime, kad senovės Babiloną nuo priešų puolimo saugojo ne tik storos sienos, bet ir sraunūs Eufrato upės vandenys. O Apreiškimo knygoje „Didžiosios Babelės“ rėmėjai – „gentys, minios, tautos“ – kaip tik ir prilyginami vandenims (Apr 17:15). Taip pat išpranašauta, kad tie vandenys išdžius, kitaip tariant, „Didžioji Babelė“ neteks gausybės savo narių (Apr 16:12). Taip šiandien ir vyksta. Nemažai žmonių, pasipiktinę klaidingų religijų melagystėmis, jas palieka. w22.07 5–6 ¶14–15

Atleisti skatina dėkingumas Jehovai. Kartą Jėzus prilygino Jehovą šeimininkui, kuris dovanojo vienam savo vergui didžiulę, tiesiog neišmokamą skolą. Tačiau tas vergas paskui neparodė pagailos savo tarnybos draugui, neturėjusiam iš ko grąžinti daug menkesnės sumos (Mt 18:​23–35). Ko Jėzus norėjo pamokyti? Jeigu išties esame dėkingi Jehovai už jo gailestingumą, patys turime būti kitiems gailestingi ir atleisti (Ps 103:9). Prieš daugelį metų viename Sargybos bokšto numeryje buvo pasakyta: „Kad ir kiek kartų atleidome artimui, tai visada bus daug mažiau nei Dievas mums atleido dėl Kristaus aukos.“ Jeigu esame atlaidūs kitiems, Jehova bus atlaidus mums. Gailestingi žmonės susilaukia Jehovos gailestingumo (Mt 5:7). Jėzus tai pabrėžė, kai mokė savo sekėjus melstis (Mt 6:​14, 15). w22.06 10 ¶8–9

Jėzus, išpranašautasis moters palikuonis, visu kuo panėšėjo į savo dangiškąjį Tėvą, tad skaitydami apie jo gyvenimą žemėje perprantame Jehovos asmenybę ir jį pamilstame (Jn 14:9). Klausydami bendruomenės vadovo Jėzaus ir laikydamiesi jo mokymų sėkmingai žengiame krikščioniško gyvenimo keliu ir pelnome Jehovos malonę. O kokia didi dovana yra Jėzaus tobulos gyvybės auka! Apaštalas Jonas rašė, kad jo „kraujas nuvalo visas mūsų nuodėmes“ (1 Jn 1:7). Dabar Jėzus yra šlovingas, nemirtingas Karalius ir netrukus sutrins gyvatei galvą (Pr 3:15). Koks palengvėjimas laukia žmonijos! Tad būkime ištvermingi ir nesiduokime piktojo išgąsdinami. Dėkime viltis į savo Dievą – atėjus metui jis palaimins „visas žemės tautas“. w22.07 18 ¶13; 19 ¶19

Nusistatęs tikslą, būk lankstus, juk kartais susiklosto netikėtos aplinkybės. Panašiai sykį nutiko apaštalui Pauliui. Jis kurį laiką darbavosi Tesalonikoje ir padėjo įkurti krikščionių bendruomenę. Tačiau dėl aršaus žydų priešiškumo apaštalui teko išvykti (Apd 17:​1–5, 10). Pasilikti jis negalėjo, nes bendratikiams būtų kilęs didelis pavojus. Vis dėlto jis nepaliko tesalonikiečių be pagalbos – rūpintis jų dvasinėmis reikmėmis netrukus atsiuntė Timotiejų (1 Tes 3:​1, 2). Įsivaizduok, kaip Tesalonikos krikščionys džiaugėsi. Iš to, kas Pauliui nutiko Tesalonikoje, gali nemažai pasimokyti. Galbūt labai norėtum išmėginti jėgas tam tikroje tarnybos srityje, tačiau aplinkybės to tiesiog neleidžia (Mok 9:11). Stenkis situaciją įvertinti objektyviai ir susitelk į kitą tikslą – tokį, kurį pasiekti tau įmanoma. w22.04 25–26 ¶14–15

Biblijoje pažadėta nuostabi ateitis, taip pat yra daug minčių, guodžiančių sunkiu metu. Pavyzdžiui, sakoma, kad niekas – net nuožmiausi mėginimai – „negalės atskirti mūsų nuo Dievo meilės“ (Rom 8:​38, 39). Jehova yra „arti visų, kurie jo šaukiasi“ (Ps 145:18). Jeigu savo Kūrėju kliaujamės, mūsų nepalauš jokie sunkumai ir net kentėjimuose turėsime kuo džiaugtis (1 Kor 10:13; Jok 1:2). Taip pat Dievo Žodis primena, kad išbandymai trunka trumpai, palyginus su būsimu amžinu gyvenimu (2 Kor 4:​16–18). Galiausiai Jehova pažadėjo, kad atėjus metui pašalins visus vargų ir nelaimių kaltininkus – ir patį Šėtoną, ir tuos, kas eina nedorybės keliais (Ps 37:10). O kokios Biblijos eilutės įkvepia drąsos tau? w22.08 11 ¶11

