Vasaris

Ką Jėzus norėjo šiais žodžiais pasakyti? Kad mūsų meilė turi būti pasiaukojama. Tikras krikščionis pasirengęs net gyvybę atiduoti už bendratikį. Dievo Žodyje meilei teikiama itin daug reikšmės. Žmonės įsimena ir cituoja Biblijos eilutes apie meilę, pavyzdžiui, „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4:8), „mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22:39), „meilė uždengia daugybę nuodėmių“ (1 Pt 4:8), „meilė niekada nesibaigs“ (1 Kor 13:8). Šios ir kitos eilutės pabrėžia, kaip svarbu ugdytis ir rodyti žmonėms meilę. Tikra meilė kyla iš Jehovos. Tik tie, kuriuos jis laimina savo dvasia, geba vienas kitą iš tikro mylėti (1 Jn 4:7). Todėl Jėzus ir pasakė, kad jo tikrųjų sekėjų skiriamasis bruožas bus nesavanaudiška meilė. Kaip Jėzus ir kalbėjo, jo tikrieji sekėjai atpažįstami iš meilės. w23.03 27–28 ¶5–8

Gal nori būti atlaidesnis? Tuomet paskaityk, kas Biblijoje rašoma apie tuos, kurie mielai kitiems dovanodavo, ir tuos, kurie ne. Ypač įsižiūrėk į Jėzaus pavyzdį, nes jis buvo labai atlaidus (Lk 7:47). Jėzus susitelkė ne į žmonių klaidas, o į jų gerąsias savybes. Priešingai elgėsi fariziejai – jie kitus niekino (Lk 18:9). Mąstydamas apie visa tai pasvarstyk, kaip pats žiūri į žmones. Matai jų pliusus ar minusus? Jeigu sunku kam nors atleisti, mėgink susirašyti, kokių gerų savybių tas žmogus turi. Tada pagalvok: „Kaip į jį žiūri Jėzus? Ar Jėzus jam atleistų?“ Taip gali pamažu taisyti savo mąstymą. Iš pradžių atleisti nuoskaudą gal ir nelengva. Tačiau jei stengsiesi, ilgainiui tapsi atlaidesnis. w22.04 23 ¶6

Apreiškimo knygoje minima keletas „žvėrių“. Vienas iš jų – „išnyrantis iš jūros žvėris su dešimčia ragų ir septyniomis galvomis“ (Apr 13:1). Apaštalas Jonas regėjo ir „kitą žvėrį, lendantį iš žemės“. Tasai kalbėjo kaip slibinas ir gebėjo „net ugnį iš dangaus į žemę paleisti“ (Apr 13:​11–13). Po šio pasirodė dar vienas – „skaisčiai raudonas žvėris“. Ant jo sėdėjo girta paleistuvė. Visi šie žvėrys vaizduoja senus Dievo Jehovos ir jo Karalystės priešus, tad mums labai svarbu suprasti, kas tie priešai (Apr 17:​1, 3). O kas tie priešai yra, suprasti padeda pati Biblija. Daugelio Apreiškimo simbolių reikšmė atskleista kitose jos knygose. w22.05 8–9 ¶3–4

Kai kurie dėl senatvės ar suprastėjusios sveikatos mažiau begali nuveikti ir dėl to nusimena. Galbūt ir tau tam tikros aplinkybės kliudo daryti tiek, kiek norėtum. Tada pasvarstyk: „Ko Jehova iš manęs tikisi?“ Tik to, kas pagal jėgas. Pagalvok apie sesę, kuri jau įkopė į devintą dešimtį ir nebegali tiek, kiek būdama keturiasdešimties. Nors labai stengiasi, jai atrodo, kad Jehova vis tiek nepatenkintas. Bet ar tikrai taip yra? Juk sesė ir jaunystėje uoliai dirbo Dievo skirtą darbą, ir sulaukusi žilos senatvės stengiasi jam tarnauti. Jehova aiškiai leido mums suprasti: jeigu tarnaujame jam iš širdies, jis mumis didžiuojasi (palygink su Mato 25:​20–23). Jeigu susitelkiame į tai, ką pajėgiame daryti, tarnyba teiks džiaugsmą. w22.04 10 ¶2; 11 ¶4–6

