Gegužė

Apaštalas Jonas regėjo „milžinišką minią“. Kitaip nei pateptųjų Jėzaus sekėjų, šių žmonių nebuvo įmanoma suskaičiuoti. Kas dar apie juos pasakyta? Jonas rašo: „Čia tie, kurie pergyveno didįjį suspaudimą. Jie išplovė savo rūbus ir išbalino juos Avinėlio krauju“ (Apr 7:14). Suspaudimui pasibaigus, Dievas šiuos savo tarnus laimins didžia gerove (Ps 37:​9–11, 27–29; Pat 2:​21, 22; Apr 7:​16, 17). Ar regi save tarp tų, apie kuriuos rašoma Apreiškimo knygos 7 skyriuje? Be abejo, regi. Esi tvirtai įsitikinęs, kad visų Kristaus sekėjų – tiek pateptųjų jo brolių, tiek kitų krikščionių – laukia nuostabi ateitis. Tikrai niekada nesigailėsi, kad apsisprendei stoti į Jehovos pusę. w22.05 16 ¶6–7

Kai tau reikėjo apsispręsti dėl ko nors labai svarbaus, tikriausiai meldei Dievą išminties (Jok 1:5). Karalius Saliamonas rašė: „Išmintis – visų svarbiausia“ (Pat 4:7). Aišku, jis kalbėjo ne apie šiaip kokią, o apie Jehovos teikiamą išmintį. Bet ar Dievas teikia tokios išminties, kuri padėtų kovoti su nūdienos problemomis? Tikrai teikia. Tikrų išminties grynuolių galime rasti tyrinėdami karaliaus Saliamono ir Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus pamokymus. Biblijoje pasakojama, kad Dievas Saliamoną apdovanojo „nepaprasta išmintimi ir įžvalga“ (1 Kar 4:29). Tačiau žmogaus išmintingesnio už Jėzų niekada nebuvo (Mt 12:42). Apie Jėzų pranašas rašė: „Jį gaubs Jehovos dvasia – dvasia išminties ir supratimo (Iz 11:2). w22.05 20 ¶1–2

Amžius – ne kliūtis siekti dvasinių tikslų. Štai 75-erių Beverli ligota, jai sunku vaikščioti. Tačiau sesė labai norėjo prisidėti prie Minėjimo kampanijos. Taigi, užsibrėžė konkrečius tikslus ir juos sėkmingai pasiekė. Tai suteikė daug džiaugsmo jai pačiai, taip pat uždegė entuziazmu kitus skelbėjus. Nors pagyvenusių brolių ir sesių galimybės ribotos, Jehova jų pastangas labai vertina (Ps 71:17). Taigi, siek realistiškų tikslų, pavyzdžiui, ugdykis Jehovai mielas savybes ir lavink įgūdžius, leidžiančius daugiau nuveikti dėl Dievo ir bendruomenės. Taip pat stenkis padėti broliams ir sesėms. Kaip ir Timotiejus, „mąstyk apie šiuos dalykus, atsidėk jiems, kad tavo pažanga visiems būtų akivaizdi“ (1 Tim 4:15). w22.04 27 ¶18–19

O kaip, jeigu kuris nors iš vaikų pareiškia, kad nenori tarnauti Jehovai? Nemanykite, kad tai jūsų kaltė. Dievas visiems – taip pat ir jūsų vaikams – suteikė laisvę patiems apsispręsti, tarnaus jam ar ne. Nepraraskite vilties, kad vieną dieną jūsų sūnus ar dukra sugrįš. Atminkite, ką Jėzus sakė apie sūnų paklydėlį (Lk 15:​11–19, 22–24). Jaunuolis paliko teisingą taką, tačiau galiausiai susiprotėjo. Tėvai, jums tenka garbinga pareiga ugdyti naują Jehovos tarnų kartą (Ps 78:​4–6). Esate verti pagyrimo, kad žiūrite į šią užduotį labai atsakingai ir stengiatės skiepyti vaikų širdyse meilę Jehovai, drausminti juos ir protinti. Mūsų dangiškasis Tėvas jumis labai džiaugiasi (Ef 6:4). w22.05 30–31 ¶16–18

