Kovas

Jei esame kupini jėgų arba nestokojame patirties tam tikroje tarnybos srityje, galime nemažai nuveikti bendratikių labui ir įkvėpti juos savo pavyzdžiu. Apaštalas Petras rašė: „Dovaną, kokią kiekvienas esate gavę, naudokite patarnauti vienas kitam kaip geri visokeriopos Dievo malonės prievaizdai“ (1 Pt 4:10). Gal kartais atrodo, kad matydami tavo uolias pastangas kiti ims pavydėti ar netgi nusimins? Tačiau pagalvok: jei tarnyboje neišnaudotume viso savo potencialo, argi galėtume sakyti, kad esame atsidavę Jehovai visu protu ir visomis jėgomis? Tiesa, savo pasiekimais didžiuotis nederėtų (1 Kor 4:6). Atminkime, kad visi mūsų gebėjimai yra iš Dievo. Naudokimės jais bendruomenės labui, o ne tam, kad prieš ką nors pasirodytume (Fil 2:3). Susitelkime į savo tarnystę, tada turėsime kuo džiaugtis – ne kad kitus pranokstame, o kad mūsų darbai teikia garbę Jehovai. w22.04 11–12 ¶7–9

Jėzus labai brangino šventuosius raštus. Jo požiūrį gražiai išreiškia šie pranašiški žodžiai: „Vykdyti tavo valią, o Dieve, man džiaugsmas, tavo įstatymą laikau giliai širdyje“ (Ps 40:8). Dėl to Jėzus buvo laimingas ir sėkmingai atliko savo tarnystę. Mums taip pat gerai eisis ir būsime laimingi, jeigu stengsimės skiepyti savo širdyje Dievo Žodį (Ps 1:​1–3). Tad sekdami Jėzaus pavyzdžiu Dievo Žodį stropiai tyrinėkime. Melskime šventosios dvasios, kad padėtų jį suprasti, skaitykime lėtai, kelkime klausimus ir veskime užrašus. Siekime įžvalgumo ir tyrinėdami Dievo Žodį pasinaudokime mūsų leidiniais. Kad Jehovos žodžiai veiktų mūsų asmenybę, skaitykime su deramu nusiteikimu. Tada iš Biblijos pasisemsime daugiau ir labiau suartėsime su savo dangiškuoju Tėvu (Ps 119:17; Jok 4:8). w23.02 13 ¶15–16

Nusistatyk konkretų tikslą ir imkis veiksmų. Kokių? Tarkim, norėtum tapti dar geresniu mokytoju. Tada vertėtų patyrinėti brošiūrą Lavink skaitymo ir mokymo įgūdžius. Gavęs šiokiadienio sueigos užduotį, paprašyk patyrusio brolio išklausyti, ką paruošei, ir duoti pasiūlymų. Nesikliauk vien gabumais. Svarbiausia, stenkis būti uolus ir pareigingas (2 Kor 8:22). O kas tada, jei ugdytis trokštamą gebėjimą tau sunku? Nepasiduok! Ar Timotiejus tapo žymiu oratoriumi ir mokytoju? Biblijoje apie tai nieko nesakoma. Tačiau pritaikydamas apaštalo Pauliaus patarimus jis, be abejo, išmoko dar geriau atlikti savo pareigas (2 Tim 3:10). w22.04 24 ¶8–11

Kas yra septyngalvis žvėris? Šis žvėris buvo „panašus į leopardą, jo letenos buvo tarsi lokio, nasrai – lyg liūto“ (Apr 13:2). Be to, jis turėjo „dešimt ragų“. Čia minimus ypatumus randame ir Danieliaus knygos 7 skyriuje, kur pranašas apibūdino keturis vizijoje regėtus žvėris. Tačiau tik Apreiškimo knygoje paminėtas žvėris turi visus tuos ypatumus. Taip pat rašoma, kad „jam buvo duota valdyti visas gimines, gentis, kalbas ir tautas“ (Apr 13:7). Taigi šis žvėris vaizduoja ne vieną kurią nors imperiją, o visas politines jėgas – tiek dominavusias pasaulio politinėje arenoje seniau, tiek viešpataujančias mūsų laikais (Mok 8:9). Tą rodo ir jo ragų skaičius – dešimt. Tokiu skaičiumi Biblijoje neretai nusakoma tam tikrų dalykų visuma. w22.05 9 ¶6

