Balandis

Kaip mes reaguojame į sudrausminimą? Ar klaidą iškart pripažįstame? O gal norime gintis ir teisintis? Gal net imame versti kaltę kam nors kitam? Daug pasisemiame iš Biblijoje minimų Dievo tarnų, kurie patyrė tokių pat sunkumų kaip mes. Skaitydamas tuos pasakojimus pasvarstyk, kokiais atžvilgiais turėtum į juos lygiuotis. Taip pat stenkis pasimokyti ir iš savo bendruomenės brolių ir sesių. Gal kuris nors ištvermingai kenčia išmėginimą – bendraamžių spaudimą, šeimos narių priešiškumą, negalę ar kokį kitą? Ar įžvelgi, kokios savybės padeda tam bendratikiui ištverti? Jeigu jas ugdysiesi, tikriausiai ir tau bus lengviau atsilaikyti užgriuvus bėdoms. Mūsų bendruomenėse išties nestinga tvirto tikėjimo pavyzdžių (Hbr 13:7). w22.04 13 ¶13–14

Kai tenka kovoti su kokiais sunkumais, argi nesijaučiame dėkingi rūpestingam vyresniajam, skiriančiam laiko mus išklausyti ir paguosti? Ir jeigu reikia pagalbos vedant Biblijos studijas, tikriausiai kviečiamės patyrusį pionierių drauge, tikėdamiesi gauti iš jo naudingų pasiūlymų. Visi šie broliai ir sesės su džiaugsmu pagelbsti. Kaip malonu padėti kitiems, galime patirti kiekvienas. Jeigu ir tu norėtum būti kitiems naudingesnis, kaip galėtum šio tikslo siekti? Pirmiausia tavo tikslas neturėtų būti pernelyg abstraktus, pavyzdžiui, „norėčiau bendruomenėje nuveikti daugiau“. Bus sunku žinoti, kaip tokio tikslo siekti, taip pat ar jį jau pasiekei. Nusistatyk aiškų, konkretų tikslą. Gal net užsirašyk jį ir susidaryk planą, kaip jo sieksi. w22.04 24–25 ¶12–13

Šiandien Jehova buria prie savęs „milžinišką minią žmonių“ iš visų tautų ir moko juos laikytis jo įstatymų (Apr 7:​9, 10). Todėl Dievo tarnai myli visų tautų ir rasių bendratikius ir šiame karų draskomame pasaulyje išlieka vieningi. Vaizdžiai kalbant, jie perkalė kalavijus į noragus ir nedalyvauja jokiuose konfliktuose (Mch 4:3). Krikščionys ir kitus žmones moko tiesos apie Dievą ir jo sumanymus, kad kiekvienas įgytų „tikrojo gyvenimo“ viltį (1 Tim 6:19). Nors daugelis dėl tarnybos patiria namiškių priešiškumą, kai kurie net materialinių skriaudų, Jehova pasirūpina, kad jie nestokotų būtinų dalykų (Mt 6:​25, 30–33; Lk 18:​29, 30). Visa tai mums aiškiai rodo, kad Dievo Karalystė yra reali valdžia ir kad ji iki galo įgyvendins visus Dievo sumanymus. w22.12 5 ¶13

Apreiškimo 20:5 rašoma, kad Tūkstantmečio pabaigoje žmonės, perkeltine prasme kalbant, atgis. Tai reiškia, kad visi tuo metu jau bus tobuli. Nebeliks didžiausios žmonijos nelaimės – iš Adomo paveldėtos nuodėmės (Rom 5:12). Kaip žinia, Jėzus atmetė visus Šėtono gundymus ir liko ištikimas savo Tėvui net per sunkiausius išbandymus. O kaip bus su tobulais žmonėmis Tūkstantmečio pabaigoje? Jie irgi turi įrodyti savo ištikimybę Dievui. Taigi kai Šėtonas, paleistas iš bedugnės, išeis jų mėginti, kiekvieno atsidavimas Dievui bus paskutinį kartą patikrintas (Apr 20:7). Visi, kas liks jam ištikimi, bus apdovanoti amžinu gyvenimu ir džiaugsis tikra laisve (Rom 8:21). O kas pradės maištauti, bus sunaikinti (Apr 20:​8–10). w22.05 19 ¶18–19