Jeigu visi stengiamės tarnauti Jehovai pagal išgales, padedame palaikyti tarpusavio santarvę ir vienybę. Taip buvo ir pirmojo amžiaus bendruomenėje. Krikščionys turėjo įvairių dovanų ir skirtingų užduočių (1 Kor 12:​4, 7–11). Tačiau dėl to nepradėjo konkuruoti ar skaldytis. Dievo malonės dovanas jie panaudojo, „kad [...] tarnautų kitiems ir ugdytų Kristaus kūną“. Apaštalas Paulius laiške Efezo krikščionims rašė: „Kiekvienam nariui veikiant tinkamai, kūnas auga ir meilės skatinamas save ugdo“ (Ef 4:​1–3, 11, 12). Todėl bendruomenėje vyravo taika ir darna, panašiai kaip ir šiandien. Tad niekada nesilygink su kitais. Geriau lygiuokis į Jėzų ir stenkis ugdytis tokias pat kaip jo savybes. Neabejok: Dievas „nėra neteisingas, jis nepamirš [tavo] darbų ir meilės“ (Hbr 6:10). Jam brangu visa, ką darai dėl jo švento vardo. w22.04 14 ¶15–16

Kaip gerai, kad Jehova pats sprendžia, kam atleisti nuodėmes, o kam – ne! O kaip tada, jei dėl kito asmens prasižengimo stipriai nukenčiame? Nuoskauda gali būti tokia didelė, kad kartėlis ilgai neatlėgsta. Galbūt tas žmogus nuoširdžiai gailisi ir prašo dovanoti? O jeigu ne? Kad ir kaip būtų nelengva, stenkimės atleisti – nelaikyti savyje pagiežos nei pykčio. 1994 m. rugsėjo 15 d. Sargybos bokšto numeryje buvo paaiškinta: „Atleisti nusidėjėliui nereiškia žiūrėti į nuodėmę pro pirštus. Krikščioniui tai reiškia palikti viską Jehovos rankose. Jis yra Aukščiausiasis Teisėjas ir atėjus metui įvykdys teisingumą.“ w22.06 9 ¶6–7

Apreiškimo knygoje buvo išpranašauta, kad mūsų dienomis Dievas surinks daugybę žmonių į savo bendruomenę. Šiandien taip ir vyksta. Prie Jehovos telkiasi „milžiniška minia žmonių iš visų tautų, giminių, genčių ir kalbų“ (Apr 7:​9, 10). Nors yra kilę iš skirtingų kraštų ir kultūrų, jie – tarsi viena šeima (Ps 133:1; Jn 10:16). Apie viltingus Dievo pažadus jie pasirengę papasakoti kiekvienam (Mt 28:​19, 20; Apr 14:​6, 7; 22:17). Tu, be abejo, irgi noriai tai darai, nes labai brangini Dievo pažadėtos ateities viltį. Šėtonas norėtų tą viltį iš tavęs pagrobti. Jis stengiasi visus įtikinti, kad Jehovos pažadai nueis perniek. Jeigu tokiais melais susiklaidintum, netektum drąsos ir galbūt net nustotum tarnauti Jehovai. w22.06 20–21 ¶2–3

Jėzus įspėjo, kad būsime persekiojami (Jn 15:20). Tačiau žinome, kad netrukus stos nauji laikai ir visos audros nurims. Žvilgsnį esame sutelkę į Dievo pažadėtą atlygį ir tai mus palaiko. Jėzus žinojo, kad jo laukia kančios ir mirtis. Tačiau jis niekada neprarado vidinės ramybės, nes vylėsi savo dangiškuoju Tėvu. Apie tai aiškiai liudija psalmės žodžiai, kuriuos apaštalas Petras persakė 33 m. e. m. Penkiasdešimtinių dieną: „Aš gyvensiu viltimi, nes tu manęs kape nepaliksi ir neleisi savo ištikimajam supūti. Tu [...] savo artumu pripildysi mane džiaugsmo“ (Apd 2:​25–28; Ps 16:​8–11). Jėzus nė kiek neabejojo, kad Jehova jį prikels ir paims atgal į dangų (Hbr 12:​2, 3). w22.10 24–25 ¶4–5