Kartais gal baiminiesi, kad nesugebėsi laikytis Jehovos teisingumo normų metų metais? Dievas žada, kad klusnaus žmogaus „teisumas banguos kaip jūra“ (Iz 48:18). Įsivaizduok, stovi jūros krante ir stebi, kaip bangos viena paskui kitą ritasi į krantą. Nejau imsi nerimauti, kad vieną dieną bangavimas tiesiog paliaus? Aišku, ne. Taip bus visada. Ko reikia, kad tavo teisumas irgi būtų tarsi jūros bangos? Kai tenka dėl ko nors apsispręsti, pasvarstyk, ko iš tavęs tikisi Jehova. Tada taip ir daryk. Galbūt reikės įveikti ne vieną didelę kliūtį, bet tavo dangiškasis Tėvas padės tau išlikti tvirtam ir kiekvieną dieną nugyventi jo šlovei (Iz 40:​29–31). w22.08 30 ¶15–17

Tūkstantmečio pabaigoje Šėtonas bus išleistas ir mėgins tobulus žemės gyventojus išvesti iš teisingo kelio. Per tą išbandymą kiekvienas turės galimybę parodyti, ar išties gerbia Dievo vardą ir remia jo valdymą (Apr 20:​8–10). Kad žmogus būtų visam laikui įrašytas į gyvenimo knygą, jis turės tvirtai palaikyti Jehovos pusę ir nepasiduoti Šėtono spaudimui. Kai kurie (kiek jų bus, nežinome) pasielgs kaip Adomas su Ieva – išsižadės Jehovos. Kas tokių žmonių laukia? Apreiškimo 20:15 atsakoma: „Kas nebuvo įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą.“ Maištininkai amžiams pražus. Tačiau diduma žmonių galutinį išbandymą sėkmingai atlaikys. w22.09 23–24 ¶15–16

Apaštalo Pauliaus laikais bendruomenėje kai kurie žydai tvirtino, kad krikščionimis tapę kitataučiai turi apsipjaustyti. Tikriausiai jie bijojo užsitraukti savo tautiečių rūstybę (Gal 6:12). Nors Paulius su tokiu tvirtinimu griežtai nesutiko, savo požiūrio niekam neprimetė. Jis buvo nuolankus ir šį klausimą pateikė svarstyti Jeruzalės apaštalams ir vyresniesiems (Apd 15:2). Tai padėjo krikščionių bendruomenėje išsaugoti malonią, taikingą dvasią (Apd 15:​30, 31). Jeigu kokiu nors svarbiu klausimu mūsų nuomonės išsiskirtų, galime kreiptis patarimo į bendruomenės vadovus. Vertingų Biblija grįstų pamokymų yra ir mūsų organizacijos leidiniuose. Jei taikysime juos, užuot piršę kitam savo požiūrį, prisidėsime prie bendruomenės vienybės. w22.08 22–23 ¶8–9

Kartais norisi bičiuliui išsipasakoti jautriu klausimu. Išlieti savo giliausius jausmus gali būti išties nelengva, tad kaip baisiai pasijaustume, jeigu jis visa tai atskleistų kitiems. Tikras draugas geba saugoti paslaptį. Jam galime išsikalbėti nebijodami, kad tai išeis aikštėn. Vyresnieji bendratikiams yra tarsi „užuovėja, pastogė pasislėpti nuo liūties“ (Iz 32:2). Mes nė kiek neabejojame, kad šie broliai neviešins mūsų patikėtos konfidencialios informacijos. Ir patys jų nespaudžiame atskleisti to, kas turi likti paslaptyje. Esame dėkingi ir vyresniųjų žmonoms, kad nesistengia išgauti informacijos iš savo vyro. Dėl to joms tik lengviau – nereikia sukti galvos apie dalykus, kurie jų neliečia. w22.09 11 ¶10–11