Kokie žmonės džiaugsis tokia gerove? Pirmiausia visi, kas pergyvens Armagedoną. Jeigu jie susilauks vaikų, šiems taip pat teks laimė užaugti naujajame pasaulyje. Apreiškimo 20 skyriuje pranašaujamas ir mirusiųjų prikėlimas (Apr 20:​11–13). Į gyvenimą sugrįš ne tik teisūs, dori žmonės, bet ir „neteisieji“, neturėję galimybės pažinti Jehovą (Apd 24:15; Jn 5:​28, 29). Tiesa, prikelti bus ne visi praeityje gyvenusieji. Piktavaliai žmonės, kurie sąmoningai atsisakė tarnauti Jehovai, nebus prikelti. Jie amžinojo gyvenimo dovaną atmetė (Mt 25:46; 2 Tes 1:9; Apr 17:8; 20:15). w22.05 18 ¶16–17

Pasitelkęs į pagalbą „ištikimą ir nuovokų vergą“, Jėzus žemėje subūrė Dievo garbintojus į nepaprastą organizaciją (Mt 24:45). Ką apie ją manai? Gal tą patį, ką apaštalas Petras, kuris Jėzui atsakė šios dienos citata parinktais žodžiais? Kur šiandien būtume, jei ne Jehovos organizacija? Per ją Jėzus mums teikia sotų, sveiką dvasinį maistą. Taip pat moko našiai atlikti evangelizuotojo tarnystę. Ir padeda apsivilkti naujo žmogaus rūbą, kad būtume gražūs Jehovos akyse (Ef 4:24). Kad Jėzus išmintingai vadovauja bendruomenei, ypač matome susiklosčius sudėtingoms aplinkybėms. Prisiminkime, kas vyko prasidėjus COVID-19 pandemijai. Daugelis žmonių nežinojo, ką daryti, o krikščionių bendruomenė gavo aiškių nurodymų. w22.07 12 ¶13–14

Jehova ragino izraelitus dažnai su vaikais kalbėtis (Įst 6:​6, 7). Tam buvo daug įvairiausių progų. Sūnūs tikriausiai nemažai laiko praleisdavo su tėčiu, kartu sėdavo javus ir nuimdavo derlių. O dukros padėdavo mamai siūti, austi, nudirbti kitus namų ruošos darbus. Taip tėvai galėjo su vaikais šnekėtis apie įvairius dvasinius dalykus – pavyzdžiui, koks Jehova geras ir kaip rūpinasi jų šeima. Šiais laikais daugelis tėvų šiokiadieniais išeina į darbą, vaikai – į mokyklą. Šeima vėl susieina tik vakare. Taigi svarbu pokalbiams išnaudoti kiekvieną progą (Ef 5:​15, 16). w22.05 28 ¶10–11

Sunkios nuodėmės yra labai rimti Dievo įstatymo pažeidimai. Jeigu bendratikis taip nusikalsta, jam būtina melsti Jehovą atleidimo ir kreiptis pagalbos į bendruomenės vyresniuosius (Ps 32:5; Jok 5:14). O kokia yra vyresniųjų pareiga? Jie neįgalioti nuodėmių atleisti, nes tai Jėzaus aukos pagrindu gali padaryti tik pats Jehova. Tačiau ganytojai, remdamiesi Biblijos principais ir nurodymais, turi nuspręsti, ar nusidėjęs žmogus gali likti bendruomenėje (1 Kor 5:12). Jie privalo išsiaiškinti tam tikrus klausimus, kaip antai: ar nuodėmė buvo tyčinė? ar asmuo ją planavo? ar jis taip elgėsi ilgą laiką? svarbiausia, ar yra požymių, kad jis nuoširdžiai atgailauja ir kad Jehova jam atleido? (Apd 3:19) w22.06 9 ¶4