Kartą apaštalai Jokūbas ir Jonas įkalbėjo savo motiną paprašyti Jėzaus, kad dangaus Karalystėje jiedviem skirtų garbingiausias vietas (Mt 20:​20, 21). Toks noras buvo aiškiai padiktuotas išdidumo ir ambicingumo (Pat 16:18). Tačiau tąkart pasireiškė ir kitų mokinių trūkumai. Atkreipk dėmesį, kaip jie reagavo: „Tai išgirdę kiti dešimt tais dviem broliais pasipiktino“ (Mt 20:24). Matyt, apaštalai kaip reikiant apsižodžiavo su Jokūbu ir Jonu. Ką toje situacijoje darė Jėzus? Jis nesusierzino ir nesakė, kad eis ieškoti kitų mokinių – nuolankesnių ir nuoširdžiai vienas kitą mylinčių. Jis kantriai tuos vyrus pamokė, padėjo suprasti savo klaidą (Mt 20:​25–28). Jėzus su apaštalais ir toliau elgėsi maloniai. w23.03 28–29 ¶10–13

Kiek daug tu jau pasiekei! Stropiai tyrinėjai Bibliją, gal net keletą metų. Įsitikinai, kad tai Dievo Žodis. Svarbiausia, pažinai šios knygos Autorių, jį pamilai, todėl nusprendei tapti jo tarnu ir pasikrikštyti. Tu tikras šaunuolis! Tikriausiai jau ir iki krikšto patyrei įvairių tikėjimo išmėginimų. Tačiau augant dvasiškai bus naujų išbandymų, nes Šėtonas nori užgesinti tavo meilę Jehovai ir nuo jo atitraukti (Ef 4:14). Turėsi gerokai pasistengti, kad taip nenutiktų. Ko reikia, kad savo ištikimybės Jehovai įžadą sėkmingai tesėtum? Būtina toliau veržtis į brandumą (Hbr 6:1). w22.08 2 ¶1–2

Kiekvienas šeimos narys turi mokėti saugoti savo šeimos paslaptis. Tarkim, vienas iš sutuoktinių turi kokį nors kuriozišką įprotį. Argi antroji pusė apie jį pasakotų kitiems ir taip sutuoktinį glumintų? Aišku, kad ne! Juos vienija meilė, todėl abu saugojasi vienas kitą skaudinti (Ef 5:33). Paaugliai irgi nusipelno pagarbos. Tad tėvams nedera niekam pasakoti apie savo vaikų klaidas. Dėl to jie pasijaustų žeminami (Kol 3:21). O ir vaikams reikia mokytis valdyti liežuvį. Jie neturėtų išplepėti to, ko namiškiai nenori kitiems pasakoti. Jeigu visi šeimoje geba paslaptį saugoti, jų tarpusavio ryšys stiprėja. w22.09 10 ¶9

Dievas prabilo į Jobą ir priminė apie savo neprilygstamą išmintį, taip pat patikino, kad rūpinasi visais savo kūriniais, pavyzdžiui, daugybe nuostabių gyvūnų (Job 38:​1, 2; 39:​9, 13, 19, 27; 40:15; 41:​1, 2). Be to, Jehova įkvėpė jaunuolį vardu Elihuvas pastiprinti Jobą ir paguosti. Šis Jobą užtikrino, kad Dievas savo tarnams už ištvermę visada atlygina. Sykiu jis draugiškai Jobą pataisė ir paskatino jį matyti ne vien savo bėdas, bet žvelgti plačiau – pamąstyti apie visatos Kūrėjo Jehovos didybę ir darbus. Galiausiai Jehova pasakė, kad išklausys Jobo maldą už tris bičiulius, prikalbėjusius visokios netiesos (Job 42:​8–10). O kaip Jehova palaiko mus, kai patiriame didelių išbandymų? Kitaip nei Jobas, Jehovos žodžius šiandien girdime ne tiesiogiai, o iš Biblijos puslapių (Rom 15:4). w22.08 11 ¶10–11