Jehova per didįjį suspaudimą išgelbės savo ištikimus tarnus (Mt 24:21; Dan 12:1). Kai tautų koalicija, pavadinta Gogu iš Magogo žemės, nuožmiai puls Jehovos tautą, jis pakils savųjų ginti. Net jeigu prieš mus susivienytų visos 193 Jungtinių Tautų narės, jos nė iš tolo neprilygs Aukščiausiajam ir jo dangiškosioms pajėgoms. Jehova pažadėjo: „Aš apreikšiu savo didybę ir šventumą daugelio tautų akyse. Tada jos žinos, kad aš esu Jehova“ (Ez 38:​14–16, 23). Gogui pradėjus puolimą, Jehova stos su juo į kovą ir kils Armagedono karas. Dievas sutriuškins „visos žemės karalius“ (Apr 16:​14, 16; 19:​19–21). Tada išsipildys šie Biblijos žodžiai: „Tik dorieji gyvens žemėje, tik tie, kurie be priekaišto, joje pasiliks“ (Pat 2:21). w22.10 17 ¶16–17

Širdžių skaityti negalime, tik „Jehova ištiria paskatas“ (Pat 16:2). Jis myli visokios kilmės ir kultūros žmones. Ir mus, savo tarnus, ragina: „Plačiai atverkite savo širdis“ (2 Kor 6:13). Užuot savo dvasinės šeimos narius teisę, visus juos turime mylėti. Nevalia teisti ir kito tikėjimo žmonių. Net apie žmogų, kurį gerai pažįsti, pavyzdžiui, apie savo giminaitį, nedera galvoti: „Šitas tai jau niekada nepriims tiesos.“ Juk taip daryti būtų tas pats, kas pūstis prieš kitą. Šiandien Dievas „visur skelbia, kad visi žmonės turi atgailauti“ (Apd 17:30). Nepamirškime: Jehovai nėmaž nepatinka tie, kas save iškelia. Tad ir toliau visa širdimi branginkime teisumą. Taip išsaugosime džiaugsmą, pelnysime gerą vardą ir savo pavyzdžiu įkvėpsime daugelį stengtis labiau suartėti su Dievu. w22.08 31 ¶20–22

Dirbdami evangelizacijos darbą sutinkame priešiškų žmonių. Ateityje jų tikriausiai bus dar daugiau (Dan 11:44; 2 Tim 3:12; Apr 16:21). Tačiau Jehova mums padės. Iš kur tai žinome? Jis visada ateina savo tarnams į pagalbą, todėl jie sėkmingai atlieka net pačias sunkiausias užduotis. Prisiminkime, pavyzdžiui, kaip ėjosi pranašui Ezechieliui. Jam buvo pavestas nelengvas darbas – perduoti Dievo žodžius žydams, ištremtiems į Babiloniją. Kokie buvo tie žmonės, kuriems Ezechielis turėjo skelbti žinią nuo Jehovos? Pats Dievas pranašą perspėjo, kad jie yra įžūlūs, jų „širdys užkietėjusios“ ir kad tai „maištingi namai“. Jų žodžiai aštrūs lyg erškėčių dygliai, nuodingi it skorpionų geluonys. Tačiau Ezechielį Jehova padrąsino: „Nesibaimink jų žodžių, nedrebėk išvydęs jų veidus“ (Ez 2:​3–6). Ir pranašas jam skirtą užduotį sėkmingai įvykdė, nes jį rėmė pats Jehova. Dievas (1) paskyrė jį savo atstovu, (2) palaikė šventąja dvasia ir (3) stiprino savo žodžiu. w22.11 2 ¶1–2

Kodėl esame tikri, kad mums įmanoma gyventi amžinai? Todėl, kad žmogui, skirtingai nei gyvūnams, tokia unikali galimybė buvo suteikta nuo pat pradžių. Be to, troškimas gyventi žmogui įgimtas. Biblijoje sakoma, kad Jehova „amžinybę įdiegė žmonėms į širdį“ (Mok 3:11). Todėl mirtį laikome priešu (1 Kor 15:26). Jeigu sunkiai susergame, argi su tuo tiesiog susitaikome ir nieko nesiimame? Ne. Skubame pas gydytojus ir vartojame jų išrašytus vaistus. Darome, kas įmanoma, kad tik pagytume. O kai netenkame brangaus žmogaus – jauno ar seno, – argi nepatiriame stipraus emocinio skausmo? (Jn 11:​32, 33) Kūrėjas mus myli, tad tikrai nebūtų įdiegęs noro gyventi amžinai, jeigu patenkinti jo neketino. w22.12 3 ¶5; 4 ¶7