Jėzus sakė: „Laimingi alkstantys ir trokštantys teisumo“ (Mt 5:6). Tai reiškia, kad turime visomis jėgomis stengtis elgtis teisingai, dorai ir tyrai. Ar tu brangini tiesą ir teisingumą? Esame tikri, kad taip. Tave piktina melas ir visokios nedorybės (Ps 119:​128, 163). Melo pradininkas yra šio pasaulio valdovas Šėtonas (Jn 8:44; 12:31). Viena iš jo užmačių yra juodinti šventąjį Dievo Jehovos vardą. Piktasis visaip šmeižia mūsų Kūrėją nuo pat dienos, kai sukėlė maištą Edene. Jis sako, kad Jehova yra savanaudiškas, nesąžiningas valdovas ir kad slepia nuo mūsų tai, kas gera (Pr 3:​1, 4, 5). Žmonės, kurių protas ir širdis apnuodyti tokiais melais, patys ima nekęsti tiesos ir elgtis nedorai (Rom 1:​25–31). w23.03 2 ¶3

Kelyje link krikšto gal ne išsyk pavyks atsikratyti kokio blogo įpročio. Kartais gal net apims neviltis, kad nepavyksta pasiekti užsibrėžto tikslo. Kas padės nepasiduoti? Labiausiai – meilė Jehovai. Meilė Jehovai yra svarbiau už viską (Pat 3:​3–6). Ji įgalina atlaikyti didelius gyvenimo išmėginimus. Biblijoje rašoma, kad Jehovos meilė jo tarnams ištikima. Jis niekada nepalieka jų likimo valiai. Tu esi sukurtas kaip Dievo atvaizdas, tad gali rodyti tokią pat meilę (Pr 1:26). Kaip ją ugdytis? Pirmiausia stenkis būti Dievui dėkingas (1 Tes 5:18). Kasdien pamąstyk, kaip jis rodo tau meilę. Maldose dėkok jam už visa, ką dėl tavęs daro. Priimk jo pagalbą asmeniškai. w23.03 12 ¶17–19

Jėzus su visais 12 mokinių elgėsi švelniai ir meilingai. Ką iš to galime suprasti? Svarbiausia ne ką daro kiti, o kaip reaguojame mes. Jeigu ant bendratikio supykome, pasvarstykime: „Kodėl jo poelgis mane taip suerzino? Gal turėčiau kovoti su savo polinkiu greitai užsigauti? Gal tam broliui ar sesei dabar sunkus metas? Net jei atrodo, kad turiu pagrindą rūstauti, gal nesavanaudiškos meilės skatinamas galėčiau tai pamiršti?“ Kuo daugiau meilės vienas kitam rodome, tuo aiškiau matosi, kad esame tikri Jėzaus sekėjai. Iš Jėzaus taip pat pasimokome, kaip svarbu būti supratingiems (Pat 20:5). Tiesa, Jėzus gebėjo skaityti širdis. Mes to negalime. Tačiau tikrai galime būti savo klystantiems broliams ir sesėms atlaidūs (Ef 4:​1, 2; 1 Pt 3:8). Tai daryti nebus sunku, jeigu juos gerai pažįstame. w23.03 30 ¶14–16

Kartais mums dideliu išbandymu tampa gydytojų ar šeimos narių spaudimas nepaisyti aiškaus Dievo priesako dėl kraujo. Arba kai kas įtikinėja imtis Biblijos principams prieštaraujančių diagnostikos ir gydymo metodų. Tačiau ištikimų Jehovos tarnų net mirtis negali atskirti nuo jo meilės (Rom 8:​37–39). Kūrėjo atmintyje jie lieka gyvi (Lk 20:37). Dievas laukia meto, kai grąžins juos į gyvenimą (Job 14:15). Jis sumokėjo labai daug, „kad nė vienas, kuris [Jėzų] tiki, nepražūtų ir galėtų gyventi amžinai“ (Jn 3:16). Esame įsitikinę, kad mūsų dangiškasis Tėvas mus labai myli ir mumis rūpinasi. Tad net mirties akivaizdoje jo neišsižadėsime. Kreipsimės į jį paguodos, išminties ir stiprybės (Ps 41:3). w22.06 18 ¶16–17