Romos krikščionių bendruomenę sudarė tiek žydai, tiek kitataučiai. Kai Mozės Įstatymas nustojo galios, jo draudimai vartoti tam tikrus maisto produktus nebegaliojo (Mk 7:19). Nuo tada kai kurie žydų kilmės krikščionys įtraukė juos į savo mitybą. Tačiau kiti jų tautiečiai nemanė, kad gali tai daryti. Bendruomenė šiuo klausimu pasidalijo. Apaštalas Paulius priminė, kaip svarbu sergėti tarpusavio vienybę. Jis padėjo broliams ir sesėms įžvelgti, kokį pavojų tokie nesutarimai kelia (Rom 14:​19, 20). Paulius ir pats buvo pasirengęs aukotis, kad tik nieko nepapiktintų (1 Kor 9:​19–22). Žiūrėdami bendruomenės gerovės ir santaikos turime vengti polinkio ginčytis dėl asmeninio skonio dalykų. w22.08 22 ¶7

Teisingai gyventi nėra lengva. Tačiau Jehova kantriai padės ir mūsų pažanga ilgainiui darysis vis akivaizdesnė (Ps 84:​5, 7). Elgtis teisiai nėra jokia našta (1 Jn 5:3). Priešingai, teisumas mus kasdien saugo. Prisimink, ką apaštalas Paulius įtraukė į dvasinės krikščionio ginkluotės sąrašą (Ef 6:​14–18). Kas apsaugo Dievo tarno širdį? Būtent „teisumo krūtinšarvis“ – Jehovos teisingumo normos. Jos tarsi šarvai saugo mūsų simbolinę širdį, mūsų vidinę esybę (Pat 4:23). w22.08 29 ¶13–14

Dievo Žodį žmonės gali skaityti jau tūkstančius metų. Tačiau kaip jis išliko? Jehova pasirūpino, kad ilgainiui būtų daromi jo Žodžio nuorašai. Perrašinėtojai buvo netobuli žmonės, tačiau darbavosi labai kruopščiai. Vienas hebraistas rašė: „Galima drąsiai teigti, kad joks kitas senovinis veikalas nebuvo perrašinėjamas taip tiksliai.“ Galime būti visiškai tikri, kad šiandien Biblijoje skaitome būtent tai, ką jos Autorius norėjo pasakyti. „Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana“ yra iš Jehovos (Jok 1:17). Biblija – viena vertingiausių jo dovanų. Dovana leidžia mums suprasti, kiek gerai jos davėjas mus pažįsta ir žino mūsų poreikius. Panašiai ir su Dievo Žodžiu. Jis liudija, kad Jehova mus puikiai supranta ir žino, ko mums reikia. w23.02 2–3 ¶3–4

Stojus Kristaus valdymo Tūkstantmečiui, vieną nuostabią dieną prasidės mirusiųjų prikėlimas. Tos dienos labai laukia ne tik tie, kas yra netekę artimųjų, bet ir pats Jehova (Job 14:15). Įsivaizduok, kiek džiaugsmo tada bus visoje žemėje. „Teisieji“ – žmonės, kurių vardai įrašyti į gyvenimo knygą, – „prisikels gyventi“ (Apd 24:15; Jn 5:29). Daugelį jų tikriausiai pasitiksime jau netrukus po Armagedono. Į gyvenimą grįš ir „neteisieji“, juk daugelis iš jų net neturėjo galimybės pažinti Jehovą ir tapti jo tarnais. Jie „prisikels, kad būtų teisiami“. Visus prikeltus žmones reikės mokyti (Iz 26:9; 61:11). Dėl to žemėje vyks toks didelis mokymo darbas, kokio istorijoje nėra buvę (Iz 11:10). w22.09 20 ¶1–2