Apaštalas Jonas regėjime mato nepaprasto grožio miestą – „Naująją Jeruzalę“. Tai simbolinis vardas, duotas Avinėlio „nuotakai“ – 144000 Jėzaus bendravaldžių. Tas miestas pastatytas ant 12 akmenų pamato, ir ant tų akmenų surašyti „dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21:​10–14; Ef 2:20). „Naujoji Jeruzalė“ pranoksta bet kokį kitą miestą. Jos pagrindinė gatvė grįsta grynu auksu, vartus atstoja dvylika perlų, sienos ir pamatai išpuošti brangakmeniais, jos proporcijos idealios (Apr 21:​15–21). Jonas tame mieste iš pradžių kai ko pasigenda. „Šventyklos mieste nemačiau, – rašo jis, tačiau čia pat priduria: – jo šventykla yra Visagalis Dievas Jehova, taip pat Avinėlis. Miestui nereikia nei saulės, nei mėnulio šviesos, nes jį apšviečia Dievo šlovė, o jo žiburys yra Avinėlis“ (Apr 21:​22, 23). 144000 Jėzaus bendravaldžių gali tiesiogiai bendrauti su pačiu Jehova (Hbr 7:27; Apr 22:​3, 4). w22.05 17–18 ¶14–15

Jehova yra ne tik Kūrėjas, įstatymų Davėjas ir Teisėjas. Jis – mūsų dangiškasis Tėvas (Ps 100:3; Iz 33:22). Kai nusidedame ir nuoširdžiai dėl to gailimės, jis didžiadvasiškai dovanoja (Ps 86:5). Pranašo Izaijo lūpomis Dievas su meile mus patikina: „Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, jos taps baltos kaip sniegas“ (Iz 1:18). Kadangi esame netobuli, nusikalstame ir vienas kitam (Jok 3:2). Kad dėl to nesusigadintume su draugais santykių, privalome mokytis atlaidumo (Pat 17:9; 19:11; Mt 18:​21, 22). Jehova nori, kad menkus prasižengimus kuo greičiau atleistume. Tai mūsų moralinė pareiga, juk ir Jehova mums „mielai atleidžia“ (Iz 55:7). w22.06 8 ¶1–2

Nors lygintis su bendratikiais nederėtų, iš jų pavyzdžio pasimokyti verta. Daugiausia galime pasisemti iš Jėzaus. Jam, aišku, niekada neprilygsime, tačiau ugdytis tokias kaip jo savybes ir sekti jo pėdomis tikrai galime (1 Pt 2:21). Tai padės mums lavintis. Biblijoje pasakojama apie daugelį Dievui ištikimų žmonių, iš kurių visiems dera imti pavyzdį. Vienas tokių – karalius Dovydas. Jehova pasakė, kad tai „vyras pagal [jo] širdį“ (Apd 13:22). Tiesa, Dovydas ne kartą sunkiai nusidėjo. Tačiau jis nemėgino išvengti bausmės ir teisintis. Dovydas dėl savo nuodėmių nuoširdžiai atgailavo, todėl susilaukė Jehovos gailestingumo (Ps 51:​3, 4, 10–12). w22.04 13 ¶11–12

Biblijoje rašoma, kad mirtis yra priešas (1 Kor 15:​25, 26). Nesinori nė pagalvoti, kad mes patys ar mūsų artimas žmogus gali mirti, pavyzdžiui, nuo sunkios ligos. Kodėl mirties taip bijome? Todėl, kad Jehova mums įdiegė troškimą gyventi amžinai (Mok 3:11). Dėl to savo gyvybę saugome – rūpinamės visaverte mityba, mankštinamės, prireikus kreipiamės pagalbos į medikus, vartojame jų paskirtus vaistus. Ir apskritai vengiame visko, kas kelia pavojų gyvybei. Šėtonas žino, kad gyvybę branginame. Jis tvirtina, kad dėl jos atsisakytume bet ko – netgi draugystės su Jehova (Job 2:5). Norėdamas tai įrodyti jis daro viską, kad bijodami mirties Dievą išduotume (Hbr 2:​14, 15). w22.06 18 ¶15–16