Daugelis mūsų bendratikių yra slegiami kokios ligos, baimės ar vienišumo jausmo. Stenkis su jais palaikyti glaudžius ryšius. Tiesa, dėl infekcijos plitimo kartais tenka laikytis fizinio atstumo. Gal net negalime su bičiuliais susitikti. Panašiai apaštalas Jonas ilgėjosi savo draugo Gajaus, norėjo pasimatyti su juo akis į akį (3 Jn 13, 14). Kadangi kurį laiką tai buvo neįmanoma, jis parašė Gajui laišką. Tad jeigu ir tu negali aplankyti draugų, palaikyk su jais ryšį kitais būdais. Bendrystė su broliais ir sesėmis padės jaustis saugiau ir ramiau. O jeigu apima itin didelė įtampa, pasikalbėk su vyresniaisiais ir įsiklausyk į jų padrąsinamus žodžius (Iz 32:​1, 2). w22.12 17–18 ¶6–7

Vienoje psalmėje užsimenama, kad kurį laiką Juozapo kojos buvo supančiotos ir kaklas įtvertas „į geležį“ (Ps 105:​17, 18). Jo situacija, regis, nebegalėjo būti blogesnė. Negana to, kad teko vergauti, dar ir kalėjime atsidūrė. Ar tau yra buvę panašiai? Kad ir kiek meldeisi, situacija darėsi vis blogesnė? Taip gali nutikti. Šiame Šėtono valdomame pasaulyje mus ištinka įvairūs išbandymai, Jehova nuo jų neapsaugo (1 Jn 5:19). Tačiau gali neabejoti: jis gerai žino, ką tau tenka patirti, ir tavimi rūpinasi (Mt 10:​29–31; 1 Pt 5:​6, 7). Juk pats yra pažadėjęs: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu“ (Hbr 13:5). Dievas gali padėti tau ištverti net sunkiausią mėginimą. w23.01 16 ¶7–8

Biblija ne kartą patikina, kad Dievas mūsų nepalieka net jei suklystame. Izraelitai Jehovai nusidėjo ne sykį. Tačiau jeigu nuoširdžiai atgailaudavo, Dievas jiems atleisdavo. Pirmojo amžiaus krikščionys irgi patyrė tokią Jehovos meilę. Apie vieną vyrą, kuris elgėsi amoraliai, bet vėliau pasitaisė ir atgailavo, apaštalas Paulius bendratikiams rašė: „Dabar mielai jam atleiskite ir jį paguoskite“ (2 Kor 2:​6, 7; 1 Kor 5:​1–5). Kaip gera žinoti, kad Jehova neatstumia savo tarnų, kai šie nusideda! Jis stengiasi juos pataisyti ir kviečia atgal į savo glėbį. Jei dėl savo nuodėmių atgailaujame, Dievas yra mums gailestingas (Jok 4:​8–10). Biblijoje atsiskleidžia Jehovos išmintis, jo teisingumas ir meilė. Jis davė mums šią knygą, kad galėtume jį pažinti ir tapti jo draugais. w23.02 7 ¶16–17

Mums išties svarbu įžvelgti, kaip pildosi Biblijos pranašystės. Štai Jėzus išvardijo daugelį dalykų, iš kurių suprantame, kad Šėtono viešpatavimui jau ateina galas (Mt 24:​3–14). Apaštalas Petras irgi skatino bendratikius gilintis į Dievo pranašiškus žodžius, kad jų tikėjimas liktų stiprus (2 Pt 1:​20, 21). Jis atkreipia dėmesį į pagrindinę priežastį, kodėl mus domina Biblijos pranašysčių pildymasis. Jis ragina nuolat turėti omenyje „būsimąją Jehovos dieną“ (2 Pt 3:​11–13). Ar tai reiškia išsiaiškinti „dieną ir valandą“, kada prasidės Armagedonas? Ne. Tiesiog svarbu atminti, kad laiko liko nedaug, nes tai rimta paskata „šventai elgtis ir dievotai gyventi“ (Mt 24:36; Lk 12:40). Mes doru elgesiu ir uolia tarnyba privalome įrodyti, kad nuoširdžiai mylime Jehovą. Jėzaus žodžiais sakant, turime žiūrėti savęs. w23.02 16 ¶4, 6