Žemiškieji valdovai net suvieniję pajėgas negali pasipriešinti Jehovai. Antai senovėje Dievas padėjo savajai tautai pamažu užkariauti Pažadėtąją žemę (Joz 11:​4–6, 20; 12:​1, 7, 24). Ir dar daug kartų Jehova įrodė, kad yra Aukščiausiasis. Prisiminkime, pavyzdžiui, kaip jis pamokė Babilono karalių Nebukadnecarą. Valdovas puikavosi: „Argi ne didis tas Babilonas, kurį pats savo jėgomis ir savo galybe pastačiau, kad būtų mano karališkieji namai, mano pasididžiavimas ir šlovė?“ Užuot nuolankiai dėkojęs Jehovai ir jį aukštinęs, Nebukadnecaras nuopelnus prisiėmė sau. Už tai Jehova jį nubaudė – kuriam laikui atėmė protą. Pasveikęs Nebukadnecaras šlovino Aukščiausiąjį ir pripažino, kad „jo viešpatavimas amžinas“. Karalius sakė: „Nėra nė vieno, kuris galėtų jam sutrukdyti“ (Dan 4:​30, 33–35). Psalmininkas giedojo: „Laiminga tauta, kurios Dievas – Jehova, tauta, kurią jis išsirinko savo nuosavybe“ (Ps 33:12). Kaip tad svarbu, kad liktume ištikimi savo Dievui Jehovai! w22.10 15–16 ¶13–15

Nėra jokio pagrindo abejoti, kad ateityje išsipildys visa, ką Dievas yra pažadėjęs. Todėl, kaip ir psalmininkas, meldžiame: „Kaip trokštu, kad ateitų man išgelbėjimas nuo tavęs! Juk aš į žodį tavąjį sudėjau viltis“ (Ps 119:81). Biblijoje Jehova savo tarnams sako: „Trokštu suteikti jums ateitį, kokios viliatės“ (Jer 29:11). Mūsų ateitis – ne žmogaus, o dangiškojo Tėvo rankose. Tad ir toliau stiprinkime savo pasitikėjimą Dievo Žodžiu, gilindamiesi į jo pranašystes. Kad Biblija verta pasitikėjimo, liudija ir jos mokymus taikančių žmonių patirtis (Ps 119:​66, 138). Pavyzdžiui, Šventojo Rašto patarimai padėjo išgelbėti ne vieną santuoką. Jeigu tėvai vadovaujasi Dievo Žodžio principais, jų vaikai džiaugiasi saugia aplinka ir jaučiasi mylimi (Ef 5:​22–29). w23.01 5 ¶12–13

Tik pagalvok, kiek daug Dievas dėl tavęs daro. Pavyzdžiui, kaip Jėzus ir buvo patikinęs, dangiškasis Tėvas rūpinasi tavo materialinėmis reikmėmis (Mt 6:​32, 33). Taip pat patenkina tavo prašymus suteikti šventosios dvasios (Lk 11:13). Akivaizdžiai matai, kad Jehova tuos pažadus tesi. Ir ne tik tuos. Jis yra pažadėjęs atleisti tau prasikaltimus, guosti tave sunkiu metu ir nuolat dvasiškai sotinti (Mt 6:14; 24:45; 2 Kor 1:3). Jeigu įžvelgiame, kaip Dievas mums iki šiol padėjo, kliausimės jo parama ir ateityje. Mes viliamės Jehovos pažadais ir visa širdimi pritariame psalmininko žodžiams: „Laimingas [...], kas deda viltis į Jehovą, savo Dievą. [...] Jis lieka ištikimas amžiais“ (Ps 146:​5, 6). w22.10 27 ¶15; 28 ¶17