Jeigu šalyje mūsų veikla uždrausta, galbūt teks susitikti mažesnėmis grupėmis. Tad kaip svarbu saugoti tarpusavio santarvę! Kovokime su Šėtonu, o ne vienas su kitu. Nekreipkime dėmesio į bendratikių klaidas, nedelskime spręsti kilusius nesutarimus (Pat 19:11). Imkimės iniciatyvos padėti kitiems (Tit 3:14). Pagalba vienai sesei dar labiau suartino grupės narius, jie tapo tarsi viena šeima (Ps 133:1). Kraštuose, kuriuose mūsų veikla suvaržyta, tarnauja dešimtys tūkstančių brolių ir sesių. Kai kurie dėl tikėjimo įkalinti. Melskimės už juos, jų šeimas ir už tuos, kas rizikuodami laisve stengiasi pasirūpinti jų dvasinėmis ir fizinėmis reikmėmis, taip pat gina juos teismuose (Kol 4:​3, 18). Niekada nenuvertinkime maldos galios! (2 Tes 3:​1, 2; 1 Tim 2:​1, 2) w22.12 26 ¶15–16

Vaikai paprastai kopijuoja savo tėvus. Aišku, esame netobuli žmonės (Rom 3:23). Tačiau vis tiek turime stengtis rodyti savo vaikams gerą pavyzdį. Vienas tėtis sako: „Vaikai sugeria viską tarsi kempinės. Jeigu jie pastebi, kad kalbame viena, o darome kita, iškart apie tai pasako.“ Taigi, kad vaikai pamiltų Jehovą, pirmiausia jūsų pačių meilė jam turi būti stipri ir akivaizdi. Ugdyti vaikų širdyse meilę Jehovai galima įvairiopai. Štai ką apie savo tėvus pasakoja 17-metis Endriu: „Jie padėjo man suprasti, kaip svarbu dažnai melstis. Kas vakarą tėtis melsdavosi drauge su manimi, net jeigu prieš tai jau būdavau pasimeldęs. [...] Dabar mane traukte traukia bendrauti su savo mylinčiu dangiškuoju Tėvu.“ Taigi, tėvai, jūsų meilė Jehovai daro vaikams didžiulį poveikį. w22.05 28 ¶7–8

Kad galėtum krikštytis, pirmiausia būtina atgailauti dėl savo nuodėmių (Apd 2:​37, 38). Nuoširdi atgaila skatina keistis. Ar jau atsikratei visko, kas Jehovą piktina, pavyzdžiui, palaido gyvenimo, rūkymo ar nepadorios kalbos? (1 Kor 6:​9, 10; 2 Kor 7:1; Ef 4:29) Stenkis pasikeisti. Prašyk savo studijų vadovo arba bendruomenės vyresniųjų patarimo bei pagalbos. O jei dar gyveni su tėvais, kreipkis į juos. Kad galėtum krikštytis, atsikratyk visų ydų. Taip pat svarbu įgyti gerus dvasinės veiklos įpročius, pavyzdžiui, reguliariai lankyti krikščionių sueigas ir aktyviai jose dalyvauti (Hbr 10:​24, 25). Kai jau būsi pasirengęs krikščioniškai tarnybai, imkis ir jos. w23.03 10–11 ¶14–16

Pradžios 3:​14, 15 minimi personažai yra „gyvatė“ ir jos „palikuoniai“. Žinoma, roplys nebūtų galėjęs suprasti Jehovos ištartų žodžių, taigi, gyvate čia vadinama mąstanti būtybė. Kas ji? Apreiškimo 12:9 aiškiai pasakyta, kad „senoji gyvatė“ yra didžiausias Dievo priešininkas Šėtonas. O kas yra jo „palikuoniai“? Kokio nors asmens palikuoniais, arba paderme, Biblijoje kartais vadinami tie, kas perima to asmens mąstyseną ir elgseną. Taigi, gyvatės „palikuoniai“ yra visi Dievo ir jo tarnų priešai. Prie tokių priklauso angelai, Nojaus dienomis apleidę savo garbingą padėtį danguje, taip pat nedori žmonės, kurie elgiasi panašiai kaip jų „tėvas Velnias“ (Pr 6:​1, 2; Jn 8:44; 1 Jn 5:19; Jud 6). w22.07 14–15 ¶4–5