Biblijoje rašoma: „Jehovos baimė yra išminties pradžia, Švenčiausiojo pažinimas – kelias į supratimą“ (Pat 9:10). Taigi, išmintingas yra tas, kas bijo Jehovos ir stengiasi jį pažinti. Jis nori suvokti, kokia yra Dievo valia, todėl gilinasi į jo Žodį ir juo pagrįstus leidinius (Pat 2:​5–7). Prireikus ką nors svarbaus nuspręsti, toks žmogus vadovaujasi Biblijos pamokymais ir principais. O kodėl tikros išminties ir supratimo gali suteikti tik Jehova? (Rom 16:27) Pirma, kas gi kitas, jei ne Kūrėjas geriausiai pažįsta savo kūrinius? (Ps 104:24) Antra, akivaizdžiai matome, kad visa, ką jis daro, yra išmintinga (Rom 11:33). Trečia, jo pamokymai mums išeina tik į gera (Pat 2:​10–12). Taigi, kad įgytume išminties, turime šiuos dalykus pripažinti ir į juos atsižvelgti spręsdami visus iškylančius klausimus ir problemas. w22.10 19 ¶3–4

Kaip išpranašauta Apreiškimo knygos 12 skyriuje, piktasis su savo ordomis pralaimėjo. Jie buvo išmesti iš dangaus ir nuo tada prasidėjo didis „vargas žemei ir jūrai“ (Apr 12:​9–12). Kuo šios pranašystės reikšmingos mums? Pasaulio įvykiai ir visuomenėje plintančios negerovės yra ženklas, kad pabaiga arti. Tad neapmaudaukime dėl vis didėjančio savanaudiškumo ir neapykantos. Juk tai įrodymas, kad pildosi Biblijos pranašystės ir valdo Dievo įkurta Karalystė (Ps 37:1). Ir stiprinkime save dvasiškai, nes artėjant Armagedono karui pasaulis darysis vis atšiauresnis (Mk 13:8; 2 Tim 3:13). Išties turime būti dėkingi dangiškajam Tėvui, kad padeda susigaudyti, kas ir kodėl vyksta šiais neramiais laikais. w22.07 3–4 ¶7–8

Broliškos meilės skatinami, melskime, kad Jehova padėtų mūsų bendratikiams ištverti ligas, stichines nelaimes, karus, persekiojimą, kitus sunkumus. Nepamirškime minėti ir tų, kurie dėl stokojančių brolių ir sesių daug aukojasi. Jei žinai, kad kurį nors bendratikį vargina didelis išmėginimas, prašyk Jehovą padėti jam viską kantriai iškęsti. Mūsų maldas labai vertina ir vadovaujantys broliai. Štai apaštalas Paulius rašė: „Melskitės ir už mane, kad prireikus kalbėti rasčiau tinkamų žodžių ir drąsiai visiems apreikščiau gerosios naujienos slėpinį“ (Ef 6:19). Šiandien atsakingi broliai irgi negailėdami jėgų darbuojasi bendruomenės labui. Juos labai mylime, tad prašykime Jehovą jų pastangas laiminti. w22.07 23–24 ¶14–16

Šėtonas pagundų ir klaidingų idėjų strėlėmis taikosi į mūsų protą, tikėdamasis mus dvasiškai pražudyti. Kaip šalmas saugo kario galvą, taip viltis – krikščionio mąstyseną. Viltis įkvepia mus likti ištikimus Jehovai. Amžino gyvenimo viltis saugo protą, kad mūsų neužvaldytų kūniška mąstysena. Todėl šią dovaną turime branginti. Prisiminkime, kas nutiko pirmojo amžiaus Korinto krikščionių bendruomenėje. Kai kurie tenykščiai nustojo tikėti Dievo pažadu prikelti mirusius (1 Kor 15:12). Apaštalas Paulius juos dėl to perspėjo, nes praradę tikėjimą prikėlimu žmonės pradeda gyventi vien šia diena (1 Kor 15:32). Ar ne taip yra ir mūsų laikais? Daugelis visai netiki Dievu ir jo pažadais. Jiems terūpi kuo smagiau nugyventi savo trumpą amžių. O mes, krikščionys, kliaujamės Jehova. w22.10 25–26 ¶8–9