Ar pranašystės, kurios išsipildė iš Babilonijos grįžusiems žydams, reikšmingos ir mums? Žinoma. Juk nuo 1919 metų milijonai žmonių išsivaduoja iš didžiosios Babelės gniaužtų. Jie stoja į kelią, vedantį geresnės ateities link. Izraelitai grįžo į Pažadėtąją žemę ir ilgainiui ji tapo graži it Edeno sodas (Iz 51:3; 66:8). Šiandien žmonės kviečiami į dar patrauklesnę vietą – dvasinį rojų. Nuo 1919 metų dvasiniame rojuje gyvena pateptieji krikščionys. Ilgainiui prie jų prisidėjo ir „kitos avys“ – žemiškojo gyvenimo viltį turintys Dievo tarnai. Jie taip pat džiaugiasi Jehovos teikiama dvasine gerove (Jn 10:16; Iz 25:6; 65:13). Kur tik gyvena Dievo tarnai, ten klesti ir dvasinis rojus, kitaip tariant, visoje žemėje. Kad ir kur būtume, garbiname vienintelį tikrąjį Dievą Jehovą, todėl visi esame dvasiniame rojuje. w22.11 11–12 ¶12–15

Aišku, nėra lengva suprasti, kaip Jehova gali gyvuoti „visą amžinybę“ – be pradžios ir pabaigos (Iz 40:28). Kad tai žmogui nesuvokiama, sakė ir Elihuvas. „Dievo didybė mums neaprėpiama, jo metų skaičius nesuskaičiuojamas“, – kalbėjo jis Jobui (Job 36:26). Tačiau jeigu tam tikrõs realijos neįstengiame iki galo permanyti, tai dar nereiškia, kad jos nėra. Antai mokslininkai iki šiol negali dorai paaiškinti, kas per reiškinys yra šviesa. Bet dėl to juk niekas neteigia, kad šviesos nėra. Tad ko stebėtis, kad negebame perprasti Dievo amžinumo? Kūrėjo esybė tokia didinga, kad tai niekaip nesutelpa į žmogaus suvokimo rėmus (Rom 11:​33–36). Lyginant su Jehovos amžinumu, net visata ir jos šviesuliai, tokie kaip saulė, radosi visai neseniai. Galima sakyti, tepraėjo dar tik akimirka nuo tada, kai Jehovos „išmanymas dangaus skliautą išskleidė“ (Jer 51:15). w22.12 2–3 ¶3–4

Kartais mums reikia melstis kitų vardu. Pavyzdžiui, sesė gali paprašyti tarnybos partnerės, kad pasimelstų per Biblijos studijas. Jeigu ši studijuotojos gerai nepažįsta, o maldoje norėtų paminėti jai aktualius dalykus, galbūt pasisiūlys sakyti maldą pabaigoje. Broliams skiriama užduotis melstis per bendruomenės ar tarnybos grupės sueigas. Svarbu atminti, kokia yra sambūrio paskirtis. Maldose netinka duoti bendratikiams pamokymų ar pateikti kokių nors pranešimų. Daugumoje sueigų giesmei ir maldai skiriama iš viso penkios minutės, tad nedera kalbėti „to paties per tą patį“ ar maldos užtęsti, ypač sueigos pradžioje (Mt 6:7). w22.07 24 ¶17–18

Jėzus išpranašavo, kad paskutinėmis dienomis žemėje vietomis bus „marų“ (Lk 21:11). Tad nėra ko stebėtis, kad žemėje kyla įvairios pandemijos. Viskas vyksta taip, kaip Jėzaus išpranašauta, todėl nepasiduodame baimei ar panikai. Epidemijos ir pandemijos išties trikdo įprastą gyvenimo ritmą. Tačiau stenkis neapleisti asmeninių studijų ir sueigų. Mūsų leidiniuose ir filmukuose nestinga pasakojimų, kaip broliai ir sesės sėkmingai atlaiko sunkumus ir išlieka dvasiškai tvirti. w22.12 17 ¶4, 6

Patriarchas Jokūbas iš visų savo sūnų labiausiai mylėjo Juozapą (Pr 37:​3, 4). Dėl to broliai Juozapui pavydėjo ir pasitaikius progai pardavė jį keliaujantiems Midjano pirkliams. Tie nusigabeno jaunuolį už šimtų kilometrų į Egiptą ir ten pardavė faraono pareigūnui Potifarui, sargybos viršininkui. Juozapo gyvenimas staiga apsivertė aukštyn kojomis. Išplėštas iš mylinčio tėvo glėbio, jis tapo egiptiečio vergu! (Pr 39:1) Mes irgi patiriame įvairių išmėginimų. Mūsų neaplenkia bėdos, įprastos visiems žmonėms (1 Kor 10:13). Be to, nukenčiame todėl, kad esame Jėzaus sekėjai. Būna, mus dėl tikėjimo pajuokia, užgaulioja ar net persekioja (2 Tim 3:12). Tačiau kad ir kokie sunkumai užkluptų, Jehova tave palaikys. w23.01 14–15 ¶3–4