Apaštalas Paulius savo bendratikius labai mylėjo. Jam pačiam teko visokių išmėginimų, tad gerai suprato, su kokiais sunkumais jie kovoja. Buvo metas, kai Paulius nebeturėjo iš ko gyventi ir jam teko ieškoti būdo pelnytis duoną (Apd 20:34). Kadangi mokėjo siūti palapines, atvykęs į Korintą ėmėsi to amato drauge su Akvilu ir Priscile. Sykiu jis kiekvieną šabą skelbdavo gerąją naujieną žydams ir graikams. O kai pas jį atkeliavo Silas su Timotiejumi, „Paulius atsidėjo skelbti žodį“ (Apd 18:​2–5). Jis niekada nepamiršo, kad svarbiausia gyvenime yra tarnauti Jehovai. Bendratikiai matė gerą apaštalo pavyzdį, todėl jo pamokymai jiems turėjo skambėti svariai. Be abejo, daugelis įsiklausė į Pauliaus paraginimą dėl gyvenimo rūpesčių neapleisti to, „kas svarbiau“ – krikščioniškos tarnystės. w22.08 20 ¶3

Jehova nori, kad geroji naujiena mūsų dienomis būtų paskelbta visoje žemėje (1 Tim 2:​3, 4). Prižiūrėti šią svarbią veiklą jis pavedė savo mylimajam Sūnui Jėzui. O Jėzus yra labai gabus prižiūrėtojas, tad nė kiek neabejojame, kad evangelizacijos darbas bus sėkmingai atliktas dar prieš ateinant šios sistemos pabaigai (Mt 24:14). Iš kur tai žinome? Prieš pakildamas į dangų Jėzus susitiko su savo ištikimais sekėjais ant vieno kalno Galilėjoje ir pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.“ Atkreipk dėmesį į tolesnius jo žodžius: „Todėl eikite ir darykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28:​18, 19). Taigi viena iš Jėzaus pareigų – vadovauti evangelizacijos darbui. Tam darbui Jėzus vadovauja ligi pat šiol. w22.07 8 ¶1, 3; 9 ¶4

Teisieji darė gerus darbus, todėl „prisikels gyventi“. Jų vardai jau bus įrašyti į gyvenimo knygą. Galima sakyti, Jono 5:29 žodžiais „kurie darė gera, prisikels gyventi“ įvardijama tas pats, kas Apaštalų darbų 24:15 vadinama „teisiųjų [...] prisikėlimu“. Aišku, visi teisūs žmonės, kol yra netobuli, daro nuodėmių. Tačiau Romiečiams 6:7 rašoma: „Kas miręs, tas atsiskaitęs už nuodėmę.“ Tad teisiųjų prasikaltimus Jehova sulig jų mirtimi nubraukia, bet jų atsidavimo ir meilės jis niekada nepamirš (Hbr 6:10). Suprantama, prikeltiems teisiesiems ir toliau reikės ištikimai tarnauti Jehovai. Tik tada jų vardai pasiliks gyvenimo knygoje. w22.09 17 ¶13; 18 ¶15

Vienas patikimo žmogaus pavyzdys – pranašas Danielius. Jis dar jaunas drauge su kitais belaisviais buvo išvestas į Babiloniją. Ten visiems netrukus tapo aišku, kad šiuo jaunuoliu galima pasikliauti. Danielius vienintelis gebėjo Babilono karaliui Nebukadnecarui išaiškinti Jehovos siųstus sapnus (Dan 4:​20–22, 25). Praėjus daugeliui metų, jam teko išaiškinti, ką reiškia Babilono rūmuose ant sienos pasirodęs bauginantis užrašas (Dan 5:​5, 25–29). Dar vėliau medų valdovas Darijus ir jo pareigūnai pastebėjo, kad Danielius turi „nepaprastą dvasią“. Jie aiškiai matė, kad šiam Jehovos tarnui neįmanoma prikišti „nė menkiausio aplaidumo ar nesąžiningumo“ (Dan 6:​3, 4). Mums irgi verta pamąstyti, kokią reputaciją patys turime žmonių akyse. Atminkime, kad pelnydami gerą vardą teikiame garbę savo dangiškajam Tėvui Jehovai. w22.09 8–9 ¶2–4