Tai įvyko, kai Šėtono pakurstyti žydai ir romėnai nužudė Dievo Sūnų (Lk 23:​13, 20–24). Kaip žmogus sužalotu kulnu kurį laiką gali būti neveiklus, taip ir Jėzus beveik tris dienas buvo neveiklus – gulėjo kape (Mt 16:21). Tačiau Jėzus negalėjo taip ir likti kape. Pradžios 3:15 pasakyta, kad moters palikuonis turi sutrinti gyvatei galvą. Todėl Jėzui padaryta žala turėjo būti atitaisyta. Taip ir įvyko: trečią dieną jis prisikėlė kaip nemirtinga dvasinė esybė. O atėjus Dievo nustatytam laikui jis sutriuškins Šėtoną (Hbr 2:14). Išvaduoti žemę nuo gyvatės palikuonių – visų Jehovos priešų – Jėzui padės ir jo bendravaldžiai (Apr 17:14; 20:​4, 10). w22.07 16 ¶11–12

Tėvai, padėkite vaikams įgyti gerų draugų. Dievo Žodyje aiškiai sakoma, kad bičiuliai daro mums įtaką – gerą arba blogą. Taigi jums labai svarbu žinoti, su kuo vaikai leidžia laiką. Turėtumėte padėti jiems įgyti tokių draugų, kurie elgiasi pavyzdingai (1 Kor 15:33). Kvieskite juos pasibūti su jūsų šeima, kad vaikai turėtų galimybę su jais susipažinti ir maloniai pabendrauti (Ps 119:63). Brolis vardu Tonis sako: „Įvairaus amžiaus brolius ir seseris mes kviesdavome drauge pasivaišinti, prisidėti prie mūsų šeimos dvasinio ugdymo vakaro. Tai buvo puikus būdas susipažinti su bendratikiais, kurie myli Jehovą ir džiugiai jam tarnauja. [...] Jų pasakojimai, entuziazmas, pasiaukojama dvasia darė vaikams didžiulį poveikį ir padėjo pamilti Jehovą.“ w22.05 29 ¶14–15

Kalbėdamiesi su nusidėjusiu asmeniu vyresnieji stengiasi suprasti, ką dėl to žmogaus jau yra nusprendęs Jehova. Jeigu jis neatgailauja, jie imasi veiksmų, kad apsaugotų brangias Jehovos aveles nuo blogos įtakos (1 Kor 5:​6, 7, 11–13; Tit 3:​10, 11). Atskirtas nuo bendruomenės, žmogus, tikėtina, susiprotės, pasitaisys ir susilauks Dievo atleidimo (Lk 5:32). O jeigu nusikaltęs krikščionis atgailauja, vyresnieji už jį meldžiasi ir prašo Jehovą padėti jam dvasiškai pasveikti (Jok 5:15). Taigi, jei teisminio svarstymo metu vyresniesiems paaiškėja, kad nusidėjėlis neatgailauja, jis bus atskirtas nuo bendruomenės. Aišku, jeigu vėliau žmogus susivoks, atgailaus ir grįš į dorą kelią, Jehova jam tikrai atleis (Lk 15:​17–24). Dievas pasirengęs dovanoti net labai sunkias nuodėmes (2 Met 33:​9, 12, 13; 1 Tim 1:15). w22.06 9 ¶5–6

Jehova padeda savo tarnams atlaikyti Šėtono spaudimą ir nepalūžti per pačius didžiausius išbandymus (1 Pt 5:9). Tu irgi gali išlikti tvirtas. Jau netrukus Jėzus ir jo bendravaldžiai, Jehovos įgalioti, imsis ryžtingų veiksmų, „kad Velnio darbus sugriautų“ (1 Jn 3:8). Žemėje viskas pasikeis. Dievo tarnams tada „nereikės [...] bijoti, gūžtis iš baimės“ (Iz 54:14; Mch 4:4). O tuo tarpu visokias baimes stenkimės vyti šalin. Visada kliaukimės Dievo meile ir globa. Nuolat mąstykime apie tai, kaip Jehova apsaugojo savo tarnus praeityje, ir tomis mintimis stiprinkime vienas kitą. Ir nepamirškime, kaip sunkiu metu jis pagelbsti mums asmeniškai. Jehovos padedami savo baimes tikrai nugalėsime (Ps 34:4). w22.06 19 ¶19–20