Jehova ragina tave išsikalbėti maldoje. Dievas mato, ką jo tarnams tenka patirti, ir visų jų mielai klausosi (Pat 15:8). Ką galėtum maldoje minėti, jeigu jautiesi vienišas? Kalbėk Jehovai apie tai (Ps 62:8). Atvirai sakyk, kas kelia nerimą. Melsk vidinės stiprybės, taip pat išminties, kad gebėtum savo įsitikinimus paaiškinti ramiai ir taktiškai (Lk 21:​14, 15). O jei dažnai vargina slogi nuotaika, pasikalbėk apie tai su brandžiu krikščioniu. Prašyk Jehovą, kad padėtų tam bendratikiui tave įdėmiai išklausyti ir suprasti. Stenkis įžvelgti, kaip Jehova į tavo maldą atsako. Taip pat priimk draugų pagalbą. Tada nesijausi toks vienišas. w22.08 10 ¶6

Kai susikūrė bendruomenė Tesalonikoje, tenykščiai krikščionys netrukus patyrė nuožmų priešiškumą. Įsiutusi minia kai kuriuos brolius nutempė pas miesto vadovus (Apd 17:6). Įsivaizduoji, kaip tie dori Dievo tarnai buvo sukrėsti? Išsigandę jie galėjo prarasti uolumą, tad apaštalas Paulius, nenorėdamas, kad taip nutiktų, ėmėsi bendratikiams padėti. Nors turėjo išvykti, jis pasirūpino, kad bendruomenė neliktų be pagalbos. „Pasiuntėme mūsų brolį Timotiejų, – rašė apaštalas, – jūsų sustiprinti ir paguosti, kad išlaikytumėte tikėjimą ir nė vienas per šiuos suspaudimus nesusvyruotumėte“ (1 Tes 3:​2, 3). Timotiejus buvo matęs, kaip Paulius stiprino brolius ir seses Listroje. Tad ir jis Tesalonikoje su įkvėpimu savo draugus drąsino ir tikino, kad Jehova duos išeitį (Apd 14:​8, 19–22; Hbr 12:2). w22.08 21 ¶4

XIX amžiaus pabaigoje grupelė krikščionių su Čarlzu Raselu priešakyje ėmėsi nuodugniai tyrinėti Šventąjį Raštą, norėdami suprasti, kuo Jėzaus auka reikšminga ir kaip jo mirtį dera paminėti. Tų stropių Biblijos tyrinėtojų darbo vaisiais džiaugiamės iki pat šiol. Mes aiškiai suvokiame, kokia yra Jėzaus aukos reikšmė ir galia (1 Jn 2:​1, 2). Taip pat žinome, kad visų ištikimų Dievo tarnų laukia amžinas gyvenimas, vienų – danguje, kitų – žemėje. Matydami, kokią meilę Jehova parodė parūpindamas išpirką, dar labiau su juo suartėjame (1 Pt 3:18). Tad kaip ir mūsų bendratikiai anais laikais, kviečiame visus žmones drauge su mumis deramai paminėti Jėzaus mirtį. w23.01 21 ¶6–7