Jeigu įsižeidėme, galbūt norėsime su bendratikiu apie tai pasikalbėti. Tačiau pirma vertėtų pasvarstyti: „Ar tikrai viską žinau? (Pat 18:13) Gal jis tai padarė nejučia? (Mok 7:20) Ar nesu ir pats kada nors taip pasielgęs? (Mok 7:​21, 22) Ar pokalbis padės problemą išspręsti, ar ją tik dar labiau pasunkins?“ Galimas dalykas, pasvėrę visus už ir prieš prieisime prie išvados, kad geriausia būtų incidentą tiesiog pamiršti. Pagalvokime, ar stengiamės kiekvienas asmeniškai pateisinti krikščionio vardą ir rodyti bendratikiams nesavanaudišką meilę? Jeigu taip darome, prie teisingos religijos patrauksime ir kitus žmones. Jie kartu su mumis ims šlovinti Jehovą. Tad ir toliau rodykime ryškiausią tikrųjų krikščionių savybę – meilę. w23.03 31 ¶18–19

Biblijoje atsiskleidžia ryškiausia jos Autoriaus savybė – meilė. Dievas neapsunkino mūsų detalėmis, kurių mums žinoti nereikia (Jn 21:25). Tai liudija, kad jis mus labai myli. Be to, Jehova gerbia mūsų valios laisvę ir mumis pasitiki. Biblijoje nėra ilgo sąrašo taisyklių, reguliuojančių kiekvieną žingsnį. Apsispręsti įvairiais klausimais mums padeda jo Žodyje aprašyti gyvi pavyzdžiai, jaudinančios pranašystės ir praktiški patarimai. Dangiškasis Tėvas neabejoja, kad jo klausysime noriai, iš meilės. Biblija rodo, kad Jehovai labai rūpi ir mūsų emocinė gerovė. Joje pasakojama apie daugelio ištikimų Dievo tarnų patirtus sunkumus ir išgyvenimus. Tie vyrai ir moterys buvo tokie pat silpni žmonės kaip mes (Jok 5:17). Skaitydami, kaip supratingai ir švelniai Jehova su jais elgėsi, įsitikiname, kad mūsų dangiškasis Tėvas „kupinas atjautos ir gailestingas“ (Jok 5:11). w23.02 6 ¶13–15

Paskutinė Biblijos knyga prasideda tokiais žodžiais: „Apreiškimas, kurį Jėzus Kristus gavo iš Dievo. Jėzus turėjo atskleisti jo vergams, kas turi įvykti netrukus“ (Apr 1:1). Užtat įdėmiai stebime, kas pasaulyje dedasi, ir apie tuos įvykius daugelis mėgstame padiskutuoti. Tačiau kalbėdamiesi apie Biblijos pranašysčių pildymąsi nedarykime skubotų išvadų. Kodėl? Todėl, kad nuomonės gali išsiskirti ir tai sudrumstų bendruomenės vienybę. Tarkim, pasaulio lyderiai ima kalbėti, kad reikia užgesinti tam tikrą konfliktą ir įsivyraus taika bei saugumas. Neturėtume skubiai daryti išvados, kad pildosi žodžiai iš 1 Tesalonikiečiams 5:3. Vadovaukimės tuo, kas rašoma naujausiuose mūsų organizacijos leidiniuose. Venkime savavališkų interpretacijų, kad mus su bendratikiais vienytų „vienokia galvosena ir vienoks supratimas“ (1 Kor 1:10; 4:6). w23.02 16 ¶4–5