Dvinarė politinė galybė, kurią vaizduoja statulos pėdos „iš geležies ir molio“, radosi Pirmojo pasaulinio karo metais, kai tarp Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų užsimezgė glaudi partnerystė. Tam tikri Nebukadnecaro regėtos statulos elementai nusako šios pasaulinės galybės ypatumus, skiriančius ją nuo seniau viešpatavusių imperijų. Anglijos ir Amerikos dvinarę galybę, kitaip nei ankstesnes pasaulines imperijas, vaizduoja ne vienalytis metalas, pavyzdžiui, auksas ar sidabras, o geležies ir molio mišinys. Molis – tai „žmonijos palikuoniai“, kitaip tariant, paprasta liaudis (Dan 2:​43, išn.). Valdžios galią ji labai silpnina. Pilietinės akcijos, visuotiniai protestai, profsąjungų veikla trukdo į valdžią atėjusiems politikams įgyvendinti savo siekius, jiems tenka eiti į kompromisus, kad neprarastų postų per kitus rinkimus. w22.07 4–5 ¶9–10

Jeigu vis dar dvejoji, krikštytis ar ne, pagalvok: kodėl delsi? (Apd 8:36) Jėzus sakė, kad vykdyti Tėvo valią jam yra tarsi maistas. Kodėl? Maistas yra geras dalykas. Jėzus žinojo, kad visa, ko Jehova iš mūsų tikisi, yra mums tik į gera. Jis niekad nelieptų daryti nieko mums patiems žalingo. Dievas nori, kad tu pasikrikštytum (Apd 2:38). Vadinasi, žengti šį žingsnį tau bus tik į naudą. Tikriausiai neatsisakytum pasivaišinti gardžiausiu patiekalu pasaulyje. Tad kodėl turėtum delsti pasikrikštyti? Taigi, nelauk. Kai kurie mano, kad krikštui dar nepasiruošę. Tiesa, sprendimas pasiaukoti Jehovai ir krikštytis yra pats svarbiausias gyvenime, todėl turi būti gerai apgalvotas. Reikia laiko ir pastangų tam pasiruošti. w23.03 7 ¶18–20

Kai Jėzus buvo Dievo pateptas šventąja dvasia, jis tapo žadėtuoju moters „palikuoniu“. O prikeltą iš mirusių Jehova apdovanojo jį „šlove ir garbe“. Tada Jėzus gavo „visą valdžią danguje ir žemėje“, taigi ir galią sugriauti „Velnio darbus“ (Hbr 2:7; Mt 28:18; 1 Jn 3:8). Tačiau Kristus nėra vienintelis tos moters palikuonis (Pr 3:​15, išn.). Tokią išvadą leidžia daryti apaštalo Pauliaus žodžiai, skirti žydams ir kitataučiams, tapusiems pateptaisiais krikščionimis: „Kadangi priklausote Kristui, esate tikri Abraomo palikuoniai, Dievo pažadėto palaiminimo paveldėtojai“ (Gal 3:​28, 29). Kai Jehova patepa krikščionį šventąja dvasia, jis tampa vienu iš „moters“ palikuonių. Taigi, moters palikuoniai yra Jėzus Kristus ir 144000 jo bendravaldžių (Apr 14:1). Jų mąstysena ir elgsena rodo, kad yra vedami savo dangiškojo Tėvo dvasios. w22.07 16 ¶8–9