Kad galėtų džiaugtis gyvenimu žemėje, „kitoms avims“ keliami tam tikri reikalavimai. Turime parodyti, kad mylime Kristų, o savo meilę jam galime išreikšti įvairiai. Viena – talkindami jo pateptiesiems broliams. Jėzus net pasakė, kad pagal tai visi žmonės bus teisiami (Mt 25:​31–40). Tad padėkime jiems dirbti evangelizacijos darbą (Mt 28:​18–20). Be to, jau dabar turime tapti tokiais žmonėmis, kokie ateityje gyvens rojuje. Stenkimės visada kalbėti tiesą, būti sąžiningi ir laikytis gerų įpročių. Taip pat privalome likti ištikimi Jehovai, savo sutuoktiniui ir bendratikiams. Kuo labiau prisiderinsime prie Dievo nustatytų normų šiandien, gyvendami nedorame pasaulyje, tuo lengviau bus jų laikytis rojuje. Be to, ateičiai ruoštis galime ir ugdydamiesi įvairius naudingus įgūdžius. w22.12 11–12 ¶14–16

Jėzų mylime dėl to, kad jis yra mūsų Karalius. Jis yra nuostabus Dievo Karalystės valdovas, išmokytas paties Jehovos (Iz 50:​4, 5). Be to, Jėzus iš meilės dėl mūsų didžiai aukojosi (Jn 13:1). Jėzus išties nusipelno mūsų meilės. Jis paaiškino, kad tie, kas jį myli, laikosi jo įsakymų (Jn 14:15). Tokius žmones jis pripažįsta savo draugais (Jn 15:​14, 15). Kokia garbė būti Jehovos Sūnaus draugu! Tiek savo nuolankumu, tiek kitomis savybėmis Jėzus tobulai atspindi savo Tėvo asmenybę. Jis maitino alkanus, guodė nusiminusius, gydė sergančius (Mt 14:​14–21). Šiandien jis puikiai vadovauja savo bendruomenei (Mt 23:10). O kiek daug gero šis Dievo Karalystės Valdovas nuveiks ateityje! Kaip gali parodyti, kad Jėzų myli? Sekdamas jo pėdomis. Vienas būtinas žingsnis – pasiaukoti Jehovai ir pasikrikštyti. w23.03 4 ¶8, 10

Visa, kas danguje, žemėje ir jūroje, liudija apie Dievo nepaprastą asmenybę (Ps 104:​24, 25). Pagalvok, kaip nuostabiai esame sukurti mes patys. Jehova įdiegė mums grožio pajautimą ir apdovanojo penkiais pojūčiais – regos, klausos, lytėjimo, skonio ir uoslės. Stebėdami Jehovos kūriniją galime pažinti daugelį jo savybių (Rom 1:20). Pavyzdžiui, matydami gyvosios gamtos sudėtingumą, argi nesižavime Dievo išmintimi? Arba pagalvok, kiek įvairaus maisto turime. Tai akivaizdus įrodymas, kad Kūrėjas mus labai myli. Stebėdami Jehovos rankų darbus geriau jį pažįstame ir dar labiau trokštame prie jo glaustis. w23.03 16 ¶4–5

Pasaulis kuo toliau, tuo labiau genda, tad mūsų pasitikėjimas tiesa gali būti stipriai išmėgintas. Žmonės bando mus įtikinėti, esą Biblijoje rašoma netiesa ir jokiõs Dievo organizacijos žemėje nėra. Kad jie tavęs nepalaužtų, vis stiprink savo tikėjimą Jehovos Žodžiu. Būk „pasiryžęs [Dievo] nuostatų laikytis visados, iki pat galo“ (Ps 119:112). Drąsiai skelbk Biblijos tiesą ir ragink žmones ja vadovautis (Ps 119:46). Tada net sunkiausius išbandymus ir persekiojimus gebėsi ištverti „kantriai ir su džiaugsmu“ (Kol 1:11; Ps 119:​143, 157). Žinodami tiesą esame ramūs, galime susitelkti į prasmingą veiklą ir gyventi dorai. Taip pat išsaugome viltį sulaukti nuostabios ateities, kai įsiviešpataus Dievo Karalystė. w23.01 7 ¶16–17

Vakarą prieš mirtį Jėzus ilgai meldėsi už savo mokinius. „Prašau, kad sergėtum juos nuo piktojo“, – kalbėjo jis dangiškajam Tėvui (Jn 17:15). Jėzus taip apaštalus mylėjo, kad jų gerove rūpinosi net artėjant didžiausiam gyvenimo išbandymui. Kaip ir Jėzus, mes rūpinamės ne vien savimi. Meldžiamės ir už bendratikius. Iš to Jehova mato, kad klausome Jėzaus priesako mylėti vienas kitą. Mūsų maldos už tikėjimo brolius ir seses tikrai neliks be atsako. Dievo Žodyje parašyta, kad „teisiojo maldavimas turi didelę galią“ (Jok 5:16). Melskimės už savo bendratikius, nes jie patiria nelengvų išmėginimų. w22.07 23 ¶13–15