Kodėl tu myli Jėzų Kristų? Tavo meilės jis išties nusipelno. Jėzus kovoja už tiesą, nuolankumą ir teisumą. Tad jeigu šias savybes brangini, tu myli ir Jėzų Kristų. Tiesą jis drąsiai gynė (Jn 18:37). O kaip Jėzus kovoja už nuolankumą? Rodydamas nuolankumo pavyzdį. Jis neprisiėmė jokių nuopelnų, visą šlovę teikė savo dangiškajam Tėvui (Mk 10:​17, 18; Jn 5:19). Ką manai apie Dievo Sūnaus nuolankų elgesį? Tai tikrai skatina jį mylėti ir sekti jo pėdomis. O kodėl Jėzus nuolankus? Todėl, kad myli Jehovą ir stengiasi būti toks kaip jis (Ps 18:35; Hbr 1:3). Argi tavęs netraukia prie Jėzaus, tobulai atspindėjusio Jehovos asmenybę? w23.03 3–4 ¶6–7

Biblijoje rašoma, kad perspektyvą gyventi amžinai turės dvi prikeltų žmonių grupės – „teisieji“ ir „neteisieji“. Teisiaisiais vadinami praeityje gyvenę ištikimi Dievo tarnai. O neteisieji yra tie, kas Jehovai netarnavo. Tad kyla klausimas: jeigu ir „teisieji“, ir „neteisieji“ bus prikelti, ar tai reiškia, kad tiek vienų, tiek kitų vardai jau yra gyvenimo knygoje? Dar „teisiesiems“ gyviems esant, jų vardai buvo įrašyti gyvenimo knygoje ir yra joje iki pat šiol. Jie visi – Dievo atmintyje, nes jis „ne mirusiųjų, o gyvųjų Dievas“ (Lk 20:38). Vadinasi, prikeltų teisių žmonių vardai tebebus knygoje, kol kas įrašyti tik „pieštuku“ (Lk 14:14). w22.09 16 ¶9–10

Jehova nori, kad žmogus džiaugtųsi jo kūriniais. Jis įkurdino Adomą įstabaus grožio sode ir liepė jį įdirbti ir prižiūrėti (Pr 2:​8, 9). Įsivaizduok, su kokiu pasigėrėjimu Adomas stebėjo dygstančius augalus ir žydinčias gėles. Ir kaip malonu jam buvo darbuotis Edeno sode! Be to, Adomas gavo užduotį sugalvoti visoms gyvoms būtybėms vardus (Pr 2:​19, 20). Jehova galėjo ir pats tai padaryti, tačiau patikėjo šį darbą žmogui. Norėdamas parinkti gyvūnams taiklius pavadinimus Adomas, aišku, atidžiai stebėjo jiems būdingą elgseną ir instinktus. Tai jam buvo ne tik įdomu, bet padėjo pažinti dangiškojo Tėvo išmintį, meninius gebėjimus ir kūrybingumą. w23.03 15 ¶3

Anglijos ir Amerikos dvinarę galybę vaizduoja kojų pėdos. Vadinasi, ji yra paskutinė įsigalėjusi politinė jėga, jos nepakeis jokia kita žmonių valdžia (Dan 2:​31–33). Per Armagedoną Dievas ją staigiai sutriuškins, lygiai kaip ir visas kitas žmonių valdžias (Apr 16:​13, 14, 16; 19:​19, 20). Kuo ši pranašystė reikšminga mums? Aptarta pranašystė – dar vienas įrodymas, kad gyvename paskutinėmis dienomis. Prieš daugiau kaip 2500 metų Danielius rašė, kad Babilonijai žlugus Dievo tautos veiklai stipriai atsilieps keturių paskesnių imperijų viešpatavimas. Taip pat jis atskleidė, kad Anglijos ir Amerikos dvinarė galybė bus pati paskutinė. Iš to suprantame, kad netrukus Dievo Karalystė sudaužys į šipulius žmonių valdžias ir įsiviešpataus visoje žemėje. Kaip tai mus palaiko ir stiprina šviesios ateities lūkesčius! w22.07 4 ¶9; 5 ¶11–12