Kad krikščionims paskutinėmis dienomis teks patirti įvairių išmėginimų, Biblija perspėjo iš anksto (2 Tim 3:1). Kartais bėdos ištinka viena po kitos ar netgi kelios iš karto. Visa tai gali pakirsti vidines jėgas. Tačiau nepamirškime, kad Jehova mus įdėmiai stebi ir suteiks tvirtybės atlaikyti bet kokį išbandymą. Prisimink, kaip Jehova padėjo savo ištikimam tarnui Jobui, netikėtai užkluptam baisių nelaimių. Per vieną dieną Jobas prarado savo kaimenes, žuvo jo tarnai ir visi vaikai (Job 1:​13–19). Netrukus šis sielvarto kamuojamas vyras ir pats susirgo skausminga, atgrasia liga (Job 2:7). Jehova viską matė. Jis mylėjo Jobą, todėl visokeriopai palaikė. w22.08 11 ¶8–10

Girdėti papeikimą nėra malonu. Gali atrodyti, kad jis nepagrįstas ar per daug griežtas. Jei taip galvosime, nebesuvoksime esminio dalyko – kad Jehova mus taiso iš meilės (Hbr 12:​5, 11). Tad stenkimės į papeikimą įsiklausyti ir taisytis. Štai Jėzus ne kartą supeikė Petrą kitų apaštalų akivaizdoje (Mk 8:33; Lk 22:​31–34). Petras tikriausiai labai susigėsdavo. Tačiau jis liko Jėzui ištikimas. Į jo žodžius įsiklausydavo ir iš savo klaidų mokėsi. Todėl Jehova Petrui patikėjo atsakingas pareigas bendruomenėje (Jn 21:​15–17; Apd 10:​24–33; 1 Pt 1:1). Jeigu leidžiamės sudrausminami, ir sau, ir kitiems darome gera. Nurykime gėdos piliulę ir, kur reikia, pasitaisykime. Tada Jehovos ir bendratikių labui galėsime nuveikti daugiau. w22.11 21–22 ¶6–7

Abraomas buvo tikras, kad Jehova niekada nepasielgtų neteisingai ar žiauriai. Anot apaštalo Pauliaus, Abraomas išsamprotavo, kad Dievas gali jo sūnų iš mirties prikelti (Hbr 11:​17–19). Juk jis pats buvo pažadėjęs, kad iš Izaoko kils didelė tauta, o šis tuo metu vaikų dar neturėjo. Abraomas mylėjo Jehovą, todėl kliovėsi jo teisingumu. Jis buvo tvirto tikėjimo žmogus ir nurodymui besąlygiškai pakluso (Pr 22:​1–12). Ko iš Abraomo pasimokome? Kaip ir jis, turime stengtis kuo geriau Jehovą pažinti. Taip mūsų meilė Dievui augs ir dar labiau norėsime prie jo glaustis (Ps 73:28). Tada ir mūsų sąžinė gebės aiškiai skirti gera nuo blogo (Hbr 5:14). Jeigu kas nors viliotų nusidėti, tokias pagundas ryžtingai atmesime. Nedarysime nieko, kas įskaudintų dangiškąjį Tėvą ir sugadintų mūsų santykius su juo. w22.08 28–29 ¶11–12

Antrąkart lankydamiesi Listroje, Ikonijuje ir Antiochijoje apaštalas Paulius su Barnabu „kiekvienoje bendruomenėje [...] paskyrė vyresniuosius“ (Apd 14:​21–23). Tie ganytojai Dievo kaimenei buvo tikra paguoda. O kaip yra šiandien? Vyresnieji, nepraleiskite progų tarti gerą žodį prislėgtiems bendratikiams. Paulius viename savo laiške rašė, kad Jehova „dideliam debesiui liudytojų“ suteikė jėgų ištverti sunkumus (Hbr 12:1). Jis žinojo, kad praeityje gyvenusių ištikimų Dievo tarnų pavyzdys gali įkvėpti broliams ir sesėms drąsos ir paskatinti juos toliau dėti viltis į „gyvojo Dievo miestą“ (Hbr 12:22). Mes irgi semiamės jėgų skaitydami, kaip Jehova palaikė Gideoną, Baraką, Dovydą, Samuelį ir daugelį kitų (Hbr 11:​32–35). w22.08 21–22 ¶5–6