Jėzus skelbė žmonėms, koks nuostabus bus pasaulis, kai viešpataus Dievo Karalystė. Taip pat didžiai vertiname išpirką, nes ji atvėrė kelią į draugystę su Jehova ir Jėzumi. Be to, dėl tikėjimo Jėzumi puoselėjame viltį gyventi amžinai ir vėl išvysti prikeltus artimuosius (Jn 5:​28, 29; Rom 6:23). Viso to neužsitarnavome ir neturime kuo Dievui ar Jėzui atsilyginti (Rom 5:​8, 20, 21). Tačiau tikrai galime parodyti jiems dėkingumą. Kaip? Aukodami savo išteklius Karalystės labui. Pavyzdžiui, galime padėti statyti ir prižiūrėti mūsų sueigų sales. w23.01 26 ¶3; 28 ¶5

Dievo Karalystės valdovams bus pavesta rūpintis milijardais visos žemės gyventojų. Kaip ir Jėzus, 144000 pateptųjų krikščionių danguje eis ir karalių, ir kunigų pareigas (Apr 5:10). Mozės Įstatyme kunigams buvo pavesta rūpintis žmonių sveikata – tiek fizine, tiek dvasine. Kadangi „Įstatymas yra būsimųjų gėrybių šešėlis“, protinga manyti, kad Jėzaus bendravaldžiai padės Jėzui pasirūpinti Dievo tarnų fizinėmis ir dvasinėmis reikmėmis (Hbr 10:1). Dar nežinome, kaip tie Jėzaus bendravaldžiai perduos žemės gyventojams nurodymus, tačiau galime neabejoti, kad Jehova viskuo pasirūpins (Apr 21:​3, 4). w22.12 11 ¶11–13

Į Minėjimą žmones kviečiame pirmiausia todėl, kad jiems būtina sužinoti, kiek daug Jehova ir Jėzus yra dėl jų padarę (Jn 3:16). Viliamės, kad tai, ką jie pamatys ir išgirs šiame metiniame renginyje, paskatins juos susidomėti Biblijos mokymais ir ilgainiui tapti Jehovos tarnais. Paminėti Jėzaus mirtį kviečiame ir tuos, kas nebetarnauja Jehovai. Tai jiems geras priminimas, kad Dievas juos myli. Džiaugiamės, kad daugelis į mūsų kvietimą atsiliepia ir ateina paklausyti Minėjimo kalbos. Dalyvaudami šiame renginyje jie gali prisiminti, kaip buvo gera tarnauti Jehovai (Ps 103:​1–4). Taigi mes visus kviečiame drauge paminėti Jėzaus mirtį. Net jeigu žmonės kvietimo nepriima, žinome, kad Jehovai žmonės rūpi (Lk 15:7; 1 Tim 2:​3, 4). w23.01 20 ¶1; 22–23 ¶9–11

Vakarą prieš mirtį Jėzus paprašė Tėvą kai ko ypatingo – kad sergėtų jo sekėjus (Jn 17:​15, 20). Savo tarnus Jehova visada globojo ir saugojo. Tačiau Jėzus žinojo, kad netrukus mokiniai patirs itin nuožmų Šėtono priešiškumą. Idant piktojo puolimą atlaikytų, jiems būtinai reikėjo Jehovos pagalbos. Šėtono valdomame pasaulyje krikščionys patiria didžiulį spaudimą. Mūsų ištikimybė Jehovai visaip mėginama. Ar turėtume gūžtis iš baimės? Tikrai ne. Dievas mato, kas vyksta, ir tiesia pagalbos ranką. Neabejokime, „Jehovos akys stebi tuos, kurie jo pagarbiai bijo, [...] kad nuo mirties išgelbėtų“ (Ps 33:​18–20). w22.08 8 ¶1–2

Kasmet Minėjimo laikotarpiu su dėkingumu apmąstome, kokią didžiulę reikšmę mums turi Jėzaus mirtis. Taip pat kviečiame į Minėjimą visus žmones. Ir patys stengiamės įveikti bet kokias iškilusias kliūtis, kad tik šio renginio nepraleistume. Per Minėjimą aptariama, kodėl mums reikia išpirkos ir kaip vieno žmogaus mirtis gali atpirkti daugelio nuodėmes. Taip pat paaiškinama, ką vaizduoja Minėjimo simboliai – duona ir vynas – ir kam dera jų ragauti (Lk 22:​19, 20). Šis renginys taip pat gera proga pamąstyti, koks gyvenimas laukia naujajame pasaulyje (Iz 35:​5, 6; 65:​17, 21–23). Kokie laimingi esame, kad suprantame tokias tiesas! w23.01 20 ¶2; 21 ¶4