Paisyti Jehovos nustatytų teisingumo normų mums naudinga. Kodėl? Įsivaizduok, kas būtų, jeigu kiekvienas bankas savavališkai kaitaliotų valiutos kursą. Prasidėtų sumaištis. Ir jeigu medikai nesilaikytų visuotinai priimtų gydymo metodų, kiltų pavojus pacientų gyvybei. Tad aiškios normos yra tvarkos ir stabilumo garantas. Panašiai ir Dievo duoti įstatymai mus saugo nuo pavojų ir nesėkmių. Visus, kas brangina jo nustatytas normas, Jehova laimina. Jis yra pažadėjęs: „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Ps 37:29). Tik pagalvok, kokia ramybė ir darna įsivyraus, kai kiekvienas žmogus laikysis Jehovos įsakymų. Dievas linki ir tau sulaukti to meto. Tad teisumą turime didžiai vertinti. w22.08 27–28 ¶6–8

Kai bendruomenėje patiriame kokių nors sunkumų, mūsų ištikimybė Jehovai ir jo organizacijai gali būti išmėginta. Kad tuos sunkumus įveiktume, turime išlaikyti sveiką nuovoką ir tvirtą tikėjimą. O ką reiškia išsaugoti sveiką nuovoką? Nepasiduoti emocijoms, likti ramiems, mąstyti aiškiai ir stengtis viską vertinti Jehovos požiūriu. Ar yra taip buvę, kad tave įžeidė bendratikis, gal net atsakingas brolis? Tikriausiai jis nenorėjo tavęs įskaudinti (Rom 3:23; Jok 3:2). Vis tiek turbūt pasijautei labai blogai. Svarstei: „Jeigu jau bendratikiai taip elgiasi, tai argi čia Dievo organizacija?“ Šėtonas labai norėtų, kad taip galvotum (2 Kor 2:11). Jis žino, kad pasipiktinęs žmogus gali atsitolinti nuo Jehovos ir jo organizacijos. Todėl svarbu nelaikyti kartėlio. w22.11 20 ¶1, 3; 21 ¶4

Jehova yra pažadėjęs mums amžiną gyvenimą. Dvasia patepti krikščionys bus apdovanoti nemarybe danguje (1 Kor 15:​50, 53). Kitų Dievo tarnų laukia amžinas gyvenimas žemėje (Apr 21:​3, 4). Ir vieniems, ir kitiems ateities viltis labai brangi. Dalykai, kurių laukia ir viliasi visi Dievo tarnai, nėra tik graži svajonė. Jie pažadėti paties Jehovos (Rom 15:13). O Jehova ištesi visus savo pažadus (Sk 23:19). Žinome, kad mūsų Kūrėjas nori ir yra pajėgus įvykdyti kiekvieną savo ištartą žodį. Dangiškasis Tėvas mus myli, todėl į jį dedame visas savo viltis. Jeigu juo tvirtai kliaujamės, nepritrūksime jėgų ištverti mėginimus, neprarasime drąsos ir džiaugsmo. w22.10 24 ¶1–3

Dievas įspėjo izraelitus, kad už neklusnumą siųs jiems negandą (Iz 30:​5, 17; Jer 25:​8–11). Taip ir nutiko – tautą babiloniečiai išvedė į tremtį. Tačiau krašte buvo ir dievobaimingų žmonių. Jiems Izaijas turėjo perduoti žinią, kad vieną dieną Izraelis atgaus Dievo malonę (Iz 30:​18, 19). Ši pranašystė išsipildė, kai Jehova parvedė žydus iš nelaisvės. Tačiau tai įvyko negreit. Žodžiai „Jehova kantriai laukia, nori būti maloningas“ reiškė, kad išvadavimas ateis tik po kurio laiko. Žydams tremtyje teko gyventi 70 metų ir tik tada jiems buvo leista grįžti į Jeruzalę (Iz 10:21; Jer 29:10). Taip ilgai lieję liūdesio ašaras, grįžusieji tikriausiai verkė iš džiaugsmo. w22.11 9 ¶4

Šiais laikais įvairiose šalyse mūsų broliai ir sesės kenčia dėl Jėzaus panašius persekiojimus, kokius pirmajame amžiuje iškentė ir apaštalai. Žydų aukščiausiojo teismo taryba ne sykį buvo prisakiusi jiems „nebekalbėti Jėzaus vardu“ (Apd 4:​18–20; 5:​27, 28, 40). Apaštalai puikiai suvokė, kad „paskelbti ir paliudyti žmonėms“ apie Kristų yra įpareigoti daug aukštesnės valdžios (Apd 10:42). Todėl Petras ir Jonas drąsiai pareiškė, kad klausys Dievo ir kalbėti apie Jėzų nenustos (Apd 5:29). Apaštalus nuplakdino, tačiau išėję iš Sinedriono jie „džiaugėsi, kad buvo palaikyti vertais patirti pažeminimą dėl [Jėzaus] vardo“, ir toliau drąsiai skelbė gerąją naujieną (Apd 5:​41, 42). w22.10 12–13 ¶2–4