Apie kokius prikeltųjų „darbus“ čia kalbama? Ar apie tuos, kuriuos darė iki mirties? Ne. Atminkime, kad už anuos jie jau atsiėmė savo atpildą. Tai negali būti jų ankstesnės nuodėmės. Veikiausiai turimi omenyje darbai, kuriuos prikeltieji darys naujajame pasaulyje, kai bus mokomi. Net senovėje gyvenę ištikimi Dievo tarnai, tokie kaip Nojus, Samuelis, Dovydas ir Danielius, pirmąsyk išgirs apie Jėzų Kristų ir turės įtikėti jo aukos galia. Argi neteisiesiems tai nebus lygiai taip pat svarbu? O kaip bus su tais, kurie nepasinaudos galimybe tapti tikrojo Dievo tarnais? Apreiškimo 20:15 rašoma: „Kas nebuvo įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą.“ Kaip čia sakoma, jie pražus amžiams. Tad tikrai verta negailėti pastangų, kad mūsų vardai būtų įrašyti į gyvenimo knygą ir liktų joje visam laikui. w22.09 18–19 ¶17–19

Daugelį sprendimų sveikatos ir gydymo klausimais mums, kaip ir dera, padiktuoja sąžinė (1 Tim 3:9). Spręsdami tokius reikalus ir kalbėdamiesi apie tai su kitais vadovaukimės principu, nusakytu Filipiečiams 4:5: „Jūsų supratingumas tebūna žinomas visiems žmonėms.“ Sveikata dera rūpintis nuosaikiai. Jeigu bendratikiai tam tikrais klausimais apsisprendžia kitaip nei mes, juos mylime ir gerbiame (Rom 14:​10–12). Dėkingumą Kūrėjui parodome stengdamiesi saugoti savo gyvybę ir visomis jėgomis jam tarnaudami (Apr 4:11). Šiandien dar tenka kęsti ligas ir nelaimes. Tačiau Dievas mus sukūrė kitokiam gyvenimui. Netrukus nebebus nei skausmo, nei mirties, galėsime gyventi amžinai (Apr 21:4). Kaip gera tarnauti mūsų mylinčiam dangiškajam Tėvui Jehovai ir jį kasdien šlovinti! w23.02 25 ¶17–18

Jehova akivaizdžiai parodė, kad su juo negali lygintis joks kitas valdovas (Rom 13:1). Prisiminkime tris epizodus iš istorijos. Faraonas nuožmiai engė izraelitus ir nenorėjo jų išleisti. Tačiau Dievas savo tautą išvadavo, o Egipto valdovas atsidūrė Raudonosios jūros dugne (Iš 14:​26–28; Ps 136:15). Babilono karalius Belšacaras iškėlęs didelį pokylį aukštinosi prieš Jehovą ir šlovino dievus, „padarytus iš sidabro, aukso, medžio ir akmens“ (Dan 5:​22, 23). Jam prastai baigėsi: dar tą pačią naktį Belšacaras žuvo, o jo karalystė atiteko medams ir persams (Dan 5:​30, 31). Palestinos valdovas Erodas Agripa nukirsdino apaštalą Jokūbą. Paskui įkalino Petrą, norėdamas ir su juo susidoroti. Tačiau Dievas jo užmačias pavertė niekais. „Jehovos angelas nubaudė Erodą liga“ ir šis mirė (Apd 12:​1–5, 21–23). w22.10 15 ¶12

Iš Biblijos sužinome, kaip Dievas rūpinosi ištikimais savo tarnais praeityje, ir tai stiprina mūsų pasitikėjimą jo viltingais pažadais. Šią mintį Laiške romiečiams pabrėžė ir apaštalas Paulius. Jis sakė: „Visa, kas kadaise parašyta, mums pamokyti parašyta, kad dėl savo ištvermės ir Raštų teikiamos paguodos turėtume viltį“ (Rom 15:4). Mąstykime apie tai, kaip Jehova padėjo kitiems. Prisiminkime, kaip Dievas pasirūpino Abraomu ir Sara. Jie buvo jau per seni susilaukti vaikų, tačiau Jehova pasakė, kad Sara pagimdys sūnų. Ar Abraomas tuo abejojo? (Pr 18:10) Biblijoje rašoma: „Vilties nebuvo, o Abraomas vis tiek turėjo viltį ir tikėjo tapsiąs daugelio tautų tėvu“ (Rom 4:18). Abraomas vylėsi Jehovos pažadu ir už tvirtą tikėjimą jam buvo atlyginta (Rom 4:​19–21). Tokie pasakojimai skatina mus visada pasitikėti Dievo pažadais. w22.10 26–27 ¶13–14