Paaukodamas Sūnų kaip išpirką už žmonių nuodėmes, Jehova atvėrė jiems kelią į amžiną gyvenimą (Mt 20:28). Apaštalas Paulius rašė: „Kadangi per žmogų radosi mirtis, per žmogų vyks ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip per Adomą visi miršta, taip Kristaus dėka visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15:​21, 22). Jėzus skatino savo sekėjus melsti, kad ateitų Karalystė ir kad žemėje būtų vykdoma Dievo valia (Mt 6:​9, 10). Taigi tikrove turi tapti ir Dievo pažadas, kad žmonės gyvens amžinai. Įgyvendinti šį sumanymą Jehova paskyrė Jėzui Kristui, savo Karalystės Karaliui. Kristaus bendravaldžiai ir pagalbininkai bus 144000 dvasia pateptų krikščionių (Apr 5:​9, 10). w22.12 5 ¶11–12

Netekę artimo žmogaus jo labai ilgimės. Iš pradžių būna skaudu prisiminti dienas prieš jo mirtį, ypač jeigu jis sunkiai sirgo ir kentėjo. Tačiau ilgainiui sielvartas atlėgsta. Vis prisimename apie tą žmogų ką nors malonaus, pavyzdžiui, ko mus mokė, kaip drąsino ir džiugino savo žodžiais bei gerais darbais. Pagalvojus apie Jėzaus Kristaus kančias ir mirtį taip pat suspaudžia širdį. Minėjimo laikotarpiu apie tai tikrai susimąstome, nes jo pasiaukojimas mums turi itin didelę reikšmę (1 Kor 11:​24, 25). Bet Jėzaus mokymus ir darbus prisiminti tikrai malonu. Taip pat gera žinoti, ką jis veikia šiuo metu ir kiek daug darys dėl žmonijos ateityje. w23.01 26 ¶1–2

Jėzaus mirtis mokinius labai nuliūdino. Jie prarado mylimą draugą ir manė, kad visi jų lūkesčiai žlugo (Lk 24:​17–21). Tad Jėzus pasirodė mokiniams ir padėjo suprasti, kad taip turėjo išsipildyti visa, kas išpranašauta Raštuose. Taip pat paaiškino, kad jų laukia labai svarbus darbas (Lk 24:​26, 27, 45–48). O kai Jėzus grįžo į dangų, mokinių veiduose liūdesio neliko nė šešėlio. Žinodami, kad Viešpats gyvas ir yra pasirengęs padėti atlikti jiems skirtą užduotį, jie buvo kupini džiaugsmo ir šlovino Jehovą (Lk 24:​52, 53; Apd 5:42). Ko iš anų Jėzaus sekėjų pasimokome? Kad Karalystės darbas turi būti svarbiausia veikla gyvenime. Aišku, tarnyba reikalauja nemažai ištvermės. Tačiau galime neabejoti, kad Jehova dosniai mus laimins (Pat 10:22). w23.01 30–31 ¶15–16

Kad nepadarytume tos pačios klaidos kaip Adomas ir Ieva, turime stengtis vis geriau Jehovą pažinti ir perprasti jo mąstyseną. Tada mūsų meilė jam augs. Prisiminkime Abraomą. Jis iš tikro Dievą mylėjo. Kai kurie Jehovos sprendimai jam buvo sunkiai suvokiami, tačiau Abraomas, užuot piktinęsis ar protestavęs, stengėsi permanyti Jehovos mintis. Pavyzdžiui, sužinojęs, kad „visos žemės Teisėjas“ nusprendė sunaikinti Sodomą ir Gomorą, Abraomas iš pradžių baiminosi, kad sykiu su nedorais tų miestų gyventojais gali pražūti ir teisūs žmonės. Jis nuolankiai išsakė Jehovai savo būgštavimus ir Dievas kantriai paaiškino, kad taip tikrai nenutiks. Abraomas suprato: Jehova tiria kiekvieno žmogaus širdį ir niekada kartu su nedorėliu nepražudys doro žmogaus (Pr 18:​20–32). w22.08 28 ¶9–10