Aišku, iš pradžių apie Jehovą sužinome elementarius dalykus. Paulius juos pavadino „žodžio pradmenimis“ ir „pradiniu mokslu“. Jis sakė, kad tai tarsi pienas, kuriuo minta kūdikis (Hbr 5:12; 6:1). Suprantama, apaštalas tų elementarių dalykų nemenkino. Tačiau jis norėjo paraginti krikščionis nesitenkinti vien pagrindais, bet ir toliau gilintis į Dievo Žodį. Ar tu stengiesi perprasti ne tik esminius Biblijos mokymus, bet ir toliau dvasiškai augti, vis geriau pažinti Jehovą ir jo sumanymus? Daugelis žmonių studijuoti nemėgsta. O kaip tu? Ar mokykloje išmokai gerai skaityti ir stropiai studijuoti? Ar tai tau patinka? O gal prie knygų netraukia ir tiek? Žinok, kad ne tik tau taip yra. Tačiau Jehova gali padėti. Jis yra pats geriausias, tobuliausias Mokytojas. w23.03 9–10 ¶8–10

Dievo Žodžiui leiskime veikti mūsų širdį ir protą. Kad išties išsiugdytume gailestingumą, atjautą ir meilę kitiems, nelaikykime savęs teisuoliais ir skaitykime Bibliją be jokio išankstinio nusistatymo. Ar Biblija išties formuoja mūsų asmenybę, matosi iš to, kaip elgiamės su kitais. Fariziejai neįsileido Dievo Žodžio pamokymų į širdį, todėl smerkė nekaltus žmones (Mt 12:7). O kaip mes? Ar pastebime kituose gera? O gal turime polinkį iškelti jų trūkumus? Ar esame gailestingi, pasirengę atleisti? O gal apmaudaujame ir murmame? Tokie klausimai gali padėti mums įžvelgti, ar Dievo Žodžio mintys veikia mūsų mąstyseną, jausmus ir elgesį (1 Tim 4:​12, 15; Hbr 4:12). w23.02 12 ¶13–14

Prisiminkime, kaip buvo su Juozapu iš Arimatėjos, visų žydų gerbiamu žmogumi, aukščiausiojo žydų teismo nariu. Drąsa jis tikrai nepasižymėjo. Apaštalas Jonas rašo, kad tas vyras „buvo Jėzaus mokinys, tik bijodamas žydų kitiems apie tai nesisakė“ (Jn 19:38). Nors žinia apie Karalystę Juozapą sudomino ir Kristumi jis tikėjo, tai nuo visų slėpė. Kodėl? Aišku, baiminosi prarasti savo garbingą padėtį. Vis dėlto, kai Jėzui buvo įvykdyta mirties bausmė, Juozapas „įsidrąsinęs atėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno“ (Mk 15:​42, 43). Jis nebebijojo parodyti, kad yra Jėzaus pusėje. Gal ir tu kaip Juozapas prisibijai kitų žmonių? w23.01 30 ¶13–14

Apie izraelitų suklestėjimą išgirdo Šebos karalienė. Norėdama pati viską pamatyti, ji nukeliavo ilgą kelią į Jeruzalę (1 Kar 10:1). Tai, ką išvydo Saliamono valdose, karalienę tiesiog pakerėjo ir ji pasakė žodžius, parinktus dienos citata. Tačiau ateityje, kai žemę valdys Jehovos Sūnus, žmonės džiaugsis nepalyginamai didesne gerove. Jėzus visu kuo pranašesnis už Saliamoną. Pastarasis tebuvo netobulas žmogus ir darė rimtų klaidų, dėl kurių Dievo tautą galiausiai užgulė vargai. O Jėzus yra tobulas Valdovas ir niekada neklysta (Lk 1:32; Hbr 4:​14, 15). Galime būti tikri, kad jis dangiškajam Tėvui niekada nenusidės ir savo pavaldiniams jokios žalos nepadarys. Turėti tokį Karalių tikra laimė. w22.12 11 ¶9–10