Šie žodžiai išsipildė, kai izraelitai buvo paleisti iš Babilonijos. Jehova išties pasirodė esąs neprilygstamas Mokytojas. Jo vedama, tauta vėl tinkamai jam tarnavo. Jehova mus moko to paties ir šiandien. Kaip Jehova mus moko, Izaijas padeda suprasti tokiais žodžiais: „Tu matysi Didįjį Mokytoją savo akimis.“ Įsivaizduok: sėdi klasėje, o priešais tave – mokytojas, pats visatos Valdovas. Kokia garbė būti jo lavinamiems! Jehova mus moko per savo organizaciją. Esame labai dėkingi už jos aiškius nurodymus. Pavyzdžiui, patarimai, kurie mus pasiekia per sueigas, taip pat per leidinius, televizijos laidas ir daugelį kitų priemonių, padeda ištverti sunkius laikus ir neprarasti džiaugsmo. w22.11 10 ¶8–9

Apie tai, kada subyrės Izraelyje nusistovėjusi religinė sistema ir kas vyks paskutinėmis šio pasaulio dienomis, Jėzus pasakė: „Dienos ar valandos niekas nežino: nei angelai danguje, nei Sūnus, tik Tėvas.“ Tada įspėjo savo sekėjus, kad būtų akyli ir budėtų (Mk 13:​32–37). Pirmajame amžiuje krikščionims išties reikėjo budėti, nuo to priklausė jų gyvybė. Jėzus mokiniams pasakė: „Kai pamatysite Jeruzalę apsuptą karo stovyklų, žinokite, kad jos nuniokojimas jau arti.“ Išvydę tai vykstant krikščionys turėjo bėgti į kalnus (Lk 21:​20, 21). Tie, kas į Jėzaus įspėjimą įsiklausė, nepražuvo, kai romėnai sunaikino Jeruzalės miestą. Dabar eina paskutinės nedoro pasaulio dienos, tad ir mums svarbu būti akyliems ir budėti. w23.02 14 ¶1–2; 16 ¶3

Jehova savo tarnus moko būti dorus ir sąžiningus, todėl jie įgyja sveiką savigarbos jausmą ir dvasios ramybę (Pat 13:​5, 6). Studijuodamas Bibliją tu irgi tuo įsitikinai. Supratai, kad Jehovos nurodytas kelias visiems žmonėms – ir tau asmeniškai – yra pats geriausias (Ps 77:13). Užtat dabar nori visu kuo parodyti, kad pripažįsti Dievo teisumą (Mt 6:33). Trokšti ginti tiesą ir šventą mūsų Kūrėjo Jehovos vardą. Kaip gali tai daryti? Kaip gali aiškiai parodyti, kad nepripažįsti jokių Šėtono melų ir esi tiesos pusėje, kad laikai Jehovą savo Viešpačiu ir nori daryti, kas teisu jo požiūriu? Kreipkis maldoje į Jehovą ir pasižadėk tarnauti jam visą gyvenimą. Tada krikštykis, kad kiti žinotų apie tokį tavo apsisprendimą. Meilė tiesai ir teisingumui yra stipri paskata žengti tokį žingsnį. w23.03 3 ¶4–5