455 m. p. m. e., kai Jeruzalės sienos buvo atstatytos, reikėjo patikimų vyrų, galinčių deramai miestą prižiūrėti. Vienas iš valdytojo Nehemijo pasirinktų tautiečių buvo Tvirtovės vadas Hananija. Biblijoje rašoma, kad tai buvo „labai patikimas vyras, dievobaimingesnis už daugelį kitų“ (Neh 7:2). Hananija mylėjo Jehovą ir jo bijojo, todėl į jam skirtas pareigas žiūrėjo rimtai. Iš jo pavyzdžio gali pasimokyti visi Dievo tarnai. O ką galime pasakyti apie apaštalo Pauliaus bendražygį Tichiką? Apaštalas Laiške efeziečiams paminėjo jį kaip „ištikimą Viešpaties tarną“ (Ef 6:​21, 22). Ne veltui Paulius būtent Tichiką įgaliojo perduoti laiškus Efezo ir Kolosų bendruomenėms ir tenykščius padrąsinti bei paguosti. Šiandien daugelis tokių pat pareigingų brolių kaip Tichikas rūpinasi mūsų dvasinėmis reikmėmis (Kol 4:​7–9). w22.09 9–10 ¶5–6

Juozapui teko apie 13 metų kęsti įvairius vargus. Jis galėjo suabejoti, ar Jehova tikrai jį myli. O gal sunkią valandą paliko? Tačiau jaunuolis kartėliui nepasidavė. Jis išsaugojo sveiką nuovoką ir išliko ramus. Net kai pasitaikė proga broliams atkeršyti, to nedarė. Dovanojo jiems ir elgėsi meilingai (Pr 45:​4, 5). Juozapas neleido, kad nuoskauda aptemdytų aiškų protą. Jis susitelkė ne į save, o į Jehovos valią (Pr 50:​19–21). Ko pasimokome? Jeigu patirtum skriaudą ar įžeidimą, neapmaudauk ant Jehovos ir nedaryk išvados, kad jis nuo tavęs nusisuko. Stenkis įžvelgti, kaip jis tau padeda mėginimą ištverti. Ir nenustok bendratikių mylėti, nes „meilė uždengia daugybę nuodėmių“. w22.11 21 ¶4

Danieliui vizijose buvo aiškiai apreikšta, kad Jehovos valdžia yra viršesnė už visas kitas. Pranašas regėjo keturis didžiulius žvėris. Ką tie žvėrys vaizduoja? Pirmasis – Babiloniją, antrasis – Mediją ir Persiją, trečiasis – Graikiją, o ketvirtasis – Romą ir iš jos kilusią, šiuo metu viešpataujančią Anglijos ir Amerikos jungtinę galybę (Dan 7:​1–3, 17). Paskui Danielius išvydo Dievą Jehovą, sėdintį savo dangiškajame soste (Dan 7:​9, 10). Danielius regėjo, kaip Dievas valdžią iš žmonių atima ir atiduoda pranašesnei, galingesnei vadovybei. Kas ją sudaro? Pranašas matė, kad prie Jehovos sosto buvo privestas ir valdžią gavo „kažkas panašus į žmogaus sūnų“, tai yra Jėzus Kristus. Valdžia taip pat buvo suteikta „Aukščiausiojo šventiesiems“. Tai 144000 asmenų, pašauktų iš žemės: „jų karalystė – amžina karalystė“ (Dan 7:​13, 14, 18). Tik Jehova gali duoti tokią valdžią, nes jis yra Aukščiausiasis. Danielius jau ir anksčiau buvo sakęs, kad Dievas „vienus karalius nušalina, kitus pasodina į sostą“ (Dan 2:​19–21). w22.10 14–15 ¶9–11