Ką daryti, jeigu mūsų krašte plinta užkrečiama liga? Turime klausyti oficialių nurodymų plauti rankas, laikytis fizinio atstumo, dėvėti veido kaukę ir karantinuotis. Mūsų atsakingas elgesys liudija, kad gyvybės dovaną labai branginame. Kai susidaro kokios nors ekstremalios situacijos, tarp žmonių ir netgi žiniasklaidoje neretai ima sklisti įvairūs gandai. Užuot tikėjęs „viskuo, kas jam sakoma“, Dievo tarnas turėtų vadovautis patikimiausiais oficialiais šaltiniais ir gydytojų rekomendacijomis (Pat 14:15). Vadovaujančioji taryba ir mūsų filialai nurodymus dėl sueigų ir evangelizacijos darbo grindžia patikima surinkta informacija. Jeigu tų nurodymų klausome, apsisaugome patys ir prisidedame prie kitų saugumo. Be to, visuomenei tai yra geras liudijimas apie mūsų organizaciją (1 Pt 2:12). w23.02 23 ¶11–12

Izraelitai, įžengę į Pažadėtąją žemę, apgyveno plačią teritoriją. Žmonėms, gyvenantiems viename šalies pakrašty, greitai galėjo tapti nebeįdomu, kaip einasi jų tautiečiams kitur. Tačiau Jehova pasirūpino, kad tam tikromis progomis visi galėtų susirinkti į didelį sambūrį klausytis, kaip kunigai skaito ir aiškina jo Žodį (Įst 31:​10–12; Neh 8:​2, 8, 18). Įsivaizduok, kaip žmonės pasijausdavo atvykę į Jeruzalę ir pamatę milijonus savo tautiečių iš visos šalies! Taip Jehova padėjo savo tarnams išsaugoti vienybę. Vėliau susikūrė krikščionių bendruomenė. Į ją įsiliejo vyrai ir moterys, kalbantys skirtingomis kalbomis, kilę iš įvairiausių socialinių sluoksnių. Tačiau visi jie vieningai garbino tikrąjį Dievą. Bendratikiai padėdavo Dievo Žodžio tiesas suprasti naujiems tikintiesiems, taip pat visi gilinosi į jas krikščionių sueigose (Apd 2:42; 8:​30, 31). w23.02 3 ¶7

Jehova ruošia žmonėms nepaprastą dovaną – „amžiną gyvenimą“. Tik pagalvok, kaip dangiškasis Tėvas mus myli! Jis pasirūpins, kad mirtis mūsų niekada nuo jo nebeatskirtų. Todėl širdyje jaučiame jam didelę meilę ir dėkingumą. Amžino gyvenimo viltis padeda mums atlaikyti išmėginimus. Net kai priešai grasina susidoroti, liekame Dievui ištikimi. Jehova pažadėjo, kad kiekvieną savo dorą tarną, užmigusį mirties miegu, prikels ir suteiks jam galimybę gyventi amžinai (Jn 5:​28, 29; 1 Kor 15:​55–58; Hbr 2:15). Gyvybės Kūrėjas turi galią suteikti amžiną gyvenimą, nes jis pats yra amžinas (Ps 36:9). Biblijoje sakoma, kad Jehova buvo ir bus visada (Ps 90:2; 102:​12, 24, 27). w22.12 2 ¶1–3

Nesistebime, kad mus užklumpa visokie išbandymai. Žinome, kad „į Dievo Karalystę turime įeiti per daugelį suspaudimų“ (Apd 14:22). O kai kurios iš problemų, kol gyvename šiame sename pasaulyje, išvis neišsispręs. Jų neliks tik naujajame pasaulyje, kai „nebebus mirties, nebebus nei sielvarto, nei aimanos, nei skausmo“ (Apr 21:4). Nuo tų išbandymų Jehova mūsų neapsaugo. Veikiau jis padeda juos ištverti. Atkreipk dėmesį, ką apaštalas Paulius rašė Romoje gyvenantiems krikščionims. Išvardijęs keletą dalykų, varginusių jį patį ir kitus bendratikius, apaštalas pasakė: „Tačiau to, kuris mus pamilo, dėka mes visa tai įveikiame“ (Rom 8:​36, 37). Vadinasi, Jehova laiduoja sėkmę ir tiems savo tarnams, kuriuos spaudžia išmėginimai. w23.01 14 ¶1–2