Jehovos tarnai džiaugiasi ypatinga, šio pasaulio žmonėms sunkiai suvokiama ramybe. Tai „Dievo ramybė“, sauganti mūsų „širdį ir protą“ (Fil 4:​6, 7). Ją laiduoja asmeniškas ryšys su „ramybės Dievu“ Jehova ir bendrystė su kitais jį mylinčiais žmonėmis (1 Tes 5:23). Jeigu savo dangiškąjį Tėvą gerai pažįstame, juo pasikliaujame ir esame jam klusnūs, vidinės ramybės neprarasime net pačiose sunkiausiose situacijose. Tačiau ar tikrai įmanoma išlikti ramiam sunkiu metu, pavyzdžiui, užėjus pandemijai, stichinei nelaimei, pilietiniams neramumams ar persekiojimams? Tokios negandos išties kelia baimę. Tačiau jeigu įsiklausome į Jėzaus žodžius, parinktus šios dienos citata, Jehovos padedami išsaugosime vidinę ramybę net kilus dideliems išbandymams. Tai patvirtina daugelio mūsų brolių ir sesių patirtis. w22.12 16 ¶1–2

Ne viskas gyvenime yra mūsų pačių rankose. Tad nemanyk, kad tavo vertę Jehovos akyse lemia tai, kokių gauni tarnybos užduočių, taip pat nesilygink su kitais (Gal 6:4). Tiesiog susitelk į tai, ką dėl Jehovos ir bendratikių gali daryti pats. Kad būtų kuo mažiau kliūčių dirbti Karalystės darbą, stenkis gyventi paprastai ir neapsisunkink bereikalingomis skolomis. Be to, pasiekti tolimesnius tikslus bus lengviau, jei nusistatysi artimesnių. Pavyzdžiui, jeigu nori tapti reguliariuoju pionieriumi, iš pradžių kurį laiką galėtum tarnauti pagalbiniu. O jei sieki patarnautojo pareigų, stenkis skirti daugiau laiko skelbimo darbui. Kai įgysi patirties, tau atsivers naujos galimybės. Stenkis kuo geriau atlikti visas tau patikėtas užduotis. w22.04 26 ¶16–17

Jehova padeda mums įveikti gyvenimo sunkumus ir tarnauti jam su džiaugsmu. Kai maldoje Jehovai išsakome susirūpinimą dėl užklupusių sunkumų, galbūt pirmiausia jis suteikia jėgų juos ištverti. Jeigu išbandymai nesibaigia, tikriausiai reikės melsti stiprybės ne vieną kartą. Štai kaip Izaijas mus ragina: „Ramybės jam neduokite“ (Iz 62:7). Ką tai reiškia? Kad turime prašyti Jehovą atkakliai ir nepaliaujamai. Panašią mintį Jėzus Kristus pabrėžė pasakojime apie žmogų, atėjusį nakčia pas draugą skolintis duonos. Anot to palyginimo, reikia nebijoti prašyti šventosios dvasios. „Prašykite, ir bus jums duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus atidaryta“, – rašoma Luko 11:​8–10, 13. Taip pat galime melsti Dievą išminties, kad gebėtume deramai apsispręsti iškilus kokiam nors klausimui. w22.11 8 ¶1; 9 ¶6–7

Drauge su šeima jau dabar ruoškitės persekiojimams. Negalvokite apie tai, kas bloga gali nutikti. Geriau stiprinkite draugystę su Jehova ir padėkite tai daryti savo vaikams. Jei apima nerimas, išsakykite tai Dievui (Ps 62:​7, 8). Kalbėkitės su vaikais apie Jehovos darbus ir savybes, liudijančius, kad juo išties verta pasikliauti. Išankstinis pasiruošimas ir jūsų pasitikėjimas Jehova įkvėps vaikams drąsos bei ramybės. Dievo ramybė saugo mūsų širdį ir protą (Fil 4:​6, 7). Ji palaiko siaučiant ligoms, stichinėms nelaimėms ir persekiojimams. Jehova padeda per rūpestingus ganytojus ir mus pačius skatina pagelbėti vienas kitam. Jo teikiama ramybė įgalina pasirengti dar sunkesniems išbandymams ir būsimajam „dideliam suspaudimui“ (Mt 24:21). w22.12 27 ¶17–18

Liaukimės kaltinę save dėl seniau padarytų nuodėmių. Aišku, Kristaus auka nėra dingstis sąmoningai nuodėmiauti (Hbr 10:​26–31). Tačiau jeigu sunkiai nusikaltę atgailaujame, kreipiamės į Jehovą ir vyresniuosius pagalbos ir pasitaisome, tikrai susilauksime atleidimo (Iz 55:7; Apd 3:19). Kristaus paaukotas kraujas turi galią išpirkti visas mūsų nuodėmes. Dėl Jėzaus aukos taip pat atsiveria galimybė gyventi žemės rojuje. O gyventi ten niekada nenusibos. Bendrausime su įdomiais žmonėmis ir dirbsime prasmingus darbus. Svarbiausia, sulig kiekviena diena vis geriau pažinsime savo dangiškąjį Tėvą ir džiaugsimės jo dosniomis dovanomis. Pažinti jį ir amžinybės nepakaks. Daug įdomaus sužinosime ir apie jo kūriniją. w22.12 13 ¶17, 19

Kas yra ta „moteris“? Tikrai ne Ieva. Juk pranašystėje sakoma, kad jos palikuonis sutrins gyvatei galvą. Ta gyvatė yra dvasinė būtybė, Šėtonas. Nė vienas iš Ievos palikuonių negalėtų sutrinti galvos dvasinei būtybei. Taigi, moterimi pranašystėje vadinama ne Ieva. Kas yra Pradžios 3:15 paminėta „moteris“, atskleidžiama paskutinėje Biblijos knygoje (Apr 12:​1, 2, 5, 10). Kaip įspūdingai ji atrodo! Jai ant galvos – dvylikos žvaigždžių vainikas, po kojomis – mėnulis. Ši „moteris“ pagimdo neįprastą kūdikį – Dievo Karalystę. Ta Karalystė dangiška, taigi ir „moteris“ nėra žemiškas personažas. Ji vaizduoja dangiškąją Jehovos organizacijos dalį, sudarytą iš jam ištikimų dvasinių būtybių (Gal 4:26). Dievo Žodis taip pat leidžia suprasti, kas yra moters „palikuonis“. Juo turėjo tapti Abraomo ainis (Pr 22:​15–18). w22.07 15–16 ¶6–8

Šventajame Rašte gausu Dievo pamokymų bei patarimų ir jie daro žmonėms teigiamą poveikį, pakeičia daugelio gyvenimą į gera. Kai jau buvo baigtos rašyti pirmosios Biblijos knygos, Mozė izraelitams pasakė: „Tai ne tušti žodžiai, o jūsų gyvastis“ (Įst 32:47). Kas Dievo priesakų klusniai laikėsi, tie klestėjo ir buvo laimingi (Ps 1:​2, 3). Jo Žodis neprarado savo galios ir bėgant amžiams. Biblijos principai amžini. Jais vadovautis naudinga visais laikais. Kai šią knygą stropiai studijuojame, Jehova savo šventąja dvasia padeda mums suprasti jos pamokymus ir pritaikyti juos gyvenime (Ps 119:27; Mal 3:16; Hbr 4:12). Taip, Biblijos Autorius nori tau padėti. Kokia stipri paskata nuolat į šią knygą gilintis! w23.02 3 ¶5–6

Apreiškimo 13 skyriuje politinis Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų aljansas pavadintas žvėrimi su „dviem ragais, panašiais į avinėlio“. Ten rašoma, kad jis kalba kaip slibinas, „daro didžius stebuklus ir žmonių akyse gali net ugnį iš dangaus į žemę paleisti“ (Apr 13:​11–15). Toliau, 16 ir 19 skyriuose, jis vadinamas „netikru pranašu“ (Apr 16:13; 19:20). Danielius rašė panašiai – kad šis klastūnas „neš baisų sunaikinimą“ (Dan 8:​19, 23, 24). Antrojo pasaulinio karo metais taip ir buvo, kai britų ir amerikiečių mokslininkai bendromis pastangomis sukūrė atominį ginklą. Dvi Japonijoje numestos branduolinės bombos, galima sakyti, buvo tikra „ugnis iš dangaus“. w22.05 10 ¶9